Knyga: Taylor Jenkins Reid "Atmosfera"

 

Taylor Jenkins Reid. „Atmosfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2026. – p. 400.

Sveiki, mieli skaitytojai!

Šią vasarą norėjau perskaityti madingą knygą. Kad turėčiau ką pakomentuoti, pakalbėti su kitais ir tiesiog neatsilikčiau nuo literatūrinių tendencijų, tarptautinių bestselerių. Besidairydamas po naujausią grožinę literatūrą, akimis užkliuvau už garsios amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid (g. 1983) naujausio romano Atmosfera (angl. Atmosphere), kurį į lietuvių kalbą išvertė Dovydas Grajauskas, o išleido leidykla Baltos lankos. Tai jau septintoji lietuviškai prakalbinta autorės knyga, tad ji gana plačiai žinoma kaip šiuolaikinė amerikiečių autorė, kurios knygos vos pasirodžiusios tampa didžiuliais literatūriniais hitais. Esu parengęs apie autorę gana išsamų ir platų biografinį pristatymą, kurį galite perskaityti paspaudę ČIA.

Nesu didelis minkštų viršelių gerbėjas, tačiau mačiau internete džiūgavimus, kad Baltos lankos pradėjo leisti romanus (ačiū Dievui, ne visus) minkštais viršeliais. Manau, kad vienadienė, pramoginė ar šiaip menkavertė literatūra, kuri neturi išliekamosios vertės, gali būti leidžiama kaip tik tai norima, tačiau išties gera literatūra, nesenstanti ir kurios gali prisireikti ir po 20 metų, reiktų leisti patvariai. Šįkart, man pasirodė, kad leidykla leisdama pasaulinį bestselerį pasielgė kaip su įprasta pramogine literatūra, nors Vakarų leidybos pasaulyje net unikaliausi autoriai leidžiami ir minkštais, ir kietais viršeliais. Galop, gal ir nereikėtų to leidybinio formato itin sureikšminti, ar ne?

Romanas Atmosfera (pradėsiu nuo esminio lietuviams klausimo), kad knyga visgi turi LGBTQ+ indeksą. Pastaruoju, pavyzdžiui, knygos.lt buvo pradėjusi tvarkyti skyrelį, kur galėjai pasižiūrėti ir pasirinkti tokią literatūrą, tačiau ji ganėtinai apleista, o naujausi romanai (galbūt dėl leidyklų prašymo?) nėra paprastai reklamuojami šiuo aspektu. Gal ir teisinga, nes pas mus dar nėra įsigalėjusi vakarietiška tendencija, kad tas pats kūrinys gali puikuotis naujienų bestselerių stende ir specialiai sukurtame LGBTQ+ knygyno nišoje kaip kad didesnėse Prancūzijos, Vokietijos ir pan. šalių knygynuose. Matyt, vis dar baiminamasi tam tikrų nuostatų ir etikečių, bet kad tokia literatūra Lietuvoje pradėjo būti itin matoma – faktas, kurio nepaslėpsi.

Grįžtant prie Atmosferos, tai nėra romanas skirtas vien tik LGBTQ+ žmonėms, jis universalus kaip ir daugelis verstinių ir šį indeksą turinčių literatūros kūrinių. Pavyzdžiui, visai neseniai skaityta John Boyne populiariai ir įtraukiai paskaitomas romanas Širdies tūžmai neregimi (BALTO leidybos namai, 2026), ar manęs absoliučiai abejingo nepalikusio kūrinio Douglas Stiuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022). Tiesa, Atmosferos centre – dviejų astronaučių moterų meilės istorija, o lesbietiškų istorijų literatūroje ne tiek daug ką esu skaitęs.

Tai ne pirmas kartas, kai rašytoja Taylor Jenkins Reid vaizduoja lesbietišką meilę. Bene geriausiai jos įvertintas romanas Septyni Evelinos Hugo vyrai (Svajonių knygos, 2022) taip pat vaizdavo tokią pagrindinę veikėją. Autorei svarbios seksualinės tapatybės temos ir problemos, tad tą stengiasi perteikti ir savo kūryboje. Pagrindinė Atmosferos romano veikėja –  vienišė Džoun Gudvin, kuri, užpildžiusi aštunto dešimtmečio pabaigoje prašymą į NASA organizuojamą astronautų atranką, ją laimi ir su naujausia suformuota grupele ketverius metus mokosi bazėje pačių reikalingiausių pratybų, kad vieną dieną jie pakiltų į orą. Čionai Džoun susipažįsta su mechanike Vanesa, su kuria užmezga iš pradžių draugiškus santykius, o vėliau ir meilės. NASA apmokymo bazėje didžiulė konkurencija, čionai veikėjai ne tik po sunkių mokymosi ir treniruočių eina gerti alų į tavernas, bet ir slapta tikisi, kad būtent jie dėl savo savybių bus pakviesti skrydžiui į kosmosą.

Šalia NASA temos ir gyvenimo tarp mokslų ir treniruočių pasakojama ir Džoun asmeninė šeimos drama. Jos santykiai su seserimi Barbara ir jos mažyle France, kuri tampa tetulei Džoun kaip tikra dukra. Barbara dėl ankstyvos motinystės ir nuovargio nuolat irzli, pretenzinga ir dažnai nedėkinga, jos santykiai su augančia dukra komplikuoti, tad Džoun jaučia pareigą rūpintis France kaip nekas kitas. Deja, Francei atsidūrus Džoun namuose tenka slapstytis Džoun ir Vanesai ne tik nuo NASA kolegų, bet ir nuo namiškės... Iš tikrųjų santykių situacija kebli, nes ji vaizduojama 1980-1984 metais, galima sakyti, dar prieš AIDS epidemiją, kai homoseksualai buvo smarkiai marginalizuojami ir bet kuris valstybės tarnautojas už savo tapatybę buvo be gailesčio nušalinimas. „Pripažinti, kad bijai, visada reikėjo daugiau narsos nei apsimesti, kad nebijai. Nesibodėjai padaryti klaidą – ir tai leisdavo nueiti toliau, nei niekada nė nepabandyti. Pasaulio taisyklės sakė, kad klysti – tai būti silpnam. Tačiau klystame mes visi. Stiprieji tiesiog tai pripažįsta (p. 125).“ Taigi, mes didžiuojamės pirmosiomis moterimis pakilusiomis į kosmosą (ar ne ironiška?), tačiau tais laikais, kad NASA praneštų, jog pakilo pirmosios lesbietės, būtų ne tik nesuprasta, bet ir kompromituotų pačią instituciją.

Taylor Jenkins Reid

Autorė parašė visą romaną nepaprastai patetiškai. Nieko nuostabaus, kad jos romanai tokie populiarūs. Didžioji dalis dialogų konstruojami kaip ištisos kinematografinės scenos, pagal kurias nebūtų sudėtinga pastatyti kino filmą ar serialą. Autorė, iki tapdama pasaulinio garso rašytoja, rašė scenarijus, tad, tikriausiai, šis raiškos būdas užsiliko ir kuriant romanus. Neapsigausiu sakydamas, kad knyga tiesiog slyste-slysta kaip populiariosios literatūros tekstas: T. J. Reid nesivargina būti literatūriškai sudėtinga ar įmantri. Nors ir atbaido viršelyje palikta paantraštė Meilės istorija, manau, ji Lietuvos rinkos skaitytojams savaip leidžia empatiškai susitapatinti su Džoun ir Vanesos santykių istorija, suvokti, koks absurdas tuomet buvo tokius santykius laikyti seksualiniu nukrypimu. Veikėjų išbandymų situacijos pavaizduotos gana dramatiškai ir serijališkai, todėl kai kurios scenos išties labiau kuriamos kaip ekspozicijos, nei parodyti tikrąjį veikėjų psichologizmą. Kita vertus, veikia ir lengvas serijališkumas, patetika, jausmingi Džoun ir Vanesos pasikuždėjimai, dažnai įrėminti romantizuotais pasvarstymais apie kosmosą, vienatvę ir Dievą.

„Ar Vanesa žinojo, jog giliai širdyje Džoun negalėjo atsispirti minčiai, kad pakilti į kosmosą būtų tolygu prisiliesti prie Dievo? Ir Džoun negalėjo negalvoti, kad ten, žvaigždėse, glūdi neatrasti atsakymai į žmonių klausimus? Džoun atrodė visiškai akivaizdu, jog kažkur ten aukštai slepiasi gyvenimo prasmė (p. 118)“. Autorė nesupriešina laikmečio su religinėmis dogmomis, ji ieško per veikėjas universalios Dievo sampratos. Nors toji filosofija labai jau tipinė: kosmosas pernelyg šaltas ir tolimas, o tikrieji žmogiškieji ryšiai tvirtai kaip gravitacija laiko veikėjus ant žemės. Kita vertus, man pasirodė sukurtas Džoun pveikslas pernelyg doras, nuoširdus ir melancholiškai pozityvus. Kitaip sakant, tinkantis holivudinei pateikčiai, t. y. pagrindinį veikėją išlaikyti moraliai teisingą, nesugadinti jos skaitytojams. Džoun priešingybė – savanaudė sesuo Barbara (poliarinė romano pora, antagonistė), o pati Džoun ir paslaugi, ir protinga, ir neklystanti, tad dėl to, galima sakyti, labai tinkanti populiariajai literatūrai, nes beveik nėra dvilypė. Viskas su Džoun daugmaž visame romane aišku nuo pradžių iki pabaigos.

Galbūt man Vanesos ir Džoun meilės linija atrodė kiek dirbtinė, o jųdviejų romantiniai ir intymūs santykiai gana šabloniški ir nuspėjami, nepaisant 80-ųjų sudėtingesnio atsiskleidimo konteksto ir visuomenės spaudimo slėptis po kitomis tapatybėmis. Visgi kur kas jautresnė ir įtikinamesnė man pasirodė būtent Džoun ir jos sesers bei Francės istorija, kuri pavaizduota suprantamai, aiškiai ir ne ką mažiau jautriai. Ne, tai nėra kažkoks vien lesbietiškas romanas (taip kūrinį vertintų tik neskaitę ir pavieniai įžeidūs internetiniai komentarai), kūrinyje paliečiami ir moters statuso klausimai 80-ųjų eroje, kai tik dar netvirtai formuojasi lytinis politkorektiškumas. Juk į NASA moterys būdavo įmetamos dėl kvapo, o dominuojančia komandos jėga likdavo vyrai, tad tas Džoun, Vanesos ir Lidijos antrarūšiškumas perdėm vyriškoje profesijoje, kenčiant bendruomenės patyčias, taip pat romane integruotas, sakyčiau, gana taikliai, nors ir holivudiškai.

Atmosferą perskaičiau labai greitai. Pirmuosius 100 puslapių grūmiausi su savo įsitikinimais dėl populiariosios literatūros, bet galiausiai ėmiau per tuos puslapius pamėgti geraširdę Džoun, suprasti jos jausmų veikimo principus kaip kokiame Netflix seriale. Galiausiai vis dažniau ir labiau norėjosi grįžti prie šios istorijos, kuri iš pirmo žvilgsnio primintų moterišką/lesbietišką filmo Armagedonas (1997) versiją, tik šiame romane skamba ne grupės Aerosmith hitas I Don't Want to Miss a Thing, bet Džoun pamėgta David Bowie 1972 metų daina Space Oddity, kuri tampa ir šios meilės istorijos programa. Taylor Jenkins Reid rašydama dažnai susidaro specialų grojaraštį, kuris įkvepia ją kurti, tad šįkart Bowie gerbėjai neturėtų nusivilti. Ar mane ši knyga pakerėjo? Tikriausiai, kad ne, tačiau kaip patetiškas kūrinys su holivudiniais viražais, vaizduojančiais aktualumą dėl orientacijos tapatybės įtampų visuomenėje, gana įtraukiai persiskaitė, tad nemanau, kad iki Kalėdų turėčiau kaip nors pamiršti šią knygą. Knyga viena iš tų, kuri teikia greitojo skaitymo džiaugsmelį.

Siūlau ir jums paklausyti David Bowie – Space Oddity

Maištinga Siela

Knyga: Anna Cima "Prabusiu Šibujoj"

 

Anna Cima. „Prabusiu Šibujoj“ – Vilnius: Vaga, 2025. – p. 348.

 
Sveiki, mielieji!
 
Ką aš žinau apie šiuolaikinę čekų literatūrą? Ogi beveik nieko! Be M. Kunderos Nepakeliama būties lengvybė negalėčiau įvardyti, ką esu dar skaitęs, bet nuojauta, jeigu neapgauna, tikriausiai, kad nieko, nors per pastaruosius kokius penkerius metus pasirodė lietuviškai keletas šiuolaikinių čekų romanų. Jaunos čekų rašytojos Annos Cima (g. 1991) romaną Prabusiu Šibujoj (ček. Probudím se na Šibuji), kurią į lietuvių kalbą išvertė Kristė Karvelytė, o išleido leidykla Vaga, aš, tiesą sakant, įsimečiau į kelioninį krepšį nė negalvodamas, ar tikrai bus kada keliaujant šią knygą skaityti. Nutiko taip, kad jau visai grįžtant į Lietuvą, kaip tik per Čekiją, vėlai vakare Moravijos Olomouce esančiame viešbutyje pradėjau skaityti Prabusiu Šibujoj pernelyg nieko nesitikėdamas, vien smagios pramogos. Tiesą sakant, knyga labai įtraukė, gavau savitą pramogą ir romaną beregint perskaičiau per kelias artimiausias dienas.
 
Anna Cima gimė Prahoje, o jos tėvas šalyje gana žymus dramaturgas Petro Jarchovskis, todėl nuo mažumės buvo apsupta knygų. Būsima rašytoja susidomėjo japonų kultūra ir po mokyklos įstojo į japonologiją Čekijoje, o doktorantūros studijas pratęsė pačioje Japonijoje, kur ji 2017 metais užbaigė ir savo debiutinio romano Prabusiu Šibujoj rankraštį. Autorė iš viso yra parašiusi du romanas, antrasis Ungurio prisiminimai originalo kalba pasirodė 2022 metais buvo itin didelės apimties – net 700 puslapių. A. Cima ne tik rašytoja, bet ir vertėja iš japonų į čekų kalbą, o jos debiutinis romanas tapo Čekijoje tikru fenomenu, nes tikriausiai atliepė naująją Azijos, ypač Japonijos kultūros besidominčiųjų bangą, kuri apėmusi ne vien Čekiją, bet ir daugelį Europos šalių.
 
Lietuvoje, sakyčiau, azijietiška literatūra daugiau ar mažiau visada buvo matoma. Pirmiausia – Haruki Murakami romanai, kurie jau keli dešimtmečiai nuolat perleidžiami ir vis išperkami. Pastarąjį dešimtmetį pasirodė Pietų Korėjos literatūra, suklestėjo mango, animaciniai serialai ir, atrodo, komercinis Japonijos kultūros bumas pirmiausia paveikė vartotojišką jaunuomenę, ypač mokyklinio amžiaus vaikus, kurie drąsiai ne tik perka kuprines su digimonais ir pokemonais, songokais, bet ir imituoja japonų fetišistinius gotikinius stilius. Daugiau nesiplėsiu, tačiau A. Cima neslepia, kad yra ir buvo paveikta pirmiausia populiariosios komercinės japonų kultūros ir tik vėliau atsivėrė kelias į intelektualesnį ir įdomesnį šios šalies pažinimą ir tyrinėjimą.
 
Skaitant Prabusiu Šibujoj, manęs kaip skaitytojo neapleido nuojauta, kad pagrindinė veikėja Jana yra savotiška pačios rašytojos Annos Cima alter ego. Jana įstoja Prahoje į japonologiją, jos tėvas taip pat užsiima literatūrologija, ji stengiasi įrodyti, kad nėra iš kelmo spirta. Jana turi buvusią klasiokę draugę Kristiną, kurios tėvas viską metęs Indijoje tapo budistų vienuoliu, jos dažnai susitinka alaus Prahos centre ir plepa apie kasdienybę. Iš tikrųjų romano pirmoji pusė gana laisva, ji labiau primena Janos eseistinius laisvus samprotavimus apie japonų kalbos mokymąsi. Autorė intuityviai pajuto, kad vien tokiais štrichais romano nesukalsi ir įvedė keletą siužetinių detektyvinių ir mistinių linijų. Jana susidomi beveik niekam nežinomu tarpukario japonų autoriumi Kijomaru Kavašita, kuris yra absoliučiai sugalvotas pačios rašytojos. Įdomu, kad patys čekai, perskaitę šį romaną puolė domėtis Kavašita ir labai nusiminė, kad visa tai tėra įtikinama fikcija, o ne reali dokumentinė medžiaga panaudota romanui.
 
Taigi... Autorė kuria literatūrinį detektyvą. Panašų jausmą patyriau skaitydamas amerikiečių  Marisha Pessl Naktinis filmas (Tyto alba, 2018). Veikėja Jana kartu su doktorantu Viktoru Klima leidžiasi į Kavašitos tyrimą, bando internete surasti menkiausių nuorodų, kurie atskleistų kuo daugiau apie Kavašitos asmenybę ir jo gyvenimą. Galiausiai mezgama Janos ir Viktoro meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti, nes doktorantas išvyksta į Japonija, o Jana palsiieka Prahoje įstrigusi su savo Kavašitos medžiaga. Romaną papildo sugalvoti Kavašitos tekstai, parašyti pagal tarpukario japonų literatūros stilių, kuriuos Jana verčia iš literatūrinio žurnalo. Galiausiai tie pasakojimai tampa nuorodomis į tikrąjį Kavašitos gyvenimą... Iš tikrųjų autorė plačiai žaidžia tikrovėmis. Nors knygoje daug tokių retsykiais infantilių pasikalbėjimų, bet jie kažin kokie tampa japonų literatūros imitacijomis, specialiai rašyti azijietišku registru. Stilius nepaprastai primena kai kada H. Murakami pasakojimus dėl savo gana ryškaus maginio realizmo ir fantastinių motyvų neapibrėžtumo.

Anna Cima

 
Viena svarbiausių siužetinių linkmių – netikėtai prabudusi pačios Janos alternatyva Šibujoj. Nors tikroji Jana gyvena Čekijoje, jos septyniolikmetės vaiduokliška alternatyva, perteikta kaip minties forma, nebegali ištrūkti iš Šibujos ir iš esmės nuolat gyvena netoli legendinio šuns Hačiko paminklo (pagal jį yra sukurtas 2009 metų holivudinis filmas su R. Gere, adaptuotas vakarietiškai kultūrai), tik šįkart į šią vietą grįžta ne Hačiko, o vis ta pati nesenstanti Janos versija, kuri susipažįsta su Viktoru ir leidžiasi tyrinėti Kavašitos žmonos atvejo. Nepasakyčiau, kad visi siužetiniai apmatai mane įtikino, bet romane esama tikrai netikėtų, vakarų literatūrai nebūdingų siužetinių vingių. Pavyzdžiui, Kijonas, praleidęs kurį laiką užsitrenkęs rūsyje, paniškai bijo uždarų patalpų, o kad įveiktų klaustrofobiją, pradeda fotografuoti langus... Tai taip murakamiška ir mistiška, kad, sakyčiau, būdinga šiuolaikinei japonų literatūros tipažui.
 
Romane gausu japonų literatūros klasikų ir šiuolaikinių autorių nuorodų (jų abėcėlė pateikiama knygos gale): „Žinojai, kad Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ po to, kai išsekęs nukrito po traukinio ratais, kai ryte važiavo į darbą? <...> Turbūt buvo labai ilgai nemiegojęs, nes naktimis rašydavo. Tik tada, kai jo vos neužmušė traukinys, jo tėvas suprato, kad neverta trukdyti sūnaus polėkiui, ir pažadėjo, kad kai Mišima parašys bestselerį, galės daryti ką širdis geidžia. Taigi Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ ir taip pasaulį išvydo genialus rašytojas (p. 139).“
 
Autorė paliečia ir tapatybės temą, nes iš esmės Prabusiu Šibujoj ne tik naudojasi japonų literatūros imitacijomis ir schemomis, bet ir savitai perteikia vakarietiškų ir rytietiškų kultūrų sandūrą. Šiam tranzitui pasirinktas tapatybės nunulinimas, vaiduokliškoji Janos pusė, kuri turi be išankstinių europietiškų standartų suprasti naują azijietišką pasaulį: „Aš pati jaučiuosi, lyg nuolat dirbčiau nesibaigiančius viršvalandžius. Nežinau, kiek ilgai  čia esu, bet kol kas nepavyko normaliai išsimiegoti. Mobilusis išsikrovė, prisiskambinti man niekas neprisiskambins. Tarp kitko, pamečiau savo pasą. Neįsivaizduoju, kur galėjau jį pradanginti. Dabar jau nesu tiesiog niekas. Esu niekas niekieno žemėje. Dvidešimt aštuntos pamokos gramatika (p. 52).“
 
Esama ir tikrosios Janos kritinio požiūrio, vertinimo, kuris galbūt atspindėtų ir nemažą skaitytojų požiūrį į japonus: „Mat visi jie baisiai infantilūs. Kur pažvelgsi, aplink mane spokso įvairūs monstriukai. Hello Kitty, Pikačiu ir komiksų bei televizijos serialų herojai. Atrodo, lyg japonams būtų sudėtinga priimti realybę. Juk pasaulis iš tikrųjų – žiauri vieta, o jie jį bando paversti kuo mielesniu. Vienas kitą kvailina. Kiekviena parduotuvė, kiekvienas restoranas ar įmonė turi savo talismaną, savo logotipą. Aplink knibždėte knibžda dvasių, baubų ir žvėrelių. Ir visi jie skleidžia garsus. <...> Kone kiekvienas turi kokio nors žvėrelio figūrėlę, pakabintą ant rankų, mobilaus, krepšio ar džemperio užtrauktuko. Lyg giliai viduje visi tebebūtų vaikai. Lyg japonai nenorėtų ar bijotų suaugti (p. 57).“
 
Romaną, manau, kiek kitaip perskaitys tie, kurie labiau yra skaitę japonų literatūros, jie labiau atpažins mistinius autorės kuriamas schemas, kurios mažiau skaitantiems atrodo kaip egzotiškas rytietiškas magiškasis realizmas, persipynęs su jaunosios kartos europiečių požiūriais į Japoniją. Nesuklysiu sakydamas, kad Prabusiu Šibujoj labiau turėtų sudominti jaunuolius skaitytojus, nes pagrindinė veikėja atspindi studentiškas ambicijas, norą tyrinėti pasaulį, svajoti. Pati romano kalba labai nesudėtinga, Kristė Karvelytė versdama dialogus kūrė kai kur šnekamąja kalba, bet ne tokia, kurios nesuprastų septyniasdešimtmečiai skaitytojai. Mane romanas labai įtraukė, seniai neskaičiau tokio jaunatviškai parašyto kūrinio, kuris teiktų tiek literatūrinio detektyvinio nuotykio (tai bene stipriausias romano aspektas!) bei kartu leistų pasimėgauti ne visais iki galo paaiškintais, kaip dažnai būdinga japonų literatūrai, mistiniais sprendimais. Tai atmosferinis šiek tiek hipsterinis-azijietinis romanas, paskaitomas tiek jauniems, tiek garbaus amžiaus skaitytojams.
 

P. S. Knyga negausiai, bet šiek tiek turi iliustracijų, kurias sukūrė pati rašytoja.

Maištinga Siela

Knyga: Percival Everett "Džeimsas"

 

Percival Everett. „Džeimsas“ – Vilnius. Jotema, 2026. – p. 320.

 
Sveiki, skaitytojai!
 
Vaikystėje prisimenu, kad žiūrėjau tokį animacinį serialą, sukurtą pagal amerikiečių rašytojo klasiko Marko Twaino romano vaikams ir jaunimui Heklberio Fino nuotykiai, kuris originalo kalba pirmiausia išleistas Didžiojoje Britanijoje 1884 m., o po metų ir JAV. Kūrinys anuomet kalbėjo iš berniuko Heklberio perspektyvos apie Misūrio valstijoje esančiame miestelyje Hanibale juodaodžių gyvenimą ir Heklberio bei jo tėvo alkoholiko santykius. Knyga anuomet buvo sukurta po to, kai M. Twainas sukūrė sėkmingą Tomo Sojerio nuotykiai. Nors knyga nėra tęsinys, tačiau daugelis laiko kūrinį kaip pirmtako tęsinį, nes susitinka tam tikri veikėjai iš abiejų knygų. Šis Twaino kūrinys ne tik ekranizuotas, jo pasakojimus savaip interpretuoja ir transformuoja šiuolaikiniai rašytojai.
 
Garsus šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Percival Everett (g. 1956) yra laikomas vienu garsiausiu šių dienų JAV rašytoju, kurio kūriniai dažnai nominuojami įvairiems prestižiniams apdovanojimams, o vienas naujausių jo kūrinių Džeimsas (angl. James) tapo ne tik bestseleriu ir buvo nominuotas Booker Prize, bet ir pelnė tokius svarbius apdovanojimus kaip Pulitzerio, USA National Book Award. Džeimsas – tai pirmasis autoriaus romanas išverstas į lietuvių kalbą, o tai padarė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido leidykla Jotema. Everett yra parašęs per 30 knygų, tačiau jis niekada nekartoja to paties žanro ar formos. Jo kūryboje susipina eksperimentinė proza, filosofinė satyra, vesternai, detektyvai ir poezija. Kritikai dažnai juokauja, kad pats Percival Everett yra tarsi atskiras literatūros žanras. Jis studijavo filosofiją, todėl jo kūriniuose gausu gilių intelektualinių sluoksnių. Jis tyrinėja tapatybės, rasės, kalbos, tikrovės ir moralės ribas, dažnai paversdamas sudėtingas filosofines idėjas įtraukiančiais, sąmojingais ir net absurdiškais siužetais.
 
Romanas Džeimsas itin giriamas internetinėse platformose. Buvau nustebintas, kad rimtosios literatūros kūrinys buvo vienas skaitomiausių 2025 metų puslapio goodreads.com  knygų, pastarojo sąraše paprastai dominuoja labiau populiariosios literatūros kūriniai, nereikalaujantys didelio literatūrinio gylio. Kai pradėjau skaityti Džeimsą, sukilo dvejopi jausmai. Ar tikrai ši knyga pelnė Pulitzerį? Už ką? Knyga iš pradžių sukelia infantilios literatūros įspūdį, kadangi parašyta itin taupia, paprasta, o kai kada apgaulingai primityvia kalba: sakiniai lakoniški, autorius vengia aprašymų, pagrindinis pasakotojas Džimas (tikrasis vardas Džeimsas) nelinkęs į plačius filosofinius apmąstymus. Kitaip sakant, šį romaną neprastai paskaitytų, atpasakotų ir paaiškintų vidutinių gabumų progimnazijos mokinys, kuris jau gali skaityti Dėdės Tomo trobelę. Visgi tai tėra tik pirminis įspūdis, nes perskaičius romaną susidėlioja kiek kitoks prasmių koliažas, kurį gali apmąstyti tiek augantis skaitytojas, tiek brandus, o tai yra, be jokios abejonės, universalios literatūros požymis.
 
P. Everett savai pertransformuoja ir interpretuoja M. Twaino Heklberio Fino nuotykius. Šių dienų literatūroje, ypač antikos kūrinių interpretacijos, sulaukė daugybės sėkmingų šiuolaikinių romanų. Tiesa, daugiausia fokusuojamasi į nutildytų, antraeilių moterų personažus, suteikiant joms atskiras istorijų perspektyvas. Kai kurie iš šių interpretacijų (nesinori sakyti perdirbinių, nes šis terminas netiktų tokiai literatūrai nusakyti) yra išties pavykusios, pvz., Margaret Atwood Penelopiada arba Madeline Miller Kirkė. Šįkart autorius, pats būdamas juodosios rasės atstovas, renkasi ne berniuko Heko perspektyvą, o suaugusio juodaodžio Džeimso perspektyvą, kuris M. Twain romane vaizduojamas šiek tiek naivokas ir priklausomas nuo kur kas gudresnio berniuko Heklberio. Iš esmės P. Everetto užduotis yra transformuoti kvailus, infantilius ir pritildytus juodaodžių vergų balsus literatūroje, o toks JAV klasikinis kūrinys kaip Heklberio Fino nuotykiai, laikomas neatsiejama JAV literatūros klasika, yra puiki galimybė kviesti visuomenę kalbėti apie rasinę (ne)lygybę šiandien, dėl kurios, kaip žinia, pastarieji penkeri metai JAV visuomenėje buvo tiek įtempti, kad daugelis nuo viso to pavargo.  
 
Autorius naudoja šį literatūrinį triuką: perkurti klasikinių kūrinių interpretacijas ir išplėtoti naujas perspektyvas. Romane veikėjas Džeimsas ne tik nėra kvailas, primityvus, bet jis moka skaityti ir šiek tiek rašyti, jis kalba kaip baltasis, tačiau esant šalia baltiesiems, jis, kaip ir visi vergai, kalba primityvia JAV pietinių valstijų kalba, kad vergvaldžiai ir toliau juos laikytų kvailais, primityviais ir nepavojingais. Džimas savo protingumą slepia net nuo Heklberio, tad net su juo didžiąją romano dalį bendrauja darkyta anglų kalba, kurios vertimą sukūrė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri nesibodi dažnai versti kūrinių, kuriuose reikia slengo, žargono ar tokias kalbos, kurią sukūrė P. Everett romane. Visgi toji naujakalbė neapsunksta, jos kūrinyje, tiesą sakant, nėra daug. Man regis, autorius kurdamas šį juodaodžių suokalbį norėjo atskleisti, kad anuomet vergų klasė tiek visuomenėje, tiek literatūroje dažnai buvo neišgirsta ir nuvertinama.

Percival Everett

 
Džeimso dvilypumo tema atskleista romane daugiasluoksniškai. Ne vien kalbiniu požiūriu, bet ir nuotykių siužetuose. Per atsitiktinumą Džimas nuperkamas keliaujančių dainininkų, kurie norėjo Džimiu pakeisti nuo jų atsiskyrusį tenorą, nudažyti jį baltai, o po to juodai, kad imituotų baltaodį, persirengusį juodaodžiu. Džeimsas nuperkamas už 200 dolerių, tačiau jam pasakoma, kad jis nebėra vergas, tačiau turi vis tiek trupei atidirbti tuos nelemtus 200 dolerių. Džimas svarsto vergovės ribas. Iš vienos pusės priklausyti pagal dokumentus šeimininkui reiškia būti tikru vergu, o netikru vergu – tai tarnauti už pinigus kitokiam šeimininkui. „...<...> Emmettas prašneko kaip bet kuris mano matytas vergvaldys. Keikė juočkius ir šaukė, kaip pasičiups botagą ir išplaks tave, o tada pakars ant ąžuolo (p 196)“. Iš esmės autorius to neanalizuoja, tačiau iš to išeina nemažai kritika kapitalistinei sistemai, kai kiekvienas iš mūsų iš esmės esame patys par(si)davinėjami vergai, priversti savo noru kitiems save eikvoti, kad būtų patenkinti tam tikri norai ir poreikiai. Įdomus ir Džeimso supratimas: jis šių vergovės skirtumų nepaiso, nes suvokia, kad tai tik ta pati vergovė, bet tik kitokia (veidmainiška?) forma, todėl pabėgęs nuo savo (ne)šeimininko, vis tiek yra gaudomas kaip tikras vergas, o tai tik laisvės iliuzija. Iš esmės autorius kviečia apmąstyti demokratinės vergovės ribas, kai dažnai dedamės tolerantiški ir humaniški, tačiau iš esmės norime savanoriško paklusnumo ir atsidavimo už tariamas švelnumo ir humaniškumo deklaracijas.
 
Autorius linkęs į istoriją įnešti mistinių elementų, kurie kelia nuostabą. Iš vienos pusės šis romanas yra nuotykiai ir iš esmės primena M. Twaino ar James F. Cooper romanų apie išgyvenimą ir atsitiktinumus sociumo individus persekiojamoje visuomenėje pasakojimus, o iš kitos – autorius tarsi Džimui suteikia orakulo, laisvės šauklio, pranašo misiją. Džimis nėra didelis rašytojas, tačiau jis gauna pavogtą pieštuką, svajoja apie knygas, nes yra slapta skaitinėjęs Hanibalo miestelio teisėjo bibliotekoje Apšvietos epochos mąstytojus: Voltaire‘ą, Jean-Jacques Rousseau, John Locke‘ą ir kt. Romane šie švietėjai pasirodo kritiškiausiomis Džimio akimirkomis kaip haliucinacijos ar sapno plano būtybės. Džeimsas su jais kalbasi apie laisvės ir vergovės idėjas, o tai jam suteikia jėgų atsitiesti ir siekti savo tikslų – grįžti į ūkį, išgelbėti žmoną ir dukrą. Taigi Apšvietos idėjos yra ne vien akademinis Džeimso žinojimas apie savo vertę, bet ir jėgos šaltinis, teikiantis dvasinės tvirtybės ir atsparumo brutaliame pasaulyje.
 
Romanas vaizduoja įvykius prieš pat Pilietinį JAV karą. Galiausiai šis karas prasideda ir Džimui sunku suvokti, kad jį kariauja ne juodaodžiai vergai, o baltieji prieš baltuosius. Hekas sako jam: „Matau, kaip labai tu ilgiesi savo šeimos, bet aš apie tai negalvoju. Pamirštu, kad tu jauti viską taip pat, kaip aš. Žinau, kad jas myli (p. 132-133).“ Daugelis vergvaldžių neturėjo sąžinės, nes jie buvo įtikėję, kad juodosios rasės žmonės ne tik buki, bet ir neturi sielos. Iš esmės spekuliacijos religijos tiesomis įgalino baltuosius pavergti kitus ekonominei naudai, užslopinti empatiją ir krikščioniškąjį gailestingumą iškreiptais įsitikinimais. Knygoje nuskamba idėja, kad jeigu didžioji visuomenės dalis nukankina individą, ji nėra kalta, nes negali būti kalti visi už tai, kas sutarta tarp daugumos dėl teisingumo sampratos. Viena svarbiausių romano temų – tikėjimas. Parodomasis religinis ir praktinis humanistinis. Džimis laiko save netikinčiu, jis atmeta krikščionių baltųjų Dievą, nes jis pernelyg adaptuotas ir pritaikytas baltųjų galiai ir žiaurumo siautėjimui, todėl šis Dievas savaime negali būti nei mylintis, nei gailestingas, nei teisingas, todėl jis negali būti ir tikras.
 
Apskritai romanas nepaprastai lengvai skaitosi ir kaip nuotykių literatūra, ir kaip nauja šių dienų vergovės interpretacija. Nors įvykiai vyksta XIX amžiuje, tačiau tikėjimo, teisingumo, paklusnumo ir galios problemos egzistuoja ir šiandien, tik sudemokratėjusiomis formomis. Per šį kūrinį galima apmąstyti už teksto pasilikusias prasmes apie žmogaus vertę, kitoniškumą ir tariamą toleranciją ir pakantumą, kurie dažnai pas mus yra netvirti, svyruojantys ir dažnai visuomenėje tik formaliai deklaratyvūs. Šiandien į Lietuvą plūsta tūkstančiai imigrantų iš Azijos ir kitų kraštų, regime šalies didmiesčiuose kitos rasės žmones, kurie vaikšto būriais, jaučiame visuomenėje kylančias politines įtampas visą tą suvalyti, norą sukontroliuoti, kad nebūtų pažeista mūsų pačių viršenybė. Ar tai toji pati galia, kuria tikėjo baltasis kolonistas amerikietis atsivežęs vergus į nukariautą žemyną? Knyga perskaitoma kaip dinamiškas nuotykis, tačiau, kad jame atsiskleistų dabarties tendencijos, reiktų stabtelėti ir gretinti nepasenusius, tik formą pakeitusius modelius, kad demaskuotume dažnai tariamą savo humaniškumą ir toleranciją. Šis kūrinys man, visų pirma, yra liniuotė pasimatuoti, o koks aš pats toje teisiųjų ložėje.
 
Maištinga Siela

Knyga: John Boyne "Širdies tūžmai neregimi"

 

John Boyne. „Širdies tūžmai neregimi“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 576.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Apie Berniukas dryžuota pižama (Gimtasis žodis, 2009; Sofoklis, 2020) airių autoriaus John Boyne (g. 1971) romaną, pasirodžiusį lietuviškai, Širdies tūžmai neregimi (angl. The Heart’s Invisible Furies) sužinojau iš socialinių tinklų, kuriuose knygų skaitytojai dalijosi pirmaisiais atsiliepimais, o jie pasirodė besą suokalbiškai labai puikūs. Knyga lyginama su amerikiečių rašytojo John Irving kūryba. Tiesa, pats J. Boyne skiria šį romaną būtent jam, matyt, išreikšdamas pagarbą ir neslėpdamas šio rašytojo įtaką savo kūrybai. Nesu skaitęs Berniukas dryžuota pižama, parašytą 2006 metais, tačiau kaip ir daugelis mačiau po kelerių metų pasirodžiusią sėkmingą garsiąją ekranizaciją. Nors knyga buvo vertinama gerai, tačiau būtent Širdies tūžmai neregimi yra laikoma ambicingiausia autoriaus knyga. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir yra priskiriama prie LGBTQ+ literatūros, kuri vis drąsiau verčiama ir matoma lietuviškoje knygų rinkoje.
 
Romanas Širdies tūžmai neregimi autoriaus parašytas originalo kalba 2017 metais ir vos tik jį pradėjau skaityti, pamaniau, kad ir kūrinį reiktų ekranizuoti, nes knygos stilius absoliučiai kinematografiškas, tarsi jau savaime užprogramuota, jog šioji medžiaga taps mini serialu arba filmu. Beje, teko skaityti, kad tam tikros kompanijos yra susidomėjusios šiuo John Boyne kūriniu ir norėtų adaptuoti ekrane. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad knyga su LGBTQ+ indeksu, nors tenka pripažinti, kad savaime ji nėra nei politiška, nei skirta vien tik šiai bendruomenei. Kaip ir vyrų ar moterų literatūra, taip ir LGBTQ+ yra skirta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar įsitikinimų apie žmonių seksualumą.
 
Pats autorius taip pat neslepia savo homoseksualumo. Nors kai kurie jo romanai absoliučiai neturi jokio LGBTQ+ teminių užuominų, John Boyne ilgai nekalbėjo apie savo kaip homoseksualo patirtis itin konservatyviuose 8-jame ir 9-ajame dešimtmečiuose Airijoje, kai seksualinė orientacija viešai buvo smerkiama dėl įsigalėjusio katalikybės požiūrio į šiuos asmenis. Širdies tūžmai neregimi patį autorių paskatino interviu pradėti kalbėti apie šias patirtis, jos labai panašios į Sirilo Eiverio, pagrindinio knygos veikėjo, patyrimus, galima sakyti, tai savotiškas paties autoriaus prototipas. Tai asmeniškiausia autoriaus knyga, kurioje jis apmąsto visų Airijos homoseksualų pasilikusius skaudulius, atsiradusius dėl katalikų Bažnyčios suformuoto viešojo smerkimo, smurto protrūkio dėl AIDS, šiaip keistų žmonių įsitikinimų ir prietaringumo.
 
Autorius centre vaizduoja Sirilą Eiverį, kuris yra įvaikintas pasiturinčios Čarlio ir rašytojos Modės šeimos, tačiau su įtėviais santykiai yra šalti ir dalykiški. Sirilą paliko motina, negalėjusi jo užauginti, nes ji pastojo nuo savo tetos vyro ir buvo išvaryta iš mažo Airijos miestelio, vietos kunigui ją viešai pažeminus prieš visą bendruomenę mišių metu. Knygoje ne kartą užsiminta, kad Airijos visuomenę valdo ne politikai, o kunigai, kurie pasitelkę neapykantą ir galią niekino moteris, o ką jau bekalbėti apie homoseksualius asmenis. Tikriausiai esate girdėję apie Magdalietes, jaunas merginas skalbėjas, uždarytas vienuolynuose, kol pagimdys benkartus – Sirilo motinos atvejis labai panašus, tik ji pasirinko ne Bažnyčios prieglobstį, o pati save išlaikyti Dubline bei pamiršti buvusį gyvenimą. Lytinio švietimo, žinoma, anuomet nebuvo, tad gimstamumas ir nesusipratimai buvo dažni atvejai. Įtaigiai sukurta Sirilo mamos Katerinos Gogin asmenybė, turint galvoje, jos sunkų ir atkaklų įsitvirtinimą Dubline, ji knygoje tampa protesto simboliu prieš nusistovėjusį tuometinį požiūrį į vienišas motinas.
 
Istorija prasideda 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, ir tęsiasi iki pat 2015-ųjų. Iš tikrųjų tai asmenybės tapsmo romanas, vaizduojantis lemtingus augančio, bręstančio, ieškančio ir galiausiai senstančio Sirilo gyvenimą. Labai svarbus romano audinys yra Airijos istoriniai ir kultūriniai kontekstai, kurie atskleidžia suvaržytą visuomenę net tik dėl seksualinės orientacijos, bet ir dėl moterų teisių. Šalis, kurios moralinius aspektus formuoja nuodėmingi ir smerkiantys, nebaudžiami kunigai, iš esmės smukdė šalį į didžiulę ekonominę ir antišvietėjišką duobę. Sirilas myli geriausią savo draugą Džulijaną Vudbydą, kurio tėvas perpirko Sirilo įtėvio namus po sukčiavimo bylos. Jiedu drauge mokosi koledže, Džulijanas turi nepasotinamą aistrą moterims, tad Sirilas supranta, kad neturi jokių šansų užmegzti intymių santykių su geriausiu draugu. Negana to, jis kreipiasi į gydytoją dėl homoseksualumo kaip sutrikimo, o šis tik pasakė, kad Airijoje homoseksualų nėra ir negali būti (panašiai kaip nebūta sekso Sovietų Sąjungoje), todėl jo sėklides pradeda badyti adatomis, idant šitaip sukeltų emocinį skausmą pagalvojus apie vyrus. Tokie sadistiniai „gydymo“ variantai XX amžiuje vis dar buvo labai paplitę ne tik Airijoje, bet ir konservatyviose kitose visuomenėse.

John Boyne

 
Pasakotojas iš tikrųjų itin kritikuoja Airiją, o veikėjai, ypač nukentėję ir šalį palikę homoseksualai, negaili karčių žodžių savo šaliai. „Toje supistoje skylėje niekas niekada nepasikeis. Airija – atsilikusi skylė, kurią valdo šlykštūs, pikti sadistai kunigai, o vyriausybė taip alpsta nuo koloračių, kad faktiškai leidžiasi vedžiojama už pavadėlio (p. 330).“ Šalies ir homoseksualų susipriešinimas, sakyčiau, būdingas ne tik Airijai, bet ir Lietuvai. Žinau ne vieną homoseksualą, kurie paliko Lietuvą ir nieko gero negali pasakyti apie savo šalį. Toji skaudi konfrontacija, kad savo šalyje esi niekinamas už tai, kas esi, nors iš tribūnos tauzijama apie tai, kad reikia būti savimi, yra skaudinantis veidmainystės fenomenas.
 
Airija vaizduojama apsėsta moterų užguitumu ir nekentimu. Štai kaip daktaras (išsilavinęs žmogus!) samprotauja su Sirulu: „Mano galva, šio miesto moteriškės eina velniop. Visos kaip viena pasileidusios ir apėjusios ligom. Mano nuomone, nereikėjo leisti joms balsuoti. Tai dabar ir prisigalvoja (p. 213).“ Šie visuomenės niuansai kaip homofobija ir moterų nekentimas romane yra, sakyčiau, vieni įdomiausių romano sudedamųjų temų. Kitas pasakojimo lygmuo yra gana seriališkas. Knyga neatrodo visada įtikinama, o autorius renkasi pagyvinti pasakojimą dinamiškais ir serialą primenančiais sprendimais, pvz., ne kartą Sirilui nutinka kuriozai: per savo homoseksualumo išpažintį numiršta kunigas arba mieste per teroro aktą susprogdintas paminklas sutraiško jo dievobaimingą draugę, su kuria bandė megzti santykius, arba vaikinuko iš Slovėnijos Ignaco rūpinimasis ir detektyvinė-kriminalinė linija su žmogžudystės elementais. Tam tikra prasme net santykiai ir lemtingi susitikimai su biologine motina, apie kurią niekas nenutuokia, taip pat priduoda seriališkumo, kuris būdingas populiariosios literatūros nišai.
 
Ar tai blogai? Nepasakyčiau, nes skaityti tikrai lengva dėl neapsunkinto literatūriškumo, apskritai šis stilius būdingas airių ir anglosaksų literatūrai. Norisi pagirti, kad šįkart dialogai knygoje pavykę itin gyvi, per kuriuos prasiveržia natūrali šnekamosios ir buitinės kalbos raiška, kurią gerai perteikė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Kartais literatūroje dialogai būna perdėm literatūriški, stoiški, šalti ir oficialūs, o čionai suteikiamas dublinietiškas savitas kalbos kodas. Tiesa, didžiąją knygos dalį būtent ir sudaro įvairūs pasikalbėjimai, per kuriuos perteikiami ne tik veikėjų žmogiškieji aspektai, bet ir įvairių Airijos, Amsterdamo ir Niujorko, kur vyksta veiksmas, laikmečio tendencijos. Tenka pripažinti, kad ne visada šie pasiplepėjimai, nusidriekę dešimtis puslapių, atrodė būtini ir įtikinami, bet tokius pat pasakojimo būdus mėgsta minėtas amerikiečių rašytojas John Irvingas.
 
Visgi romanas pavyko kolosalus, kadangi aprėpia ne vieną laikmečio tendenciją. Šiandien tiek Airijoje, tiek daugelyje Vakarų šalių nebereikia slaptytis ir gyventi prisitaikėliško gyvenimo, kokį sau bandė susikurti Sirilas vesdamas moterį. Simptomiškai vis dar daug gėjų ir lesbiečių niekinančiųjų, kurie mielai norėtų juos visus matyti tylius ir vaidinančius jų akims patogų gyvenimą. Taigi romanas Širdies tūžmai neregimi – tai pasakojimas apie pasaulį, kurio jau nebėra Airijoje. Pasaulį, kurį reguliavo griežta ir gėdinanti Bažnyčia, asmeninės laisvės paaukojimas dėl visuomenės standartų. Šiandienos pasaulyje esame mokomi gyventi visų pirma sau ir dėl savęs, vengti dirbtinių ir nepatogių veidmainiškų visuomenės vaidmenų, bet kartu tikimės iš politikų ir kitų visuomenės veikėjų tam tikro pozavimo. Romanas visa tai perteikia jautriai ir empatiškai parodydamas, kokie nuožmūs ir sudėtingi buvo laikai kitokiems žmonėms. Knyga parašyta sklandžiai, nestokojant emocinio intelekto ir kritikos Airijos istoriniams lūžiams. Būtų galima iš dalies lyginti su Hanya Yanagiharos romanu Mažas gyvenimas, bet John Boyne istorija pasirodė labiau dinamiškesnė ir atviresnė visuomenės nepatogiems klausimams, kaip pavyzdžiui, kas kuria ir ką iš tikrųjų galima laikyti šeima, ar melas gali pateisinti draugystę.
 
Maištinga Siela

Knyga: Tania Pjankova "Raudonųjų skruzdžių amžius"

 

Tania Pjankova. „Raudonųjų skruzdžių amžius“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – p. 304.

 
„Raudonosios skruzdės grobia mūsų vaikus, ištraukia lėliukes iš lopšių, nujunko nuo motinų krūtų, augina iš jų naujų janyčarų kolonijas, ir mūsų vaikai užaugs nebe žmonėmis, o mankurtais, skruzdžių vergais, kurie visą gyvenimą tarnaus Raudonajai Pamotei, neš jai maisto, o jei reikės, galvą dėl jos padės (p. 194).“
 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Yra knygų, kurias reiktų pasirinkti itin atsargiai dėl galimo emocinio sukrėtimo. Visiškai nesvarbu, kad kartais knygos priklauso grožinės literatūros kategorijai, tačiau jos gali taip pat sukrėsti ir paveikti kaip ir dokumentika. Panašią, sakyčiau, poveikį suteikia Tanios Pjankovos romanas Raudonųjų skruzdžių amžius (ukr.  Вік червоних мурах), kurią į lietuvių kalbą išvertė Donata Rinkevičienė. Tania Pjankova (Tetiana Pjankova, g. 1985 m.) yra žinoma ukrainiečių rašytoja, poetė, leidėja, filologė ir kultūros renginių organizatorė, pirmąkart verčiama jos proza į lietuvių kalbą, o pastaroji tapo geriausia 2024 grožine verstine knyga Lietuvoje. Nors žiūrėjau skeptiškai į tuos visus rinkimus, maniau, kad visa tai dėl karo Ukrainoje šiokio tokio balsavimo solidarumo, tačiau tik perskaitęs visą kūrinį pakeičiau šį įsitikinimą.
 
Puikiai prisimenu savo istorijas pamokas. Apie Holodomorą galbūt buvo parašytos viso labo kelios eilutės prie Stalino temos vadovėlyje ir apie šį genocidą, tiek, kiek jau galėjome žinoti apie Holokaustą, apie šią ukrainiečių tragediją, nutikusią 1932-1933 metais, buvo mokoma labai mažai. Sovietų valdžia iš Ukrainos gyventojų, kurie nepritarė kolūkių steigimui, atėmė viską, išbuožino šimtus tūkstančius žmonių, pasmerkdama milijonus gyventojų badui, gyvenimui atšiauriomis žiemos sąlygomis be šildymo ir maisto. Tai grynų gryniausias genocidas, per kurį iš bado mirė mažiausiai 3,5 milijonai ukrainiečių, o kai kas priskaičiuoja ir 7-8 milijonus, sudėtinga viską suskaičiuoti tais gūdžiais Stalino siautėjimo laikais. Romanas Raudonųjų skruzdžių amžius smarkiai pagrįstas įvairiais dokumentais ir liudijimais, kaip pati autorė yra teigusi, rinkdama šią medžiagą ji ieškojo informacijos apie tų laikų įvykius ir archyvinius dokumentus apibendrino bei sujungė į vieną įsivaizduojamą vietovę – Mačuchų kaimą, netoli Poltavos, kuriame ir vyksta kūrinio veiksmas. Knyga taip pat sugula kaip gilus psichologinis liudijimas apie totalitarinio režimo nusikaltimus, žmogiškąją dramą ir represijas.
 
Romanas fragmentuotas, jis pasakoja kelias perspektyvas, kurios viena kitą papildo, kol galiausiai siužetiškai susilieja. Vienoje pasakojimo dalyje – Mačuchuose gyvenančios Dusios ir jos motinos Hanos istorija. Dusios tėvas išvežtas į Sibirą, ji liko viena su motina ir broliu. Apie motiną rėžia sparną vietos parsidavėlis Svyrydas, kuris Haną myli nuo pat jaunų dienų, bando ją papirkti maistu ir pažadais, tačiau Hana negali į jį žiūrėti, nes Svyrydas prisidėjo prie to, kad jos vyras buvo ištremtas. Šalia pasakojami ir kitų kaimo gyventojų likimai, jų mirtys, kančios dėl bado, prostituciją už šlakelį aliejaus. Kitoje pasakojimo pozicijoje – įtakingo sovietinio komisaro Oleksejaus Bašos žmona Solia, kuri po dukrelės Ievos netekties maniakiškai psichologinį skausmą malšindavo gyvuliškai persivalgydama. Vyras ją atsiveža į Mačuchus, ją įkalina namuose su daktaru ir prižiūrėtojais, kad laikytųsi dietos ir numestų svorį, kitaip sakant, kad ji vėl taptų jam patrauklia ir jam nebereikėtų jaunų merginų paslaugų. „Man nuobodu klausytis apie sėją, menkai ją nutuokiu. Įsiklausau į save, savo kūno balsą, kuris  ragina sublogti... Apžiūrinėju save nuogą veidrodyje... baisu: pieno baltumo oda, vos vos apaugusi švelniu pūkeliu, kieti poodinių riebalų klodai, didelės ir mažos klostės, kaupiančios prakaitą... Aš panaši į lašininę statinę, tarp liemens ir klubų mažne nėra skirtumo... (p. 164).“ Tai gana makabriška, turint galvoje, kad už mylios nuo Solios namų žmonės miršta badu, o ji apie tai neturi žalio supratimo, turi kas kelias dienos pasninkauti, kad nukristų svoris. Autorė kontrasto būdu sukuria perteklinio ir nužmoginimo pasaulį sandūrą, kuriame svarbiausias išgyvenimo faktorius išlieka žmogiškumas.
 
Tuo pat metu netoli Solios namų vyrauja klaikus badas: „Kolūkyje arkliai baigia išgaišti. Sulysusius ir apšašusius nakčiai diržais pririša, kad neparkristų. Bet jie vis tiek nugaišta – arba rytą, arba vakare. Juos išveža... Stebime akylai. Netoli yra muilo fabrikas. Anksti rytą siunčiu Myrosių į eilę laukti arklių kaulų. Paskui pati bėgu ir gauname savo dalį. Juškos išsiverdame. Kaulus vėliau piestoj sutrupiname ir girnomis sumalame. Į juos pridedame pelų, išspaudų ir kepame matoržanykus, jų į rankas nepaimsi – subyra, nes niekuo nepagerinti, bet mes valgome, nes reikia... Einame toli į mišką, renkame pernykščius lapus. Arčiau nieko nerasi – viskas prieš mus suvalgyta (p. 244).“ Visas romanas – vienas baisus badą vaizduojantis jausmas, kuris tvoskia skaitytojui nuo pat pirmųjų pasakojimo puslapių ir kuo labiau skaitai, tuo labiau baisiesi, kaip šis badas atima iš žmogaus gyvastį. Tokius baisius dalykus galima skaityti ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose Lietuviai prie Laptevų jūros. Kai kada man romanas priminė ir suomių rašytojos Katja Kettu Už nuodėmes bus atleista, kur taip pat vaizduojami Antrojo pasaulinio karo žiaurumai.

Tania Pjankova

 

Autorei svarbu ne tik žmogiškieji ryšiai, bet ir atskleisti, kaip tuo metu veikė propaganda, kuri pakeitė ne tik perėjūnų ir politinių parsidavėlių vertybes, bet ir tikrovę. Vieni baisiausių pasakojimų yra apie jaunas merginas, kurios pusbadžiu nepamaitintos sustatomos dainuoti linksmų dainų komisarui su pyragu rankoje: „Dainuojame apie rojų žemėje, o pačios alkanomis akimis spiginame. Gal iš baimės, gal kad negalvotume apie duoną Olenos rankose, o gal kad nusimestume žmogaus pavidalą, virstume beveide „didžiąja tėvyne“, kurią taip uoliai mums perša. Atėmę iš mūsų žemę, derlių, duoną, kalbą, atėmę viską, dėl ko taip sunkiai dirbome, jie nori dar vienos mūsų duoklės – mūsų sielų, kurios ir taip vos rusena išbadėjusiuose kūnuose... (p. 97).“  Arba kaimynų pagrobta Dusios ir Hanos prižiūrima paliktoji mergaitė, susūdyta agurkų sūrime, kad jos mėsa galėtų išmaitinti gyvuosius... Taip, politiniai baisūs sprendimai veikė alkstančiųjų sprendimus, nes jie nebe tame pasaulyje, o veikiau plūduriuoja kaip ir pats romano pasakojimas tokiame siurrealistiškai sapniškoje egzistencijoje. Veikėjai dažnai sapnuoja, regi vizijas, nes sąmonė užtemsta išsekimo.
 
Atimti tikėjimą – vienas iš svarbiausių komunizmo uždavinių. „Iš buožių visokio inventoriaus atėmėm. Yra senų skrynių, ikonų... – vardiju. – Kai cerkvę uždarė, visą ikonostasą iš ten parvilko. – O! – nudžiugo Baša. – Tikrai. Veikiausiai šitai aš ir mačiau. Štai kas, drauge Ivanai, dabar pat kiaulidei medžiagos duosim, kad gėris veltui neprapultų. Ūkyje turi būti tvarka. Jums aišku? Tai – svarbiausia jūsų užduotis! (p. 84).“ Ir šitai ikonos tampa kiaulidžių grindiniu, nes komunistams ne tik religija, bet ir žmogus nebėra vertybė, vien tik partijos galia ir jos idealizavimas. Absoliučiai G. Orwelo Gyvulių ūkio ir romano 1984-ieji vaizduojamosios galios diegiami principai.
 
Nepaisant sisteminių, politinių ir baisaus bado vaizdavimų, autorei svarbu išlaikyti ir šiokią tokią viltį. Tai fikcinio romano bruožas, panašiai kaip kad Alvydo Šlepiko Mano vardas – Marytė, mes turime keletą veikėjų, kurie žūtbūt pagal numatomą programą turi išsigelbėti ir, žinoma, viena iš tokių yra Dusia. Nežinau, iš kur autorė sugalvojo sceną apie kruvinus grūdus iš motinos burnos, kuriuos pabėgusi ji pasėja ir galiausiai išmaitina kartų kartas (veikiausiai tai poetinė metafora), bet ji skaudžiai paveikia skaitytoją galvoti apie Holodomoro poveikį ateities kartoms, kai panašūs dalykai ima kartotis, o brutalūs valdžios principai nieko nesiskiria nuo 1932-1933 Stalino sukurtų instrumentų. Knyga turi ir tą romanistinę santykių žemėlapį, Svyrydo neišpildžiusi svajonė, Dusios gimstantis vaikas iš prievartos ir kt. serialų apmatams būdingi siužetiniai likimo vingiai šioje istorijoje nebeatrodo tokie lėkšti, priešingai – jie kažin kaip įtikina, jog prievartos ir mirties žemėje, kai puolė komunistinės raudonosios skruzdės, galimi bet kokie prieštaringi ir logikos neturintys įvykiai.
 
„Mes neverkiame. Mes apkvaitę, nebylūs... Svetimi. Gelsvoje spingsulės šviesoje matome, kaip ji keičiasi, kaip mirtis ištiesina įtemptą pamėlusią lūpų stygą, kaip nematomu raktu atrakina jai burna... (p. 252-253).“ Romane daug mirties, smurto, nužmoginimo, bet autorė panaudoja savo lyrikės talentą perteikti tam tikrus dalykus poetiškai ir filosofiškai, susakralina patį mirties faktą. Ir tai tikriausiai yra logiška, kol pasakotojai turi ryšį su mirštančiaisiais, nes kitaip išeitų dar vienas Balio Sruogos Dievų miškas, kuriame mirtis tampa netgi išsigelbėjimu nuo pragaro. Emociškai sunku apsakyti Raudonųjų skruzdžių amžių, nes tai sunkus romanas, vėlgi vietomis šiek tiek priminė Guzel Jachinos Zuleicha atmerkia akis, tačiau kartu šioji knyga labiau supresuota į išmanesnį pasakojimą, vientisesnį ir, žinoma, be galo žiaurų ir reikalingą šių dienų apmąstymams. Šį romaną perskaičiusiems, manau, bus sunkoka kurį laiką jį pamiršti.
 
Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Vagių gatvė"

 

Mathias Enard. „Vagių gatvė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 288.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Prancūzų rašytojas Mathias Enard (g. 1972) lietuviams puikiai pažįstamas iš tokių išverstų romanų kaip Kompasas (Baltos lankos, 2019) bei Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius (Baltos lankos, 2025). Gal šiaip niekada ir nebūčiau grįžęs prie M. Enard kūrybos, bet pernai perskaičiau jo puikiąją knygą Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius ir dar labiau sumažinau savo neskaitymo bloką. Išties šis rašytojas, bent jau man, yra tikrasis literatūros korifėjus, kuris suderina egzotiškas kultūras ir netikėtas temas su literatūriniu jautrumu ir intelektualumu. Neapsiriksiu sakydamas, kad tai aukštosios grožinės prabos rašytojas, galbūt ne kiekvienam paskaitomas, tačiau būtent tokia literatūra mane dažniausiai domina. Dar vienas jo lietuviškai pasirodęs romanas Vagių gatvė (pranc. Rue Des Voleurs) penkmetį pralaukė mano knygų lentynoje, kol ją šią vasarą išsitraukiau skaityti į kelionę. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė pripažinta vertė Violeta Tauragienė.
 
Paprastai rašytojas Mathias Enard pristatomas kaip orientalistas, t. y. puikiai išmanantis Rytų kraštų kultūrą ir kalbą. Jis yra baigęs persų ir arabų kalbas, studijavęs jų literatūrą ir kultūrą, o šios žinios nenuėjo perniek, jos tapo atrama kurti grožinę literatūrą tokią, kokią, tikriausiai, nelabai kas kuria Europoje. Paprastai žiniasklaida ir politikai yra linkę ryškinti Vakarų civilizacijos ir Artimųjų Rytų kultūrų skirtybes, nevengiant sukelti sąmoningai tam tikras įtampas. Mathias Enard savo grožine literatūra stengiasi padaryti visiškai priešingus dalykus, jis savo kuriamose istorijose ieško Vakarų ir Artimųjų Rytų jungčių, kurių, pasirodo, esą kur kas daugiau, nei paprastai galėtume numanyti. Jo romanas Vagių gatvė šiek tiek geografiškai nukrypsta nuo Artimųjų Rytų ir žvelgia geografiškai ir geopolitiškai į Maroko ir Ispanijos plotmę. Kaip žinia, maurai kurį laiką valdė Ispanijos pietus, labiausiai Andalūzijos regioną, tad šis kraštas nuo VIII a. iki pat Renesanso priklausė būtent arabams, kurie paliko didžiulius kultūrinius paminklus ir kultūrinį poveikį šiems kraštams.
 
Bet romanas ne apie praeities arabus Ispanijoje, bet apie antrąjį šio šimtmečio dešimtmetį (apie 2010-2011 metus), kai kilo didžiulė arabų protestų banga Afrikos šiaurinėse šalyse. Pavargę nuo nesąžiningumo ir trokšdami demokratijos arabai išėjo į gatves, šis procesas paprastai vadinamas Arabų pavasariu. Kai kur jis buvo sėkmingas, o kai kur peraugo į pilietinius teroristinius išpuolius ir šalyse tapo tikra tragedija. Sirijoje, Libijoje ir Jemene sukilimai peraugo į ilgalaikius, kruvinus pilietinius karus, kurie ne tik nesukūrė demokratinės santvarkos, bet ir sukėlė humanitarines krizes. Maroke taip pat būta ekstremistinių išpuolių, apie kuriuos rašoma Vagių gatvėje. Pagrindinis išgalvotas veikėjas Lakdaras, jaunuolis, kuris įsimyli savo pusseserę ir dėl intymių nesantuokinių santykių jis užtraukia savo giminei gėdą. Po konflikto su tėvu jis pabėga iš namų ir kurį laiką valkatauja. Visa tai vyksta Maroko mieste Tanžere, kuriame ryškus liberalių musulmonų ir griežtų į fanatizmo linkusių ekstremistų visuomenės susiskirstymas. Galiausiai iš valkatos Lakdaras tampa teroristinės grupuotės įrankiu, jis pardavinėja prie mečetės lankstinukus ir literatūrą apie Koraną ir Alachą, tačiau pats širdyje nesijaučia nei labai tikintis, nei pritaria savo šeicho religiniam ekstremizmui.

Lakdaras svajoklis, jis svajoja vieną dieną persikelti per Gibraltarą ir gyventi laisvoje Europoje. Įsimyli ispanę, kuri mokosi arabų kalbos, o Lakdaras mokosi ispanų, todėl jie vienas kitam tampa mokytojais, tačiau vis aštrėjantis politinis konfliktas ir įtampa tarp tautiečių pasėja didelių abejonių ne tik dėl šeicho, bet ir geriausio bičiulio, kuris galimai įsivelia į kruvinus išpuolius Maroke. Visą knygos atmosferą gaubia pagrindinio veikėjo nepasitenkinimas tikrove ir politine įtampa, kuri prasilenkia su asmeninėmis svajonėmis ir intencijomis. „Aš tenoriu būti laisvas keliauti, užsidirbti pinigų, ramiai vaikštinėti su drauge, dulkintis, jeigu turiu noro, melstis, jei turiu noro, nusidėti, jeigu turiu noro, ir skaityti detektyvus, kai užsigeidžiu, ir kad niekas, išskyrus Dievą, neturėtų ko man prikišti (p. 136).“

Mathias Enard

 
Knyga pulsuoja melancholija. Ji lyginama su A. Camus romanu Svetimas ir, tenka pripažinti, tam tikrų egzistencialistinių prasmių yra, kaip, beje, ir svetimumo atmosferos. Lakdarą, manau, nuo fundamentalizmo išlaisvina vakarietiškos literatūros skaitymas. Veikėjas apsėstas knygomis, todėl jam be galo skaudu, kai mato, jog jo geriausias draugas niekšiškai ir neteisingai prilupa knygyno savininką. Jis mato ir įvertina, kokia gali būti agresyvi ir naikinanti fanatizmo jėga, iškelianti religiją virš paties gyvenimo. Veikėjas ima suprasti, kad šios įtampos visiškai ne dėl Alacho, jos susiformavo dėl skurdo, troškimo turėti galios ir kontrolės ir kažin kaip kompensuoti tą gyvenimą, kuriame tiek daug sunkaus darbo ir tiek mažai paguodos. „Bet tai buvo draugija, greta judantys žmonės: jie mergino drabužių pramonės darbininkes, tas švelnias rankutes, įskaudusias nuo birbiančių siuvimo mašinų, o kai tokių nebūdavo – žuvies šaldymo fabriko tarnautojas, nuo smakro iki kūšio tvoskiančias ešerūnais ir krevetėmis, ir visos jos jautriai reaguodavo į vulgarius mano bendranuomininkų su padirbtais „Ray-Ban“ norus suartėti, kai šie išdidžiai vesdavosi jas tarsi kokias princeses sušveist mėsainio į amerikietiškas greitojo maisto užeigas; jie truputį kėlė įspūdį, tarsi gyventų gyvenimą – tikrą gyvenimą, o ne rūsių gyvenimą, ne gyvenimą stuobrių, kuriems nekliuvo laimės dirbti Laisvojoje zonoje ir kurie ne tik uždirbdavo mažiau, bet ir buvo ne tokie elegantiški, neturėjo nei saulės akinių, nei liuksusinių telefonų, ir visas tas cirkas man atrodė kaip milžiniška sumaištis, nė iš tolo neprimenanti tų kvartalų, kuriuose aš užaugau, ir ypač tų kvartalų, kuriuose norėjau gyventi (p. 107-108).“
 
Galiausiai Lakdaras atsiduria Barselonoje, vadinamojoje Vagių gatvėje, kur glaudžiasi prostitutės, narkomanai ir neaiškūs vertelgos. Čia jis patiria išties, kas yra daugialypė Europa, bando megzti glaudžius santykius su mylimąja, tačiau nesėkmingai. Tai išties primintų Mari ir Merso iš romano Svetimas, nes šioji netipinė meilės linija tokia svetima ir abejinga kaip ir pats Lakdaro santykis su tikrove. Kas suformuoja tokį Lakdarą? Santykis ne tik su teroristais, bet ir nuolatinis gyvenimo trumpalaikiškumo pažinimas. Kurį laiką Maroke jis dirbo vertėju ir vertė bei skaitmenino Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų vardažodžius, nuolat apmąstydamas jų galimus gyvenimas. Vėliau Lakdaras įsidarbino morge ir padėjo pakvaišėliui paruošti laidojimui nežinomus kūnas, dar baisiau – prieš jį nusižudo morgo savininkas. Aplink pagrindinį veikėją vien pasaulio nusivylimas, vien mirtys ir nepastovumas, kurie ne tik atskleidžia svetimumą pasauliui, bet apskritai diktuoja M. Enardui knygos slogią melancholiją, kuri skaitytojui tuo pat metu yra ir poetiškai žavi, ir slegianti.
 
Man Vagių gatvė – tai Europos ir Afrikos pasibučiavimas, dviejų paribiuose esančių skirtingų pasaulių susitikimas. Gal ir tiesa, kaip sako Lakdaras pasakojime: „Arabų pasaulio vienybė egzistavo tiktai Europoje (p. 230).“ Nes tai, kas savita ir kasdieniška, nekelia svajonių kaip apie tolumoje esančią geresniąją perspektyvą. Juk tikriausiai ir pati Europa ir demokratija atrodo iš toli kur kas gražesnė, kai tiki jos šviesa, o kai atsiduri kaip Lakdaras Europoje, pamatai, kad visas pasaulis turi tų pačių problemų ir sunkumų. Tad Vagių gatvė man romanas visų pirma yra apie utopinio pasaulio viziją, trokštamą saugumą ir vietą, kurioje kiekvienas iš mūsų esame aprūpinti, gerbiami ir saugūs, apie tos utopijos paieškas ir griūtį. Gal todėl pasakojimo pabaigoje Lakdaras priima šokiruojantį sprendimą: jis pasirenka išsaugoti tą iliuziją, galimybę arabams kitapus Viduržemio jūros svajoti apie geresnį pasaulį. Gal Vagių gatvė ir nebus mėgstamiausias Mathias Enard kūrinys, tačiau jis atmosferiškai įtaigus, o joje dviejų skirtingų pasaulį sandūra nepaprastai aktuali, ypač šiomis dienomis, kai vis daugiau Lietuvoje girdime apie musulmonų reiškiamą poreikį statyti mečetes ir gerbti jų kultūrą ir religiją bei iš to kylančias politines ir kultūrines įtampas.
 
Maištinga Siela

Knyga: Ann Patchett "Bel Canto"

 Ann Patchett. „Bel Canto“ – Vilnius: Jotema, 2013. – p. 384.

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Į vasaros kelionių krepšį įsimečiau kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjusią garsios amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romaną Bel Canto (angl. Bel Canto), kurį į lietuvių kalbą išvertė Janina Masaitienė. Pastarąją įsigijau už kelis eurus mugėje. Nedaug Lietuvoje knygų sulaukia perleidimų, tačiau šioji visgi sulaukė. Leidykla Jotema pirmąkart lietuviškai šią knygą pristatė kietu viršeliu 2004 metais, o kišeniniu ir minkštu viršeliu perleido 2013 m., pastarąją aš ir skaičiau, nes puikiai tinka formatas ilgose kelionėse, nors kišeninio formato nemėgstu ir beveik niekada neskaitau.

Visgi Ann Patchett mano akiratyje atsidūrė ne dėl kišešinio formato, o dėl to, kad man patinka, kaip ji rašo. Kol kas geriausias jos kūrinys man asmeniškai tebėra Olandų namas (Baltos lankos, 2021), labai patiko ir kitas kūrinys – Vieningieji (Baltos lankos, 2017). Namų lentynoje tebėra ir kitas, dar neskaitytas romanas Nuostaba (Baltos lankos, 2018). Taigi Ann Patchett verčiama ir skaitoma lietuvių skaitytojų, tad tikėtina, kad ateityje turėtų pasirodyti ir prieš kelerius metus pasirodęs angliškai bene geriausiai vertinamas autorės kūrinys Tomas Leikas. Raginu leidyklas suklusti ir įsigyti šios knygos vertimo ir leidimo teises, nes girdėjau daug gerų jutuberių atsiliepimų.

Ann Patchett – garsi šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, knygyno savininkė ir laikoma įtakinga literatūros pasaulio asmenybių, garsėjanti gebėjimu jautriai narplioti sudėtingus šeimos bei bendruomenės santykius. Ji išgarsėjo tarptautiniu bestseleriu Bel Canto, kuris originalo kalba pasirodė 2001 metais ir beregint tapo itin populiarus. Beje, šią knygą 2018 metais ekranizavo režisierius Paul Weitz, o pagrindinį vaidmenį sukūrė mano mėgstama aktorė Julianne Moore. Tiesa, filmas įvertintas pusėtinai, tad ekranizacijos peržiūrą nusprendžiau pažiūrėti po perskaitytos knygos. Autorė išsiskiria tuo, kad jos knygose nėra tradicinių piktadarių – ji fokusuojasi į paprastų žmonių gerumą, atjautą ir tai, kaip jie elgiasi netikėtose gyvenimo krizėse. Be to, ji yra aktyvi nepriklausomų knygynų gynėja: kovodama prieš Amazon dominavimą, savo gimtajame mieste ji atidarė sėkmingą knygyną Parnassus Books. Įdomu ir tai, kad jos knygų audioversijas su malonumu garsina tokios Holivudo legendos kaip Tom Hanks ir Meryl Streep.

Pasirodo, romano siužetas įkvėptas tikrų 1996 m. įvykių Peru (įkaitų krizės Japonijos ambasadoje). Knygos veiksmas vyksta neįvardytoje Pietų Amerikos šalyje, kur prabangioje viceprezidento rezidencijoje vyksta vakarėlis japonų magnato garbei. Šventės „vinis“ – magnato dievinama garsi operos solistė Roksana Kos. Vakarėlio įkarštyje pastatą užgrobia vietiniai teroristai-ginkluoti sukilėliai, daugiausia iš jų džiunglėse apmokyti neišsilavinę jaunuoliai ir paaugliai. Planuotas greitas politinis išpuolis virsta kelis mėnesius trunkančia įkaitų drama. Uždaryti nuo išorinio pasaulio, nemokėdami vieni kitų kalbų (tarp įkaitų yra japonų, italų, prancūzų, rusų), įkaitai ir teroristai pradeda bendrauti per universalią kalbą – muziką ir meną. Roksanos dainavimas tampa tiltu, kuris pamažu ištrina ribas tarp nusikaltėlių ir aukų, sukuriant netikėtus draugystės ir meilės ryšius.

Visą romaną sudaro 10 skyrių ir epilogas. Tai įkaitų istorija, bet ji nepaprastai viltinga ir graži, nors Ann Patchett nestokoja ir įtampos, dažniau psichologinės, nei veiksmo. Pagrindinis veikėjas – japonų verslininkas Hacumi Hokosava, kuris dievina operą, todėl jo 53-čiojo gimtadienio proga jam specialiai nusamdoma dainininkė Roksana Kos ir rengiamas vakarėlis. Deja, viskas baigiasi kelių mėnesių apgultimi, per kurią veikėjai ne tik užmiršta gyvenimą išorėje, bet ir atranda ilgai užgniaužtus talentus, įsiplieskia meilės istorija tarp teroristės Karmen ir vertėjo Dženo, tarp operos solistės Roksanos ir verslininko Hokosavos. Vaizduojamos ir paralelinės istorijos, kurios autorei leidžia atskleisti sudėtingą daugiasluoksnį kosmopolitinį atskirą pasaulį. Jungiamasis veikėjas Dženas, poliglotas vertėjas, padeda susikalbėti ne tik teroristams, bet verčia liguistiškus ir kiek komiškus meilės prisipažinimus. Gal ne viskas įtikina ir istorija labiau komponuojama kaip koks būsimo filmo scenarijus, tinkantis masinio kino adaptacijai, bet skaityti vis vien smagu. Dženas ne tik rūpinasi komunikacija, bet ir pats įsimylį teroristę beraštę Karmen, kurią naktimis slaptai sandėliuke ima mokyti rašto ir kalbos. Auka moko budelį, o tai primena nuspėjamą Tūkstantis ir viena naktis naratyvą, kai meilė užsiplieskia dėl kuriamo intelektualiai pagarbaus mokinio ir mokytojo santykio. „Tavo mylimoji kaskart pasideda ginklą šalia mėlynos laivelio formos padažinės, kad galėtum mokyti ją skaityti. Į savo gyvenimą ji atėjo pro ventiliacijos angą, o kaip išeis – tai klausimas, neleidžiantis tau užmigti tas kelias laisvas akimirkas (p. 248).“

Ann Patchett

Bene svarbiausias romano idėjinis matmuo yra tai, kad pakitus gyvenimo sąlygoms veikėjai suvokia savo buvusio gyvenimo beprasmiškumą ir dirbtinumą. Gyvendami įkaitų gyvenimą, jie staiga suvokia, kad visą gyvenimą norėjo rūpintis ne savo verslu, o labiau ravėti sodą ir auginti pomidorus, klausytis visą laiką operos, darinėti ir kepti viščiukus. Veikėjų butaforiniai gyvenimai griūva, vedę vyrai įsimyli naujas pasijas, pamiršta žmonas ir verslus, svajoja apie laisvą ir tikrą gyvenimą. Pavyzdžiui, taip Hokosava apmąsto savo santuokinį gyvenimą su žmona: „Matė ją skaitančią romanus, bet ji niekada apie juos nekalbėjo. Žmona mokėjo gražiai užrašyti atvirukus. Puikiai auklėjo dukras. Staiga jam parūpo, ar pažinojo savo žmoną. Ar ji kada nors jautėsi laiminga? Jis laimingas jausdavosi būdamas atskirai nuo jos, kai grįžęs iš priėmimų atsisėsdavo prie grotuvo. Laimę jam suteikdavo (jei jis teisingai suprato tą žodį) tai, ką patirdavo klausydamasis muzikos. Ir dabar laimę jis patyrė per muziką. Skirtumas tik tas, kad tą muziką atlikdavo gyvas asmuo (p. 204).“

Nepaisant to, kad Ann Patchett stengiasi šiame kūrinyje atskleisti teroristų gerąsias savybes, vis dėlto kūrinys paklūsta trilerio būdingoms taisyklėms. Man regis, tai schematiškiausias skaitytas Ann Patchett romanas, kuris mažiausiai patiko iš visų jos kūrinių. Bet neapsigaukite, romanas įtraukia, jį skaityti lengva, autorė gerai žanriškai plėtoja įkaitų vyksmą, sugretina iš pirmo žvilgsnio prieštaringus veikėjus, bet daugiau ar mažiau jie pasirodo trafaretiški, įrėminti socialinių standartų ir kaukių, o romano tikslas tampa parodyti, kad galima suabejoti savo gyvenimu, kai tos socialinės kaukės, įsipareigojimai, sukurti patogūs ir inertiški gyvenimai ima eižėti ir skilinėti.

Skaitytojas yra nuolat paliekamas su klausimu: o kas nutiks, kai šis įkaitų vakuuminis pasaulis suskils? Ar veikėjai vėlei grįš į įprastinius savo vaidmenis ar iš tikrųjų leisis į nuotykį, į pasaulį, kurį mano susikursią po visko iš naujo? Tam tikra prasme pats geriausias romano psichologinis aspektas yra apie teroristų ir įkaitų iliuzijų susikūrimą ir tų iliuzijų trumpalaikiškumą. Ar tie keli mėnesiai, praleisti prabangiuose namuose, buvo tikresni už visą tai, ką jie patyrė laisvame gyvenime? Kur toji išsilaisvinimo riba? Patchett atskleidžia paradoksą: kartais nelaisvėn patekęs žmogus yra kur kas laisvesnis, nei būdamas socialiniame įsipareigojimų ir vaidmenų pasaulyje, tad įkaitų naujoji aplinka tampa tarsi komuna, kurioje iš dalies nebelieka teroristų ir įkaitų vaidmenų, toje terpėje kuriasi nauja tiesa ir tikrovė. Tiesa, šiek tiek viskas holivudiška, o kai kurie siužetiniai sprendimai labai neįtikina, pvz., staiga sopranu pragydęs ir gaidų nežinantis (vien iš klausos imituojantis Roksanos Kos balsą) berniukas Cezaris, ar vien tik šachmatų žaidimą stebėjęs Izmaelis, kuris sėdasi ir pradeda puikiai žaisti šachmatais. Keista, kad visi neišsilavinę teroristai žavisi kaip kokie inteligentai operiniu dainavimu, o ne kokiomis vietinėmis kaimo folklorinėmis dainelėmis. Kur kas labiau įtikina jų aistra žiūrėti muilo operą apie Mariją per televiziją. Atrodo, kad tie paaugliai tiesiog vaikščiojantys vunderkindai, niekada neturėję potencialo realiame gyvenime, tačiau visus juos autorė bando dirbtinai paryškinti esant ypatingus. Visi veikėjai su kažin kokiais ypatingais gebėjimais, turintys išskirtinumo ir primenantys ekspozicinius egzempliorius, todėl ir pati istorija, nors ir įtraukiai skaitoma, dvelkia schematiškumu. Knyga lengvesniam skaitymui, tinkanti atostogoms, tarp rimtosios ir populiariosios literatūros.

Maištinga Siela