Rodomi pranešimai su žymėmis Pablo Larraín. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Pablo Larraín. Rodyti visus pranešimus

2025 m. rugpjūčio 24 d., sekmadienis

Filmas: "Marija Kalas" / "Maria"


Sveiki,

 

Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“ leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.

 

Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti, kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016). Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą kaip „Spencer“.

 

Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“ apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą, labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas, nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.

 

Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors internete neaptikau šių faktų.

 

Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie, kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A. Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.4



Jūsų Maištinga Siela  


2024 m. kovo 24 d., sekmadienis

Filmas: "Grafas" / "El Conde"

 Sveiki,

 

Čilės režisierius Pablo Larrin yra ne kartą mane nustebinęs savo filmais „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016), „Klubas“ (2015), „Ne“ (2012). Šiemet Kino pavasaris nerodys jo vieno savičiausio ir originaliausių darbų „Grafas“ (ispan. El Conde), kuris pasakoja fantastinę siaubo istoriją apie realiai egzistavusį Čilės diktatorių Augustą Pinochetą (1915-2006). Filme, savaime aišku, nieko tikroviško nesitikėkite, tai veikiau režisieriaus fantazijos vaisius, nes jis vaizduoja Pinochetą kaip vampyrą, gyvenantį 250 metų, bet pastaruoju metu, suvaidinęs visuomenėje savo mirtį, jis pasitraukė su žmona, vaikais ir ištikimu tarnu į atokų Čilės kaimą, kuriame ruošiasi numirti, nes atsisako kraujo.

 

Didžiausias vaikų skausmas yra tėvo palikti palikimo dokumentai, o dar į kaimą atvežama darbšti vienuolė agentė, nusamdyta sutvarkyti šeimos palikimo buhalteriją, tačiau jai terūpi bažnyčios interesai, bet netrukus ji suvilios senąjį Pinochetą ir pati pasiduos demoniškam pasauliui. Visame filme nėra kažin daug veiksmo, viskas sukasi apie Pinocheto melancholiją, iš kurios jį išvaduoja netikėtai atvykusi ne kas kita, bet vampyrė Margaret Thatcher, su kuria tikrasis Pinochetas iš tikrųjų buvo susitikęs.

 

Filmas nufilmuotas noir stiliumi, tarsi pasakotų ne apie diktatorių, o Drakulą. Iš vienos pusės filmas labai originalus, nes tai diktatoriaus metafora, blogis, kuris atnešė šaliai daug tragedijų, todėl režisierius kandžiai ir pasišmaikštaudamas perteikia Pinocheto vampyrizmą kaip esminį jo blogio šaltinį, sarkastiškai šaiposi iš istorinės asmenybės ir tai tikrai veikia. Filmą galima pavadinti savotišku meniniu protestu prieš šalyje buvusį režimą, deja, mes, lietuviai, bijome kine šaipytis ir kritikuoti, veikiau ieškome perdėto didvyriškumo ir kuriame istorinius mitus. „Grafas“ šiaip visai kitokios tekstūros filmas, palyginus su ankstesniais režisieriaus darbais, bet vis tiek estetiškai išraiškingas ir įdomus darbas, kuris gal ir nepatiks kiekvienam, bet gurmanai, manau, priims neblogai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4



Jūsų Maištinga Siela

2022 m. sausio 25 d., antradienis

Filmas: "Spencer" / "Spencer"

 

Sveiki,

 

Šįkart trumpai aptarsiu savo įspūdžius apie Čilės režisieriaus Pablo Larraín režisuotą biografinę dramą „Spencer“ (angl. Spencer) (2021). Myliu šį režisierių už tuos Lotynų Amerikos filmus „Ne“ (2012), „Klubas“ (2015), „Neruda“ (2016). Paskutiniuoju metu režisierius dirba su anglakalbe kūrybine komanda ir buvo taip pat pastebėtas už filmą „Žaklina“ (2016). Nevengdamas moterų portretų, jis ryžtasi sukurti ir legendinės princesės Dianos filmą. Iki ištekėjimo už princo ji buvo tiesiog Diana Spencer, taip filmas ir vadinasi.

 

Kai 2013 metais aktorė Naomi Watts dalijosi savo patirtimi apie Dianos vaidmenį, kuri, nuo ryto iki vakaro persukinėdama Dianos įrašus, bandė atkartoti princesės judesius ir manierą, buvo sunku patikėti, kad filmas su tokia aktore gali nenusisekti. Palyginus 2013 metų bandymą papasakoti princesės gyvenimą su „Spencer“ variantu, akivaizdu, jog „Spencer“ filmas kur kas įtaigesnis. Nors gerai atliko pagrindinė vaidmenį „Saulėlydžio“ pažiba Kristen Stewart (ar dar prisimenate tuos memus ir palyginimus jos vaidybą su neobliuota lenta?), manau, jog jau seniai ši aktorė šiuos memus paneigė ne žodžiais, o savo vaidmenimis. Dianos vaidmuo jai tiko, bet iš esmės filmą gelbsti ne aktorės įdirbis (nors ir jis), o būtent režisūriniai ir scenarijaus sprendimai.

 

Filme pasakojamos tik trys Kalėdų dienos karališkuosiuose rūmuose, kai Diana grįžta aplankyti vaikų ir vakarieniauja su karališka šeima. Tomis dienomis ji jaučiasi vieniša, sutrikusi, paskendusi atskirtyje ir haliucinacijose. Filmas apsisprendęs paneigti politizuoto serialo „Karūna“ versiją, kuri ganėtinai populiari ir populistinė, todėl pirmiausia rekomenduočiau filmą pamatyti to serialo gerbėjams. Tai kita perspektyva. Nors filmas biografinis, filmas leidžia sau labai laisvai interpretuoti, vaizduoti išduotą princesę, kuri mintimis nusikelia į vaikystę, aprauda savo nelaimingo gyvenimo etapą, kenčia vyro neištikimybę ir kartu bando išlikti šilta ir žmogiška savo vaikams.


Neslėpsiu, kad filmo tikslumu netikiu, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie Dianą? Jos sudėtingą įsipareigojimą viešojoje erdvėje vaidinti visuomenėje primestus standartus? Filme ji įkaitė, sutrikusi ir visada balansuojanti ant beprotybės protrūkio. Ji skaito knygą apie nukirsdintą Anne Boleyn, kuri gyveno tuose pačiuose rūmuose prieš beveik 500 metų, ir kuri, beje, net Dianai pasirodo vizijose ir sapnuose, o čiuopdama vyro nenuoširdžiai dovanotus prabangius perlus pati jaučiasi tarsi nukirsdinta. Įdomūs poetizuoti psichodeliniai balansavimai leidžia meniškai mėgautis filmu, o labiausiai jame veikia nutylėjimai. Režisierius eina galimai nutylėtos istorijos perspektyva ir kalba ne tiek per veiksmus, kiek per veikėjų nebuvimo scenose, tarsi Diana būtų izoliuota ir išjuokta karališkos šeimos. Visiškai priešinga versija, nei 2013 metų. Senoji versija siekia labiau atkartoti viešosios spaudos suformuotą Dianos įvaizdį, šiame (gal ir labai nepopuliariame minios žiūrovų atžvilgių sprendime) bandoma perteikti įkalintos pareigybėse ir įvaizdžiuose sutrikusios moters (savotiškos maištininkės) įvaizdį. Stiprus K. Stewart spyris kritikams, už kurį ji turėtų dėkoti nepataikaujančiam režisieriui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 76/10

IMDb: 6.8



 

Jūsų Maištinga Siela


2017 m. liepos 28 d., penktadienis

Filmas: "Žaklina" / "Jackie"



Sveiki,

Su šiuo unikaliu režisieriumi reikia atsargiai, nes jis tiesiog bombarduoja tiesiai į širdį. Niekaip negalėjau atsigauti „Kino pavasaryje“ Pablo Larrain filmo „Klubas“ (2015), kad jo režisūrine galia nė neabejojau, kaip ir neabejojau, kad susitvarkys su „Žaklina“ (angl. Jackie) (2016) ir, regis, įnoringus biografinių ir istorinių filmų kritikus šis jo darbas patenkino su kaupu, bet ar jis patenkina eilinį žiūrovą?

Kiek filmų sukurta apie lemtingą šūvį į prezidentą Kenedį? Taip, begalės ir kaskart jis vis kitoks. Filmas iš Žaklinos, Kenedžio žmonos pozicijos, tačiau istorija vis tiek liko ne apie Jackie, o apie tą patį prezidentą Kenedį – toli režisieriui pabėgti nepavyko. Kad ir kaip jis stengtųsi nevaizduoti Kenedžio, visos emocijos per Žakliną pasakoja daugiau apie patį prezidentą, o ne moters istoriją ir daryk tu ką nori. Kas tam turi įtakos? Pasirinktas vienas centrinis įvykis – prezidento mirtis, apie kurį ir sukasi visas byrantis Žaklinos pasaulis, kad žiūrovui nuolat kyla klausimas: kiek pačioje Žaklinoje yra pačios Žaklinos, o kiek to Pirmosios Ponios ir prezidento sukurto šešėlio? Aš bent pats klausiau: kiek mane jaudina šiame filme subyrėjusios moters tragedija? O tai ne taip jau ir gerai, turint galvoje, kad turėjau pamiršti bet kokius klausimus.

Pats filmas, tiesą sakant, žiūrisi vidutiniškai, visa jo esmė yra genialioji Natalie Portman vaidyba, ant kurios ir laikosi visas filmas. Daug emocijų ir energijos įdėjusi į filmą aktorė sulaukė daug dėmesio įvairiuose kino festivaliuose, ko nepasakysi apie paskutiniųjų metų veteranių mėginimus įsikūnyti, pvz., Nicole Kidman į Grace Kelly ar Naomi Watts į princesę Dianą. Tai kur N. Portman sėkmės priežastis? Tikriausiai režisieriuje, kuris strategiškai surėdė įtikinamą moters portretą, kuris iš esmės patenkino amerikiečių nacionalistų širdis: moteris, kuri drąsiai „atstovėjo“ tragedijos akivaizdoje, slėpdama po baldakimais ašaras. Tipiška. Ir tai amerikiečiai itin mėgsta kine – neslėpkime. Iš esmės visumoje filmas pasirodė vidutiniškas ir vertas žiūrovo dėl emocionaliosios Natalie Portman.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 6.8


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. balandžio 8 d., penktadienis

Filmas: "Klubas" / "El Club"




Sveik, mieli skaitytojai,

Būna tokių staigių ir netikėtų atradimų „Kino pavasaryje“, kada tiesiog gauni kaip su kuoka per galvą – ištisą sudirgintų jausmų paletę. To ir norisi! Provokacijos ir žaibiško emocinio atsako. Toks man pasirodė Čilės režisieriaus Pablo Larrain filmas „Klubas“ (ispn. El Club) (2015). Kaip dažniausiai man ir būna, filmo pavadinimas kažkuo atbaido nuo gero turinio, tačiau net ir šįkart klubas turi savo paslėptą kunigų reabilitacijos simbolinę prasmę – savotišką susilaikymo nuo seksualinių nuotykių klubą.

Neįtikėtinai atšiauri ir niūri filmo atmosfera, prigesusios spalvos, savotiškas užleistas nuo jūros rūkas ant filmo kadrų kuria išties slogią nuotaiką, tokią, kokią patiria ir kurioje gyvena filmo veikėjai. Nuo pat pradžių kamuoja klausimas: kas čia po galais vyksta? Negi filmas ir bus apie kunigus, kurie stato kvailose ir visiškai beprasmiškose šunų lenktynėse? Pasirodo, šuo pakastas kažkur giliau. Atvykus naujam tėvui testuoti kunigų, pamažu iškyla jų sudarkytos biografijos, o lėtoje dramos tėkmėje režisierius tiesiog genialiai padaro tokius staigius veikėjų sprendimus, kurie nulemia tragiškų veikėjų likimus. Kaip antai netikėtas vienas pistoleto šūvis tiesiog verčia net krūptelti, o krikščioniškos giesmių garso takelis sukuria keistą, sakyčiau, makabrišką visų žmogiškų nuodėmių nuplovimo ceremoniją.

Filmas klausia: kokia turi būti krikščioniška atgaila ir kuo ji skiriasi be religijos – žmogiškoji sąžinės atgaila? Per seksualinių susilaikymą, užgniaužto homoseksualumo atsiveria paprasti buitiški žmogaus ryšio slėpiniai, kaip antai, kaip svarbu, kad šalia tavęs būtų šuo, švelnumas, atsidavimas, rūpinimasis, ne vien tik besąlyginė malda ir vienatvė. Iš tiesų, kas gydo žmogaus sielą ir ją išvalo – ar harmonija tarp tikėjimo ir žmogaus santykių, ar vien tik bausmė – apribojimas, savotiškas kalėjimas? Režisieriui nevienareikšmiškai pavyko sukurti stiprią atmosferą, situacijas pateikti taip, kad žiūrovas galėtų rinktis nesuklystant: jis gali herojus teisti, gali pateisinti, tuo pačiu metu baisėtis jų įsitikinimais ir tuo pačiu juos atjausti. Sakyčiau, pavyko apčiuopti tai, kas yra kartu ir tikėjimo išbandymas ir fanatiškas įsitikinimas nedaloma tiesa, kad abejingumas ir tyla gali kai kada būti brutalesnė destrukcinė jėga, nei smūgiai į šonkaulius. 

Neturiu ko pernelyg ir pridurti. Šis filmas mane tiesiog sužavėjo, retsykiais užgniaužė savo įtaiga kvapą, tad keliu kepurę ir lenkiuosi.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.3


Jūsų Maištinga Siela