Filmas: "Marija Kalas" / "Maria"

Sveiki,

 

Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“ leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.

 

Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti, kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016). Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą kaip „Spencer“.

 

Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“ apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą, labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas, nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.

 

Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors internete neaptikau šių faktų.

 

Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie, kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A. Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Chimera" / "La chimera"

 

Sveiki, skaitytojai,

Savita italų režisierė Alice Rohrwacher prieš kelerius metus pasiūlė intriguojančiai suręstą istoriją „Chimera“ (ital. La Chimera) (2023), kuri sulaukė itin palankių kino kritikų vertinimų. Tiesa, su šios režisierės darbu „Laimingasis Ladzaras“ (2018) jau buvau susidūręs, tad maždaug įsivaizdavau, jeigu režisierė laikysis panašaus pasakojimo stiliaus, tad filmas bus įdomus ir kartu turės keistą man būdingą atmetimo reakciją. Žinokite, panašiai ir nutiko. Kodėl filmas „Chimera“ sukėlė prieštaringus jausmus, čia ir bandysiu lakoniškai išsakyti.

Istorija pasakoja apie anglą Arturą, kuris išėjęs iš kalėjimo atvykstą į Italiją ir dirba kartu su vietos kapų plėšikais. Iš esmės tie kapų plėšikai yra niekiniai parsidavėliai, o Arturas yra tas archeologas ekstrasensas, kuriame gyvena chimeros, t. y. tas galingas balsas ir jėga, kurie traukia Arturą prie kapaviečių, užpiltų per tūkstančius metų žemėmis. Galiausiai jis su gauja ieško kapų kaip kiaulė triumų, juos išrausia ir dažniausiai jų lobį, t. y. įvairi keramika, statulos ir t. t. parduodamas juodajai rinkai, slapties kolekcionieriams, kurie pasiryžę įvertinti etruskų civilizacijos palikimus. Deja, Arturą domina ne tik kapai ir parturėjimas, bet ir praeities skausmas, mat jis ilgisi dingusios ir galimai mirusios mylimosios Benjaminos, kurios motinos prielankumą jis nusipelnė sugrįžęs po daugel metų į griūvančius namus.

Iš esmės šiame filme svarbi simboliais išreikšta psichologija: kuo labiau Arturas plėšia ir iš po žemių į dienos šviesą atkapsto lobių, tuo jam rodosi, kad jis artėja prie pražuvusios mylimosios. Tai toks savigydos refleksas, t. y. eiti tamsiais sielos požemio labirintais – aliuzija į raudoną Ariadnės siūlą, su kuriuo kadaise iš Minotauro labirinto išėjo didvyris Tesėjas. Galiausiai istorija paliečia ir barbariškų kapų plėšikų elgseną. Atradę patį turtingiausią kapą vandalai be gailesčio nukerta marmurinę deivės skulptūros galvą manydami, kad galės ją suklijuoti dalimis. Arturą galiausiai tai sukrečia ir čia, sakyčiau, įvyksta esminis veikėjo dvasinis lūžis, jis apsisprendžia deivės galvą įmesti į jūrą, kad niekas neregėtų jos akių, nes nuo etruskų prabėgo daugybė amžių, tačiau žmonės vis dar neišmoko vertinti nei grožio, nei pagarbos, nei meno. Galiausiai Arturas atsiskiria nuo gaujos ir simboliškai iš tikrųjų kaip Tesėjas ar netgi Minotauras patenka į užverstą kapą, kuriame pamato siūlą, vedantį į jo dvasinio negalavimo aklavietę arba savotišką išsigelbėjimą...

Šiaip, žinokite, filmą labai smagu analizuoti kaip kokį literatūrinį kūrinį, nes jame susipina antika, romantizmas, šiuolaikinis pasaulis, Froido psichoanalizė ir kapų plėšikai, visos tos mitologinės istorijos daugiau ar mažiau atpažįstamos. Norisi sakyti, kad režisierė plėtoja nacionalinę itališką pasakojimo fabulą, tiesa, ne tokią drastiškai išdailintą kaip, pvz., Paolo Sorrentino „Partenopė“ (2024), kur mitas ir Italija siejasi su grožio galia. Sakyčiau, A. Rohrwacher renkasi priešingą kelią – žmonės nemoka elgtis su grožiu ir jo vertinti ir nukirsta deivės galva tai perteikia.

Visgi filmas savo stilistika ir braižu primena anksčiau matytą „Laimingasis Ladzaras“ – abu filmai klampūs, atsisakę epinio ir savaiminio kalbėjimo, o naratyvas „iškandžiotas“, sudėtas į savitą logiką turintį audinį, kuriame veriasi absurdas ir tragedija, mistika ir tikrovė. Išties, kokį 40 pirmųjų minučių nelabai aišku, kas iš tikrųjų tas Arturas ir kas čia vyksta. Iš vienos pusės mėgstu filmus, kurie kuria nežinomybę, bet kai kalbama apie Rohrwacher susiformavusią savitą kino kalbą, žinokite, ištinka toks stabas: reikia tokiam filmui pasiruošti, nes jis iš esmės metafiziškai provokuojantis, turintis, sakyčiau, tam tikrų serbo Emiro Kusturicos karnavališkų elementų, bet yra tėvynainio Federico Fellini pasakojimo triukų, pastarasis kaip ir Rohrwacher, panašiai per sapnus ir vizijas tyrinėja pagrindinio veikėjo Arturo (pa)sąmonę, dažnai susijusią su kalte ir sąžine, niuansus.

Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu labai nustebintas britų aktoriaus Josh O'Connor pasirodymu. Labai jį mėgstu dėl savitos energijos, toli gražu nėra super modelis, bet kažkuo labai pritraukia, o šis vaidmuo, manau, jo nebritiškoje karjeros pusėje bus itin išskirtinis ir reikšmingas. Tiesą sakant, „Chimerą“ ilgokai atidėliojau ir nusiteikinėjau, tačiau šis aktorius paspartino procesus. Taigi... Pirmiausia šį savitą filmą rekomenduočiau gurmanams, kurie mėgsta kine analizuoti daugiasluoksnes reikšmes ir atpažinti intelektualias aliuzijas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb. 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimingasis Ladzaras" / "Lazzaro felice"

 Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Vienuoliktasis filmas. 

Italų režisierės Alice Rohrwacher filmas „Laimingasis Ladzaras“ (ital. Lazzaro Felice) (2018) buvo pristatytas ir rodomas „Scanoramos“ kino festivalyje, tačiau anuomet buvau jį praleidęs, kadangi neturiu aiškaus santykio su šiuolaikiniu italų kinu. Jeigu turiu galimybę rinktis kokį nors filmą, tai tikriausiai itališką filmą būsiu linkęs praleisti ir pasirinksiu kažką kitą. Tiesa, paskutiniuoju metu vis daugiau ir daugiau papuola į mano akiratį itališko kino, paskutinįkart „Scanoramoje“ matyta intriguojanti drama „Blogos pasakos“ iš tikrųjų neblogai mane paveikė, kaip, beje, ir „Laimingasis Ladzaras“.

Šis filmas toks keistas, kad sunkiai beprisimenu matęs kažką panašaus! Iš tikrųjų kartais būna tokių eksperimentinių ir siužetiškai susuktų dėl ekstravagantiškumo filmų, kurie nesižiūri, per daug jie keisti ir tas keistumas būna preciziškas, tiesiog erzinančiai brukamas kaip išskirtinumas, tačiau jame nieko daugiau nelieka, o „Laimingasis Ladzaras“ visgi išlaiko pusiausvyrą tarp realumo ir siurrealizmo. Filme vaizduojamas itališkas izoliuotas kaimiškas ūkis. Čia žmonės gyvena kaip prieš kokius kelis šimtus metų t. y. sunkiai dirba vienos markizės lauko darbus, patys gyvena sausakimšai prastuose namuose. Galiausiai sužinome, jog markizė jiems meluoja apie išorinį pasaulį, juos laiko izoliuotus nuo tiesos, kad baudžiava jau labai seniai panaikinta... Tame pačiame ūkyje dirba Ladzaras, kuris padeda markizės sūnui imituoti pagrobimą, tačiau greitai pats suserga ir jam atsitinka nelaimė.

Persiritus filmui į antrą pusę, vyksta keisti siužetiniai netikėtumai. Veikėjai pasensta 15-18 metų, jie gyvena mieste, sužinoję visą tiesą apie ilgus metus praleistus vergovėje. Tačiau Ladzaras nepaseno nė su viena diena, jis susiranda savo artimuosius ir netgi pusiau brolį ir pribloškia savo nemirtingumu... Tai siurrelistinis filmas, kuriame „einama“ keliais svarbiais teminiais frontais. Vienas iš jų – nemirtingumo ir amžinybės siekis, kurį perteikia nesenstanti Ladzaro figūra. Ir, žinoma, socialinė kritika, kuri tiek ūkyje, tiek civilizuotame šiuolaikiniame mieste yra apkartusi ir visais atžvilgiais neteisinga žmogui. Filmas tarsi sako, kad bėgant amžiams ir epochoms baudžiava iš tikrųjų nebuvo panaikinta, ji tiesiog deformavosi į kitokias formas. Anuomet vergytė ir sunkus darbas markizei, o dabar – vergavimas bankams ir kapitalizmui. Visuomenės atstumtieji ir juodadarbiai stengiasi išgyventi abejose socialinėse terpėse, Ladzaras stebi pasaulį savo didelėmis ir vaiskiomis akimis ir, atrodo, kad jis arba labai atsilikusio proto, arba tiesiog įkūnija žmogų-angelą, kuris neturi savyje jokio pykčio ir tikrovę priima besąlygiškai. Iš tikrųjų tai veikėjas pranašas, kurio dėka išgaunama gėrio ir blogio pusiausvyra. Visumoje tai keistas metaforiškas filmas, tačiau kaip tik dėl pasirinkto siurrealistinės kino kalbos, simbolių ir idėjų nenuobodu žiūrėti, skatina analizuoti ir ieškoti tokioje kino kalboje prasmės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tobuli melagiai" / "Perfetti sconosciuti"

Sveiki, 

Kas mane pažįsta, tas žino, kad su komedijos žanru „nedraugauju“ ir užuot rinkęsis komediją, jau geriau nueisiu į sentimentalią dramą, bet tiek uždegančiai gerų atsiliepimų girdėjau apie italų filmą „Tobuli melagiai“ (ital. Perfetti Sconosciuti) (2016), kad praleisti negalėjau. Ir išties, salė kvatojo ir retkarčiais pritrūkdavo oro. Komedijos ir lieka komedijomis, jas labai mėgsta mūsų rūškanieji lietuviai, todėl ir šįkart „Kino pavasario“ salė buvo pilna, nes visi tikėjosi prisikvatori, pasikrauti ir išeiti į dienos šviesą vėlei surūgę ir nelaimingi...

Kalbant apie filmą, vis galvojau ir ieškojau analogiškų situacijų su lietuviškomis komedijomis, kurios tokios lėkštos ir nuobodžios, kad primena anekdotų kratinius ir, tiesą sakant, jau seniai nebežiūriu lietuviškų komedijų. Visgi žiūrėdamas šią itališką juostą vieną lyg ir prisiminiau, kaip susirenka kelios šeimos švęsti Kalėdų ir vis svarsčiau, kodėl lietuviams nepavyko, o italams pavyko, nors turėjo praktiškai panašią terpę: uždarą būtą, porelėmis susiskirsčiusius veikėjus, mažą biudžetą... Tiesiog prasti scenarijai, kurie netaiko į įdomesnį kiną, nes visi tikisi „Dzin“ ir kitų TV komedijos laidų žanro juokelių. 

„Tobuli melagiai“ – tai žaidybinė juosta, porelės renkasi tarsi į vaidybinį realybės šou, kurios paskirtis tarsi psichoterapinė analizė, kurioje dingsta ribos tarp vaidybos ir realių vingių, jų tikriausiai nė patys žiūrovai visų iki galo neatspėtų, pažiūrėję filmą tik kartelį. Visgi kai kurie dalykai filme pernelyg šabloniški ir nuvalkioti, kaip antai simbolinis Mėnulio užtemimas, kuris įrėmina jausenas ir konfliktines situacijas, suėjimai į balkonus, tokie teatrališki štampai nebeskanūs, bet visumoje skani išlieka pati italų kultūra, virtuvė, aplinka, netikėtos žaidybinės situacijos ir tas faktas, kad tai ne Holivudas, o itališka komedija. Tiesą sakant, kol kas šiemet geriausia išgryninta komedija, kokią mačiau šiais metais.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu meilė" / "Io sono L'amore" / "I am Love"

Sveiki,

Esu maloniai nustebintas italų režisieriaus Luca Guadagnino filmu „Aš esu meilė“ (Io sono L‘amore / I am Love) (2009 m.), kuriame pasirodė nuostabioji, kitaip jau ir nebepavadinsi, Tilda Swinton. Norėtųsi pasakyti kažką apie filmą, bet užsimerkus vis girdžiu ir matau trumpus garsus: aukštakulnių kaukšėjimą, aliejaus pylimą, grietinėlės purškimą, knygos puslapių skleidimą, užuolaidos traukimą, spintelių varstymą, vyno pylimo garsą, lietus baseine ir ant kapinių paminklų, balandis bažnyčioje... Begalės daug gražių dalykų šiame filme buvo atskleista per detales ir taip stilingai, taip elegantiškai, kad net saldu buvo žiūrėti – filmas, kuris taurina žmogiškumą, patyriau itališką estetiškumo seansą, jei taip galima išsireikšti. Puiki choreografija, nuostabus operatoriaus darbas, o ką jau bekalbėti apie aktorius, apie Tildą Swinton, kuriai čia teko kalbėti itališkai ir net rusiškai, nustebino ir šis nematytas, rafinuotas jos amplua!

Filmas suskirstytas į tris miestus – Milano, Sanremo ir Londoną, kurie kartu žymi ir pagrindinės herojės aistros virsmo lūžius. Šiaip filmas pasirodė rimtas, visada tvyrojo keista paslaptis, keistas trapumas ir žmonių likimo duženos už tų prabangių suknelių, papuošalų ir indų, kurie taip dūžta, kaip ir patys herojai – tiesa, nė viena lėkštė taip ir nesudužo, sudužo tik likimai, tik diskutuotinas klausimas – išvaduojančiai ar pražudančiai? Iš pradžių maniau, kad ši keista meilės istorija neprieis atviros erotikos, nes erotika tiesiog skendėjo detalėse, durų varstymuose, žvilgsnyje, augalų lietime, maisto ruošoje ir staiga kai pradės mylėtis sode, kaip perkūnija per tvankią vasaros dieną, bet scena neįprastai gražiai nufilmuota. Šiaip tikrai filmui neturiu beveik priekaištų, tik viena keista ir banali detalė siužete tiesiog išbadė akis, na, kaip kokioje muilo operoje – paslydo pastumtas sūnus į baseiną ir gavo galą, nes šis sužinojo paslaptį – galvojau, kad finalas bus visai kitoks, bet tikrosios kulminacijos dar reikėjo palaukti, nes pagrindinė herojė Ema, kilusi iš Rusijos, kuri po prabanga visą gyvenimą jautėsi esanti ne ji, o sintetinė moteris, staiga pati ima ir viską prisipažįsta ir ne bet kur kitur, o bažnyčioje, lietui lyjant ir virš kupolo skraidant balandžiui – santuoka, kuri sutvirtinama bažnyčioje, lygiai taip pat ir suardoma tokiais paprastais sutuoktinio žodžiais – tu man daugiau nebeegzistuoji.

Daug puikių aliuzijų, retų ir neįprastų raiškos priemonių, o svarbiausia, kad tiek aktoriams, tiek režisieriui pavyko perteikti jauseną, emociją, skonį. Istoriją gali papasakoti bet kas ir bet kokią, bet kartu išgyventi švelnumą, kartumą, saldumą, baimę, lietų, abejonę... Na, pripažinkime, tam reikia talento. Labai džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kurie parekomendavo šį filmą, nes „paturėjau“ fantastiškas valandas. Aišku, pradžioje pagalvojau, į ką aš įsivėliau, bet kai pagavau filmo gaires ir vidinę dramos įtampą, tada viskas tapo vienu nesibaigiančiu malonumu. Ačiū ir Tildai Swinton – myliu tave!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela