Serialas: "Pirato siela" / "Alma pirata" (TV series 2006)

 

Sveiki!
 
Argentiniečių serialas „Pirato siela“ (ispn. Alma pirata), kuris Lietuvoje BTV eteryje pasirodė maždaug 2006 metais, yra vienas ryškiausių to meto „Cris Morena Group“ kūrybos pavyzdžių. Serialo produkciją įgyvendino garsi prodiuserė Cris Morena, kuri buvo laikoma tikra paauglių ir jaunimo auditorijai skirtų televizijos projektų „krikštamote“ Lotynų Amerikoje. Jos studija, garsėjusi itin aukšta technine kokybe, spalvingais dekoracijų sprendimais ir muzikiniais intarpais, stengėsi kiekviename projekte pakelti kartelę aukštyn. „Pirato siela“ nebuvo išimtis – tai buvo ambicingas projektas, kuriame buvo derinami nuotykių, magijos ir romantikos elementai, o pati gamyba vyko Argentinos sostinėje Buenos Airėse, naudojant moderniausias to meto technologijas, leidusias sukurti vizualiai patrauklų ir dinamišką pasaulį. Pamenu šį serialą, žiūrėdavau, kaip skirtą daugiau jaunimui, tačiau po to kažkas atsitiko su BTV televizija ir, atrodo, serialą nutraukė (o gal perkėlė nepatogų laiką?). Sudėtinga beprisiminti, tačiau serialo taip ir nepabaigiau, nors jis vienas iš retesnių, kuris patiko iš Lotynų Amerikos rinkos. Tai net ne muilo opera, o labiau „Muškietininkų“ įkvėptas mistifikuotas trileris.
 
Pagrindine serialo sumanytoja ir režisiere (prodiusere) tapo pati Cris Morena, kurios kūrybinis stilius pasižymėjo gebėjimu kurti mitologizuotus pasaulius, kuriuose gėris kovoja su blogiu. Idėja sukurti šį serialą kilo po to, kai jos ankstesnis projektas „Floricienta“ (Lietuvoje rodytas kaip „Pelenės istorija“) sulaukė fenomenalios sėkmės ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Morena siekė sukurti kažką naujo, kas būtų „tamsiau“ ir paslaptingiau nei „Floricienta“, todėl ji įkvėpimo sėmėsi iš nuotykių literatūros, piratų legendų ir mistikos, tačiau tai pritaikė moderniam, urbanistiniam Argentinos jaunimo kontekstui, kur magija susipina su kasdieniais iššūkiais.
 
Aktorių atranka buvo vykdoma itin kruopščiai, siekiant suformuoti komandą, kuri sugebėtų įtikinamai perteikti tiek nuotykių, tiek gilias romantines emocijas. Į pagrindinius vaidmenis buvo pakviesti jau tada žinomi jaunosios kartos Argentinos talentai, tokie kaip Mariano Martínezas ir Luisana Lopilato, kurių populiarumas buvo neįtikėtinas. Atrankos procese buvo ieškoma ne tik vaidybos patirties turinčių jaunuolių, bet ir aktorių, pasižyminčių charizma bei muzikine klausa, nes muzika seriale užėmė itin svarbią vietą, o daugumai aktorių teko ne tik vaidinti, bet ir dainuoti garso takelio dainas, kurios vėliau tapo atskirais hitais.
 
Serialo idėja buvo sukurti „šiuolaikinius piratus“, kurie neplaukioja jūromis, bet kovoja dėl teisingumo ir meilės miesto džiunglėse, saugodami paslaptis ir istorinius palikimus. Tai buvo tarsi savotiška metafora apie jaunuolius, kurie ieško savo vietos pasaulyje ir kovoja prieš korporatyvinį blogį bei godumą. Pagrindinė varomoji jėga buvo „Piratų sielos“ koncepcija – idėja, kad žmonės yra susieti per amžius ir kad jie turi atlikti misiją, susijusią su jų protėviais. Ši mistinė gija buvo tai, kas skyrė šį serialą nuo įprastų telenovelės žanro produktų ir suteikė jam unikalumo bei gylio.
 
Kai Argentinoje ir kitose šalyse buvo svarstoma apie šį serialą, daugelis jį lygino su „Floricienta“. „Pirato siela“ atėjo po „Floricientos“ bangos, todėl auditorija tikėjosi panašios nuotaikos ir lengvumo, tačiau serialas greitai parodė savo „balsą“. Nors konkurencija dėl eterio laiko buvo milžiniška, „Pirato siela“ sugebėjo išsiskirti savo tamsesniu vizualumu ir sudėtingesniu siužetu. Kitose šalyse, įskaitant Lietuvą, serialas buvo priimtas labai palankiai, nes jis pasiūlė kitokią naratyvinę struktūrą nei tradicinės muilo operos, kurios buvo įprastos tų metų televizijos tinkleliuose.
 
Konkuravimas su kitais serialais buvo intensyvus, ypač su tais, kurie buvo skirti paaugliams. Tačiau „Pirato siela“ turėjo pranašumą – Cris Morenos prekės ženklą. Rinkodaros strategija buvo nukreipta ne tik į patį serialą, bet ir į visą „Pirato sielos“ ekosistemą: albumus, koncertinius turus ir prekių atributiką. Tai leido serialui išlikti matomu ir aktualiu net ir tada, kai paties siužeto eiga sulėtėdavo. Konkurentai dažnai stengėsi kopijuoti Morenos modelį, tačiau „Pirato sielos“ atveju būtent muzikos ir nuotykių sintezė buvo tai, kas privertė žiūrovus likti prie ekranų.
 
Patys serialo aktoriai vėlesniuose interviu dažnai pabrėždavo, kad darbas šiame projekte buvo vienas įsimintiniausių jų karjeros etapų. Jie minėjo, kad filmavimo aikštelėje tvyravo ypatinga bendrystė, kurią skatino intensyvus darbo grafikas ir bendras muzikinis ruošimasis. Luisana Lopilato ir Mariano Martínezas ne kartą akcentavo, kad „Pirato siela“ jiems leido išbandyti save visiškai kitokiuose amplua nei ankstesniuose vaidmenyse. Aktoriai vertino tai, kad scenarijus juos vertė „augti“, o ne tik kartoti sėkmingus šablonus, kurie buvo išbandyti kituose Morenos projektuose.
 
Cris Morena ir kiti kūrybinės grupės nariai apie serialą kalbėjo kaip apie vieną techniškai sudėtingiausių savo darbų. Jie pripažino, kad ambicijos sukurti „magišką nuotykių pasaulį“ reikalavo milžiniškų investicijų į scenografiją ir specialiuosius efektus, kurie tų metų televizijoje nebuvo itin dažni. Kūrėjai jautė spaudimą po „Floricientos“ sėkmės, tačiau, anot Morenos, būtent šis spaudimas privertė komandą mąstyti kūrybiškiau ir ieškoti netradicinių sprendimų, kurie vėliau tapo „Pirato sielos“ vizitine kortele.
 
Serialo sėkmę taip pat lėmė puikiai suderintas muzikos ir vaizdo ryšys. Kiekviena daina, skambanti seriale, buvo kuriama taip, kad papildytų veikėjų vidinius monologus ar pabrėžtų siužeto posūkius. Tai buvo revoliucinis požiūris, kuris vėliau tapo standartu daugelyje Lotynų Amerikos jaunimo serialų. Dainų tekstai buvo pilni simbolikos, o jų atlikimas per gyvus koncertus padėjo išlaikyti ryšį su auditorija net ir tada, kai serialo rodymas televizijoje baigdavosi. Tai buvo puikus būdas pratęsti projekto gyvavimo laiką.
 
Baigiant apie produkciją ir idėją, svarbu paminėti, kad „Piratų siela“ išliko kaip kultūrinis reiškinys, kuris pakeitė supratimą apie tai, koks turėtų būti jaunimo serialas. Nors jis nepasiekė „Floricientos“ populiarumo viršūnių visame pasaulyje, jis įrodė, kad žiūrovai yra pasirengę priimti sudėtingesnius, mistika persunktus pasakojimus. Serialas tapo tramplinu daugeliui aktorių, o Cris Morenai – dar vienu įrodymu, kad ji geba valdyti auditorijos emocijas per televizijos ekranus, nesvarbu, kokio žanro kūrinį ji nuspręstų pasiūlyti.

 
TRUMPAS SERIALO „PIRATO SIELA“ SIUŽETAS
 
Serialo siužetas prasideda, kai keturi jaunuoliai – Benas (Benicio), Ivánas, Kruzas ir Alegra – netikėtai sužino apie mistišką paslaptį, siejančią jų šeimas per daugelį kartų. Paaiškėja, kad jie yra paskirtieji „Pirato sielos“ globėjai, turintys atlikti istorinę misiją ir atgauti prarastą palikimą. Šis atradimas juos suveda į vieną komandą, priverčiančią mesti iššūkį galingiems ir godiems žmonėms, kurie siekia pasisavinti šią senovinę paslaptį.
 
Siužeto epicentre – paslaptingas „Pirato sielos“ objektas, kurio ieškodami veikėjai turi įveikti daugybę kliūčių, galvosūkių ir pavojų. Jų veikla vyksta moderniame mieste, kur kasdienybė susipina su magija, o kiekvienas žingsnis reikalauja ne tik drąsos, bet ir tikėjimo „piratų“ kodu – garbės, ištikimybės ir drąsos siekti teisingumo. Ši kova tampa ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir vidine transformacija kiekvienam iš jų.
 
Benas, Alegra, Ivánas ir Kruzas privalo išmokti pasitikėti vienas kitu, nepaisant tarp jų kylančių romantinių nesutarimų ir asmeninių paslapčių. Jų tarpusavio dinamika yra įtempta, nes kiekvienas į komandą įneša skirtingą patirtį, tačiau tik bendros pastangos leidžia jiems atskleisti vis naujus užuominų sluoksnius. Ši bendrystė yra esminė, norint įveikti pagrindinius antagonistus, kurie nuolat bando sugriauti jų planus.
 
Pasakojimo eigoje atsiskleidžia gilios šeimyninės dramos ir praeities klaidos, kurios tiesiogiai veikia dabartinį veikėjų gyvenimą. Kiekvienas jų suvokia, kad šis nuotykis nėra tik atsitiktinumas, o neišvengiamas likimas, kurį jie turi priimti, norėdami apsaugoti ne tik savo artimuosius, bet ir ateities kartas. Tai tampa kovos tarp tamsiųjų jėgų, trokštančių valdžios, ir „Pirato sielos“ saugotojų, siekiančių šviesos, ašimi.
 
Galiausiai, siužetas vystosi link kulminacijos, kurioje veikėjai privalo priimti sunkiausius sprendimus, galinčius pakeisti jų visų likimus. Jie supranta, kad „Piratų siela“ – tai ne tik materialus lobis, o dvasinė jėga, glūdinti juose pačiuose. Kova dėl tiesos ir teisingumo tampa jų gyvenimo tikslu, įrodančiu, jog net ir moderniame pasaulyje yra vietos paslapčiai, didvyriškumui ir tikrai meilei.
 
SKANDALAI?
 
Aktorius Mariano Martínezas, atlikęs pagrindinį Benicio vaidmenį seriale „Pirato siela“, iš projekto pasitraukė serialo viduryje dėl asmeninių priežasčių, susijusių su didžiuliu darbo krūviu ir noru imtis kitų profesinių iššūkių. Tuo metu Argentinos žiniasklaidoje buvo plačiai aptariamas aktoriaus nuovargis nuo itin intensyvaus kasdienio filmavimo grafiko, kuris būdingas „Cris Morena Group“ kuriamiems projektams, reikalaujantiems ne tik ilgų valandų filmavimo aikštelėje, bet ir nuolatinio dalyvavimo muzikinėse repeticijose bei reklaminiuose renginiuose.
 
Aktoriaus išėjimas tapo netikėtu iššūkiu kūrybinei komandai, nes jo įkūnytas personažas Benas buvo vienas iš pagrindinių siužetinių variklių, aplink kurį vystėsi tiek nuotykių linija, tiek pagrindinė romantinė drama su Alegra. Siekiant užpildyti aktoriaus paliktą tuštumą, scenarijus buvo operatyviai koreguojamas, įvedant naujus personažus arba perrašant siužeto eigą taip, kad „Pirato sielos“ paieškų misija tęstųsi be Beno, o jo pasitraukimas būtų paaiškintas dramatiškomis aplinkybėmis pačiame serialo pasakojime.
 
Mariano Martínezo ir Luisanos Lopilato romanas, įsižiebęs serialo „Pirato siela“ filmavimo aikštelėje, tapo tikra aukso gysla to meto Argentinos bulvarinei spaudai. Aktoriai buvo viena populiariausių porų šalyje, tad jųdviejų meilės istorija buvo nuolat aptarinėjama, o gerbėjai su didžiuliu susidomėjimu sekė kiekvieną poros žingsnį. Tačiau šis viešumo spaudimas tapo dviašmeniu kardu – intensyvus darbas projekte, kuriame jų personažai turėjo nuolat demonstruoti stiprų emocinį ryšį, tapo nepakeliamas, kai realūs santykiai pradėjo byrėti.
 
Išsiskyrimas, įvykęs serialo filmavimo metu, sukėlė įtampą ne tik tarp pačių aktorių, bet ir kūrybinėje komandoje. Kolegos pasakojo, kad atmosferoje tvyrojo nejaukumas, o profesionalumo išlaikymas prieš kameras tapo tikru iššūkiu, kai privatus gyvenimas tapo viešų spekuliacijų objektu. Nors viešai aktoriai stengėsi išvengti aštrių komentarų, akivaizdu, kad emocinis krūvis prisidėjo prie Mariano sprendimo palikti serialą – dirbti artimoje aplinkoje su buvusia mylimąja jam tapo emociškai pernelyg varginančia patirtimi.
 
Ši istorija tapo pamokomu pavyzdžiu apie tai, kaip „Cris Morena Group“ kuriamų projektų intensyvumas ir populiarumas gali paveikti aktorių asmeninį gyvenimą. Nors serialas sėkmingai tęsėsi ir po Mariano pasitraukimo, būtent šis „užkulisių skandalas“ daugelio atmintyje liko kaip vienas ryškiausių „Pirato sielos“ elementų, nustelbusiu net pačius siužetinius posūkius. Tai buvo klasikinė istorija apie tai, kaip realybės ir fikcijos susiliejimas gali tapti tiek sėkmės varikliu, tiek profesionalaus darbo stabdžiu.
 
TOP 10 FAKTŲ APIE SERIALĄ „PIRATO SIELA“
 
Magijos elementai buvo eksperimentas: Cris Morena seriale norėjo įnešti daugiau magijos ir mistikos nei įprastai. „Piratų siela“ buvo jos pirmas bandymas sujungti „telenovelės“ žanrą su fantastiniais elementais (kaip „Piratų sielos“ objektai), kas tuo metu Argentinos televizijoje buvo labai rizikinga.
 
Kūrėjos ambicija dėl „Piratų sielos“ objekto: Kiekvienas iš keturių pagrindinių veikėjų seriale turėjo savo „objektą“ (kaukę, lėlę, knygą ir t.t.), kurie turėjo savo magišką prasmę. Šiuos rekvizitus kūrėjai gamino specialiai ir skyrė jiems tiek pat dėmesio, kiek ir dekoracijoms, nes jie turėjo atrodyti lyg tikri istoriniai artefaktai.
 
Muzika kaip siužeto dalis: Skirtingai nei kituose serialuose, kur dainos skamba tik kaip fonas, „Piratų sieloje“ dainų tekstai buvo tiesiogiai susiję su veikėjų likimais ir užuominomis, kurias jie turėjo iššifruoti. Dainų tekstus dažnai rašė pati Cris Morena, įkvėpta būtent tų epizodų scenarijų.
 
Mariano Martínezo „pabėgimas“ pakeitė visą serialo toną: Aktoriui palikus projektą, serialas tapo gerokai „tamsesnis“. Kūrėjai turėjo greitai perrašyti scenarijų, todėl pirminė šviesi nuotykių idėja buvo pakeista labiau dramatiška ir melancholiška pasakojimo linija, kas buvo gana reta tokio tipo paauglių serialuose.
 
Luisana Lopilato profesionalumas: Nepaisant visų gandų apie asmeninius skandalus ir išsiskyrimą su Mariano, Luisana liko seriale iki pat pabaigos. Kolegos dažnai pabrėždavo, kad jos atsidavimas darbui buvo neįtikėtinas – net ir po skyrybų filmavimo aikštelėje ji niekada nerodė pykčio ar neprofesionalumo.
 
Serialo „gyvenimas“ po transliacijos: „Piratų siela“ buvo vienas iš pirmųjų serialų, kuris tokia apimtimi išnaudojo internetą. Argentinos žiūrovai galėjo ieškoti „paslėptų kodų“ serialo oficialiame puslapyje, kurie vėliau būdavo pritaikomi kitų serijų siužetuose – tai buvo vienas pirmųjų „interaktyvių“ serialų Argentinoje.
 
Koncertų turas ir tikri „piratai“: Serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad buvo surengtas grandiozinis koncertinis turas visoje Argentinoje. Įdomu tai, kad aktoriai scenoje vaidino ne tik dainininkus, bet ir savo serialo personažus, o gerbėjai į koncertus eidavo apsirengę kaip „piratai“, taip tapdami tarsi serialo pasaulio dalimi.
 
Benjamín Rojas vaidmens reikšmė: Po Mariano pasitraukimo, Benjamínas Rojasas (kūręs Cruz vaidmenį) tapo pagrindiniu vyrišku serialo varikliu. Nors jis iš pradžių buvo antras planas, jam teko didžiulė atsakomybė „tempti“ serialą, ir daugelis kritikų vėliau pripažino, kad būtent jo vaidyba serialo pabaigoje suteikė projektui reikalingą emocinį svorį.
 
Šalutinis poveikis kitiems projektams: „Piratų siela“ buvo tarsi „laboratorija“ kitiems Cris Morenos projektams. Kai kurie scenarijaus elementai, kurie dėl Mariano pasitraukimo nebuvo iki galo išplėtoti, vėliau tapo pagrindiniais siužetiniais elementais jos kitame milžiniškame hite – „Casi Ángeles“ (liet. „Beveik angelai“).
 
Lietuviškas kontekstas: Nors BTV serialą rodė gana populiariai, jis vis tiek buvo šiek tiek „nustelbtas“ prieš tai rodyto „Pelenės istorijos“ (Floricienta) kulto. Vis dėlto, būtent „Piratų siela“ Lietuvoje suformavo didelį gerbėjų ratą, kurie iki šiol prisimena šį serialą kaip „tą kitokį, paslaptingąjį serialą“, kuris skyrėsi nuo visų tuo metu rodytų meksikietiškų muilo operų.

 
Maištinga Siela

Serialas: "Meilės vadan" / "Por tu amor" (TV 1999)

 

Sveiki!

 

Tęsiu Jūsų užsakymus (labai pavėluotus), bet geriau dabar, nei niekada!

 

APIE SERIALO PRODUKCIJĄ IR UŽKULISIUS

 

1999 metais pasirodęs meksikietiškas serialas „Meilės vardan“ (originalus pavadinimas Por tu amor) tapo itin svarbiu etapu venesualietės aktorės Gabrielos Spanic karjeroje. Po stulbinančios pasaulinės sėkmės su „Apgavystėmis“ (La Usurpadora), aktorė pasirašė trejų metų sutartį su „Televisa“ studija, o šis projektas buvo skirtas įtvirtinti jos, kaip didžiausios Meksikos televizijos žvaigždės, statusą. Serialo prodiusere tapo Angelli Nesma Medina, siekusi sukurti kokybišką ir intensyvią dramą, kuri išlaikytų auditorijos dėmesį nuo pirmos iki paskutinės minutės.

 

Serialo siužetas rėmėsi originalia medžiaga, kuri buvo įkvėpta 1960-ųjų kūrinio „El Otro“. Nors 90 serijų skaičius tais laikais atrodė kuklesnis nei įprastose „muilo operose“, tai buvo apgalvotas sprendimas – kūrėjai siekė sukurti koncentruotą, dinamišką ir nenuspėjamą pasakojimą. Meksikoje serialas buvo transliuojamas nuo 1999 m. gegužės iki spalio mėnesio, o Lietuvoje žiūrovai šią istoriją pamatė šiek tiek vėliau, kai „Meilės vardan“ tapo viena iš populiaresnių telenovelės žanro kūrinių televizijos eteryje, rodytų daugmaž po/per 2000-ųjų per LNK televiziją. Tuo metu Lietuvoje tai buvo meksikiečių muilo operų pats pikas, aukso amžius.

 

Gamybos procesas vyko „Televisa San Ángel“ studijose bei autentiškose vietose Meksike ir San Karlose. Siekiant suteikti kūriniui tarptautinio spindesio, filmavimo grupė vyko net į Čikagą. Toks sprendimas atspindėjo milžiniškas „Televisa“ ambicijas pasiekti ne tik Lotynų Amerikos, bet ir JAV ispanakalbių auditoriją. Kuriant serialą buvo naudojamas pažangus „multi-camera“ metodas, leidęs itin tiksliai perteikti Gabrielos Spanic ir jos partnerio Saúlio Lisazo vaidybos niuansus bei emocinius personažų virsmus.

 

Vertinant serialo populiarumą, „Meilės vardan“ tapo sėkmingu projektu, nors kritikų gretose vyravo nuolatinis lyginimas su ankstesniu aktorės triumfu. G. Spanic teko nelengvas uždavinys – įrodyti, kad ji nėra tik dviejų dvynių seserų Paolos ir Paulinos iš „Apgavystės“ serialo vaidmenį atlikusi aktorė, todėl jos įkūnyta Marija del Sielo (pažodžiui reiktų vardą versti tikriausiai Dangaus Marija) buvo kuriama su didesniu charakterio gyliu ir dramatiška jėga. Lietuvoje šis serialas sulaukė šiltų žiūrovų atsiliepimų ir tapo svarbia dešimtojo dešimtmečio pabaigos ir tūkstantmečio pradžios populiariosios kultūros dalimi, subūrusia ištisą telenovelės žanro gerbėjų kartą.

 

Įdomu tai, kad serialo pavadinimas „Meilės vardan“ tapo tarsi to meto romantinių dramų sinonimu, tikslesnis vertimas turėtų būti „Dėl meilės“, bet vertėjai pasistengė. Serialą įgarsino tuo metu populiari skaitovė ir aktorė Goda Piktytė. Nors didelių gamybinių skandalų, lydėjusių filmavimo procesą, viešumoje nebuvo, pati projektų politika reikalavo iš aktorės maksimalaus profesionalumo, o ji dažnai buvo matoma kaip etaloninė „Televisa“ divos figūra. Šis serialas iki šiol išlieka vertinamas dėl savo vientiso siužeto ir to laikmečio televizijai būdingos estetikos, kuri sugebėjo sujungti aistringą meilės istoriją su šiuolaikišku, ambicijų kupinu pasakojimo stiliumi, tačiau toks kultinis kaip prieš metus pasirodęs serialas „Apgavystės“ visgi netapo. Nors serialas buvo komerciškai sėkmingas ir užtikrintai laikėsi „prime-time“ tinklelyje, jis dažniausiai išlieka minimas kaip solidus to meto projektas, tačiau nebuvo tarp tų kūrinių, kurie dominuodavo „TVyNovelas“ ar kitose prestižinėse Meksikos televizijos apdovanojimų ceremonijose.

 

Tuo metu Gabrielos Spanic karjeroje „Meilės vardan“ buvo traktuojamas kaip stabilus, kokybiškas serialas, tačiau jis nebuvo laikomas novatorišku ar revoliuciniu žanro atžvilgiu, todėl didesnio ekspertų pripažinimo ar apdovanojimų nominacijų jis nesulaukė. Dažnai nutinka taip, kad po milžiniško hito (kaip „Apgavystės“) pasirodę projektai žiūrovų ir kritikų yra vertinami per sėkmingesnio pirmtako prizmę, todėl „Meilės vardan“ liko tarsi „Apgavysčių“ šlovės šešėlyje.

 

SERIALO „MEILĖS VARDAN“ AKTORIAI IR SIUŽETAS

 

Serialo „Meilės vardan“ (Por tu amor) siužetas sukasi aplink pagrindinę veikėją Mariją del Sielo Montalvo (reiktų paminėti, kad Gabriela Spanic serialo pradžioje atlieka ir praeities siužete Marijos del Sielo motinos vaidmenį) – kilnią ir atsidavusią jauną moterį, kurios gyvenimas drastiškai pasikeičia dėl šeimyninių intrigų bei neapykantos. Marija gyvena su tėvu ir seserimi, o jos kasdienybę temdo piktavališkas aplinkinių nusiteikimas bei sudėtingi meilės vingiai. Istorijos ašis – konfliktas tarp Marijos ir Marco Durano, paslaptingo bei kerštingo vyro, kuris pasirodo jos gyvenime. Iš pradžių jų santykiai kupini nesusipratimų ir priešiškumo, tačiau ilgainiui šis ryšys transformuojasi į aistringą ir sudėtingą meilės istoriją, kurią nuolat bando sugriauti išorinės jėgos bei kitų personažų intrigos.

 

Pagrindinius vaidmenis atlieka jau minėta Gabriela Spanic, įkūnijanti Mariją del Sielo, ir Saúlis Lisazo, vaidinantis Marco Duraną. Gabriela Spanic į šį vaidmenį atėjo būdama „Televisa“ žvaigždė, ką tik baigusi filmuotis pasauliniame hite „Apgavystės“ (La Usurpadora). „Meilės vardan“ buvo jos būdas įrodyti, kad ji yra universali aktorė, galinti sukurti visai kitokio pobūdžio personažą. Saúlis Lisazo, tuomet buvęs vienu geidžiamiausių aktorių, prie projekto prisijungė dėl savo gebėjimo perteikti tiek romantišką, tiek dramatišką charakterių pusę, kas buvo būtina Marco personažui, kuris visai neseniai buvo atlikęs vaidmenį 1998 metais populiariame seriale su Victoria Rufo „Gyvenu dėl Elenos“ (Vivo por Elena), irgi rodytą Lietuvoje per LNK televiziją.

Aktorių atranka ir vaidmenų gavimo procesas šiame seriale buvo griežtai kontroliuojamas „Televisa“ prodiuserių, ypač Angelli Nesma Medinos. Atrankos procese pagrindinis dėmesys buvo skiriamas chemijai tarp pagrindinių aktorių. Gabrielai Spanic šis vaidmuo buvo numatytas kaip dalis jos tęstinio bendradarbiavimo su studija, siekiant išlaikyti aukštus reitingus. Tuo tarpu kitų aktorių, tokių kaip Katie Barberi ar Roberto Vanderis, atranka vyko ieškant talentų, kurie galėtų sukurti stiprius antagonistus, būtinus telenovelės žanro įtampai palaikyti.

 

Svarbus serialo elementas – titulinė daina, taip pat pavadinta „Por tu amor“, kurią atliko garsus meksikiečių dainininkas Cristianas Castro. Ši daina tapo neatsiejama serialo dalimi, padėjusia sukurti romantišką ir dramatišką atmosferą. Dainos tekstas ir melodija puikiai atspindėjo pagrindinę serialo temą – meilę kaip aukščiausią vertybę, kurios vardan herojai pasirengę kovoti ir aukotis. Kristiano Castro balsas suteikė kūriniui jausmingumo, kuris tapo vienu įsimintiniausių to meto televizijos muzikinių takelių.

 

Siužetinės linijos plėtojosi per intensyvius susidūrimus tarp Marijos del Sielo ir jos priešų, tarp kurių buvo ir jos paties šeimos nariai. Serialas nagrinėjo temas, susijusias su melu, išdavyste ir šeimos paslaptimis, kurios pamažu iškyla į paviršių. Kiekviena serija buvo sukonstruota taip, kad žiūrovas jaustų nuolatinę įtampą, o kiekvienas epizodas dažnai baigdavosi emociniu „kabliuku“, verčiančiu laukti kito serijos rodymo laiko.

 

Serialo gamybos metu buvo daug dėmesio skiriama scenografijai, kuri turėjo pabrėžti socialinę personažų padėtį. Prabangūs namai, kuriuose vyko pagrindiniai veiksmai, kontrastavo su dramatiškomis emocijomis, kurias išgyveno herojai. Filmavimai vyko tiek studijose, tiek realioje aplinkoje, kas suteikė serialui tikroviškumo. Tai buvo vienas iš tų projektų, kuriuose aktoriai turėjo pademonstruoti itin aukštą emocinį meistriškumą, nes siužetinės linijos reikalavo dažnų personažų nuotaikų kaitos.

 

Pabaigoje galima teigti, kad „Meilės vardan“ sėkmė buvo nulemta stipraus pagrindinių aktorių tandemo, dramatiško scenarijaus bei muzikos. Nors serialas nepelnė didelių apdovanojimų, jis įtvirtino Gabrielos Spanic kaip vienos svarbiausių to laikotarpio aktorių poziciją. Žiūrovai iki šiol prisimena serialą dėl jo emocinio intensyvumo ir įtraukiančios istorijos, kuri puikiai reprezentavo 10-ojo dešimtmečio pabaigos meksikiečių telenovelės estetiką bei pasakojimo stilių.

 

Tai tiek šįkart.

Maištinga Siela

Serialas: "Tikroji meilė / "Amor real" (2003)

Sveiki!
 
Serialo pristatymas „Tikroji meilė“ pas mane „kabėjo“ keleri metai. Jau gerai nebepamenu, kas buvo iš skaitytojų pasiprašęs ar pasiprašiusi apžvelgti. Kadangi esu pradėjęs 90-ųjų serialų apžvalgas, galiu retkarčiais įterpti ir Jūsų mylimas ir jau kadaise matytas per televiziją muilo operas. Serialą „Tikroji meilė“ (bandau atgaminti kažką žiūrėjęs), bet pamenu miglotai, nes serialą rodė LNK ir tik savaitgaliais, todėl 95 serijų serialą turėjo rodyti maždaug metus. Bedarydamas šį įrašą, ėmiau ir prisiminiau, kad visgi esu keletą fragmentų matęs, nes buvo labai puošnus serialas, daug investuota į kokybiškus ir įspūdingus kostiumus, o pats serialas galėjo tuo metu potencialiai konkuruoti su brazilų muilo operos tradicija vaizduoti konkistadorų ar XIX amžiaus meilės istorijas, kurioms reikėjo daug dekoracijų ir specialių kostiumų. Tokios telenovelės vadinamos istorinėmis muilo operomis.
 
MEKSIKIETIŠKOS PRODUKCIJOS GARANTAS
 
„Tikroji meilė“ (isp. Amor real) Lietuvos televizijos eteryje, konkrečiai per LNK kanalą, buvo rodomas daugmaž 2004 metais. Tai buvo vienas ambicingiausių „Televisa“ studijos projektų, kurio prodiuserė Carla Estrada siekė pakelti muilo operų kartelę iki aukščiausio gamybinio lygio. Serialas yra ne originalus kūrinys, o 1983 m. telenovelės „Bodas de odio“ adaptacija, sukurta remiantis to paties pavadinimo Caridad Bravo Adams romanu. Prie šios versijos scenarijaus adaptavimo prisidėjo italų scenaristė María Zarattini, kurios profesionalumas užtikrino literatūrinį kūrinio svorį, neįprastą tokio žanro projektams.
 
Gamybinis serialo mastas buvo beprecedentis: filmavimas truko aštuonis mėnesius Hidalgo valstijoje, o kūrybinė grupė įtraukė daugiau nei 1 000 aktorių, statistikų, techninio personalo narių bei amatininkų. Siekiant maksimalaus autentiškumo atkuriant XIX a. vidurio Meksikos atmosferą, egzistuojančiame Tetlapayac dvare ir jo apylinkėse buvo pastatyti ištisi statinių kompleksai bei aikštės. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas vizualiniams elementams: apšvietimui, kameros darbui bei specialiai šiam laikotarpiui pasiūtiems kostiumams, kurie tapo vizitine projekto kortele ir leido žiūrovams visiškai pasinerti į kitą epochą.
 
Atrankos į šį serialą procesas buvo itin kruopštus, nes prodiuserė siekė suburti ne tik populiarius, bet ir techniškai stiprius aktorius, gebančius įkūnyti istorinius personažus su reikiama laikmečio dvasia. Šis atrankos griežtumas atsipirko su kaupu – serialas buvo neįtikėtinai palankiai sutiktas Meksikoje, kur 2004 m. „TVyNovelas“ apdovanojimuose pelnė geriausios metų telenovelės titulą. Sėkmė neapsiribojo gimtąja šalimi: kūrinys tapo globaliu eksportu, rodomu JAV, Ispanijoje, Rusijoje bei daugelyje kitų pasaulio valstybių.
 
Išskirtiniu produkcijos įvertinimu tapo 2005 metais išleistas DVD formatas, kuris į istoriją įėjo kaip pirmoji telenovelė, turinti angliškus subtitrus, taip atveriant kelią šiam žanrui į anglakalbę rinką. Prodiuserė Carla Estrada pabrėždavo, kad būtent atsidavusi kūrybinė komanda ir vizualinė estetika leido žiūrovams patirti personažų emocijas per visiškai kitokią, rafinuotą prizmę. „Tikroji meilė“ iki šiol yra minima kaip pavyzdys, kaip muilo opera gali transformuotis į aukštos kokybės istorinę dramą, išlaikydama didelį populiarumą ir ilgą išliekamąją vertę.
 
SERIALO „TIKROJI MEILĖ“ SIUŽETAS IR SUMANYMAS
 
Šis serialas yra sukonstruota XIX a. vidurio Meksikos drama, kurioje „Viktorijos laikų“ moralės normos susiduria su asmenine laisve ir aistra. Siužetas prasideda nuo Matildos Peñalver y Beristáin, jaunos aristokratės, kuri puoselėja šiltus jausmus neturtingam, tačiau doro būdo kareiviui Adolfui Solísui. Matildos tėvas yra linkęs pritarti šiai sąjungai, tačiau viską sugriauna jos motina Augusta ir brolis Umbertas. Siekdami išgelbėti šeimą nuo bankroto ir išsaugoti socialinį statusą, jie griebiasi gausybės intrigų: suklastoja informaciją apie Adolfo „šeimą“, įkalina jį ir priverčia Matildą tekėti už turtingo žemvaldžio Manuelio Fuentes Guerra. Šis vyras – geros širdies, bet svetimas Matildei žmogus, kuris paveldėjo didžiulį turtą tik mirties patale tėvo pripažintas kaip teisėtas įpėdinis.
 
Įvyksta priverstinė santuoka, kuri iš pradžių tampa tikra kančia. Matilda persikelia į Manuelio ūkį, kur jos laukia ne tik atstumas nuo mylimojo, bet ir priešiška aplinka, ypač dvaro administratoriaus dukra Antonija, kuri pati trokšta užkariauti Manuelio širdį. Tuo tarpu Adolfas, ištrūkęs iš kalėjimo, neketina pasiduoti ir, pasinaudojęs priedanga, įsidarbina Manuelio ūkio administratoriumi. Tai sukuria įtampą ir paradoksalią situaciją: Manuelis, nežinodamas apie „administratoriaus“ tikrąją tapatybę, ima juo pasitikėti ir net puoselėti draugiškus ryšius. Vėliau tiesa apie intrigantų klastą išaiškėja, tačiau džiaugsmą aptemdo vis stiprėjantis, natūralus ir netikėtas Matildos jausmas savo vyrui.

 
Serialo dinamika keičiasi, kai Matilda suvokia, kad meilė Adolfui blėsta, o jos širdį užkariauja Manuelio taurumas ir atsidavimas. Kai ji galiausiai pasiryžta atverti tiesą ir nutraukti santykius su praeitimi, lemtingas atsitiktinumas atskleidžia Manueliui, kas iš tikrųjų buvo jo „administratorius“. Paskutinę akimirką, kai Matilda praneša apie nėštumą, vyro pasitikėjimas sugriūva – jis pasijunta dvigubai išduotas. Apimtas įniršio ir abejonių dėl vaiko tėvystės, Manuelis išvaro žmoną iš namų, taip pradėdamas ilgą, skausmingą ir sudėtingą susitaikymo bei atpirkimo kelią, kuriame persipina civiliniai neramumai, socialiniai barjerai ir nuolatinės politinės intrigos.
 
Lyginant šį kūrinį su ankstesne 1983-ųjų versija („Bodas de odio“), „Tikroji meilė“ išsiskiria ne tiek siužeto vingiais, kurie iš esmės išlieka ištikimi literatūriniam originalui, kiek gilesniu psichologiniu portretavimu. Ankstesnėse ekranizacijose daugiausia dėmesio būdavo skiriama „aukos“ ir „piktadario“ archetipams, tačiau 2003 m. versija visus veikėjus nudažo pilkomis spalvomis. Čia nėra vienpusiškų personažų – net ir tie, kurie daro klaidas, turi motyvaciją, o pagrindinis herojus Manuelis pateikiamas kaip vyras, kurio vidinė kova tarp meilės ir įžeisto orumo yra itin žmogiška. Ši versija meistriškai transformuoja priverstinės santuokos tropą iš melodramatiškos kančios į lėtą, brandžią transformaciją, kurioje meilė tampa ne likimo dovana, o sunkaus darbo ir abipusio supratimo vaisiumi.
 
Finaliniame serialo etape akcentuojama esminė idėja: tikra meilė nėra aklas jausmas ar socialinis sandoris, o gebėjimas atleisti ir priimti kito žmogaus tiesą net tada, kai viskas aplinkui skatina nepasitikėjimą. „Tikroji meilė“ nagrinėja „realaus“ jausmo prigimtį – ji nėra ideali, ji sužeista išdavysčių, politinių suiručių ir žmogaus egoizmo, tačiau būtent per šias krizes ji tampa „tikra“. Serialas pabaigoje reziumuoja, kad meilė reikalauja ne tik aistros, bet ir principingo pasirinkimo likti kartu net tada, kai praeities šešėliai grasina sugriauti viską, kas sukurta. Tai kūrinys apie tai, kaip du žmonės, suvesti aplinkybių ir klastos, per kančią atranda stipresnį tarpusavio ryšį, nei galėjo pasvajoti savo pirminio naivumo stadijoje.
 
SERIALO „TIKROJI MEILĖ“ AKTORIAI IR VEIKĖJAI
 
Aktorių atranka į „Tikrąją meilę“ buvo, kaip minėjau, kruopščiai suplanuotas prodiuserės Carlas Estrados procesas. Ji siekė sukurti ansamblį, kuris ne tik atitiktų istorinį kontekstą, bet ir turėtų pakankamai charizmos išlaikyti žiūrovų dėmesį per 95 serijas. Fernando Colunga ir Adela Noriega tuo metu jau buvo „Televisa“ žvaigždės, tačiau Estrada norėjo iš jų išspausti kitokią, brandesnę vaidybą, nei buvo įprasta to meto melodramose. Aktoriai savo interviu vėliau pripažino, kad darbas prie šio projekto buvo kitoks dėl griežtos drausmės, kostiumų sudėtingumo ir režisierės reikalavimo viską vaidinti su „istorine tiesa“, o ne „muilo operų“ perdėtumu.
 
Fernando Colunga (Manuelis) buvo pasirinktas dėl savo gebėjimo perteikti orumą ir jėgą, o ne tik „gražaus vyruko“ įvaizdį, (o man asmeniškai atrodo, kad būtent dėl to, kad jis buvo tuo metu populiariausias). Interviu jis dažnai pabrėždavo, kad Manuelio personažas jam buvo vienas didžiausių iššūkių karjeroje, nes reikėjo išmokti valdyti žirgus, dėvėti sunkius XIX a. kostiumus ir derinti agresyvią užsispyrimą su gilia vidine kančia. Aktorius atviravo, kad filmavimo sąlygos Hidalgo dvare buvo fiziškai varginančios – karštis, dulkės ir ilgos darbo valandos, tačiau būtent šis asketiškas fonas padėjo jam sukurti personažo vientisumą, kuris žiūrovams atrodė neįtikėtinai autentiškas.

 
Matilda (Adela Noriega) buvo pasirinkta dėl savo gebėjimo perteikti tyrumą, kuris palaipsniui virsta moteriška stiprybe. Aktorė savo pasisakymuose pabrėždavo, kad Matilda jai buvo pati mylimiausia rolė, nes personažas keitėsi: nuo naivios mergaitės iki moters, kuri išdrįsta pasipriešinti patriarchalinei motinos Augustos valdžiai. Tuo tarpu Helena Rojo, vaidinusi Augustą, buvo pasirinkta kaip „ledinė“ antagonistė, kurios charizma buvo būtina, kad žiūrovai jaustų tikrą grėsmę Matildai. Rojo interviu dažnai pabrėždavo, kad jai buvo įdomu tirti „motinos meilės, virtusios tironija“, psichologiją, o jos ir Adelos chemija filmavimo aikštelėje buvo itin įtempta, kas padėjo sukurti tikroviškus konfliktus.
 
Chantal Andere (Antonija) atranka buvo strateginis žingsnis, nes ji jau turėjo reputaciją kaip geriausia „muilo operų blogietė“. Aktorei vaidmuo buvo malonus iššūkis – ji stengėsi Antoniją pavaizduoti ne kaip karikatūrišką piktadarę, o kaip nelaimingą, meilės ištroškusią moterį, kurios veiksmai kyla iš nevilties. Visa aktorių komanda dažnai akcentuodavo „šeimyninę“ atmosferą filmavimo aikštelėje: nepaisant griežtų reikalavimų, Estrada sugebėjo suburti kolektyvą, kuriame patyrę aktoriai (kaip Ricardo Blume ar Ana Martín) dalijosi patirtimi su jaunesniais kolegomis. Būtent šis aktorių tarpusavio profesionalumas ir pagarba sudėtingam projektui tapo pagrindine priežastimi, kodėl serialas išlaikė tokią aukštą meninę kokybę.

 
10 MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „TIKROJI MEILĖ“
 
1. Prieš pasirenkant „Tikroji meilė“, buvo svarstomi kiti variantai serialo pavadinimo variantai. Kūrėjai bijojo, kad pavadinimas „Bodas de odio“ (originalaus 1983 m. serialo pavadinimas) atrodys pernelyg neigiamas šiuolaikiniam žiūrovui, todėl buvo pasirinktas „Tikroji meilė“, pabrėžiant meilės tikrumą, o ne vestuvių neapykantą.
 
2. Adelos Noriegos sugrįžimas. Adela Noriega tuo metu buvo viena brangiausių Meksikos aktorių. Po šio vaidmens ji ilgą laiką nesifilmavo jokiuose projektuose, todėl daugelis gerbėjų šį serialą laiko jos karjeros kulminacija.
 
3. Fernando Colungos žirgai. Aktorius, vaidinęs Manuelį, pats buvo patyręs raitelis. Tačiau prodiuserė Carla Estrada reikalavo, kad jis mokytųsi specifinio XIX a. jojimo stiliaus, tad aktorius praleido kelias savaites treniruotėse, kad įgautų tikro aristokratiško laikytojo laikyseną.
 
4. Specialiai sukurta „Hacienda“. Nors filmavimas vyko istoriniame Tetlapayac dvare, dauguma interjerų buvo atkurti studijoje, nes tikri dvaro kambariai buvo per maži apšvietimo įrangai ir kameroms – serialas reikalavo specifinio, kiek tamsaus ir dramatiško apšvietimo, būdingo kino filmams.
 
5. Kostiumų autentiškumas. Aktoriai nešiojo autentiškus XIX a. stiliaus drabužius, kurie buvo itin nepatogūs. Moterys privalėjo dėvėti tikrus korsetus, kurie fiziškai ribojo kvėpavimą, todėl tarp scenų filmavimo aikštelėje aktorės dažnai turėdavo juos atsilaisvinti, kad galėtų normaliai pailsėti.
 
6. Adolfo Solís vaidmens svarba. Mauricio Islas (Adolfas) buvo toks populiarus, kad scenaristai turėjo rimtai apsvarstyti, ar nužudyti jo personažą serialo pabaigoje, ar leisti jam laimingai išvykti. Buvo sukurti keli scenarijaus variantai, kad žiūrovai per daug neįsižeistų dėl finalo.
 
7. Slaptas ryšys su kitais projektais. Tame pačiame Tetlapayac dvare, kuriame buvo filmuojama „Tikroji meilė“, vėliau buvo filmuojami ir kiti žinomi projektai bei muzikiniai klipai, nes filmavimo aikštelė tapo ikonine dėl savo unikalios architektūros.
 
8. Didžiausias statistų skaičius. Vienoje iš vestuvių scenų filmavime dalyvavo daugiau nei 200 žmonių – tai buvo viena brangiausių scenų visoje Meksikos televizijos istorijoje tuo metu, nes kiekvienas žmogus turėjo būti aprengtas, nugrimuotas ir apmokytas elgtis kaip XIX a. žmogus.
 
9. Garso takelio populiarumas. Titulinė daina „Tikroji meilė“, kurią atliko duetas „Sin Bandera“, tapo hitu net radijo stotyse, kurios įprastai negrojo muilo operų muzikos. Tai buvo retas atvejis, kai serialo daina gyveno savo atskirą, sėkmingą gyvenimą.
 
10. 2004 m. „TVyNovelas“ apdovanojimuose serialas laimėjo praktiškai visose pagrindinėse kategorijose (geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausia piktadarė, geriausia drama). Tai buvo pirmas kartas, kai viena telenovelė nušlavė visą apdovanojimų ceremoniją.

 
Maištinga Siela

Serialas: "Apgavystės" / "La Usurpadora" (TV 1998)

Sveiki visi,

Tęsiu kultinių senų serialų apžvalgas ir šįkart, paskatintas vienos pažįstamos, tiksliau – ji pati užsirezervavo, kad pakomentuočiau seną meksikiečių serialą „Apgavystės“ (La Usurpadora), kuris buvo kuriamas 1998 m., ir kurio pagrindinį vaidmenį sukūrė iki tol mažai kam žinoma dabar jau serialų ir muilų operų karaliene tituluojama ir Lietuvoje viešėjusi Gabriela Spanic. Nežinau, ar kas nors šį serialą kadaise žiūrėjo, nes jį rodė per ne itin populiarų TV kanalą BTV, kai pasibaigė „Esmeralda“. Aš asmeniškai šio serialo nežiūrėjau, tik epizodiškai „užmesdavau“ akį, nes namiškiai buvo apgulę pilvais per kitus kanalus tuo pačiu metu rodomas muilo operas, kurių labai iš principo nemėgau, tad vakarai būdavo gan nuobodūs, nors mielai būčiau žiūrėjęs į dar jauną ir gražią (nors gal ir dabar graži) Gabrielą Spanic ir jos nelengvą vaidmenį „Apgavystėse“.

TRUMPAS SERIALO „APGAVYSTĖS“ SIUŽETAS

 

„Apgavysčių“ (La usurpadora) siužetas prasideda atsitiktiniu susitikimu poilsiavietėje, kur visiškai skirtingo likimo moterys – vargšė, geraširdė Paulina Martines ir šalta, savanaudė turtingos šeimos paveldėtoja Paola Bračo – išvysta viena kitą ir supranta, kad yra identiškos dvynės. Paola, išnaudodama šį panašumą, priverčia Pauliną užimti savo vietą Bračo namuose, kol ji pati gali mėgautis prabanga ir meilužiais, palikdama Pauliną vykdyti sunkias pareigas jos šeimoje ir slėpti ne itin pavyzdingą Paolos būdą.

 

Pagrindinė serialo idėja nagrinėja tapatybės, moralės ir atpirkimo temas. Paulinai, neturėjusiai jokių blogų kėslų, tenka mokytis gyventi Paolos gyvenimą, kuriame ji susiduria su neapykanta, išdavystėmis ir sudėtingais santykiais su Paolos vyru Karlosu Danieliu. Paradoksalu, tačiau būtent būdama „apsimetėle“, Paulina tampa geresne žmona, motina ir marčia nei tikroji Paolos versija, taip išryškindama idėją, kad žmogaus vertė slypi ne jo socialiniame statuse ar turte, o vidiniame gerume ir nuoširdume.

 

Siužetui įsibėgėjant, Paulina įsimyli Karlosą Danielį, todėl jos pozicija tampa itin komplikuota: ji privalo nuolat meluoti mylimam žmogui, tuo pat metu stengdamasi taisyti Paolos sugriautus santykius su šeimos nariais. Ši dilema sukuria didžiulę įtampą, nes Paulina balansuoja tarp pareigos paklusti Paolos šantažui ir noro atskleisti tiesą, bijodama prarasti savo naująjį gyvenimą ir žmogų, kurį pamilo.

 

Tuo tarpu Paolos vaidmuo seriale tarnauja kaip tamsioji veidrodžio pusė, demonstruojanti, kaip egoizmas ir pyktis gali sugriauti žmogaus sielą ir supančią aplinką. Jos nuolatiniai bandymai susigrąžinti valdžią ar pakenkti Paulinai tik dar labiau atskleidžia, kad ji ne tik fiziškai, bet ir morališkai yra Paulinos antitezė. Ši konfrontacija tarp „tikrosios“ ir „apsimetėlės“ tampa pagrindiniu varikliu, vedančiu žiūrovus per daugybę intrigų, paslapčių ir netikėtų atskleidimų.

 

Galiausiai serialo idėja susiveda į tiesos triumfą ir asmeninio augimo kelionę. Paulina, būdama „apgavikė“, iš tikrųjų atneša ramybę ir meilę ten, kur anksčiau tvyrojo tik abejingumas ir neapykanta. „Apgavystės“ žiūrovams primena, kad gyvenimas dažnai pateikia nenuspėjamų išbandymų, tačiau nuoširdus elgesys ir pasirinkimas daryti gera net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis gali iš pagrindų pakeisti ne tik paties žmogaus, bet ir aplinkinių likimus.

 

Pagrindinius vaidmenis sukūrė Fernando Colunga ir Gabriela Spanic

„Apgavystės“ – tai 102 epizodų serialas, sakyčiau, pakankamai trumpas, nes kiek žinau, serijų prikuriama retsykiais net iki dviejų šimtų su centais, tačiau kuo trumpesnis, tuo gal kokybiškesnis – nežinau. Iš tikrųjų šis serialas buvo kuriamas pagal to paties romano pavadinimą ir teisingiau „La Usurpadora“ verčiasi „Užgrobtoji“ arba „Paveržėja“, o ne „Apgavystės“. Po kelėtą metų buvo kuriamas kaip ir šio serialo tęsinys su visai kita istorija ir siužetu, kuris Lietuvoje buvo žinomas kaip „Virginija“ (2001 m.) (La Intrusa), vėlgi tiksliau verčiamas „Įsibrovėlė“, kur Gabriela Spanic vėl atliko skirtingų dvynių vaidmenis. Taigi „Užgrobtoji“ ir „Įsibrovėlė“ yra netgi labai susieti serialai, netgi nufilmuoti tuose pačiuose namuose, o ir dalis aktorių taip pat vaidino abejuose serialuose. Kokio milžiniško ir neįsivaizduojamo populiarumo sulaukė „Apgavystės“ galite tik numanyti, tad serialo analogiška dvynė „Virginija“ jau nė iš tolo nebeprilygo pirmtakui.

„Apgavystės“ produkcija buvo itin ambicingas „Televisa“ projektas, skirtas iš esmės pakeisti telenovelės žanro standartus 1998-aisiais. Prodiuseris Salvadoras Mejía Alejandre siekė sukurti aukšto techninio lygio dramą, kuri išsiskirtų ne tik scenarijumi, bet ir meistrišku dvigubo vaidmens įgyvendinimu. Serialas buvo kuriamas naudojant to meto televizijos technologijų viršūnę, leidusią Gabriela Spanic ekrane pasirodyti vienu metu kaip dviems skirtingoms asmenybėms. Tai reikalavo preciziško filmavimo grafiko, sudėtingo montažo ir specialiųjų efektų, todėl projektas tapo dideliu iššūkiu tiek kūrybinei grupei, tiek pačiai aktorei, dirbusiai dvigubą krūvį.

 

Gabrielos Spanic pasirinkimas pagrindiniam vaidmeniui nebuvo atsitiktinis: po sėkmės Venesuelos televizijoje ji buvo pakviesta į Meksiką kaip kylanti žvaigždė, pasižyminti ne tik ryškiais fiziniais duomenimis, bet ir neįtikėtinu sugebėjimu įkūnyti visiškai priešingus charakterius. Prodiuseriai ieškojo aktorės, kuri galėtų „ištraukti“ tokį sudėtingą scenarijų, o Spanic gebėjimas keisti mimiką, laikyseną ir kalbėjimo toną, atskiriant Pauliną nuo Paolos, tapo serialo sėkmės garantu. Tai buvo „Televisa“ statymas už talentą, kuris pasiteisino su kaupu, padarydamas ją tarptautine ikona.

 

Siužetas nebuvo visiškai originalus – jis rėmėsi sena literatūrine ir televizine tradicija. „Apgavystės“ buvo perdirbinys (remake) ankstesnių kūrinių: 1971 metų venesuelietiškos telenovelės tuo pačiu pavadinimu bei dar ankstesnių radijo dramų. Tačiau 1998-ųjų versija buvo adaptuota šiuolaikiniam žiūrovui, pridedant daugiau intrigų, prabangesnę aplinką ir greitesnį tempą. Scenarijus buvo sukonstruotas taip, kad išnaudotų „dvynių sukeitimo“ archetipą, kuris visada garantuoja aukštus reitingus dėl savo emocinio potencialo ir nuolatinio „kas bus, jei tiesa išaiškės?“ jausmo.

 

Filmavimo darbai vyko „Televisa San Ángel“ studijose Meksiko mieste, kur buvo pastatyti įspūdingi, prabangūs dekoracijų interjerai, turėję atspindėti Bracho šeimos turtus. Taip pat buvo naudojamos eksterjero lokacijos – prabangios vilos ir Meksikos sostinės vietos, kurios suteikė serialui tikroviškumo. Filmavimai truko intensyviai, o griežta gamybos disciplina užtikrino, kad serialas pasiektų televizijos eterį laiku ir būtų transliuojamas kasdien, išlaikant žiūrovų dėmesį visą pusmetį.

 

Pasauliniu mastu „Apgavystės“ tapo fenomenu, rodomu daugiau nei 100 šalių. Meksikoje serialas pasiekė rekordinius reitingus, nepaisant to, kad buvo itin populiarus serialas "Teisė mylėti" (o pastarasis nuraškė visas TV apdovanojimus ir rodytas Lietuvoje per LNK tik savaitgaliais galite mano įrašą paskaityti ČIA), o jo įtaka išplito toli už Lotynų Amerikos ribų – nuo Rusijos iki Europos šalių, įskaitant Lietuvą. Žiūrovai ir kritikai liaupsino ne tik Gabrielos Spanic dvigubą vaidybą, bet ir patį dramatišką pasakojimo būdą, kuris tapo „auksiniu standartu“ telenovelėms. Šis projektas ne tik įtvirtino „Televisa“ kaip didžiausią ispanakalbio turinio eksportuotoją, bet ir parodė, kad gerai sukonstruota, klasikinė gėrio ir blogio kova visada ras savo auditoriją, nepriklausomai nuo kalbos ar kultūros.

 

Gabrielai Spanic atiteko vaidmuo dvigubas - dvi seserys dvynės: Paulina ir Paola.

 

2001 metais startavo serialas "Virginija" (La Intrusa) su 135 serijų, tačiau tokios stulbinamos sėkmės, kokios sulaukė "Apgavystės", nebesulaukė.

„Apgavystės“ sumušė visus žiūrėjimo reitingus ne tik Meksikoje, bet ir daugelyje kitų šalių, tiesa, jis net per BTV buvo vienas iš labiausiai žiūrimų serialų ir jo reitingai buvo ganėtinai aukšti. Taip pat šis serialas turi ir kitą rekordą – jis vienas parodytas net 124 skirtingų šalių. Šio serialo aktoriai, o ypač Gabriela Spanic po serialo tapo tikra legenda. Po serialo sukūrimo ji leidosi po pasaulinį turą, kur buvo kviečiama į įvairius tiesioginius TV renginius ir laidas, o Indonezijoje ją pasitiko tūkstantinė minia, kuri ją nešiojo ant neštuvų pritvirtinto sosto kaip karalienę. Išties ir kuo gi šis serialas toks ypatingas? Tai pasakojimas apie kadaise išskirtas dvynes seseris Pauliną ir Paolą, viena užaugo prabangoje, o kita – skurde su motina ir nė viena nežinojo apie viena kitos egzistavimą, kol galiausiai lengvabūdė intrigantė Paola sutinka Pauliną, dirbančią viešbutyje tarnaite, ir klasta priverčia ją grįžti į namus vietoj jos, kur ji palikusi vyrą ir vaikus, ir apsimesti ja, kol ji linksmai leis laiką su meilužiais. Paulina neturi kito pasirinkimo, ji kaltinama vagyste, todėl ji priima sesers pasiūlymą ir apsimeta Paola, tačiau namuose, jai atsiradus, kur buvo ne itin mylima jos lengvabūdė sesuo, staiga viskas apsiverčia aukštyn kojom... (Visas serijas originalų kalba galite pamatyti Youtube kanale).

Įdomu tai, kad abi skirtingas seseris suvaidinusi Gabriela Spanic gyvenime taip pat turi seserį dvynę – buvusį Venesuelos modelį Danielą Spanic. Įdomu dar ir tai, kad nuostabiai gyvenusios seserys po nelaimingo atsitikimo Daniela ištiko koma, kai ji laukėsi septintame mėnesyje. Ji buvo komos būsenoje, kai pabudusi teigė, kad jos sesuo Gabriela norėjo, kad ji numirtų, tai jautusi iš anapusybės. Nuo to karto abi seserys nutraukė tarpusavio santykius, nors Gabriela tikina, kad tąkart dėl sesers labai išgyvenusi.

Tikriausiai niekas nežino, bet šis vaidmuo pirmiausia buvo pasiūlytas jau tuomet muilų operos karalienei Thalia, kuri žinoma iš tokių serialų kaip „Marija Mersedes“, „MariMar“, „Marija Del Barijo“, „Rozalinda“, tačiau serialo prodiuseris buvo užsispyręs ir reikalavo, kad vaidmuo atitektų būtent Gabrielai ir, regis, nuojauta iš tikrųjų neklydo. 

Šis serialas Meksikoje debiutavo 1998 metais vasario 9 dieną 21:00 h. ir pakeitė tuomet pasibaigusį taip pat labai populiarų serialą „Marija Izabelė“. Neįtikėtina ir tai, kad šis serialas visgi buvo ne pirmas, jis jau prieš tai buvo ekranizuotas net tris kartus ir skirtingų Lotynų Amerikos šalių. Pirmoji versija pasirodė 1972 metais ir seseris vaidino visiškai skirtingos aktorės, kita versija pasirodė 1981 ir galiausiai kita 1987 metais. Šiuo metu Meksikos serialų milžinė kompanija „Televista“ kuria dar vieną serialo variantą pavadinimu „Kas Tu esi?“, kurio reitingai toli gražu jau niekada nebesumuš „Apgavysčių“ rekordo, nes žmonės paprasčiausiai pavargo nuo serialų, tačiau ši versija labai moderni ir filmuota ne muilo operos stiliumi, tačiau trilerio žanro kanonuose. 

Išlepintoji intrigantė Paola

 Jautrioji ir altruistė Paulina

 

Gabriela Spanic apie 2005 - 2006 metus.

Kartais filmuojant neišvengiamai reikėdavo dublerės profiliu. Gabriela Spanic su dublere.

Serialo personažai.

Gabriela Spanic šių dienų fotosesijoje. Man asmeniškai sunku patikėti, kad tai ta pati moteris.

Drąsi erotinė fotosesija.

Gabriela Spanic 2012 - jaučiasi, kad jau branda.

Neįtikėtina, bet šis kadras darytas Lietuvoje. Tąkart Gabriela nusipirko Nijolės kailinius už 10 tūkstančių.

Gabriela Spanic Trakų pilyje filmuoja kadrus video klipui.

Lietuviškas pavadinimas „Apgavystės“ buvo pavadintas todėl, kad vertimas neskambėjo patraukliai iš ispanų kalbos, todėl buvo pasinaudota vertimu iš anglų kalbos, nes anglų kalba serialas vadinosi „Deceptions“.

Po Gabrielos Spanic pasaulinės sėkmės sekė tokie serialai kaip „Meilės vardan“, „Virginija“, „Kerštas“, „Kalinė“ (kitaip dar žinoma kaip „Libertada“ ar „Gvadelupė“) ir t.t. Bet „Apgavystės“ yra laikomas geriausiu šios aktorės darbu, padariusiu ja pasaulinio lygio žvaigžde kartu jau su smarkiai išpopuliarėjusiu Fernando Colunga.

„Apgavysčių“ titulinė daina, kurią atliko garsi meksikiečių popgrupė „Pandora“, tapo neatsiejama šio kultinio serialo dalimi. Prodiuseriai pasirinko šį kūrinį siekdami pabrėžti serialo dramatiškumą ir įtampą, nes „Pandoros“ atlikėjų balsų harmonija suteikė istorijai elegancijos bei gilaus emocinio svorio, tinkančio sudėtingai Paulinos ir Paolos kovai. Daina puikiai įsiliejo į serialo estetiką, nes jos tekste užkoduotas pasiaukojimas, meilės ieškojimas ir likimo vingiai tiesiogiai atspindėjo pagrindinės herojės Paulinos pastangas išgyventi svetimą gyvenimą, saugant savo orumą. Šis muzikinis sprendimas buvo strategiškai taiklus – melodinga, tačiau dramatiška kompozicija ne tik sujungė skirtingus siužeto aspektus, bet ir tapo emociniu tiltu tarp žiūrovo bei sudėtingos herojų dramos, taip visam laikui įsirėždama į lotynų amerikiečių televizijos istoriją.

Nors serialas „Apgavystės“ tapo milžiniška sėkme ir įtvirtino Gabrielos Spanic bei Fernando Colungos karjeras, oficialios informacijos apie didelius gamybinius skandalus, kurie būtų viešai aptarinėjami kaip įtakoję patį kūrimo procesą, nėra. Tais laikais „Televisa“ studijoje vyravo itin griežta disciplina, o projektai buvo valdomi labai struktūrizuotai, todėl net jei užkulisiuose kildavo kūrybinių nesutarimų ar asmeninių įtampų tarp aktorių, jie retai pasiekdavo viešumą ar turėdavo įtakos galutiniam produkto rezultatui.

 

Didžiausias dėmesys visuomet buvo skiriamas profesionaliam darbo atlikimui ir reitingų užtikrinimui, todėl „Apgavystės“ išliko vienu tų „švarių“ projektų, kurie savo sėkmę grindė aktorių meistriškumu ir stipriu scenarijumi, o ne skandalais. Dažniausiai aptariami faktai po daugelio metų susiję tik su pačios Gabrielos Spanic itin sunkiu darbo grafiku, nes dvigubas vaidmuo pareikalavo milžiniškų fizinių ir emocinių pastangų, tačiau tai buvo profesinis iššūkis, o ne gamybinis skandalas.

Deja, kažkokių įdomesnių detalių man nepavyko iškapstyti interneto platybėse, bet tikiuosi, kad prisiminėte, jei jau žiūrėjote ir kažką naujo sužinojote.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Kaip visada galite siūlyti savo variantą dėl serialų, apie kuriuos norėtumėte čia paskaityti.