Lietuvių kalbos ir literatūros VBE II dalies išplėstinio ir neišplėstinio kurso privalomų autorių ir kūrinių sąrašas

 

Sveiki!
 
Kartais reikia, o nėra po ranka, todėl dalijuosi su Jumis, nes buvo toks prašymas.
 
NEIŠPLĖSTINIO KURSO PRIVALOMAS VBE II DALIES EGZAMINO RAŠYMO PRIVALOMŲ AUTORIŲ IR KŪRINIŲ SĄRAŠAS:
 
Kristijonas Donelaitis „Metai“ (ištraukos)
Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“
Maironis (pasirinkti eilėraščiai)
Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“
Vincas Mykolaitis-Putinas (pasirinkti eilėraščiai)
Balys Sruoga „Dievų miškas“
 
IŠPLĖSTINIO KURSO PRIVALOMAS VBE II DALIES EGZAMINO RAŠYMO PRIVALOMŲ AUTORIŲ IR KŪRINIŲ SĄRAŠAS:
 
Kristijonas Donelaitis „Metai“.
Johanas Volfgangas fon Gėtė „Faustas“ (ištraukos).
Adomas Mickevičius (pasirinkti eilėraščiai ar pasirinktos poemos (dramos) ištraukos).
Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“.
Maironis (pasirinkti eilėraščiai).
Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“.
Vincas Mykolaitis-Putinas (pasirinkti eilėraščiai).
Jurgis Savickis (pasirinktos novelės).
Balys Sruoga „Dievų miškas“.
Antanas Škėma „Balta drobulė“.
 
P. S. Egzamine gali būti visiškai nežinomo autoriaus kūrinio ištrauka ar visas eilėraštis, miniatiūra, noveletė, todėl šie autoriai garantuoja bent jau bazinį literatūros išsilavinimą, tarkim, antrai dėstymo probleminio klausimo pastraipai parašyti. Todėl kartais nelabai aišku, kodėl šie autoriai yra privalomi, jeigu galima iš esmės remtis bet kokia literatūra, o pirminis tekstas, kuris duodamas egzamino metu – loterija. Gal dėl to, kad iš esmės tikrinama nebe perskaitytų kūrinių, o kompetencijos įžvelgti esmę bet kokiame grožiniame kūrinyje ir tą esmę apmąstyti aktualizuojant.

Neišplėstinis

Išplėstinis

 
Maištinga Siela

Filmas: "Šokliai" / "Hoppers"

 

Sveiki!
 
Mėgstu animacinius komercinius filmus visai šeimai! Jie išties neša dažniausiai elementarias geras žinias, būna iš ko pasijuokti, susitapatinti, nors ir daugelis iš jų, galima sakyti, gana klišiniai. Norėčiau tokių filmų žiūrėti daugiau, tad pasirinkau gana gerai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą Daniel Chong kurtą animacinį filmą visai šeimai „Šokliai“ (angl. Hoppers) (2026), kuris pasakoja apie berniokiškos išvaizdos Mabelę, kuri labiausiai myli savo senelę, o laiką mėgsta leisti atokioje gamtoje, prie kūdros, ir valandų valandas stebėti tos aplinkos ekosistemą.
 
Mabelė be galo jautrios sielos asmenybė, ji jau nuo mažumės suvokė, kad gyvūnai turi gyventi darniai natūralioje aplinkoje, todėl suaugusi tampa aplinkosaugos aktyviste, kuri stengiasi kovoti prieš miesto mero Džerio užmačias statyti aplinkkelį per jau brangiausią teritoriją – gamtos vietelę, kuri padeda prisiminti močiutę. Galiausiai Mabelę dėl miesto mokslininkų sukurto aparato persikelia į dirbtinio bebro kūną ir patenka į natūralų gyvūnijos pasaulį, kuriame bando išspręsti tuos pačius galios ir paklusnumo įstatymus, kuriais apsėsti ir patys žmonės. Man keisčiausiai buvo pavaizduota gyvūnijos ėdesio sistema, t. y. kad žvėrys gyvena savo prigimtinį gyvenimą ir leidžiasi savanoriškai suryjami stipresnių už save, nors tuo pačiu gyvūnijos pasaulis įsiunta, kad Mabelė netyčia pritrėškia valdovę drugelį, kuriai balsą paskolino ne kas kitas, o būtent garsioji Meryl Streep.
 
Šiaip „Šokliai“ bando suartinti miesto žmogų prie gamtos pačiu keisčiausiu būdu – transplantuojant žmogaus sąmonę į gyvūno kūną, nes tik iš gyvūnijos pasaulio galima tapti dar labiau empatiškais aplinkai. Filmas iš serijos apie aplinkosaugą, nors gyvūnijos pasaulis, ar tai bebūtų diktatūros ištroškęs vikšras ar bebrų užtvankos hierarchinė bendruomenė, jie vis tiek personifikuoti kaip žmogiškojo pasaulio atspindys, o gyvūnų charakteriai konstruojami pagal žmogiškuosius archetipus. Ar tai padeda suprasti, ką jaučią bebras, drugelis ar meška? Tai tik filmo keliama iliuzija, tačiau neatimsi vieno – istorija padeda kurti atjautą aplinkai, kuria visos gyvybės formos dalijasi. Filmas, žinoma, neišvengė klišių, naratyvas nuspėjamas, o „Šoklius“ iš kitų animacinių filmų išskiria nebent nauja technologinė idėja transplantuoti sąmonę į gyvūnus ir jų robotų pakaitalus, tačiau pats filmo didaktinis turinys toli nepabėga nuo pirmtakų. Filmas, kurį galima žiūrėti su šeima.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Serialas: "Tikroji meilė / "Amor real" (2003)

Sveiki!
 
Serialo pristatymas „Tikroji meilė“ pas mane „kabėjo“ keleri metai. Jau gerai nebepamenu, kas buvo iš skaitytojų pasiprašęs ar pasiprašiusi apžvelgti. Kadangi esu pradėjęs 90-ųjų serialų apžvalgas, galiu retkarčiais įterpti ir Jūsų mylimas ir jau kadaise matytas per televiziją muilo operas. Serialą „Tikroji meilė“ (bandau atgaminti kažką žiūrėjęs), bet pamenu miglotai, nes serialą rodė LNK ir tik savaitgaliais, todėl 95 serijų serialą turėjo rodyti maždaug metus. Bedarydamas šį įrašą, ėmiau ir prisiminiau, kad visgi esu keletą fragmentų matęs, nes buvo labai puošnus serialas, daug investuota į kokybiškus ir įspūdingus kostiumus, o pats serialas galėjo tuo metu potencialiai konkuruoti su brazilų muilo operos tradicija vaizduoti konkistadorų ar XIX amžiaus meilės istorijas, kurioms reikėjo daug dekoracijų ir specialių kostiumų. Tokios telenovelės vadinamos istorinėmis muilo operomis.
 
MEKSIKIETIŠKOS PRODUKCIJOS GARANTAS
 
„Tikroji meilė“ (isp. Amor real) Lietuvos televizijos eteryje, konkrečiai per LNK kanalą, buvo rodomas daugmaž 2004 metais. Tai buvo vienas ambicingiausių „Televisa“ studijos projektų, kurio prodiuserė Carla Estrada siekė pakelti muilo operų kartelę iki aukščiausio gamybinio lygio. Serialas yra ne originalus kūrinys, o 1983 m. telenovelės „Bodas de odio“ adaptacija, sukurta remiantis to paties pavadinimo Caridad Bravo Adams romanu. Prie šios versijos scenarijaus adaptavimo prisidėjo italų scenaristė María Zarattini, kurios profesionalumas užtikrino literatūrinį kūrinio svorį, neįprastą tokio žanro projektams.
 
Gamybinis serialo mastas buvo beprecedentis: filmavimas truko aštuonis mėnesius Hidalgo valstijoje, o kūrybinė grupė įtraukė daugiau nei 1 000 aktorių, statistikų, techninio personalo narių bei amatininkų. Siekiant maksimalaus autentiškumo atkuriant XIX a. vidurio Meksikos atmosferą, egzistuojančiame Tetlapayac dvare ir jo apylinkėse buvo pastatyti ištisi statinių kompleksai bei aikštės. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas vizualiniams elementams: apšvietimui, kameros darbui bei specialiai šiam laikotarpiui pasiūtiems kostiumams, kurie tapo vizitine projekto kortele ir leido žiūrovams visiškai pasinerti į kitą epochą.
 
Atrankos į šį serialą procesas buvo itin kruopštus, nes prodiuserė siekė suburti ne tik populiarius, bet ir techniškai stiprius aktorius, gebančius įkūnyti istorinius personažus su reikiama laikmečio dvasia. Šis atrankos griežtumas atsipirko su kaupu – serialas buvo neįtikėtinai palankiai sutiktas Meksikoje, kur 2004 m. „TVyNovelas“ apdovanojimuose pelnė geriausios metų telenovelės titulą. Sėkmė neapsiribojo gimtąja šalimi: kūrinys tapo globaliu eksportu, rodomu JAV, Ispanijoje, Rusijoje bei daugelyje kitų pasaulio valstybių.
 
Išskirtiniu produkcijos įvertinimu tapo 2005 metais išleistas DVD formatas, kuris į istoriją įėjo kaip pirmoji telenovelė, turinti angliškus subtitrus, taip atveriant kelią šiam žanrui į anglakalbę rinką. Prodiuserė Carla Estrada pabrėždavo, kad būtent atsidavusi kūrybinė komanda ir vizualinė estetika leido žiūrovams patirti personažų emocijas per visiškai kitokią, rafinuotą prizmę. „Tikroji meilė“ iki šiol yra minima kaip pavyzdys, kaip muilo opera gali transformuotis į aukštos kokybės istorinę dramą, išlaikydama didelį populiarumą ir ilgą išliekamąją vertę.
 
SERIALO „TIKROJI MEILĖ“ SIUŽETAS IR SUMANYMAS
 
Šis serialas yra sukonstruota XIX a. vidurio Meksikos drama, kurioje „Viktorijos laikų“ moralės normos susiduria su asmenine laisve ir aistra. Siužetas prasideda nuo Matildos Peñalver y Beristáin, jaunos aristokratės, kuri puoselėja šiltus jausmus neturtingam, tačiau doro būdo kareiviui Adolfui Solísui. Matildos tėvas yra linkęs pritarti šiai sąjungai, tačiau viską sugriauna jos motina Augusta ir brolis Umbertas. Siekdami išgelbėti šeimą nuo bankroto ir išsaugoti socialinį statusą, jie griebiasi gausybės intrigų: suklastoja informaciją apie Adolfo „šeimą“, įkalina jį ir priverčia Matildą tekėti už turtingo žemvaldžio Manuelio Fuentes Guerra. Šis vyras – geros širdies, bet svetimas Matildei žmogus, kuris paveldėjo didžiulį turtą tik mirties patale tėvo pripažintas kaip teisėtas įpėdinis.
 
Įvyksta priverstinė santuoka, kuri iš pradžių tampa tikra kančia. Matilda persikelia į Manuelio ūkį, kur jos laukia ne tik atstumas nuo mylimojo, bet ir priešiška aplinka, ypač dvaro administratoriaus dukra Antonija, kuri pati trokšta užkariauti Manuelio širdį. Tuo tarpu Adolfas, ištrūkęs iš kalėjimo, neketina pasiduoti ir, pasinaudojęs priedanga, įsidarbina Manuelio ūkio administratoriumi. Tai sukuria įtampą ir paradoksalią situaciją: Manuelis, nežinodamas apie „administratoriaus“ tikrąją tapatybę, ima juo pasitikėti ir net puoselėti draugiškus ryšius. Vėliau tiesa apie intrigantų klastą išaiškėja, tačiau džiaugsmą aptemdo vis stiprėjantis, natūralus ir netikėtas Matildos jausmas savo vyrui.

 
Serialo dinamika keičiasi, kai Matilda suvokia, kad meilė Adolfui blėsta, o jos širdį užkariauja Manuelio taurumas ir atsidavimas. Kai ji galiausiai pasiryžta atverti tiesą ir nutraukti santykius su praeitimi, lemtingas atsitiktinumas atskleidžia Manueliui, kas iš tikrųjų buvo jo „administratorius“. Paskutinę akimirką, kai Matilda praneša apie nėštumą, vyro pasitikėjimas sugriūva – jis pasijunta dvigubai išduotas. Apimtas įniršio ir abejonių dėl vaiko tėvystės, Manuelis išvaro žmoną iš namų, taip pradėdamas ilgą, skausmingą ir sudėtingą susitaikymo bei atpirkimo kelią, kuriame persipina civiliniai neramumai, socialiniai barjerai ir nuolatinės politinės intrigos.
 
Lyginant šį kūrinį su ankstesne 1983-ųjų versija („Bodas de odio“), „Tikroji meilė“ išsiskiria ne tiek siužeto vingiais, kurie iš esmės išlieka ištikimi literatūriniam originalui, kiek gilesniu psichologiniu portretavimu. Ankstesnėse ekranizacijose daugiausia dėmesio būdavo skiriama „aukos“ ir „piktadario“ archetipams, tačiau 2003 m. versija visus veikėjus nudažo pilkomis spalvomis. Čia nėra vienpusiškų personažų – net ir tie, kurie daro klaidas, turi motyvaciją, o pagrindinis herojus Manuelis pateikiamas kaip vyras, kurio vidinė kova tarp meilės ir įžeisto orumo yra itin žmogiška. Ši versija meistriškai transformuoja priverstinės santuokos tropą iš melodramatiškos kančios į lėtą, brandžią transformaciją, kurioje meilė tampa ne likimo dovana, o sunkaus darbo ir abipusio supratimo vaisiumi.
 
Finaliniame serialo etape akcentuojama esminė idėja: tikra meilė nėra aklas jausmas ar socialinis sandoris, o gebėjimas atleisti ir priimti kito žmogaus tiesą net tada, kai viskas aplinkui skatina nepasitikėjimą. „Tikroji meilė“ nagrinėja „realaus“ jausmo prigimtį – ji nėra ideali, ji sužeista išdavysčių, politinių suiručių ir žmogaus egoizmo, tačiau būtent per šias krizes ji tampa „tikra“. Serialas pabaigoje reziumuoja, kad meilė reikalauja ne tik aistros, bet ir principingo pasirinkimo likti kartu net tada, kai praeities šešėliai grasina sugriauti viską, kas sukurta. Tai kūrinys apie tai, kaip du žmonės, suvesti aplinkybių ir klastos, per kančią atranda stipresnį tarpusavio ryšį, nei galėjo pasvajoti savo pirminio naivumo stadijoje.
 
SERIALO „TIKROJI MEILĖ“ AKTORIAI IR VEIKĖJAI
 
Aktorių atranka į „Tikrąją meilę“ buvo, kaip minėjau, kruopščiai suplanuotas prodiuserės Carlas Estrados procesas. Ji siekė sukurti ansamblį, kuris ne tik atitiktų istorinį kontekstą, bet ir turėtų pakankamai charizmos išlaikyti žiūrovų dėmesį per 95 serijas. Fernando Colunga ir Adela Noriega tuo metu jau buvo „Televisa“ žvaigždės, tačiau Estrada norėjo iš jų išspausti kitokią, brandesnę vaidybą, nei buvo įprasta to meto melodramose. Aktoriai savo interviu vėliau pripažino, kad darbas prie šio projekto buvo kitoks dėl griežtos drausmės, kostiumų sudėtingumo ir režisierės reikalavimo viską vaidinti su „istorine tiesa“, o ne „muilo operų“ perdėtumu.
 
Fernando Colunga (Manuelis) buvo pasirinktas dėl savo gebėjimo perteikti orumą ir jėgą, o ne tik „gražaus vyruko“ įvaizdį, (o man asmeniškai atrodo, kad būtent dėl to, kad jis buvo tuo metu populiariausias). Interviu jis dažnai pabrėždavo, kad Manuelio personažas jam buvo vienas didžiausių iššūkių karjeroje, nes reikėjo išmokti valdyti žirgus, dėvėti sunkius XIX a. kostiumus ir derinti agresyvią užsispyrimą su gilia vidine kančia. Aktorius atviravo, kad filmavimo sąlygos Hidalgo dvare buvo fiziškai varginančios – karštis, dulkės ir ilgos darbo valandos, tačiau būtent šis asketiškas fonas padėjo jam sukurti personažo vientisumą, kuris žiūrovams atrodė neįtikėtinai autentiškas.

 
Matilda (Adela Noriega) buvo pasirinkta dėl savo gebėjimo perteikti tyrumą, kuris palaipsniui virsta moteriška stiprybe. Aktorė savo pasisakymuose pabrėždavo, kad Matilda jai buvo pati mylimiausia rolė, nes personažas keitėsi: nuo naivios mergaitės iki moters, kuri išdrįsta pasipriešinti patriarchalinei motinos Augustos valdžiai. Tuo tarpu Helena Rojo, vaidinusi Augustą, buvo pasirinkta kaip „ledinė“ antagonistė, kurios charizma buvo būtina, kad žiūrovai jaustų tikrą grėsmę Matildai. Rojo interviu dažnai pabrėždavo, kad jai buvo įdomu tirti „motinos meilės, virtusios tironija“, psichologiją, o jos ir Adelos chemija filmavimo aikštelėje buvo itin įtempta, kas padėjo sukurti tikroviškus konfliktus.
 
Chantal Andere (Antonija) atranka buvo strateginis žingsnis, nes ji jau turėjo reputaciją kaip geriausia „muilo operų blogietė“. Aktorei vaidmuo buvo malonus iššūkis – ji stengėsi Antoniją pavaizduoti ne kaip karikatūrišką piktadarę, o kaip nelaimingą, meilės ištroškusią moterį, kurios veiksmai kyla iš nevilties. Visa aktorių komanda dažnai akcentuodavo „šeimyninę“ atmosferą filmavimo aikštelėje: nepaisant griežtų reikalavimų, Estrada sugebėjo suburti kolektyvą, kuriame patyrę aktoriai (kaip Ricardo Blume ar Ana Martín) dalijosi patirtimi su jaunesniais kolegomis. Būtent šis aktorių tarpusavio profesionalumas ir pagarba sudėtingam projektui tapo pagrindine priežastimi, kodėl serialas išlaikė tokią aukštą meninę kokybę.

 
10 MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „TIKROJI MEILĖ“
 
1. Prieš pasirenkant „Tikroji meilė“, buvo svarstomi kiti variantai serialo pavadinimo variantai. Kūrėjai bijojo, kad pavadinimas „Bodas de odio“ (originalaus 1983 m. serialo pavadinimas) atrodys pernelyg neigiamas šiuolaikiniam žiūrovui, todėl buvo pasirinktas „Tikroji meilė“, pabrėžiant meilės tikrumą, o ne vestuvių neapykantą.
 
2. Adelos Noriegos sugrįžimas. Adela Noriega tuo metu buvo viena brangiausių Meksikos aktorių. Po šio vaidmens ji ilgą laiką nesifilmavo jokiuose projektuose, todėl daugelis gerbėjų šį serialą laiko jos karjeros kulminacija.
 
3. Fernando Colungos žirgai. Aktorius, vaidinęs Manuelį, pats buvo patyręs raitelis. Tačiau prodiuserė Carla Estrada reikalavo, kad jis mokytųsi specifinio XIX a. jojimo stiliaus, tad aktorius praleido kelias savaites treniruotėse, kad įgautų tikro aristokratiško laikytojo laikyseną.
 
4. Specialiai sukurta „Hacienda“. Nors filmavimas vyko istoriniame Tetlapayac dvare, dauguma interjerų buvo atkurti studijoje, nes tikri dvaro kambariai buvo per maži apšvietimo įrangai ir kameroms – serialas reikalavo specifinio, kiek tamsaus ir dramatiško apšvietimo, būdingo kino filmams.
 
5. Kostiumų autentiškumas. Aktoriai nešiojo autentiškus XIX a. stiliaus drabužius, kurie buvo itin nepatogūs. Moterys privalėjo dėvėti tikrus korsetus, kurie fiziškai ribojo kvėpavimą, todėl tarp scenų filmavimo aikštelėje aktorės dažnai turėdavo juos atsilaisvinti, kad galėtų normaliai pailsėti.
 
6. Adolfo Solís vaidmens svarba. Mauricio Islas (Adolfas) buvo toks populiarus, kad scenaristai turėjo rimtai apsvarstyti, ar nužudyti jo personažą serialo pabaigoje, ar leisti jam laimingai išvykti. Buvo sukurti keli scenarijaus variantai, kad žiūrovai per daug neįsižeistų dėl finalo.
 
7. Slaptas ryšys su kitais projektais. Tame pačiame Tetlapayac dvare, kuriame buvo filmuojama „Tikroji meilė“, vėliau buvo filmuojami ir kiti žinomi projektai bei muzikiniai klipai, nes filmavimo aikštelė tapo ikonine dėl savo unikalios architektūros.
 
8. Didžiausias statistų skaičius. Vienoje iš vestuvių scenų filmavime dalyvavo daugiau nei 200 žmonių – tai buvo viena brangiausių scenų visoje Meksikos televizijos istorijoje tuo metu, nes kiekvienas žmogus turėjo būti aprengtas, nugrimuotas ir apmokytas elgtis kaip XIX a. žmogus.
 
9. Garso takelio populiarumas. Titulinė daina „Tikroji meilė“, kurią atliko duetas „Sin Bandera“, tapo hitu net radijo stotyse, kurios įprastai negrojo muilo operų muzikos. Tai buvo retas atvejis, kai serialo daina gyveno savo atskirą, sėkmingą gyvenimą.
 
10. 2004 m. „TVyNovelas“ apdovanojimuose serialas laimėjo praktiškai visose pagrindinėse kategorijose (geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausia piktadarė, geriausia drama). Tai buvo pirmas kartas, kai viena telenovelė nušlavė visą apdovanojimų ceremoniją.

 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sinéad O'Connor – I'm Not Bossy, I'm the Boss [vinyl / LP] (2014)

 
Informacija apie albumą: Sinéad O'Connor – I'm Not Bossy, I'm the Boss [vinyl / LP] (2014) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Atlanta – Man patinka taip gyvent [vinyl / LP] (2026)

 
Informacija apie albumą: Atlanta – Man patinka taip gyvent [vinyl / LP] (2026) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: The Weeknd – Echoes of Silence [vinyl / 2LP] (2011)

 

Informacija apie albumą: The Weeknd – Echoes of Silence [vinyl / 2LP]  (2011) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: VARIOUS - BoomBox 90s [vinyl / LP] (2026)

 
Informacija apie vinilą: VARIOUS - BoomBox 90s [vinyl / LP] (2026) 

Maištinga Siela

Kultūros barai (Žurnalas), Dr. Kate Lister "Įdomioji sekso istorija", Percival Everett knyga "Džeimsas"

 

Kuo skiriasi žodžiai veiksmažodžiai RIEDENTI, RIEDĖTI ir RIDENTI? (Paaiškinimas)

 
Sveiki!
 
Trumpa lietuvių kalbos pamokėlė.
 
Ridenti – tai valingas, kontroliuojamas veiksmas. Tai Sizifo pastanga: rankomis stumti akmenį į viršų, naudojant jėgą ir siekiant tikslo.
 
Riedėti – tai savaiminis, nevaldomas judėjimas. Tai Sizifo nesėkmė: akmuo atitrūksta ir dėl gravitacijos pats greitai lekia žemyn, Sizifui nebegalint jo sustabdyti.
 
Veiksmažodis ridenti Sizifo mite įkūnija patį sunkiausią darbą ir nuolatinę pastangą. Kai Sizifas atkakliai stumia didžiulį akmenį į statų kalno šlaitą, mes sakome, kad jis jį ridenti. Šis žodis čia pabrėžia nepertraukiamą, valingą procesą, kuriame kiekvienas judesys reikalauja milžiniškos fizinės ir dvasinės ištvermės. Tai tarsi žmogaus kova su savo likimu, kurioje dominuoja kontrolė, įtampa ir nepalaužiamas ryžtas pasiekti viršūnę.
 
Tuo tarpu riedenti (arba paprasčiau – riedėti) šiame mite atspindi dramatišką akimirką, kai Sizifo pastangos tampa bevaisės. Kai akmuo, praradęs pusiausvyrą, išsprūsta iš rankų ir ima greitai leistis žemyn, mes sakome, kad jis pradėjo riedenti. Šis žodis čia perteikia nevaldomą, pagreitintą judėjimą, kurį sukelia gravitacija, o ne žmogaus valia. Tai tragiškas praradimo jausmas, kai visas įdėtas darbas per akimirką nubraukiamas, o žmogus lieka bejėgis stebėti, kaip jo tikslas nurieda atgal į prarają.
 
Skirtumas tarp šių veiksmų yra esminis Sizifo kančios suvokimui. Ridenti reiškia kurti, stengtis ir laikyti akmenį savo valdžioje, kol dar įmanoma valdyti situaciją. Riedenti (ar riedėti) žymi virsmą, kai procesas tampa nebekontroliuojamas ir virsta nuosmukiu. Ši kalbinė priešprieša puikiai atskleidžia amžiną Sizifo ciklo dramą: be perstojo ridenti į viršūnę tik tam, kad vėl tektų stebėti, kaip viskas rieda žemyn.
 
Maištinga Siela

Homeras: Homero gyvenimas, biografija, mitai ir faktai, epai "Iliada" ir "Odisėja"

 

Sveiki!
 
Homeras, dažnai tituluojamas literatūros „tėvu“, išlieka viena paslaptingiausių figūrų pasaulio kultūros istorijoje. Apie jo gyvenimą nėra jokių patikimų biografinių duomenų, todėl mokslininkai, tyrinėjantys antiką, iki šiol diskutuoja, ar Homeras buvo realus istorinis asmuo, ar tik kolektyvinis archajiškosios Graikijos dainių įvaizdis. Tradiciškai manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. Kr., tačiau tiksli gimimo vieta ir laikas išlieka spėliojimų sritimi; dažniausiai kaip galimos jo gimtinės minimos Jonijos regiono vietovės, pavyzdžiui, Chijo sala ar Smirna. Antikos šaltiniuose jis dažnai vaizduojamas kaip aklas dainius (aoidas), keliaujantis iš miesto į miestą ir savo giesmėmis džiuginantis klausytojus, tačiau šis paveikslas greičiausiai yra vėlesnė idealizuota literatūrinė konstrukcija.
 
„Homero klausimas“ – tai dešimtmečius trunkanti mokslinė diskusija, bandanti atsakyti, ar „Iliada“ ir „Odisėja“ yra vieno genijaus kūriniai, ar ilgą laiką per daugelį kartų susiformavę epai. Šiuolaikiniai tyrėjai, remdamiesi kalbine analize ir palyginamąja mitologija, pripažįsta, kad nors epų pagrindas yra gilios žodinės tradicijos klodai, „Iliada“ ir „Odisėja“ pasižymi itin vientisa struktūra, liudijančia apie vieną talentingą kūrėją (arba jų seriją), kuris sujungė sakmes į darnią meninę visumą. Nors egzistuoja teorijų, kad Homeras galėjo būti ir moteris, ar kad tai buvo keleto autorių pseudonimas, dauguma mokslininkų sutaria, kad „Homeras“ yra vardas, žymintis epochinę takoskyrą tarp žodinės ir rašytinės kultūros.
 
Istorikai yra vieningi dėl vieno: Homeras negyveno Atėnuose, nes Atėnų kaip galingo kultūrinio centro reikšmė išaugo gerokai vėliau, nei susiformavo pagrindinis epų branduolys. Homero pasakojimai atspindi senąją Graikijos diduomenės kultūrą, kurioje dominavo karinė etika ir herojinis idealas, todėl jo kūrybos šaknys glūdi Mažosios Azijos pakrantėse ir salose. Nors antikinėje tradicijoje buvo mėgstama susieti įvairius didžius kūrėjus su konkrečiais miestais dėl prestižo, nėra jokių archeologinių ar dokumentinių įrodymų, siejančių Homerą su Atėnų agora ar šiuo miestu apskritai.
 
„Iliada“ – tai monumentali epinė poema, susidedanti iš 24 giesmių, kurioje vaizduojamas vienas lemtingas Trojos karo dešimtųjų metų tarpsnis. Kūrinio centre – Achilo pyktis ir jo tragiškos pasekmės, išplečiančios pasakojimą iki egzistencinio karo beprasmybės ir žmogiškosios lemties apmąstymo. „Iliada“ yra parašyta hegzametru – specifiniu eiliuotu ritmu, kuris padėdavo dainiams įsiminti tūkstančius eilučių. Šis tekstas išliko iki mūsų dienų per nepertraukiamą pergamentų ir rankraščių kopijavimo tradiciją, prasidėjusią dar helenizmo laikotarpiu Aleksandrijos bibliotekose, kur buvo atliktas didžiulis darbas nustatant ir kanonizuojant Homero tekstus.
 
„Odisėja“, taip pat susidedanti iš 24 giesmių, yra tarsi „Iliados“ tęsinys, tačiau visiškai kitokio pobūdžio – tai nuotykių kupinas pasakojimas apie Odisėjo grįžimą namo į Itakę po dešimties metų trukusio Trojos karo ir dar dešimties metų klajonių. Ši poema koncentruojasi ne tik į karinius žygdarbius, bet į žmogaus intelektą, gudrumą ir atkaklumą susidūrus su antgamtinėmis jėgomis. Jei „Iliada“ atspindi karo dramatizmą, „Odisėja“ atveria horizontus į tolimus, egzotiškus kraštus ir vidinį žmogaus pasaulį, kartu pabrėžiant namų ir šeimos vertę, kuri tampa visų klajonių tikslu.
 
Didžiulė laiko distancija skiria Homero epų užrašymą nuo pačių įvykių, apie kuriuos pasakojama. Istorinis Trojos karas, jei jis iš tikrųjų vyko, datuojamas XIII a. pr. Kr., o Homero epai užrašyti maždaug po keturių šimtų ar penkių šimtų metų – VIII a. pr. Kr. pabaigoje. Per šį laikotarpį įvykiai buvo perteikiami žodžiu, keičiantis kartoms, todėl mitiniai pasakojimai apaugo fantastiniais elementais, dievų įsikišimu ir herojų idealizavimu. Tokiu būdu Homeras nefiksavo istorijos tiesiogine prasme, o sukūrė savotišką kultūrinę atminties erdvę, kurioje istoriniai atgarsiai susimaišė su tautosakos motyvais.

Senovės graikų epai „Iliada“ ir „Odisėja“ neturi vieno originalaus autoriaus rankraščio, nes šimtmečiais egzistavo kaip žodinė tradicija. Seniausi mus pasiekę teksto fragmentai yra III a. pr. Kr. papirusai, rasti Egipte, kurie patvirtina, jog jau tuo metu tekstai buvo stabilizuoti. Visą poemų tekstą šiandien skaitome dėka Bizantijos laikų rankraščių (kodeksų), kurių seniausi datuojami X a. po Kr. Nors tarp fragmentų ir vėlyvųjų rankraščių yra tam tikrų skirtumų, Homero tekstas išliko stebėtinai stabilus, nes buvo itin kruopščiai perrašinėjamas. Svarbų vaidmenį kanonizuojant tekstus atliko Aleksandrijos mokslininkai, kurie dar III–II a. pr. Kr. lygino įvairius variantus ir kūrė bendrą teksto versiją.

 
Epinės poemos buvo užrašytos tada, kai graikai perėmė finikiečių abėcėlę ir pritaikė ją savo kalbai, sukurdami pirmąjį fonetinį raštą. Šis technologinis šuolis leido pirmą kartą „įkalinti“ tūkstančius eilučių, kurios iki tol egzistavo tik dainių atmintyje ir buvo deklamuojamos iš atminties viešų švenčių metu. Manoma, kad tekstai buvo užrašyti ant papiruso ritinių, o vėliau per šimtmečius perrašinėjami į pergamentus, kas leido jiems išgyventi viduramžių griūtį ir pasiekti Renesanso epochą, kurioje tapo Europos literatūros kanono pagrindu.
 
Autorystės nustatymas yra sudėtingas procesas, kuriame derinama lingvistinė analizė, stiliaus tyrimai ir istorinė kontekstualizacija. Jau antikos laikais garsūs filologai, tokie kaip Aristarchas iš Samotrakės, lygino skirtingus tekstų variantus ir bandė atskirti vėlesnius priedus nuo „tikrojo“ Homero teksto. Šiais laikais, naudojant kompiuterinę tekstų analizę ir stiliometriją, mokslininkai bando nustatyti, ar autoriaus „balsas“ abiejose poemose yra identiškas; daugelis sutaria, kad nors „Iliada“ ir „Odisėja“ rodo vieną genijų, „Odisėja“ gali būti šiek tiek vėlesnio laikotarpio kūrinys, atspindintis besikeičiantį graikų pasaulėvaizdį.
 
Homero įtaka Vakarų kultūrai yra neįsivaizduojamo masto – jis ne tik suformavo antikinių graikų moralinę vertybių sistemą, vadinamą „arete“ (dorybe arba meistriškumu), bet ir tapo pavyzdžiu visiems vėlesniems epinės literatūros kūrėjams. Nuo Vergilijaus „Eneidos“ iki Džono Miltono „Prarastojo rojaus“ ar Džeimso Džoiso „Uliso“, Homero temos, archetipai ir pasakojimo technika yra nuolatinis dialogas su praeitimi. Jo kūryba tapo pagrindu Vakarų švietimo sistemoms, formuodama estetinį skonį ir filosofinį požiūrį į žmogaus vietą pasaulyje, dievų ir žmonių santykį bei gyvenimo laikinumą.
 
Taigi, Homeras yra simbolis, sujungiantis senovės dainių žodinę išmintį ir rašytinės kultūros aušrą. Nors mes niekada nesužinosime tikrojo „Homero“ vardo ar gyvenimo detalių, jo palikti tekstai yra ne tik literatūros šedevrai, bet ir pagrindinis raktas suprasti senovės graikų mentalitetą bei mūsų pačių kultūrines šaknis. Kiekviena karta iš naujo atranda Homerą, įžvelgdama jame tai karo baisumus, tai kelionės į save iššūkius, todėl jis lieka gyvas net ir po trijų tūkstantmečių.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Jurgis Savickis apie Graikiją, Atėnus ir Akropolį, įspūdžius apie Partenono griūvėsius

 

Sveiki,
 
„Tačiau jau po dienos antros žmogus visai atsipalaiduoji ir nejunti miesto apačioje smarvės ir visokeriopos teršynės. Pro marmuro ižus imi staiga matyti grožį. Šį grožį tikrai pajunti. Darosi kiek drąsiau, kad ne viskas dar baigta šiame mūsų pasaulyje su modernišku žmogumi. Jis dar turįs kai kurių sąskaitų ir prievolių gyvenime. Ne vien tik tų kasdieniškų reikalų. Ir, regis, jis dar gali pažvelgti blaivesne galva aukštyn. Ir Nikės išlikęs tempelis. Ir Dionizo misterijų teatras. Ir Dzeuso išlikusios kolonos. Kokie vis tai grožiai. <...> pajunti visa savo sumenkėjusia ir suturistėjusia širdimi, ką graikai norėjo pasakyti, statydami savo tempelius. Kaip jie vykdė savo apeigas. Ir pajunti jų skaisčią ir aukštą mintį.“ Jurgis Savickis
 
Jurgis Savickis –XX a. pirmosios pusės lietuvių modernizmo atstovas, kurio kūryboje ypač išryškėjo europietiška pasaulėjauta, intelektualumas bei estetizuotas požiūris į tikrovę. Būdamas profesionalus diplomatas, jis didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje, todėl jo literatūrinis palikimas yra persmelktas kosmopolitizmo, kelionių įspūdžių bei atstumo nuo provincijos dvasios. Savickio proza pasižymi lakoniškumu, ironija, subtiliu psichologizmu ir gebėjimu perteikti sudėtingas žmogaus būties peripetijas per detales, vengiant deklaratyvaus moralizavimo ar sentimentalaus heroizavimo.
 
Autoriaus kūryboje svarbią vietą užima tragikomiškas pasaulio suvokimas, kuriame gyvenimo absurdas susipina su subtiliu estetizmu ir žaisminga, kartais net kiek ciniška intonacija. Jis atsisakė tradicinio pasakojimo būdo, eksperimentavo su forma ir siužeto struktūra, taip priartindamas lietuvių literatūrą prie Vakarų Europos modernizmo tendencijų. Savickio novelės – tai tarsi tikrovės fragmentai, kuriuose svarbiausia tampa ne išorinis įvykis, o subjektyvus, kartais netikėtas situacijos vertinimas, atveriantis žmogaus prigimties prieštaringumą ir egzistencijos trapumą. Šioje citatoje, kurioje autorius aprašo savo dienas Atėnuose taip pat galite pajusti ironišką požiūrį į to metų Atėnus.
 
Maištinga Siela

Slavai: slavų kalbų grupės – rytų slavai, vakarų slavai ir pietų slavai (istorija, kalbotyra, kultūra)

 

Sveiki!
 
Slavų tautų pasiskirstymas į tris pagrindines grupes – vakarų, rytų ir pietų – yra ilgo ir sudėtingo istorinio proceso rezultatas, prasidėjęs ankstyvaisiais viduramžiais, kai prasidėjo didžioji slavų migracija iš jų pradinės tėvynės, tiksliai nenustatytos, tačiau dažniausiai lokalizuojamos kažkur tarp Vyslos ir Dniepro upių. Migracijos banga, vykusi daugiausia tarp V ir VII amžių, paskatino slavų genčių sklidimąsi į visas puses, o besikeičianti geografinė aplinka, kaimyninių tautų įtaka bei klimato ir reljefo ypatybės tapo pagrindiniais veiksniais, nulėmusiais skirtingų tapatybių ir kalbinių ypatumų formavimąsi.
 
Vakarų slavai, tarp kurių ir kašubai bei lenkai, apsistojo Centrinėje Europoje, kur jų plėtrai įtaką darė artimas sąlytis su germanų gentimis bei Vakarų krikščionybės sklaida, kuri suformavo jų kultūrinį ir politinį orientyrą į Vakarų Europą. Rytų slavai, judėdami plačiomis Rytų Europos lygumomis, susidūrė su klajoklių gentimis ir bizantine kultūra, kurios per Kijevo Rusią pasiekė šias teritorijas, taip suformuodamos stačiatikišką tradiciją bei specifinę politinę ir socialinę organizaciją, kuri ilgainiui evoliucionavo į atskiras tautas, tokias kaip ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai.
 
Pietų slavai, kirtę Dunojų ir įsiveržę į Balkanų pusiasalį, pateko į tiesioginę Bizantijos imperijos įtakos zoną, kuri kardinaliai pakeitė jų vystymosi kelią, nes čia susidūrė su antikine palikimu, kalnuotu reljefu ir sudėtinga etnine vietinių gyventojų mozaika. Šiame regione susiformavusios pietų slavų tautos – serbai, kroatai, bulgarai, slovėnai – tapo tarsi tiltu tarp skirtingų civilizacijų, patirdami tiek Vakarų, tiek Rytų įtakas, o jų geografinė izoliacija kalnuotose vietovėse dažnai skatino dar didesnį genčių ir kultūrinį susiskaldymą. Galutinis šių trijų grupių susiformavimas buvo ne tik migracijos pasekmė, bet ir nuolatinė adaptacija prie vietinių politinių sąlygų, religinių pokyčių bei ilgametės kaimynystės su kitomis Europos tautomis, kurios kiekvieną slavų regioną pavertė unikalios kultūrinės raidos židiniu.
 
Maištinga Siela

Kašubai: kultūra, kalba, gyventojai, tradicijos ir papročiai, populiacija (kas yra kašubai Lenkijoje?)

 

Šiame žemėlapyje vaizduojamas sudėtingas XV–XVII a. Vidurio ir Rytų Europos politinis peizažas, kuriame susidūrė skirtingos etninės ir valstybinės interesų zonos. Centrinę vietą užima Vokiečių ordino valdos bei kaimyninės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės teritorijos, atspindinčios to meto regiono geopolitinę pusiausvyrą. Žemėlapis leidžia įžvelgti regionų, tokių kaip Prūsija, Mozūrija ir Pamarys, ribas, kurios tapo nuolatinių kultūrinių ir tautinių mainų epicentru. Nors istoriografijoje kartais pasitaiko supaprastintų interpretacijų apie šių žemių gyventojus, tikroji istorinė situacija čia buvo ypač marga – nuo išnykusių baltiškų prūsų genčių iki atsikėlusių slavų mazūrų bei vietinių kašubų. Ši teritorija ilgą laiką buvo savotiškas „lydymosi katilas“, kuriame formavosi tiek atskiros regioninės tapatybės, tiek vyko intensyvūs polonizacijos bei vokiečių kolonizacijos procesai. Toks žemėlapis yra svarbus įrankis norint suprasti, kodėl šiandien šie regionai pasižymi tokia turtinga ir daugiasluoksne istorine atmintimi.

 
Sveiki!
 
Kadangi ne per seniausiai pristačiau apie lyvius, gyvenusius Latvijoje, šįkart mano žvilgsnis krypsta į dabartinę Lenkijos šiaurę, istorines Prūsijos žemes, kuriose gyveno kašubai. Kas jie tokie, čionai ir pristatysiu.

Kašubai (Kaszëbi) yra vienintelė oficialiai pripažinta etninė mažuma Lenkijoje, kurios ištakos glūdi istoriniame Pamario regione, nusidriekusiame palei Baltijos jūros pakrantę su Gdansku priešakyje. Tai vakarų slavų kilmės populiacija, kurios tapatybė šimtmečius formavosi ypatingai sudėtingoje paribio aplinkoje, kur susikirto Vokietijos imperijos, Prūsijos ir Lenkijos interesai. Kašubų tapatybė nėra tik etninis apibrėžimas; tai visą gyvenimą trunkanti savivoka, jungianti senąją slavų kultūrą su stipriu regioniniu patriotizmu, kuris leido jiems išlikti kaip atskirai grupei net ir tada, kai aplinkinės tautos patirdavo intensyvius asimiliacijos procesus.
 
Istoriškai kašubai yra tiesioginiai senųjų pamarėnų (pomeranų) genčių palikuonys, kurie ankstyvaisiais viduramžiais apgyvendino teritorijas nuo Vyslos iki Oderio upių. Skirtingai nei kaimyninės lenkų gentys, kurios anksti suformavo stiprią karalystės struktūrą, pamarėnai ilgą laiką išliko politiškai fragmentuoti, veikiami įvairių kaimyninių centrų. Būtent ši politinė izoliacija ir nuolatinė kova dėl išlikimo tarp galingų kaimynų tapo esminiu faktoriumi, suformavusiu unikalią kašubų kultūrinę savastį, kuri, nors ir gimininga lenkams, išlaikė ryškius savitumus, neleidusius jiems visiškai susilieti su slavų kaimynais.
 
Kašubų kalba lingvistiniu požiūriu yra vienintelė gyva pomeranų kalbos atmaina, priklausanti vakarų slavų kalbų grupei, tačiau dėl istorinės izoliacijos ji vystėsi visiškai kitu keliu nei lenkų kalba. Nors vokiečių nacionalistinė istoriografija, o vėliau ir kai kurie lenkų lingvistai, ilgą laiką bandė ją klasifikuoti tik kaip lenkų kalbos tarmę, šiuolaikinė kalbotyra kašubų kalbą laiko savarankiška kalba. Ji pasižymi itin archajiška leksika, išsaugojusia savybes, kurios bendrinėje lenkų kalboje jau yra išnykusios, taip pat specifine fonetika ir gramatine struktūra, atspindinčia šimtametį vystymąsi atskirai nuo Lenkijos karalystės branduolio.
 
Kultūrinės kašubų tradicijos yra neatsiejamai susijusios su jų gyvenamąja aplinka – Baltijos jūros pakrante ir derlingais, bet atšiauriais kraštovaizdžiais. Kašubų folkloras, liaudies muzika ir specifiniai siuvinėjimo raštai, pasižymintys gausybe simbolių (pavyzdžiui, gėlių motyvai, reiškiantys vietinę gamtą), yra gyvas jų tapatybės liudijimas. Religiniu požiūriu dauguma kašubų istoriškai išliko ištikimi katalikybei, kas buvo ypač svarbu kovojant už išlikimą Prūsijos valdymo laikotarpiu, kai kaimyninės vokiečių žemės masinio reformacijos bangos metu tapo protestantiškomis. Tikėjimas kašubams tapo ne tik dvasiniu pagrindu, bet ir gynybiniu skydu, padėjusiu atskirti save nuo vokiškos kultūrinės erdvės.
 
Politiškai kašubai per amžius gyveno „tarp kūjo ir priekalo“ – tarp galingos vokiškos Prūsijos įtakos vakaruose ir Lenkijos karalystės pietuose bei rytuose. Ši geopolitinė padėtis reiškė, kad kašubai dažnai buvo priversti rinktis tarp lojalumo vienai ar kitai jėgai, tačiau dažniausiai jie pasirinkdavo ginti savo regioninį savitumą. Prūsijos valdymo metais, ypač XIX a., jie patyrė stiprų germanizacijos spaudimą, tačiau mokėjo meistriškai manevruoti, naudodamiesi vokiška administracine sistema savo interesams, tuo pat metu namuose ir bendruomenėse išlaikydami savo kalbą bei papročius.
 
Kašubų tautinis atgimimas siejamas su XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, kai kilo susidomėjimas regionine kultūra ir buvo dedami pagrindai moderniai kašubų literatūrai. Šiuo laikotarpiu buvo pradėta aktyviau rašyti kašubų kalba, kuriama tautinė spauda ir steigiamos visuomeninės organizacijos, siekiančios pripažinimo. Tarpukario Lenkijoje jų padėtis tapo ypač dviprasmiška: nors jie buvo pripažinti kaip pilnaverčiai šalies piliečiai, centrinė valdžia dažnai vykdė nuosaikią polonizacijos politiką, siekdama suvienodinti šalies gyventojų tautinį identitetą ir „pririšti“ kašubus prie bendros lenkiškos tapatybės.
 
Šiandien kašubai yra visiškai integravęsi į modernią Lenkijos visuomenę, tačiau jie aktyviai ir sąmoningai puoselėja savo unikalų palikimą. Nūdienos kašubų tapatybė yra atvira ir moderni: jie turi savo kultūrines draugijas, kašubų kalba mokoma mokyklose, ji vartojama literatūroje, medijose ir netgi viešajame gyvenime per dvikalbius užrašus regiono miestuose. Tai yra sėkmingas pavyzdys, kaip etninė mažuma gali išsaugoti savo savitumą demokratinėje valstybėje, kartu dalyvaudama visuose šalies procesuose kaip aktyvūs piliečiai.
 
Svarbiausias istorinis veikėjas yra Florianas Ceynowa (1817–1881), gydytojas ir visuomenininkas, kurį daugelis laiko kašubų tautinio atgimimo tėvu. Jis ne tik suformulavo kašubų nacionalinę programą, bet ir pirmasis pradėjo sistemingai kodifikuoti kašubų kalbą, kovodamas už jų kultūrinį bei politinį savarankiškumą vokiečių valdžios akivaizdoje. Jo darbas tapo intelektualiniu pamatu visiems vėlesniems kašubų kultūros puoselėtojams. Šiuolaikinėje erdvėje svarbiausia figūra neabejotinai yra Donaldas Tuskas, kurio kašubiškos šaknys yra viešai pripažįstamos ir pabrėžiamos. Jis yra gyvas pavyzdys, kaip kašubiškas tapatumas gali būti suderinamas su aukščiausio lygio valstybine ir tarptautine karjera, stiprinant regiono matomumą pasaulyje.
 
Sąsajos su Prūsija buvo nulemtos griežtos geografinės realybės – regionas šimtmečiais priklausė Prūsijos valstybei, todėl kašubai perėmė dalį vokiškos organizacinės kultūros, darbo etikos ir administracinio mąstymo. Sąsajos su Lietuva, nors istoriškai yra netiesioginės, yra ne mažiau įdomios: per bendrą Baltijos jūros regiono kontekstą, Hanzos sąjungos įtaką ir istorinę sąveiką LDK laikais, galima įžvelgti panašumų, kaip šios dvi tautos (baltai ir vakarų slavai) siekė išsaugoti savo unikalumą tarp didžiųjų imperijų. Tiek lietuviai, tiek kašubai dalijasi atkaklumo, kovojant už savo kalbą ir kultūrą, patirtimi.
 
Su Lenkija kašubus sieja bendra istorinė bei religinė patirtis, tačiau jų tapatybė išlieka atskira ir savarankiška. Jie save dažnai suvokia kaip „lenkus-kašubus“, pabrėždami dvigubą lojalumą: savo regiono unikalumui ir valstybei, kurioje gyvena. Šis „tiek-tiek“ tapatybės modelis parodo, kad žmogus gali turėti labai stiprią vietinę tapatybę, kuri netrukdo, o greičiau praturtina jo pilietinį priklausymą valstybei. Kašubai, būdami viena aktyviausių etninių grupių, įrodo, kad Europos ateitis slypi būtent tokioje įvairovėje, kurioje vietos tradicijos tampa bendros europinės kultūros dalimi.

KAŠUBŲ KALBA

Kašubų kalba nuo lenkų kalbos skiriasi savo kilme ir evoliucija, nes ji yra vienintelė išlikusi pomeranų kalbų grupės atmaina, ilgą laiką vystymosi procese patyrusi kitokias įtakas nei bendrinė lenkų kalba. Nors abi priklauso vakarų slavų kalbų pogrupiui, kašubų kalboje išliko daug archajiškų bruožų, kurie lenkų kalboje dėl intensyvesnių pokyčių ir norminimo jau yra išnykę, pavyzdžiui, senosios priebalsių tarimo ypatybės ar specifinės balsių kaitos. Be to, dėl geografinės izoliacijos ir šimtmečius trukusio glaudaus sąlyčio su vokiečių kalba, kašubų kalbos leksika ir sakinių struktūra praturtėjo daugybe skolinių bei savitų posakių, kurie suformavo kalbą, kurios pradinę formą lenkakalbiams be papildomo pasirengimo suprasti dažnai būna sunku.

Ši kalba taip pat pasižymi unikalia fonetine sistema ir kitokia akcentavimo tvarka, kuri skiria ją nuo standartizuotos lenkų kalbos, kurioje kirtis beveik visuomet krinta ant priešpaskutinio skiemens. Kašubų kalboje dažniau sutinkamas laisvesnis kirtis, o kai kuriose šiaurines tarmes vartojančiose grupėse galima išgirsti archajiškų intonacijų, kurios tiesiogiai sieja šią kalbą su kitais išnykusiais vakarų baltų ir slavų paribio dialektais. Dėl šių skirtumų kalbininkai pabrėžia, kad kašubų kalba nėra tiesiog lenkų tarmė, o savarankiška kalbinė sistema, turinti savo gramatiką ir rašybos normas, kurios atspindi ne tik slavų kalbų struktūrą, bet ir unikalų Pomeranijos regiono kultūrinį savitumą.

KAŠUBŲ POPULIACIJA

Kašubų populiacijos dinamika yra itin sudėtingas reiškinys, kurį tyrinėjant būtina atsižvelgti į tai, jog tapatybė šioje bendruomenėje nėra vienmatis matmuo. Didžioji dauguma kašubų, maždaug devyniasdešimt procentų, save suvokia per dvigubą lojalumą, laikydami save ir lenkais, ir kašubais, todėl oficialiuose gyventojų surašymuose deklaruojami skaičiai dažnai neatspindi tikrosios etnokultūrinės realybės. Remiantis naujausiais 2021 metų Lenkijos surašymo duomenimis, kašubišką tapatybę oficialiai nurodė apie 180 tūkstančių žmonių, tačiau etnografiniai vertinimai, įtraukiantys platesnį žmonių ratą, besitapatinantį su šia kultūra, rodo kur kas didesnį skaičių, siekiantį nuo 500 iki 570 tūkstančių asmenų.

Istoriškai kašubų arealas buvo gerokai platesnis, tačiau per amžius jį stipriai formavo kariniai konfliktai, migracijos bangos bei asimiliacijos procesai. Viduramžiais jų protėviai pomeranai gyveno teritorijose, besitęsiančiose iki pat Oderio upės, tačiau dėl vokiečių kolonizacijos ir vėlesnės polonizacijos jų gyvenamasis plotas susitraukė iki dabartinio Rytų Pamario. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje dėl intensyvios germanizacijos ir ekonominių priežasčių tūkstančiai kašubų emigravo į Šiaurės Ameriką, kur iki šiol išlikusios jų bendruomenės JAV, Kanadoje bei Brazilijoje. Nors oficiali statistika išlieka gana stabili, kultūrinės bendruomenės gyvybingumas rodo, kad daugiau nei pusė milijono žmonių Lenkijoje išsaugojo ryšį su savo kašubiškosiomis šaknimis, taip išlaikydami unikalų regioninį tapatumą modernioje valstybėje.

8 NETIKĖTI FAKTŲ APIE KAŠUBUS

1. „Jūros žmonės“ ir jų mitologija. Kašubų folklore gausu mitologinių būtybių, susijusių su vandeniu, kurios nėra būdingos kaimyninėms lenkų ar vokiečių kultūroms. Viena tokių yra Stolemy – milžiniško ūgio būtybės, kurios, pasak legendų, sukūrė kašubų kraštovaizdį (ežerus ir kalvas), kai savo milžiniškomis kojomis mindžiodami žemę paliko įdubas, tapusias ežerais.

2. Unikali muzikos tradicija – „Diabelskie skrzypce“. Kašubų liaudies muzikoje naudojamas labai retas ir vizualiai įspūdingas instrumentas, vadinamas diabelskie skrzypce („velnio smuikas“). Tai keistos konstrukcijos instrumentas, primenantis lazdą su pritvirtintomis skardinėmis, barškučiais ir dažnai velnio kauke viršuje, naudojamas ritmui palaikyti per šventes.

3. Šiaurės ašigalio atradėjas. Mažai kas žino, kad garsus tyrinėtojas ir geografas Robertas Piri (Robert Peary), dažnai minimas kaip Šiaurės ašigalio pasiekėjas, savo ekspedicijose turėjo padėjėją kašubą. Tai rodo kašubų polinkį į jūreivystę ir nuotykius, būdingą Pamario regiono gyventojams.

4. Kulinarijos paveldas – „Zupa rybna“ ir „Kaszëbskô malëna“. Kašubų virtuvė nėra tik „lenkiška virtuvė“. Pavyzdžiui, jie turi specifinį požiūrį į žuvies patiekalus, o gėrimų kultūroje svarbi Kaszëbskô malëna (kašubiškos avietės) – tradicinis aviečių likeris, kurio receptai perimami iš kartos į kartą ir yra tapę regioniniu prekės ženklu.

5. Pasipriešinimas per Antrąjį pasaulinį karą. Nors naciai bandė vilioti kašubus prisijungti prie „vokiečių tautos“ (DVL sąrašai), daugelis kašubų sugebėjo išlaikyti nepajudinamą lojalumą savo tapatybei ir netgi kūrė pogrindines organizacijas, tokias kaip Tajną Organizację Wojskową „Gryf Kaszubski“, kuri aktyviai priešinosi vokiečių okupacijai.

6. Unikalus šv. Jono vakaro ritualas. Kašubuose iki šiol išlikę labai archajiškų, beveik pagoniškų elementų turinčių šv. Jono nakties (Joninių) tradicijų. Pavyzdžiui, ypatingas dėmesys skiriamas vandens ir ugnies sąsajoms, siekiant apsaugoti gyvulius ir namus nuo piktųjų dvasių, o tai skiriasi nuo labiau religinės-katalikiškos šventės sampratos kituose Lenkijos regionuose.

7. Savas raštas ir spausdinimo istorija. XIX a. kašubų intelektualai sukūrė pirmąsias gramatikas ir rašto sistemas, kurios buvo skirtos būtent kašubų kalbos savitumui išryškinti. Jie sąmoningai naudojo diakritinius ženklus, kurie vizualiai skyrėsi nuo lenkų kalbos rašybos, taip norėdami pabrėžti, kad tai yra visiškai atskira kalbinė sistema, o ne „netvarkinga“ lenkų tarmė.

8. Didžiausias pasaulyje „Smuikas“. Kašubų mieste Vejherove (Wejherowo) yra pastatytas gigantiškas paminklas kašubų liaudies instrumentui, kas rodo, jog jie savo kultūrą vertina ne tik kaip muziejinį eksponatą, bet ir kaip modernios viešosios erdvės dalį.

Maištinga Siela