Filmas: "Savižudžių būrys" / "Suicide Squad"

Sveiki,

Populiaraus kino tendencijas galima užuosti iš tolo ir nieko čia naujo – klasikiniai kino „blogiukai“ tampa filmo herojais ir jiems bent iš dalies atleidžiama už visuose klasikiniuose variantuose pridarytas bėdas. Panašiu lankstu eina ir labiausiais šiais metais išreklamuotas filmas „Savižudžių būrys“ (angl. Suicide Squad) (2016), su kurio afišomis ir anonsais teko kovoti kaip su po miestus pasklidusiu virusu. Didelio biudžeto, menkoko turinio juosta apjungia „Supermeno“ ir „Betmano“ per paskutinį dešimtmetį kurtų serijų pasaulį ir pasakoja atskirą istoriją apie „Betmano“ priešus, kurie sukyla prieš naują blogį. 

Gerai, pasakysiu, kad man filmas patiko, nors jame aptikau visas tokiam kinui būdingas klišes, tačiau, pasirodo, scenarijus nėra jau toks blogas, kokiam buvau nusiteikęs. Taip, čia viskas vystoma pagal išankstinį komiksui būdingą įvykių gamą, tačiau šie herojai iš tikrųjų visa galvą šarmingesni už paniurėlį kaukėtąjį dėdę Betmeną – ir tai liūdna tiesa, kurią niekas taip ir neišsakė, kad Betmanui tiesiog trūksta šėlsmo ir įdomesnių charakterio bruožų. Jeigu dėl ko verta ir žiūrėti „Savižudžių būrį“, tai tikrai dėl šarmingų charakterių. Tebūnie jie konstruojami šabloniškai, teatrališkai, tačiau į juos įdomu žiūrėti, bet išvis įdomiausia – nauji žymių aktorių amplua, kaip jie mėgaujasi savo nuostabiais personažais. Didelių aplodismentų turėtų sulaukti „Tarzanas. Džiunglių legenda“ aktorė Margot Robbie, suvaidinusi Harley Quinn. Tikriausiai šį personažą pastebėjau ne aš vienas, nes jau kuriamas atskiras scenarijus būtent apie šį personažą, kuris tikriausiai prisidės prie bendros superherojų serijų platformos. Žinoma, puikiai atrodė ir J. Leto, tačiau, kad ir kaip bebūtų, kadrus valdė ir dėmesį traukė M. Robbie, kuri bene vienintelė iš manęs ir sulaukė didžiausio susižavėjimo.

Šiaip, manau, kritikai truputį persistengė nuvertindami šią juostą. Taip, ji tikrai nėra tobula, tačiau vien šarmas, vaizdo efektai ir charakteringųjų gauja daug ką atperka, kad net galima kuo puikiausiai pažiūrėti net nenorint, kad filmas pasibaigtų. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gran Torino"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Gran Torino“ (Gran Torino) (2008 m.). Jau labai seniai norėjau pamatyti šį filmą, iš trailer‘io pasirodė tikrai neblogas, o ir Clint Eastwood‘o (jis pats ir režisavo šį filmą) pasiilgau po „Mergina verta milijono“ filmo. Iš tikro filmas buvo vertas laukimo, kadangi „pasisotinau“. Iš tikro siužetas primeną juokingą animacinį filmą „Up“ (Aukštyn), tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Pagrindinis herojus po žmonos mirties nenori išpažinti kunigui savo gyvenimo nuodėmių, nes nepripažįsta 27 metų kunigėlio, o kaimynystėje jau apsigyveno azijiečiai, kurie beveik okupuoja visą rajoną. Buvęs karo veteranas Vietname, jis nesibodi iki šiol būti akylas ir laikyti prie šalies ginklo, kad apsisaugoti nuo vietinių jaunų banditų ir apsaugotų savo 1972 – ųjų automobilį „Gran Torino“, nuo kurio užsimezga draugiškesni santykiais su kaimynais iš Azijos...

Viskas būtų lyg ir tvarkoje senuko gyvenime, tačiau... Filmas fiksuoja ne tyliai tekantį kasdienį gyvenimą, tačiau vyro asketo prijaukinimą prie besikeičiančio pasaulio. Senuko žvilgsnis nuolat kritiškas į vaikėzus, kurie jau nebeturi jokios pagarbos senesniajai kartai. Iš esmės filmas yra ir apie kartų konfliktą ir apie besikeičiančią Amerikos tautinę sudėtį. Svetimšaliams nelengva prisitaikyti Amerikoje, čia į juos žiūri kaip į antrarūšius, todėl jie priversti spaustis savo kvartaluose su savais įstatymais ir prioritetais. Azijiečiai čia konfliktuoja su meksikiečiais ir vietiniais „juodukais“, tokių konfliktų sūkuryje atsiduria „švelnios sielos“ paauglys azijietis, kurį nuolat stumdo ir pravardžiuoja. Kietą riešutėlį primenantis senukas imasi jį auklėti.

Manau, kad filmas gan visuomeninis, iškeliantis į paviršių tolerancijos, žmogaus teisių ir kitų visuomeninių skaudulių žaizdas. Pagrindinis personažas, žinodamas, kad iš vidaus jį ėda liga, ryžtasi lyg ir norom, lyg ir nenorom leistis į besikeičiančio pasaulio mėsmalę. Jo vertybės – tai, kas užgyventa – automobilis, darbo įrankiai ir t.t. staiga užuodus mirtį tampa niekalu. Skaudžiausia yra tai, kad filmas įtikina, kad pabaigoje taip reikia keršto už išprievartautą mergaitę, taip reikia senuko bebaimystės, tačiau žiūrovas lieka tarsi išduotas, kadangi jis jau mąsto kaip senukas – teisingumas pasiekiamas tik čia ir dabar ginklu, tačiau filmo pabaigoje matome virsmą senuko gyvenime. Jis pasikeitė, todėl filmo finalas lyg ir nuvilia žmogų, bet kartu ir verčia apmąstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent šitoks kelias.

Manau, kad filme yra pakankamai daug psichologijos, daug skaudžių temų, kurie kasdien, net šią akimirką ištinką pasaulyje gyvenančius žmones. Taip, tai pakankamai stiprus, įtaigus filmas, kurį būtinai turi pamatyti tikri kino gurmanai ir įvertinti savo akimis.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela