Knyga: Andrew Sean Greer "Arturas Vargas"

 

Andrew Sean Greer. „Arturas Vargas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 258.

Sveiki, skaitytojai,

„Šiaip ar taip, kone stebuklas, kad jie čia. Ne todėl, kad atlaikė alkoholį, hašišą ir migrenas. Visiškai ne todėl. O todėl, kad atlaikė viską gyvenime – pažeminimus, nusivylimus, širdgėlą ir prarastas progas, prastus tėvus, prastus darbus, prastą seksą ir prastus narkotikus, visas gyvenimo keliones, klaidas ir griuvimus veidu į purvą, kad sulauktų penkiasdešimties ir atkaktų čia: į šį torto glazūros gamtovaizdį, šiuos aukso kalnus, prie staliuko, kuris jau matosi ant kopos, nukrauto alyvuogėmis, pita ir taurėmis, vynui šąlant ledukuose, saulei jų atvykimo laukiant kantriau už bet kokį kupranugarį (p. 175).“

Apie amerikiečių rašytojo Andrew Sean Greer (g. 1970) knygą Arturas Vargas (angl. Less) sužinojau perskaitęs rašytojos Patricijos Tilvikaitės interviu, kur ji dalijosi LGBTQ+ knygomis, pasirodžiusiomis lietuviškai per pastaruosius penkerius metus. Knyga 2017 metais grožinėje kategorijoje pelnė Pulitzerio literatūrinę premiją, o knyga yra sulaukusi 2022 metais ir tęsinio (angl. Less Is Lost), tiesa, nežinia, ar knygos tęsinį leidykla vers į lietuvių kalbą. Pirmąją knygos dalį išvertė Ina Rosenaitė, o išleido leidykla Balto.

Šiemet skaitau nemažai LGBTQ pasirodžiusių romanų ir tenka pripažinti, kad pagaliau turime ne psichuojančius ir prieš homofobiją bei su savo homoseksualumo traumomis kovojančius ir mirštančius atstumtuosius, socialinių paraščių žmones, o iš tikrųjų šmaikščius, ironiškus pasakojimus, kurie, priešingai ne Mažas gyvenimas, pasiūlo netgi laimingas pabaigas. Neseniai skaityta Nenad Veličković Sachibas. Impresijos iš depresijos (Slinktys, 2025) pasižymėjo neįtikėtinu humoru, kuris atvėrė vakariečių ir Balkanų politinį dvilypumą. Paaugliams ir jaunimui skirtas Benjamin Alire Sáenz Aristotelis ir Dantė atranda visatos paslaptis (Alma littera, 2022) vėlgi padovanojo skaidrią savęs priėmimo istoriją su laiminga pabaiga. Atrodo, pagaliau mus pasiekė knygos, kurios verčiamos ne dėl to, kad atskleidžia disfunkcines asmenybės dalis dėl savo seksualumo, o priešingai – užpildo ir integruoja tai, ko iš tikrųjų nebuvo verstinėje grožinėje literatūroje, t. y. šie žmonės yra žmonės ir jie gyvena savo gyvenimus kaip ir visi.

Veikėjas Arturas Vargas – tuoj penkiasdešimtmetį pasitiksiantis vidutinis rašytojas, neturintis ko prarasti, nes jo kur kas jaunesnis mylimasis Fredas neseniai jį paliko ir pakvietė į savo ir naujojo mylimojo vestuves. Absurdiška, tačiau Arturas Vargas bėga nuo šių vestuvių ir leidžiasi į kelis mėnesius truksiančią literatūrinę kelionę po pasaulį (Meksika, Italija, Prancūzija, Marokas, Vokietija, Indija ir Japonija), kuriame jis susipažįsta su įvairiais žmonėmis, bėga nuo praeities, kad užsimirštų, tačiau atsitinka taip, kad kiekvienoje kelionės atkarpoje vienaip ar kitaip Arturas Vargas sutinka vis kokių nors pažįstamų, kurie primena ne tik Fredą, kuris, pabaigoje paaiškėja, yra tikrasis pasakotojas, bet ir apie Robertą, pirmąją Arturo Vargo meilę, kurį paviliojo iš jo tikrosios žmonos, pripažintą tikrąją literatūrinę žvaigždę, kuriai Arturas niekada negalėjo prilygti.

Iš esmės Arturas Vargas liūdnas veikėjas, kuris kovoja su amžėjimu, tiksliau – bando susitaikyti su tuo, kad nugyveno jau didžiąją savo gyvenimo dalį ir niekaip nepajėgia susitaikyti, kad jis vienišas. Vienatvė ir negebėjimas sukurti ilgalaikius sėkmingus vienos poros santykius Arturą, sakyčiau, varo į neviltį. „Iš kur tas begalinis poreikis turėti kitą žmogų kaip veidrodį? Kad pamatytų jame Arturo Vargo atspindį? Žinoma, jis sielvartauja – dėl prasto mylimojo, dėl karjeros, dėl knygos, dėl jaunystės – tai kodėl gi neuždengus tų veidrodžių, nenuplėšus širdį deginančio audeklo ir tiesiog leidus sau gedėti? Gal ir jam reiktų pabandyti būti vienam (p. 183).“ Nepaisant to, kad pagrindinis veikėjas visomis prasmėmis nesėkminga vidutinybė, tačiau veikėjas nuolat patenka į kuriozines situacijas, kurios, pagalvojau, taptų visai sėkminga komiška ekranizacija, pavyzdžiui, vienas juokingiausių knygos įvykių buvo, kaip Vargas skrido į Europą ir lėktuvui besileidžiant išgėrė migdomųjų, nes pamanė, kad kelionė dar tik prasidėjusi...

Apskritai sakant, aplinkinių homoseksualų rašytojų ir draugų požiūris į patį Vargą visada buvo paviršutiniškas, lyg jis tebebūtų amžinas Roberto rašytojo šešėlis, kuris niekada nepranoks San Francisko Rusų upės rašytojų mokyklos narių. Veikėjas, kuris nuvertinamas kitų, tačiau iš paskutiniųjų daro tai, ką gali savo literatūros pasaulyje, bandydamas susikurti individualų įvaizdį, tačiau net profesine prasme Vargui kelias ne visada rožėmis klotas. „Na, sakė išleisti. Atmetė. Primenu, kai pardaviau savo pirmąją knygą, leidyklos direktorius pasisodino mane savo kabinete ir rėžė ilgą prakalbą, kai jie žino nelabai daug sumokėję, bet leidykla yra šeima, o aš dabar tos šeimos narys ir jie investuoja į mane ne dėl šios knygos, bet visos mano karjeros. Tai buvo tik prieš penkiolika metų. Ir štai – manęs nebereikia. Nieko sau šeima (p. 169).“

Regis, tik sulaukęs beveik penkiasdešimties, išlaikęs gerą figūrą ir vilkintis mėlynu kostiumu (koks pavaizduotas ant knygos viršelio), pagaliau Arturas Vargas išaugo savo ankstesnį jautruolio įvaizdį, pagaliau jis patrauklus ir pastebimas žmogus, o šio mėlyno kostiumo motyvas, kurį galiausiai Indijoje sudraskys šuo, tampa Vargo identiteto sociume dalimi, kuriuo jis didžiuojasi. „Visų pirma, Vargas tam neturi fizinių savybių: jis visais atžvilgiais vidutiniškas. Toks paprasčiausias amerikietis, šypsantis ir mirksintis šviesiomis blakstienomis. Dailaus veido, bet šiaip jau niekuo neypatingas. Be to, jį nuo pat ankstyvos jaunystės kankina nerimas, dėl kurio mylėdamasis jis kartais pernelyg uolus, o kartais to uolumo stokoja. Techniškai kalbant: prastas lovoje (p., 114).“ Dėstydamas Vokietijoje jis iš studentų gauna Piterio Peno, „to jautruolio“, pravardę, kuri rodo, kad veikėjas visuomenėje atrodo nebrandus ir tą Arturas lyg ir supranta.

Andrew Sean Greer

„Bėda ta, kad tu blogas gėjus (p. 143),“ – sako jam vienas draugas po daugel metų. Kol didžioji dalis gyveno nuopuoliais ir didžiuliais atradimais, aistringai ir viskuo rizikuodami, atrodo, kad Arturas Vargas, nugyvenęs gyvenimą taip, kad gali parkristi lygioje vietoje ar užkliūti už bet ko kambaryje esančio daikto, tiesiog jis per trapus, todėl jis primena komišką Don Kichotą, žmogų idealistą, einantį plačiai atmerktomis akimis, kuris nesupranta, kokie pavojai iš tikrųjų jo tyko. Ką reiškia būti blogu gėjumi ir rašyti apie gėjus iš aukos pozicijos ir nemokėti visu tuo džiaugtis? Kuo Arturas Vargas skiriasi nuo visų savo aplinkinių homoseksualų? Jis tampa nepritapusiuoju, pilkoje masėje jo niekas nepastebi, nes jam trūksta charizmos, tačiau jis tuo pat metu, kaip vienas veikėjas pasakė negyvenamoje Indijos saloje kelionės metu, yra tiesiog tyras, todėl ir prastas, nesutvertas, kitaip sakant, būti intrigų, apkalbų, meilužių homoseksualų dinamiškame pasaulyje, kuriame don kichotams, tokiems kaip Arturui Vargui, nėra vietos.

Knygoje gali pasirodyti, kad per daug pabrėžiama Arturo Vargo seksualinė orientacija, tačiau būtent tai labiausiai pasakojime ir veikia, kuriant jo paveikslą, nes kas gi žmogus yra be savo seksualinės tapatybės? Viskas, kas mes esame, ir yra seksualinis gyvenimas, visi mūsų socialiniai santykiai, kad ir kaip neigtume, kad to nėra, visgi yra grįsti seksualumu ir lytiškumu. Veikėjas man kažkiek priminė liūdnąjį profesorių Pniną iš Vladimiro Nabokovo romano Pninas (Rara, 2020). Arturas Vargas ir Pninas turi nemažai panašumų, sakyčiau, Andrew Sean Greer, kurdamas savo veikėją, nemažai pasiėmė techninių pasakojimo elementų iš Nabokovo ir šįkart tai labai suveikė, nors šiaip skaityti Arturą Vargą gana paprasta, tekstas itin dideliu tirštumu kaip Pninas visgi nepasižymi, nes vyrauja visgi kelionių romano fabula. Veikėjas keliauja iš šalies į šalį, stengdamasis suvokti savo nugyventus metus, nemažai apgailestauja ir, kitaip sakant, jis tiesiog naivus ir šiek tiek melodramiškas, tad ir pasakojimo tonas toks kelionių aplink pasaulį su nuotykių romanistiniais elementais: tragizmą papildo juokingos kelionių situacijos. Asmeniškai man labiausiai patiko istorijos Vokietijoje, Prancūzijoje ir Maroke.

Visgi smagu, kad neturime herojų, veikėjas vidutinybė ir ši jo gyvenimo kelionė tikriausiai gali būti pati reikšmingiausia gyvenime, atverianti visiškai kitokį Arturą Vargą. Visgi būkime bėdni, tačiau teisingi: jeigu ne Pulitzerio premija, kažin, ar knyga būtų išversta kada nors į lietuvių kalbą. Knygos apie homoseksualius žmonės dažniausiai yra rizikingos, arba didelį dalį turi rinkos įtraukties nuveikti kokia nors literatūrinė premija. Bet geriau taip, negu niekaip. Ar Arturas Vargas geriausia, ką pastaruoju metu skaičiau? Tikriausiai ne, tačiau knyga turi ir intelektualinio polėkio, bet labiausiai man patinka tos senėjimo temos, kada dar nesukriošę žmonės bando priimti faktą, kad jie nėra sėkmingi ir galiausiai anksčiau ar vėliau vieną dieną mirs, kad ir ką jie bedarytų. Pasakysiu paprasčiau: knyga intelektualiai lengva, ji apie mus visus, apie mūsų pastangas atsinaujinti, pakeisti gyvenimo kryptį, kai vėjas nepučia palankiai, tada tenka pačiam pūsti į bures, kad vyktų esminis judėjimas. Pabaigoje pasidalinsiu dar viena patikusia citata iš knygos, kuri vėlgi, sakyčiau, sėkmingai charakterizuoja, kas tas Arturas Vargas yra iš tikrųjų.

„Čia, gulint šioje vietoje, jam turėtų būti dvidešimt penkeri ar trisdešimt, jaunas gražuolis nuogas vandeny. Besimėgaujantis gyvenimo malonumais. Kaip baisu, jei kas nuogą Vargą pamatytų dabar: rausvas iki juosmens, pilkas iki galvos, kaip tie seni dvigubi trintukai rašalui ir pieštukui. Jis dar nėra matęs kito gėjaus, kuris būtų sulaukęs penkiasdešimties, nė vieno, išskyrus Robertą. Pažinojo juos visus, kai jiems buvo keturiasdešimt, bet daugiau niekas iš jų nesulaukė; toji karta išmirė nuo AIDS. Vargo karta dažnai jaučiasi iš pionieriai, tyrinėjantys nežinomą žemę už penkiasdešimtmečio (p. 37).“

Maištinga Siela

Knyga: Viet Thanh Nguyen "Šalininkas"

Viet Thanh Nguyen. „Šalininkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2020. – p. 408.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Retai kada beskaitau Tyto albos leidžiamas knygas, nebent per metus dvi ar vieną knygą, kuri garsi tarptautiniu mastu, o kai sužinojau, kad leidykla išleis vietnamiečių kilmės Viet Thanh Nguyen (g. 1971) Pulitzerio premija įvertintą romaną Šalininkas (angl. The Sympathizer), kaip ir daugelis knygomanų, apsidžiaugiau. Romaną išvertė Ina Rosenaitė, kuriai buvo nelengva užduotis perteikti unikalų rašytojo stilių, nes vien originalo kalba, kaip teigia daugelis recenzentų internete, teikia didžiulį literatūrinį malonumą. Sunku palyginti vertimą, kadangi nesu anglų kalbos specialistas, tad paliksiu tai geriau nusimanantiems žmonėms, o aš apžvelgsiu knygos turinį.

Šalininką pasirinkau vien dėl to, kad romanas lyginamas su kitu Pulitzerio laureatu Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris anuomet buvo mano didžiulis literatūrinis atradimas (apmaudu, kad kiti šio rašytojo kūriniai neverčiami į lietuvių kalbą). Visgi šalininko pasakojimas nuo pat pirmųjų puslapių panardina į tirštą ir (bent iš pradžių) sunkiai suprantamų aplinkybių istoriją, kurios centre – kalintis vietnamietis kurmis, politinis slaptas integruotas dvigubas agentas. Iš kalėjimo jis rašo memuarus, savotišką išpažintį savo Komendantui, tačiau vėliau sužinome, jog tai specialus raportas apie tuos metus, praleistus Amerikoje.

Pasakotojas sutampa su bevardžiu pagrindiniu veikėju, tačiau knygos pabaigoje istoriją retsykiais pasakoja ir neutralus visažinis pasakotojas, tad didžioji teksto dalis parašyta pirmuoju asmeniu. Kaip teigia atgalinis knygos viršelis, šalininkas yra nepaprastai sudėtingas veikėjas. Išties jo asmenybė kelia nuostabą, nes per ją veriasi tikrasis Rytų ir Vakarų kultūrinis pažinimas. Protagonistas gimė iš misionieriaus kunigo ir vietinės jaunos vietnamietės. Augęs vien su motina, veikėjas patyrė atskirties jausmą, nes jis hibridinės maišytos padermės ir jo oda ne tokia, kaip tikrojo vietnamiečio, o rasistinei vietnamiečių visuomenei tai didžiulis įžeidimas. Galiausiai motina jam atskleidžia, kas jo tikrasis tėvas, bet berniukas su kunigu santykių nepalaiko, patiria patyčias ir atstūmimą mokykloje, kol galiausiai jį apgina Bonas ir Manas, kurie tampa geriausi jo draugai, jie netgi herojiškai krauju prisiekia amžinai brolystei ir ištikimybei.

Protagonistas pasižymi protiniu imlumu, manau, būti smalsiam ir žingeidžiam jį paskatino atskirties jausmas ir menkavertiškumo kompleksas. Jis išmoksta tobulai šnekamąją anglų kalbą, dėl ko dažnas amerikietis stebisi, galiausiai būtent kalba nulemia veikėjo likimą sudėtingais Vietnamui politiniais laikais. JAV atsitraukia iš Vietnamo, į valdžią braunasi komunistai, jie išžudo šimtus tūkstančių vietos gyventojų ir įveda savo valdžią. Galiausiai knygos pradžioje aprašomas būtent šis veikėjo pabėgimas iš šalies su Generolu, šalies vadovu, kuris nė neįtaria, kad jo patikėtinis iš tikrųjų yra ne jo naudai, o dirba kaip slaptas komunistų agentas. Galiausiai veikėjas daug laiko skiria amerikietiškos kultūros aprašymams, sunkiai vietnamiečių adaptacijai, kultūriniam šokui nusakyti, tačiau visą tą laiką jis rašo slaptus laiškus su kukurūzų krakmolu į Paryžių ir raportuoja svarbią informaciją komunistams. Toks maždaug būtų šios knygos siužetas.

Pasakojimas šiek tiek chaotiškas, tačiau tas chaosas galiausiai susijungia į bendrą istorijos sąrangą, kurią susikuria skaitytojo galvoje. Tirštas, kultūrinių niuansų ir dviprasmybių prisodrintas Viet Thanh Nguyen stilius stebina savo humoru, retsykiais labai politizuotu, subtiliu, gal net kai kuriems skaitytojams nelabai ir suprantamu dėl kultūros pažinimo stokos, tačiau šalia to yra tas dirty style, buitiškasis erotizmas, pavyzdžiui, kaip veikėjas prisimena savo paaugliškus seksualinius potyrius su kalmaru, į kurį prišvirkštė spermos ir po to bijojo, kad mamai atiteks to kalmaro porcija: „Nelaimei todėl, kad nuo to laiko joks kalmaras nebuvo saugus su manimi, ką jau kalbėti apie lengvos formos zoofiliją – šiaip ar taip, nelemtasai kalmare, juk buvai negyvas, nors dabar jau suprantu, kad tai kelia jau kitus moraliniusklausimus, tačiau negaliu sakyti, kad ta nuodėmė būdavo dažna, nes mūsų mieste toli nuo jūros kalmaras buvo retas skanėstas (p. 91).“

Viet Thanh Nguyen

Dar dažniau protagonistas šaiposi iš militaristinių vertybių, kurie iš esmės skiriasi nuo amerikietiškosios disciplinos ir to, ką garbe ir ištverme vadina vietnamiečiai. Būtent šių kultūrų (ne)susikalbėjimas perteikia įžvalgias veikėjo žinias ir gabumus greitai adaptuotis skirtingoje kultūrinėje terpėje. Vienoje istorijos plotmėje nagrinėjama vietnamiečių diaspora JAV-ose, kaip kultūrinė terpė pakeičia vietnamiečių vertybes, kaip vietnamietis praranda savastį, vienas iš pavyzdžių yra Generolas, kuris atidaro vietinę alkoholio barą, o žmona imasi virtuvės verslo. Amerikietiškoji svajonė užliūliuoja veikėjų politinius siekius, tačiau jie pabunda ir gręžiasi į komunistinį Vietnamą, planuoja perversmą, tačiau jau ne iš vietnamiečio, o suamerikoniškėjusių vietnamiečių: „Ruošdamiesi invazijai į savo naująją komunistinę tėvynę, iš tiesų darėme iš savęs naujuosius amerikiečius. Šiaip ar taip, nieko nėra amerikietiškiau nei mosuoti ginklais ir ryžtis žūti už laisvę ir nepriklausomybę, nebent mosuosime tais ginklais norėdami atimti kažkieno kito laisvę ir priklausomybę (p. 236).“

Jeigu politinė situacija knygoje labai aiški ir vakarai pakeičia diasporos vertybių skalę, išmoko juos idealistiškai galvoti apie savo šalį ir netgi tapti didžiais herojais, kaip kad dažnas amerikietis galvoja apie savo didžią šalį, tai pagrindinio veikėjo moralinė dilema išlaikoma iki pat knygos pabaigos. Dažnai skaitydamas susimąstydavau, tai kas tas pasakotojas yra iš tikrųjų? Jis imperialistų pusėje, tačiau slapta palaiko komunizmą, tačiau visa jo minčių sugestija, išreikšta tekstu, absoliučiai perteikta ne kaip slapto komunisto, kuris niekina imperialistų kultūros apraiškas. Jeigu ne ta nutrinta komunistų knygelė, kurią veikėjas nuolat skaito, manyčiau, kad komunizmas jam išvis nerūpi (tai koks jis čia dvigubas agentas, kovojantis už laisvą komunistinį Vietnamą?). Galiausiai jo komunizmas yra iš tos pačios dviprasmiškos amerikietiškos svajonės. Protagonistas augo itin skurdžiai, atskirtas su motina nuo lygiaverčių vietnamiečių, vadinamas benkartu, kentęs alkį ir pažeminimą, jis visada troško lygybės, kad turtai (kaip komunizmo utopijoje) būtų visiems padalyti po lygiai.

Esminis Šalininko klausimas nėra vien tik kultūrų ir politikos difuzija, bet būtent vykstant kolektyviniams procesų maišymams vieno žmogaus tapatybės problema. Kas iš tikrųjų yra šalininkas ir ką iš tikrųjų jis jaučia (ir kam jis ištikimas?), jeigu Vietname jis tik benkartas, o Amerikoje – siauraakis iš nustekento Vietnamo? Nors knygoje kartojama, kad veikėjas dėl savo hibridiškumo visko turi po dukart daugiau nei aiškią kultūrinę tapatybę susikūręs žmogus, visgi man šioji knyga labiau veriasi apie žmogų, kuris nebuvo pripažintas niekur, tačiau su galimybe patirti skirtingų kultūrų maišymąsi. Augalas, nešamas vėjo, kuris niekur negali deramai prigyti ir jaustis stabilus bei pripažintas.

Visgi skaitydamas negalėjau nepastebėti didelių panašumų su A. Johnsono knyga Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri, išduosiu, man patiko labiau už Šalininką. Yra net panašių tam tikrų istorijos struktūrinių elementų, pavyzdžiui, Filipinuose filmuojamas filmas apie Vietnamo karą ir jam skiriama nemažai romano apimties, taip pat žiaurūs tardymai ir perauklėjimo pamokos, papasakotos knygos finalinėse scenose, ir galiausiai pats kalbėjimas apie politinį prisitaikėliškumą ir vidinę žmogaus instinktą išlikti gyvam ir morališkai teisingam. „Prieš laimint komunistams, mus kankino, terorizavo ir žemino užsieniečiai. O dabar kankina, terorizuoja ir žemina savi. Matyt, tai šioks toks pagerėjimas (p. 169).“ Žinomas, „tas pagerėjimas“ yra sąlygiška ironija, kadangi po daugel metų sugrįžęs į komunistinį Vietnamą, protagonistas įkalinamas saviškių ir smarkiai kankinamas nemiegos metodu už absurdiškus dalykus: už tai, kad nieko nedarė, kai prievartavo kitą agentę. Šioje įvykių eigoje man vėrėsi absurdiški, kafkiški kaltinimo elementai, kentėjimas dėl kentėjimo, už tai, kad pernelyg suamerikoniškėjo, kad buvo leista pažinti kapitalistinio gyvenimo saldybę. Galiausiai šioje istorijoje išryškėja draugystė, paremta smurtiniais politiniais idealais, toji draugystė, atrodo išsigimusi, tikrosios bendražmogiškosios vertybės sunaikinamos dėl kolektyvinio idealo – štai ir turime tą pačią amžiną kapitalizmo ir komunizmo priešpriešą tiek veikėjo viduje, tiek tarptautinėje politinėje arenoje ir abi šios jėgos stumto mažąjį žmogų, lyg šis tebūtų šachmatų figūra.

Šalininkas, nepaneigsite, išties sodri, daugialypė knyga, kurioje dėl kultūrinių sumaiščių sukuriamos tokios atstumtos „hibridinės asmenybės“ kaip bevardis šalininkas. Kai žmogus geba greitai persikūnyti kitoje kultūrinėje terpėje, būti žmogumi chameleonu, išduoti, parduoti ir parsiduoti; žmogus, kuris niekada nebuvo pripažintas savo šalyje, kuris gali būti vunderkindu bet kur, kas tada iš tikrųjų jis yra? Šaltakraujis slaptas agentas, kuriam nereikia su niekuo tapatintis, nereikia turėti savosios asmeninės istorijos? Knyga, kuri leidžia analizuoti politinius ir žmogaus savasties įprasminimo procesus. Geras teksto stilius, platūs istoriniai kontekstai, tarptautinės problemos, tačiau kartu perteikia ir žmogaus universaliąsias problemas, susijusias su ištikimybe, morale ir gebėjimu išlikti sudėtingomis sąlygomis.

Jūsų Maištinga Siela