Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kruela" / "Cruella"

Sveiki,

Po antrosios karantino bangos daugelis kinomano tikriausiai jau svajoja ar bent jau suspėjo sugrįžti į kino sales ir pasižiūrėti ką nors nuotaikingo, kas leistų nupūsti per žiemą ir šaltą pavasarį dulkes nuo apkerpėjusios rutina kasdienybės. Vienas iš šių vėlyvo pavasario ir vasaros pradžios kino hitų, be jokios abejonės, bus Craig Gillespie režisuotas filmas „Kruela“ (angl. Cruella) (2021), kuris pasakoja priešistorę apie siaubūnę mados imperatorienę Kruelą, geriau žinoma kaip maniakę šunų medžiotoją kailiams iš juostos „101 dalmatinas“.

Holivudas jau kuris laikas atrodė truputį išsisėmęs. Vis sulaukdavome naujų modernesnių filmų versijų kaip antai „Gražuolė ir pabaisa“, „Pelenė“, „Raganos“. Arba bandymų visiškai iš šalies naujų interpretacijų ir moderniu stiliumi papasakoti, kad ir „Jonuko ir Grytutės“ istoriją, tačiau medžiaga, su kuria dirbo režisieriai buvo nebe nauja. Ką mes žinome apie Kruelą? Apie jos istoriją? Ogi beveik nieko, todėl filmo kūrėjams teko sukurti įtikinamą Kruelos praeities istoriją ir ji, sakyčiau, gana vykusiai pavyko.

Visgi filmo kūrėjai pasakodami apie Kruelą nestokoja ir žmogiškųjų faktorių. Kruela nėra apsėsta vien tik šunų kailių manija, šioje istorijoje ji ir našlaitė, o jos atsisakiusi motina tikra tironė. Valkataudama su savo draugais per dešimt metų ji įvaldo ne vieną apsukrumą, todėl yra ne tik vikri ir sumani, bet ir turi polinkį skoningai kurti rūbus.

Visgi, nepaisant viso to spalvingo įspūdžio ir likimo draskomo žmogaus, filmas labai literatūriškai pagal pasakos motyvus sudaigstytas. Čia turime itin paprastą, kone primityviais šabloniniais likimo pjūviais perteiktą keršto, meilės, nuskriaustos mergaitės tampomą gyvenimą, o tam perteikti pasirinkti visi tvarkingi istorijos pasakojimo segmentai, kulminacija ir atperkanti teisingumu atomazga, todėl nerasite čia kokių nors pamąstymų, ar už kadrų likusių interpretacijų. Visgi „Kruela“ atitiktų pasakos su „Savižudžių būrys“ elementais ir grimu miksą.

Žinoma, filmas „veža“ dėl pompastikos. O jau kokie rūbai! Spalvos! Tai pasigėrėjimo verti vaizdiniai, kuriuos paakstina dvi superinės aktorės – Emma Stone ir Emma Thompson. Jeigu Kruelą būtų galima lyginti su „Savižudžių būrio“ Harle Kvin, tai E. Thompson vaidmenį lyginčiau su Maryl Streep pasirodymu „Ir velnias dėvi Pradą“. Jų atlikti personažai charizmatiški, įsimenami, hiperbolizuoti, teatrališki ir šiam filmui, sakyčiau, labai tinkantys, nes visgi tai karikatūrinis žanras, kurio tikslas ekspresija ir visiems puikiai žinomi istorijos elementai. Lyg ir nieko naujo, lyg ir nieko išmoningo, tačiau kaip gerai žiūrisi!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "1917" / "1917"

Sveiki,

Sam Mendes filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą pavadinimu „1917“ (angl. 1917) (2019) netikėtai tapo vienu ryškiausiu sezono apdovanojimu favoritu, o vėliau dėsningai, kaip jau ir įprasta, braunasi prie „Oskaro“ statulėlės. Ar pavyks jam pelnyti geriausio meto filmo apdovanojimą, sužinosime dar šį mėnesį, visai netrukus...

Įtartinai žiūriu į karinius filmus, nes bet kokiu atveju tai tebus istorinės tiesos interpretacija, todėl toje bergždžioje istorijoje, kurioje parodoma, kaip politika ir įsitikinimais manipuliuojama ginkluota avinų banda, manding, nė iš tolo nekvepia jokiu patriotiškumu ar kitais smegenis plaunamais dalykais, todėl vienintelis akstinas yra tokiame filme nebent gera istorija, bendražmogiškųjų vertybių (arba jų išdavimo) atskleidimas. Deja, filmas „1917“ yra tobulas šablonų rinkinys, istorija absoliučiai paviršutiniškai „įkvepianti“, kokį matėme tokiuose epuose kaip „Karo žirgas“ ar dar, atrodo, neseniai praūžusiame „Diunkerke“.

Vėlgi turime istorijoje svarbią operaciją, vėl vokiečiai blogiukai, vėl vargšas paprastas pėstininkas atlieka žygdarbį ir vėl viskas vienomis spalvomis, vienu matu ir nė trupučio apie realius įvykius, apie didvyrius, kurie iš tikrųjų „prisišiko“, išdavė ir spjovė į karą... Tiesiog vėl turime eilinę istoriją, eilinę apokalipsės dieną karo fone mums demonstruojama kompiuterinio žaidimo elementais grįsta istorija, kuri nuspėjama nuo tos pačios akimirkos, kai pasižiūrėjau į pagrindinių aktorių sąrašą. Ten pasižiūrėjus buvo aišku kaip dieną (ir be anonso!), kuris išgyvens iki galo ir taps didvyriu. Ar tikrai sulaukę 2020 metų vis dar žiūrime tą patį kino braižą, kuris buvo prieš 20 ir 30 metų? Su tomis pačiomis potekstėmis, ta pačia liaupsinančia ir pataikaujančia prasmės gestikuliacija masiniam žiūrovui? Oho...

Nesakau, kad filmas kaip produktas nepatiko. Perkant duoną dvidešimt metų iš tos pačios duoninės, kitos atrodo jau nebeskanios, nes atbunka receptoriai. Lygiai tas pats ir su filmais, prie kurių priprantame ir bet kokia inovacija didžiajame kine atrodo įtartinai, inovacijas priimame tik jeigu visuotinai apie tai kalbama kaip apie gėrį ir dar... priklauso nuo pripažinto režisieriaus. Visgi filmas įkvepiantis, nuostabus operatoriaus darbas, kuris sukuria nesustabdomo vienos paros stebuklą, nors fone ir matosi, kad dalis kadrų filmuota vasarą, kai kada pavasarį – gamtos iš kadro nepaslėpsi. Visgi dinamiškos ir gerai struktūriškai apgalvotos mizanscenos, neprasta ir aktorių vaidyba, bet labiausiai kliūva, kad į geriausio metų filmo titulą pretenduoja senamadiško sukirpimo filmas, kuris vėl žongliruoja tomis pačiomis emocijų sudirginimo idėjomis. Kur kas geresnis ir įdomesnis operatoriaus ir turinio inovacijos prasme buvo vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, vaizduojantis istoriją iš žydų koncentracijos stovyklos perspektyvos. Net ir „Diunkerkas“, kuris negavo „Oskaro“ kaip geriausias filmas, man atrodė įdomesnė ir dinamiškesnė dėlionė už neblogą, bet gerokai pervertintą „1917“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šazam!" / "Shazam!"

Sveiki,

Atsispyręs nuo „Keršytojų“, nusprendžiau pažiūrėti dar kažką linksmo apie super didvyrius ir šįkart tai naujas kino projektas „Šazam!“ (angl. Shazam!) (2019), kuris irgi laikomas itin sėkmingu komercinio kino pavyzdžiu šiais metais. Jau vien filmo plakatas tikriausiai daugeliui kelia asociacijų su dviejų dalių filmu „Deadpool“, galima sakyti, kad tai analogiškas super didvyris, kuris turėtų sukelti kvatojimą didžiajai daliai žmonių.

Iš tikrųjų iš šio filmo tikėjausi tik vieno – prasiblaškymo, siauro siužeto, kvailų didaktinių išvedžiojimą apie draugystę, pasiaukojimą ir meilę. Tiesą sakant, beveik visi kvailiausi didvyriškumo istorijos elementai sudėti į šį filmą, bet net ir tai žinodami, vis tiek siekiame iš tokio filmo patirti... tiesiog pramogą. Taip, filmo siužetas gana tipinis – piktieji demonai uzurpuoja netyros širdies vyriškį, o nusilpęs „gerietis“ žynys savo galią perduoda chuliganiškam vaikinui be šeimos... Viskas tipiška nuo pat pradžių: geriečiai turi nugalėti blogiečius, o kaip tai jie padarys, priklauso jau nuo siužeto vingių, kurie nesunkiai atpažįstami pagal tas pačias industrinio kino klišes. Prifarširuojant scenas saikingos dozės humoro, pagrindinis veikėjas, būtinai turi vaikystės skriaudą, būtinai atranda šeiminę laimę, susiranda draugų ir tampa didvyriu – ar begali būti kas nors kitaip? Paskutinįkart panašią siužetinę šerdį mačiau prieš porą mėnesį, kai žiūrėjau naujausią „Žmogaus voro“ animacinį filmą.

Žodžiu, kad ir koks smagus filmas beatrodytų „Šazam!“, man asmeniškai labiau juokingesnis ir dinamiškesnis atrodo „Deadpool“ – gal net pirmoji dalis, nors iš esmės filmuose veikia tie patys principai, viskas šiek tiek sąlygota, netikra, dirbtina, pritempta ir gailesčio neverta iš filmo į filmą atsikartojanti siužetinė linija, kuri, pripažinkite, po „Deadpoolo“ jau nebeatrodo tokia gaivi ir įtraukianti, nors, žinoma, dėl juokelių, tam tikrų efektų nesunku pasinerti į šio nesudėtingo filmo pasaulį, tačiau po visko taip ir norisi pasakyti: viskas buvo išties gerai, bet, velnias, turiu įtarimo, kad po pusmečio filmo siužeto ir palikto įspaudo – ko dažniausiai daugelis iš mūsų ir tikisi iš gero filmo – visgi nebeliks, tik šis filmo plakatas ir internetinis įrašas. Bet neįpareigojančiai pramogai, manau, filmas visgi neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kingsman. Auksinis ratas" / "Kingsman: The Golden Circle"

Sveiki,

Linksmas ir spalvotas filmas „Kingsman: Ausinis ratas“ (angl. Kingsman: The Golden Circle) (2017) yra ankstesnės 2014 metais pasirodžiusios sėkmingos dalies tęsinys. Filmas, skirtas plačiajai pramoginei rinkai, tęsia, mano akimis, jau į pabaigą einančios mados, kuri truko ketverius metus, filmų apie slaptuosius agentus bumą.

Prisimenu, kad pirmoji dalis man irgi patiko savo žaviu ir stilizuota britiškos dvasios estetika, bet nors mirk, absoliučiai nepamenu siužetinės linijos – matyt suveikė masinio filmo sindromas: pramoga tik tol, kol žiūri, o vėliau – nieko. Panašiai gali nutikti ir su šia dalimi: net neabejoju, kad po gerų metų galėsiu išvardyti nebent aktorius ir kaip Julianne Moore kuriamas personažas į mėsmalę sugrūdo vyruką, tačiau kas ir dėl ko ten pjovėsi – kertu lažybų – tikrai neatsiminsiu!

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia, filmas pasižymi prabanga, investuota į estetiką ir grafiką. Siužetas? Absoliučiai standartas: piktoji moterėlė kėsinasi į viso pasaulio gyvybes. Žodžiu, piktadarė kaip iš kokio „Ostino Paverso“ – sistema nesikeičia. Galiausiai, kaip ir pridera tokiam filmui, geriečiai nugali blogiukus. Ne kažin kiek naudos iš šio filmo, bet, velniai rautų, kai tokio kino nelabai daug žiūriu, šįkart susižiūrėjo itin gerai ir pustrečios valandos neprailgo. Kai toks filmas „išlenda“ pačiu laiku, jo ir vertinimas būna kitoks.

Ar bereikia jį kam nors rekomenduoti? Manau, vien filmo anonsas pasako, kam šis filmas skirtas – žmonėms, kurie iš kino tikisi vien pramogos ir senų seniausiai „prijaukintų“ aktorių brigados, kurių čia tikrai netrūksta! Man asmeniškai filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas" / "Tinker Tailor Soldier Spy"

Sveiki, skaitytojai ir kino žmonės,

Seniai troškau pamatyti visų liaupsintą filmą „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (angl. Tinker Tailor Soldier Spy) (2011), kurį režisavo garsus švedų režisierius Tomas Alfredson. Pastarojo esu matęs itin vykusią knygos ekranizaciją apie vampyrų mergaitę „Įsileisk mane“ (2008), tai buvo visiškai naujas ir solidarus žvilgsnis į vampyrų ir gyvųjų pasaulį, išvengęs siaubo elementų ir palikęs dramos elementus. Jo filmas labai, bent man, pavadinimu „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ pasižymi tokiu pat nepatogiu turiniu filmu.

Švedas perkandęs aštunto dešimtmečio pradžios britiško gyvenimo ir šnipinėjimo tinklo subtilumus, todėl filmas sodrus ir gurmaniškoms akims žada ypač gerų vaizdų, kur žavi detalės ir iki menkiausių smulkmenų apgalvotų interjero ir laikmečio detalių. Pati istorija iškart nežada absoliučiai jokios intrigos, todėl ją priimti gana sunku. Vis laukiau, kada toji intriga sublizgės tarp išties puikiai pagautos laikmečio dvasios, bet tiesą sakant, filmas nepataikauja ir tik maždaug filmo viduryje pradeda kažkas lipti į visumą, kurią būtų galima pavadinti įdomesniu pasakojimu. Filmas konstruojamas kaip ir šnipų mąstymas, viskas nuokarpomis, tarsi neįvardintos prasmės, neįvardyta esmė, vartojami daug specifinių su šnipais susijusių žargonų, metaforų ir iš tikrųjų sunku suvokti tikrąją padėtį Šaltojo karo metais tarp Sovietų Sąjungos ir Britanijos šnipų. Čia nerasite įprastinių trilerio elementų ir tai taip toli nuo Džeimso Bondo, kad belieka filmą priimti kaip novatorišką žvilgsnį šnipų pasaulį ir toli gražu nuo elegantiškų susišaudymų ir didvyrių, čia problemos ir herojai kur kas žmogiškesni.

Filmas nudžiugins subtilių detalių mėgėjus, kurie atpažįsta gerą britišką vaidybą, laikmečius, turi skonį ir gali mėgautis pauzėmis, tylėjimu, kuris kartais toks nenatūralus ir užgniaužtas, lyg žiūrėtume ne į aktorius, o į karkasinius personažus, bet visgi po jais esama puikių britų aktorių komandos, kurių įsimenantys ir briliantiniai amplua leidžia kartu žavėtis, sustingti, atpažinti šnipų kalbą tarp jų bendravimo įgūdžių. Nepaisant daug gerų dalykų, man šią juostą buvo sunku žiūrėti, gal norėjosi daugiau intrigos nuo pat pradžių ir kitokios istorijos, kuri, žinoma, pabaigoje tobulai susiriša, bet, tiesą sakant, reikia įdėmiai žiūrėti, be alaus ar vyno, kad filmas pasiektų diafragmą, nemanau, kad man pavyko viską tinkamai išgyventi, todėl antrą kartą tokio filmo nesirinkčiau žiūrėti. Galiu pasidžiaugti nebent tuo, kad pavyko pamatyti nuostabius britų aktorius vienoje „krūvoje“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Kingsman. Slaptoji tarnyba" / "Kingsman: The Secert Service"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart apie filmą „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (angl. Kingsman: The Secret Service) (2015), kurį kuo puikiausiai įvertino kino žiūrovai, na, o kino kritikai šįkart nebuvo tokie itin nuolankūs, bet atsirado ir jų tarpe visokiausių nuomonių. Tiesą sakant, žiūrėjau šią kino juostą visiškai nieko nesitikėdamas ir nedėdamas jokių vilčių. Net nežinau, bet nusiteikimas tikriausiai ir buvo tas batutas, nuo kurio atšokus, filmas visgi man patiko.

Nepasakyčiau, kad filmas itin įdomus, bet kad nuotaikingas – tikrai. Komedijos žanras šįkart balansavo ant švelnios ištisos kino apie slaptąsias tarnybas parodijos, pradedant nuo „Ieškokit gudručio“ serialo iki „Džeimso Bondo“. Niekada nebuvau šių filmų ir serialų mėgėjas, nors tarp jų esama ir nemažai gerų kūrinių. „Žvaigždžių dulkės“, „Iksmenai. Pirma klasė“ ir kitų jau kultinių filmų režisierius Matthew Vaughn šįkart leidosi į gana įdomią ir neįprastą kelionę po slaptųjų tarnybų chrestomatijas – slapti ginklai, sarkazmas, ironija ir šaržas vyrauja šiame filme ir tai suteikia, sakyčiau, žavesio. Jokiu būdu nereiktų į šį filmą žiūrėti pretenzingai ir rimtai – tai pramoginio filmo tipažas, retkarčiais turinti ir keisto Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“ niuansų, kurie lengvai atpažįstami, kaip antai kovojanti mergina su dalgių kojomis.

Britiškai stilingas, lengvai nuspėjamas, pilnas nuotykių be įdomesnio siužeto, pastarasis konstruojamas būtent pagal šio žanro kanonus, todėl režisierius nesistengia išsimušti iš įprastų filmų rėmų ir žaidžia pagal tas pačias taisykles, lengvai viską ironizuodamas. Būtent komedijos elementai filmą ir daro įdomų ir savitą, o visa kita lyg ir nieko įdomaus, ir nieko ypatingo... Tiesa, aktorių kolektyvas įspūdingas – Colin Firth, Mark Strong, Samuel L. Jackson, Michael Caine ir kiti, bet labiausiai mus tikriausiai nustebina jaunasis atradimas, jeigu galima taip pasakyti – Adrian Quiton, iki tol beveik niekam nežinomas ir nematytas aktorius atrodo gana potencialus aktorius.

Rekomenduočiau lengvam vakarui prie alaus ir kalmaro žiedų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaizduotės žaidimas" / "The Imitation Game"

Sveiki, kino žiūrovai ir puslapio skaitytojai,

Su filmu „Visko teorija“ įžengiau į „oskarinių“ filmų peržiūras, kurios jau antru seansu mane labai nustebino gerąja to žodžio prasme. Filmas „Vaizduotės žaidimas“ (angl. The Imitation Game) (2014) – tai antroji britų biografinė drama apie mokslo genijų per 2014 metus. Biografinės dramos kaip visada „ant bangos“ ir po „Visko teorijos“, šis filmas dar labiau mane nustebino ir, tiesą sakant, pakerėjo. 

Tai pirmasis norvegų režisieriaus Morten Tyldum matytas filmas su bene garsiausiais britų aktoriais. Pradėsiu galbūt visų pirma nuo liaupsių – puikiai parinkta medžiaga, puikus scenarijus, atmosfera, vaidyba, įdomi žmogaus charakteristika, intriguojanti biografija ir faktai, faktai, faktai, kurie filmo pabaigoje sukala paskutines vinis į žiūrovo emocinį karstą. Aišku, didžiausios mano pagyros aktoriui Benedict Cumberbatch, kuris šiame filme buvo tikrų tikriausias stebuklas – plieninė organika, charakterio subtilumai, fizinė ir dvasinė energetika, stoiškumas. Aišku, pati Alan Turing asmenybė savaime duoda labai daug medžiagos ir žavesio – užslaptintas mokslo genijus, sutrumpinęs Antrąjį pasaulinį karą dviem metams, išgelbėjęs milijonus gyvybių, galgi net visą Pasaulį nuo Hitlerio beprotybės, nulaužęs Enigmos kodą. Ir tuo pačiu filme jo asmeninis gyvenimas gana komplikuotas – jis neturi draugų, yra homoseksualus, tiesmukas, turi daug bendravimo kompleksų. Šiek tiek netgi šokiruoja seksualinė tapatybė, kuri dar A. Turingui esant gyvam, visuomenėje buvo suvokiama kaip nusikalstamas dalykas, todėl veikėjas patrauktas teisman, jam vietoj kalėjimo skiriama cheminė kastracija, kuri palaužia veikėją visomis prasmėmis ir priveda iki savižudybės...

Kadras iš filmo "Vaizduotės žaidimas".

Tokia ta mūsų XX amžiaus genijų dalis – daugelis homoseksualai, niekinami, įžeidinėjami, o nepaisant jų tapatybės, dėl jų pastangų gi šiandienos pasaulis yra toks, koks yra ir kažin, kaip atrodytų viskas, jeigu savu laiku A. Turing nebūtų realizavęs savų idėjų... Antro plano aktoriai Keira Knightley atrodė gerai, išties gerai, jos harmoningas būvimas itin pasitarnavo enigmos kodo laužymui, ji atrodė kaip visada nepaprastai žavi ir gal net kiek per graži, palyginus su realiąja Joan Clarke, bet gi negalima nuolat jos kaltinti būvimo pernelyg gražiai, aktorė turi parako ir, atrodo, šįkart kritikai nuo jos nenusigręžė ir po filmų „Puikybė ir prietarai“ bei „Atpirkimas“ aktorė vėl sulaukė pripažinimo, nors, sakyčiau, ji kur kas man įspūdingiau pasirodė filme „Pavojingas metodas“. Smagu vėl sutikti antrajame plane puikųjį Matthew Goode – labai mėgstu jo būvimą kine, jis kažkoks talismanas, skleidžiantis įdomiai patrauklią energetiką, todėl jį kaip aktorių labai lengva įsiminti.

Apskritai galiu pasakyti, kad tai įspūdingas filmas. Patiko kiek labiau nei „Visko teorija“, bet anas filmas labai geras ir vertas akies. Šiaip esu sužavėtas kaip po filmo „Nuostabus protas“ (2001). Gal ir iš tikrųjų genijais gimstama ir jie sunkiai pritampa prie mūsų visuomenėje, todėl yra nuolat ujami ir mušami už savo kitoniškumą? Paradoksaliausia, kad jie pasitarnauja visuomenės labui kur kas labiau nei tas, kuris yra vidutinis agresorius. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela