Filmas: "Planetariumas" / "Planetarium" / "The Summoning"

 

Sveiki,

Kaip aš pasiilgau Natalie Portman! Paskutiniuoju metu aktorė be Džekės Kenedi vaidmens, mano nuomone, nieko itin įspūdingo ir verto dėmesio nesukūrė. Jos paskutinieji vaidmenys abejotinos vertės ir mažai žinomų režisierių naguose tiesiog paskandinamas šios talentingos ir juslingos aktorės talentas. Nusprendžiau pažiūrėti belgų ir prancūzų bendrą projektą, kurį režisavo Rebecca Zlotowski pavadinimu „Planetariumas“ (angl. Planetarium) (2016). Pastarasis kino projektas nepatiko ne tik kino kritikams, bet ir žiūrovams, gal todėl šį filmą laikiau archyve daugiau nei dvejus metus, kol vakar ėmiau ir prisiverčiau pasižiūrėti iš erzinančio smalsumo: kiek dar galiu atidėlioti?

Istorija pasakoja maždaug apie 1930-uosius, kol Europoje kaista intrigos ir antisemitinės nuotaikos, po šalis keliauja dvi žydų kilmės seserys – Laura ir Keitė, kurios užsiiminėja mediumo seansais t. y. kviečiasi mirusiuosius ir perduoda jų žinutes klientams. Tai beveik cirko, tai beveik rimta profesija, kuri seserims padeda išsilaikyti, kol galiausiai Paryžiuje jas ima globoti itin turtingas kino meno mentorius, kuriam itin patinka jaunėlės sugebėjimai, kad net leidžiasi į institutą tirti jos sugebėjimo, o vyresnioji pradeda užsiiminėti aktorystės amatu...

Visais atžvilgiais šis filmas galėtų būti įtraukiantis ir įdomus. Tiesą sakant, jis netgi turi intrigą (bent jau pirmą pusvalandį), o tam, kam įdomūs paranormalūs reiškiniai, manau, ims žavėtis seserų sugebėjimais, tačiau tas žavesys greitai ima ir išblėsta. Scenarijus lyg ir pradeda nagrinėti vyresniosios Lauros meilės nuotykius, jos aktorystės karjerą, lyg ir nori perteikti jaunėlės bejėgystę ir trapumą, lyg ir bando absorbuoti kino pramonės magnato ambicijas tyrinėti paranormalią erdvę, tačiau darosi akivaizdu, kad viskas kaip per tą kiaurą rėtį – nei viena siužetinė linija, nei viena problema nėra išplėtota, todėl filmas visumoje atrodo „plūduriuojantis“ be aiškesnės krypties, be didesnės problemos.

Galima lyg iš dalies sakyti, kad „Planetariumas“ norėjo papasakoti užsilikusį tikėjimą stebuklais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, seserų bendrystės galią, bet galiausiai nei vienas, nei kitas dalykas deramai nepavyko. Atrodo, stipriai filmas galėjo įtraukti dėl savo paslaptingumo, mistinių siužetinių, tačiau nepasakyčiau, kad tie spiritizmo seansai kažkuo įdomūs ar paslaptingi, nors filme yra ir geri aktoriai, ir kostiumai, o jau Natalie Portman juslingumas netgi prastame kino projekte šiek tiek šį bei tą atperka, pritraukia žiūrovą prie ekrano, bet visumoje, atsitraukus nuo išraiškos triukų ir vaidmenų, staiga ištinka bendro filmo turinio, perduodamos žinutės aklas badas: o tai ką filmas iš tikrųjų norėjo perteikti ir papasakoti? Visgi neblogoje šiek tiek europietiškoje, šiek tiek holivudinėje režisūroje iš esmės trūko vieno itin svarbaus ir reikšmingo dalyko, be kurio neįmanomas geras filmas – gero ir prasmingo scenarijaus!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 4.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vadink mane savo vardu" / "Call Me by Your Name"

Sveiki,

Vienas laukiamiausių paskutiniu filmų buvo italų režisieriaus Luca Guadagnino sukurta romano ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (angl. Call Me by Your Name) (2017), kuris pelnytai įtrauktas į pačių geriausių šiais metais pristatytų filmų topus. Anksčiau režisierius stebino mane puikiais filmais su transformacijos diva Tilda Swinton „Aš esu meilė“ (2009), „Didesni purslai“ (2015) (beje, 2018 metais mūsų laukia dar vienas šio režisieriaus ir aktorės darbas „Suspiria“).

„Vadink mane savo vardu“ – tai istorija, kuri vyksta karštojoje Italijoje, kur į atokų kaimelį atvyksta jaunas mokslininkas ir apsistoja pasiturinčio mokslininko draugo namuose. Rodos, jaunasis mokslininkas Oliveris nieko neveikia, tik deginasi prie įvairių vandens telkinių, o jį nuolat stebi ką tik iš paauglystės į jaunuolio amžių įžengęs Elijas. Netrukus filme ima kibirkščiuoti homoreotinė įtampa, kuri randasi tarp skirtingų amžiaus vyrukų, kuri netgi primena pamišėlišką aistros medžioklę „kuris kurį“...

L. Guadagnino kaip visada pasitelkia visas itališko aristokratiško gyvenimo subtilybes: gamtą, didingus namus ir tik italams būdingą bendravimo manierą, kuri svetimšaliui Oliveriui tampa egzotika. Netrunka filme rastis, rodos, nuobodžiai snobiškame siužete vidinė įtampa, kiek erotizuota, kiek alegoriškai ir simboliškai iliustruota su iš jūros ištraukta jaunu nuogo vyruko statula. Režisieriui galiausiai pavyksta iš vienos vasariškos meilės nuotykių atmosferos išgauti pamokančią gelmę ir tai toli gražu nekvepia jokia LGBT  propaganda ar noru įrodyti, kad yra ir kitokia meilė, bet viskas „slysta“ taip natūraliai, kad nekyla jokių tapatybės ar susipriešinimo disputų ir visas meilės „sunkumas“ lieka kaip vasaros nuotykis, primenantis truputį kai kuriuos senesnius F. Ozon filmus.

Labai puikiai pagrindinius vaidmenis sukuria du talentingi aktoriai Armie Hammer ir jaunasis Timothee Chalament, pastarajam šviečiasi ypač tolimas kelias į labai gerus vaidmenis, nes šitaip natūraliai ir giliai perteikti vaidmenį – ne kiekvienam duota. Daug ką filme atperka tiesiog labai nuosekli ir kruopšti režisūra, užpildanti tylia vidine veikėjų įtampa. Nežinau, man filmas labai patinka ir dėl to, kad jis „gėjiškos“ tematikos, tikriausiai daugelis lietuvių spjaus ir nežiūrės iš homofobinio principo, tačiau raginu gurmaniškesnio filmo žiūrovams neapsigauti dėl principingo bukumo ir visgi šį filmą pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.5

Filmo anonsas:

Filmo aktoriai apie darbą filme laidoje „The Ellen Show“:

Jūsų Maištinga Siela