Knygos: Drakula, Kleopatra ir Frankenšteinas, Lolita, Pabusiu Šibujoj, Ko ateini, vilke?, Popierinis laivelis, Trys laukiniai kūnai, Wittgensteino meilužė

 

Sveiki!
 
Gyvenimas nesnaudžia, o dar labiau nesnaudžia lietuviška verstinių knygų rinka, kuri nuolat kaip priekyje manęs skubantis traukinys, kurį bandau pasivyti ir niekaip nepavyksta. Prieš rudenį nusprendžiau jau nebekentėti ir pasipildyti naujausiomis knygomis savo namų biblioteką, nes po to tikrai knygos pasimirš, bus išleista naujesnių, geresnių ir taip liks neperskaitytos šios. Tai pirmoji knygų stirta, kita dar laukia savo internetiniame užsakymų krepšelyje. Reikia galvoti, kaip namuose „atsikratyti“ nepatikusiomis ir jau tikriausiai savo eilės niekada nesulauksiančiomis knygomis, kurios pragulėjo penkerius ir daugiau metų. Ką nors sugalvosiu.
 
Pirmojoje eilutėje, viršuje kairėje, matome Davido Marksono veikalą „Wittgensteino meilužė“, kadangi kolekcionuoju visas Raros knygas be išimties, šią būtinai reikėjo prigriebti. Šis postmodernistinis romanas yra intelektualinė studija apie vienatvę ir meną, kurioje pagrindinė veikėja, vienintelė likusi pasaulio gyventoja, per fragmentiškus prisiminimus ir filosofines aliuzijas rekonstruoja savo tapatybę ir kultūrinį palikimą. Greta eksponuojamas Vladimiro Nabokovo šedevras „Lolita“ – kontroversiškas, stilistiškai turtingas pasakojimas apie apsėdimą ir moralinį nuosmukį, kuriame estetinė kalbos raiška tarnauja kaip priemonė analizuoti sudėtingus, tabu laužančius psichologinius procesus. Turiu senesnį leidimą, kurią vertė Monika Vosyliūtė, bet neabejoju, kad Laimanto Jonušio versija išties kitoniška! Tęsiant tematiką, viršuje dešinėje pateikiama Margaret Atwood poezijos rinktinė „Popierinis laivelis“, apimanti autorės kūrybą nuo 1961 iki 2023 metų. Tai gilus ir įvairiapusis moters egzistencijos, mitologijos, socialinės kritikos ir gamtos pasaulio apmąstymas, pasižymintis aštria įžvalga ir ironija. Pirmojoje eilutėje dešinėje taip pat matome Evos Baltasar romaną „Trys laukiniai kūnai“, reprezentuojantį šiuolaikinę ispanų (reiktų sakyti katalonų) literatūrą ir analizuojantį trijų moterų santykius bei tapatybės paieškas per intymumo ir egzistencinio nerimasties prizmę.
 
Antrojoje eilutėje, kairėje pusėje, pristatomas Coco Mellors romanas „Kleopatra ir Frankinšteinas“, kuriame per dviejų menininkų santykius nagrinėjami sudėtingi šiuolaikinės meilės, priklausomybių ir asmeninės laisvės aspektai Niujorko meno pasaulio fone. Šalia esantis Annos Cimos grafinis romanas „Prabudę Šibujoj“ yra vizualiai įspūdingas darbas, kuriame pasitelkiant distopinę Tokijo atmosferą tyrinėjama paauglystės tapatybė, susvetimėjimas ir socialinio spaudimo mechanizmai. Toliau dešinėje matome Evos Viežnaviec istorinį-mitologinį romaną „Ko ateini, vilke?“, kurioje per autentišką liaudies pasakos stilių rekonstruojamas kolektyvinės atminties klodas ir nagrinėjami universaliai žmogiški klausimai. Galiausiai, rinkinį užbaigia Bramo Stokerio „Drakula“ – klasikinės gotikinės literatūros pavyzdys, kuriame per vampyro metaforą analizuojama gėrio ir blogio kova, geismas ir mirties baimė, palikusi gilų pėdsaką Vakarų populiariojoje kultūroje. Kadangi keliaudamas po Rumuniją šią vasarą daug girdėjau apie šią knygą, nusprendžiau, kad verta turėti tokį kūrinį savo bagaže.
 
O kurie kūriniai jums atrodo verti dėmesio?
 
Maištinga Siela