Filmas: "Partenopė" / "Parthenope"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jeigu reiktų įvardyti italų režisierių Paolo Sorrentino savo režisierių Olimpe, tikriausiai nepriskirčiau jo prie savo mėgstamiausiųjų. Tiesą sakant, dažnai jį pamirštu, kad išvis egzistuoja, nes kuria, atrodo, mažai, bet darbai momentalūs ir pastebimi tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Visgi pasižiūrėjęs į filmografiją matau, kad režisierius nuosekliai vis ką nors kuria, tik galbūt ne viską taip didingai kaip antai „Didis grožis“ (2013) ar „Jaunystė“ (2015), tačiau Italijai tai svarbus kartos balsas, turintis sąsajų su italų aukso amžiaus kinu ir šių dienų aktualijomis. Sorrentino visada daugiau ar mažiau buvo nacionalinio italų kino kūrėjas, kurio žvilgsnis visada krypsta į prabrėžtiną italų kultūrą ir jos turtingą įvairovę, žinoma, neiškeliant virš kitų kultūrų. Naujausias jo filmas „Partenopė“ (ital. Parthenope) (2024) skirtas taip pat Italija, o tiksliau – Sorrentino tėviškei Neapolio miestui.

 

Reiktų paminėti, jog Sorrentino remiasi graikų-romėnų mitologiniais pasakojimais apie Partenopę. Partenopė buvo viena iš sirenų – mitinių būtybių, vaizduojamų kaip pusiau moteris, pusiau paukštis (vėlesniuose vaizdavimuose – pusiau moteris, pusiau žuvis, undinė). Sirenų gundantis dainavimas jūreivius privesdavo prie pražūties, jų laivams sudužus į uolas. Vienas žymiausių mitų, kuriame minima Partenopė, yra susijęs su Odisėju. „Odisėjoje“ pasakojama, kaip Odisėjas, grįždamas namo iš Trojos karo, turėjo praplaukti pro sirenų salas. Kirke jį perspėjo apie jų pavojingą giesmę, todėl Odisėjas liepė savo įgulai užsikimšti ausis vašku, o pats prisirišo prie laivo stiebo, kad galėtų girdėti sirenų dainavimą, bet negalėtų pasiduoti jų vilionėms. Pasak vienos iš versijų, Partenopė, nesugebėjusi sužavėti Odisėjo savo dainomis, nusižudė, įšokdama į jūrą. Legenda pasakoja, kad Partenopės kūnas buvo išplautas į krantą toje vietoje, kur vėliau buvo įkurtas Neapolio miestas. Iš pradžių miestas netgi buvo pavadintas jos garbei – Partenopė. Taigi, ji laikoma viena iš miesto įkūrėjų. Taip jau nutinka, kad pagrindinė filmo veikėja gimsta vandenyje prie Neapolio krantų ir ji iš esmės gauna mitinės būtybės vardą ir iš dalies dalį josios nelaimingo likimo.

 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė nedaug kine vaidmenų sukūrusi, bet šiandien neabejotinai vieną reikšmingiausių savo karjeroje 1997 metais gimusi italų aktorė Celeste Dalla Porta, kurios išvaizda tampa viso filmo grožiu ir problema. Partenopė be galo graži, tiesiog modelis, todėl nenuostabu, kad ji traukia jaunuolių žvilgsnius, tačiau Partenopė šalta, ji atstumia jaunuolius, tarsi nesuvokia savo grožio prasmės ir paskirties. Iš vienos pusės atrodo, kad ji pernelyg protinga, studijuoja antropologiją universitete, pelno aukščiausius balus, geba atsikirsti ir šmaikštauti, tačiau ji tarsi nežino, ką daryti su savo grožiu, todėl atrodo infantili ir nerūpestinga iki to momento, kada nusižudo jos brolis. Brolio savižudybė taip pat mįslė, jis tarsi platoniškai mylėjo savo seserį, tačiau suvokė savo ribas ir dėl kančios nusižudo kaip tie vyrai iš mito plaukdami pro Sirenų salas.

 

Grožio tema persmelktas visas filmas. Įdomu ir tai, kad kartojasi Sorrentino seno ir jauno priešprieša. Senieji vyrukai sėdi, geria, keikia gyvenimą ir grožisi Partenope, tačiau suvokia, jog jos jaunystė priklauso tik jai ir tai praeina kaip kokia nors liga. Štai alkoholikas rašytojas ištaria Partenopei, kad ji jam neįdomi, nes nenori iš jos pavogti nė akimirkos tos gražios jaunystės, kurią ji turi. Galiausiai grožis Partenopei tampa našta, dėl jos galimai nusižudė brolis, ji tampa prislėgta, dingsta gyvenimo džiaugsmas, o netrukus ji pasidaro ir abortą atsisakydama visko: santuokos, vaikų, saugumo, šeimos. Įgaudama nepriklausomybę ir savarankiškumą Partenopė iš esmės atsiduoda akademiniam gyvenimui, tyrinėdama žmogaus prigimtį ir dėstydama apie tai kitiems. Paraleliai šalia Partenopės pasakojama XX amžiaus antrosios pusės Neapolio kultūrinė istorija, kuri neatsiejama nuo jūros vaizdinių, stačių uolų, gamtos, miesto, jaunystės ir susenusių motinų veidų, muzikos ir futbolo, bažnyčios ir tikėjimo, praradimų ir laidotuvių, turčių ir skurdžių kvartalų, mafijos. Išties Partenopė sukasi Neapolio sukurtame lokaliame kakofonijos siautulyje ir bando suvokti savo prigimtinį šaltumą, kuris neatsiejamas nuo mąstymo apie individą ir laiką. Jauni žmonės, kaip sako pats Sorrentino, gyvena veidrodžių pasaulyje, jie pilni netikros vilties apie savo grožį ir svarbumą, o vyresnieji jau sunaikinę šią iliuziją, todėl iš dalies išsivadavę iš pretenzijų ir liūdesio. Grožis yra kaip liūdesio metafora, nes ir vienas, ir kitas praeina.

 

Filmas momentalus ir įspūdingas. Būtina žiūrėti ne per kokį laptopą, o didžiuliame ekrane, kuriame Sorrentino perteikia nepaprastus vaizdinius, pastarieji jungiasi į poetišką pasakojimą apie jaunystės galią, nuožmumą ir iliuzijas, kurios vieną dieną baigiasi. Scenos kuriamos pagal Sorrentinui būdingą schemą, apibendrintai, estetiškai hiperbolizuojant veikėjų pozavimu ir pauzavimu, todėl kai kas atrodo kaip nesibaigiantis vaizdo klipas, pripildytas itališkos muzikos ir didybės. Visa tai pateisinama, nes kalbama keliomis perspektyvomis – apie asmeninę dramą ir apie patį Neapolį. Besijungiantys vaizdiniai į savotišką orkestrą sukuria paveikiai didingą itališką vaizdinį, todėl, sakyčiau, ne tiek pats naratyvas svarbu (nors svarbus ir jis), kiek filmo apeliacija į pretenziją sužadinti žiūrovo ilgesį apie laiką, kuris prabėga ir nebegalima jo suturėti. Man asmeniškai „Partenopė“ tampa tikriausiai mėgstamiausiu Sorrentino filmu, kuris kino teatre užbūrė savo vaizdais ir juslingumu, pakylėjo ir priartino prie grožio kitokios sampratos, todėl negaliu nerašyti mažiau, nei tik maksimalų įvertinimą, nes filmas tapo patirtimi.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris lange" / "The Woman in the Window"

 Sveiki,

Garsaus amerikiečių rašytojo A. J. Finn įtempto siužeto romanas „Moteris lange“ netrukus buvo nupirktas ekranizacijai, o istorijos režisieriumi tarpo „Puikybė ir prietarai“ (2005), „Ana Karenina“ (2012), „Atpirkimas“ (2007) bei „Tamsiausia valanda (2017) režisierius Joe Wright. Vienas naujausių jo kino darbų „Moteris lange“ (angl. The Woman in the Window) (2021), deja, neperkopė režisieriaus geriausių darbų, o tai, kas iš pažiūros atrodo labai paprasta ir įtrauku literatūroje, kine ne visada pavyksta net patiems kino kūrėjams veteranams.

Filme pasakojama itin paprasta istorija, kuri primena daugelį klasikinių trilerių, bet tikriausiai labiausiai A. Kitchcoko „Langas į kiemą“ (1954). Principas labai panašus, tik skiriasi perspektyvos. Vidutinio amžiaus moteris negali išeiti į gatvę, nes ji sutrikusi, ją po sunkios šeiminės traumos gąsdina bet kokios didelės erdvės, todėl ji įkalinta savo name. Tuo pačiu laiku kitoj gatvės pusėj atsikrausto nauja keista šeima, kuri susipažįsta su segančia Ana. Anai patinka kaimynų sūnus, ji susipažįsta ir su jų motina, su pastarąja vieną vakarą išgeria vyno ir susibičiuliauja, tačiau jau netrukus sužino, kad toji moteris nebuvo Eteno motina, nors matė jos mirtį kitapus gatvės per langą... Klausimas, ar Ana išprotėjo, ar taip ją veikia psichotropiniai vaistai, o gal jai iš tikrųjų maišosi realybės? Ana įsitikinusi, jog ji teisi, nors visas jos elgesys byloja, jog ji nėra adekvati...

Visgi filmas laikosi ant vienos intrigos – Anos pažeidžiamumo ir tariamo nusikaltimo kitapus gatvės. Klasikinis naratyvas ir klišiniai intrigų bei mįslių šablonai neleis apsirikti, jog žiūrime absoliučiai masinio reginio filmą. Įtariu, kad knyga lygiai tokio pat vidutiniško kalibro, lengvai paskaitoma, pramoginė, todėl populiari... Visgi didžiausią nusivylimą kelia patyrusio režisieriaus užstrigimas klasikiniuose trilerio rėmuose. Jeigu „Aną Kareniną“ jis leido sau meniškai teatralizuoti ir žaisti su pastatymu, tai „Mergina lange“ išlieka beaistris eilinis trileris, sustatytas kaip iš natų – viskas labai atpažįstama, lyg jau būtume buvę matę daug kartų kažką panašaus.  Filmas nieko naujo nepateikia, veikėjų nedaug, tad ir mįslių variantai bei jų galimi sprendimai ganėtinai nuspėjami. Visgi didžiausias filmo pliusas yra juslinga aktorės Amy Adams vaidyba, kurios neįmanoma nepagirti. Po filmo pagalvojau, kad tai tikriausiai geriausia, ką turi šis filmas – tai Amy Adams, tačiau jos potencialas, kaip galime įtarti, per didelis tokiam paprastam filmui.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Kalėdų giesmė" / "A Christmas Carol"

Sveiki,

Per pačias Kalėdas norisi su šeima pažiūrėti ką nors neįpareigojančiai kalėdinio, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų devyniolikta sykį rodomas „Vienas namuose“? Šiemet nusprendėme, kad geriausia rinktis klasikinį rašytojo Charles Dickens animacinę ekranizaciją „Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) (2009), kuri daugeliui ir šiaip kaip filmas yra tapęs kalėdine tradicija, o kai kam, pavyzdžiui, man, nė karto taip ir nematytas.

Istorija apie Skrudžą, kuris gyvena Londone ir skaičiuoja centą po cento, visiems yra atgrasus ir piktas seniokas, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios – praeities, dabarties ir ateities, – vien tam, kad pamokytų jį nuolankumo, dosnumo ir gerumo, tokia yra tapusi tikra kino kliše. Šį trijų laiko vaiduoklių motyvą naudoja ir kino filmai, ir TV serialai, pvz., „Simpsonai“, tad daugelis iš mūsų tikrai žino šią istoriją... Visgi šioji ekranizacija, kad ir kokia atrodytų iš pradžių atgrasi, netgi šiek tiek su siaubo elementais, ji atrodo labiausiai priartėjusi prie Čarlzo Dikenso kūrinio koncepcijos: niūrus XIX amžiaus Londonas, didžiulis skurdas ir badas, menki džiaugsmai, ilgos valandos darbe, didelės ir sunkiai gyvenančios šeimos, Viktorijos Epochos gyvenimo būdas... Daug detalių, kurios kelia jaukią senovišką atmosferą; amžių, kada Kalėdos iš esmės įgavo šeimos šventės koncepciją.

Galima ginčytis dėl animacijos kompiuterinės grafikos, šįkart ji man labai patiko, nuteikė ne vien pramogos dėlei, bet ir leido atskleisti Kalėdų dvasiai ir nepramoginei Kalėdų potekstei. Manau, šis filmas absoliučiai pranoksta daugelį kalėdinių istorijų apie visokias pavogtas Kalėdas, Kalėdų senelio rūpesčius arba vaikus, kurie bando išgyventi, spęsdami spąstus vagims.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žudiko asmens sargybinis" / "The Hitman's Bodygruard"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai visi kuo puikiausiai pamena melodramatišką trilerį su K. Costner ir W. Houston „Asmens sargybinis“, kurį taip ilgai ketino perkurti Holivudas, tačiau sulaukėme vyriškos komedijos pavadinimu „Žudiko asmens sargybinis“ (angl. The Hitman‘s Bodyguard) (2017), kuris su K. Costner versija turi tiek pat sąsajų, kiek šernas su kiaule. Tai toli gražu jokio parodija, bet pakankamai nuotaikinga komedija, su daugmaž nuspėjamu scenarijumi.

Apie du nesutaikomus priešus, kurie „priversti“ vardan geresnio gėrio vienas kitą saugoti ir dar baisiau – tapti tikrais draugais, toks scenarijus toli gražu realybės neprimena. Nieko keisto, nes nuo pat pradžių įdomus žiūrovui į buteliukus automobilyje besišlapinantis apsauginis, kuris per šią istoriją pereis visas kulkas, visus automobilius, bombas ir meilės nesėkmes. Tai tarsi aštresnė „Bukas ir bukesnis“ versija, tačiau kiek filme žadėto juoko dozės, teks jau nuspręsti jums. Asmeniškai filmas man labiau fokusuojasi ne į komedijos žanrą, o į veiksmo trilerį. Čia netrūksta išgalvoto politinio konteksto, šaudymo-gaudymo bei kieto vyruko įvaizdžio ir tik retkarčiais, lengvesniais scenų atoslūgiais, buvo išties iš ko pakikenti. Ypač iš išraiškingai besikeikiančios Salma Hayek personažo.

Tiesą sakant, filmas visumoje gana „pusėtinas“. Ką tai reiškia? Maistas universaliems daug virškinti nemėgstantiems kino žiūrovams, kurie kiną suvokia tik kaip pramogą. Nieko pernelyg pramogautojai tegu nesitiki, nes tikrai bus toje kino kategorijoje matę ir geresnių komedijų, ir aštresnių veiksmo trilerio scenų. Filmas absoliučiai vidutiniškas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas" / "Tinker Tailor Soldier Spy"

Sveiki, skaitytojai ir kino žmonės,

Seniai troškau pamatyti visų liaupsintą filmą „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (angl. Tinker Tailor Soldier Spy) (2011), kurį režisavo garsus švedų režisierius Tomas Alfredson. Pastarojo esu matęs itin vykusią knygos ekranizaciją apie vampyrų mergaitę „Įsileisk mane“ (2008), tai buvo visiškai naujas ir solidarus žvilgsnis į vampyrų ir gyvųjų pasaulį, išvengęs siaubo elementų ir palikęs dramos elementus. Jo filmas labai, bent man, pavadinimu „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ pasižymi tokiu pat nepatogiu turiniu filmu.

Švedas perkandęs aštunto dešimtmečio pradžios britiško gyvenimo ir šnipinėjimo tinklo subtilumus, todėl filmas sodrus ir gurmaniškoms akims žada ypač gerų vaizdų, kur žavi detalės ir iki menkiausių smulkmenų apgalvotų interjero ir laikmečio detalių. Pati istorija iškart nežada absoliučiai jokios intrigos, todėl ją priimti gana sunku. Vis laukiau, kada toji intriga sublizgės tarp išties puikiai pagautos laikmečio dvasios, bet tiesą sakant, filmas nepataikauja ir tik maždaug filmo viduryje pradeda kažkas lipti į visumą, kurią būtų galima pavadinti įdomesniu pasakojimu. Filmas konstruojamas kaip ir šnipų mąstymas, viskas nuokarpomis, tarsi neįvardintos prasmės, neįvardyta esmė, vartojami daug specifinių su šnipais susijusių žargonų, metaforų ir iš tikrųjų sunku suvokti tikrąją padėtį Šaltojo karo metais tarp Sovietų Sąjungos ir Britanijos šnipų. Čia nerasite įprastinių trilerio elementų ir tai taip toli nuo Džeimso Bondo, kad belieka filmą priimti kaip novatorišką žvilgsnį šnipų pasaulį ir toli gražu nuo elegantiškų susišaudymų ir didvyrių, čia problemos ir herojai kur kas žmogiškesni.

Filmas nudžiugins subtilių detalių mėgėjus, kurie atpažįsta gerą britišką vaidybą, laikmečius, turi skonį ir gali mėgautis pauzėmis, tylėjimu, kuris kartais toks nenatūralus ir užgniaužtas, lyg žiūrėtume ne į aktorius, o į karkasinius personažus, bet visgi po jais esama puikių britų aktorių komandos, kurių įsimenantys ir briliantiniai amplua leidžia kartu žavėtis, sustingti, atpažinti šnipų kalbą tarp jų bendravimo įgūdžių. Nepaisant daug gerų dalykų, man šią juostą buvo sunku žiūrėti, gal norėjosi daugiau intrigos nuo pat pradžių ir kitokios istorijos, kuri, žinoma, pabaigoje tobulai susiriša, bet, tiesą sakant, reikia įdėmiai žiūrėti, be alaus ar vyno, kad filmas pasiektų diafragmą, nemanau, kad man pavyko viską tinkamai išgyventi, todėl antrą kartą tokio filmo nesirinkčiau žiūrėti. Galiu pasidžiaugti nebent tuo, kad pavyko pamatyti nuostabius britų aktorius vienoje „krūvoje“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Numeris 44" / "Child 44"

Sveiki,

Tikriausiai ne aš vienas skubėjau pamatyti filmą „Numeris 44“ (angl. Child 44) (2015) dėl to paties skandalo iš kaimyninės Rusijos. Rusijos valdžia uždraudė rodyti šį filmą šalies kino teatruose ir dėl to filmas dar labiau šovė į aukštumas. Tiesa, taip iki galo ir neaišku, kodėl jis uždraustas. Ar valdžią papiktino Sovietų Sąjungos vidaus brutalios militaristinės tvarkos vaizdavimas, ar tai, jog filme prabėgomis vaizduojami gana keistoki vyro, grobiančio vaikus, santykiai? Galbūt esama ir kitų priežasčių, bet jas neverta dabar detalizuoti ir analizuoti...

Apie filmą galiu pasakyti tik tiek, kad jis moka prikaustyti dėmesį. Nors kino kritika gana drungnai jį įvertina, tačiau jis man patinka. Na, militaristinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą sukurta ne vienas, ypač europietiškas kinas mėgsta šią temą, daug literatūros ekranizacijų ir t.t. Šis filmas man tikriausiai labiausiai patiko tuo, kad tai ne tiek karinis filmas, nors esama ir to, kiek svarbi tampa žmogiškoji drama, kai „nusitrina“ politinis personažo atspalvis ir personažas ima kovoti politinių ugnių apsuptyje už savo asmeninius įsitikinimus. Daug gražių ir brutalių scenų, nors kartu, ypač finale, esama beveik holivudinių scenų, kai virš akies kabo durklas ir „herojai“ grumiasi už gyvybę ir tiesą ir, žinoma, tiesa laimi. Tik realybėje, kažin, ar taip jau nutinka... 

Švedų režisierius Daniel Espinosa jau ne kartą režisavo „ginkliškus“ filmus, todėl patirties turi. Visgi jo režisūra prisilaiko holivudinės tradicijos, nors esama šiame filme tikrai įtaigių netgi, sakyčiau, europietiško kino scenų, kurios atima žadą, aišku, tai brutaliosios scenos – staigios, miklios, šokiruojančios. Ir visgi, kai kada filmo emocinis „krūvis“ nusekdavo ir jausdavosi užvilkinimas, bet visumoje įtampos netrūksta. Režisieriui pavyko padirbėti su patyrusiais didžiajame ir nepriklausomame kine dirbančiais aktoriais – Noome Rapace (paskutiniu metu nemažai juostų „ateina“ pas mane su šia aktore), stebinanti savo skirtingais amplua. Žinoma, šio filmo pažiba yra visgi aktorius Tom Hardy, kuris savo darbą atliko tikrai užtikrintai, su temperamentu. 

Filmas, kuriame visgi išvengta meilės istorijos – tai irgi stebina, nors apie meilę užsimenama ir šiokia tokia linija lyg ir yra, bet ji kitokia, nenustelbia kriminalinės linijos ir intrigos, o tai filmui, mano akimis, yra didelis pliusas. Manau, daugeliui iš Jūsų tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 6.4 

Jūsų Maištinga Siela