Filmas: "Gyvybė" / "Life"

Sveiki, 

Išties gal nesu „Žvaigždžių karų“ gerbėjas, tačiau filmus apie kosmonautus kosmose labai mėgstu, jeigu filmas turi gerą ir įtemptą siužetą, tada aš beginklis. Vienas geresnių filmų matytų šia tema visgi buvo neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžęs Daniel Espinosa režisuota fantastinė drama „Gyvybė“ (angl. Life) (2017), kuri priminė man begalę filmų: „Prometėjas“, „Svetimo“ dalis ir tą pačią „Gravitaciją“ bei vaikystėje matytus filmas apie Marsą ir erdvėlaivius.

Tiesą sakant, nieko pernelyg daug nesitikėjau. Buvau kiek nusivylęs filmu „Atvykimas“, kuris labiau laikėsi ties mįslėmis, kad tiesiog pamiršau, kad labai gerą trilerį su siaubo efektais galima sukalti tiesiog vienoje kosminėje stotyje. Įdomi gyvybės forma kiek priminė „Svetimo“ dalis, tačiau čia įtampos ir baimės tikrai netrūksta. Filmas absoliučiai pateisina savo mokslinės fantastikos žanro apibūdinimą, sukviečia gerai žinomus aktorius ir panardina žiūrovą į įtampos kupiną pasakojimą. Teįžvalgiau tik vieną didžiulę klišę – pačios istorijos struktūra. Kuo žinomesnis aktorius, tuo daugiau jo personažui lemta išlikti gyvam, todėl visiškai nenuostabu, kad greit mirė tiek Rusijos kosmonautė, vėliau ir japonas... Atseit netikėta pabaiga, kada susimaišė erdvėlaiviai, taip pat nebuvo netikėtas smūgis tokio tipažo filmui, lyg užuomina į tai, kad po kelerių metų kas nors kitas galėtų pratęsti šią istoriją po daugel metų, vaizduojant žmonijos kovą su šiais protingais siaubūnais.

Nežinau, kai kas turi nemažai pretenzijų šiai juostai, bando atrasti logikos trūkumų, tačiau ar reikia logikos paieškų ten, kur yra mokslinė fantastika? Mutuojanti protinga gyvybės forma ir kvaili kosmonautai erdvėlaivyje – ar gali kas labiau siutinti pramoginio kino žiūrovą, jei ne absoliutus žmogaus bejėgystės vaizdavimas, kai pats esi žmogus? Man tai patinka.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Numeris 44" / "Child 44"

Sveiki,

Tikriausiai ne aš vienas skubėjau pamatyti filmą „Numeris 44“ (angl. Child 44) (2015) dėl to paties skandalo iš kaimyninės Rusijos. Rusijos valdžia uždraudė rodyti šį filmą šalies kino teatruose ir dėl to filmas dar labiau šovė į aukštumas. Tiesa, taip iki galo ir neaišku, kodėl jis uždraustas. Ar valdžią papiktino Sovietų Sąjungos vidaus brutalios militaristinės tvarkos vaizdavimas, ar tai, jog filme prabėgomis vaizduojami gana keistoki vyro, grobiančio vaikus, santykiai? Galbūt esama ir kitų priežasčių, bet jas neverta dabar detalizuoti ir analizuoti...

Apie filmą galiu pasakyti tik tiek, kad jis moka prikaustyti dėmesį. Nors kino kritika gana drungnai jį įvertina, tačiau jis man patinka. Na, militaristinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą sukurta ne vienas, ypač europietiškas kinas mėgsta šią temą, daug literatūros ekranizacijų ir t.t. Šis filmas man tikriausiai labiausiai patiko tuo, kad tai ne tiek karinis filmas, nors esama ir to, kiek svarbi tampa žmogiškoji drama, kai „nusitrina“ politinis personažo atspalvis ir personažas ima kovoti politinių ugnių apsuptyje už savo asmeninius įsitikinimus. Daug gražių ir brutalių scenų, nors kartu, ypač finale, esama beveik holivudinių scenų, kai virš akies kabo durklas ir „herojai“ grumiasi už gyvybę ir tiesą ir, žinoma, tiesa laimi. Tik realybėje, kažin, ar taip jau nutinka... 

Švedų režisierius Daniel Espinosa jau ne kartą režisavo „ginkliškus“ filmus, todėl patirties turi. Visgi jo režisūra prisilaiko holivudinės tradicijos, nors esama šiame filme tikrai įtaigių netgi, sakyčiau, europietiško kino scenų, kurios atima žadą, aišku, tai brutaliosios scenos – staigios, miklios, šokiruojančios. Ir visgi, kai kada filmo emocinis „krūvis“ nusekdavo ir jausdavosi užvilkinimas, bet visumoje įtampos netrūksta. Režisieriui pavyko padirbėti su patyrusiais didžiajame ir nepriklausomame kine dirbančiais aktoriais – Noome Rapace (paskutiniu metu nemažai juostų „ateina“ pas mane su šia aktore), stebinanti savo skirtingais amplua. Žinoma, šio filmo pažiba yra visgi aktorius Tom Hardy, kuris savo darbą atliko tikrai užtikrintai, su temperamentu. 

Filmas, kuriame visgi išvengta meilės istorijos – tai irgi stebina, nors apie meilę užsimenama ir šiokia tokia linija lyg ir yra, bet ji kitokia, nenustelbia kriminalinės linijos ir intrigos, o tai filmui, mano akimis, yra didelis pliusas. Manau, daugeliui iš Jūsų tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 6.4 

Jūsų Maištinga Siela