Filmas: "Atleisk, mažyte" / "Sorry, Baby"

 

Sveiki,

 

Rytoj, spalio 10  dieną, Lietuvos kino teatrus pasieks režisierės Evos Victor režisuota drama „Atleisk, mažyte“ (kai kur verčiama kaip „Atsiprašau, brangioji“) (angl. Sorry, Baby) (2025), kuris pelnė kuo puikiausius kino kritikų įvertinimus. Man teko galimybė pamatyti išankstinį seansą, tad iškart sakau, kad filmas nebus itin žiūroviškas ir populiarus, nes akivaizdžiai atstovauja nepriklausomo kino kategorijai, o pats filmas ganėtinai niūrokas, psichologiškai perteikia pagrindinės veikėjos Agnesės traumą ir tos traumos gijimo procesus.

 

Įdomu tai, kad tai absoliučiai autorinis Evos Victor filmas, kurio scenarijų ji pati parašė, pati surežisavo ir pati suvaidino pagrindinį Agnesės vaidmenį. Nors niekur neradau, kad filmas turi autobiografinių niuansų, bet, sakyčiau, tikėtina, kad tai labai asmeniškas autoterapinio pobūdžio filmas. Siužeto nėra labai daug. Agnesė daug kalbasi su savo studijų drauge Lidija (aktorė Naomi Ackie), atrodo, jog tai bus draugysčių ir pokalbių filmas, tačiau istorija atidengia asmenines skaudžias Agnesės tamsumas: ji yra patyrusi seksualinę prievartą studijų metais iš to žmogaus, iš kurio nesitikėjo. Praėjo nemažai laiko, tačiau Agnesė vis bando susitaikyti, kad gyvenimas teka įprastai ir dėl to neverta depresuoti ar nusižudyti, nors ir negali visiškai ištrūkti iš juodų ją užplūstančių minčių, jog yra išniekinta ir pažeidžiama. Po kurio laiko ji pradeda intymius santykius su kaimynystėje esančiu Geivinu (aktorius Lucas Hedges), kurie pamažu išties įgauna šiokios tokios aistros ir savaip „pramuša“ dėl traumos susiformavusį Agnesės frigidiškumą...

 

Filme veiksmo ne tiek ir daug. Stebina filmo koloritas ir pasakojimo struktūra, kuri primena labiau koliažą, nei nuoseklią ir įprastą vientisą pasakojimo eigą. Didelis dėmesys skirtas Agnesės sąstingiui, netipiniam veikėjos charakteriui ir raiškai. Žiūrint net atrodo, kad veikėja potencialiai netgi turinti autizmo nežymų spektrą, tačiau tikriausiai taip aktorė ir režisierė perteikė Agnesės sutrikimą, neužtikrintumą, kai ši susiduria su socialiniais ir psichologiniais sunkumais. Nepaisant to, kad filmas slogus, visumoje jis apie šviesias galimybės pasveikti, išgyti ir pradėti toliau gyventi. Moterys, patyrusios seksualinį smurtą, dažnai užsidaro savyje, pradeda kaltinti save, šlykštėtis. Manau, Agnesė savaip išgyvena įvairias to pasekmių stadijas. Patiko scena, kai Agnesė atsidūrė teismo prisiekusiųjų salėje ir ji viešai pagaliau susivokė, kad yra traumuota, sakyčiau, puiki ir netipinė E. Victor vaidyba. Filmo scenos kuriamos neapibendrintai, tarsi gyvenimiškų pokalbių ištraukos su kasdieniais pasiplepėjimais, vengiant tyčia klišinių etiudinių scenų užbaigtumo ir įprastos įtampos – šitaip net užsibaigia visas filmas. „Atleisk, mažyte“ pavykęs kūrinys, išraiškingas ir nelengvas, tačiau vietomis man asmeniškai buvo nuobodoka, bet tikiu, kad tarp kitų kino gurmaniškų žiūrovų jis susilauks nemaža aptarimo, ypač tarp feminisčių ir moterų žiūrovių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Čikagos septyneto teismas" / "The Trial of the Chicago 7"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu mane traukia politizuoti filmai apie teisingumą. Anądien matytas filmas „Valdžia“ (2018) išties buvo neblogas, tad nusprendžiau pratęsti šią temą išsirinkdamas naujausią režisieriaus Aaron Sorkin filmą „Čikagos septyneto teismas“ (kai kur galite rasti kaip „Čikagos septyniukės teismas) (angl. The Trial of The Chicago 7) (2020). Na, A. Sorkin tikriausiai daugelis žino kaip „Pokerio princesės“ (2017) režisierių, kuris pasižymi kokybišku Holivudiniu „sukirpimu“ – tinka ir masėms, ir gurmaniškam kinui.

 

Naujausias jo filmas „Čikagos septyneto teismas“ remiasi tikrais įvykiais ir bando rekonstruoti 1969 metais, praėjus metams po M. L. Kingo mirties, skandalingą teismo procesą. Tuo metu JAV iš tikrųjų pasiekė hipių ir gėlių vaikų epochos kulminaciją. Masiniai protestais prieš karą Vietname ir susimovęs prezidentas Nixonas – iš tikrųjų JAV gyvena neramias dienas, kada visuomenė nepritaria daugeliui politinių sprendimų, todėl išeina į gatves, nes amerikiečiams nusibodo karas ir tai, kad amerikiečiai per loteriją išrenkami, kas dalyvaus kare. Per masinį protestą, kurio iniciatoriai buvo septyni aktyvistai, yra sulaikomi ir teisiami kaip kurstę pralieti kraują per riaušes.

 

Taigi didžiausia filmo dalis nufilmuota teismo salėje, kurioje pamažu rekonstruojami tų riaušių įvykiai, atskleidžiami to laikmečio kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Filmas labai „plepus“ – tai nesiliaujančių dinamiškų pokalbių pliūpsniai, kuriuose išryškėja nedemokratiškos demokratijos sąlygotumas. Čia turime ir rasizmo, ir hipių diskriminacijos, socialinių sluoksnių susiskaldymą, kurie iš esmės lemia tiek teisėjo, tiek prisiekusiųjų sprendimus. Niekur nesu filme matęs tokio absurdiško teismo, kurio byla buvo svarstoma net 150 kartų, o kaltinamųjų pusė savo elgesiu šį procesą paverstų atskiru avangardiniu cirko pasirodymu, kitaip sakant, hermetišku protestu teismo salėje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma, bet, pasirodo, režisierius šio teismo proceso metu panaudojo originalius teismo pokalbių įrašus.

 

Manau, tai kokybiškai sukalta kino juosta, kuri leidžia dirstelėti į praeitį ir tam tikra prasme „pasimatuoti“ demokratijos raidos etapus, kiek mes patobulėjome. Ar tikrai toji demokratiška teisminė sistema, palaikoma pačių piliečių, yra piliečiams teisinga? Neseniai matytas TV serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ šokiravo, kaip šiuo metu 20 metų besitęsianti nekaltai sėdinčio sūnaus byla yra nepajudinama, nes kitaip kris įtakingųjų galvos. Žiūrint tokius filmus, Amerika nebeatrodo svajonių šalis, ji turi išties užterštą korumpuotą istoriją, ką jau kalbėti apie Vietnamo ir Irako karus... Filme sutiksite ištisą tuntą pačių ryškiausių Holivudo aktorių, kurie atliko hipių ir pasitempusių advokatų vaidmenis. Visus juos buvo smagu atpažinti. Manau, filmas išties vykęs, daugeliui tikrai patiks.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: 1984" / "American Horror Story: 1984" (9 sezonas / season 9)

Sveiki, skaitytojai,

Žiūrėdamas naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“ nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“ atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.

Nesuklysiu sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu „1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas, bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš daugel metų...

Nuo pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas, yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera, kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“, kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.

Prieš tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės, tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5 serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.

Tiesą sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos, neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos, todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu farsu.

Kitą vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų, istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis, yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį pasakojimo braižą.

Visgi nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos galima pažiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Žaklina" / "Jackie"

Sveiki,

Su šiuo unikaliu režisieriumi reikia atsargiai, nes jis tiesiog bombarduoja tiesiai į širdį. Niekaip negalėjau atsigauti „Kino pavasaryje“ Pablo Larrain filmo „Klubas“ (2015), kad jo režisūrine galia nė neabejojau, kaip ir neabejojau, kad susitvarkys su „Žaklina“ (angl. Jackie) (2016) ir, regis, įnoringus biografinių ir istorinių filmų kritikus šis jo darbas patenkino su kaupu, bet ar jis patenkina eilinį žiūrovą?

Kiek filmų sukurta apie lemtingą šūvį į prezidentą Kenedį? Taip, begalės ir kaskart jis vis kitoks. Filmas iš Žaklinos, Kenedžio žmonos pozicijos, tačiau istorija vis tiek liko ne apie Jackie, o apie tą patį prezidentą Kenedį – toli režisieriui pabėgti nepavyko. Kad ir kaip jis stengtųsi nevaizduoti Kenedžio, visos emocijos per Žakliną pasakoja daugiau apie patį prezidentą, o ne moters istoriją ir daryk tu ką nori. Kas tam turi įtakos? Pasirinktas vienas centrinis įvykis – prezidento mirtis, apie kurį ir sukasi visas byrantis Žaklinos pasaulis, kad žiūrovui nuolat kyla klausimas: kiek pačioje Žaklinoje yra pačios Žaklinos, o kiek to Pirmosios Ponios ir prezidento sukurto šešėlio? Aš bent pats klausiau: kiek mane jaudina šiame filme subyrėjusios moters tragedija? O tai ne taip jau ir gerai, turint galvoje, kad turėjau pamiršti bet kokius klausimus.

Pats filmas, tiesą sakant, žiūrisi vidutiniškai, visa jo esmė yra genialioji Natalie Portman vaidyba, ant kurios ir laikosi visas filmas. Daug emocijų ir energijos įdėjusi į filmą aktorė sulaukė daug dėmesio įvairiuose kino festivaliuose, ko nepasakysi apie paskutiniųjų metų veteranių mėginimus įsikūnyti, pvz., Nicole Kidman į Grace Kelly ar Naomi Watts į princesę Dianą. Tai kur N. Portman sėkmės priežastis? Tikriausiai režisieriuje, kuris strategiškai surėdė įtikinamą moters portretą, kuris iš esmės patenkino amerikiečių nacionalistų širdis: moteris, kuri drąsiai „atstovėjo“ tragedijos akivaizdoje, slėpdama po baldakimais ašaras. Tipiška. Ir tai amerikiečiai itin mėgsta kine – neslėpkime. Iš esmės visumoje filmas pasirodė vidutiniškas ir vertas žiūrovo dėl emocionaliosios Natalie Portman.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvaila, beprotiška meilė" / "Crazy Stupid Love"

Sveiki,

Šįkart trumpai apie filmą „Kvaila, beprotiška meilė“ (Crazy Stupid Love) (2011 m.). Vėl komedijinė romantinė drama, kurioje pasirodo R. Gosling ir J. Moore. Ką aš galiu pasakyti? Gal subanalėjau, bet man visai šis filmas patiko. Kai kas bando įrodinėti, kad tai puiki, nuostabi komedija ir totaliai skiriasi nuo kitų, tačiau atvirkščiai, ji sukurta pagal pagrindinius amerikietiško Holivudo principus. Geri aktoriai vidutiniškoje komedijoje, kurioje susipina, persipina keisti šeimyniniai santykiai, kurie toli gražu realybės neatitinka, viskas pasaldinta, pabanalinta, tačiau ar humoras gali būti nebanalus – paklausė kartą mano dėstytoja ir mes suglumome.

Neslėpsiu, kad tuos persipynimus visai skaniai sužiūrėjau, pasijuokiau, o pabaigoje, net pats nustebau – susigraudinau. Jau seniai neaprasojo mano akys per filmą ir dar tokio žanro. Tiek to, vis tiek filmas sentimentalus, pakankamai plokščias, komercinis ir pakankamai bukas, bet velniai rautų, jis man todėl ir patiko, nes tokiems žanrams nustoji kelti reikalavimus, nustoji kabinėtis ir, žinodamas, ko tikėtis, mėgaujiesi lengvu, patetišku saldainiu.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 7.4 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gran Torino"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Gran Torino“ (Gran Torino) (2008 m.). Jau labai seniai norėjau pamatyti šį filmą, iš trailer‘io pasirodė tikrai neblogas, o ir Clint Eastwood‘o (jis pats ir režisavo šį filmą) pasiilgau po „Mergina verta milijono“ filmo. Iš tikro filmas buvo vertas laukimo, kadangi „pasisotinau“. Iš tikro siužetas primeną juokingą animacinį filmą „Up“ (Aukštyn), tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Pagrindinis herojus po žmonos mirties nenori išpažinti kunigui savo gyvenimo nuodėmių, nes nepripažįsta 27 metų kunigėlio, o kaimynystėje jau apsigyveno azijiečiai, kurie beveik okupuoja visą rajoną. Buvęs karo veteranas Vietname, jis nesibodi iki šiol būti akylas ir laikyti prie šalies ginklo, kad apsisaugoti nuo vietinių jaunų banditų ir apsaugotų savo 1972 – ųjų automobilį „Gran Torino“, nuo kurio užsimezga draugiškesni santykiais su kaimynais iš Azijos...

Viskas būtų lyg ir tvarkoje senuko gyvenime, tačiau... Filmas fiksuoja ne tyliai tekantį kasdienį gyvenimą, tačiau vyro asketo prijaukinimą prie besikeičiančio pasaulio. Senuko žvilgsnis nuolat kritiškas į vaikėzus, kurie jau nebeturi jokios pagarbos senesniajai kartai. Iš esmės filmas yra ir apie kartų konfliktą ir apie besikeičiančią Amerikos tautinę sudėtį. Svetimšaliams nelengva prisitaikyti Amerikoje, čia į juos žiūri kaip į antrarūšius, todėl jie priversti spaustis savo kvartaluose su savais įstatymais ir prioritetais. Azijiečiai čia konfliktuoja su meksikiečiais ir vietiniais „juodukais“, tokių konfliktų sūkuryje atsiduria „švelnios sielos“ paauglys azijietis, kurį nuolat stumdo ir pravardžiuoja. Kietą riešutėlį primenantis senukas imasi jį auklėti.

Manau, kad filmas gan visuomeninis, iškeliantis į paviršių tolerancijos, žmogaus teisių ir kitų visuomeninių skaudulių žaizdas. Pagrindinis personažas, žinodamas, kad iš vidaus jį ėda liga, ryžtasi lyg ir norom, lyg ir nenorom leistis į besikeičiančio pasaulio mėsmalę. Jo vertybės – tai, kas užgyventa – automobilis, darbo įrankiai ir t.t. staiga užuodus mirtį tampa niekalu. Skaudžiausia yra tai, kad filmas įtikina, kad pabaigoje taip reikia keršto už išprievartautą mergaitę, taip reikia senuko bebaimystės, tačiau žiūrovas lieka tarsi išduotas, kadangi jis jau mąsto kaip senukas – teisingumas pasiekiamas tik čia ir dabar ginklu, tačiau filmo pabaigoje matome virsmą senuko gyvenime. Jis pasikeitė, todėl filmo finalas lyg ir nuvilia žmogų, bet kartu ir verčia apmąstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent šitoks kelias.

Manau, kad filme yra pakankamai daug psichologijos, daug skaudžių temų, kurie kasdien, net šią akimirką ištinką pasaulyje gyvenančius žmones. Taip, tai pakankamai stiprus, įtaigus filmas, kurį būtinai turi pamatyti tikri kino gurmanai ir įvertinti savo akimis.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela