Knyga: Tania Pjankova "Raudonųjų skruzdžių amžius"

 

Tania Pjankova. „Raudonųjų skruzdžių amžius“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – p. 304.

 
„Raudonosios skruzdės grobia mūsų vaikus, ištraukia lėliukes iš lopšių, nujunko nuo motinų krūtų, augina iš jų naujų janyčarų kolonijas, ir mūsų vaikai užaugs nebe žmonėmis, o mankurtais, skruzdžių vergais, kurie visą gyvenimą tarnaus Raudonajai Pamotei, neš jai maisto, o jei reikės, galvą dėl jos padės (p. 194).“
 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Yra knygų, kurias reiktų pasirinkti itin atsargiai dėl galimo emocinio sukrėtimo. Visiškai nesvarbu, kad kartais knygos priklauso grožinės literatūros kategorijai, tačiau jos gali taip pat sukrėsti ir paveikti kaip ir dokumentika. Panašią, sakyčiau, poveikį suteikia Tanios Pjankovos romanas Raudonųjų skruzdžių amžius (ukr.  Вік червоних мурах), kurią į lietuvių kalbą išvertė Donata Rinkevičienė. Tania Pjankova (Tetiana Pjankova, g. 1985 m.) yra žinoma ukrainiečių rašytoja, poetė, leidėja, filologė ir kultūros renginių organizatorė, pirmąkart verčiama jos proza į lietuvių kalbą, o pastaroji tapo geriausia 2024 grožine verstine knyga Lietuvoje. Nors žiūrėjau skeptiškai į tuos visus rinkimus, maniau, kad visa tai dėl karo Ukrainoje šiokio tokio balsavimo solidarumo, tačiau tik perskaitęs visą kūrinį pakeičiau šį įsitikinimą.
 
Puikiai prisimenu savo istorijas pamokas. Apie Holodomorą galbūt buvo parašytos viso labo kelios eilutės prie Stalino temos vadovėlyje ir apie šį genocidą, tiek, kiek jau galėjome žinoti apie Holokaustą, apie šią ukrainiečių tragediją, nutikusią 1932-1933 metais, buvo mokoma labai mažai. Sovietų valdžia iš Ukrainos gyventojų, kurie nepritarė kolūkių steigimui, atėmė viską, išbuožino šimtus tūkstančius žmonių, pasmerkdama milijonus gyventojų badui, gyvenimui atšiauriomis žiemos sąlygomis be šildymo ir maisto. Tai grynų gryniausias genocidas, per kurį iš bado mirė mažiausiai 3,5 milijonai ukrainiečių, o kai kas priskaičiuoja ir 7-8 milijonus, sudėtinga viską suskaičiuoti tais gūdžiais Stalino siautėjimo laikais. Romanas Raudonųjų skruzdžių amžius smarkiai pagrįstas įvairiais dokumentais ir liudijimais, kaip pati autorė yra teigusi, rinkdama šią medžiagą ji ieškojo informacijos apie tų laikų įvykius ir archyvinius dokumentus apibendrino bei sujungė į vieną įsivaizduojamą vietovę – Mačuchų kaimą, netoli Poltavos, kuriame ir vyksta kūrinio veiksmas. Knyga taip pat sugula kaip gilus psichologinis liudijimas apie totalitarinio režimo nusikaltimus, žmogiškąją dramą ir represijas.
 
Romanas fragmentuotas, jis pasakoja kelias perspektyvas, kurios viena kitą papildo, kol galiausiai siužetiškai susilieja. Vienoje pasakojimo dalyje – Mačuchuose gyvenančios Dusios ir jos motinos Hanos istorija. Dusios tėvas išvežtas į Sibirą, ji liko viena su motina ir broliu. Apie motiną rėžia sparną vietos parsidavėlis Svyrydas, kuris Haną myli nuo pat jaunų dienų, bando ją papirkti maistu ir pažadais, tačiau Hana negali į jį žiūrėti, nes Svyrydas prisidėjo prie to, kad jos vyras buvo ištremtas. Šalia pasakojami ir kitų kaimo gyventojų likimai, jų mirtys, kančios dėl bado, prostituciją už šlakelį aliejaus. Kitoje pasakojimo pozicijoje – įtakingo sovietinio komisaro Oleksejaus Bašos žmona Solia, kuri po dukrelės Ievos netekties maniakiškai psichologinį skausmą malšindavo gyvuliškai persivalgydama. Vyras ją atsiveža į Mačuchus, ją įkalina namuose su daktaru ir prižiūrėtojais, kad laikytųsi dietos ir numestų svorį, kitaip sakant, kad ji vėl taptų jam patrauklia ir jam nebereikėtų jaunų merginų paslaugų. „Man nuobodu klausytis apie sėją, menkai ją nutuokiu. Įsiklausau į save, savo kūno balsą, kuris  ragina sublogti... Apžiūrinėju save nuogą veidrodyje... baisu: pieno baltumo oda, vos vos apaugusi švelniu pūkeliu, kieti poodinių riebalų klodai, didelės ir mažos klostės, kaupiančios prakaitą... Aš panaši į lašininę statinę, tarp liemens ir klubų mažne nėra skirtumo... (p. 164).“ Tai gana makabriška, turint galvoje, kad už mylios nuo Solios namų žmonės miršta badu, o ji apie tai neturi žalio supratimo, turi kas kelias dienos pasninkauti, kad nukristų svoris. Autorė kontrasto būdu sukuria perteklinio ir nužmoginimo pasaulį sandūrą, kuriame svarbiausias išgyvenimo faktorius išlieka žmogiškumas.
 
Tuo pat metu netoli Solios namų vyrauja klaikus badas: „Kolūkyje arkliai baigia išgaišti. Sulysusius ir apšašusius nakčiai diržais pririša, kad neparkristų. Bet jie vis tiek nugaišta – arba rytą, arba vakare. Juos išveža... Stebime akylai. Netoli yra muilo fabrikas. Anksti rytą siunčiu Myrosių į eilę laukti arklių kaulų. Paskui pati bėgu ir gauname savo dalį. Juškos išsiverdame. Kaulus vėliau piestoj sutrupiname ir girnomis sumalame. Į juos pridedame pelų, išspaudų ir kepame matoržanykus, jų į rankas nepaimsi – subyra, nes niekuo nepagerinti, bet mes valgome, nes reikia... Einame toli į mišką, renkame pernykščius lapus. Arčiau nieko nerasi – viskas prieš mus suvalgyta (p. 244).“ Visas romanas – vienas baisus badą vaizduojantis jausmas, kuris tvoskia skaitytojui nuo pat pirmųjų pasakojimo puslapių ir kuo labiau skaitai, tuo labiau baisiesi, kaip šis badas atima iš žmogaus gyvastį. Tokius baisius dalykus galima skaityti ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose Lietuviai prie Laptevų jūros. Kai kada man romanas priminė ir suomių rašytojos Katja Kettu Už nuodėmes bus atleista, kur taip pat vaizduojami Antrojo pasaulinio karo žiaurumai.

Tania Pjankova

 

Autorei svarbu ne tik žmogiškieji ryšiai, bet ir atskleisti, kaip tuo metu veikė propaganda, kuri pakeitė ne tik perėjūnų ir politinių parsidavėlių vertybes, bet ir tikrovę. Vieni baisiausių pasakojimų yra apie jaunas merginas, kurios pusbadžiu nepamaitintos sustatomos dainuoti linksmų dainų komisarui su pyragu rankoje: „Dainuojame apie rojų žemėje, o pačios alkanomis akimis spiginame. Gal iš baimės, gal kad negalvotume apie duoną Olenos rankose, o gal kad nusimestume žmogaus pavidalą, virstume beveide „didžiąja tėvyne“, kurią taip uoliai mums perša. Atėmę iš mūsų žemę, derlių, duoną, kalbą, atėmę viską, dėl ko taip sunkiai dirbome, jie nori dar vienos mūsų duoklės – mūsų sielų, kurios ir taip vos rusena išbadėjusiuose kūnuose... (p. 97).“  Arba kaimynų pagrobta Dusios ir Hanos prižiūrima paliktoji mergaitė, susūdyta agurkų sūrime, kad jos mėsa galėtų išmaitinti gyvuosius... Taip, politiniai baisūs sprendimai veikė alkstančiųjų sprendimus, nes jie nebe tame pasaulyje, o veikiau plūduriuoja kaip ir pats romano pasakojimas tokiame siurrealistiškai sapniškoje egzistencijoje. Veikėjai dažnai sapnuoja, regi vizijas, nes sąmonė užtemsta išsekimo.
 
Atimti tikėjimą – vienas iš svarbiausių komunizmo uždavinių. „Iš buožių visokio inventoriaus atėmėm. Yra senų skrynių, ikonų... – vardiju. – Kai cerkvę uždarė, visą ikonostasą iš ten parvilko. – O! – nudžiugo Baša. – Tikrai. Veikiausiai šitai aš ir mačiau. Štai kas, drauge Ivanai, dabar pat kiaulidei medžiagos duosim, kad gėris veltui neprapultų. Ūkyje turi būti tvarka. Jums aišku? Tai – svarbiausia jūsų užduotis! (p. 84).“ Ir šitai ikonos tampa kiaulidžių grindiniu, nes komunistams ne tik religija, bet ir žmogus nebėra vertybė, vien tik partijos galia ir jos idealizavimas. Absoliučiai G. Orwelo Gyvulių ūkio ir romano 1984-ieji vaizduojamosios galios diegiami principai.
 
Nepaisant sisteminių, politinių ir baisaus bado vaizdavimų, autorei svarbu išlaikyti ir šiokią tokią viltį. Tai fikcinio romano bruožas, panašiai kaip kad Alvydo Šlepiko Mano vardas – Marytė, mes turime keletą veikėjų, kurie žūtbūt pagal numatomą programą turi išsigelbėti ir, žinoma, viena iš tokių yra Dusia. Nežinau, iš kur autorė sugalvojo sceną apie kruvinus grūdus iš motinos burnos, kuriuos pabėgusi ji pasėja ir galiausiai išmaitina kartų kartas (veikiausiai tai poetinė metafora), bet ji skaudžiai paveikia skaitytoją galvoti apie Holodomoro poveikį ateities kartoms, kai panašūs dalykai ima kartotis, o brutalūs valdžios principai nieko nesiskiria nuo 1932-1933 Stalino sukurtų instrumentų. Knyga turi ir tą romanistinę santykių žemėlapį, Svyrydo neišpildžiusi svajonė, Dusios gimstantis vaikas iš prievartos ir kt. serialų apmatams būdingi siužetiniai likimo vingiai šioje istorijoje nebeatrodo tokie lėkšti, priešingai – jie kažin kaip įtikina, jog prievartos ir mirties žemėje, kai puolė komunistinės raudonosios skruzdės, galimi bet kokie prieštaringi ir logikos neturintys įvykiai.
 
„Mes neverkiame. Mes apkvaitę, nebylūs... Svetimi. Gelsvoje spingsulės šviesoje matome, kaip ji keičiasi, kaip mirtis ištiesina įtemptą pamėlusią lūpų stygą, kaip nematomu raktu atrakina jai burna... (p. 252-253).“ Romane daug mirties, smurto, nužmoginimo, bet autorė panaudoja savo lyrikės talentą perteikti tam tikrus dalykus poetiškai ir filosofiškai, susakralina patį mirties faktą. Ir tai tikriausiai yra logiška, kol pasakotojai turi ryšį su mirštančiaisiais, nes kitaip išeitų dar vienas Balio Sruogos Dievų miškas, kuriame mirtis tampa netgi išsigelbėjimu nuo pragaro. Emociškai sunku apsakyti Raudonųjų skruzdžių amžių, nes tai sunkus romanas, vėlgi vietomis šiek tiek priminė Guzel Jachinos Zuleicha atmerkia akis, tačiau kartu šioji knyga labiau supresuota į išmanesnį pasakojimą, vientisesnį ir, žinoma, be galo žiaurų ir reikalingą šių dienų apmąstymams. Šį romaną perskaičiusiems, manau, bus sunkoka kurį laiką jį pamiršti.
 
Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Vagių gatvė"

 

Mathias Enard. „Vagių gatvė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 288.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Prancūzų rašytojas Mathias Enard (g. 1972) lietuviams puikiai pažįstamas iš tokių išverstų romanų kaip Kompasas (Baltos lankos, 2019) bei Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius (Baltos lankos, 2025). Gal šiaip niekada ir nebūčiau grįžęs prie M. Enard kūrybos, bet pernai perskaičiau jo puikiąją knygą Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius ir dar labiau sumažinau savo neskaitymo bloką. Išties šis rašytojas, bent jau man, yra tikrasis literatūros korifėjus, kuris suderina egzotiškas kultūras ir netikėtas temas su literatūriniu jautrumu ir intelektualumu. Neapsiriksiu sakydamas, kad tai aukštosios grožinės prabos rašytojas, galbūt ne kiekvienam paskaitomas, tačiau būtent tokia literatūra mane dažniausiai domina. Dar vienas jo lietuviškai pasirodęs romanas Vagių gatvė (pranc. Rue Des Voleurs) penkmetį pralaukė mano knygų lentynoje, kol ją šią vasarą išsitraukiau skaityti į kelionę. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė pripažinta vertė Violeta Tauragienė.
 
Paprastai rašytojas Mathias Enard pristatomas kaip orientalistas, t. y. puikiai išmanantis Rytų kraštų kultūrą ir kalbą. Jis yra baigęs persų ir arabų kalbas, studijavęs jų literatūrą ir kultūrą, o šios žinios nenuėjo perniek, jos tapo atrama kurti grožinę literatūrą tokią, kokią, tikriausiai, nelabai kas kuria Europoje. Paprastai žiniasklaida ir politikai yra linkę ryškinti Vakarų civilizacijos ir Artimųjų Rytų kultūrų skirtybes, nevengiant sukelti sąmoningai tam tikras įtampas. Mathias Enard savo grožine literatūra stengiasi padaryti visiškai priešingus dalykus, jis savo kuriamose istorijose ieško Vakarų ir Artimųjų Rytų jungčių, kurių, pasirodo, esą kur kas daugiau, nei paprastai galėtume numanyti. Jo romanas Vagių gatvė šiek tiek geografiškai nukrypsta nuo Artimųjų Rytų ir žvelgia geografiškai ir geopolitiškai į Maroko ir Ispanijos plotmę. Kaip žinia, maurai kurį laiką valdė Ispanijos pietus, labiausiai Andalūzijos regioną, tad šis kraštas nuo VIII a. iki pat Renesanso priklausė būtent arabams, kurie paliko didžiulius kultūrinius paminklus ir kultūrinį poveikį šiems kraštams.
 
Bet romanas ne apie praeities arabus Ispanijoje, bet apie antrąjį šio šimtmečio dešimtmetį (apie 2010-2011 metus), kai kilo didžiulė arabų protestų banga Afrikos šiaurinėse šalyse. Pavargę nuo nesąžiningumo ir trokšdami demokratijos arabai išėjo į gatves, šis procesas paprastai vadinamas Arabų pavasariu. Kai kur jis buvo sėkmingas, o kai kur peraugo į pilietinius teroristinius išpuolius ir šalyse tapo tikra tragedija. Sirijoje, Libijoje ir Jemene sukilimai peraugo į ilgalaikius, kruvinus pilietinius karus, kurie ne tik nesukūrė demokratinės santvarkos, bet ir sukėlė humanitarines krizes. Maroke taip pat būta ekstremistinių išpuolių, apie kuriuos rašoma Vagių gatvėje. Pagrindinis išgalvotas veikėjas Lakdaras, jaunuolis, kuris įsimyli savo pusseserę ir dėl intymių nesantuokinių santykių jis užtraukia savo giminei gėdą. Po konflikto su tėvu jis pabėga iš namų ir kurį laiką valkatauja. Visa tai vyksta Maroko mieste Tanžere, kuriame ryškus liberalių musulmonų ir griežtų į fanatizmo linkusių ekstremistų visuomenės susiskirstymas. Galiausiai iš valkatos Lakdaras tampa teroristinės grupuotės įrankiu, jis pardavinėja prie mečetės lankstinukus ir literatūrą apie Koraną ir Alachą, tačiau pats širdyje nesijaučia nei labai tikintis, nei pritaria savo šeicho religiniam ekstremizmui.

Lakdaras svajoklis, jis svajoja vieną dieną persikelti per Gibraltarą ir gyventi laisvoje Europoje. Įsimyli ispanę, kuri mokosi arabų kalbos, o Lakdaras mokosi ispanų, todėl jie vienas kitam tampa mokytojais, tačiau vis aštrėjantis politinis konfliktas ir įtampa tarp tautiečių pasėja didelių abejonių ne tik dėl šeicho, bet ir geriausio bičiulio, kuris galimai įsivelia į kruvinus išpuolius Maroke. Visą knygos atmosferą gaubia pagrindinio veikėjo nepasitenkinimas tikrove ir politine įtampa, kuri prasilenkia su asmeninėmis svajonėmis ir intencijomis. „Aš tenoriu būti laisvas keliauti, užsidirbti pinigų, ramiai vaikštinėti su drauge, dulkintis, jeigu turiu noro, melstis, jei turiu noro, nusidėti, jeigu turiu noro, ir skaityti detektyvus, kai užsigeidžiu, ir kad niekas, išskyrus Dievą, neturėtų ko man prikišti (p. 136).“

Mathias Enard

 
Knyga pulsuoja melancholija. Ji lyginama su A. Camus romanu Svetimas ir, tenka pripažinti, tam tikrų egzistencialistinių prasmių yra, kaip, beje, ir svetimumo atmosferos. Lakdarą, manau, nuo fundamentalizmo išlaisvina vakarietiškos literatūros skaitymas. Veikėjas apsėstas knygomis, todėl jam be galo skaudu, kai mato, jog jo geriausias draugas niekšiškai ir neteisingai prilupa knygyno savininką. Jis mato ir įvertina, kokia gali būti agresyvi ir naikinanti fanatizmo jėga, iškelianti religiją virš paties gyvenimo. Veikėjas ima suprasti, kad šios įtampos visiškai ne dėl Alacho, jos susiformavo dėl skurdo, troškimo turėti galios ir kontrolės ir kažin kaip kompensuoti tą gyvenimą, kuriame tiek daug sunkaus darbo ir tiek mažai paguodos. „Bet tai buvo draugija, greta judantys žmonės: jie mergino drabužių pramonės darbininkes, tas švelnias rankutes, įskaudusias nuo birbiančių siuvimo mašinų, o kai tokių nebūdavo – žuvies šaldymo fabriko tarnautojas, nuo smakro iki kūšio tvoskiančias ešerūnais ir krevetėmis, ir visos jos jautriai reaguodavo į vulgarius mano bendranuomininkų su padirbtais „Ray-Ban“ norus suartėti, kai šie išdidžiai vesdavosi jas tarsi kokias princeses sušveist mėsainio į amerikietiškas greitojo maisto užeigas; jie truputį kėlė įspūdį, tarsi gyventų gyvenimą – tikrą gyvenimą, o ne rūsių gyvenimą, ne gyvenimą stuobrių, kuriems nekliuvo laimės dirbti Laisvojoje zonoje ir kurie ne tik uždirbdavo mažiau, bet ir buvo ne tokie elegantiški, neturėjo nei saulės akinių, nei liuksusinių telefonų, ir visas tas cirkas man atrodė kaip milžiniška sumaištis, nė iš tolo neprimenanti tų kvartalų, kuriuose aš užaugau, ir ypač tų kvartalų, kuriuose norėjau gyventi (p. 107-108).“
 
Galiausiai Lakdaras atsiduria Barselonoje, vadinamojoje Vagių gatvėje, kur glaudžiasi prostitutės, narkomanai ir neaiškūs vertelgos. Čia jis patiria išties, kas yra daugialypė Europa, bando megzti glaudžius santykius su mylimąja, tačiau nesėkmingai. Tai išties primintų Mari ir Merso iš romano Svetimas, nes šioji netipinė meilės linija tokia svetima ir abejinga kaip ir pats Lakdaro santykis su tikrove. Kas suformuoja tokį Lakdarą? Santykis ne tik su teroristais, bet ir nuolatinis gyvenimo trumpalaikiškumo pažinimas. Kurį laiką Maroke jis dirbo vertėju ir vertė bei skaitmenino Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų vardažodžius, nuolat apmąstydamas jų galimus gyvenimas. Vėliau Lakdaras įsidarbino morge ir padėjo pakvaišėliui paruošti laidojimui nežinomus kūnas, dar baisiau – prieš jį nusižudo morgo savininkas. Aplink pagrindinį veikėją vien pasaulio nusivylimas, vien mirtys ir nepastovumas, kurie ne tik atskleidžia svetimumą pasauliui, bet apskritai diktuoja M. Enardui knygos slogią melancholiją, kuri skaitytojui tuo pat metu yra ir poetiškai žavi, ir slegianti.
 
Man Vagių gatvė – tai Europos ir Afrikos pasibučiavimas, dviejų paribiuose esančių skirtingų pasaulių susitikimas. Gal ir tiesa, kaip sako Lakdaras pasakojime: „Arabų pasaulio vienybė egzistavo tiktai Europoje (p. 230).“ Nes tai, kas savita ir kasdieniška, nekelia svajonių kaip apie tolumoje esančią geresniąją perspektyvą. Juk tikriausiai ir pati Europa ir demokratija atrodo iš toli kur kas gražesnė, kai tiki jos šviesa, o kai atsiduri kaip Lakdaras Europoje, pamatai, kad visas pasaulis turi tų pačių problemų ir sunkumų. Tad Vagių gatvė man romanas visų pirma yra apie utopinio pasaulio viziją, trokštamą saugumą ir vietą, kurioje kiekvienas iš mūsų esame aprūpinti, gerbiami ir saugūs, apie tos utopijos paieškas ir griūtį. Gal todėl pasakojimo pabaigoje Lakdaras priima šokiruojantį sprendimą: jis pasirenka išsaugoti tą iliuziją, galimybę arabams kitapus Viduržemio jūros svajoti apie geresnį pasaulį. Gal Vagių gatvė ir nebus mėgstamiausias Mathias Enard kūrinys, tačiau jis atmosferiškai įtaigus, o joje dviejų skirtingų pasaulį sandūra nepaprastai aktuali, ypač šiomis dienomis, kai vis daugiau Lietuvoje girdime apie musulmonų reiškiamą poreikį statyti mečetes ir gerbti jų kultūrą ir religiją bei iš to kylančias politines ir kultūrines įtampas.
 
Maištinga Siela

Knyga: Ann Patchett "Bel Canto"

 Ann Patchett. „Bel Canto“ – Vilnius: Jotema, 2013. – p. 384.

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Į vasaros kelionių krepšį įsimečiau kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjusią garsios amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romaną Bel Canto (angl. Bel Canto), kurį į lietuvių kalbą išvertė Janina Masaitienė. Pastarąją įsigijau už kelis eurus mugėje. Nedaug Lietuvoje knygų sulaukia perleidimų, tačiau šioji visgi sulaukė. Leidykla Jotema pirmąkart lietuviškai šią knygą pristatė kietu viršeliu 2004 metais, o kišeniniu ir minkštu viršeliu perleido 2013 m., pastarąją aš ir skaičiau, nes puikiai tinka formatas ilgose kelionėse, nors kišeninio formato nemėgstu ir beveik niekada neskaitau.

Visgi Ann Patchett mano akiratyje atsidūrė ne dėl kišešinio formato, o dėl to, kad man patinka, kaip ji rašo. Kol kas geriausias jos kūrinys man asmeniškai tebėra Olandų namas (Baltos lankos, 2021), labai patiko ir kitas kūrinys – Vieningieji (Baltos lankos, 2017). Namų lentynoje tebėra ir kitas, dar neskaitytas romanas Nuostaba (Baltos lankos, 2018). Taigi Ann Patchett verčiama ir skaitoma lietuvių skaitytojų, tad tikėtina, kad ateityje turėtų pasirodyti ir prieš kelerius metus pasirodęs angliškai bene geriausiai vertinamas autorės kūrinys Tomas Leikas. Raginu leidyklas suklusti ir įsigyti šios knygos vertimo ir leidimo teises, nes girdėjau daug gerų jutuberių atsiliepimų.

Ann Patchett – garsi šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, knygyno savininkė ir laikoma įtakinga literatūros pasaulio asmenybių, garsėjanti gebėjimu jautriai narplioti sudėtingus šeimos bei bendruomenės santykius. Ji išgarsėjo tarptautiniu bestseleriu Bel Canto, kuris originalo kalba pasirodė 2001 metais ir beregint tapo itin populiarus. Beje, šią knygą 2018 metais ekranizavo režisierius Paul Weitz, o pagrindinį vaidmenį sukūrė mano mėgstama aktorė Julianne Moore. Tiesa, filmas įvertintas pusėtinai, tad ekranizacijos peržiūrą nusprendžiau pažiūrėti po perskaitytos knygos. Autorė išsiskiria tuo, kad jos knygose nėra tradicinių piktadarių – ji fokusuojasi į paprastų žmonių gerumą, atjautą ir tai, kaip jie elgiasi netikėtose gyvenimo krizėse. Be to, ji yra aktyvi nepriklausomų knygynų gynėja: kovodama prieš Amazon dominavimą, savo gimtajame mieste ji atidarė sėkmingą knygyną Parnassus Books. Įdomu ir tai, kad jos knygų audioversijas su malonumu garsina tokios Holivudo legendos kaip Tom Hanks ir Meryl Streep.

Pasirodo, romano siužetas įkvėptas tikrų 1996 m. įvykių Peru (įkaitų krizės Japonijos ambasadoje). Knygos veiksmas vyksta neįvardytoje Pietų Amerikos šalyje, kur prabangioje viceprezidento rezidencijoje vyksta vakarėlis japonų magnato garbei. Šventės „vinis“ – magnato dievinama garsi operos solistė Roksana Kos. Vakarėlio įkarštyje pastatą užgrobia vietiniai teroristai-ginkluoti sukilėliai, daugiausia iš jų džiunglėse apmokyti neišsilavinę jaunuoliai ir paaugliai. Planuotas greitas politinis išpuolis virsta kelis mėnesius trunkančia įkaitų drama. Uždaryti nuo išorinio pasaulio, nemokėdami vieni kitų kalbų (tarp įkaitų yra japonų, italų, prancūzų, rusų), įkaitai ir teroristai pradeda bendrauti per universalią kalbą – muziką ir meną. Roksanos dainavimas tampa tiltu, kuris pamažu ištrina ribas tarp nusikaltėlių ir aukų, sukuriant netikėtus draugystės ir meilės ryšius.

Visą romaną sudaro 10 skyrių ir epilogas. Tai įkaitų istorija, bet ji nepaprastai viltinga ir graži, nors Ann Patchett nestokoja ir įtampos, dažniau psichologinės, nei veiksmo. Pagrindinis veikėjas – japonų verslininkas Hacumi Hokosava, kuris dievina operą, todėl jo 53-čiojo gimtadienio proga jam specialiai nusamdoma dainininkė Roksana Kos ir rengiamas vakarėlis. Deja, viskas baigiasi kelių mėnesių apgultimi, per kurią veikėjai ne tik užmiršta gyvenimą išorėje, bet ir atranda ilgai užgniaužtus talentus, įsiplieskia meilės istorija tarp teroristės Karmen ir vertėjo Dženo, tarp operos solistės Roksanos ir verslininko Hokosavos. Vaizduojamos ir paralelinės istorijos, kurios autorei leidžia atskleisti sudėtingą daugiasluoksnį kosmopolitinį atskirą pasaulį. Jungiamasis veikėjas Dženas, poliglotas vertėjas, padeda susikalbėti ne tik teroristams, bet verčia liguistiškus ir kiek komiškus meilės prisipažinimus. Gal ne viskas įtikina ir istorija labiau komponuojama kaip koks būsimo filmo scenarijus, tinkantis masinio kino adaptacijai, bet skaityti vis vien smagu. Dženas ne tik rūpinasi komunikacija, bet ir pats įsimylį teroristę beraštę Karmen, kurią naktimis slaptai sandėliuke ima mokyti rašto ir kalbos. Auka moko budelį, o tai primena nuspėjamą Tūkstantis ir viena naktis naratyvą, kai meilė užsiplieskia dėl kuriamo intelektualiai pagarbaus mokinio ir mokytojo santykio. „Tavo mylimoji kaskart pasideda ginklą šalia mėlynos laivelio formos padažinės, kad galėtum mokyti ją skaityti. Į savo gyvenimą ji atėjo pro ventiliacijos angą, o kaip išeis – tai klausimas, neleidžiantis tau užmigti tas kelias laisvas akimirkas (p. 248).“

Ann Patchett

Bene svarbiausias romano idėjinis matmuo yra tai, kad pakitus gyvenimo sąlygoms veikėjai suvokia savo buvusio gyvenimo beprasmiškumą ir dirbtinumą. Gyvendami įkaitų gyvenimą, jie staiga suvokia, kad visą gyvenimą norėjo rūpintis ne savo verslu, o labiau ravėti sodą ir auginti pomidorus, klausytis visą laiką operos, darinėti ir kepti viščiukus. Veikėjų butaforiniai gyvenimai griūva, vedę vyrai įsimyli naujas pasijas, pamiršta žmonas ir verslus, svajoja apie laisvą ir tikrą gyvenimą. Pavyzdžiui, taip Hokosava apmąsto savo santuokinį gyvenimą su žmona: „Matė ją skaitančią romanus, bet ji niekada apie juos nekalbėjo. Žmona mokėjo gražiai užrašyti atvirukus. Puikiai auklėjo dukras. Staiga jam parūpo, ar pažinojo savo žmoną. Ar ji kada nors jautėsi laiminga? Jis laimingas jausdavosi būdamas atskirai nuo jos, kai grįžęs iš priėmimų atsisėsdavo prie grotuvo. Laimę jam suteikdavo (jei jis teisingai suprato tą žodį) tai, ką patirdavo klausydamasis muzikos. Ir dabar laimę jis patyrė per muziką. Skirtumas tik tas, kad tą muziką atlikdavo gyvas asmuo (p. 204).“

Nepaisant to, kad Ann Patchett stengiasi šiame kūrinyje atskleisti teroristų gerąsias savybes, vis dėlto kūrinys paklūsta trilerio būdingoms taisyklėms. Man regis, tai schematiškiausias skaitytas Ann Patchett romanas, kuris mažiausiai patiko iš visų jos kūrinių. Bet neapsigaukite, romanas įtraukia, jį skaityti lengva, autorė gerai žanriškai plėtoja įkaitų vyksmą, sugretina iš pirmo žvilgsnio prieštaringus veikėjus, bet daugiau ar mažiau jie pasirodo trafaretiški, įrėminti socialinių standartų ir kaukių, o romano tikslas tampa parodyti, kad galima suabejoti savo gyvenimu, kai tos socialinės kaukės, įsipareigojimai, sukurti patogūs ir inertiški gyvenimai ima eižėti ir skilinėti.

Skaitytojas yra nuolat paliekamas su klausimu: o kas nutiks, kai šis įkaitų vakuuminis pasaulis suskils? Ar veikėjai vėlei grįš į įprastinius savo vaidmenis ar iš tikrųjų leisis į nuotykį, į pasaulį, kurį mano susikursią po visko iš naujo? Tam tikra prasme pats geriausias romano psichologinis aspektas yra apie teroristų ir įkaitų iliuzijų susikūrimą ir tų iliuzijų trumpalaikiškumą. Ar tie keli mėnesiai, praleisti prabangiuose namuose, buvo tikresni už visą tai, ką jie patyrė laisvame gyvenime? Kur toji išsilaisvinimo riba? Patchett atskleidžia paradoksą: kartais nelaisvėn patekęs žmogus yra kur kas laisvesnis, nei būdamas socialiniame įsipareigojimų ir vaidmenų pasaulyje, tad įkaitų naujoji aplinka tampa tarsi komuna, kurioje iš dalies nebelieka teroristų ir įkaitų vaidmenų, toje terpėje kuriasi nauja tiesa ir tikrovė. Tiesa, šiek tiek viskas holivudiška, o kai kurie siužetiniai sprendimai labai neįtikina, pvz., staiga sopranu pragydęs ir gaidų nežinantis (vien iš klausos imituojantis Roksanos Kos balsą) berniukas Cezaris, ar vien tik šachmatų žaidimą stebėjęs Izmaelis, kuris sėdasi ir pradeda puikiai žaisti šachmatais. Keista, kad visi neišsilavinę teroristai žavisi kaip kokie inteligentai operiniu dainavimu, o ne kokiomis vietinėmis kaimo folklorinėmis dainelėmis. Kur kas labiau įtikina jų aistra žiūrėti muilo operą apie Mariją per televiziją. Atrodo, kad tie paaugliai tiesiog vaikščiojantys vunderkindai, niekada neturėję potencialo realiame gyvenime, tačiau visus juos autorė bando dirbtinai paryškinti esant ypatingus. Visi veikėjai su kažin kokiais ypatingais gebėjimais, turintys išskirtinumo ir primenantys ekspozicinius egzempliorius, todėl ir pati istorija, nors ir įtraukiai skaitoma, dvelkia schematiškumu. Knyga lengvesniam skaitymui, tinkanti atostogoms, tarp rimtosios ir populiariosios literatūros.

Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją"

 

Margaret Atwood. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 
„Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. Vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. Bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jei negali įveikti kliūties, apeik ją. Vanduo apeina (p. 63-64)“.
 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Koks džiaugsmas rasti laiko skaitymui. Ypač tokiam, kuriam nereikia atidėliojimo ar pertrūkio, o knygą gali perskaityti per vieną dieną, patirdamas visuminį jos teikiamą emocinį ir intelektualinį poveikį. Ilgai ieškojau perskaitytų knygų knygynuose 2008 metais lietuviškai išleistos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) knygos Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją (angl. The Penelopiad), kuri originalo kalba pirmąkart išleista 2005 metais. Penelopiada yra dalis tarptautinio projekto Canongate Myth Series, kuriame žymūs šiuolaikiniai rašytojai buvo pakviesti iš naujo interpretuoti įvairius pasaulio mitus. Margaret Atwood šiame projekte pasirinko perkurti Odisėjo ir Penelopės mitą, suteikdama balsą Odisėjo žmonai Penelopei bei jos nužudytoms tarnaitėms. Šiuo kūriniu autorė siekė permąstyti klasikinę istoriją iš moterų perspektyvos, kritiškai vertindama patriarchalinį požiūrį į ištikimybę ir teisingumą. Lietuviškai šios serijos knygos buvo pradėtos versti, bet, matyt, nesusilaukė ypatingo dėmesio, nes iš 30 kūrinių pasirodė tik Alexander McCall Smith, Karen Armstrong ir Jeanette Winterson mitų interpretacijos. Penelopiadą į lietuvių kalbą išvertė Irena Varnaitė.

 
M. Atwood interpretacija – tai pirmoji mano skaityta šios serijos knyga, bet pati autorė man puikiai pažįstama iš lietuviškai pasirodžiusių romanų: Oriksė ir Griežlys, Tarnaitės pasakojimas, Aklasis žudikas, Greis ir kt. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad šitaip įtrauks ir šitaip patiks Penelopiada. Tas, kas skaitė Atwood knygas, žino, kokio pajėgumo, įtaigumo ir aštrumo ji yra kūrėja. Pasirinkusi interpretuoti Homero kūrinį Odisėja, ji rėmėsi ne vien šiuo herojiniu epo, bet ir kitais pasakojimais. Labiausiai autorę sujaudino ir domino, kodėl po 20 metų kelionių ir Trojos karų grįžęs Odisėjas kartu su jau suaugusiu sūnumi Telemachu išskerdė ne tik Itakės rūmus apgulusius jaunikius, bet ir 12 rūmų ištikimų tarnaičių-vergių, kurios priverstinai sanguliavo su Penelopės sprendimo belaukiančiais jaunikiais. Autorė tarsi po 4 tūkstančių metų laukimo interpretuodama surengia teismą Odisėjui, sujungdama šiuolaikinio teismo sistemą su anų laikų tikrove.
 
Tekstas absoliučiai modernus ir parašytas jungiant šiuolaikinio romano principus su Antikos laikų dramaturginiais intarpais, pvz., dvylikos nužudytų tarnaičių balsai dažnai perteikiami choru, kuris Antikos dramaturgijoje dažniausiai atlikdavo žiūrovui apibendrinamąją ir aiškinamąją veiksmų funkcijas. Istoriją pasakoja pati Penelopė ir toli gražu ne iš Itakės, o iš Hado požemio karalystės, praėjus daugybei šimtmečių nuo senovės Graikijos įvykių. Penelopė išsilavinusi, ji žino, kas vyksta gyvųjų pasaulyje, kad yra atsiradusios technologijos, kad Viktorijos laikų žmonės užsiima spiritizmo seansais, per kuriuos retsykiais ji kaip vėlė pasirodo. Tačiau Penelopė priešingai nei Helenė ir Odisėjas, negeria iš užmaršties Letos upės vandens ir nesireinkarnuoja, tačiau pastebi, kad Hado požemis tampa krikščioniškojo pasaulio dalimi, keičiasi kaip ir viskas pasaulyje.
 
Penelopei suteiktas kantriosios ir nemažiau gudrios už Odisėją charakteris. Įdomu tai, kad Penelopė dar ir pavydi, nes labiausiai nenori būti antrarūše, bet, deja, tenka lygiuotis ir visada pralaimėti pusseserei Helenei, pačiai gražiausiai mirtingajai, kuri buvo pagrobta iš karaliaus Menelajaus karalaičio Pario ir išvežta į Troją. Galima sakyti, kad Helenė iš dalies kalta, kad Penelopė 20 metų nematė savo vyro Odisėjo, nes dėl jos kilo Trojos karas. Įdomu tai, kad ji nenuogąstauja dėl to, kad Odisėjas kelionėje galimai miegojo su Kirke ir Kalipse, jai kur kas svarbiau yra, kad trumpakojis pripažintų josios grožį ir protą.
 
Margaret Atwood tikslas yra ne tik papasakoti Penelopės versiją, bet kalbėti ir moterų tarnaičių balsais, kurios buvo nuteistos ne dėl to, kad kaip vergės sanguliavo su jaunikiais, bet dėl to, kad joms nebuvo duotas leidimas kaip vergėms sanguliauti. Kitaip sakant, vergystės įstatymas labai siauras, niuansas absurdiškai, bet to užteko, kad jos vis tiek būtų pakartos laivų virvėmis. Teisme jos prabyla ir prašo paskutinės pagalbos: „O piktosios, o furijos, jūs – paskutinė mūsų viltis! Maldaujame jus paskirti bausmę ir reikalaujame keršto už mus! Būkite mūsų gynėjos, mūsų, kurių gyvenime niekas negynė! Užuoskite Odisėją, kad ir kur jis eitų! Iš vienos vietos į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, kad ir kaip jis besislėptų, kad ir kokį pavidalą įgautų, susekite! Sekite jo pėdomis žemėje ar Hade, kad ir kur jis rastų prieglobstį, sakmėse ar pjesėse, didelėse knygose ar disertacijose, paraščių pastabose ar papildymuose! Pasirodykite jam mūsų pavidalais, mūsų sudarkytomis formomis, mūsų apgailėtinais kūnais! Tegul jis niekada neranda ramybės (p. 204-205).“

Margaret Atwood

 
Nors Homero Odisėjoje pats Odisėjas dažnai paminimas kaip gudragalvis, iš tikrųjų Penelopiadoje gudrumas įgauna neigiamą konotaciją, gudrumas – tai ne išmintis, o apgavimo meno persona (romane pažymima, kad Odisėjo motinos linijos senelis Autolikas buvo garsus apgaulės meistras, o iš tėvo pusės – pats Sizifas, kuris už gudrybes buvo nuteistas ridenti akmenį amžinai į kalną). Kita vertus, būtent gudrybė pasitarnavo argonautams laimėti Trojos karą su dirbtiniu žirgu, bet Penelopiadoje ši Odisėjo savybė tampa ne didvyriškumo rodikliu, bet nedorybe. Štai, kaip Odisėjas varžybose laimėjo Penelopę: „Odisėjas jas laimėjo. Jis apgavo, kaip vėliau sužinojau. Mano tėvo brolis, dėdė Tindarėjas, nors ir Helenės tėvas, kaip jums pasakojau (kai kas kalba, kad jos tikrasis tėvas buvęs Dzeusas), padėjo jam laimėti. Jis įmaišė į kitų varžovų vyną narkotiko, kad tie taptų vangesni, nors ne taip labai, kad tai pastebėtų: Odisėjui jis davė vaisto, turinčio atvirkščią poveikį. Šis dalykas tapo tradicija ir vis dar praktikuojamas gyvųjų pasaulyje, kai vyksta sporto varžybos (p. 55).“ Tai autorė kalba apie dopingą!
 
Nieko nuostabaus, kad herojai (tikriausiai be Sofoklio Antigonės) graikų mituose dažniausiai vaizduojami be išlygų vyrai. Šiuolaikinės moterų rašytojos linkusios perrašinėti mitus, paversti pasakojimus herojus (dievus, pusdievius ir mirtinguosius) demaskuojančiais kūriniais, kurie „atstato“ prislopintą ar negirdimą herojiniuose epuose moterų balsus. Iš tikrųjų Lietuvoje šių romanų vertimai per pastaruosius 10 metų pasiekė tikrą bumą: Pat Baker Mergelių tyla, Trojos moterys, Jennifer Saint Ariadnė, Elektra, Madeline Miller Kirkė. Šie romanai dažnai pasižymi kaip priešprieša klasikiniams kūriniams, turi ryškų feministinį atspalvį. Margaret Atwood Penelopiadą galima laikyti viena pirmųjų lietuviškai verstų sąskaitas suvedančių herojinių epų. Tačiau lyginant su kitais kūriniais, M. Atwood raiška modernesnė, ji nesistengia imituoti herojinių epų ir laikmečio niuansų, priešingai – jungia tiek struktūriškai, tiek kalbiškai, suteikdama Penelopei absoliučiai šiuolaikinį kalbėjimo būdą: „Jai patikdavo pasirodyti kokaisi nors Trojos laikų drabužiais, mano skoniui per daug puošniais, bet – chacun à son goût. Ji visiškai lėtai pasisaukdavo, tada nuleisdavo galvą ir žvelgdavo iš apačios į kiekvieną, kas ją būdavo burtais iškvietęs, nusišypsodavo savo firmine intymia šypsena – ir juos pakerėdavo! (p. 38).“ Taigi prancūziškas intarpas ir epitetas firminė šypsena leidžia autorei laisvai perteikti praeities įvykius iš šių dienų Penelopės tariamai pakitusios savivokos.  
 
M. Atwood kurdama naują herojinio epo interpretaciją nenutolsta nuo savo romano Tarnaitės pasakojimas ištarmių. Didelis dėmesys patriarchalinio pasaulio santvarkai ir to pasaulio neteisingam teisingumui moterų atžvelgiu. Autorė dekonstruoja patriarchalinį pasakojimą, iškeldama į dienos šviesą Penelopės išgyvenimus bei jos nužudytų dvylikos tarnaičių likimus, taip kvestionuodama istorijos objektyvumą ir galios dinamiką. Kūriniu taip pat atskleidžiamas moterų solidarumas bei jų kova už teisę būti išgirstoms pasaulyje, kuriame oficialiąją istoriją rašo tik vyrai. Kūrinys emocionalus. Autorė rašo užtikrintai, neimituoja herojinio epo stilistikos, tiesą sakant, rašo lakoniškai, bet iš to lakoniškumo išgauna jaudinantį ir herojiniams epams būdingos patetikos, kuri šiuo atveju yra tik privalumas, o ne trūkumas. Man labai patiko šis kūrinys, o finalinis teismas taip įtraukė, tarsi žiūrėčiau ir stebėčiau 4 tūkstančių metų bylos svarstymo pabaigą. Ar pasakojime iš tikrųjų išteisinamas Odisėjas, o gal jis pasmerkiamas teisme? Paliksiu sužinoti patiems.
 
Maištinga Siela

Knyga: Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai"

 Robert James Waller. „Madisono apygardos tiltai.“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – p. 157.

 

„Senos svajonės – geros svajonės, jos neįsigyvendino, bet džiaugiuosi, kad jų turėjau (p. 49).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Nepamenu, kada iki antros nakties skaityčiau knygą ir likus iki pabaigos 30-40 puslapių taip ilgai ir skausmingai... verkčiau! Amerikiečių rašytojo Robert James Waller (1939-2017) romanas Madisono apygardos tiltai (angl. The Bridges of Madison County) mane nunešė labai toli... Taip toli, kad nesitikėjau, kad šis iš pirmo žvilgsnio gal net sentimentalokas romanas taip smarkiai mane paveiks.

 

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, o jo pirmąjį leidimą anuomet išleido leidykla Tyrai 1996 metais, po to Jotema dar 2010 metais, o dar vėliau – Alma littera savo Pegaso kolekcijos serijoje nr. 12 perleido 2017 metais. Būtent šį leidimą įsigijau vos už kelis eurus vienoje knygų išpardavimo mugėje. Prieš kokį 12-15 metų buvau matęs paties Clint Eastwood 1995 metų ekranizaciją, kurioje jis pats su legendine aktore Meryl Streep atliko pagrindinius vaidmenis. Tiesa, tas filmas anuomet man įsiminė, netgi labai patiko, tik jį vertė kiek kitokiu pavadinimu Medisono grafystės tiltai. Lietuvių kalboje terminas county (JAV administracinis vienetas) dažniausiai verčiamas žodžiu „apygarda“. Nors istoriškai žodis „grafystė“ yra tiesioginis angliško žodžio county atitikmuo (kilęs iš feodalinės sistemos, kur valdo grafas), kalbant apie šiuolaikinę JAV administracinę sistemą, „apygarda“ yra kur kas tikslesnis ir labiau įprastas terminas.

 

Taigi, romaną įsigijau, pasidėjau ir pamiršau. Tik visai atsitiktinai važiuodamas į darbą įsimečiau paskaitymui, nes žinojau, kad darbe bus daug laiko, o dėl to, kad nedidukė ši knyga, todėl maniausi, smagiai ją paskaitinėsiu, o jeigu nepatiks – neskaitysiu. Pradėjau ją vėlai darbe, o užbaigiau jau antrą nakties. Taigi, vienos paros skaitinys visada pasiteisina, nes kūrinys be didelio pertrūkio atsiveria emociškai ir užtikrintai. Mėgstu tokias netikėtas ir emocingas literatūrines patirtis, jos iš esmės sugrąžina tikėjimą literatūra.

 

Madisono apygardos tiltai paties autoriaus parašyti per 11-12 dienų, labai greitai 1991 metais ir išleisti JAV rinkoje nedideliu 5000 tiražu. Niekas nesitikėjo, kad knyga taps tikru bestseleriu, o ją išpopuliarino patys skaitytojai, kalbėdami be perstogės apie šią ypatingą knygą. Pats autorius Robert James Waller ilgą laiką yra gyvenęs Ajovoje, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį jis praleido šioje valstijoje ir turi nemažai sąsajų su pagrindiniu romano veikėju Robertu Kinkeidu. Rašytojas dirbo Šiaurės Ajovos universitete, kur dėstė vadybą bei ekonomiką ir kurį laiką ėjo verslo mokyklos dekano pareigas. Kaip ir Kinkeidas, taip ir Walleris domėjosi Madisono apygardos dengtais tiltais, mėgėjiškai juos fotografavo, o įkvėptas to kraštovaizdžio ėmė dėlioti mintyse galimą nebe pirmos jaunystės meilės istoriją. Iš tos minties ir atsirado idėja parašyti apie atskalūną („paskutinį koubojų“) Robertą Kinkeidą ir italų imigrantę, seniai ištekėjusią už amerikiečių fermerio Frančeską Džonson.

 

Romanas autoriui atnešė ne tik didelį populiarumą, bet ir turtus. Deja, 1997 metais teko išsiskirti su 36 metus pragyventa žmona, galiausiai vesti kitą. Autorius 2017 metais pralaimėjo kovą su reta kraujo vėžio forma ir mirė garbingo amžiaus, palikęs ne tik šį romaną, bet ir kitus garsius savo kūrinius, tačiau būtent Madisono apygardos tiltai tapo pačiu populiariausiu jo literatūriniu kūriniu. Skaitant pirmuosius puslapius, nesunku suprasti kodėl, nes jis tarsi sukuria fikciją, jog istorija priklauso ne jam, o Frančeskos palikuonims, kurie kreipėsi į jį, norėdami įprasminti mirusios mamos meilės istoriją. Taigi bevardis autorius sėdasi ir parašo romaną, remdamasis išlikusiais Frančeskos užrašais, laikraščio iškarpomis ir vaikų liudijimais...

 

O istorija apima veikėjų visą gyvenimą, tačiau pati meilės konkreti istorija trunka viso labo 4 dienas. Ji papasakota iš kelių perspektyvų, bet visada jautriai ir įtaigiai. Tai, kaip minėjau, senų ir gyvenime daug mačiusių žmonių istorija. Frančeska – dviejų vaikų motina ir fermerio žmona lieka 4 dienoms viena namuose, kol vieną popietę pasiklausti kelio įvažiuoja Robertas Kinkeidas, žurnalo fotografas, fotografuojantis dengtus Madisono apygardos tiltus. Frančeska pasiūlo avantiūrą, ji pati parodo paklydėliui tiltą, savo ūkį, supažindina su šunimi ir pakviečia alaus... Atrodo, kad kurį laiką niekas nevyksta, tačiau vyksta iš esmės visą jųdviejų gyvenimą pakeisianti meilės, aistros ir traukos istorija.

 

Iš vienos pusės, nesu skaitęs nieko erotiškesnio. Autorius toks švelnus senstelėjusiųjų aistrai ir meilei, kad pro akis negali nepraslysti taiklios erotinę įtampą žadinančios teksto detalės. Ir ne vien tik apie moterį, bet ir apie vyrą: „Kitaip nei vietiniai žmonės, mintantys daugiausia bulvėmis su mėsa ir padažu, kai kurie iš jų – tris kartus per dieną, atrodė, lyg Robertas Kinkeidas nevalgytų nieko, išskyrus vaisius, riešutus ir daržoves. „Tvirtas, - pagalvojo ji. – jis atrodo tvirtas, fiziškai.“ Pastebėjo, koksai siauras jo užpakalis, aptemptas džinsų, - kairėje užpakalinėje jų kišenėje ji matė piniginės kontūrus, o dešiniojoje – skarelę, - ir kaip lengvai vaikščioja, be jokio nereikalingo judesio (p. 42).“

Robert James Waller

 

Visgi Frančeskos požiūris į atėjūną nėra atsitiktinis, ji, kaip ir daugelis pokario moterų, nugrimzdusi į gyvenimišką santuokos ir vaikų auginimo rutiną, yra pamiršusi, ką reiškia būti geidžiama moterimi. Nors ji myli savo vyrą, tačiau jaučia, kad santuokoje ji nėra laiminga, tačiau niekada nėra apie tai su niekuo kalbėjusi. „Vienas dalykas – nuspėjamumas, visiškai kitas – baimė ką nors keisti. O Ričardas bijojo permainų, bet kokių permainų jųdviejų santuokoje. Apie tai išvis nenorėjo kalbėti. O ypač nenorėjo kalbėti apie seksą. Erotika, pagal jo mąstyseną, tam tikra prasme pavojingas ir nepadorus reikalas (p. 89).“

 

Ar tai romanas vien tik apie romaną, kuris kyla iš pamiršto moteriškumo? Nemanau. Autorius visa tai ne tik išreiškia erotiškai, bet ir sudvasina, sutaurina, atšlieja nuo buitinio meilės romano, atvirai mistifikuodamas įvairiomis Visatos ir fotografavimo apie šviesą ir objektą teorijomis ir geba papasakoti apie abejones ir tikrumą. Vieną akimirką besimylėdamas Robertas Frančeskai ištaria: „Štai kodėl esu šioje planetoje šiuo metu, Frančeska. Ne tam, kad keliaučiau ar fotografuočiau vaizdus, bet tam, kad mylėčiau tave. Dabar tai suprantu. Daugiau metų, negu gyvenu šiame pasaulyje, aš kritau nuo krašto kažkokios didžiulės aukštumos laike atgalios. Ir visus tuos metus aš kritau tavęs link (p. 105).“ Nieko nuostabaus, kad įsimylėjėlių kalba lyriška, kone poetinė. Turint galvoje, kad Frančeska turi literatūrinį išsilavinimą, o provinciali Madisono kaimynystė niekada neatliepė jos poetinio mąstymo, Robertas jai tampa kaip ateivis, apsireiškimas. Tekste ne kartą jis palyginamas su šamanu, kadangi geba apkerėti.

 

„Kai aš baigsiu su tuo tiltu, kurį šiandien matėme, jis neatrodys visai taip, kaip jūs tikitės. Būsiu padaręs iš jo kažką nuosava, parinkdamas objektyvus ar fotografavimo kampą, arba bendrą kompoziciją, o tikriausiai – visus šiuos dalykus derindamas... Aš nefotografuoju daiktų tokių, kokie jie yra, o mėginu paversti kažką, kas atspindėtų mano asmeninį suvokimą, mano dvasią. Mėginu surasti vaizde poeziją (p. 56).“ Galiausiai visa tai tampa paradoksu – Kinkeido tikrasis objektas (Madisono tiltai) nukrypsta į subjektę Frančeską. Rašytojas tarsi pritaiko ezoterinius modelius, t. y. Roberto išskirtinis požiūris pasaulį ir į Frančeską atveria niekada neatvertą aistrą, sielų giminystę ir bendrystę.

 

Didžiausia šio pasakojimo tragedija yra ta, kad Frančeska neįstengia surizikuoti ir palikti savo šeimos, nors yra kaip niekad tikra, kad Robertas yra jai skirtasis. Ji dėl pareigos atsisako dvasinės meilės ir likusius dešimtmečius slapta nugyvena mylėdama vyrą, su kuriuo viso labo nugyveno tik 4 žmogiškojo gyvenimo dienas. Žinoma, romano pabaiga apie barstomus pelenus aplink Madisono tiltą labai melodramatiška, tinkanti ekranizacijai, bet šiame puikiame romane labai veikia. Autorius tarsi visada yra ant sentimentalumo ribos, bet jos neperžengia, nes visame pasakojime bando sukurti filosofinį magišką dvasinės ir fizinės traukos filosofinį matmenį, kuris išteisina veikėjus nuo buitinio aistros paklydimo. Istorija vaizduoja septinto dešimtmečio vidurį, dar prieš pat Seksualinės revoliucijos pradžią, kai vos tik atsirado The Beatles, tad iš moterų, tokių kaip Frančeska, visuomenė tikisi besąlyginio atsidavimo. Tai viena iš logiškai pasirinktų strategijų, kodėl Frančeska sudvejoja ir pasilieka su vyru ir vaikais, nes pareiga šeimai yra svarbiau už tikrąją meilę, kitaip sakant, tai romanas kartu ir apie pasirinkimus, nulemtus sociumo laikmečio tendencijų.

 

Romanas vis dar sukrečia šiandien, labai jį rekomenduoju. Literatūrinės raiškos atžvilgiu pasakojimas taip pat nėra lėkštas, jis dinamiškas, atveriantis lakoniškai tiek moterišką, tiek vyrišką perspektyvas, panaudoti laiškai, turi rėminę pasakojimo kompoziciją... Visgi labiausiai pribloškia jautrus ir švelnus knygos turinys, kuriame autorius pabrėžia laiko trapumą ir neišvengiamą būtinybę rinktis tarp trumpalaikės aistros bei saugaus, tačiau emociškai išblėsusio gyvenimo modelio. Galiausiai romanas tampa odė pasirinkimui aukoti savo jausmus dėl kitų žmonių gerovės, įrodant, kad tikra meilė kartais pasireiškia per tylų atsiskyrimą: pasaulyje, kuriame viskas yra abejotina, toks tikrumas pasitaiko tik kartą per gyvenimą. Labai rekomenduoju dar neskaičiusiems!

 

Maištinga Siela

Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Užmirštos bylos"

Kate Atkinson. „Užmirštos bylos“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 362.

Sveiki, skaitytojai!

Esu dėkingas britų rašytojai Kate Atkinson (g. 1951), kad pernai su savo debiutiniu romanu Anapus fotografijų (Alma littera, 1999) pralaužė mano neskaitymo etapą. Toji knyga tapo 2025 metais asmeniškai vienu geriausių skaitytų kūrinių, tad iškart ėmiau dairytis, ką dar lietuviškai turime iš Kate Atkinson literatūros. Leidykla Tyto alba kaip tik buvo išleidusi jos 2004 metais originalo kalba pasirodžiusį detektyvą Užmirštos bylos (angl. Case Histories), kurią į lietuvių kalbą išvertė Augustė Burbaitė.

Užmirštos bylos turi, kaip ir visos populiarios knygos, skambias antraštes, šįkart kūrinį šlovina amerikiečių siaubo romanų karalius Stephen King, teigdamas, kad Atkinson romanas geriausias to dešimtmečio parašytas detektyvas. Neslėpsiu, kad detektyvų skaitau itin mažai, o tuos, kuriuos per pastaruosius penkerius metus įveikiau, jaučiausi apgaulingai, nes atrodė, kad turėčiau skaityti geresnę literatūrą ir nešvaistyti laiko tuščiai. Kaip su K. Atkinson Užmirštomis bylomis, kuri kai kurių skaitytojų jau laikoma klasikų klasika ir pagal kurį sukurtas to paties BBC dviejų sezonų (2011-2013) serialas su garsiu aktoriumi Jason Isaacs? Tiesa, serialo nemačiau, tad knygos negaliu palyginti su ekranizacija, tačiau jo IMDb reitingas gana aukštas, siekiantis 7,8 (savo balsus atidavė kiek daugiau nei 5,5 tūkstančiai interneto vartotojų).

Nuo pirmųjų puslapių Užmirštos bylos mane pribloškė... savo panašumu į debiutinį autorės romaną Anapus fotografijų. Kuriama šeimos saga, kai kurių veikėjų vardai tie patys. Pirmoji byla pasakoja mergaitės Olivijos dingimą, kai šioji su seserimi Amelija nusprendžia pernakvoti pastatytoje palapinėje. Po nakties Olivija dingsta, Amelija pabudusi jos neberanda, tiesą sakant, mergaitė niekada taip ir neatsiranda, o šią bylą po daugel metų iš naujo bando spręsti Džeksonas Brodis, bendraudamas jau su suaugusiomis šios istorijos moterimis: Amelija, Džulija ir Silvija. Tai išties primena šeimos sagą, tačiau Atkinson šįkart kuria trinarę istoriją, susiedama per Džeksono personažą dar dvi atskiras istorijas: Teo netenka savo aštuoniolikmetės mylimos dukters Loros; pogimdyvine depresija serganti jauna moteris perskelia kirviu savo vyrui galvą...

Po daugel metų šių istorijų veikėjai susitinka, tęsia savo istorijas. Užmirštos bylos, tiesą sakant, labai įtraukė, turint galvoje, kad Kate Atkinson šįkart kuria žanrinę literatūrą, gal ne tokią sodrią kaip anuomet Anapus fotografijų, tačiau labai aiškiai juntamas literatūrinis talentas pasakoti tiek iš vaikų perspektyvos, tiek iš moters, tiek iš vyrų. Nors romanas subalansuotas kaip detektyvas, visgi, man pasirodė, kad moterų personažai įdomesni, įtaigingesni (ar tai susiję su tuo, kad rašytoja irgi moteris, todėl linkusi išmanyti moters charakterio subtilybes?). Mažiausiai man patiko pats Džeksonas, jis man buvo tipinis detektyvinių serialų klišinis veikėjas be įdomybių. Žinoma, Džeksonas gyvena dviejuose pasauliuose, kaip ir pridera detektyvams: suirusios šeimos griuvėsiuose stengiasi būti pavyzdingas tėvas mažametei dukrai ir neapkenčia buvusios žmonos naujojo sutuoktinio, kurį mato kaip savo dukters potencialų pedofilą. Tai skaitydamas vis galvojau: kur aš tai jau mačiau ar skaičiau?

Šįkart K. Atkinson kuria savitą humorą, nemažai per seksualinio pobūdžio situacijas ir pokalbius, o tai man pasirodė šiek tiek dirbtinokai. Nors bylos apie žmogžudystes, tačiau rašytoja randa savitus (britiškojo?) humoro elementus. Pavyzdžiui, vienas ryškesniu leitmotyvų lyginti ir ligintis su šunų veislėmis pagal charakterio pobūdį (panašiai kaip horoskopai): „Džeksonui buvo nė motais, kai ji pasakė, kad jis primena anglų pointerį, bet išgirdęs, jog Džulija jį palygino su vokiečių aviganiu, kaip mat nušvito. Džulija parinko jam tobulą veislę – ne dobermanas, ne rotveileris ir tikrai jau ne pointeris, o iš akies luptas vokiečių aviganis (p. 148). Kiti veikėjai irgi turi savo šuniškus prototipus.

Kate Atkinson

Amelija ir Džulija – vienos ryškiausių šios knygos personažių. Amelija – drovi, uždara ir viską, kas seksualu, niekinanti moteris, tiesa, dar ir save laikančia nutukusia ir negražia. Štai sesuo liūtė – aktorė Džulija, jos priešingybė, atvira, aistringa ir gal net kiek per tiesmuka, bet tokios patinka vyrams. Jos iš esmės romane sudaro klasikinę komišką porą, kaip koks Don Kichotas ir Sančo Pansa. Tenka pripažinti, kad jų bendravimo kodas knygoje vietomis kėlė nerimą, nes daug buitiškumo, pasiplepėjimo erzinant viena kitą. Ką noriu pasakyti? Kad tai nėra įtempto siužeto trileris, autorė daug dėmesio skiria charakterio kūrimui, aplinkai, kasdieniniams veikėjų ritualams, tad įtampa čia nėra svarbiausias dalykas, kur kas svarbiau atskleisti veikėjų psichologiją ir motyvus, traumas, patirtas po lemtingos tragedijos ir suformavusias jų ilgalaikius stereotipus. „Amelija žinojo, kad iš dalies Džulija visada liks aštuonerių, lygiai kaip ir ji pati – vienuolikos, tokio amžiaus, kai pasaulis ėmė ir sustojo (p. 211).“

Neslėpsiu, kad romano pradžia man patiko kur kas labiau, nei pati pabaiga, kurios paslaptys pamažu išaiškėja be didesnės kulminacinės įtampos, kaip kad būdinga labiau šeimos sagos istorijoms, nei detektyvams. Autorės strategija savo apoloniškosios prozos plunksną priderinti prie detektyvams būdingų šablonų pasiteisino, tad knyga išėjo kaip tiesiog kitoks detektyvas, t. y. intelektualesnis, sodresnis ir literatūriškesnis.

Užmirštos bylos pasiteisina, nes intriga nedingsta, bet ir pasakojimas, nors ir turi retsykiais banalokų ir pernelyg paprastų sprendimų, pvz., peroksidinė benamė išgelbsti kapinaitėse storulio Teo gyvybę ir jiedu lieka kartu – happy end! Skaitant ištiko ir šiokia tokia nostalgija. Prisiminiau Džeksono klausomus country muzikos garso takelius ir XXI amžiaus pradžios pop muzikos garsiausius atlikėjus, kurie minimi romane: Justin Timberlake, Christina Aguilera, kurių plakatai tuomet kabėjo ant sienos (romanas išleistas 2004 m.). Ar dabar kas nors ant sienų vis dar klijuoja plakatus, kai visų dėmesys sutelktas į išmaniųjų ekranus?

Užmirštos bylos, pasirodo, yra tik pirmoji serijos apie tyrėją Džeksoną dalis. Iš viso jau yra pasirodžiusios 6 dalys, kurias, kaip teigiama internete, galima skaityti kaip atskiras knygas be jokio eiliškumo, jas jungia tik pats Džeksonas. Ar bus jos verčiamos ir leidžiamos lietuviškai Tyto albos, kaip kad Lucinda Riley Septynių seserų serija, sunku pasakyti. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Manau, kad taip, nes tai savitai sodrus detektyvas, kuris pakylėjo skaitymo malonumą į kitokį, nei vien populiariosios literatūros teikiamo džiaugsmo lygį.

Maištinga Siela