Sveiki!
Gyvenimas
nesnaudžia, o dar labiau nesnaudžia lietuviška verstinių knygų rinka, kuri
nuolat kaip priekyje manęs skubantis traukinys, kurį bandau pasivyti ir niekaip
nepavyksta. Prieš rudenį nusprendžiau jau nebekentėti ir pasipildyti
naujausiomis knygomis savo namų biblioteką, nes po to tikrai knygos pasimirš,
bus išleista naujesnių, geresnių ir taip liks neperskaitytos šios. Tai pirmoji knygų
stirta, kita dar laukia savo internetiniame užsakymų krepšelyje. Reikia
galvoti, kaip namuose „atsikratyti“ nepatikusiomis ir jau tikriausiai savo
eilės niekada nesulauksiančiomis knygomis, kurios pragulėjo penkerius ir
daugiau metų. Ką nors sugalvosiu.
Pirmojoje
eilutėje, viršuje kairėje, matome Davido Marksono veikalą „Wittgensteino
meilužė“, kadangi kolekcionuoju visas Raros knygas be išimties, šią būtinai
reikėjo prigriebti. Šis postmodernistinis romanas yra intelektualinė studija
apie vienatvę ir meną, kurioje pagrindinė veikėja, vienintelė likusi pasaulio
gyventoja, per fragmentiškus prisiminimus ir filosofines aliuzijas rekonstruoja
savo tapatybę ir kultūrinį palikimą. Greta eksponuojamas Vladimiro Nabokovo
šedevras „Lolita“ – kontroversiškas, stilistiškai turtingas pasakojimas
apie apsėdimą ir moralinį nuosmukį, kuriame estetinė kalbos raiška tarnauja
kaip priemonė analizuoti sudėtingus, tabu laužančius psichologinius procesus. Turiu
senesnį leidimą, kurią vertė Monika Vosyliūtė, bet neabejoju, kad Laimanto Jonušio
versija išties kitoniška! Tęsiant tematiką, viršuje dešinėje pateikiama
Margaret Atwood poezijos rinktinė „Popierinis laivelis“, apimanti
autorės kūrybą nuo 1961 iki 2023 metų. Tai gilus ir įvairiapusis moters
egzistencijos, mitologijos, socialinės kritikos ir gamtos pasaulio apmąstymas,
pasižymintis aštria įžvalga ir ironija. Pirmojoje eilutėje dešinėje taip pat
matome Evos Baltasar romaną „Trys laukiniai kūnai“, reprezentuojantį
šiuolaikinę ispanų (reiktų sakyti katalonų) literatūrą ir analizuojantį trijų
moterų santykius bei tapatybės paieškas per intymumo ir egzistencinio
nerimasties prizmę.
Antrojoje
eilutėje, kairėje pusėje, pristatomas Coco Mellors romanas „Kleopatra ir
Frankinšteinas“, kuriame per dviejų menininkų santykius nagrinėjami
sudėtingi šiuolaikinės meilės, priklausomybių ir asmeninės laisvės aspektai
Niujorko meno pasaulio fone. Šalia esantis Annos Cimos grafinis romanas „Prabudę
Šibujoj“ yra vizualiai įspūdingas darbas, kuriame pasitelkiant distopinę
Tokijo atmosferą tyrinėjama paauglystės tapatybė, susvetimėjimas ir socialinio
spaudimo mechanizmai. Toliau dešinėje matome Evos Viežnaviec istorinį-mitologinį
romaną „Ko ateini, vilke?“, kurioje per autentišką liaudies pasakos
stilių rekonstruojamas kolektyvinės atminties klodas ir nagrinėjami
universaliai žmogiški klausimai. Galiausiai, rinkinį užbaigia Bramo Stokerio „Drakula“
– klasikinės gotikinės literatūros pavyzdys, kuriame per vampyro metaforą
analizuojama gėrio ir blogio kova, geismas ir mirties baimė, palikusi gilų
pėdsaką Vakarų populiariojoje kultūroje. Kadangi keliaudamas po Rumuniją šią
vasarą daug girdėjau apie šią knygą, nusprendžiau, kad verta turėti tokį kūrinį
savo bagaže.
O
kurie kūriniai jums atrodo verti dėmesio?
Maištinga
Siela
