Filmas: "Nuogas ginklas" / "The Naked Gun"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau gryno žanro parodiją! Anksčiau jas labai mėgau, ypač paauglystėje, tačiau nutiko taip, kad kurį laiką negalėjau jų pakęsti, atrodė viskas pernelyg elementaru, pigu ir buka. Tačiau esu šviesaus atminimo aktoriaus Leslie Nielsen (1926-2010) gerbėjas, kuris ir buvo pirmasis „Nuogo ginklo“ pagrindinis aktorius keliuose devinto dešimtmečio sukurtose filmo dalyse. Atgaivinti „Nuogas ginklas“ (angl. The Naked Gun) (2025) režisierius Akiva Schaffer, kuris likdamas ištikimas pirmųjų dalių stilistikai pasakoja naują parodiją apie policininko Frenko Jaunesniojo gyvenimą ir darbą.

 

Visgi „Nuogas ginklas“ nėra perdirbinys, tai nauja ir šiek tiek sušiuolaikinta istorija, kuri iš esmės pasakoja buvusio senojo Frenko jau suaugusio ir net senstelėjusio sūnaus Frenko jaunesniojo gyvenimą. Taigi, istorija kaip ir vystoma po daugel metų, išlaikydama senąją parodijos braižą. Absurdiškos situacijos, kiek netikėti ir logikos neturintys deriniai šiam filmui labai tinka.

 

Istorija labai nesudėtinga. Frenkas tiria žmogžudystę, kol prisikasa iki to, kad pasaulį nori užvaldyti blogio genijus, sukeldamas mikro bangas ir visus žmones išvesti iš proto, kad jie smurtautų ir vienas kitą žudytų. Frenkui tenka išsiaiškinti jo kėslus ir, aišku, kaip jau būna klasikinėse kriminalinėse istorijoje, atsiranda ir nauja Frenko gyvenimo pasija – nužudytojo mergina Betė, kurią suvaidino legendinė Pamela Anderson. Žodžiu, flirto, detektyvo ir juokingo herojaus derinys. Žodžiu, veiksmas vyksta pagal šabloną, filmas juokiasi iš klišių, stereotipų ir čia veikia absurdiškumo iškėlimas įvairiose ir šiaip jau nelabai logiškose situacijose, kurios kelia ir juoką, ir nuostabą, kad vis dar galima neblogai sukurti parodijų filmą, laikantis tų pačių devinto dešimtmečio sukurtų parodijos elementų. Filmas, tiesa, kaip savo žanro kūrinys labai gerai įvertintas kino kritikų, tačiau tenka pripažinti, kad jis itin paprastai primityvus. Jis nesiekia nei mūsų intelektualiai pašiepti ar sukurti ko nors, ko negalėtų suprasti keturiolikmetis. Pop žanras apie pop kino klišes, naudojant pop kino tas pačias klišes. Bet linksma!

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis 75/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kruela" / "Cruella"

Sveiki,

Po antrosios karantino bangos daugelis kinomano tikriausiai jau svajoja ar bent jau suspėjo sugrįžti į kino sales ir pasižiūrėti ką nors nuotaikingo, kas leistų nupūsti per žiemą ir šaltą pavasarį dulkes nuo apkerpėjusios rutina kasdienybės. Vienas iš šių vėlyvo pavasario ir vasaros pradžios kino hitų, be jokios abejonės, bus Craig Gillespie režisuotas filmas „Kruela“ (angl. Cruella) (2021), kuris pasakoja priešistorę apie siaubūnę mados imperatorienę Kruelą, geriau žinoma kaip maniakę šunų medžiotoją kailiams iš juostos „101 dalmatinas“.

Holivudas jau kuris laikas atrodė truputį išsisėmęs. Vis sulaukdavome naujų modernesnių filmų versijų kaip antai „Gražuolė ir pabaisa“, „Pelenė“, „Raganos“. Arba bandymų visiškai iš šalies naujų interpretacijų ir moderniu stiliumi papasakoti, kad ir „Jonuko ir Grytutės“ istoriją, tačiau medžiaga, su kuria dirbo režisieriai buvo nebe nauja. Ką mes žinome apie Kruelą? Apie jos istoriją? Ogi beveik nieko, todėl filmo kūrėjams teko sukurti įtikinamą Kruelos praeities istoriją ir ji, sakyčiau, gana vykusiai pavyko.

Visgi filmo kūrėjai pasakodami apie Kruelą nestokoja ir žmogiškųjų faktorių. Kruela nėra apsėsta vien tik šunų kailių manija, šioje istorijoje ji ir našlaitė, o jos atsisakiusi motina tikra tironė. Valkataudama su savo draugais per dešimt metų ji įvaldo ne vieną apsukrumą, todėl yra ne tik vikri ir sumani, bet ir turi polinkį skoningai kurti rūbus.

Visgi, nepaisant viso to spalvingo įspūdžio ir likimo draskomo žmogaus, filmas labai literatūriškai pagal pasakos motyvus sudaigstytas. Čia turime itin paprastą, kone primityviais šabloniniais likimo pjūviais perteiktą keršto, meilės, nuskriaustos mergaitės tampomą gyvenimą, o tam perteikti pasirinkti visi tvarkingi istorijos pasakojimo segmentai, kulminacija ir atperkanti teisingumu atomazga, todėl nerasite čia kokių nors pamąstymų, ar už kadrų likusių interpretacijų. Visgi „Kruela“ atitiktų pasakos su „Savižudžių būrys“ elementais ir grimu miksą.

Žinoma, filmas „veža“ dėl pompastikos. O jau kokie rūbai! Spalvos! Tai pasigėrėjimo verti vaizdiniai, kuriuos paakstina dvi superinės aktorės – Emma Stone ir Emma Thompson. Jeigu Kruelą būtų galima lyginti su „Savižudžių būrio“ Harle Kvin, tai E. Thompson vaidmenį lyginčiau su Maryl Streep pasirodymu „Ir velnias dėvi Pradą“. Jų atlikti personažai charizmatiški, įsimenami, hiperbolizuoti, teatrališki ir šiam filmui, sakyčiau, labai tinkantys, nes visgi tai karikatūrinis žanras, kurio tikslas ekspresija ir visiems puikiai žinomi istorijos elementai. Lyg ir nieko naujo, lyg ir nieko išmoningo, tačiau kaip gerai žiūrisi!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Tonya" / "I, Tonya"

Sveiki, skaitytojai,

Auksiniams gaubliams ir Oskarui nominuota biografinė drama apie amerikiečių dailiojo stiliaus čiuožėją Tonya Harding, pavadinamu filmu „Aš esu Tonya“ (angl. I, Tonya) (2017), daug kam tapo visai maloniu didžiojo kino reginiu, o tokio tipažo filmo pagrindiniai aktoriai dažniausiai būna nominuoti ir pelno pagrindinius kino apdovanojimus už geriausius vaidmenis. Sakoma, kad Tonya šeima pagrindiniame vaidmenyje patys pasirinko jaunosios kartos aktorę Margot Robbie vietoj Jennifer Lawrence, nes pastaroji neatrodė tokia graži kaip Margot.

Filmas spalvingas, nufilmuotas taip, kad atitiktų tiek kino gurmanų, tiek masinio kino žiūrovų skonį. Smarkiai šaržuojantis realiuosius asmenis, filmas greitai artėja prie tos ribos, kai galima nebesuprasti, ar realiai gali šitaip būti, ar visa tai kartais neprimena smagios parodijos. Ir jeigu ne tikslingai sukarpytos ir ritmiškai pajaustos juostos vietos dėl dramatiškų Tonya išgyvenimų, būtų galima pamanyti, kad visa tai pernelyg teatrališka. Kitą vertus, filmo tikslas nėra atkartoti istorinės tiesos, bet papasakoti smagią ir jautrią asmenybės kovą su savo įsitikinimais ir gyvenimiškosiomis kliūtimis istoriją. Dar kitaip sakant, principas kaip Volto Disnėjaus filmuose – įkvėpti žiūrovą pasijausti truputį geresniu ir kartu lygiuotis į personažą. Būtent personažą, o ne asmenybę, nes akivaizdu, kad filmas daugiau ar mažiau fikcija ir pateiktas per tam tikrą manipuliacinį kino meno perspektyvą – neslėpkime, šiek tiek pritraukiant ir pataikaujant žiūrovui.

Nepaisant visos juntamos sintetikos, filmas iš tų, kuriuos vis tiek žiūrime kai kada praverta iš nuostabos burna, nes visi tiek kino triukai labai suveikia ir paveikia žiūrovą. Istoriniai faktai, charakterio mums, lietuviams, ne tipiškumas leidžia kažin kuo žavėtis neapčiuopiamu, bet kažin, ar čia žavėtis reikia Tonyos auklėjimu, sunkiu darbu ar santykiu su sutuoktiniu? Nemanau. Visgi už kriminalinę filmo liniją, kai kurioziškai konkurentei Nensei suluošinamas kelias, kur kas įdomesnis atrodo ypač šaržuojantys Tonyos ir motinos santykiai. Motinos vaidmenį atlikusi aktorė Allison Janney pritrenkiamai šiame filme panaši į Tildą Swinton, kad vieną akimirką patikėjau, kad tai Tilda, bet... ir Alison atliko savo vaidmenį puikiai, kaip ir, beje, M. Robbie.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.5

Filmo anonsas:

Tikrieji filmo prototipai duoda interviu po filmo premjeros apie tikruosius įvykius:

Jūsų Maištinga Siela