Knyga: John Boyne "Širdies tūžmai neregimi"

 

John Boyne. „Širdies tūžmai neregimi“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 576.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Apie Berniukas dryžuota pižama (Gimtasis žodis, 2009; Sofoklis, 2020) airių autoriaus John Boyne (g. 1971) romaną, pasirodžiusį lietuviškai, Širdies tūžmai neregimi (angl. The Heart’s Invisible Furies) sužinojau iš socialinių tinklų, kuriuose knygų skaitytojai dalijosi pirmaisiais atsiliepimais, o jie pasirodė besą suokalbiškai labai puikūs. Knyga lyginama su amerikiečių rašytojo John Irving kūryba. Tiesa, pats J. Boyne skiria šį romaną būtent jam, matyt, išreikšdamas pagarbą ir neslėpdamas šio rašytojo įtaką savo kūrybai. Nesu skaitęs Berniukas dryžuota pižama, parašytą 2006 metais, tačiau kaip ir daugelis mačiau po kelerių metų pasirodžiusią sėkmingą garsiąją ekranizaciją. Nors knyga buvo vertinama gerai, tačiau būtent Širdies tūžmai neregimi yra laikoma ambicingiausia autoriaus knyga. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir yra priskiriama prie LGBTQ+ literatūros, kuri vis drąsiau verčiama ir matoma lietuviškoje knygų rinkoje.
 
Romanas Širdies tūžmai neregimi autoriaus parašytas originalo kalba 2017 metais ir vos tik jį pradėjau skaityti, pamaniau, kad ir kūrinį reiktų ekranizuoti, nes knygos stilius absoliučiai kinematografiškas, tarsi jau savaime užprogramuota, jog šioji medžiaga taps mini serialu arba filmu. Beje, teko skaityti, kad tam tikros kompanijos yra susidomėjusios šiuo John Boyne kūriniu ir norėtų adaptuoti ekrane. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad knyga su LGBTQ+ indeksu, nors tenka pripažinti, kad savaime ji nėra nei politiška, nei skirta vien tik šiai bendruomenei. Kaip ir vyrų ar moterų literatūra, taip ir LGBTQ+ yra skirta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar įsitikinimų apie žmonių seksualumą.
 
Pats autorius taip pat neslepia savo homoseksualumo. Nors kai kurie jo romanai absoliučiai neturi jokio LGBTQ+ teminių užuominų, John Boyne ilgai nekalbėjo apie savo kaip homoseksualo patirtis itin konservatyviuose 8-jame ir 9-ajame dešimtmečiuose Airijoje, kai seksualinė orientacija viešai buvo smerkiama dėl įsigalėjusio katalikybės požiūrio į šiuos asmenis. Širdies tūžmai neregimi patį autorių paskatino interviu pradėti kalbėti apie šias patirtis, jos labai panašios į Sirilo Eiverio, pagrindinio knygos veikėjo, patyrimus, galima sakyti, tai savotiškas paties autoriaus prototipas. Tai asmeniškiausia autoriaus knyga, kurioje jis apmąsto visų Airijos homoseksualų pasilikusius skaudulius, atsiradusius dėl katalikų Bažnyčios suformuoto viešojo smerkimo, smurto protrūkio dėl AIDS, šiaip keistų žmonių įsitikinimų ir prietaringumo.
 
Autorius centre vaizduoja Sirilą Eiverį, kuris yra įvaikintas pasiturinčios Čarlio ir rašytojos Modės šeimos, tačiau su įtėviais santykiai yra šalti ir dalykiški. Sirilą paliko motina, negalėjusi jo užauginti, nes ji pastojo nuo savo tetos vyro ir buvo išvaryta iš mažo Airijos miestelio, vietos kunigui ją viešai pažeminus prieš visą bendruomenę mišių metu. Knygoje ne kartą užsiminta, kad Airijos visuomenę valdo ne politikai, o kunigai, kurie pasitelkę neapykantą ir galią niekino moteris, o ką jau bekalbėti apie homoseksualius asmenis. Tikriausiai esate girdėję apie Magdalietes, jaunas merginas skalbėjas, uždarytas vienuolynuose, kol pagimdys benkartus – Sirilo motinos atvejis labai panašus, tik ji pasirinko ne Bažnyčios prieglobstį, o pati save išlaikyti Dubline bei pamiršti buvusį gyvenimą. Lytinio švietimo, žinoma, anuomet nebuvo, tad gimstamumas ir nesusipratimai buvo dažni atvejai. Įtaigiai sukurta Sirilo mamos Katerinos Gogin asmenybė, turint galvoje, jos sunkų ir atkaklų įsitvirtinimą Dubline, ji knygoje tampa protesto simboliu prieš nusistovėjusį tuometinį požiūrį į vienišas motinas.
 
Istorija prasideda 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, ir tęsiasi iki pat 2015-ųjų. Iš tikrųjų tai asmenybės tapsmo romanas, vaizduojantis lemtingus augančio, bręstančio, ieškančio ir galiausiai senstančio Sirilo gyvenimą. Labai svarbus romano audinys yra Airijos istoriniai ir kultūriniai kontekstai, kurie atskleidžia suvaržytą visuomenę net tik dėl seksualinės orientacijos, bet ir dėl moterų teisių. Šalis, kurios moralinius aspektus formuoja nuodėmingi ir smerkiantys, nebaudžiami kunigai, iš esmės smukdė šalį į didžiulę ekonominę ir antišvietėjišką duobę. Sirilas myli geriausią savo draugą Džulijaną Vudbydą, kurio tėvas perpirko Sirilo įtėvio namus po sukčiavimo bylos. Jiedu drauge mokosi koledže, Džulijanas turi nepasotinamą aistrą moterims, tad Sirilas supranta, kad neturi jokių šansų užmegzti intymių santykių su geriausiu draugu. Negana to, jis kreipiasi į gydytoją dėl homoseksualumo kaip sutrikimo, o šis tik pasakė, kad Airijoje homoseksualų nėra ir negali būti (panašiai kaip nebūta sekso Sovietų Sąjungoje), todėl jo sėklides pradeda badyti adatomis, idant šitaip sukeltų emocinį skausmą pagalvojus apie vyrus. Tokie sadistiniai „gydymo“ variantai XX amžiuje vis dar buvo labai paplitę ne tik Airijoje, bet ir konservatyviose kitose visuomenėse.

John Boyne

 
Pasakotojas iš tikrųjų itin kritikuoja Airiją, o veikėjai, ypač nukentėję ir šalį palikę homoseksualai, negaili karčių žodžių savo šaliai. „Toje supistoje skylėje niekas niekada nepasikeis. Airija – atsilikusi skylė, kurią valdo šlykštūs, pikti sadistai kunigai, o vyriausybė taip alpsta nuo koloračių, kad faktiškai leidžiasi vedžiojama už pavadėlio (p. 330).“ Šalies ir homoseksualų susipriešinimas, sakyčiau, būdingas ne tik Airijai, bet ir Lietuvai. Žinau ne vieną homoseksualą, kurie paliko Lietuvą ir nieko gero negali pasakyti apie savo šalį. Toji skaudi konfrontacija, kad savo šalyje esi niekinamas už tai, kas esi, nors iš tribūnos tauzijama apie tai, kad reikia būti savimi, yra skaudinantis veidmainystės fenomenas.
 
Airija vaizduojama apsėsta moterų užguitumu ir nekentimu. Štai kaip daktaras (išsilavinęs žmogus!) samprotauja su Sirulu: „Mano galva, šio miesto moteriškės eina velniop. Visos kaip viena pasileidusios ir apėjusios ligom. Mano nuomone, nereikėjo leisti joms balsuoti. Tai dabar ir prisigalvoja (p. 213).“ Šie visuomenės niuansai kaip homofobija ir moterų nekentimas romane yra, sakyčiau, vieni įdomiausių romano sudedamųjų temų. Kitas pasakojimo lygmuo yra gana seriališkas. Knyga neatrodo visada įtikinama, o autorius renkasi pagyvinti pasakojimą dinamiškais ir serialą primenančiais sprendimais, pvz., ne kartą Sirilui nutinka kuriozai: per savo homoseksualumo išpažintį numiršta kunigas arba mieste per teroro aktą susprogdintas paminklas sutraiško jo dievobaimingą draugę, su kuria bandė megzti santykius, arba vaikinuko iš Slovėnijos Ignaco rūpinimasis ir detektyvinė-kriminalinė linija su žmogžudystės elementais. Tam tikra prasme net santykiai ir lemtingi susitikimai su biologine motina, apie kurią niekas nenutuokia, taip pat priduoda seriališkumo, kuris būdingas populiariosios literatūros nišai.
 
Ar tai blogai? Nepasakyčiau, nes skaityti tikrai lengva dėl neapsunkinto literatūriškumo, apskritai šis stilius būdingas airių ir anglosaksų literatūrai. Norisi pagirti, kad šįkart dialogai knygoje pavykę itin gyvi, per kuriuos prasiveržia natūrali šnekamosios ir buitinės kalbos raiška, kurią gerai perteikė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Kartais literatūroje dialogai būna perdėm literatūriški, stoiški, šalti ir oficialūs, o čionai suteikiamas dublinietiškas savitas kalbos kodas. Tiesa, didžiąją knygos dalį būtent ir sudaro įvairūs pasikalbėjimai, per kuriuos perteikiami ne tik veikėjų žmogiškieji aspektai, bet ir įvairių Airijos, Amsterdamo ir Niujorko, kur vyksta veiksmas, laikmečio tendencijos. Tenka pripažinti, kad ne visada šie pasiplepėjimai, nusidriekę dešimtis puslapių, atrodė būtini ir įtikinami, bet tokius pat pasakojimo būdus mėgsta minėtas amerikiečių rašytojas John Irvingas.
 
Visgi romanas pavyko kolosalus, kadangi aprėpia ne vieną laikmečio tendenciją. Šiandien tiek Airijoje, tiek daugelyje Vakarų šalių nebereikia slaptytis ir gyventi prisitaikėliško gyvenimo, kokį sau bandė susikurti Sirilas vesdamas moterį. Simptomiškai vis dar daug gėjų ir lesbiečių niekinančiųjų, kurie mielai norėtų juos visus matyti tylius ir vaidinančius jų akims patogų gyvenimą. Taigi romanas Širdies tūžmai neregimi – tai pasakojimas apie pasaulį, kurio jau nebėra Airijoje. Pasaulį, kurį reguliavo griežta ir gėdinanti Bažnyčia, asmeninės laisvės paaukojimas dėl visuomenės standartų. Šiandienos pasaulyje esame mokomi gyventi visų pirma sau ir dėl savęs, vengti dirbtinių ir nepatogių veidmainiškų visuomenės vaidmenų, bet kartu tikimės iš politikų ir kitų visuomenės veikėjų tam tikro pozavimo. Romanas visa tai perteikia jautriai ir empatiškai parodydamas, kokie nuožmūs ir sudėtingi buvo laikai kitokiems žmonėms. Knyga parašyta sklandžiai, nestokojant emocinio intelekto ir kritikos Airijos istoriniams lūžiams. Būtų galima iš dalies lyginti su Hanya Yanagiharos romanu Mažas gyvenimas, bet John Boyne istorija pasirodė labiau dinamiškesnė ir atviresnė visuomenės nepatogiems klausimams, kaip pavyzdžiui, kas kuria ir ką iš tikrųjų galima laikyti šeima, ar melas gali pateisinti draugystę.
 
Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Croft "Irenos Rei išnykimas"

 

Jennifer Croft. „Irenos Rei išnykimas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai!

Ši knyga atsirado mano rankose labai spontaniškai. Viename iš literatūrinių periodinių leidinių perskaičiau vertėjo Laimanto Jonušio recenziją apie amerikiečių rašytojos ir vertėjos Jennifer Croft (g. 1981) romaną Irenos Rei išnykimas (angl. The Extinction of Irena Rey), kurią į lietuvių kalbą išvertė Rima Bertašavičiūtė, o išleido leidykla Balto. Kaip supratau, visgi recenzija buvo labiau apie vertimą, nei apie pačią knygą, bet vis tiek labai susidomėjau, kadangi nepamenu, kada skaičiau žanrinę knygą, kuri būtų mistinis trileris ir turėtų neklišinę, bet išties originalią idėją. Visgi būsiu šįkart šiek tiek apsigavęs ir dėl recenzijos pagyrimo, ir dėl anotacijų. Kaip rašė Aušra Maldeikienė savo socialiniuose tinkluose, kad kuo labiau knyga reklamuojama pompastiškais lozungais, tuo labiau ji nuvilianti. Nepasakyčiau, kad visada taip nutinka, bet tikrai dažnas atvejis.

Knygą skaičiau labai greitai, bet dažnai šiek tiek suraukęs antakius ir sukandęs dantis vis naiviai tikėdamasis, kad romanas kažin kaip pasisuks netikėta linkme ir autorė išties pateiks netikėtų siužetinių linijų. Deja, niekas neįvyko. Romanas panašus į mistinės istorijos ekranizacijos apmatus, todėl istoriją lengva įsivaizduoti su Holivudo aktoriais.

Istorija pasakoja apie lenkų rašytoją Ireną Rei, kuri dėl paskutiniųjų savo bestselerių pretenduoja pelnyti literatūros Nobelį. Ji gyvena prie Baltarusijos pasienio tokiame Lenkijos Belovežo girios pakraščio gyvenvietėje. Beje, vietovė iš tikrųjų reali, joje pati J. Croft, kaip teigė knygos pabaigos padėkos tekste, yra buvusi. Reiktų paminėti, kad pati Croft neatsitiktinai pasirinko pagrindinę vietovę nuošalią Lenkiją, ji yra pagrindinė lenkų tikrosios nobelistės Olgos Tokarczuk vertėja į anglų kalbą, todėl ši profesija tampa ir jos fiktyvaus romano ašimi.

Taigi Irena Rei susikviečia 8 vertėjus iš viso pasaulio (Ukrainos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Argentinos, Serbijos, Slovėnijos, Čekijos) ir jie visi yra įsipareigoję versti jos romaną Pilkoji eminencija vienu metu jos atokiose girių dirbtuvėse, kol vieną dieną visų dievinama Irena Rei ima ir dingsta palikdama vos pradėtą darbą su vertėjais... Istoriją pasakoja argentinietė Emi, sekso tam tikra maniakė (įsivaizduokite, jos tėvui priklauso prezervatyvų fabrikas, tad geriau nė nesugalvosi), kuri nuolat dulkinasi su švedų vertėju Fredžiu. Įdomu tai, kad pasakotoja kokį 100 puslapių neatskleidžia vardų, visus juos vadina pagal kalbas, iš į kurias jie verčia Irenos Rei knygą, epitetais. Tiesa, 100 puslapių nieko ir neįvyksta, nuobodžios besimezgančios muilo operų lygio intrigos. Emi pavydi anglakalbei Aleksis, todėl dalį savo istorijos skiria moteriškoms intrigoms, apkabėlėms arba tiesiog stačiai sekso subjektams, o visa kita – darbas verčiant knygą.

Visgi Jennifer Croft, regis, turi idėją ir šie vertėjai iš esmės brėžia keletą prasminių ašių. Egzotiški vertėjai Lenkijos pakraštyje tampa grėsme nacionalistiškai nusiteikusiems lenkams, kurie nenori jokių spalvotų invazinių-importinių žmonių, nesvarbu, kad jie grindžia kelius į dar vieną lenkų Nobelį. Kita ašis – ekologija. Mistifikuojamas Beloževo miškas, daug aliuzijų į folklorinius ir istorinius motyvus, miško naikinimą ir bandymą išsaugoti sengirę, kurią nuolat pertvarko reti vabzdžiai, gyvūnai ir grybai. Žodžiu, žmonės – invazinė rūšis, susirinkusi iš viso pasaulio tampa turtingos ekosistemos nykimo stebėtojais. „Mus galima laikyti invazine rūšimi, – pasakė Aleksis. – Tai labai priklauso nuo to, kaip atliekame savo darbą. Visos knygos iš esmės yra bendradarbiavimo patirtis, kaip Fredis ir sakė mes tą bendradarbiavimą iškeliame į tarpkultūrinį lygmenį. Įžengiame ir išplečiame auditoriją. Tik reikia žiūrėti, kad neužimtume per daug vietos. Reikia žengti atsargiai – ne tik iš pagarbos rašytojui (p. 214).“

Jennifer Croft

Romane nemažai mistikos, kuri turėtų sulydyti šias skirtingas problemines ašis, bet neretai jos tokios kaip žanriniame literatūros atsainiai nesuveržtos ir palikusios padrikos. Pavyzdžiui, kam tos nuotraukos ir istorijos apie bitininkystę ir kaip tai susiję su rašytojos kleptomanės Irenos pasakojimu? Yra tiek daug tarpusavyje nelabai sąveikaujančių detalių, kurios turėjo iliustruoti ypatingą ir atokų Lenkijos provincijos kultūrą ir atmosferą, tačiau pajutau nebent Olgos Tokarczuk romano Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atgarsius. Ar romanas turėjo atspindėti kosmopolitišką globalizacijos susipriešinimą su individualių ir unikalių kultūrų ir subkultūrų išsaugojimo pozicijomis? Kaip pažiūrėsi. „Galbūt teisingai buvo rašoma Pilkojoje eminencijoje, kad rašymas – tai išnykimo variklis. Bet sužeistame kraštovaizdyje pirmiausia apsigyvena grybai, kerpės, gleivūnai ir dar augalai, žinomi kaip ruderaliniai – šis žodis kilo iš lotyniškojo žodžio, reiškiančio laužą, šiukšles. Galbūt Irenos Rei išnykimas leido rastis ruderaliniam menui – pavyzdžiui, knygai apie tai kas nutiko vertėjams (p. 352).“

Akivaizdu, kad vertėjai – tai grybai, kurie perdirba naują produkciją versdami motininę ir originalią knygą į kitas kalbas. Kitataučiai veikėjai vaizduojami, nors ir skirtingai, bet kaip vienas vertėjų organizmas, kuriuos vienija bendras tikslas. Vėliau sužinome, kad jie yra apvogti, o jų asmeninės istorijos „suverptos“ produkcijai... Iš esmės knyga kviečia lengva populiariosios literatūros forma apmąstyti, kaip mes kuriame ir versdami perkuriame kultūros reikšmes ir kas gali nutikti, kai jau nebe kūrėjo, o nuo vertėjo-verpėjo priklauso kūrinio turinys ir sėkmė.

Visgi autorė dar visą šią intrigą mistifikuoja. Eimės iš Argentinos ryšys su Irena Rei absoliučiai hierarchinis, primenantis kultą. Apskritai vertėjai atlieka miške ir namuose keistus ritualus, regi grybus, panašius į nukirstas kanopas, gyvatės kerta į rankas, o užvalgę grybų, atrodo, nebejaučia tikrovės ir pradeda vykti keisti dalykai. Pavyzdžiui, argentinietė iškviečia Aleksis į dvikovą su revolveriais. Kai kurie momentai nelogiški ir absurdiški, kuriuos padarytų žmogus arba rydamas nuodingus grybus, arba iš ritualinio Irenai Rei paklusnumo. Galiausiai knygos finalas šokiruojantis tuo, kad jis iš esmės sukuria vertėjų kultą, grįstą kriminaline patirtimi. Sektai, kuriai nereikia gyvo kulto subjekto, užtenka tiesiog garbinti paliktus kūrinius. Viena iš veikėjų pasiūlo nusipjauti savo dievaitės pirštus ir juos saugoti kaip relikviją. Net ne makabriška, tai tiesiog absurdiška, beveik Adamsų šeimynėlė.

Knygą perskaičiau greitai, tačiau ji man nepatiko, nes neįtikino. Jennifer Croft turėjo gerą idėją, tačiau nei atmosfera, nei medžiaga nesusidėliojo įtikinamai. Pagrindinė veikėja primityvoka, nes nuolat panirusi į seksualines fantazijas ir konkurencingumą, o Belovežo miškas ir vertėjų sektantų kompanija tarsi idėjiškai nesusiderino. Bet labiausiai mane patį erzino populiariosios literatūros stilius, primityvūs dialogai, nuolatinė argentinietės apmąstymų segmentacija, kuri skaitytojui kaip vaikui primygtinai paraidžiui aiškina tuos dalykus, kurie ir taip akivaizdūs. Jeigu autorė būtų išdrįsusi ieškoti kitokių raiškos būdų ir pasakojimo galimybių, manau, romanas būtų kur kas labiau pavykęs kaip eksperimentinis.

Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth Strout "Olivija Kiteridž"

Elizabeth Strout. „Olivija Kiteridž“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 320.

 

„Pasaulis visuomet ritasi į liūdnąją pusę. Ir nuolatos aušta naujas amžius (p. 54).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Kiek gera knyga gali savojo skaitytojo pralaukti lentynoje? Kartais labai ilgai. Man nutiko, galima sakyti, labai panašiai su amerikiečių Pulitzerio premijos laureatės Elizabeth Strout (g. 1956) būtent šia premija įvertintu romanu Olivija Kiteridž (angl. Olive Kiteridge), kurį į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kvedaraitė, o išleido leidykla Balto. Sunku įvardyti priežastis, kodėl šioji knyga pas mane pralaukė beveik penkerius metus. Matyt, augančios knygų stirtos ir vis naujesnės knygos užgožė tas, kurios jau kurį laiką laukė eilėje. Pavyzdžiui, kanadiečių Alice Munro Brangus gyvenime (Alma littera, 2014), kuri itin, sakyčiau, artima Strout kūrybai, pas mane pragulėjo net dešimtmetį, kol nusprendžiau, kad reikia skaityti tai, kas jau susipirkta. Visgi, matyt geros, knygos susibrandina ir ateina tada, kada, tikriausiai, turi ateiti į gyvenimą.

 

Per tą penkmetį, kol Olivija Kiteridž manęs laukė, leidykla išleido ištisą seriją jos knygų apie Liusę Barton (net 4 knygos!), 2022 metais išleistas ir Olivijos Kiteridž tęsinys Olivija, ir vėl – visos jos pamėgtos ir įvertintos skaitytojų gurmanų. Tenka komerciškai paminėti, kad pagal Oliviją Kiteridž 2014 pastatytas HOB mini serialas, kuriame tuo metu kaip geriausia aktorė daug kur tą sezoną už šį vaidmenį laurus nuskynė aktorė Frances McDormand. Serialo nemačiau, tačiau skaitydamas visaip bandžiau pagrindinę knygos veikėją įsivaizduoti kaip McDormand, tačiau Olivija knygoje vaizduojama visiškai kitokia: aukšta, stambių pečių, o su metais ir netgi turinti žymų antsvorį, ji yra kamuojama ištinusių sunkių kojų, tad su filmo Fargo smulkute aktore McDormand man asmeniškai niekaip nesisiejo, tad ateityje norėčiau tą 4 dalių serialą pasižiūrėti vien iš smalsumo, kaip aktorei pavyko adaptuoti Oliviją Kiteridž.

 

Romanas – ne visai romanas, tai veikiau novelių romanas, kurį sudaro 13 atskirų tarpusavyje besijungiančių pasakojimų apie Krosbio miestelį, esantį Meino valstijoje, Rytų Šiaurės JAV-ose, iš kokio daugmaž kilusi ir pati rašytoja Elizabeth Strout, kuriai nesvetimas lokalios ir uždaros bendruomenės gyvenimas, paskalos, požiūris į šalies politiką ir apskritai į gyvenimą. Romanas originalo kalba išleistas 2008 metais, autorei beregint atnešė nacionalinį, o vėliau ir pasaulinį pripažinimą. Knygoje vis dar jaučiamas prezidento G. Busho valdymo laikotarpis, Rugsėjo 11-osios padariniai, netgi tokiame miestelyje kaip Krosbis, esančiame prie jūros. Taigi novelės apjungia iš pažiūros skirtingus to miestelio žmonių pasakojimus, kai kuriuos galima skaityti netgi su malonumu kaip atskirus kūrinius, tačiau dauguma iš jų vaizduoja įvairiais gyvenimo laikotarpiais matematikos mokytoja Oliviją Kiteridž, jos sūnų Kristoferį ir vyrą Henrį. Reiktų paminėti, kad Kiteridž – tai jokia miela moteris, veikiau primenanti antigonistę, sunkaus ir atšiauraus būdo moterį, kuri, pasak sutuoktinio Henrio, „per visus mūsų santuokos metus, per visus ilgus metus, nemaniau, kad bent kartą esu girdėjęs iš tavęs atsiprašymą. Už ką nors (p. 147).“

 

Man patinka, kad neturime dėmesio centre tipinio veikėjo. Atsisakoma ir moralizavimo, tačiau autorė sugeba atjausti tokio charakterio kaip Olivija Kiteridž veikėją. Iš tikrųjų romanas primena kartoteką, t. y. pasakojimų iš skirtingų gyvenimo laikotarpių albumą, bet didesnis dėmesys fokusuojamas į man labai literatūroje įdomią senėjimo temą, tad ir didžioji dalis pasakojimų jau yra apie pensinio amžiaus Oliviją, kuri bando susitaikyti su namus palikusiu sūnumi, kurios marčios negali priimti į širdį, su ištikto insulto vyro padariniais, su užgniaužtu meilės jausmu į medį įvažiavusiam mylimajam, su kuriuo fiziškai taip niekada ir nesuartėjo. Knyga apie gyvenimo išvaistytas progas ir, sakyčiau, apdovanotas, bet tik su laiku įvertintas akimirkas: stabili šeima, jautrus sūnus, o jau Henris... Su kokia meile, atidumu ir rūpesčiu Strout sukūrė šio vyro paveikslą šalia Olivijos Kiteridž, jis tapo vienu mėgstamiausiu šios knygos veikėju.  

 

Viena iš romano idėjų yra, kad žmogus gali būti vienu metu ir atstumiantis, ir neįtikėtinai kilnus. Autorė tarsi sako: tam, kad suprastum žmogų, turi pamatyti jį ne tik tada, kai jis šypsosi, bet ir tada, kai jis pyksta ar kenčia. Sakyčiau, Olivija būtent tokia, o atšiaurumas – tik jos kaukė, kuri ekstremaliais ir sudėtingais gyvenimo momentais nukrinta ir suskyla, pvz., ji gali drąsiai įlipti į automobilį pas ginkluotą buvusį mokinį ir su juo kalbėtis, perpratusi jo ketinus. Viena ryškiausių scenų – Olivijos apsilankymas ligoninėje, kai ją, Henrį ir darbuotojus užpuolė plėšikai. Autorė taiko fragmentuotą pasakojimo modelį, pasakojimą atveria iš Olivijos atminties ir traumų, kad galėtų perteikti Henrio ir Olivijos pakitusių santykių perspektyvą ir tylą.

Elizabeth Strout

 

Labai vykusi scena pasirodė ir Olivijos apsilankymas pas sūnų ir jo antrąją žmoną Aną, kai Kristoferis bando vėl su mama užmegzti ryšį. Nors to nepasako, tačiau jis ilgą laiką ją kaltina dėl tėvo sveikatos būkles, dėl jos atžagaraus būdo. Olivija seka Kristoferio gyvenimą, baisisi, kad jis lankosi pas psichologą, nes bijo, kad šis jo traumas atkapstys taip, kad dėl visko bus kalta ji kaip motina. Kitaip sakant, Olivija yra ne tik puiki matematikė, ji puiki santykių analitikė, ji instinktyviai nujaučia, kad gyvenime padarė pernelyg daug klaidų, tačiau nedarė nieko, kad priimtų teisingus ir kitiems reikalingus sprendimus. Ji tik džiaugiasi, jog taip niekada nepaliko (kaip Henrio Ibsenos dramos Lėlių namai veikėja Nora) savo vaiko ir vyro, nepabėgo vedina troškimų gyventi įdomiau. Tai ji laiko netgi laimėjimu.

 

Elizabeth Strout nėra sentimentali pasakotoja. Pasirinkusi pasakojimų centre vaizduoti nediplomatiško ir sudėtingo charakterio veikėją, ji išlaiko atšiaurumo ir praktiškumo paviršių savo pasakojimuose įspūdį. Bet neapkaltinsi, kad pasakojimai nėra jausmingi. Manau, svarbi pasakojimo dominantė – nutylėjimai, veikėjų socialinė disciplina, atėjusi iš mažos socialinės bendruomenės dvilypumo. Veikėjai susitinka bažnyčioje, skraido lėktuvais, slapta myli vieni kitų vyrus ir žmonas, kai kurie surizikuoja dėl to skirtis, bet dažniausiai nutyli. Autorei pavyksta jautriai, gyvenimiškai perteikti paties gyvenimo balanso tarp privataus intymumo ir privaidinto saugaus atvirumo, būdingo amerikietiškai kultūrai (iš esmės ir patiems lietuviams). Ką tai atveria? Kad žmonės būna kartu visą gyvenimą neretai iš socialinio politinio įsipareigoji, aukodamiesi dėl vaikų ir bendros gyvenimo suprojektuotos vizijos, kuria nelabai tiki, bet viduje (kaip kad Olivija ir Henris) jaučiasi labai vieniši. Vienišumo problema atskleidžiama ir per antraeilius pasakojimo veikėjus: ar tai būtų jau pamažu į senatvę einanti baro pianistė alkoholikė, ar savo klaikius sprendimus dėl badavimo ir narkotikų priimanti nestabili mergiotė.

 

Taigi, sakyčiau, pagrindinė romano idėja – atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir dualumą per šiurkštoką, tačiau jaučiančią heroję, kuri mokosi priimti savo ir kitų netobulumą. Kūrinyje teigiama, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi ne didinguose įvykiuose, o kasdienėse vienatvės, praradimo ir trapių artumo akimirkų paieškose. Per Olivijos personažę autorė parodo, kad net po sunkiausiu charakterio šarvu slypi desperatiškas poreikis būti suprastam ir mylimam, nepaisant bėgančio laiko ir padarytų klaidų. Galiausiai sulaukusi 74 m. ir po vyro mirties ji instinktyviai trokšta artumos ir meilės su kitu taip pat savo sutuoktinės netekusiu vyru, nors protu bando visa tai atitolinti. Kaip tikra! Vieną norėti, o kitą daryti, tarsi visą gyvenimą būtume mokomi tos saviapgaulės apie laimę, kurią reikia pirmiausia nusipelnyti, o tik tada įsileisti. Ar Olivijai pavyksta? Užbaigsiu iškalbinga citata:

 

„Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji, gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo. Ne, kai meilė apsireiškia, žmogus ją arba pasirenka, arba ne. Ir jei ant Olivijos padėklo Henrio gerumas buvo su kaupu, ir kartais tai vargindavo, ir ji nusivalydavo jo trupinius, tai tik todėl, kad nežinojo to, ką privalėjo žinoti – kad taip nesąmoningai iššvaisto dieną po dienos (p. 317).“

 

Puiki knyga!

 

Maištinga Siela  

Knyga: Charlotte Wood "Akmenyno užrašai"

 

Charlotte Wood. „Akmenyno užrašai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2025. – p. 282.

 

„Dievas čia išvis niekuo dėtas, kalbėjo, nors man atrodė, kad tai juk tikrai piktžodžiavimas. Malda – tai būdas perkrauti savo įprastą mąstymą, aiškino ji. Kai įleidi į save kitoniškumą, atveri savo išankstines nuostatas. Tai ne plepalai; tai sunkus darbas. Ji kalbėjo taip, tarsi visa tai būtų akivaizdu. Troškau ją suprasti (p. 160).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu nebeplanuoju skaitymų, leidžiu, kad momentaliai knyga pati ateitų. Sutaupau daug nervų ir smegenų ląstelių, nebesinervinu dėl neperskaitytų knygų, ypač tų, kurių niekada tikriausiai neperskaitysiu. Visomis prasmėmis australų rašytoja Charlotte Wood (g. 1965) su romanu Akmenyno užrašai (angl. Stone Yard Devotional) buvo lyg ir pasmerkta neskaityti. Sunku įvardyti priežastis, bet romanas netraukė netgi su The Booker Prize 2024 prierašu, kas kažkada neabejotinai būtų mane pritraukę prie knygų lentynos, tačiau veikia viešosios nuomonės formuotojų įtaką. Taip, kai kada, tais retais knyginiais atvejais, jų recenzijoms ir rekomendacijoms pasiduodu ir aš. Taigi... perskaičiau ir aš Akmenyno užrašus.

 

Apie australų garsiąją šiuolaikinę rašytoją iki šios knygos nieko nežinojau. Nieko nuostabaus, nes lietuviškai tai jos pirmasis romanas. Charlotte Wood paprastai pristatoma kaip australų romanistė, žinoma dėl savo originalaus ir provokuojančio rašymo stiliaus. Kaip asmenybė ji yra giliai įsitraukusi į tai, kas yra svarbu, vengia paviršutiniškumo ir kelia klausimus, o ne pateikia atsakymus. Savo kūriniuose ji dažnai tyrinėja sudėtingas moterų draugystės, senėjimo, moralės ir socialinės kritikos temas, apmąstydama tokius iššūkius kaip klimato kaita ir šiuolaikinio žmogaus vieta pasaulyje. Ji nevengia tamsesnių temų, bet siekia, kad jos kūryba išsaugotų paslaptį ir išmintį, o ne moralizuotų.

 

Romanas Akmenyno užrašai, kurį į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Gabrielė Galiūtė-Bernotienė, mus nukelia į tolimąją Australiją, gimtąją autorės kraštą. Pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu, jį skaitytojams pasakoja savo vardo neatskleidžianti protagonistė. Ji apsigyvena vienuolyne, kaimiškoje Australijos vietovėje, palikusi savo ankstesnį gyvenimą, tačiau ji nėra šios religinės bendruomenės narė. Ji yra moteris, kuri laikiną atsitraukimą paverčia nuolatiniu gyvenimu vienuolyno bendruomenėje, bet pati nėra įšventinta. Tačiau jai netrukdo laikytis visų vienuolių taisyklių.

 

Visgi tai moters pabėgimo ir apsivalymo nuo ankstesnio gyvenimo. Palikusi mylimąjį, darbą ir kitus, ji atvyksta į vienuolyną norėdama transformuotis. Tiesa, iki galo taip neaišku, kodėl ji bėga nuo pasaulietinio gyvenimo, bet akivaizdu, kad ją išvargino darbas, socialinė trintis, abejingumas pasaulio klimato kaitai, asmeniniai santykiai, rutina ir t. t. „Galbūt kitoje kalboje esama žodžio tam, kas mane čia atvedė; apibūdinančio anuomet apėmusią būtent tokią neviltį. Bet nesu girdėjusi, kad žodis išreikštų tai, ką jaučiu ir ką žino kūnas, tai yra, kad man reikia, gyvuliškai reikia susirasti vietą, kurioje niekada nesu buvusi, bet kuri vis tiek tam tikru nepaneigiamu būdu yra mano namai (p. 73).“

 

Protagonistė  būdama vienuolyne netrukus įsilieja į vietos vienuolių gyvenimą, apmąsto savo pačios gyvenimą, tiesa, pasakojimas fragmentuotas, sakyčiau, kaip romanas jis yra taupus, pilnas nutylėjimų. Autorė Charlotte Wood tyčia vengia tiesmukios psichoanalizės, tačiau rašytojai be galo svarbios psichologinės veikėjų gelmės. Veikėja dažnai prisimena savo vaikystę, mokyklinius laikus, motiną ir ilgą laiką atrodo, kad niekaip neišryškėja romane esanti pagrindinė moters problema. Kitaip sakant, įtampa kuriama apgaulingai, atrodo, kad tuoj įvyks lemtingas įvykis, kuris sujaus moters gyvenimą, tačiau autorė nekuria schematiško pop romano, jai nerūpi ir klasikinės Bridžitą Džons primenantys moters atsinaujinimo tipažai. Visgi netrukus šis tas nutinka ypatinga.

 

Pasakojime atsiranda veikėja vardu Helen Pari, tuo metu labai garsi vienuolė maištininkė, kuri iš Rytų Azijos pargabena į vietos Australijos provinciją dingusios vienuolės palaikus. Pasakoja pažįsta Helen Pari iš mokyklinių laikų, ji apmąsto Helen Pari praeitį, jos patirtas baisias patyčias dėl savo anuometinio skurdumo, veikėja taip pat bando suvokti savo vaidmenį šioje istorijoje, nes jaučiasi kalta dėl to, kad savaip prisidėjo prie Helen Pari kančių jaunystėje. Skaitytojai palikti nežinioje, koks bus šių jau subrendusių, nebejaunų moterų susitikimas po daugel metų. Išties autorė Helen Pari asmenybę sukuria įtaigiai ir įspūdingai: „Priešinosi diktatoriams – Bolsonaro, Duterte – ir sėdėjo kalėjime. Dalyvavo demonstracijose dėl sekso darbuotojų teisių Indijoje, dėl demokratijos Honkonge, o dabar su studentais protestuoja Bankoke. Kur tik keliauja Helen Pari, iš paskos seka žurnalistai ir rikiuojasi teisininkai, kad dirbtų jai pro bono. Ji padavė į teismą Australijos vyriausybę už pabėgėlių sulaikymą ir neveiklumą dėl klimato. Ji nerami, išstypusi, plaukai nukirpti beveik ežiuku, mūvi džinsus, nešioja didelį sunkų medinį kryžių ant kaklo, užnertą ant senų hipių karolių. Bet anksčiau taip neatrodė (p. 119).“

Charlotte Wood

 

Helen Pari tampa pačios pasakotojos priešingybe, o čia veriasi įdomus prasmių kontrastas. Pasakotoja turėjo pavyzdinę motiną, kuri viską darė dėl kitų ir visą likusį gyvenimą paskutinius grašius aukodavo skurstantiems, tačiau dabar pasakotoja gyvena pabėgėlės gyvenimą, ji atvyko į vienuolyną ir... daro ką? Helen Pari šiuo atveju, gyvenusi su siaubinga motina ir užgrūdinta patyčių, tampa Motina Terese, aktyviste, dar viena Greta Thunberg... Autorė užčiuopia, kad ne vien gyvenimo sąlygos nuveda žmogų likimo schematiškais keliais, bet tikriausiai yra ir kažkas kito, kas suformuoja asmenybes, kas vienus užgrūdina, o kiti lieka rezignuojantys. Visgi skaitydamas apie Helen Pari įsivaizdavau ją (nežinau kodėl, gal dėl vienuolės statuso?) ją kaip Nijolę Sadūnaitę.

 

Autorei svarbios metaforos ir simboliai. Vieni ryškiausių – pelių antplūdis. Nieko neišmanau apie peles Australijoje, tačiau dabar žinosiu, kad jos gali tam tikrose vietovėse baisi stichija. Kuklius vienuolių namus užplūsta gausybė pelių, kurioms vietos pagalbininkas netgi traktoriumi iškasa duobę ir verčia jas į duobę! „Paskui diskutavome apie problemą, ką daryti. Moralinę problemą jas žudyti. Nes kuo gi jos kenkia, jei tiesiog laksto aplink ir ėda trupinius? (p. 82).“ Šios pelės gana neblogai perteikia moterų vidines įtampas, ypač pasakotojos. Pasakotoja jaučia kaltę dėl nekokių santykių su motina, dėl Helen Pari, o pelės iliustruoja kaltės jausmu apnikusią sielą, būtinybę apsivalyti. Ir iš tikrųjų, kai romane įtampa atslūgsta, simboliškai pelių antplūdis baigiasi.

 

Svarbi klimato kaitos tema, nors ji nėra itin romane hiperbolizuota, tačiau kaip veikėja vertina vartojimą, maisto atsargų paskirstymą ir net valgymą sužiedėjusios duonos prie stalo, rodo ne vien pasakotojos asmeninius interesus, ją ir likusias vienuoles yra užvaldžiusios taupymo, perdirbimo ir panaudojimo idėjos, atėjusios iš pasaulietinės ekonominės politikos. Galima sakyti, kad askezė, kurią galėtume traktuoti kaip vieną iš romano temų, yra subtilus autorės pasiūlymas atsiriboti nuo vartotojiškai išsunkiančio pasaulio, kuriame preke ir ištekliai tampa viskas, kas materialu ir nematerialu. „Iš tikrųjų Anabelė taip pasibjaurėjo godumu, dėl jo naikinamu gamtos pasauliu, kad taip senovės asketai, vienintelis veiksmas, kurio galėjo imtis, buvo pamažu pasišalinti iš to nešvankaus nesaikingumo (p. 254).“

 

Akmenyno užrašai – aktualiomis temomis parašytas romanas. Ne vien tik žvelgiant į globalias problemas, bet ir tai, ko kiekvienam šiandien iš mūsų dažnai trūksta: apsivalymo, askezės, atsitraukimo, būvimo ritualuose (kad ir maldoje) su savimi. Dažnai skubantis pasaulis mus išnaudoja, išsunkia, tampame perdegusia nuovargio visuomene, kuri orientuojasi į rezultatą ir motyvaciją. Šis romanas kviečia sulėtinti, atsitraukti iš miestų, pažvelgti į savo sąžinę, dirbti ir galvoti apie mažas bendruomenes, pažeidžiamiausius. Manau, autorei taupiai pavyko perteikti psichologizuotą ir subalansuotą pasakotojos santykį, meniškai sustyguoti nebanalias, neretai populiariajai literatūrai nebeįdomias dvasingumo temas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Barbara Kingsolver "Demonas Variagalvis"

 

Barbara Kingsolver. „Demonas Variagalvis“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 570.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kai visa širdimi stengiausi likti neišlavintas, iš pono Armstrongo išmokau viena: geras pasakojimas ne vien mėgdžioja gyvenimą, o ir jam priešinasi (p. 539-540).“

 

Ilga šios vasaros knyga tapo amerikiečių rašytojos Barbaros Kingsolver (g. 1955) romanas Demonas Variagalvis (angl. Demon Copperhead), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Labai nebuvau nusiteikęs šiai knygai, bet, tiesą sakant, nepamenu, kada beskaičiau tokią storą knygą, nuo kurios tirptų ranka, nes paprastai jau privengiu storesnių nei 300 puslapių kūrinių, tačiau pradėjęs skaityti supratau, kad vėlgi be jokio reikalo, nes ilgi ir aistringai parašyti pasakojimai buvo tai, ko iš tikrųjų ir norėjau šios vasaros pradžioje, atsiradus laiko daugiau skaityti. Visgi skaitymo procesas sekėsi įvairiai, nes buvo dienų, kada pastrigęs skaitymas neleisdavo grįžti prie knygos, tačiau viską nuo pat pradžių...

 

Nieko nebuvau girdėjęs apie Barbarą Kingsolver, nors JAV-ose ji garsenybė, bet nieko nuostabaus, nes angliškai knygų neskaitau, o ir tai yra pirmasis jos romanas pasirodęs lietuviškai. Tikriausiai tokiai įprastai lietuviškai rinkai yra būtini kokie ryškūs komerciniai laimėjimai, o Demonas Variagalvis iš tikrųjų toks ir yra: 2023 metais pelnė autorei Pulitzerio ir Womens Prize for Fiction premijas. To užtenka, kad knyga būtų išversta į lietuvių kalbą ir viršelyje pažymėta etikete kaip prestižinė. O aš mėgstu prestižinę literatūrą!

 

Istorija pasakoja maždaug apie dešimtą ir pirmąjį XXI amžiaus dešimtmečius, o istorijos centre – Demonas Variagalvis (tikrasis veikėjo vardas Deimonas Fyldas) , kurio pravardė susiformavo pagal Apalačų kalnuose aptinkamą variagalvį žaltį, pastarasis nieko bendro neturi su lietuviška „varine gyvate“, o iš esmės yra nuodinga gyvatė JAV-ose ir jos įkandimas yra ganėtinai pavojingas, bet, kaip teigia šaltiniai, retai kada mirtinas. Žodžiu Demonai (Deimonas) iš tikrųjų tokią pravardę gavo dėl specifinės genetikos, kuri knygoje vadinama melunžeonais (angl. melungeons). Melunžeonai yra istorinė, mišrios rasės gyventojų grupė, gyvenusi ir tebegyvenanti Apalačų kalnuose, ypač Virdžinijos, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijose JAV, paprastai susimaišius baltųjų, indėnų ir Afrikos imigrantų rasėms. Demonas Variagalvis pasižymi tuo, kad jis yra raudonplaukis, labai aukštas ir žalių didelių akių, t. y. mirusio Velnio Duobėje tėvo genetinis palikimas. Autorė fokusuojasi į Vakarų Virdžinijoje ten gyvenančius kaimų ūkiuose ir mažuose miesteliuose gyventojus, prasimaišiusius su anų laikų indėnais, kartu kenčiančiais nuo narkotikų, alkoholio, nedarbo ir smurto.

 

Visgi Demono Variagalvio romano genezę ateina iš britų klasiko Charleso Dickenso romano Deividas Koperfildas. Nesunku susieti: šių dienų Demonas Variagalvis ir anų – Deividas Koferfildas (anglų kalboje ryškesnis pavardžių skambesio žaismas). Anuomet Dickenso romanai labai stipriai sukrėtė britų visuomenę, nes kalbėjo apie vaikus, augančius socialinės neteisybės, smurto ir išnaudojimo paribiuose, tad autorė kuria steigdama šių dienų probleminį gyvenimą JAV-ose, kuris dažnai nėra matomas, o ko čia slėpti, dažnai ir nenorima matyti. Šįkart – tai vaikų narkomanija, apleisti vaikai, tėvų traumos ir pasikartojantis disfunkcinis elgesys iš kartos į kartą.

 

Istorija prasideda išties provokuojančiai, o ją pasakoja pats Demonas Variagalvis apie savo gimimo dieną, kai jį pagimdė narkotikų privartojusi motina. Iš tikrųjų istorija tęsiasi nuo vaikystės iki tol, kol Demonas tampa pilnamečiu, tačiau per šiuos 18 pasakojimo metų jis išgyvena tiek, kiek paprastai gali patirti eilinis žmogus per visą gyvenimą: tėvų netektį ir socialinę kaitą, pabėgimus ir globėjus, įvairiausius narkotikus, begalinį įsimylėjimą, nežabotą seksą ir, atrodo, kad jau knygos pabaigoje Demonui (pagal jo minčių raišką) ne 18, o kokie visi 45 metai!

 

Ilgą laiką Demonas, kaip įprasta tos aplinkos žmonėms, gyveno namelyje ant ratų su narkomane motina, vieną dieną ji, kaip ir buvo galima numanyti, perdozavo. „Galbūt dėl to ji tapo Stounerio žaidimų aikštele, bet aš niekaip nesupratau, kuo jis nusipelnė stovėti prie karsto. Mamą jis pažinojo vos metus. Tai aš šitiek metų šluosčiau jos vėmalus, keldavau iš lovos, surasdavau mašinos raktelius ir rūpindavausi, kad ji laiku nueitų į darbą. Būčiau galėjęs ir paskutinįsyk ją suruošti, bet niekas neprašė (p. 118).“ Neatrodo, kad motinos mirtis labai paveiktų Variagalvį, o skaitytojui kelia nepagrįstas viltis, jog vaiką priims kaimynai ponai Pegotai ir prasidės naujas etapas. Visgi nutinka taip, kad vaikis susiruošia ieškoti savo mirusio tėvo giminaičių ir leidžiasi į pavojingą kelionę, kol galiausiai feministė radikalė močiutė sutvarko jo gyvenimą ir įtaiso futbolo trenerio namuose, kur jis susipažįsta su androgeniška panašaus amžiaus mergaite Angusu, tarp kurių užsimezga toks keistas platoniškos meilės ryšys, teikiantis daug vilties, tačiau... Deimonas netrunka įsimylėti narkomanę gražuolę Dorę, su kuria pats ima vartoti nuskausminamuosius dėl per amerikietiškame futbole patirtos traumos.

 

Nors romanas vadinasi Demonas Variagalvis, visgi autorė be galo myli ir saugo savo kuriamą personažą. Knyga išties primena sėkmingai projektuojamą Netflix serialą, nes kad ir kas Demonui benutiktų, skaitytojas jau beveik nuo romano pradžios gali nujausti, kad visgi autorė vesdama veikėją per baisiausius gyvenimo išbandymus, išves jį į viltingą šviesą. Demonas apdovanotas begaline kantrybe, pvz., jis ne tik geba kęsti skausmą, bet ilgai plušti tabako ir gyvulių ūkių fermoje. Nuostaba kėlė tik vaikų teisių tarnybos atsainumas (argi Amerikoje jos tokios buvo baisios ir nelogiškos?): iš narkomanės atimtas vaikas patupdomas sadistiniame sunkiųjų darbų ūkyje skinti rankomis nuodingą tabaką? Niekas jų beveik net nepatikrino, nei sveikatos, nei psichologinės būsenos, nors visur akcentuojama ūkininko nepriežiūra ir baisi netvarka namuose! Kitaip sakant, tos tarnybos atrodė dar baisesnis variantas, nei gyventi su motina narkomane, bet gal Kingsolver atkreipia dėmesį į šių tarnybų atsainumą ir iš tikrųjų nehiperbolizuoja jų veiklos? Visgi Demonas ne tik augantis kantruolis, bet jis puikus dar ir futbolininkas, apdovanotas puikia dailininko ranka piešti komiksus. Žodžiu, beveik multitalentas!

Barbara Kingsolver

 

Kitaip sakant, Demonas yra absoliučiai pavojingame gyvenime įmestas pašėlęs vaikis, kuris netrukus taps eiliniu sexy blogiuku! Kurdama Demono asmenybės tipažą Kingsolver, man regis, jį kaip reikiant padaro tokį... dirbtinoką, suholivudintą variantą. Kita vertus, knygoje jo blogoms patirtims yra atsvaros – Džunė Pegot, meilė jos įdukrai Emei, vaikystės draugas Magotas (Metju Pegotas), kuris iš esmės yra augantis gėjus, tačiau stebino ir tas suholivudintas Gazo Dugno veikėjas, kuris visus sužavi savo narciziška elgsena ir išvaizdos patrauklumu, pastarasis tampa dideliu Demono autoritetu ir galų gale nusivylimu. Iš esmės Demonas yra blaškomas tarp gerų ir prastų žmonių, išbandomas įvairiose situacijose, stebina ir ankstyvas lytinis gyvenimas ir donkichotiškas naivumas persikelti iš trenerio namų į Dorės namus ir gyventi šeiminį gyvenimą, neturint jokių elementarių gyvenimiškų įgūdžių, t. y. nežinant nei kaip išsilaikyti, nei kaip susimokėti mokesčius. „O vieną dieną nebeatlaikiau. Už sankabos taisymą man pasakė nežmonišką kainą, parėjęs namo radau tuščią šaldytuvą, vis dar dvokiantį nuo ano karto, kai nebuvo elektros, paleidau tuščią degtinės butelį į ekraną. Per visą kambarį – ranką tebeturėjau taiklią. Niekas smarkiai nesudužo, tik susiraukšlėjo paviršius, o ekranu dryžiais pasiliejo spalvos. Durnius. Už tą teliką būčiau galėjęs gauti bent buteliuką „Xanax“. Visai nemąsčiau kaip šeimos galva (p. 457).“

 

Autorė antroje romano pusėje išryškina Demono priklausomybę nuskausminamiesiems ne tik kaip asmeninę veikėjo problemą, bet visos Li apygardos ir, galima sakyti, visos JAV šalies prieinamumą prie visokiausių stiprių priklausomybę skatinančių medikamentų, įskaitant ir medikų nekompetenciją ir korupciją platinant juos nelegaliai už atlygį. Kitaip sakant, liberali vaistų kontrolė pražudė ištisas kartas, tačiau galiausiai, kaip ir galima įspėti, Demonui pavyksta išsivaduoti, tačiau kitiems ne.

 

Galvoju apie šios knygos subalansuotą gėrio ir blogio proporcijas. Knyga veikia ir kaip intensyvus nuotykis, atskleidžiantis socialines problemas (kai kur dar aidi ir įsisenėjusios atleistų Apalačų kalnų angliakasių ir ekologinės problemos), bet kartu jis kaip koks serialas, jame veikia atpažįstamas ir nuostabos jau nekeliantis schematiškumas. Kitaip sakant, autorė žaidžia saugiai ir niekuo pernelyg nenustebina. Kai kada atrodė, jog tikrai esu kažką panašaus skaitęs ir iš prisiminimų ateina Trent Dalton Berniukas nuryja visatą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) bei Douglas Stuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022), kuriuose taip pat vaizduojami augantys berniukai, kurie vieną dieną po didžiausių sukrėtimų, netekčių ir narkotikų išsivaduoja ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Iš kitos pusės Demonas šioje knygoje yra herojus, nes jam pavyksta viską patirti ir atsitiesti, kitaip sakant, Kingsolver pateisina mintį, kad gera literatūra nemėgdžioja, o priešinasi gyvenimui.

 

Visgi romanas primena dėl savo schematiškų veikėjų ir tam tikrų scenų, situacijų populiariosios literatūros braižą. Iš kitos dėl savo chuliganiško slengo tarsi tyčia pamina išdailintą ir supoetintą klasikinį romano žanro kalbėjimą. Čia laurus reikėtų skirti puikiai šią knygą išvertusiai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kuri pasitelkusi netaisyklingos kalbos manierą sukūrė paaugliškai jaunatvišką Demono toną ir filosofiją ir, kaip kiti teigė, išvertė ir pritaikė lietuvių kalbai tai, kas iš pažiūros sunkiai pritaikoma ir išverčiama. Tai tiesa. Visgi pirmoji romano dalis buvo efektyvesnė ir įtraukesnė, stebino Demono vaikystės padėtis, kalba, aplinka ir situacijos, tačiau vėliau romanas šiek tiek prailgsta, atsiranda pernelyg pabrėžtinas Demono schematiškumas ir jo šiek tiek nemotyvuotas dorovingumas niekšelių apsuptyje, pvz., gailestis, užuojauta, empatija ir požiūris į kitus žmones... Turint galvoje, kokia tai vaizduojama socialinė terpė, Demono orumas ir sąžiningumas pasirodė šiek tiek suherojinti variantai, tad nebelieka jokių abejonių, kad Demonas Variagalvis, nors ir apie klystantį žmogų, tačiau visada moraliai pateisintą, todėl, sakyčiau, knyga pasmerkta pritikti masiniam skaitytojui. Beje, manęs tas ne itin erzino ir suskaičiau pakankamai įtraukiai ir įdomiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Megan Nolan "Desperatiški veiksmai"

 

Megan Nolan. „Desperatiški veiksmai“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 288.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vasaros pradžioje nusprendžiau paskaityti tokį romaną, kuris nebūtų itin įmantrus ir postmodernus, kitaip sakant, kad tekstas be pastangų slystų akimis, o istorija būtų įtraukianti. Pasirinkau Viktorijos Uzėlaitės verstą airių rašytojos Megan Nolan (g. 1990) romaną Desperatiški veiksmai (angl. Acts of Desperation). Rašytoja  į literatūros pasaulį atėjo ne staiga, o per nuoseklų rašymo ir publikavimo kelią. Jos ryškus įžengimas į literatūrą įvyko 2021 metais, išleidus romaną Desperatiški veiksmai. Nolan kūryba dažnai nagrinėja šiuolaikinės moters patirtis, sudėtingus santykius ir savęs paieškas, o jos proza pasižymi atvirumu ir gebėjimu giliai įsiskverbti į žmogaus psichologiją, kas ir lėmė jos greitą tapimą viena ryškiausių šiuolaikinių Airijos rašytojų.

 

Iš tikrųjų romaną pasirinkau perskaitęs literatūrologės Virginijos Kulvinskaitės lakonišką recenziją, kurioje labai užkliuvo šio romano palyginimas su prancūzų autorės Leilos Slimani Žmogėdros sode (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017). Kadangi Žmogėdros sode anuomet man padarė didelį įspūdį, nutariau, kad ir šioji knyga taip pat įtrauks. Deja, šiek tiek apsirikau, visgi šias knygas sieja tik panašios moterų savidestrukcinės problemos.

 

Istoriją pasakoja jauna moteris, neseniai įžengusi į trečiąjį dešimtmetį, kuri susipažįsta su aukštu, liestu ir jai labai patraukliu Kiranu. Su pastaruoju užmezga santykius, pradeda susitikinėti ir beprotiškai idealizuoti. Bėda tame, kad Kiranas neatsako tuo pačiu, jis šaltai manipuliuoja pagrindine veikėja, t. y. kada nori sekso – jo ir gauna, kada nori praleisti laiką, nes nėra ką veikti, tada jis ją gauna, o pati pasakotoja dažniausiai yra paliekama ant ledo, t. y. amžinai laukti, kol Kiranui ji vėl taps reikalinga. Knygoje pavaizduota visa jų santykių  linija iki paskutiniojo išsiskyrimo, kada moteris pabėga iš Airijos į Atėnus ir ten bando suvokti, kas iš tikrųjų esanti.

 

Iš tikrųjų šis romanas gana mazochistinis ir pagrįstas obsesiniais žmonių sutrikimais, kada emocinis prisirišimas prie subjekto yra toks didelis, kad žmonės ima nevalingai save apgaudinėti, neigti tikrovę, o bet koks atmetimas ar atstūmimas iš obsesinio subjekto žmogui gali sukelti nepaprastą emocinį skausmą, peraugantį net iki fizinės nepakeliamos kančios. Manau, pagrindinė veikėja būtent tokia ir jos maniakišką aistrą Kiranui iš tikrųjų suformuoja paauglystėje išgyventi sudėtingi procesai, susiję su valgymo sutrikimais, pjaustymusi ir santykiais su motina. „Net ir dabar grįžusi namo droviuosi jos ir noriu slėptis. Bijau, kad ji pamatys, kiek svorio priaugau. Negaliu pakęsti, kai ji ima pasakoti, ką dabar valgo ir ko nevalgo arba kuo užsiima sporto salėje. Negaliu pakęsti, kad šios jos šnekos man atrodo kaip iššūkis, kaip raginimas aukščiau pakelti kartelę. Negaliu pakęsti, kad niekada nesugalvoju, kaip atsikirsti, tegaliu apimta pykčio nieko nevalgyti arba šlamšti viską, lyg norėdama parodyti, kad man tokie dalykai neberūpi, kad pakilau aukščiau menkų jos rūpestėlių, kad esu dvasia, o ne kūnas, kad aš geresnė už ją (p. 82).“ Paauglystėje patyrusi fizines badavimo kančias mergina išsiugdė nuolatinį socialinį dvilypumo kaukę: kitiems reikia nuolatos šypsotis ir teigti, kad viskas gerai su tavimi, o viduje išgyventi skausmą kaip nuolatinę savasties dalį.

 

Manau, tai suformavo ir santykį su Kiranu. Iš tikrųjų pasakotojos netgi gaila, nes ji lyg ir suvokia, kokioje apgailėtinoje priklausomybėje yra, bet negali pripažinti. Žeminimas, menkinimas ir psichologinis veikėjos nuolankumas yra kaina, kuria nepelnytai susimoka už meilės ir reikalingumo iliuzijas. Nepaisant to, kad veikėja užsiima badavimu, ji dar priklausoma nuo alkoholio, ypač ji daug pradeda gerti, kai santykiai su Kiranu įgauna pagreitį, tarsi pats kūnas maldaute maldautų emocinio būtino atsipalaidavimo, tačiau tai tėra vienos priklausomybės laikinu pakeitimu kita priklausomybe. „Jeigu gerti leidžiama vieną vakarą, galėčiau, pavyzdžiui, pusę šešių pareiti namo su dviem buteliais vyno, primą išmaukti, tada prisipilti taurę iš kito, prisidegti cigaretę ir laukti jo grįžtančio. Šalia manęs stovėtų artipilnis butelis, rodantis, kad viskas vyksta pagal planą. Nuo tokio neišmanėlio kaip Kiranas lengvai nuslėpčiau savo girtumą (p. 173).“

Megan Nolan

 

Romane nuostabą kelia ir paties Kirano portretas, kuris man priminė šaltą nesubrendėlį, kuris neturi jokios normalios empatijos savo merginai. Kiranas įsimylėjęs Frėją iš Norvegijos, net žinant pasakotojai jis bendrauja su ja laiškais, rašo jai eilėraščius, neslepia savo jausmų, tačiau pasakotojai nesvarbu, jai svarbu, kad Kiranas jos tik nepaliktų. Kiranas reiklus pasakotojai, mėgsta ją kontroliuoti, tačiau nerodo jokio vertinimo. Iš pradžių bando sukontroliuoti jos išgėrinėjimus, tačiau nesugeba pagirti už tai, kad ji sumoka nuomos mokesčius ir kasdien pagamina valgį. Tas principingas Kirano šaltumas romane taip pat atskleidžiamas, t. y. jo destruktyvūs santykiai su tėvu. „Jie buvo sudarę tokį sandėrį: tėvas lieja ant sūnaus visą savo pagiežą, visą įtūžį, o Kiranas neverkia, nepakelia balso, neišlekia pro duris. Jis viską ištveria ir savo ištverme nubaudžia tėvą. Pasitelkęs antžmogiškas galias Kiranas išlieka ramus, taigi tėvui nepavyksta jį įskaudinti ir iš to patirti malonumo. Taip klostėsi jų santykiai Kiranui suaugus (p. 190).“

 

Kitaip sakant, tiek Kiranas, tiek pasakotoja yra paveikti kopriklausomybės. Kirano veiksmų ir elgesio sekas diktuoja santykiai su tėvu, o pasakotojos – baimė priaugti svorio ir motina. Negana to, pasakotoja dar yra priklausoma ir nuo sekso, ji išties mėgsta dulkintis su vienadieniais partneriais ir to neslepia, tokiu būdu ji gali užpildyti ir kompensuoti reikalingumo kitam stygių. Apskritai tariant, visas romanas toks psichoanalitinis, tačiau su erotika ar BDSM elementais kaip kad Penkiasdešimt pilkų atspalvių visgi neturi. Autorė išties nagrinėja kraštutinumus, desperatiškas nemeilės sau padiktuotas veiksmų schemas.

 

Įdomu, kad visgi pasakotojai pavyksta pabėgti į Atėnus ir pamažu prasideda gijimo procesas, t. y. savo sąmoningo pasirinkimo procesas, o ne nuolankus noras įtikti vyrams. Tam tikra prasme pabaigoje suteikiamas toks feministinis, sakyčiau, akcentas, kuris leidžia pagrindinei veikėjai tapti oria ir atsakinga už savo veiksmus. „Nebe pirmą kartą man atėjo mintis, kad toks zyzimas, kokiu jis bandė mane paveikti, vyrams turėtų būti uždraustas. Jau ir taip beveik neįmanoma pasakyti „ne“ vyrui, sunku susitaikyti su galimybe, kad būsi įskaudinta, aprėkta, kad nepatiksi. Kai esi išmokyta visada sutikti, su viskuo susitaikyti, padaryti vyrą laimingą, prireikia visų jėgų ištarti paprastą „ne“ (p. 276).“

 

Knyga išties apie desperatiškus disfunkcinius santykius, kurie yra itin pavojingi. Nemeilė veda jaunus žmones prie meilės iliuzijos, t. y., kad kitas, kažkas iš išorės turi tave pripažinti ir užpildyti, ir to sąmoningai ir nesąmoningai nemeilę patyrę žmonės siekia. Tačiau veikėja turi mylimą tėvą, kuris yra jos gyvenimo atsvara, tad suvokusi, kad gali tėvo netekti, pasakotoja iš tikrųjų pradeda suvokti, kas išties gyvenime yra brangu.

 

Megan Nolan Desperatiški veiksmai skaitėsi nepaprastai lengvai – maži skyreliai ir lakoniškumas išties šios knygos privalumas. Kalbant apie kūrinį kaip romaną, man regis, autorė nieko pernelyg naujo nesukūrė. Literatūroje šios temos jau seniai įvairiai pavaizduotos. Man asmeniškai kur kas literatūriškesnė ir paveikesnė buvo Leilos Slimani Žmogėdros sode ar net Lauren Groff Moiros ir Furijos (Baltos lankos, 2016). Šiek tiek savo dėl intensyvaus pagrindinės veikėjos žalojimosi priminė ir Lietuvoje itin didelio populiarumo sulaukusį Hanya Yanagihara romaną Mažas gyvenimas (Baltos lankos, 2021). Visgi Desperatiški veiksmai yra knyga apie sudėtingas veikėjų psichologines problemas, tačiau perteikta populiariosios literatūros elementaria ir neapsunkinta kalba. Kitaip sakant, bent jau man, knyga literatūriškumo ir įdomesnių fabulos formų stokoja, tačiau kitiems, kaip pvz., Virginijai Kulvinskaitei, tai yra netgi knygos privalumas, o ne trūkumas. Tiesa, man knyga dvelkė nepaprastu autobiografiškumu, atrodė, kad autorė yra labai kažką panašaus patyrusi. Pasirodo, autorė yra interviu minėjusi, kad knyga iš tikrųjų turi sąsajų su jos gyvenimu, o tai išties prideda įtaigos. Taigi knygos pirmąją pusę skaičiau atmestinai, atrodė, jog skaitau kažin kokį Cosmopolitan straipsnį, skirtą moterims, tačiau nuo kūrinio vidurio labai įsitraukiau ir galiausiai apsidžiaugiau, kad įveikiau iki galo.

 

Jūsų Maištinga Siela