Knyga: Eva Viežnaviec "Ko ateini, vilke?"

 

Eva Viežnaviec. „Ko ateini, vilke?“ – Vilnius: Kitos knygos, 2026. – p. 128.

 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Nesu tas, kuris pirktų knygą dėl jos viršelio, gerai nepatikrinęs, ar man įdomus nors kiek knygos turinys, rašytojas ar knygos kontekstas, tačiau baltarusių rašytojos Evos Viežnaviec (1972-2026) romanas Ko ateini, vilke? (balt. Па што ідзеш, воўча?), o tiksliau jo knygos viršelis, kuriam panaudotas Maksimo Osipau paveikslas Kodėl tu mane atlikai? – paklausė Žygdarbis Didvyrio, o pastarasis man primena savotišką Hieronymo Boscho paveikslą Žemiškųjų malonumų sodą, mane tiesiog infantiliai sugundė. Visgi Evos Viežnaviec, kurios tikrasis vardas Sviatlana Kurs, dar šių metų pradžioje viešėjo Vilniaus knygų mugėje, kur ir pristatė savo romaną, kurį iš baltarusių kalbos išvertė Jurgita Jasponytė-Burokienė. Deja, Lietuvą pasiekė žinia, kad autorė šią vasarą, liepos 20 dieną, po sunkios vėžio ligos paliko šį pasaulį. Jai buvo 54 metai.
 
Nors asmeniškai nebuvau knygos pristatyme, bet girdėjau, kad autorė, nors ir sirgdama, pasirodė nepaprastai šarmingai, nestokojo humoro jausmo ir skleidė nepaprastą magišką energiją. Eva Viežnaviec 1994 m. baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, kurį laiką dirbo Vakarų Europos kultūrą skleidžiančiame radijuje, visada pasisakė už laisvą žodį ir politines permainas, todėl po 2020 metų įvykių Baltarusijoje jai, kaip ir daugeliui baltarusių kultūros veikėjų, teko bėgti nuo Lukašenkos režimo persekiojimo. Paskutiniuosius metus rašytoja praleido Varšuvoje, Lenkijoje. Knyga Ko ateini, vilke? sulaukė nemažai dėmesio, už šį kūrinį 2021 m. autorė buvo apdovanota prestižine Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) literatūrine premija, o vėliau romanas sulaukė tarptautinio pripažinimo ir vertimų į vokiečių bei kitas kalbas.
 
Knyga perpinta baltarusių folklorinių motyvų, labai panašių į lietuvių, juk šiaip ar taip Gudijos ilgą laiką buvo persipynusi su LDK istorija. Pasakojimo centre iš užsienio grįžusi Ryna į savo močiutės šermenis. Ryna – alkoholikė, tačiau nepraradusi ryšio nei su močiute, nei su gimtuoju kraštu. Jos kelionė namo žvyrkeliais, prisimenant pelkių pavadinimus, nuskendusius žmones ir pan., netrukus perkelia į kelių kartų praeitį ir pasakoja Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kaųo kontekstuose buvusius apylinkių įvykius, nemažai skiriama dėmesio sunaikintai žydų bendruomenei, bolševiko ir Stalino valdymo laikotarpio istorijoms, kurios paženklintos didžiulėmis represijomis.
 
Autorė šį nedidelį romaną rašė visą dešimtmetį, nuo pat 2009 iki 2019 metų. Išties knygą skaityti sunkoka, nes ji ir taip nedidelė, bet ir dar labai fragmentuota, neturinti aiškaus siužetinio naratyvo. Iš vienos pusės atrodo, kad romanas bus apie Ryną, kad ji bus jungiamoji fragmentų dalis, bet galiausiai jos sąmonė paskęsta perpasakotų istorijų iš pirminių lūpų kloakoje ir galiausiai visas romanas tampa ne apie Ryną, bet apie Baltarusijos kaimą, kuris iš vienos pusės tapybiškai perteiktas dėl savo folkloriškumo, o iš kitos – kraujas, mirtys, alkoholizmas. Primintų dešimto dešimtmečio prasigėrusius Lietuvos kaimus, žmones, kurie patyrę daug smurto, netekčių, patys išmokę tik šitaip gyventi toliau tęsia degraduojantį gyvenimą.
 
Visgi autorės tikslas nėra parodyti, kad baltarusių kaimai prasigėrę. Knyga filosofiškai pakylėja apie bendrą kolektyvinę sąmonę, tradicijos svarbumą. Ryna gelbsti iš ugnies mirusios močiutės, vietinių vadinamos ragana, sąsiuvinius, kuriuose ji kruopščiai surašė savo užkalbėjimus, patarimus ir vietinių nykstančių žolelių pavadinimus, receptus. Rynai svarbu tęstinumas ne vien iš pagarbos, bet ir iš to, kad tas močiutės pasaulis niekieno nebevertinamas, jis išnyksta ir niekas neprisimins to, ką Ryna ir jos močiutė žinojo. Knygos pabaigoje Ryna su senu traktoriumi bando atkimšti sovietizacijos metu užritintą akmenimis šaltinį. Tai tampa tarsi viso pasakojimo simboliu: tas, kas rūpinasi savo giminės atmintimi, rūpinasi ir savo kultūros išsaugojimu. Vėlei pradėjęs trykšti šaltinis žada atsinaujinimą, neužmiršimą, kad yra toji tąsa ir ji turi prasmę.

Eva Viežnaviec

 
Visą knygą juntamos autorės pastangos byloti istorines tiesas, kad ir kokios jos būtų baltarusiams nepatogios, pavyzdžiui, žydų šaudymo istoriniai faktai, dėl kurių mes, lietuviai, taip pat nesame sutarę kalbėdami viešai. Autorė nesibodi perteikti itin žiaurių scenų: „Raudonarmiečiai. Tie lakė, kaip paskutiniojoj dienoj. Zabiarvečėj prisigėrė, dvi mergaites išprievartavo, o patys tvarte kaip užmušti užmigo. Tai šeimininkas duris užrėmė, tvartą padegė ir penkiolika kareivių mušeikų supleškėjo kaip smalėkai. Tik kaip pradėjo degt, bliovė ir šoviniai sproginėjo (p. 83).“ Suprantama, istorija kruvina, autorė stengiasi ją tokią ir pavaizduoti, tarsi bobutė perpasakotų jaunesniajai kartai.
 
Teko man girdėti per istorijos pamokas apie rusų politikų užmojus auginti kaip amerikiečiai kukurūzus, tačiau šis užmojis privedė prie bado. Kiek mažiau žinomas faktas apie gumos auginimą: „Ot kodėl tas durnius Stalinas užsinorėjo virt savo gumą. Pradžioj jis gumą sodino savo Gruzijoj, bet nenorėjo per daug engt gruzinų. Kam, jeigu baltarusiai – amžini kinkomi galvijai, kurių niekam negaila? Ir ėmė pas mus tą koksagyzą sėt. Tiktai durnius galėjo taip sugalvot. Sėjosi jis pūkais, kaip pienė, skraidė kaip sausos durpės. Berazumai! Sugalvojo pienes vėjyje sėt! <...> Guli šaknys kapčiuose, džiūsta ir perniek eina. Taip žmonės trejus metus terliojosi, alkani, sušalę, ir metė tą koksagyzą (p. 92).“
 
Autorė renkasi kalbėti iš moteriškosios perspektyvos, didelį pasakojime akcentą sudaro moterų balsas, ypač Rynos giminės moterys. Moterys čionai kaip deivės Moiros (nebūtinai padorios ir geros), atsakingos ne tik už likimą, bet ir kolektyvinę atmintį, kuri ir yra pagrindinė šios knygos tema. „Krankliai gyvena po tris šimtus metų, ir jų galvose plyti kur kas didesni mirčių žemėlapiai, nei kad Rynos, kuri savąjį žemėlapį paveldėjo iš Marjankos ir Darfejos, o tai visgi svetima, iškreipta atmintis. Vis tiktai Ryna viską regi nuo žemės, o kranklys – iš dangaus (p. 118).“ Kodėl svarbu atminti savo šeimos kartas, patirtą smurtą ir politinius virsmus? Kartais skaitant galvojau: ar nebūtų paprasčiau visa tai pamiršti, toje istorijoje tiek daug smurto ir kančios, kad per sunku dabarties kartoms visa tai bepriimti. Apskritai knyga verčia apmąstyti valstietišką, sodietišką gyvenimo patirčių būdą ir jos įprasminimą, juolab kad esame atitrūkę nuo tradicijų ir labiau tapę pragmatiškesni.
 
Kruopštus knygos vertimas! Jurgita Jasponytė-Burokienė naudoja aukštaičių tarmės variantus tiesioginei kalbai reikšti. Daug paaiškinimų išnašose, akivaizdu, kad pati Eva Viežnaviec daug informacijos perėmė iš savo gimtųjų kaimo kraštų, perpasakojo savaip žinotas istorijas. Ko ateini, vilke? nelengvas skaitinys. Maniau, kad perskaitysiu vienu prisėdimu, tačiau tekstas klampus, manieringas, pilnas savitos kaimiškos, gimtųjų vietų ir istorinio leksikono, savita ir žodžių parceliacija sakiniuose, imituojanti šiek tiek archajinį pasakojimo toną. Tai kruopštus darbas, reikalaujantis empatijos knygos tekstiniam audiniui, o tame vertime išties pasijaučia, kad viskas atlikta tikrai ne bet kaip, o pasitelkiant etnografiniu internacionalinius atitikmenis ir sprendimus. Gal tai ir nebus geriausia mano šiemet skaityta knyga, tačiau romanas praturtina žinojimą apie šiuolaikinę baltarusių literatūrą. Kai kas buvo panašu kaip Olgos Tokarczuk Praamžiai ir kiti laikai (tik skaityti daug paprasčiau), taip pat pajutau Narine Abgaryan Iš dangaus nukrito trys obuoliai ištarmes. Apskritai Ko ateini, vilke? man labai lietuviškos pajautos knyga, kurioje ne vienas brandesnis skaitytojas, patyręs, ką reiškia gyventi provincijoje, manau, atras tam tikrų sąsajų su mūsų kaimiškąja tradicija.
 
Maištinga Siela

Knygos: Drakula, Kleopatra ir Frankenšteinas, Lolita, Pabusiu Šibujoj, Ko ateini, vilke?, Popierinis laivelis, Trys laukiniai kūnai, Wittgensteino meilužė

 

Sveiki!
 
Gyvenimas nesnaudžia, o dar labiau nesnaudžia lietuviška verstinių knygų rinka, kuri nuolat kaip priekyje manęs skubantis traukinys, kurį bandau pasivyti ir niekaip nepavyksta. Prieš rudenį nusprendžiau jau nebekentėti ir pasipildyti naujausiomis knygomis savo namų biblioteką, nes po to tikrai knygos pasimirš, bus išleista naujesnių, geresnių ir taip liks neperskaitytos šios. Tai pirmoji knygų stirta, kita dar laukia savo internetiniame užsakymų krepšelyje. Reikia galvoti, kaip namuose „atsikratyti“ nepatikusiomis ir jau tikriausiai savo eilės niekada nesulauksiančiomis knygomis, kurios pragulėjo penkerius ir daugiau metų. Ką nors sugalvosiu.
 
Pirmojoje eilutėje, viršuje kairėje, matome Davido Marksono veikalą „Wittgensteino meilužė“, kadangi kolekcionuoju visas Raros knygas be išimties, šią būtinai reikėjo prigriebti. Šis postmodernistinis romanas yra intelektualinė studija apie vienatvę ir meną, kurioje pagrindinė veikėja, vienintelė likusi pasaulio gyventoja, per fragmentiškus prisiminimus ir filosofines aliuzijas rekonstruoja savo tapatybę ir kultūrinį palikimą. Greta eksponuojamas Vladimiro Nabokovo šedevras „Lolita“ – kontroversiškas, stilistiškai turtingas pasakojimas apie apsėdimą ir moralinį nuosmukį, kuriame estetinė kalbos raiška tarnauja kaip priemonė analizuoti sudėtingus, tabu laužančius psichologinius procesus. Turiu senesnį leidimą, kurią vertė Monika Vosyliūtė, bet neabejoju, kad Laimanto Jonušio versija išties kitoniška! Tęsiant tematiką, viršuje dešinėje pateikiama Margaret Atwood poezijos rinktinė „Popierinis laivelis“, apimanti autorės kūrybą nuo 1961 iki 2023 metų. Tai gilus ir įvairiapusis moters egzistencijos, mitologijos, socialinės kritikos ir gamtos pasaulio apmąstymas, pasižymintis aštria įžvalga ir ironija. Pirmojoje eilutėje dešinėje taip pat matome Evos Baltasar romaną „Trys laukiniai kūnai“, reprezentuojantį šiuolaikinę ispanų (reiktų sakyti katalonų) literatūrą ir analizuojantį trijų moterų santykius bei tapatybės paieškas per intymumo ir egzistencinio nerimasties prizmę.
 
Antrojoje eilutėje, kairėje pusėje, pristatomas Coco Mellors romanas „Kleopatra ir Frankinšteinas“, kuriame per dviejų menininkų santykius nagrinėjami sudėtingi šiuolaikinės meilės, priklausomybių ir asmeninės laisvės aspektai Niujorko meno pasaulio fone. Šalia esantis Annos Cimos grafinis romanas „Prabudę Šibujoj“ yra vizualiai įspūdingas darbas, kuriame pasitelkiant distopinę Tokijo atmosferą tyrinėjama paauglystės tapatybė, susvetimėjimas ir socialinio spaudimo mechanizmai. Toliau dešinėje matome Evos Viežnaviec istorinį-mitologinį romaną „Ko ateini, vilke?“, kurioje per autentišką liaudies pasakos stilių rekonstruojamas kolektyvinės atminties klodas ir nagrinėjami universaliai žmogiški klausimai. Galiausiai, rinkinį užbaigia Bramo Stokerio „Drakula“ – klasikinės gotikinės literatūros pavyzdys, kuriame per vampyro metaforą analizuojama gėrio ir blogio kova, geismas ir mirties baimė, palikusi gilų pėdsaką Vakarų populiariojoje kultūroje. Kadangi keliaudamas po Rumuniją šią vasarą daug girdėjau apie šią knygą, nusprendžiau, kad verta turėti tokį kūrinį savo bagaže.
 
O kurie kūriniai jums atrodo verti dėmesio?
 
Maištinga Siela