Filmas: "Nosferatu" / "Nosferatu"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu) (2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai, neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.

 

Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais, juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.

 

Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz., advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai, sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“ Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti, nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“ – visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.

 

Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru meninio siaubo kino pavyzdžiu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Silent Night"

 Sveiki,

 

Ką darytumėte, jeigu žinotumėte, kad Kalėdų dieną jus pasitiktų apokalipsė? Tai ne tie veikėjai, kurie klaustų šio klausimo filme „Tyli naktis“ (angl. Silent Night) (2021), nes jie mažų mažiausiai buki, pernelyg arogantiški ir ... komiški. Jau tiek daug filmų mačiau su tuo „Tyli naktis“ pavadinimu (turime netgi lietuvišką!), kad kaskart vis jie man kitokie, beveik nei žanriškai, nei tematiškai nesusieti. Po ilgų diskusijų dėl filmo „Nežiūrėk aukštyn“ vėl imama gvildenti aktuali humoro tema. Kas tas humoras? Kodėl vieniems juokinga, o kitiems ne? Galbūt, kad tas filmas dėl savo populiarumo pralaužė ilgus dešimtmečius „Vienas namuose“ nusistovėjusius komedijos stereotipus masiniam žiūrovui, o šis pamatęs kitokią pateiktį, jaučiasi sutrikęs, netgi nesupratęs, kad ir kokia man asmeniškai „Nežiūrėk aukštyn“ atrodė juokinga. Visgi britiškoji „Tyli naktis“ taip pat kunkuliuoja ir miksuoja žanrais. Filmas prasideda kaip draminė komedija, kai susirenka seni geri pažįstami, bendrauja savo lėkštais būdais, lepina savo atžalas ir visais atžvilgiais atrodo šiurkštūs, atgrasūs ir nemėgstami žmonės.

 

Režisierė nusprendė surizikuoti ir tose komedijos klišėse papasakoti kiek kitokią istoriją. Link susirinkusiųjų artėja apokaliptinis baisus radioaktyvus ir toksiškas audros štormas, todėl per šventę visi turi išgerti mirties piliulę, nes kitaip visi mirs ne tokia oria mirtimi, o baisiose kruvinose konvulsijose. Kas gi nebijo skausmo? Visi. Todėl banalūs pasišnekučiavimai (kaip panašu į amerikietiškas komedijas!) apie praeities pasidulkinimus ir išdavystes veda prie baisiosios tiesos: kaip tą piliulę sugirdyti savo vaikams? Kitą vertus, filmas toks netikroviškas, kad tas kontrastas tiesiog tampa arba filmo cinkeliu (tokiu pabrėžtinai eklektišku), todėl vieniems tai patiks, o kitiems atrodys totali nesąmonė. Jau vien ką reiškia tėvų ir vaikų santykiai, kurie primena paikas pamočių, įseserių ir tikrųjų biologinių vaikų santykius „Pelenės“ pasakose (įžūlūs besikeikiantys sūneliai ir išlepinta princesė dukrelė). Nusižudymo momentai taip pat komiškai perteikiami, nors suskamba itin dramatiškai, bet vėlgi, šiame filme veikia apgaulingai dviprasmiškai.

 

Kai kas yra pasakęs, kad jeigu nori parašyti gerą ir rimtą knygą apie gyvenimą, būtinai jame turi būti humoro. Paskutinieji filmai apie apokalipses (ar tai būtų „Tyli naktis“, ar „Nežiūrėk aukštyn“), savaip linksmai bandoma prabilti apie civilizacijos mirtį. Gal tai koks naujas naujametinių filmų bumas? Sunku pasakyti, tačiau žiūrisi keistai, bet nepasakyčiau, kad neįtraukiančiai. Visgi tai naujos kultūros perteikimo matas. Kas žino, gal po 50 metų per savo laidotuves organizuosime klounų cirką ar striptizo šokėjas(-us). Juokas juokais, bet pasaulyje tai jau vyksta! Mirsime, todėl apsimeskime, kad to neįvyks iki paskutinės akimirkos.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Planetariumas" / "Planetarium" / "The Summoning"

 

Sveiki,

Kaip aš pasiilgau Natalie Portman! Paskutiniuoju metu aktorė be Džekės Kenedi vaidmens, mano nuomone, nieko itin įspūdingo ir verto dėmesio nesukūrė. Jos paskutinieji vaidmenys abejotinos vertės ir mažai žinomų režisierių naguose tiesiog paskandinamas šios talentingos ir juslingos aktorės talentas. Nusprendžiau pažiūrėti belgų ir prancūzų bendrą projektą, kurį režisavo Rebecca Zlotowski pavadinimu „Planetariumas“ (angl. Planetarium) (2016). Pastarasis kino projektas nepatiko ne tik kino kritikams, bet ir žiūrovams, gal todėl šį filmą laikiau archyve daugiau nei dvejus metus, kol vakar ėmiau ir prisiverčiau pasižiūrėti iš erzinančio smalsumo: kiek dar galiu atidėlioti?

Istorija pasakoja maždaug apie 1930-uosius, kol Europoje kaista intrigos ir antisemitinės nuotaikos, po šalis keliauja dvi žydų kilmės seserys – Laura ir Keitė, kurios užsiiminėja mediumo seansais t. y. kviečiasi mirusiuosius ir perduoda jų žinutes klientams. Tai beveik cirko, tai beveik rimta profesija, kuri seserims padeda išsilaikyti, kol galiausiai Paryžiuje jas ima globoti itin turtingas kino meno mentorius, kuriam itin patinka jaunėlės sugebėjimai, kad net leidžiasi į institutą tirti jos sugebėjimo, o vyresnioji pradeda užsiiminėti aktorystės amatu...

Visais atžvilgiais šis filmas galėtų būti įtraukiantis ir įdomus. Tiesą sakant, jis netgi turi intrigą (bent jau pirmą pusvalandį), o tam, kam įdomūs paranormalūs reiškiniai, manau, ims žavėtis seserų sugebėjimais, tačiau tas žavesys greitai ima ir išblėsta. Scenarijus lyg ir pradeda nagrinėti vyresniosios Lauros meilės nuotykius, jos aktorystės karjerą, lyg ir nori perteikti jaunėlės bejėgystę ir trapumą, lyg ir bando absorbuoti kino pramonės magnato ambicijas tyrinėti paranormalią erdvę, tačiau darosi akivaizdu, kad viskas kaip per tą kiaurą rėtį – nei viena siužetinė linija, nei viena problema nėra išplėtota, todėl filmas visumoje atrodo „plūduriuojantis“ be aiškesnės krypties, be didesnės problemos.

Galima lyg iš dalies sakyti, kad „Planetariumas“ norėjo papasakoti užsilikusį tikėjimą stebuklais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, seserų bendrystės galią, bet galiausiai nei vienas, nei kitas dalykas deramai nepavyko. Atrodo, stipriai filmas galėjo įtraukti dėl savo paslaptingumo, mistinių siužetinių, tačiau nepasakyčiau, kad tie spiritizmo seansai kažkuo įdomūs ar paslaptingi, nors filme yra ir geri aktoriai, ir kostiumai, o jau Natalie Portman juslingumas netgi prastame kino projekte šiek tiek šį bei tą atperka, pritraukia žiūrovą prie ekrano, bet visumoje, atsitraukus nuo išraiškos triukų ir vaidmenų, staiga ištinka bendro filmo turinio, perduodamos žinutės aklas badas: o tai ką filmas iš tikrųjų norėjo perteikti ir papasakoti? Visgi neblogoje šiek tiek europietiškoje, šiek tiek holivudinėje režisūroje iš esmės trūko vieno itin svarbaus ir reikšmingo dalyko, be kurio neįmanomas geras filmas – gero ir prasmingo scenarijaus!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 4.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokėja" / "La Danseuse"

Sveiki,

Yra „Kino pavasaryje“ tokių filmų, apie kuriuos nežinai nė ką galvoti, o prieš einant net nesitiki, nes paprasčiausiai nežinai ko tikėtis... Panašiai su prancūzų filmų „Šokėja“ (angl. La Danseuse) (2016), kuris pasakoja apie XIX amžiaus pabaigoje šokio sampratą pakeitusią artistę Lioje Fiuler. Vis galvoju, kaip gerai, kad tas „Kino pavasaris“ yra, nes jame galima labai apsišviesti. Prisipažinsiu, kad praktiškai mažai ką teišmaniau apie šokio meno istoriją ir menkai ką jame gaudausi, tačiau šis filmas atliko tikrą edukacinį žygdarbį – supažindino su šiuolaikinio modernaus šokio ištakomis.

Nors filme pasakojama apie L. Fuiler, joje yra ir dar vienas ypatingos šokėjas Izolda Dunkan portretas, tačiau filmas ne apie ją... Žinau, daug kas šiam filmui turėjo nemenkų pretenzijų ir joje įžvelgė perdėto manieringumo, holivudinio patoso, perspausto pagražinimo ir net istorija šiek tiek dėliojama senamadiškai. Taip, sutinku, kad visa filmo pateiktis kaip ir, pvz., „Danų mergina“ ar kitos biografinės istorijos turi kažkuo panašią istorijos pasakojimo manierą, bet kažkaip man patiko. Patiko ir žiūrovams, kurie paprastai greitai susipakuoja rankinukus ir skuba iš salės lauk, šįkart sėdėjo filmui pasibaigus tylūs ir ramūs, kažko velnioniškai susimąstė... Gal ne tiek susimąstę, kiek pasidavę emocijos, kurias iššaukė filmas. Daug juslinių scenų, ekspresyvus juslėmis grįstas pasakojimas atrodo itin kruopščiai intymus, stengimąsi proporcingai išlaikyti asmenybės pasakojimo proporciją ir šokio meno elegancijos sunkumus, kas režisieriui, sakyčiau, labai sekėsi.

Neslėpsiu, kad ir senos kino gudrybės, bet filmui pavyko ir mane paveikti, nebesinorėjo ir man greitai išlėkti iš salės, kažkaip klasikinė muzika, pragariškos ir skausmingos vaizduojamos pastangos paveikia daugelį žiūrovų, o estetiniai dvelksmai sukuria kažin kokį magišką artumo dvelksmą. Norėčiau įvertinti filmą prasčiau, tačiau negaliu, jis vis dar mano galvoje ir, manau, kad netgi remiantis jau lyg ir iš pirmo žvilgsnio atgyvenusia kino mokykla, visgi filmas stiprus šiais aspektais: vaidyba, scenografija, jausmingumu, biografiniu turtingumu. Gera medžiaga nenuėjo veltui.

P. S. Tikriausiai nemaža dalis žiūrovų šį filmą rinkosi dėl to, kad jame antraplanį vaidmenį sukūrė Vanesos Paradis ir Johnny Depp dukra.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 6.4

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA

Jūsų Maištinga Siela