Filmas: "Malonė" / "La grazia"

 

Sveiki, mielieji!

 

Galima sakyti prieš metus buvau, tiesiogine to žodžio prasme, priblokštas Lietuvos kino teatruose pamatęs garsiojo italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmo „Partenopė“ (2024). Iki šiol manau, kad jis mano vienas ryškiausių ir geriausių praėjusių metų filmų, pasižymintis magišku pasakojimu, pilnu Neapolio vaizdų, spalvų ir garsų. Filmas kaip vienas didelis ir įspūdingas, jausmingas vaizdo klipas apie grožį ir jo laikinumą. Daugmaž to tikėjausi po metų eidamas į naujausią Sorrentino filmą „Malonė“ (it. La Grazia), apie kurį jau buvau girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų. Sorrentino filmus reikia žiūrėti kino teatruose, o ne namų sąlygomis – tas tikra tiesa!

 

„Malonė“ pasakoja apie išgalvotą Italijos prezidentą Marijaną de Santį, kurio vadovavimo šaliai kadencija artėja prie pabaigos. Jam liko septyni mėnesiai, o vienas didžiausių ir svarbiausių politinių sprendimų yra priimti arba atmesti plačiai šalyje diskutuojamą eutanazijos įstatymą. Italija labai smarkiai priklausoma nuo Vatikano ir Popiežiaus, čia prezidentas taip pat tariasi su, galima sakyti, antruoju šalies valdytoju, tad net šių dienų Italijos tikrovėje eutanazijos, LGBTQ ir aborto klausimai yra labai jautriai diskutuojami, nes Bažnyčia daro milžinišką politinę įtaką. Bet filme visų politinių sprendimų centre – prezidento suteikta malonė sunkių nusikaltimų žmonėms, kurie nužudė savo mylimuosius, nes šie kentė paskutinius savo mėnesius dėl Alzhaimerio, psichinių ligų, smurtavo. Kai kuriems prezidentas malonę suteikia, o kai kuriems ne. Tai savotiška aukščiausios žmogiškosios galios istorija: prezidentas lemia kitų gyvenimus, gali juos suprasti ir išgelbėti, tačiau ar jis pakankamai drąsus ir ryžtingas bei teisingas, kai pats nė negali atleisti mirusiai žmonai Aurorai, kurią nuolat idealizuoja, prieš 40 metų neištikimybės fakto?

 

Režisierius puikiai sujungia malonės kaip tokios sąvokos daugiareikšmes prasmes: kas yra malonė sau, kai suteikiant sau malonę atsiveria malonės keliai kitiems? Prezidentas, dėl savo konservatyvių pažiūrų ir tiesmukumo visų pravardžiuojamas „gelžbetoniu“, iš tikrųjų yra mąslus, melancholiškas paniurėlis, kuris namuose slepia ištisą žmonos paliktą garderobą ir negali susitaikyti su praeitimi. Išties, lyginant su ankstesniu filmu „Partenopė“, šis filmas turi aiškesnę probleminę ašį, labiau „suveržtą“ siužetą, mažiau primena nesibaigiantį ekstazę teikiančių vaizdų ir garsų pliūpsnį. Nors garsai ir muzikos takelis šįkart irgi labai svarbūs: prezidentas klausosi repo, dainuoja šalia sustingusių asmens sargybinių ir savaip permąsto savo galios ir viešpatavimo pabaigą. Režisierius renkasi ne banalias politines intrigas, kas galbūt gerame scenarijuje irgi būtų suveikę, bet sau būdingą mąslų stambių priartinančių ir praplaukiančių kadrų dėlione išreikšti gyvenimo naštos atsikratymą.

 

Vienoje scenoje prezidentas tampa kaip šiuolaikinis Dievo ir Adomo (Siksto koplyčios paveikslas „Adomo sukūrimas“) perfrazavimas, kada jis stebėdamas ekrane bando paliesti kosmonauto ištryškusią ašarą, žmogaus, kuris nežino, kad yra filmuojamas, tikruosius jausmus (pagal kuriuos tikriausiai galiausiai spręs, ar suteikti malonę žmoną nužudžiusiam istorijos mokytojui) . Pabaigos scenoje klausydamas muzikos jis pats nusikelia į panašų kosminį laivą ir ramybės būsenoje, be gravitacijos pirmąkart pajunta, kad nebeliko prezidento naštos, nes malonė suteikta, išsilaisvinus nuo pareigos teisti ir eiti vienos tiesos keliu, nesuklysti, nulemti kitų gyvenimus. Galiausiai, nors prezidentas kalbasi senoviniu NOKIA 3310 modeliu, bet jo kadenciją žymi modernus robotas šuo, kuris išeina kartu per jo paskutinę prezidentavimo dieną į Romos gatves. Elektroninis robotas šuo simbolizuoja, sakyčiau, radikalią prezidento vienatvę ir emocinį šaltį, pabrėždamas, kad net privačiose akimirkose jį lydi ne gyva būtybė, o programuojama mašina. Tai kartu yra ir absurdo elementas, nurodantis į prarastą ryšį tarp senojo pasaulio vertybių ir technologinės, dehumanizuotos ateities, kuri neišvengiama. Ateities mašinos, kurios nuspręs, kas iš tikrųjų ateityje bus malonė kaip reiškinys.

 

Filmas sukėlė daug minčių, kaip visada gražus ir estetiškas, pilnas itališkos kultūros niuansų, kuriuos tikrieji italai dar labiau atpažins ir suvoks, o mes tik žvelgsime kaip į religijos ir asmenybės kultų apgaubtą prieštaringą šalį, manysime irgi viską kiekviename kadre suprantantys. Gal ir suprantantys, bet ar viską išjaučiantys taip, kaip tie, kurie gyveno/gyvena panašioje tikrovėje? Filmas „Malonė“ tyrinėja radikalią aukščiausios valdžios vienatvę ir senstančio prezidento bandymą rasti žmogišką ramybę tarp šalto diplomatinio protokolo bei sterilių technologijų. Pagrindinė siužeto ašis sukasi aplink moralinę dilemą dėl eutanazijos, kai valstybės vadovas turi pasirinkti tarp griežto įstatymo ir asmeninio gailestingumo savo kenčiančiai žmonai. Galiausiai tai yra melancholiška meditacija apie „malonę“, kuri pasiekiama tik tada, kai asmeninė atjauta iškeliama aukščiau už institucinę galią ir viešas kaukes.

 

„Kam priklauso mūsų dienos?“ Ne kartą filme nuskamba šis klausimas. Labai panašus į: „dėl ko mes gyvename?“ Tačiau šiame politinės galios kontekste, sakyčiau, už šio klausimo slepiasi kitas: „ar gali kitų gyvenimas, dienos, laikas priklausyti tam, kam suteikta malonė/našta (pasirodo, neatsiejami dalykai) spręsti kitų gyvenimus?". Vienoje scenoje prezidentas sako, kad Popiežius atstovauja patį Dievą, o jis kaip prezidentas – Dievo vaikus.“ Kiek gali būti gailestingas ir maloningas Popiežius ir kiek prezidentas šioje Žemėje?

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Disko berniukas" / "Disco boy"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Italų režisierius Giacomo Abbruzzese net 10 metų kūrė „Sidabriniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje įvertintą dramą „Disko berniukas“ (angl. Disco Boy) (2023), kurį rodė „Kino pavasaryje“. Nusprendžiau pasižiūrėti ir aš, nes seku man patinkančio Europos aktoriaus Franz Rogowski vaidmenis kine ir jis man be galo patinka. Man asmeniškai sunku patikėti, kad į šią juostą režisierius sudėjo dešimtmečio darbą, nes paprasčiausiai viso to nei pamačiau, nei pajutau. Gal tai vienas iš atvejų, kada ambicijos, mintys ir darbas yra tikrovėje sunkesni, nei gautas rezultatas? Visgi mane šiek tiek ištiko lengvas šokas, šypsena, kad būtent šiai juostai buvo patikėtas „Sidabrinis lokys“.

 

Pastaruoju metu man nesiseka su nekomerciniu ir nepriklausomu kinu. Pastarosios matytos juostos blankios, pasikartojančios idėjomis, neprovokuojančios ir netgi... migdančios. „Disko berniukas“ nėra saldi istorija, kaip galbūt bandytų sufleruoti filmo pavadinimas, veikiau tai besisukančio ir besikeičiančio kaip disko kamuolys pagrindinio veikėjo Aleksėjaus (aktorius F. Rogowski) iš Baltarusijos istorija, bandant susikurti laimę Prancūzijoje. Jis per Lenkiją su geru draugu pabėga, deja, draugui baigiasi liūdnai, o jam pavyksta išsikapanoti iš upės ir pasiekti Prancūziją, kur pereina legionierių karinę atranką ir turi atitarnauti kurį laiką, kad gautų naują prancūzišką pasą ir tapatybę. Likimas jį su legionieriais bloškia į Afriką, Nigerio upės žiotis, kur jis nužudo ir palaidoja vietos vadeivą, o grįžęs į Prancūziją regi jo šmėklos apsireiškimus, kurie galutinai pakeičia jo santykį su tikrove...

 

Kol žiūrėjau pirmąją filmo dalį iki afrikietiškos istorijos linijos – viskas buvo daugmaž aišku, atmosferiška, logiška, bet intarpas su Afrika tapo nebeskanus, psichodelinis ir ištęstas. Filmas vienu metu žadėjęs intrigą ir socialinę adaptacijos istoriją nuneša žiūrovą į filosofinę ir dvasinę nestabilią istorijos matmenį. Afrikoje prieš karą šoka afrikiečių būrys aplink laužą, vėliau tas pats nutinka viename iš Paryžiaus naktinių klubų, kuriame spindinčiai apsirengusi imigrantė juodaodė šoka ir pasirodo Aleksėjui kaip priminimas apie kare pakastą afrikietį. Scenos išdrikusios, sumetaforintos ir labai nuobodžios. Kad ir kaip bežiūrėčiau į idėją parodyti savaip pagal generolo šokančius purvyne ir treniruotėje legionierius ir Afrikos sukilėlius maištininkus aplink laužą, man asmeniškai nesižiūrėjo, tiesiog niekaip negalėjau susitapatinti, tad ir Aleksėjaus įtaigus paveikslas pamažu ima blėsti, jo veiksmai ir sąžinės graužatis vaikantis supoetintus vaiduoklius tampa velnias žino kuo, t. y. neskaniu ambicingu bandymu psichodeliškai pavaizduoti sutrikusį žmogų, kuris svetimoje žemėje kovoja prieš kitą, bet iš esmės trokšta tik taikos, ir tai tampa drauge vidinio veikėjo kovos parabole.

 

Visgi kai kas siūlo šį filmą analizuoti ir jame pamatyti LGBT homoerotines įtampas tarp karių ir skirtingų rasių atstovų, nors filme nevystoma jokia konkreti gėjiška siužetinė linija. Veikiau ji užmaskuota, pridengta legionierių bendrystės ir draugystės bei konkurencingumo bendravimo šablonais, tad toji įtampa, jeigu ją ir pajusite, toli gražu nėra tipinė ir akivaizdi. Nors filmas neilgas, jis mane išvargino, o pabaigoje galutinai nuvylė.

 

Tiesa, galite pasiskaityti lietuviškai gana įdomų režisieriaus interviu. Spausti ČIA.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Vermiljas" / "Vermiglio"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vasaros paskutinę dieną „įšokau“ į keistą vakaro filmo pasirinkimą – šiame „Kino pavasario“ festivalio sezone nematytą italų režisierės Maura Delpero kino filmą „Vermiljas“ (ital. Vermiglio) (2024). Tiesa, režisierės darbų iki šiol nebuvau matęs, tad nusprendžiau susipažinti. Režisierė nėra produktyvi, debiutavo 2008 metais, o „Vermiljas“ yra jos ketvirtasis ilgametražis filmas, siūlytas į amerikiečių „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas iš Italijos.

 

Vermiljas – tai ir tikrovėje egzistuojantis mažas kaimelis prie Alpių, Italijos pusėje, pietų Tirolyje. Vermiljas yra įsikūręs 1261 metrų aukštyje, čionai ir nufilmuota praktiškai visa juosta, regint Alpių pašlaites tiek žiemą, tiek vasaros sezonais. Lietuvių internetiniai komentarai pažymėjo, kad filmas labiausiai jiems patiko būtent dėl šių vaizdų, o man tenka tik pritarti. Labai gražu, primena mano paties asmenines keliones Šveicarijoje ir Italijoje aplink Alpes.

 

Iš tikrųjų filmas vaizduoja Antrojo pasaulinio karo maždaug pabaigą, apie 1944 metus, kai pamažu vokiečiai ima suprasti, kad karo baigtis – ne jų naudai. Aukštai įsikūrusioje bendruomenėje gyvenimas primena vis dar XIX amžių. Jeigu manote, kad visi italai yra nesuvaldomo temperamento ir gestikuliuoja rankomis, tai šiauriniai radikaliai skiriasi: veikėjai kalbasi tyliai, labiau savo sugestija primena skandinavus, nei italus, o jų pavaizduotas gyvenimas daugiau ar mažiau panašus į visų.

 

Pasakojimo centre – Vermiljas kaimo mokytojo Cezario gyvenimas. Cezaris jau senstelėjęs ir žilas, nors dar nėra senukas, o jo šeimos istorija daugiau ar mažiau atspindi to meto aplinkinių gyvenimą. Mokytojas – daugiavaikis tėvas, kurio žmona praktiškai kas kelerius metus pagimdo po vaiką ir tą žmonės priima kaip savaiminę duotybę, nes moterų, pagal to meto sampratą, pareiga yra duoti gyvybę. Cezaris visgi rūsčiai šaltas, neša kantriai šeimos (kartu ir bendruomenės) patriarchato užsidėtą akmenį, vadovaujasi konservatyviais ir tyliais šeimos diktatūriniais svertais, t. y. naudojasi tėvo statusu, todėl sprendžia savo dukterų ir sūnų gyvenimus pagal savo supratimą. Pats suvokdamas, kad labai svarbus vaikų išsilavinimas, visgi dėl finansų į mokslus jis išleidžia jaunesnę dukrą, vidurinę (galimą lesbietę) priversdamas pavydėti, o vyresniajai jau kurti savo likimą su iš Sicilijos pabėgusiu dezertyru, kuris jai pažada laimingą gyvenimą.

 

Visgi kalnų papėdėje gyvenimas tampa dramatiškai lėtas, o tai nulemia filmo dinamiką. Laiką čionai veikėjams diktuoja sezoniškumas, gamta, o žmonėms bene didžiausia pramoga – liaudies dainomis atšvęstos vestuvės, kurias greitai keičia kokios nors tragiškos mirtys. Kitaip sakant, filmas perteikia neskubiai XX a. pirmosios pusės kalniečių italų gyvenimo ritmą, kuris aiškiai man asmeniškai primena ir mūsų lietuvių senąjį kiną, įskaitant ir A. Puipos „Elzė iš Gilijos“ (2000) pasakojimo tėkmę, nors Puipos variante veiksmas vystomas prie jūros. Tiesa, filmo atmosfera, karo kontekstas, kalniečių gyvenimas kiek primena gerą vokiečių rašytojo Robert Seethaler lietuviškai pasirodžiusią knygą „Visas gyvenimas“ (Baltos lankos, 2017). Taigi „Vermiljas“ tampa lėta dramatiška kino meditacija, kuri iš vienos pusės perteikia natūralią šeimos gyvenimo ir tylių konfliktų burbulą, bet iš kitos pusės – jau socialiai hierarchiškai angažuotą galios modelį, kurio fone karo atmosfera ir vietinių pokalbiai tampa visos bendruomenės svarbiausiu jauduliu. Labiausiai stebino šeimos atvirumas ir kūniškumas, vaikai sukritę į lovas mažoje bakužėje, motina atvirai prie dukterų žindo savo ir savo dukters vaikus, miegojimas šalia karvių... Vau. Daug kartų matyta, bet vis tiek savaip pritraukia ir stebina.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Chimera" / "La chimera"

 

Sveiki, skaitytojai,

Savita italų režisierė Alice Rohrwacher prieš kelerius metus pasiūlė intriguojančiai suręstą istoriją „Chimera“ (ital. La Chimera) (2023), kuri sulaukė itin palankių kino kritikų vertinimų. Tiesa, su šios režisierės darbu „Laimingasis Ladzaras“ (2018) jau buvau susidūręs, tad maždaug įsivaizdavau, jeigu režisierė laikysis panašaus pasakojimo stiliaus, tad filmas bus įdomus ir kartu turės keistą man būdingą atmetimo reakciją. Žinokite, panašiai ir nutiko. Kodėl filmas „Chimera“ sukėlė prieštaringus jausmus, čia ir bandysiu lakoniškai išsakyti.

Istorija pasakoja apie anglą Arturą, kuris išėjęs iš kalėjimo atvykstą į Italiją ir dirba kartu su vietos kapų plėšikais. Iš esmės tie kapų plėšikai yra niekiniai parsidavėliai, o Arturas yra tas archeologas ekstrasensas, kuriame gyvena chimeros, t. y. tas galingas balsas ir jėga, kurie traukia Arturą prie kapaviečių, užpiltų per tūkstančius metų žemėmis. Galiausiai jis su gauja ieško kapų kaip kiaulė triumų, juos išrausia ir dažniausiai jų lobį, t. y. įvairi keramika, statulos ir t. t. parduodamas juodajai rinkai, slapties kolekcionieriams, kurie pasiryžę įvertinti etruskų civilizacijos palikimus. Deja, Arturą domina ne tik kapai ir parturėjimas, bet ir praeities skausmas, mat jis ilgisi dingusios ir galimai mirusios mylimosios Benjaminos, kurios motinos prielankumą jis nusipelnė sugrįžęs po daugel metų į griūvančius namus.

Iš esmės šiame filme svarbi simboliais išreikšta psichologija: kuo labiau Arturas plėšia ir iš po žemių į dienos šviesą atkapsto lobių, tuo jam rodosi, kad jis artėja prie pražuvusios mylimosios. Tai toks savigydos refleksas, t. y. eiti tamsiais sielos požemio labirintais – aliuzija į raudoną Ariadnės siūlą, su kuriuo kadaise iš Minotauro labirinto išėjo didvyris Tesėjas. Galiausiai istorija paliečia ir barbariškų kapų plėšikų elgseną. Atradę patį turtingiausią kapą vandalai be gailesčio nukerta marmurinę deivės skulptūros galvą manydami, kad galės ją suklijuoti dalimis. Arturą galiausiai tai sukrečia ir čia, sakyčiau, įvyksta esminis veikėjo dvasinis lūžis, jis apsisprendžia deivės galvą įmesti į jūrą, kad niekas neregėtų jos akių, nes nuo etruskų prabėgo daugybė amžių, tačiau žmonės vis dar neišmoko vertinti nei grožio, nei pagarbos, nei meno. Galiausiai Arturas atsiskiria nuo gaujos ir simboliškai iš tikrųjų kaip Tesėjas ar netgi Minotauras patenka į užverstą kapą, kuriame pamato siūlą, vedantį į jo dvasinio negalavimo aklavietę arba savotišką išsigelbėjimą...

Šiaip, žinokite, filmą labai smagu analizuoti kaip kokį literatūrinį kūrinį, nes jame susipina antika, romantizmas, šiuolaikinis pasaulis, Froido psichoanalizė ir kapų plėšikai, visos tos mitologinės istorijos daugiau ar mažiau atpažįstamos. Norisi sakyti, kad režisierė plėtoja nacionalinę itališką pasakojimo fabulą, tiesa, ne tokią drastiškai išdailintą kaip, pvz., Paolo Sorrentino „Partenopė“ (2024), kur mitas ir Italija siejasi su grožio galia. Sakyčiau, A. Rohrwacher renkasi priešingą kelią – žmonės nemoka elgtis su grožiu ir jo vertinti ir nukirsta deivės galva tai perteikia.

Visgi filmas savo stilistika ir braižu primena anksčiau matytą „Laimingasis Ladzaras“ – abu filmai klampūs, atsisakę epinio ir savaiminio kalbėjimo, o naratyvas „iškandžiotas“, sudėtas į savitą logiką turintį audinį, kuriame veriasi absurdas ir tragedija, mistika ir tikrovė. Išties, kokį 40 pirmųjų minučių nelabai aišku, kas iš tikrųjų tas Arturas ir kas čia vyksta. Iš vienos pusės mėgstu filmus, kurie kuria nežinomybę, bet kai kalbama apie Rohrwacher susiformavusią savitą kino kalbą, žinokite, ištinka toks stabas: reikia tokiam filmui pasiruošti, nes jis iš esmės metafiziškai provokuojantis, turintis, sakyčiau, tam tikrų serbo Emiro Kusturicos karnavališkų elementų, bet yra tėvynainio Federico Fellini pasakojimo triukų, pastarasis kaip ir Rohrwacher, panašiai per sapnus ir vizijas tyrinėja pagrindinio veikėjo Arturo (pa)sąmonę, dažnai susijusią su kalte ir sąžine, niuansus.

Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu labai nustebintas britų aktoriaus Josh O'Connor pasirodymu. Labai jį mėgstu dėl savitos energijos, toli gražu nėra super modelis, bet kažkuo labai pritraukia, o šis vaidmuo, manau, jo nebritiškoje karjeros pusėje bus itin išskirtinis ir reikšmingas. Tiesą sakant, „Chimerą“ ilgokai atidėliojau ir nusiteikinėjau, tačiau šis aktorius paspartino procesus. Taigi... Pirmiausia šį savitą filmą rekomenduočiau gurmanams, kurie mėgsta kine analizuoti daugiasluoksnes reikšmes ir atpažinti intelektualias aliuzijas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb. 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aštuoni su puse" / "8½"

 Sveiki,

 

Seniai svajojau pakartoti italų režisieriaus Frederico Fellini filmą „Aštuoni su puse“ (ital. 8½) (1963). Jį buvau matęs kažkada vaikystėje ar paauglystėje ir, žinoma, nieko nesupratau, bet tam tikras nuotrupas žiūrėdamas visgi prisiminiau. Iš tikrųjų niekada nebūčiau grįžęs prie šio filmo, jeigu ne dabar skaitomi Leonido Donskio tekstai, kuriuose jis labai žavisi šiuo režisieriumi ir ne kartą mini būtent šį filmą kaip išskirtinį kino reginį. Norėdamas praplėsti kontekstus, keliaudamas į Italiją įsimečiau šį filmą pasižiūrėti, tad trumpai pasidalysiu įspūdžiais apie jį.

 

Buvau pamiršęs Fellinio aštrią kino kalbą! Man ji tokia kampuota, ryški ir bauginanti. Priminė ankstyvuosius Tarkovskio kino manevrus, ypač „Ivano vaikystę“, kuriame sapno ir tikrovės vaizdiniai perteikti teatrališkais ir ekspresyviais kino kadrais. Aišku, Fellinis jau kitoks ir jis pasakoja apie savo kino pasaulį, tikriausiai panaudojo nemažai ir asmeninių būsenų, kūrybos kine užkulisių. Pasakojimo centre – garsus režisierius Guido, kurį suvaidino kultinis italų aktorius Marcello Mastroianni. Guido atvyksta į sanatoriją pailsėti nuo sėkmės ir sudėlioti mintis, pagalvoti apie būsimus kino projektus, tačiau nuo aplinkos ir žmonių jis negali pabėgti nei fiziškai, nei emociškai, todėl kaip kokiame Tomo Mano romane „Užburtame kalne“ ar  Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ veikėjai, gyvendami sanatorijoje, susiduria su keliomis esminėmis problemomis. Guido kamuoja gyvenimo nuovargis, nuo kurio jis negali pabėgti – žmona ir meilužės, vaikystės seksualinės patirtys, gėdinimas, krikščioniška baisi mokykla, rūstūs tėvai... Visa tai Fellini susuka į tikrovės ir prisiminimų, sapnų ir vizijų kaleidoskopą, tad, sakyčiau, visas karnavalinis vyro psichinis vidinis pasaulis, persisunkęs jaučiamu kūrybiniu nuovargiu, pavyksta.

 

Man asmeniškai labiausiai patiko scenos su moterimis, kurios „susitinka“ Guido vienoje įsivaizduojamoje erdvėje ir varo jį iš proto – tai labai ekspresyvi, teatrališkai pavykusi scena, kuri galėtų būti netgi tam tikra prasme kabaretiniu kinu, jeigu aktorės dar dainuotų... Visgi filmas šiandien man byloja apie populiarumo ir žinomumo kainą. Baisu būti įtakingu, matomu ir žinomu, nes esi labiau nei bet kas kitas pažeidžiamas. Vienoje iš pabaigos scenų veikėjas Guido per konferenciją palenda po stalu ir bando fiziškai pabėgti nuo viešumos – labai komiška, bet ir labai tragiška, nes tai neįmanoma, kaip, beje, pabėgti ir nuo praeities įvykių, prisiminimų, patirtų traumų, kurios suformavo Guido. Paradoksalu, kai filmo pabaigoje sugriaunamos didingos konstrukcijos kosminiam filmui, kurį turėjo filmuoti Guido, kitaip sakant, kelionė į kosmosą neįvysta, tačiau griūvantys karkasai tampa metafora, reiškiančią ne griūvantį gyvenimą, o atitvarų ir ribų naikinimą tarp asmeninio kūrėjo gyvenimo ir paties kino turinio. Juk šiaip ar taip visos kine vaizduojamos istorijos ateina iš mūsų gyvenimo ir pasąmonės iškeltų praeities patirčių. Kartą gyvenime pamatyti „Aštuoni su puse“ gal ir mirtinai nebūtina, tačiau verta.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis pagrobimas" / "Rapito" / "Kidnapped"

 Sveiki,

 

Dar vienas šio sezono „Kino pavasario“ filmas – italų režisieriaus Marco Bellocchio istorinė drama „Šventasis pagrobimas“ (ital. Rapito) (2023). Šiaip tokių kostiuminių dramų „Kino pavasaryje“ nepamatysi daug, tačiau jie būna labai Lietuvos žiūrovų pamatomi ir populiarūs, tad ir man sunku atsitraukti nuo bandos jausmo, juolab kad istorija mus nukelia į 1858 metus, kai popiežiaus Pijaus IX įsakymu iš Bolonijoje gyvenančios įtakingos žydų šeimos pagrobiamas berniukas Edgaras, nes tvirtinama, jog jį paslapčia pakrikštijo anksčiau dirbusi tarnaitė. Nežinau, ar tarnaitės gali krikštyti, dabar atrodo absurdiška, tačiau būtent dėl tokių priežasčių tikrasis Edgaras buvo pagrobtas iš žydų ir Vatikane popiežiaus priežiūra perauklėtas į nuolankų krikščionį.

 

Istorinė medžiaga, tiesą sakant, man negirdėta, nors po O. Tokarczuk „Jokūbo knygos“ maniausi jau nemenkas žydų Europoje padėties išmanantysis, tačiau šioji istorija bus mane pralenkusi. Nesistengsiu nieko atpasakoti, nes filmas iš esmės sukaltas pagal tvarkingus istorinės dramos kanonus, kur svarbūs kostiumai ir laikmečio pompastika, o ten, kur dar ir popiežius, tai prabangos tikrai netrūks. Žydų šeima pralaimi teismą, nes popiežiui negali pasakyti NE, kadangi jis Žemėje prisiėmęs visagalio vaidmenį. Tiesą sakant, šioje istorijoje nemažai absurdo, iš kurio pratrykšta ir saikingas humoras, nors juostos visuma tamsi ir miglota.

 

Filmas visgi be didesnės intrigos. Kaip diena aišku, kad mažylis Edgaras per mažas reflektuoti politinius manevrus ir maloniai priima kunigų ir popiežiaus mokymą, pamažu pamiršdamas ne tik žydišką auklėjimą, religiją, bet ir šeimą. Visgi labiausiai mane domino filmo politinis fonas. Italija pamažu vienijasi ir vaduojasi iš popiežiaus pasaulietinės galios, perversmai ir Romos šturmas, žydų ir krikščionių bendruomenės įsitraukimas į berniuko pagrobimą labiau masina ne dėl humaniškų sumetimų, o dėl religinių karų. Neseniai žiūrėjau lesbietišką „Benedeta“ (2021) apie viduramžių mistikės vienuolės ekranizaciją, kuri sukėlė panašius jausmus – istorija ištraukta iš kronikų tampa truputį karikatūrinė, nežinia, kiek ten Pijus iš tikrųjų mylėjo tuos berniukus vaikus, o kiek iš tikrųjų mėgavosi savo pasaulietine galia, bet, man regis, filmas nebūtinai apeliuoja į tikslias istorines žinias, tačiau reiktų tikrinti. Visgi filmas galėjo būti labiau suveržtas ir trumpesnis, kitaip sakant, žiūrėti žiūrėjosi, tačiau nesujaudino.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina rūke" / "La ragazza nella nebbia" / "The Girl in the Fog"

 Sveiki,

 

Šiais metais kažkas pasidarė su italų kinu, jų juostos plaukia pas mane viena po kitos tiek, kiek, atrodo, per dešimtmetį nebuvau matęs. Dar vienas, kiek senesnis filmas – italų rašytojo Donato Carrisi „Mergina rūke“ (ital. La ragazza nella nebbia) (2017). Įdomu, jog rašytojas pats ir ekranizavo savo romaną, kuris, beje, yra išverstas ir į lietuvių kalbą (Sofoklis, 2018).

 

Kaip aš pasiilgau detektyvų! Tokių grynuolių, sutelktų į galvosūkį, į įvairias hipotezes ir spėliones verčiančių kelti pasakojimų. Manau, artimiausiu metu pasidairysiu dar keletą detektyvų. Na, o šioji istorija mus nukelia į Alpių priekalnes, mažą religingą miestelį, kuriame dingsta jauna mokyklinio amžiaus mergina. Šią bylą imasi tirti garsus šalyje detektyvas Vogelis. Pastarajam nė motais nekalti žmonės, jam svarbiausia yra žinomumas ir kad byla viešojoje erdvėje būtų išspręsta. Kovodamas su slapukaujančia žurnaliste bei vietos psichologu, jis suranda atpirkimo ožį – vietos mokytoją, kuris galimai pagrobė merginą ir ją nužudė, tačiau mokytojas ne iš kelmo spirtas, jis ryžtingai nusprendė ginti savo interesus ir neigia nusikaltęs...

 

Detektyvo struktūra tik iš pažiūros klasikinė, nes suktas ir analitinio proto nestokojantis detektyvas tiria jaunos merginos dingimą. Siužetas susuktas tikrai gerai, nes per visą filmą spėjau sudaryti galimas filmo baigtis ir vieną visgi įspėti pavyko, tačiau, kaip ir dera apgaulingam siužetui, svarbu įtikinamai suklaidinti žiūrovą, kad jis dėl nieko nebūtų tikras. Štai kodėl man patinka detektyvai! Čia nerasite kažin kaip smarkiai ir įdomiai išplėtotų charakterių su sudėtingomis personalizuotomis istorijos (gal knygoje tas pavyko labiau, nežinau), tačiau intrigos istorijoje dėl to netrūksta. Labiausiai, kas šiame filme, sakyčiau, pavyko, yra perteikti detektyvų ir žiniasklaidos klerkų sandraugą, kuri toli gražu, tradiciškai turėtų atstovauti teisingumo pusei, bet atrodo labiau korumpuota nei tariamas ar galimas žudikas. Kiek kainuoja sukurti visuomenei spektaklį ir kodėl tam sudaromos sąlygos, filmas nedetalizuoja ir neanalizuoja, tačiau pateikia kaip faktą ir tu, žiūrove, daryk savus sprendimus ir prielaidas. Chamizmo ir užuominų čionai netrūksta, bet labiausiai šioji 2017 metais pastatyta drama man asocijuojasi su šių dienų tikrove dėl mokytojų streiko: šiaip ar taip atpirkimo ožiai net ir italų kine būna mokytojai, nes juos apjuodinti lengviausia ir paveikiausia dėl įsigalėjusio dvilypio profesinio įvaizdžio t. y., visuomenėje mokytojas turi būti pasitempęs ir be dėmelės, nes atstovauja tariamam prestižui, o iš tikrųjų jį spardo tas, kas netingi.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nostalgija" / "Nostalgia"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai klišiškai pradėsiu apie tai, kad geresnio ir tyresnio filmo apie nostalgiją už Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ (1983) tikriausiai nėra. Galiu būti jau senamadis ir sakyti, kad tai tiesiog nepajudinamas stabas, autoritetas, su kuriuo galima matuoti viską, kas panašia tema sukurta kine ir literatūroje. Visgi Tarkovskio „Nostalgija“ ir italų režisieriaus Mario Martone „Nostalgija“ (ital. Nostalgia) (2022) filmus vienija pati Italija. Jeigu Tarkovskio pagrindinis veikėjas Toskanoje bastosi rūke ir miglose ilgėdamasis Rusijos, tai Martone veikėjas Feličis po 40 metų nebūvimo Neapolyje vaikšto gatvėmis, tvarko motinos reikalus ir išgyvena nostalgiją, susietą su pirmosios jaunystės Neapoliu.

 

Ką aš žinau apie Neapolį? Ogi beveik nieko, tik tą, ką įdiegė populiarusis menas ir skandalingos antraštės, jog tai iš esmės italų mafijos sostinė. Ar ji išties tokia, neturiu žalio supratimo, tačiau stebiu „Nostalgijoje“ į gimtinę grįžusį Feličį, kuris net pamiršęs tam tikrus itališkus žodžius bando susivokti. Iš pradžių maniau, jog filme bus aštri konfrontacija tarp itališko katalikiško krašto ir musulmoniškos Feličio tikybos, tačiau klydau. Didžiąją filmo dalį Feličis tvarko motinos priežiūros, o vėliau ir laidotuvių reikalus ir, atrodo, įsivelia į saviapgaulę t. y., patiki, jog žūtbūt reikia grįžti į Neapolį, atsivežti savo žmoną ir gyventi taip, kaip anksčiau.

 

Atrodo, Feličis mato, tačiau nereflektuoja, kad Neapolį užvaldžiusi visai kita mafija, ir jis neskiria to, kas vyko anuomet ir dabar. Vienintelis jį dirginantis dalykas yra iškylantis prisiminimai apie čionai turėtą geriausią draugą, su kuriuo turėjo nusikaltimą... Bet atrodo, kad ir tai neatstumia Feličio pasilikti, nors vietiniai visi jam aiškiai sako, kad grįžtų atgal į savo Egiptą. Žodžiu, siužetas lyg ir paprastas, režisierius stengiasi perteikti Feličio sumišimą ir saviapgaulę, perteikti dviem pasakojimo laiko juostom Neapolio pasikeitimą (pats režisierius yra iš šio miesto), tačiau pamažu Feličis, kaip ir galima numatyti, įsivelia į vietos mafijos nemalonę ir jam iškeliamas ultimatumas, bet ką nostalgija sergantis Feličis pasirinks?

 

Tiesą sakant, likau nenusivylęs šiuo filmu, net nedrįsau ieškoti didesnių sąsajų su Tarkovskio juosta, nes akivaizdu, jog tai visai kita kino mokykla ir visai kita idėja. Ilgą laiką stebėjau Feličį, kurį aktorius Pierfrancesco Favino rūsčiai, o kartu ir melancholiškai atskleidžia per nostalgijos savijautą, bet iš kitos pusės likau visai istorijai abejingas, manęs ji nesujaudino ir, tiesą sakant, darėsi nuobodoka, tad lakiau kantriai, kol filmas pasibaigs. Nors kino kritikai negailėjo gerų žodžių šiam filmui, o ir iš tikrųjų režisierius turi savitą santykį su medžiaga, bet filme man stigo ir aštrumo, ir pačios kibirkšties. Kadangi intriga prislopinta ir ji išreikšta užuominomis, gal man pati tema pasirodė tiesiog neaktuali?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Begalybė" / "L'immensità"

 

Sveiki,

Ši savaitė be proto itališka, net neplanavau paskelbti ir muzikos, ir kino, ir Umberto Eco citatos, bet viskas taip jau susiklostė, kad šis rugsėjis labai itališkas. Labai itališkas ir italų režisieriaus Emanuele Crialese filmas „Begalybė“ (ital. L'immensità) (2022), kuris buvo rodytas Kino pavasario festivalyje. Pagrindinio vaidmens atlikėja Penelope Cruz gerai kalba itališkai ir tai galite įsitikinti žiūrėdami „Begalybę“. Vis nepaliauju galvoti: kokia graži aktorė, atrodo, žiūrėčiau bet kokį filmą su ja vien dėl jos būvimo kadre!

Visgi Penelope yra draminė aktorė, ji turi ir gelmės, ir pajautos. Jos veikėja Klara šįkart taip pat labai gerai išanalizuota ir perteikta seksualiais, Sofi Loren viršūnes menančio itališko kino klasikos rakursais, o režisierius būtent Penelopės fizinius parametrus ir išnaudoja, kurdamas aštunto dešimtmečio Florencijos priemiesčio vienos šeimos istoriją, iliustruotą itališko to meto muzika ir tarsi atkartodamas, stilizuodamas to meto kino kalba. Šioje netobuloje šeimoje pasakojama iš vyriausiosios dukters Andrėjos perspektyvos, kuri pasiekė ankstyvąją paauglystę. Andrėja kitiems prisistato kaip Andrėjus ir manosi esąs berniukas, kurio tikrieji tėvai yra ateiviai iš kosmoso, o ne jos biologiniai tėvai. „Jūs mane kurdami sugadinote,“ – sako Andrėja motinai. Ir išties, šiame filme viena iš svarbesnių temų yra tapatybės tema, kurią aštriai Andrėjai primeta tradicinių pažiūrų aplinkiniai, todėl dažnu atveju Andrėja jaučiasi nenormali, nesuprasta, agresyvi, o kaip protestas prieš pasaulį tampa jos berniokiškas įvaizdis ir elgesys.

Netobula ir toji šeima. Vyro neištikimybė galutinai palaužia Klarą, ji, nors ir mato savo dukters kančias, vis dar negali susitvarkyti su smurtaujančiu ir irzliu vyru. Iš esmės šeimos modelis patriarchalinis ir galios pozicija yra nekenčiančiųjų pusėje, bet to, kas skriaudžia, išduoda. Kitą vertus, tai klasika! Naujovė – LGBT teminis įvedimas, kuris svarbus šiomis dienomis, bet rodo ir ankstesniųjų laikų aktualumą. Nepasakyčiau, kad filmas kažin koks įmantrus, sudėtingas. Režisierius balansuoja tarp estetinio lengvumo, pabrėždamas išskirtinai itališkas spalvas ir kultūrą, iš kitos – yra pastanga papasakoti šią istoriją kažkaip ypatingai, suasmenintai per Andrėjos brendimo sunkumus ir byrančios šeimos dramą. Visumoje filmas pavyko, jis turi savus prieskonius ir koloritą. Juk tai galėtų būti ir telenovelė, ir pasivaikščiojimas senomis itališkomis gatvėmis. Vietomis primena šiek tiek teatralizuotą filmą „Malena“ (2000) su aktore Monica Bellucci

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aštuoni kalnai" / "Le otto montagne" / "The Eight Mountains"

 

Sveiki,

 

Lietuvoje gana populiarus italų rašytojas Paolo Cognetti, kurį mėgsta populiariosios literatūros skaitytojai, ieškantys paprastos gyvenimo išminties, lengvo teksto. Tiesa, neskaičiau nei „Aštuoni kalnai“, nei „Vilko laimė“, bet galiu įsivaizduoti, jog jis alternatyva brazilų rašytojo Paulo Coelho literatūros tonui. Jo bestseleris „Aštuoni kalnai“ (ital. Le otto montagne) (2022) tėvynėje tapo tikru hitu, o netrukus knygos ekranizacija susidomėjo ir režisieriai Felix van Groeningen ir Charlotte Vandermeersch, filmas tapo Kino pavasario hitu, beveik visi apie jį kalbėjo ir rekomendavo pasižiūrėti dideliame ekrane. Deja, anuomet man nepavyko pamatyti dėl laiko stokos, bet pasižiūrėjau namų sąlygomis.

 

Galiu absoliučiai suprasti, kodėl šį filmą reikia žiūrėti dideliame ekrane. Juk jame rodomi Alpių kainų šlaitai tiesiog pasakiškai užburia. Istorija pasakoja apie du draugus, kurių draugystė užsimezga kalnų provincijoje. Petro ir Bruno čia žaidžia, pešasi, auga. Bruno miestietis berniukas, o Petro vietinis kaimo vaikis, neturintis tinkamo išsilavinimo, tačiau juos vienija ne tik draugystė, bet ir gamta, ūkio darbai. Po daugel metų Bruno grįžta į provinciją ir mato Bruno jau tikrą vyruką, tačiau juodadarbį, taip ir neišlipusį iš kaimiškosios kultūros. Komplikuoti jųdviejų santykiai su tėvais galiausiai suveda juos po Bruno tėvo mirties, kai Petro įtikina drauge atstatyti jo tėvo namuką kalnų pašlaitėje, kur jie kartu vaikystėje praleido laiką. Bruno sutinka ir, atrodo, atšalusiai jųdviejų draugystei, (kaimiškos ir miestietiškos kultūros atskirtys išsilydo) lemta vėlei tapti tvirta.

 

Dabar retai kine ir iš esmės literatūroje pamatysi tokią intymią vyriškos draugystės istoriją. Kliše pamažu tampa LGBTQ linijos, erotizavimas ir panašiai, o „Aštuoni kalnai“ tarsi paneigia visa tai. Tai labai reta, kada du heteroseksualūs vyrukai iš tikrųjų labai jautriai išgyventų gyvenimo etapus, jaustų vienas kitą ir dažniausiai patylomis suprastų, koks pilnas išbandymų, nusivylimų yra kupinas gyvenimas, o išsigelbėjimas ir pabėgimas visada yra tas jų atstatytas kalnų namelis. Filmas nufilmuotas fantastiškai gražioje gamtoje, poetiškai perteikiant bręstančių vyrų santykį su kalnais. Manau, filmas pavyko iš dalies ir filosofinis, nors jame yra tų nudailintų ir neskoningų holivudinių triukų, pvz., tėvo palikti dienoraščiai kalnų viršūnėse, kuriuose lyg sūnaus atsiprašo, o gyvam žodžio negalėjo pratarti dėl užsispyrimo ir nuoskaudų. Bet tai labai filmo siužeto negadina. Manau, filmo kūrėjams pavyko sukurti neskubų filmą, kuriame svarbūs nutylėjimai, tas tikrasis vyriškumas, kuris veriasi ne per socialinius primestus įvaizdžius, mačizmą, kokį matome holivude, o per tą, sakyčiau, lietuviams iš prigimties suprantamą melancholiškumą, savotišką liūdnumą, nes veikėjai būtent ir yra tokie – atskalūnai, vieniši vilkai, gamtos žmonės.

 

Nepasakyčiau, kad filmas labai įmantrus, kad jis sukrečia ar kad jį žūtbūt reikia pamatyti. Man „Aštuoni kalnai“ praslinko kaip kokia meditacija, romi ir lėta dviejų vyrų istorija, nuostabūs gamtos vaizdai ir kažkoks tapatumas, atpažinimas dalies ir savęs, ir savo egzistencinės pajautos, kuriuos galbūt dažnas užslepiame po kasdienybės darbais, kad nereikėtų susigrumti su savo centriniu kalnu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Manau, filmas labai sąžiningas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Superherojai" / "Supereroi"

 Sveiki,

 

Italų režisierius Paolo Genovese lietuvių tikriausiai vienas mėgstamiausių. Prieš pandeminį laikotarpį Kino pavasaryje rodytas jo filmas „Tobuli melagiai“ (2016) tapo tikru hitu. Tiesa, šį filmą sėkmė lydėjo visame pasaulyje, kad net nemažai kur buvo sukurtos kitų šalių ekranizacijos. Nepasakyčiau, kad buvau didelis „Tobulų melagių“ gerbėjas, nors filmas žaismingas, pagrįstas manipuliacijų santykiais, bet visgi šiek tiek kičinis. Nepaisant to, vis tiek nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną režisieriaus darbą pavadinimu „Superherojai“ (ital. Supereroi) (2021).

 

Istorija pasakoja apie du įsimylėjėlius, kurie lietingą vakarą užmezga žaismingus santykius. Ji – įsipareigojimo vengianti pavyduolė ir karikatūrų piešėja, o jis – įsipareigojęs fizikas, kuris pameta dėl jos galvą. Nuo pat filmo pradžios literatūriškai manieringai perteikiama susipažinimo istorija, tad aišku, jog filmas gros pagal romantinio kino nateles su šiokiu tokiu šarmingu pakylėtu juokeliu. Po to filmas sukapotas ir sumaltas į „kiaulienos faršą“, nes visą likusį laiką maišomi dešimties metų poros santykių įvykiai, kai jie skiriasi, pykstasi, keliauja, mylisi, daro karjerą, serga, gydosi ir režisierius stengiasi lengvais itališkais potėpiais perteikti gyvenimo dienų tėkmę ieškodamas paradoksalių situacijų santykių pradžioje, viduryje ir pabaigoje, kad galėtų perteikti šiek tiek pakitusių veikėjų psichologiją.

 

Nedetalizuosiu šio filmo siužetinių vingių, nes jie tipiški savo romantinio kino kanonais. Visgi filmas spalvingas, žavi aktorių perteikta charizma, perdėtas teatrališkumas, tam tikras dirbtinumas, sakyčiau, šiam filmui pritinka. Kaip ir „Tobuli melagiai“, taip ir „Superherojai“ neša šiek tiek į komercinio kino pusę, tačiau išlaiko ir režisieriaus savitą balansavimą tarp amerikietiškų romantinių komedijų ir savo matymo. Ne kartą žiūrėdamas pagalvojau, kad jeigu filmą ekranizuotų amerikiečiai, jis būtų kur kas tuštesnis, gal net visai sugadintas, priklauso nuo užsakovo ir režisieriaus sąveikos su savo vizija. Taigi visgi atsitraukus nuo šio filmo, kurio pabaiga išties graži, bet, tarkime, kad romantiniam kinui pernelyg šabloniška – vienas iš veikėjų suserga nepagydoma liga ir kardinaliai perstumdo likusio gyvenimo laiko prioritetus ir viskas išeina daugmaž kaip kokioje „Užrašų knygutėje“ (2004).

 

Visgi analizuojant pačius poros santykius, nesutarimus dėl šeimos institucijos kūrimo (moteris bijo įsipareigoti, vyras nori tvirtos šeimos su vaikais), akivaizdu, kad visoje šioje istorijoje užčiuopiamos ir šiuolaikinės kartos problemos. Žmonės nenori įsipareigoti, nes bijo atsakomybės, geriausia retsykiais susitikinėti, kad nepradingtų aistra. Pavydas – būtinas reikalas pakurstyti aistringam seksui, o bendri namai, skalbiniai ir šaldytuvas – tai jau baisiau nei baisu, jau nešneku apie tai, kad kartais poros penkmetį planuoja ne vaiko susilaukti, o ginčijasi, kokį šunį įsigyti. Žiūrint senesnius filmus, atrodo, kad kurti santykius buvo paprasčiau, nes juos įrėmindavo socialinė atsakomybė, o dabar tai tiesiog pernelyg nuobodu, arba reikia, kaip šiai porai, kokių nors sukrečiančių išgyvenimų, kurie leistų iš naujo įvertinti santykių perspektyvą. Filmas ir masėms, ir šiek tiek gurmanams, visumoje tikrai neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela