John
Boyne. „Širdies tūžmai neregimi“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p.
576.
Sveiki,
mieli skaitytojai!
Apie
Berniukas dryžuota pižama (Gimtasis žodis, 2009; Sofoklis,
2020) airių autoriaus John Boyne (g. 1971) romaną, pasirodžiusį
lietuviškai, Širdies tūžmai neregimi (angl. The Heart’s
Invisible Furies) sužinojau iš socialinių tinklų, kuriuose knygų
skaitytojai dalijosi pirmaisiais atsiliepimais, o jie pasirodė besą
suokalbiškai labai puikūs. Knyga lyginama su amerikiečių rašytojo John Irving
kūryba. Tiesa, pats J. Boyne skiria šį romaną būtent jam, matyt, išreikšdamas
pagarbą ir neslėpdamas šio rašytojo įtaką savo kūrybai. Nesu skaitęs Berniukas
dryžuota pižama, parašytą 2006 metais, tačiau kaip ir daugelis mačiau po
kelerių metų pasirodžiusią sėkmingą garsiąją ekranizaciją. Nors knyga buvo
vertinama gerai, tačiau būtent Širdies tūžmai neregimi yra laikoma
ambicingiausia autoriaus knyga. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
ir yra priskiriama prie LGBTQ+ literatūros, kuri vis drąsiau verčiama ir matoma
lietuviškoje knygų rinkoje.
Romanas
Širdies tūžmai neregimi autoriaus parašytas originalo kalba 2017 metais
ir vos tik jį pradėjau skaityti, pamaniau, kad ir kūrinį reiktų ekranizuoti,
nes knygos stilius absoliučiai kinematografiškas, tarsi jau savaime užprogramuota,
jog šioji medžiaga taps mini serialu arba filmu. Beje, teko skaityti, kad tam
tikros kompanijos yra susidomėjusios šiuo John Boyne kūriniu ir norėtų adaptuoti
ekrane. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad knyga su LGBTQ+ indeksu, nors tenka
pripažinti, kad savaime ji nėra nei politiška, nei skirta vien tik šiai
bendruomenei. Kaip ir vyrų ar moterų literatūra, taip ir LGBTQ+ yra skirta
visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar
įsitikinimų apie žmonių seksualumą.
Pats
autorius taip pat neslepia savo homoseksualumo. Nors kai kurie jo romanai
absoliučiai neturi jokio LGBTQ+ teminių užuominų, John Boyne ilgai nekalbėjo
apie savo kaip homoseksualo patirtis itin konservatyviuose 8-jame ir 9-ajame
dešimtmečiuose Airijoje, kai seksualinė orientacija viešai buvo smerkiama dėl
įsigalėjusio katalikybės požiūrio į šiuos asmenis. Širdies tūžmai neregimi
patį autorių paskatino interviu pradėti kalbėti apie šias patirtis, jos labai
panašios į Sirilo Eiverio, pagrindinio knygos veikėjo, patyrimus, galima
sakyti, tai savotiškas paties autoriaus prototipas. Tai asmeniškiausia
autoriaus knyga, kurioje jis apmąsto visų Airijos homoseksualų pasilikusius
skaudulius, atsiradusius dėl katalikų Bažnyčios suformuoto viešojo smerkimo,
smurto protrūkio dėl AIDS, šiaip keistų žmonių įsitikinimų ir prietaringumo.
Autorius
centre vaizduoja Sirilą Eiverį, kuris yra įvaikintas pasiturinčios Čarlio ir
rašytojos Modės šeimos, tačiau su įtėviais santykiai yra šalti ir dalykiški.
Sirilą paliko motina, negalėjusi jo užauginti, nes ji pastojo nuo savo tetos
vyro ir buvo išvaryta iš mažo Airijos miestelio, vietos kunigui ją viešai
pažeminus prieš visą bendruomenę mišių metu. Knygoje ne kartą užsiminta, kad
Airijos visuomenę valdo ne politikai, o kunigai, kurie pasitelkę neapykantą ir
galią niekino moteris, o ką jau bekalbėti apie homoseksualius asmenis. Tikriausiai
esate girdėję apie Magdalietes, jaunas merginas skalbėjas, uždarytas
vienuolynuose, kol pagimdys benkartus – Sirilo motinos atvejis labai panašus,
tik ji pasirinko ne Bažnyčios prieglobstį, o pati save išlaikyti Dubline bei
pamiršti buvusį gyvenimą. Lytinio švietimo, žinoma, anuomet nebuvo, tad gimstamumas
ir nesusipratimai buvo dažni atvejai. Įtaigiai sukurta Sirilo mamos Katerinos
Gogin asmenybė, turint galvoje, jos sunkų ir atkaklų įsitvirtinimą Dubline, ji
knygoje tampa protesto simboliu prieš nusistovėjusį tuometinį požiūrį į
vienišas motinas.
Istorija
prasideda 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, ir tęsiasi iki pat
2015-ųjų. Iš tikrųjų tai asmenybės tapsmo romanas, vaizduojantis lemtingus augančio,
bręstančio, ieškančio ir galiausiai senstančio Sirilo gyvenimą. Labai svarbus
romano audinys yra Airijos istoriniai ir kultūriniai kontekstai, kurie atskleidžia
suvaržytą visuomenę net tik dėl seksualinės orientacijos, bet ir dėl moterų
teisių. Šalis, kurios moralinius aspektus formuoja nuodėmingi ir smerkiantys,
nebaudžiami kunigai, iš esmės smukdė šalį į didžiulę ekonominę ir antišvietėjišką
duobę. Sirilas myli geriausią savo draugą Džulijaną Vudbydą, kurio tėvas
perpirko Sirilo įtėvio namus po sukčiavimo bylos. Jiedu drauge mokosi koledže,
Džulijanas turi nepasotinamą aistrą moterims, tad Sirilas supranta, kad neturi
jokių šansų užmegzti intymių santykių su geriausiu draugu. Negana to, jis
kreipiasi į gydytoją dėl homoseksualumo kaip sutrikimo, o šis tik pasakė, kad
Airijoje homoseksualų nėra ir negali būti (panašiai kaip nebūta sekso Sovietų
Sąjungoje), todėl jo sėklides pradeda badyti adatomis, idant šitaip sukeltų
emocinį skausmą pagalvojus apie vyrus. Tokie sadistiniai „gydymo“ variantai XX
amžiuje vis dar buvo labai paplitę ne tik Airijoje, bet ir konservatyviose
kitose visuomenėse.
John Boyne
Pasakotojas
iš tikrųjų itin kritikuoja Airiją, o veikėjai, ypač nukentėję ir šalį palikę
homoseksualai, negaili karčių žodžių savo šaliai. „Toje supistoje skylėje
niekas niekada nepasikeis. Airija – atsilikusi skylė, kurią valdo šlykštūs,
pikti sadistai kunigai, o vyriausybė taip alpsta nuo koloračių, kad faktiškai
leidžiasi vedžiojama už pavadėlio (p. 330).“ Šalies ir homoseksualų
susipriešinimas, sakyčiau, būdingas ne tik Airijai, bet ir Lietuvai. Žinau ne
vieną homoseksualą, kurie paliko Lietuvą ir nieko gero negali pasakyti apie
savo šalį. Toji skaudi konfrontacija, kad savo šalyje esi niekinamas už tai,
kas esi, nors iš tribūnos tauzijama apie tai, kad reikia būti savimi, yra
skaudinantis veidmainystės fenomenas.
Airija
vaizduojama apsėsta moterų užguitumu ir nekentimu. Štai kaip daktaras
(išsilavinęs žmogus!) samprotauja su Sirulu: „Mano galva, šio miesto
moteriškės eina velniop. Visos kaip viena pasileidusios ir apėjusios ligom. Mano
nuomone, nereikėjo leisti joms balsuoti. Tai dabar ir prisigalvoja (p. 213).“ Šie
visuomenės niuansai kaip homofobija ir moterų nekentimas romane yra, sakyčiau,
vieni įdomiausių romano sudedamųjų temų. Kitas pasakojimo lygmuo yra gana seriališkas.
Knyga neatrodo visada įtikinama, o autorius renkasi pagyvinti pasakojimą
dinamiškais ir serialą primenančiais sprendimais, pvz., ne kartą Sirilui
nutinka kuriozai: per savo homoseksualumo išpažintį numiršta kunigas arba
mieste per teroro aktą susprogdintas paminklas sutraiško jo dievobaimingą draugę,
su kuria bandė megzti santykius, arba vaikinuko iš Slovėnijos Ignaco rūpinimasis
ir detektyvinė-kriminalinė linija su žmogžudystės elementais. Tam tikra prasme
net santykiai ir lemtingi susitikimai su biologine motina, apie kurią niekas
nenutuokia, taip pat priduoda seriališkumo, kuris būdingas
populiariosios literatūros nišai.
Ar
tai blogai? Nepasakyčiau, nes skaityti tikrai lengva dėl neapsunkinto
literatūriškumo, apskritai šis stilius būdingas airių ir anglosaksų literatūrai.
Norisi pagirti, kad šįkart dialogai knygoje pavykę itin gyvi, per kuriuos
prasiveržia natūrali šnekamosios ir buitinės kalbos raiška, kurią gerai perteikė
Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Kartais literatūroje dialogai būna perdėm
literatūriški, stoiški, šalti ir oficialūs, o čionai suteikiamas dublinietiškas
savitas kalbos kodas. Tiesa, didžiąją knygos dalį būtent ir sudaro įvairūs
pasikalbėjimai, per kuriuos perteikiami ne tik veikėjų žmogiškieji aspektai,
bet ir įvairių Airijos, Amsterdamo ir Niujorko, kur vyksta veiksmas, laikmečio
tendencijos. Tenka pripažinti, kad ne visada šie pasiplepėjimai, nusidriekę
dešimtis puslapių, atrodė būtini ir įtikinami, bet tokius pat pasakojimo būdus
mėgsta minėtas amerikiečių rašytojas John Irvingas.
Visgi
romanas pavyko kolosalus, kadangi aprėpia ne vieną laikmečio tendenciją. Šiandien
tiek Airijoje, tiek daugelyje Vakarų šalių nebereikia slaptytis ir gyventi
prisitaikėliško gyvenimo, kokį sau bandė susikurti Sirilas vesdamas moterį. Simptomiškai
vis dar daug gėjų ir lesbiečių niekinančiųjų, kurie mielai norėtų juos visus
matyti tylius ir vaidinančius jų akims patogų gyvenimą. Taigi romanas Širdies
tūžmai neregimi – tai pasakojimas apie pasaulį, kurio jau nebėra Airijoje. Pasaulį,
kurį reguliavo griežta ir gėdinanti Bažnyčia, asmeninės laisvės paaukojimas dėl
visuomenės standartų. Šiandienos pasaulyje esame mokomi gyventi visų pirma sau
ir dėl savęs, vengti dirbtinių ir nepatogių veidmainiškų visuomenės vaidmenų,
bet kartu tikimės iš politikų ir kitų visuomenės veikėjų tam tikro pozavimo. Romanas
visa tai perteikia jautriai ir empatiškai parodydamas, kokie nuožmūs ir
sudėtingi buvo laikai kitokiems žmonėms. Knyga parašyta sklandžiai, nestokojant
emocinio intelekto ir kritikos Airijos istoriniams lūžiams. Būtų galima iš
dalies lyginti su Hanya Yanagiharos romanu Mažas gyvenimas, bet John Boyne
istorija pasirodė labiau dinamiškesnė ir atviresnė visuomenės nepatogiems
klausimams, kaip pavyzdžiui, kas kuria ir ką iš tikrųjų galima laikyti šeima, ar
melas gali pateisinti draugystę.
Maištinga
Siela
