Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Barbė" / "Barbie"

 

Sveiki,

Nežinau labiau rožinės vasaros nei šios. Nei per pirmuosius šaltibarščių festivalius, nei Laisvės partijos rinkimus. Viską nustelbė Gretos Gerwig filmas „Barbė“ (angl. Barbie) (2023), kuris tapo pelningiausiu savo kampanijos filmu, aplenkęs net Hario Poterio dalis. Gerwig puiki režisierė, jos filmai „Boružėlė“ ir „Mažosios moterys“ prasimušė į populiarumo viršūnę, o „Barbė“ nuo šiol dar ir moters režisierės rekordas. Keista, kai vis dar kalbame apie tai, kad moteris gali, nes tai kartu ir filmo turinys. Žinoma, filmo komercinę sėkmę nulėmė didžiulė reklaminė kampanija bei specialiai vyresni ir jau karjeras sukūrę pagrindiniai aktoriai Margot Robbie ir Ryan Gosling bei specialių žvaigždžių garso takeliai.

Sunku kalbėti apie „Barbę“, nes ji išanalizuotą profesionalų ir mėgėjų nuo A iki Z feministiniais, socialiniais, ekonominiais ir kitais aspektais. Gal iš tikrųjų filmo pradžioje nuskambėjusi frazė, kad Barbė pakeitė viską, yra tiesa, o ne lozungas. Nes ji darė poveikį madai, grožio ir seksualumo standartams, moterims, kurios ne tik striptizo šokėjos ir namų šeimininkės, bet ir gydytojos, mokytojos, kosmonautės ir t. t. Iš tikrųjų filmo siužetas juk nėra įmantrus. Jis vaizduoja klasikinę blondinę Barbę, kuri gyvena žaisliniame plastiko pasaulyje, tačiau patenka į realų pasaulį, kuriame ima jausti jausmus, suprasti žmones, tačiau Gerwig dar panaudoja ir lyčių stereotipus, kuriuos sieja su galia dominuoti ir nustatyti pasaulio standartus. Barbės kampanijos viršūnėje sėdi ne kūrėja (ji tik kukli senutė sandėliuke), bet savininkas VYRAS. Stipriausioji filmo korta tampa išvirkštinio lyčių galios pasaulis: Barbės pasaulyje dominuoja moterys, o tikrovėje – vyrai. Kenas pabuvojęs tikrovėje atneša į moterišką pasaulį vyrų stereotipus ir sukuria chaosą. Moterys barbės greitai randa klasikinius būdus (susietus su manipuliacija ir apgaule) pasitvarkyti sau reikalus, taigi tie patys stereotipai tampa ir kovos priemone.

Iš vienos pusės filmas neanalizuojantiems gali būti plokščias ir nelabai vykusiai komiškas, neturintis parako, bet taip nėra. Kiekviena dirbtina scena turi savas potekstes, sukonstruotas iš lėlių namelio ir pasaulio principų, atliepiančius šio pasaulio seksistinius, nelygiateisiškumo ir grožio standarto stereotipus. Filmą galima vadinti ir lyčių karais. Visgi po filmo galvojau, jog gera būti ta Barbe, bet kartu tai yra ir prakeiksmas, nes tampi vyro pasaulio ir savo įsitikinimų, kurį tau primetė, verge. Iš kitos pusės tas plastikinis standartų pasaulis tampa akstinu pačioms moterims pabėgti nuo patriarchato į savo pasaulėlį. Barbė staiga tampa socialinės ekonomikos galios simboliu, kuri įkūnija dviprasmybes: džiaugsmą ir vargą; tobulumą ir kančią, ir t. t.

Manau, filmas yra pavykęs, primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi, stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti? Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis. Filmas, kai klišės pasitarnauja!

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Babilonas" / "Babylon"

 Sveiki,

 

Kartais taip gera ir linksma grįžti į komercinį didįjį kiną, kad net sukyla apmaudas, kai jis pasibaigia. Trijų valandų  karnavalinis epas „Babilonas“ (angl. Babylon) (2022), kurį režisavo „Atkirtis“ (2014) bei „Kalifornijos svajos“ (2016) režisierius Damien Chazelle, buvo vienas ryškiausių šios vasaros mano matytų filmų. Tai labai kruopštus ir gerai apgalvojantis režisierius, kuris kuria didingus vaizdus, tad peno žiūrovui po vienodai atriekiama tiek estetiniu, tiek filmo turinio prasme. Nors taip ir nepamėgau to muilino miuziklo „Kalifornijos svajos“, manau, kad visgi „Babilonas“ vienas silpniausių režisieriaus darbų, kurį sužiūrėjau iki galo beveik, atrodo, nemirksėdamas, nes nei minutės neprailgo. Kaip koks miniatiūrinis pakvaišęs tarantiniškų spalvų serialas.

 

Vis galvoju, ar įmanoma perteikti senojo Holivudo dvasią ir atmosferą kaip nors tikroviškiau? Pastaruoju metu režisieriai kalbėdami apie šią epochą pasitelkia būtent to meto kino elementus, todėl jie tokie netikroviški. „Babilonas“ taip pat nėra tikroviškas, nors gerai „įsūdytas“ į trečiojo dešimtmečio kino rėmus, kada nebyliojo kino saulėlydyje užgimsta ir garsinis kinas, o su juo pamažu ir dideli moraliniai standartai. Viename beprotiškame vakarėlyje svajoklė Nelė gauna pasiūlymą suvaidinti nebyliajame kine, po kurio labai greitai išgarsėja kaip moralinių standartų neatitinkančią aktorę. Šalia šios istorijos plėtojama ir senstelėjusio aktoriaus Džeko karjeros pabaiga, nes jis kinui tampa per senas, iš kino išgujama ir azijietė... Atrodo, kad Holivudas kratosi to, kas nepatogu, ir ropščiasi į baltaodžių jaunų ir seksualių aktorių standartus. Sunku patikėti, kad visgi pirmiau Holivudas išgyveno tolerancijos laikotarpį, o po to stereotipų stagnaciją. Taigi šioje terpėje dinamiškai pavaizduoti veikėjai „malasi“ bandydami išlaikyti savo populiarumą, svaigindamiesi ir makabriškai žiūrėdami į mirštančius antraeilius aktorius.

 

Čionai, aišku, pasakojama ir Menio bei Nelės meilės istorija, kuri iš dalies primena Boni ir Klaido siužetinį braižą, režisierius nepraleidžia progos paryškinti Holivudo juodąją svaiginimosi kainą: alkoholis, lošimai, išsekimas nuo narkotikų ir kažkokiuose pusrūsiuose auginami freak žmonių hibridai, kurie koreliuoja su juodojo Holivudo konspiracinėmis teorijomis. Jeigu Ryan Murphy savo mini serialą „Holivudas“ kūrė viziją, koks galėjo tapti progresyvus, tai šis režisierius perteikia viską, kodėl jis tokiu netapo. Filmas nevelka į šviesią optimistinę pusę, o juostos idėja yra labai paprasta: atsargiai su holivudinėm svajonėm, nes neįgyvendinti troškimai labai nuvilia, netgi gali atimti gyvybę ir visiškai sužlugdyti, nes šiaip ar taip Holivudą valdė kelių žmonių galingas patriarchatas, ir, jeigu jiems neįtinki, gali dėtis kilpą ant kaklo arba grįžti į savo gyvenimėlį. Daug pavojingų, įtampų, nuostabos keliančių situacijų, daug gašlumo, prabangos ir muzikos fiesta tvoskiantis filmas buvo tikra atgaiva, o aktorė Margot Robbie buvo neįtikėtinai pašėlusi, nors, kaip pati teigė, būtent šis vaidmuo jos gyvenime buvo pats sunkiausias. Nepaisant to, filmas labai pavykęs, bet tikiu, kad ne visiems įtiks.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių būrys. Mobilizacija" / "The Suicide Squad"

Sveiki,

Absoliučiai neplanavau žiūrėti antrosios šios serijos filmo dalies „Savižudžių būrys. Mobilizacija“ (angl. The Suicide Squad) (2021), kurį režisavo James Gunn. Pirmoji dalis, pasirodžiusi dar 2016 metais, iškart tapo kultine, o Eminemo dainelė iki šių dienų skamba kaip realus jo vaizdo klipas su visais spalvotais freak stiliaus filmo herojais. Tačiau esu nuolat veikiamas savo aplinkos, tad tenka į filmus leistis netgi tokius, į kuriuos neplanuoju.

 

Daug kas internete iš lietuvių deda šį filmą į šuns dienas, tačiau tenka pripažinti, kad antroji filmo dalis lygiai tokia pat šmaikšti, spalvinga, dinamiška. Viskas kuriama pagal tuos pačius komikso principus, kuriuose bandoma atskleisti šiaip jau blogiukų komikso personažų paprastai nematomą pasaulį. Šįkart iš kalėjimo išleidžiamos dvi savižudžių būrio pajėgos, kuriose galime atpažinti jau ir atskiro filmo apie šią personažę sulaukusią Qvynę. Filmo pradžia iškart patraukia savo humoru ir keistas veikėjais. Jau vien ko vertas Žebenkštis, kuris priminė Sidą iš „Ledynmečio“. Filmui pasibaigus, sušukau, kad būtent Žebenkštis vertas atskiro apie save filmo!

 

Daug kas nusivylė tikėdamiesi aštraus ir „rimto“ veiksmo filmo su sadistinėmis klasikinėmis manipuliacinėmis scenomis, todėl pradėjo rėkti, kad filmas primena parodiją. Vaikučiai, čia filmas ir yra tikrąja to žodžio prasme parodija! Parodijuojami klasikiniai superherojų filmai, jų altruistinės savybės išvirkščiai taikomos blogiukams, o štai Godzilą šįkart pakeičia iš kosmoso parskraidinta spalvota mega didžiulė vienaakė Jūros žvaigždė, šiaip jau iš toli primenanti vaikų vonios kempinėlę ar pakabutį-čiauškutį nuo kūdikio lovelės. O ką jau sakyti apie ryklį, arba žmogų-skritulį, kuris visur regi savo mamytę... Žodžiu, tai tikra superherojų parodija, tik šįkart pasaulį gelbsti kaliniai... Ar tai blogai? Tikrai ne, nes filmas pramoginio stiliaus, su labai primityvia užduotimi, kuri šiaip statoma jau mokykloje ant scenos: personažai turi įveikti problemą, tačiau kaip jie tai padarys, tai jau filmo kūrėjų sėkmės reikalas.

 

Visumoje filmą laikau sėkmingu, nes jis dinamiškas, šmaikštus, juokingas. Palieka nemažai idėjų, kuo būtų galima persirengti per bernvakarį ar Helovyną, ir visi tavo persirengimą atpažins, nes „Savižudžių būrys“ yra tas filmas, kuris prisideda prie masinės kultūros ir kino reiškinio, nestokodamas kompiuterinės technikos, karnavališkumo ir visiems pernelyg gerai suprantamo siužeto.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalas" / "Bombshell"

Sveiki,

Kai prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų, siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.

Kad judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“ (angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą požiūrį į ilgakojes darbuotojas...

Nesiryžtu vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“ nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“ filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.

Visgi nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris, kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų. Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir pustys tą vargšą žmogaus namelį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieną kartą Holivude" / "Once Upon a Time in... Hollywood"

Sveiki, skaitytojai,

Šie metai – Tarantino metai. Pasirodęs devintasis genialaus režisieriaus filmas „Vieną kartą Holivude“ (angl. Once Upon a Time in... Hollywood) (2019) vėlgi daugelį jo gerbėjų (tuo pačiu ir mane) pritraukė į kino sales. Žiniasklaidoje netyla kalbos, kad tai priešpaskutinis Tarantino filmas, mat režisierius viename interviu leptelėjo, kad išvis sukurs tik dešimt filmų ir pasitrauks iš kino industrijos kaip režisierius... Ar tai tiesa? Pamatysime ateityje.

Na, o šis beveik 3 valandų trukmės filmas apie 1969-ųjų metų Holivudą – filmas išties kelia nemenkus sentimentus Holivudo fanams. Mums, lietuviams, gal kiek mažiau masiniam žiūrovui atpažįstamus niuansus, bet eiliniam amerikiečiui, manau, šis filmas neišsenkantis aliuzijų į senąjį Holivudo kiną šaltinis. Ypač vesterną. Pagrindinį Riko vaidmenį filme atlieka Leonardas DiCaprio – kiek nusigyvenęs tipažinis 1969-ųjų vesterno blogiukų aktorius, kuris išgyvena kūrybinę krizę. Kartu su kaskadininku Klifu (vaidmenį atlieka Brad Pitt) jis patiria daugelį nuotykių...

Filmas prifarširuotas tos Holivudo epochos ženklų, laisvės ir hipių, vesterno ir Holivudo palaido gyvenimo – turtingas gyvenimas, narkotikai, greitai augantis ir blėstantis populiarumas... Čia mes sutinkame Roman Polanski, Bruce Lee, Clint Eastwood ir kitus to meto Holivudo garsenybes, kurios papildo kino juostą autentiškumo iliuzija ir trumpam tarsi grąžina į tuos šlovingus Holivudo laikus, kai visi lipdavo prie ekrano, kad galėtų pažiūrėti kokį nors populiarų serialą.

Tarantino naudoja holivudinio kino klišes, kurios vienaip atrodo, kai veikėjai filmuojasi vesterne ir tie patys principai taikomi jų užkulisiniams gyvenimams išreikšti. Tarantino tarsi sako, kad aktorių gyvenimai ekrane ir gyvenime mažai kuo skiriasi, jie valdomi tų pačių holivudinių principų, pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų, kada Brad Pitt su gatvės valkata atvyksta į užmiestį ir jis bando įeiti į namą, kuriame nieko iš esmės nevyksta, tačiau režisierius taiko vesterno įtampos kūrimo būdus – nieko nepridursi, tiesiog satyrinė klišių raiška, kuri verčia tyliai kikenti, sukuriama idėja, kad žmonės prisižiūrėjo to meto kino patys gyvenime ima lyg užprogramuoti elgtis kaip personažai.

Iš tikrųjų filmas vykęs, sodrus, spalvingas kaip pats Holivudas ir jo legendos... Visgi lyginant su ankstesniais Tarantino darbais, šis siužetiškai atrodo kiek skėstelėjęs, vietomis be intrigos ir įtampos, norint daugiau atskleisti holivudinių atributų: daug veikėjų su savo šalutinėmis istorijomis, kurios pabaigoje tarsi susijungia į vieną bendrą holivudinę šeimą, tačiau ilgą laiką galvojau, o kurių galų ta aktorės Margot Robbie siužetinė linija? Ar ji šiame filme pasiteisina? Jeigu reikėtų ieškoti artimiausio Tarantino filmo šiam, manding, tai būtų „Bulvarinis skaitalas“, kuriame panaši kultūra, veikėjai paversti tam tikrais komiksais, jų dialogų nuotrupos tampa masinės kultūros virusu ir pasklinda visur... Įsimintina juosta, bet mano simpatijos visgi lieka su „Negarbingais šunsnukiais“ ir „Nužudyti Bilą“ dalimis, kuriame žiaurus ir negailestingai aštrus Tarantino išliks man iki pat mirties.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija, Škotijos karalienė" / "Mary, Queen of Scots"

Sveikas,

Apie senovės Anglijos monarchus filmų tiek prikurta, kad daugiau ar mažiau apie juos galiu papasakoti daugiau nei, pavyzdžiui, apie kokį Antaną Smetoną. Bet taip jau nutinka, kai rinkai „reikia“ istorinių biografinių dramų ir aš juos vienaip ar kitaip stengiuosi pamatyti. Kažin, ar kas nors bepralenks Cate Blanchett pasirodymo dvejuose „Elžbietos“ filmo dalyse, tačiau tą padaryti stengėsi kiek kitokiu istoriniu rakursu režisierė Josie Rourke pristatydama prabangiomis istorinėmis detalėmis pulsuojančią juostą „Marija, Škotijos karalienė“ (angl. Mary Queen of Scots) (2018).

Fimas pasakoja apie karalienės Elžbietos I laikus, kai Škotiją valgė atskiri monarchai. Nors ir kaip Elžbieta sustiprino savo pozicijas Europoje ir kolonizuodama JAV, vis tik palei nosį Škotiją valdė visai kita karalienė iš tos pačios kraujo giminės. Filmas pilnas nuostabiausių šiaurietiškų vaizdų – velnias, pamaniau, metu darbą, ir varau gyventi į Škotiją! Kokios vietos, kad jūs tik pamatytumėt... Visgi filmas sukaltas panašiais tokio kino štampais. Viskas šiek tiek teatralizuota, kalba literatūriška, scenos netikroviškos, labiau orientuotos į teatrą, kad būtų gražu stebėti žiūrovui. Nepaisant tos pasakojimo struktūros, režisierė bandė ryškinti Anglijos galios apgaubtą bergždžią ir monarcho susilaukti negalinčią Elžbietą I-ąją ir kiek šiltesnę ir gyvesnę pačią Merę. Prisipažinsiu, kad tie mūšiai dėl įtakos buvę nebuvę, kur kas įdomesnis atrodė bandymas perteikti Merės santuokų užkulisius, seksualinę jos aplinką.

Daug tokių pustuščių pompastiškų scenų, kai joja kariaunos Škotijos laukais, kažką šneka, demonstruoja ambicijas, bet iš esmės veiksmo ne tiek ir daug – nedaugiau nei „Sosto karų“ seriale. Visgi bandžiau „pagauti“, koks tas Merės vidinis pasaulis, nes jos atlikėja aktorė Saoirse Ronan ne pėsčia ir geba sukurti įspūdingus vaidmenis, kaip, beje, ir jos kolegė Margot Robbie. Visą laiką įtariai žiūrėjau į kostiumų detales, vis abejojau, ar tikrai viskas vietoje (nors ką aš žinau, kas turėjo kaip būti), tačiau matyt mano paties Viduramžių suvokimas kiek iškreiptas, nes veikėjai pasirodė savo manieromis itin šiuolaikiški (turiu galvoje kai kurių vyrukų šiuolaikinį plaukų kirpimą), tačiau abejones blaškė nuostabūs vaizdai, pilių atmosfera ir vis laukiau, kada toji Merės galva nulėks nuo ešafoto, tačiau, kaip ir būna tokiuose filmuose įprasta, tokie vaizdai lieka už juodo fono. Įdomu, ar atsirastų kokių crazy režisierių, kurie ryžtųsi sukurti, tarkim, gotikinį siaubo smurtu grįstą istoriją apie Elžbietos laikus? Nes šis filmas, kaip bežiūrėsite, vis tiek atrodo pernelyg istoriškai tvarkingas, o kas labai jau tvarkinga, tas garantuoju, kad šiek tiek iškreipia ir pačią istoriją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Tonya" / "I, Tonya"

Sveiki, skaitytojai,

Auksiniams gaubliams ir Oskarui nominuota biografinė drama apie amerikiečių dailiojo stiliaus čiuožėją Tonya Harding, pavadinamu filmu „Aš esu Tonya“ (angl. I, Tonya) (2017), daug kam tapo visai maloniu didžiojo kino reginiu, o tokio tipažo filmo pagrindiniai aktoriai dažniausiai būna nominuoti ir pelno pagrindinius kino apdovanojimus už geriausius vaidmenis. Sakoma, kad Tonya šeima pagrindiniame vaidmenyje patys pasirinko jaunosios kartos aktorę Margot Robbie vietoj Jennifer Lawrence, nes pastaroji neatrodė tokia graži kaip Margot.

Filmas spalvingas, nufilmuotas taip, kad atitiktų tiek kino gurmanų, tiek masinio kino žiūrovų skonį. Smarkiai šaržuojantis realiuosius asmenis, filmas greitai artėja prie tos ribos, kai galima nebesuprasti, ar realiai gali šitaip būti, ar visa tai kartais neprimena smagios parodijos. Ir jeigu ne tikslingai sukarpytos ir ritmiškai pajaustos juostos vietos dėl dramatiškų Tonya išgyvenimų, būtų galima pamanyti, kad visa tai pernelyg teatrališka. Kitą vertus, filmo tikslas nėra atkartoti istorinės tiesos, bet papasakoti smagią ir jautrią asmenybės kovą su savo įsitikinimais ir gyvenimiškosiomis kliūtimis istoriją. Dar kitaip sakant, principas kaip Volto Disnėjaus filmuose – įkvėpti žiūrovą pasijausti truputį geresniu ir kartu lygiuotis į personažą. Būtent personažą, o ne asmenybę, nes akivaizdu, kad filmas daugiau ar mažiau fikcija ir pateiktas per tam tikrą manipuliacinį kino meno perspektyvą – neslėpkime, šiek tiek pritraukiant ir pataikaujant žiūrovui.

Nepaisant visos juntamos sintetikos, filmas iš tų, kuriuos vis tiek žiūrime kai kada praverta iš nuostabos burna, nes visi tiek kino triukai labai suveikia ir paveikia žiūrovą. Istoriniai faktai, charakterio mums, lietuviams, ne tipiškumas leidžia kažin kuo žavėtis neapčiuopiamu, bet kažin, ar čia žavėtis reikia Tonyos auklėjimu, sunkiu darbu ar santykiu su sutuoktiniu? Nemanau. Visgi už kriminalinę filmo liniją, kai kurioziškai konkurentei Nensei suluošinamas kelias, kur kas įdomesnis atrodo ypač šaržuojantys Tonyos ir motinos santykiai. Motinos vaidmenį atlikusi aktorė Allison Janney pritrenkiamai šiame filme panaši į Tildą Swinton, kad vieną akimirką patikėjau, kad tai Tilda, bet... ir Alison atliko savo vaidmenį puikiai, kaip ir, beje, M. Robbie.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.5

Filmo anonsas:

Tikrieji filmo prototipai duoda interviu po filmo premjeros apie tikruosius įvykius:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių būrys" / "Suicide Squad"

Sveiki,

Populiaraus kino tendencijas galima užuosti iš tolo ir nieko čia naujo – klasikiniai kino „blogiukai“ tampa filmo herojais ir jiems bent iš dalies atleidžiama už visuose klasikiniuose variantuose pridarytas bėdas. Panašiu lankstu eina ir labiausiais šiais metais išreklamuotas filmas „Savižudžių būrys“ (angl. Suicide Squad) (2016), su kurio afišomis ir anonsais teko kovoti kaip su po miestus pasklidusiu virusu. Didelio biudžeto, menkoko turinio juosta apjungia „Supermeno“ ir „Betmano“ per paskutinį dešimtmetį kurtų serijų pasaulį ir pasakoja atskirą istoriją apie „Betmano“ priešus, kurie sukyla prieš naują blogį. 

Gerai, pasakysiu, kad man filmas patiko, nors jame aptikau visas tokiam kinui būdingas klišes, tačiau, pasirodo, scenarijus nėra jau toks blogas, kokiam buvau nusiteikęs. Taip, čia viskas vystoma pagal išankstinį komiksui būdingą įvykių gamą, tačiau šie herojai iš tikrųjų visa galvą šarmingesni už paniurėlį kaukėtąjį dėdę Betmeną – ir tai liūdna tiesa, kurią niekas taip ir neišsakė, kad Betmanui tiesiog trūksta šėlsmo ir įdomesnių charakterio bruožų. Jeigu dėl ko verta ir žiūrėti „Savižudžių būrį“, tai tikrai dėl šarmingų charakterių. Tebūnie jie konstruojami šabloniškai, teatrališkai, tačiau į juos įdomu žiūrėti, bet išvis įdomiausia – nauji žymių aktorių amplua, kaip jie mėgaujasi savo nuostabiais personažais. Didelių aplodismentų turėtų sulaukti „Tarzanas. Džiunglių legenda“ aktorė Margot Robbie, suvaidinusi Harley Quinn. Tikriausiai šį personažą pastebėjau ne aš vienas, nes jau kuriamas atskiras scenarijus būtent apie šį personažą, kuris tikriausiai prisidės prie bendros superherojų serijų platformos. Žinoma, puikiai atrodė ir J. Leto, tačiau, kad ir kaip bebūtų, kadrus valdė ir dėmesį traukė M. Robbie, kuri bene vienintelė iš manęs ir sulaukė didžiausio susižavėjimo.

Šiaip, manau, kritikai truputį persistengė nuvertindami šią juostą. Taip, ji tikrai nėra tobula, tačiau vien šarmas, vaizdo efektai ir charakteringųjų gauja daug ką atperka, kad net galima kuo puikiausiai pažiūrėti net nenorint, kad filmas pasibaigtų. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela