Knyga: Paul Lynch "Pranašų giesmė"

Paul Lynch. „Pranašų giesmė“ – Vilnius: Vaga, 2024. – p. 232.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Net kelerius metus laikiau Booker Prize 2023 metais įvertintą airių rašytojo Paul Lynch (g. 1977) romaną Pranašų giesmė (angl. Prophet Song) savo knygų lentynoje. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Vagos leidykla. Kodėl tiek ilgai neprisiverčiau skaityti? Ogi dėl slogumo ir sunkaus bei klampaus teksto, kurį interneto komentatoriai bauginančiai žadėjo, lygindami su kitos Booker laureatės Annos Burn knyga Pienininkas (Sofoklis, 2019). Pastarosios romanas, nors įsimenantis ir tikrai slogus visomis prasmėmis, tačiau antrąkart neskaityčiau, tad pamaniau, kad Pranašų giesmei taip pat reiktų kaip nors pasiruošti. Visgi šie du bookeristai ganėtinai skirtingi, nors ir turi savitų panašumų.

 

Airių rašytojas Paul Lynch yra tikras literatūrinis chuliganas, atėjęs iš roko muzikos pasaulio. Pirmiausia jis grojo elektrine gitara ir net yra pasirodęs ne viename Dubline surengtame koncerte, tačiau tikru muzikantu netapo. Nebaigė net Dublino universitete filologijos, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu labiausiai pripažintu šių dienų Airijos rašytojų. Įdomu, kad Pranašų giesmę Lynch rašė gana ilgai, t. y. vos gimus sūnui, o rankraštį pabaigė, kai šis išmoko važiuoti savo pirmuoju dviračiu. Tiesa, sako rankraščiai nedega, tačiau Lynch pirmąjį savo romano variantą sunaikino, nepatikėjęs istorijos sėkme. Tai daug ką pasako, nes rašytojas troško pripažinimo ir to neslėpė. Antroji romano versija parašyta, kaip jis viename interviu teigė, ne iš proto pozicijos, bet intuicijos, tačiau netgi galutiniame variante autorius netikėjo didžiule knygos sėkme, tačiau būtent šioji knyga jam pelnė Tarptautinį Bookerį vos kai tik rašytojas išsigydė inkstų vėžį ir, galima sakyti, kaip tikras kūrėjas pradėjo gyventi naują savo gyvenimą.

 

Mes mėgstame airių literatūrą. Nežinau, kiek jos išsiverčiame kaip tokios populiarios, kai ji nepelno kokių prestižinių apdovanojimų, tačiau ji Lietuvoje dažnai matoma, aptarinėjama ir šliejama prie britų ir amerikiečių literatūros nišos. Paul Lynch vardas man iki šios premijos nebuvo žinomas, tikriausi dėl to, kad tai pirmoji knyga pasirodžiusi lietuviškai. Pranašų giesmė priskiriama distopijos romanams, tačiau ne tam klasikiniam, kurioje deformuojamos hiperbolizuotos kontrolės sistemos, bet labiau realistinė distopija. Istorija skaitytoją nukelia į alternatyvios tikrovės Airija, kuri skiriasi nuo tikrosios tik tuo, kad šalyje įvedama nepaprastoji padėtis. Kodėl nepaprastoji? Romane tas nenusakoma ir neanalizuojama, tiesiog bandoma sukurti atmosferą, kaip nepaprastosios padėties šalyje sąlygomis tam tikros valdžios ir galios struktūros uzurpuoja įprastą demokratiją ir greitai pertvarko įstatymus ir nerašytas taisykles savo galios įteisinimui.

 

Dėmesio centre – dubliniečių Eiliš ir Lario šeima su keturiais vaikais. Laris – profsąjungai priklausantis mokytojas, kuris iškviečiamas nepaprastosios padėties gardų (policininkų) apklausai. Pirmiausia gardai ir už jų stovintys diktatūrą reiškiančios jėgos naikina įprastą teismų sistemą ir puola profsąjungas. Vieną dieną Laris nebegrįžta, o Eiliš tenka kovoti su sistema, bandydama išsiaiškinti, kur iš tikrųjų dingo Laris. Greitai saugumiečiai pašaukia septyniolikmetį sūnų Marką į karinę prievolę ir šis taip pat šioje suirutėje prapuola. Laikydama kūdikį ant rankų, bandydama suvaldyti paauglę dukrą ir dar kitą sūnų, Eilišė vis dar naiviai tiki, kad įmanoma sulaukti teisingumo, o šie vidiniai šalies neramumai netrukus pasibaigs. „Vadinatės mokslininke, tačiau tikite teisėmis, kurios neegzistuoja, teisių, apie kurias kalbate, negalima patvirtinti – tai valstybės paskelbtas pramanas, tai valstybė nusprendžia, kuo ji tiki ar netiki, pagal poreikius, juk, aišku, suprantate (p. 54).“

 

Internete mačiau nemažai komentarų, kurie piktinosi motinos Eilišės naivumu. Ir išties, daug vietos priveiktų gyventojų, įskaitant ir Eilišę, romantizavo savo šeimai, namams ir šalies teisingumui, neturėdami žalio supratimo, kas netrukus įvyks. Ar autorius perspaudė? Iš tikrųjų Eilišė padarė daug klaidų (juk ne visos šeimos tokiomis sąlygomis elgiasi racionaliai ir išmintingai), viena didžiausių, kad ji nepriėmė savo sesers iš Kanados siūlomos pabėgimo pagalbos, nes nenorėjo palikti atminties praradimu sergančio tėvo ir dar naiviai tikėjo, kad Markas ir Laris sugrįš. Kaip galima numanyti, šis apsisprendimas, kuris iš vienos pusės lyg ir atrodo herojiškas, o iš kitos labai kvailas, visgi pareikalaus pačios brangiausios kainos.

 

Paul Lynch

Žinau, kad romanas šių dienų skaitytojams, ypač lietuviams, kurie yra pratinami ruoštis dienai X ir jau praktikuoja saugios priedangos pratybas, Pranašų giesmė gali pasirodyti ne kaip distopinis romanas, o kaip pažodinis vadovėlis, kas gali nutikti, jeigu į visus politinius neramumus žiūrėsi pro pirštus. Autorius, kaip ir daugelis distopininkų, renkasi žiūros tašką iš pačių silpniausiųjų pozicijos – paprastų naivių civilių, kurie tenori išgyventi ir apsaugoti savo šeimas. Nors kartu galima atsekti visus distopinius G. Orwello ar M. Atwood kuriamų distopijų ženklus, kurie nesunkiai aptinkami ir mūsų tikrovėje: „Žiniose paskelbiamas dar vienas dekretas, draudžiama klausytis ar skaityti bet kokią užsienio žiniasklaidą, užsienio žinių kanalai bus blokuojami, nuo šiandien bus nutrauktas interneto ryšys (p. 133).“ Prisiminus lentelių, skulptūrų, gatvių pavadinimų pervadinimą ir net mokyklinės literatūros programos pokyčius, galima sakyti, kad Lietuvoje naudojami tie patys diktatūros principai, kaip ir pačioje Rusijoje. Romanas lyg ir kviečia įsiklausyti, ar mūsų gynybos principai yra išties mūsų, ar tik politikų pučiami arabai, kuriems besąlygiškai pritariame? Romanas tarsi primena nepasitikėti net mūsų geradariais politikais, jie privalo keistis ir būti keičiami, o kiekvienas jų sprendimas plačiai kvestionuojamas ir tikrinamas, nes juk vilkas dažnai bliauna avies mekenimu apie priešus. Deja, šiandien Lietuvoje matome negerų simptomų, kurie pagrįsti didesne kontrole ir spaudimu iš valdžios pozicijos.

 

Autorius kuria itin atmosferinį romaną, o slogumas, įtampa ir nežinomumas perteikiami psichologizuotai ir kinematografiškai. Kaip jau įprasta moderniesiems kūrinimams, Lynch atsisako įprastų dialogų. Tiesioginė kalba įsilieja į bendrą pasakotojo srautą, todėl tekstas šiek tiek primintų Annos Burn Pienininką, iš kitos pusės toks pasirinkimas sukuria nenutrūkstamą įtampą, psichologinę Eilišės prastėjančią būklę. „Ji užsimerkia, prisimena jausmą iš sapno, kaip ėjo iš vieno kambario į kitą ir šaukė, bet niekas neatsiliepė, o ji negalėjo atsibusti, nors žinojo, kad sapnuoja, ji atsimerkia ir mato, kad ranka tiesiasi virš kažkokios aklos ir platėjančios prarajos (p. 103).“ Ir iš tikrųjų, kai kada pasakojimas tyčia susilydo su pranašiškais juodais sapnais, išnykę veikėjai staiga vėl atsiranda prie Eilišės, ji su jais kalbasi tarsi su vaiduokliais, tad griaudžiant vis artėjančio pilietinio karo tarp valstybininkų gardų ir maištininkų karo garsams, pamažu prarandamas tikrovės pojūtis. Nuojauta, baimė, intuicija romane neretai metaforiškai personifikuoti kaip atskiri veikėjai, kurie tampa vaiduokliškais veikėjus tarsi šaltas vėjas košiantys pranašai.

 

Knygos pabaigoje Eilišė mintija apie pranašų giesmes, t. y. apie tai, kad pirmiausia bylojama apie tai, kas jau padaryta, kad blogis nėra kažin kur toli ateityje, kuris ateis su apokalipse, jis vyksta kasdien, stebint įrašus iš tolimų planetos kampelių apie terorus, karus, mirštančiuosius, tikintis, kad čia, Vakarų saugiame ir klestinčiame pasaulyje, šiuo atveju Airijos sostinėje Dubline, nieko panašaus negali įvykti. Pranašų giesmė – tai filosofinis blogio cikliškumo priminimas, kad nesame apsaugoti nuo to, ką paprastai laikome tolimų ir necivilizuotų kraštų tikrove. Nesuardoma ir tvirta demokratija gali pasirodyti besanti tik iliuzija, o už jos jau gali rikiuotis atsirandančio režimo naujoji karta, ištroškusi žiaurios kontrolės, galios, valdžios ir pripažinimo per baimę.

 

Gal dėl to radikalios nacionalistinės jėgos taip smarkiai populiarėja Lietuvoje ir Europoje (kylantis Sinica prieš imigrantus ir įvairovę, protestas prie musulmonų mečetės, Vokietijos rinkimus ima laimėti Hitlerio politiką palankiai vertinantys kraštutinieji, ilgai Vengrija kentė gėdą dėl Orbano politikos, neaiški ir lenkų politinė situacija žmogaus teisių klausimais, mūsų Teisingumo ministrė moka baudas už tai, kad dėl savo asmeninių krikščioniškų įsitikinimų negali pripažinti teismų pripažinto Partnerystės įstatymo...). Tam tikra prasme Pranašų giesmė ne apie Siriją ar Ukrainą, ji pirmučiausiai apie Vakarų Europos įvairove ir tolerancija gyvenančius demokratus, apie tai, kad prasidėjus suirutei, kruvinai pertvarkai, paprastas žmogus nieko nebegali pakeisti, nes buvo pernelyg pasitikėjęs savo šalies išrinktaisiais ir tariamai nenuneigiama teisinės valstybės sistema.

 

Maištinga Siela