Filmas: "Chimera" / "La chimera"

 

Sveiki, skaitytojai,

Savita italų režisierė Alice Rohrwacher prieš kelerius metus pasiūlė intriguojančiai suręstą istoriją „Chimera“ (ital. La Chimera) (2023), kuri sulaukė itin palankių kino kritikų vertinimų. Tiesa, su šios režisierės darbu „Laimingasis Ladzaras“ (2018) jau buvau susidūręs, tad maždaug įsivaizdavau, jeigu režisierė laikysis panašaus pasakojimo stiliaus, tad filmas bus įdomus ir kartu turės keistą man būdingą atmetimo reakciją. Žinokite, panašiai ir nutiko. Kodėl filmas „Chimera“ sukėlė prieštaringus jausmus, čia ir bandysiu lakoniškai išsakyti.

Istorija pasakoja apie anglą Arturą, kuris išėjęs iš kalėjimo atvykstą į Italiją ir dirba kartu su vietos kapų plėšikais. Iš esmės tie kapų plėšikai yra niekiniai parsidavėliai, o Arturas yra tas archeologas ekstrasensas, kuriame gyvena chimeros, t. y. tas galingas balsas ir jėga, kurie traukia Arturą prie kapaviečių, užpiltų per tūkstančius metų žemėmis. Galiausiai jis su gauja ieško kapų kaip kiaulė triumų, juos išrausia ir dažniausiai jų lobį, t. y. įvairi keramika, statulos ir t. t. parduodamas juodajai rinkai, slapties kolekcionieriams, kurie pasiryžę įvertinti etruskų civilizacijos palikimus. Deja, Arturą domina ne tik kapai ir parturėjimas, bet ir praeities skausmas, mat jis ilgisi dingusios ir galimai mirusios mylimosios Benjaminos, kurios motinos prielankumą jis nusipelnė sugrįžęs po daugel metų į griūvančius namus.

Iš esmės šiame filme svarbi simboliais išreikšta psichologija: kuo labiau Arturas plėšia ir iš po žemių į dienos šviesą atkapsto lobių, tuo jam rodosi, kad jis artėja prie pražuvusios mylimosios. Tai toks savigydos refleksas, t. y. eiti tamsiais sielos požemio labirintais – aliuzija į raudoną Ariadnės siūlą, su kuriuo kadaise iš Minotauro labirinto išėjo didvyris Tesėjas. Galiausiai istorija paliečia ir barbariškų kapų plėšikų elgseną. Atradę patį turtingiausią kapą vandalai be gailesčio nukerta marmurinę deivės skulptūros galvą manydami, kad galės ją suklijuoti dalimis. Arturą galiausiai tai sukrečia ir čia, sakyčiau, įvyksta esminis veikėjo dvasinis lūžis, jis apsisprendžia deivės galvą įmesti į jūrą, kad niekas neregėtų jos akių, nes nuo etruskų prabėgo daugybė amžių, tačiau žmonės vis dar neišmoko vertinti nei grožio, nei pagarbos, nei meno. Galiausiai Arturas atsiskiria nuo gaujos ir simboliškai iš tikrųjų kaip Tesėjas ar netgi Minotauras patenka į užverstą kapą, kuriame pamato siūlą, vedantį į jo dvasinio negalavimo aklavietę arba savotišką išsigelbėjimą...

Šiaip, žinokite, filmą labai smagu analizuoti kaip kokį literatūrinį kūrinį, nes jame susipina antika, romantizmas, šiuolaikinis pasaulis, Froido psichoanalizė ir kapų plėšikai, visos tos mitologinės istorijos daugiau ar mažiau atpažįstamos. Norisi sakyti, kad režisierė plėtoja nacionalinę itališką pasakojimo fabulą, tiesa, ne tokią drastiškai išdailintą kaip, pvz., Paolo Sorrentino „Partenopė“ (2024), kur mitas ir Italija siejasi su grožio galia. Sakyčiau, A. Rohrwacher renkasi priešingą kelią – žmonės nemoka elgtis su grožiu ir jo vertinti ir nukirsta deivės galva tai perteikia.

Visgi filmas savo stilistika ir braižu primena anksčiau matytą „Laimingasis Ladzaras“ – abu filmai klampūs, atsisakę epinio ir savaiminio kalbėjimo, o naratyvas „iškandžiotas“, sudėtas į savitą logiką turintį audinį, kuriame veriasi absurdas ir tragedija, mistika ir tikrovė. Išties, kokį 40 pirmųjų minučių nelabai aišku, kas iš tikrųjų tas Arturas ir kas čia vyksta. Iš vienos pusės mėgstu filmus, kurie kuria nežinomybę, bet kai kalbama apie Rohrwacher susiformavusią savitą kino kalbą, žinokite, ištinka toks stabas: reikia tokiam filmui pasiruošti, nes jis iš esmės metafiziškai provokuojantis, turintis, sakyčiau, tam tikrų serbo Emiro Kusturicos karnavališkų elementų, bet yra tėvynainio Federico Fellini pasakojimo triukų, pastarasis kaip ir Rohrwacher, panašiai per sapnus ir vizijas tyrinėja pagrindinio veikėjo Arturo (pa)sąmonę, dažnai susijusią su kalte ir sąžine, niuansus.

Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu labai nustebintas britų aktoriaus Josh O'Connor pasirodymu. Labai jį mėgstu dėl savitos energijos, toli gražu nėra super modelis, bet kažkuo labai pritraukia, o šis vaidmuo, manau, jo nebritiškoje karjeros pusėje bus itin išskirtinis ir reikšmingas. Tiesą sakant, „Chimerą“ ilgokai atidėliojau ir nusiteikinėjau, tačiau šis aktorius paspartino procesus. Taigi... Pirmiausia šį savitą filmą rekomenduočiau gurmanams, kurie mėgsta kine analizuoti daugiasluoksnes reikšmes ir atpažinti intelektualias aliuzijas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb. 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimingasis Ladzaras" / "Lazzaro felice"

 Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Vienuoliktasis filmas. 

Italų režisierės Alice Rohrwacher filmas „Laimingasis Ladzaras“ (ital. Lazzaro Felice) (2018) buvo pristatytas ir rodomas „Scanoramos“ kino festivalyje, tačiau anuomet buvau jį praleidęs, kadangi neturiu aiškaus santykio su šiuolaikiniu italų kinu. Jeigu turiu galimybę rinktis kokį nors filmą, tai tikriausiai itališką filmą būsiu linkęs praleisti ir pasirinksiu kažką kitą. Tiesa, paskutiniuoju metu vis daugiau ir daugiau papuola į mano akiratį itališko kino, paskutinįkart „Scanoramoje“ matyta intriguojanti drama „Blogos pasakos“ iš tikrųjų neblogai mane paveikė, kaip, beje, ir „Laimingasis Ladzaras“.

Šis filmas toks keistas, kad sunkiai beprisimenu matęs kažką panašaus! Iš tikrųjų kartais būna tokių eksperimentinių ir siužetiškai susuktų dėl ekstravagantiškumo filmų, kurie nesižiūri, per daug jie keisti ir tas keistumas būna preciziškas, tiesiog erzinančiai brukamas kaip išskirtinumas, tačiau jame nieko daugiau nelieka, o „Laimingasis Ladzaras“ visgi išlaiko pusiausvyrą tarp realumo ir siurrealizmo. Filme vaizduojamas itališkas izoliuotas kaimiškas ūkis. Čia žmonės gyvena kaip prieš kokius kelis šimtus metų t. y. sunkiai dirba vienos markizės lauko darbus, patys gyvena sausakimšai prastuose namuose. Galiausiai sužinome, jog markizė jiems meluoja apie išorinį pasaulį, juos laiko izoliuotus nuo tiesos, kad baudžiava jau labai seniai panaikinta... Tame pačiame ūkyje dirba Ladzaras, kuris padeda markizės sūnui imituoti pagrobimą, tačiau greitai pats suserga ir jam atsitinka nelaimė.

Persiritus filmui į antrą pusę, vyksta keisti siužetiniai netikėtumai. Veikėjai pasensta 15-18 metų, jie gyvena mieste, sužinoję visą tiesą apie ilgus metus praleistus vergovėje. Tačiau Ladzaras nepaseno nė su viena diena, jis susiranda savo artimuosius ir netgi pusiau brolį ir pribloškia savo nemirtingumu... Tai siurrelistinis filmas, kuriame „einama“ keliais svarbiais teminiais frontais. Vienas iš jų – nemirtingumo ir amžinybės siekis, kurį perteikia nesenstanti Ladzaro figūra. Ir, žinoma, socialinė kritika, kuri tiek ūkyje, tiek civilizuotame šiuolaikiniame mieste yra apkartusi ir visais atžvilgiais neteisinga žmogui. Filmas tarsi sako, kad bėgant amžiams ir epochoms baudžiava iš tikrųjų nebuvo panaikinta, ji tiesiog deformavosi į kitokias formas. Anuomet vergytė ir sunkus darbas markizei, o dabar – vergavimas bankams ir kapitalizmui. Visuomenės atstumtieji ir juodadarbiai stengiasi išgyventi abejose socialinėse terpėse, Ladzaras stebi pasaulį savo didelėmis ir vaiskiomis akimis ir, atrodo, kad jis arba labai atsilikusio proto, arba tiesiog įkūnija žmogų-angelą, kuris neturi savyje jokio pykčio ir tikrovę priima besąlygiškai. Iš tikrųjų tai veikėjas pranašas, kurio dėka išgaunama gėrio ir blogio pusiausvyra. Visumoje tai keistas metaforiškas filmas, tačiau kaip tik dėl pasirinkto siurrealistinės kino kalbos, simbolių ir idėjų nenuobodu žiūrėti, skatina analizuoti ir ieškoti tokioje kino kalboje prasmės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela