Serialas: "Mažyliai" / "Chiquititas" (1995–2001)

 

Sveiki!

 

Gerai, jeigu su šiuo argentiniečių ir Lietuvoje savaitgalio popietėmis rodomu serialu ir neužaugote, tačiau epizodiškai turėjote jį matyti prieš internetinio laikotarpio priešaušrį. Kiek jums dabar, kurie atsimena? Artėjate pamažu link 40 metų, tą slenkstį jau pasiekėte ir pan. Lietuvoje serialas „Mažyliai“ nebuvo rodomas visas. Jį, kiek pamenu, pradėjo rodyti daugmaž po 2000 metų, galbūt 2001 metais ir rodė apie 2-3 nepilnus metus. Pasidomėjus apie šį serialą geriau, paaiškėjo, kad iš klasikinio varianto buvo parodyti tik 2 sezonai (penktasis ir šeštasis), kurie pačioje Argentinoje pasiekė patį populiarumo ir pripažinimo piką, sulaukę net atskirų filmo formatu tęsinių.

 

SERIALO „MAŽYLIAI“ (1995-2001) PRODUKCIJA

 

Legendinis argentiniečių televizijos serialas „Mažyliai“ (isp. Chiquititas) buvo sukurtas garsios Argentinos prodiuserės, scenaristės bei kompozitorės Cris Morenos. Serialo gamyba užsiėmė viena didžiausių Argentinos televizijos kompanijų „Telefe“, kuri kartu su Cris Morena išvystė unikalų ir tuo metu itin inovatyvų turinio modelį, skirtą vaikams ir paaugliams. Istorija sukasi apie našlaičių namuose „Rincón de Luz“ gyvenančius vaikus, jų tarpusavio santykius, svajones, susidūrimą su suaugusiųjų pasaulio iššūkiais bei stebuklo paieškas.

 

Serialas ekrane debiutavo 1995 m. rugpjūčio 7 d. ir sėkmingai gyvavo iki 2001 m. pabaigos. Per šį pagrindinį gyvavimo laikotarpį parodyti 7 sezonai, kuriuos sudaro daugiau nei 1000 serijų. Dėl itin didelio populiarumo serialas sugrįžo 2006 m. su specialiuoju 8-uoju sezonu (Chiquititas Sin Fin), pristatančiu naujos kartos istoriją. Bendras visų sezonų serijų skaičius siekia net 1 016 originalių serijų (įskaitant 2006-ųjų projektą, tad su senuoju išeina iš viso 1 186 serijos), todėl tai yra vienas ilgiausiai rodytų ir masiškiausių projektų Pietų Amerikos vaikų televizijos istorijoje.

 

Meniškumo atžvilgiu „Mažyliai“ apibūdinami kaip muzikinė vaikiška ir paauglių telenovelė, apimanti komedijos, dramos bei magiškojo realizmo elementus. Istorijose nagrinėjamos jautrios, pamokomos temos – draugystė, pirmoji meilė, šeimos paieškos, sąžiningumas ir viltis, tačiau netrūksta ir lengvo humoro bei fantastinių siužeto vingių. Būtent muzikiniai intarpai ir teatrališkas pateikimas leido serialui išsiskirti iš kitų tradicinių Lotynų Amerikos muilo operų bei sukurti unikalų formatą.

 

Projektas sulaukė milžiniško populiarumo ir tapo tikru kultūriniu fenomenu ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Serialas pasiekė rekordinius televizijos reitingus, o jo pagrindu rengti muzikiniai šou „Gran Rex“ teatre kasmet pritraukdavo šimtus tūkstančių žiūrovų. Be to, „Mažyliai“ tapo tramplinu daugeliui jaunosios kartos aktorių, pavyzdžiui, Luisanai Lopilato, Benjamínui Rojasui ar Camilai Bordonabai, kurie vėliau tapo pasaulinio lygio žvaigždėmis paauglių seriale „Maištingas amžius“ (Rebelde Way).

 

Tarptautinėje rinkoje serialas rodytas daugiau nei 25 pasaulio šalyse, įskaitant Pietų Amerikos valstybes, Izraelį, Graikiją bei Rytų ir Vidurio Europos šalis. Lietuvoje šį serialą taip pat labai pamėgo vaikai ir paaugliai, kai jį vertė bei rodė LNK televizija. Be to, sėkmingas argentiniečių formatas paskatino sukurti vietines adaptacijas kitose šalyse – Brazilijoje (Chiquititas Brasil buvo itin populiarus), Meksikoje, Portugalijoje bei Rumunijoje.

 

Kritikai ir žiūrovai serialą įvertino itin palankiai už gebėjimą kalbėti vaikams suprantama kalba apie gilius jausmus ir moralines vertybes. „Mažyliai“ pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, iš kurių svarbiausi – keli Argentinos televizijos apdovanojimai „Martín Fierro“ už geriausią vaikišką ir jaunimo programą. Taip pat įvertinti ir patys jaunieji aktoriai (pavyzdžiui, Agustina Cherri ar Sebastiánas Francini).

 

Muzika buvo vienas iš esminių serialo sėkmės variklių. Kiekvienam sezonui išleistas atskiras muzikinis albumas, o dainų tekstus rašė pati Cris Morena, bendradarbiaudama su kompozitoriumi Carlosu Nilsonu. Tokie kūriniai kaip „Rechufas“, „Chufachón“, „Pimpollo“, „Rincón de Luz“ ar „Corazón con agujeritos“ tapo kelis kartus platininiais hitais, parduotais milijoniniais tiražais, o šios dainos iki šiol kelia nostalgiją ištisoms žiūrovų kartoms.

 

PENKTASIS IR ŠEŠTASIS (1999-2001) SEZONAI, RODYTI LIETUVOJE

Penktasis Argentinos telenovelės „Mažyliai“ sezonas, pasirodęs 1999 metais, tapo viena drąsiausių ir labiausiai transformuojančių šio kultinio serialo erų. Po ketverių metų, praleistų pačių atpažįstamiausių veikėjų ir tradicinio vaikų globos namų „Rincón de Luz“ pasaulyje, prodiuserė Cris Morena nusprendė iš esmės atnaujinti šou formulę, perkeldama veiksmą į visiškai naują aplinką. Šis sezonas pasižymėjo ne tik pasikeitusiomis filmavimo lokacijomis bei personažais, bet ir gilesnėmis, kiek tamsesnėmis temomis, kurios susipynė su magiškuoju realizmu bei tradicine jaunatviška meile.

 

Pagrindinė penktojo sezono siužetinė linija sukasi apie turtingo, griežto tėvo ir našlio Juano Maza šeimą bei netoliese įsikūrusią nepriglaustų vaikų grupę. Kai paaugliai ir vaikai, likę be pastogės, per stiprią liūtį prieglobstį randa geranoriško senolio Joaquíno Maza daržinėje, prasideda dviejų visiškai skirtingų pasaulių susidūrimas. Dvaro viduje verda intrigos, kurias kursto chuliganiški bei išlepinti Juano vaikai ir jo ambicinga, žiauri sužadėtinė Pía. Tačiau viskas pasikeičia, kai pasirodo nuoširdi, oro balionu atskridusi moteris Ana Pizarro bei jauna mergina Candela, kurios palaipsniui ištirpdo šaltus dvaro gyventojų santykius ir kovoja už tai, kad visi vaikai atrastų tikruosius namus.

 

Esminė šio sezono idėja – šeima slypi ne kraujo ryšiuose ar turto dydyje, o meilėje, empatijoje ir sugebėjime atverti širdį tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Istorija pabrėžia socialinių skirčių įveikimą, kai išlepinti, turtingi vaikai išmoksta pamokų apie solidarumą, o gatvės našlaičiai randa saugumą ir atjautą. Sezono metu stipriai akcentuojama vilties ir vaikystės nekaltumo išsaugojimo tema, parodant, kad net ir pačiose griežčiausiose ar tamsiausiose aplinkose atsidavimas bei dvasinė šiluma gali transformuoti žmonių gyvenimus.

 

Anuomet šis sezonas sukėlė itin audringas žiūrovų reakcijas ir suskaldė gerbėjų bendruomenę. Dalis auditorijos jautė didžiulį šoką bei nusivylimą, nes serialą paliko iki tol pagrindiniu stuburu buvusi aktorė Romina Yan (vaidinusi Belén Fraga) ir dauguma senųjų mylimų vaikų. Žiūrovams reikėjo laiko priprasti prie naujo dvaro fono, pakeisto muzikinio stiliaus bei tamsesnių antagonistų, tokių kaip Pía, išpuolių. Vis dėlto, nepaisant pradinio skeptiškumo, sezonas pasiekė aukštus televizijos reitingus, o ilgainiui daugelis žiūrovų pamilo naujuosius personažus ir pripažino šią erą kaip vieną brandžiausių bei emociškai įtaigiausių visoje frančizėje.

D. Grandinetti ir G. Colmenares

 

Svarbiausius suaugusiųjų vaidmenis šiame sezone atliko žinomi Argentinos bei Lotynų Amerikos aktoriai: Darío Grandinetti įkūnijo griežtąjį tėvą Juaną Maza, o garsioji venesualiečių aktorė Grecia Colmenares suvaidino šviesiąją Aną Pizarro. Neigiamą dvaro valdovės Píos vaidmenį meistriškai atliko Millie Stegman, kurios demonstruojamas žiaurumas tapo vienu įsimintiniausių sezono akcentų. Tuo tarpu jaunosios kartos priešakyje stojo Marcela Kloosterboer (įkūnijusi Candelą Maza) ir Mariano Bertolini (vaidinęs Mariano), kurių personažų jaunatviškos meilės bei brandos paieškos tapo pagrindine paauglių siužeto ašimi.

 

Būtent šis sezonas tapo tikra žvaigždžių kalve, pristatęs ištisai aktorių kartai, vėliau užkariavusiai tarptautinę rinką. Šiame sezone ryškiai sužibo ir kartu vaidinti pradėjo tokie jaunieji talentai kaip Luisana Lopilato (vaidinusi Luisaną Maza), Benjamín Rojas (Bautista), Camila Bordonaba (Camila) ir Felipe Colombo (Felipe). Šių aktorių ketvertukas, vėliau susibūręs kultinėje grupėje „Erreway“ ir seriale „Maištingas amžius“ (isp. Rebelde Way), būtent penktajame „Mažylių“ sezone užmezgė pirmuosius vaidybinius ryšius ir ekraninius romanus, pavyzdžiui, ikonine tapusią Camilos ir Felipe meilės liniją.

 

Apskritai, penktasis sezonas pasižymi daugybe įdomių faktų bei gamybinių užkulisių. Tai buvo pirmasis „Mažylių“ sezonas, kurio tarptautinė adaptacija Brazilijoje buvo ne tiesiog išversta, bet iš esmės perrašyta, suformuojant atskirą siužetinę liniją. Be to, šiame sezone buvo galima pastebėti itin agresyvų ir tam laikmečiui neįprastą prekės ženklų integravimą (isp. product placement), pavyzdžiui, žinomų gėrimų ar žaislų reklamą pačių vaikų kasdienybėje. Taip pat sezonas išsiskiria spalvingu muzikiniu takeliu, o pagrindinės dainos, tokios kaip „Candela“ ar „Siempre Chiquititas“, tapo didžiuliais hitais.

 

Apibendrinant galima sakyti, 1999 m. „Mažylių“ era įrodė, kad populiarus vaikų serialas gali išgyventi drastiškus pokyčius ir atsinaujinti nepraradęs savo dvasios. Ji peržengė įprasto vaikų našlaičių ribas ir tapo didele šeimos saga, apjungusia pasakos motyvus su realiomis paauglių bei suaugusiųjų problemomis. Dėl savo drąsaus sprendimo atnaujinti aktorių sąstatą ir įvesti naujas taisykles, penktasis sezonas iki šiol išlieka vienu labiausiai aptarinėjamų ir nostalgiją keliančių etapų visoje „Mažylių“ istorijoje.

Keletas vaizdo klipų ir dainų iš šio sezono:

 

APIE ŠEŠTĄJĮ SEZONĄ

 

Šeštasis Argentinos telenovelės „Mažyliai“ sezonas, pasirodęs 2000 metais, tapo viena tamsiausių, emociškai giliausių ir kartu stebuklingiausių visos serijos erų. Po penktojo sezono pabaigoje įvykusios tragedijos (kai aviakatastrofoje žuvo Juanas ir Ana), vaikai vėl liko be tėvų globos ir atsidūrė gatvėje. Našlaičių klajonės juos atvedė prie seno, paslaptingo dvaro, kuriame jie įkūrė naujuosius „Rincón de Luz“ (Šviesos kampelis) namus. Čia jie sutiko veidą po kauke slepiantį savininką Enzo, o drąsioji Camila rado stebuklingą knygą, galinčią keisti įvykius ir pildyti norus. Pagrindine suaugusiųjų siužeto ašimi tapo šviesi mergina Luz Linares, kuri tapo naująja vaikų motina, bei jos meilės istorija su Enzo sūnumi Rafaeliu.

 

Esminė šio sezono idėja – viltis, gijimas po gilių netekčių ir tikėjimas stebuklais net pačiomis tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis. Sezonas stipriai akcentuoja vidinę veikėjų stiprybę bei meilės galią nugalėti baimes ir trauma pažymėtą praeitį. Istorija moko, kad tikri namai nėra tiesiog pastatas – tai vieta, kurioje esi priimtas, mylimas ir saugus, nesvarbu, kiek skausmo teko patirti iki tol.

 

Anuomet žiūrovai šį sezoną sutiko itin palankiai ir su didžiuliu emociniu pakilimu. Gerbėjai džiaugėsi sugrįžusia klasikine „Rincón de Luz“ dvasia, magiškojo realizmo elementais ir stipria vaikų bei paauglių aktorių komanda, prie kurios jau buvo spėję prisirišti. Taip pat žiūrovus pavergė brandesnės temos, paslaptinga dvaro atmosfera ir nepaprastai jautrios muzikinės kompozicijos, pavertusios šį sezoną vienu žiūrimiausių visame serialo gyvavimo laikotarpyje.

 

Svarbiausius suaugusiųjų vaidmenis šiame sezone atliko Romina Gaetani (mylinti Luz Linares), Iván Espeche (paslaptingasis Rafaelis Alvarezas), Patricia Sosa (klastinga antagonistė Paula) ir Pablo Lizaso (dvaro prižiūrėtojas Enzo). Jaunųjų aktorių gretose siužetą valdė Camila Bordonaba (Camila), Felipe Colombo (Felipe), Benjamín Rojas (Bautista) ir Luisana Lopilato (Luisana). Būtent šiame sezone galutinai susiformavo ikoninės Camilos ir Felipe, Bautistos ir Luisanos meilės linijos, o šių aktorių ketvertukui ekrano chemija vėliau atvėrė duris į fenomenalų tarptautinį pasisekimą su grupe „Erreway“, apie kurį jau minėjau anksčiau.

 

Šeštasis sezonas pasižymi ir itin sėkmingu muzikiniu takeliu – tokios dainos kaip „Chiquititas 2000“, „Pimpollo“ ir „Abre Entra“ tapo didžiuliais hitais visoje Lotynų Amerikoje. Be to, būtent šio sezono populiarumas paskatino sukurti pilnametražį vaidybinį filmą „Chiquititas: Rincón de Luz“ (2001 m.), kuriame buvo panaudoti daugelis šeštojo sezono motyvų bei pagrindinių aktorių. Apibendrinant, šis etapas įrodė, kad serialas geba išlaikyti aukščiausią kokybę bei žiūrovų meilę, ir iki šiol išlieka vienu emociškai stipriausių visoje „Chiquititas“ istorijoje.

Keletas dainų ir vaizdo klipų iš šio sezono.

 

ŽINOMIAUSIŲ AKTORIŲ IŠ „MAŽYLIAI“ PRISIMINIMAI APIE ŠĮ PROJEKTĄ

 

Daugeliui aktorių dalyvavimas seriale „Mažyliai“ tapo ne tik profesinio kelio pradžia, bet ir asmenybę suformavusia patirtimi. Pagrindinio vaidmens atlikėja Romina Yan, įkūnijusi vaikų globėją Belén Fraga, viename iš savo interviu jautriai prisiminė ryšį su šiuo projektu: „Belén man buvo daug daugiau nei vaidmuo. Tai buvo galimybė skleisti meilę ir parodyti vaikams, kad net ir pačiomis tamsiausiomis akimirkomis jie nėra vieni. „Mažyliai“ išmokė mane motinystės džiaugsmo ir atsakomybės dar prieš man pačiai tampant motina.“

 

Savo ruožtu Camila Bordonaba, suvaidinusi maištingąją Camilą Bustillo, yra atvirai pasisakiusi apie ankstyvos šlovės naštą ir vaikystės patirtį filmavimo aikštelėje: „Mes užaugome prieš kamerų objektyvus. Kol kiti vaikai po mokyklos eidavo žaisti į kiemą, mes skubėdavome į repeticijas ir teatrą. Šis serialas davė man neįkainojamą aktorystės mokyklą ir geriausius draugus, tačiau kartu privertė subręsti daug greičiau, nei priklausytų tokio amžiaus vaikui.“

 

Felipe Colombo, atvykęs iš Meksikos ir suvaidinęs Felipe Mejía, pabrėžė magišką atmosferą bei griežtą discipliną, kuri valdė gamybos procesą: „Atvykti į Argentiną ir tapti tokio fenomeno dalimi man buvo visiškas kultūrinis šokas. Cris Morena iš mūsų reikalavo maksimalaus atsidavimo, tačiau aikštelėje jautėmės kaip tikra šeima. Dainuoti „Gran Rex“ teatre prieš tūkstančius rėkiančių vaikų buvo patirtis, kurios neįmanoma pamiršti visą likusį gyvenimą.“

 

Jaunoji žvaigždė Luisana Lopilato, įkūnijusi Luisaną Maza nuo 5-ojo sezono, prisimena šį etapą kaip savo didžiosios karjeros pamatą: „„Mažyliai“ man buvo stebuklinga vaikystės pasaka. Aš tiesiog mėgavausi kiekviena akimirka – puoštis drabužiais, dainuoti, šokti. Tuo metu mes net nesuvokėme, kokia didžiulė tai buvo atsakomybė ir kokią įtaką darėme viso pasaulio vaikams. Tai buvo gryna magija.“

 

Galiausiai Benjamín Rojas, suvaidinęs Bautistą, akcentavo, kad patirtis seriale išugdė ypatingą profesinį profesionalumą nuo mažų dienų: „Darbas „Mažyliuose“ išmokė mus pagarbos scenai ir žiūrovui. Mes išmokome teksto eilutes, šokių žingsnelius ir dainų žodžius skraidydami tarp mokyklos suolų ir studijos. Tai buvo sunkus darbas, bet meilė, kurią gaudavome iš gerbėjų gatvėje, atpirkdavo kiekvieną pavargusią valandą.“

 

Savo interviu Grecia Colmenares pabrėžė, kad darbas vaikų seriale jai buvo visiškai naujas ir itin jautrus profesinis iššūkis: „Prisijungti prie „Mažylių“ man buvo nuostabi ir labai ypatinga dovana. Ana buvo tyrumo, vilties ir magijos kupinas personažas – ji atskrido oro balionu, kad suteiktų šilumos vaikams, kuriems to labiausiai reikėjo. Dirbti su tokia didžiule grupe talentingų vaikų buvo tyras džiaugsmas. Jų energija, nekaltumas ir nuoširdumas filmavimo aikštelėje kasdien mane įkvėpdavo ir primindavo, kodėl taip stipriai myliu aktorystę.“

 

Maištinga Siela

Serialas: "Pusiau žmogus" / "Half Men" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, serialų žiūrėtojai!

 

Prisipažinsiu, kad nustojęs galvoti apie britų serialą „Elniukas“, kurį režisavo aktorius ir režisierius Richard Gadd. Tas serialas toks taiklus ir įtaigus, kad vietomis net nepatogus (gerąja prasme). Tiesą sakant, laukiau naujausio jo serialo „Pusiau žmogus“ (angl. Half Men), kuris beregint taip pat pritraukė savo žiūrovus. Nors jau „Elniuke“ buvo paliestos tam tikros seksualumo temos, „Pusiau žmogus“ iš esmės pasirengė nagrinėti vyrų seksualumą tiek normatyviniame „burbule“, tiek už jo, kitaip sakant, šiandien queer periferijose. Šiame seriale     Richard Gadd, kaip ir ankstesniame, atliko vieną pagrindinių vaidmenų – smurtautoją suaugusį ir iš kalėjimo išėjusį Rubeną. Dėmesio centre – britų aktoriaus Jamie Bell sukurtas Neilo vaidmuo, kuris kovoja su savo trauka vyrams, tačiau iš esmės negali nuo viso to pabėgti.

 

„Pusiau žmogus“ aprėpia daugmaž 30 metų laikotarpį. Pirmosiose serijose daugiau pasakojama vidurinės mokyklos ir studentavimo pirmųjų metų Neilo ir Rubeno istorija. Šeimos padėtis iš esmės keistoka, jeigu galvosime, kad ji vystoma pirmiausiai devintajame dešimtmetyje, o ne dabartyje: Neilo ir netikro brolio Rubeno abi motinos gyvena kaip lesbietės drauge. Rubenas grįžta iš kolonijos ir apsistoja Neilo kambaryje. Nuo pat pradžių kyla didžiulė įtampa, nes Rubenas nevaldo pykčio, yra agresyvus ir visais atžvilgiais linkęs viską išspręsti smurtu, o Neilas – mokykloje patyčias dėl savo nevyriškumo kenčiantis vyrukas, kuriam akivaizdžiai patinka vyrai, tik iki galo nėra sau sudėjęs visus tapatybės akcentus. Galiausiai žiūrovui jau aišku, kad Neilas bodisi, bet ir kartu trokšta Rubeno intymumo, pripažinimo. Iš esmės serialas paremtas vien didžiuliais kontrastais, tai vienas lengviausių, mano galva, būdų sugretinti šiaip jau sunkiai sugretinamus dalykus ir padaryti seksualumo įvairovės išklotinę.

 

Daugmaž nuo trečios serijos (šį mini serialą sudaro viso labo 6 serijos), daugiau istoriją ima pasakoti jau suaugę Neilas ir Rubenas. Atskaitos taškas – Neilo vestuvės su vyru, kuriose jis susitinka su ką tik iš kalėjimo išleistu ir keršto siekiančiu Rubenu. Jiedu susitinka daržinėje ir jau aišku, kad kažkuris iš jos tikėtinai nebeišeis gyvas... Serialas lyg ir intriguoja: žiūrėkite, kas buvo prieš tai, kodėl susiklostė toji situacija?

 

Kaip ir „Elniuke“, taip ir „Pusiau žmogus“, režisierius viską hiperbolizuoja ir dramatizuoja. Jis renkasi ne tikroviškai psichologizuotą pasakojimo versiją, bet būtent iš užaštrintos, traumuotos veikėjų perspektyvos. Labiau dominuoja Neilo požiūrio kampas, kuriame veriasi itin prieštaringi jausmai: jis nekenčia Rubeno smurto, pasireiškiančio kitiems, tačiau pats tą smurtą sugeria kaip psichologinį afrodiziaką ir lyg pasitenkina netikrojo brolio brutalumu, užpildo save to, ko jam pačiam trūksta. Tai tarsi kažin koks fetišas, priklausomybė. Kita vertus, Rubenas lyg ir supranta, kad jo brolis Neilas homoseksualus, todėl nuolat jį seksualiai žemina, priverčia permiegoti su mergina, prie jo elgiasi įžūliai provokuojančiai, kūniškai trinasi ir visaip stengiasi dominuoti lyg boksininkas ringe. Galiausiai tik einant serialui į pabaigą atsiveria tikrosios Rubeno traumos, t. y. tėvo palikti „prisilietimai“, nevaisingumas ir vyriškumo neužtikrintumas, atvėręs baisingą elgesio modelį: reikia kitus įbauginti, kad jie tave pripažintų esant tikrą vyrą. Iš tikrųjų serialo pavadinimas dviprasmiškas: iš vienos pusės „Pusiau žmogus“ iliustruoja socialinio vyriškumo nepilnavertiškumo Neilo pusę, o iš kitos – paties Rubeno, perspaustą brutaliu elgesio modeliu, kylančiu iš to paties šaltinio kaip ir Neilo – vyriškumo įdiegtos sampratos.

 

Serialas nufilmuotas Glazge, didžiausiame Škotijos mieste. Įdomu, kad pirmiausia serialas turėjo vadintis „Liūtai“, o ne „Pusiau žmogus“, nes iš esmės, jeigu gerai įsižiūrėsite į Neilo pastangas, pamatysite, kad suaugęs Neilas yra toks pats smurtautojas, tik jo smurtas pasireiškia nuolatine psichologine intriga ir manipuliacijomis, nukreiptomis prieš Rubeną ir prieš patį save. Pats Neilas save apibrėžia ne kaip gėjų, o biseksualų, kuriam įdomios ir moterys, ir smurtingi vyrai. Jis lankose vyrų saunose, šniokščia per nosį narkotikus vien tam, kad patirtų dar didesnį smurtą iš čionai suėjusių ir į dominavimą linkusių vyrų. Serialas išsiskiria itin sunkia atmosfera ir negailestinga konfrontacija su smurtu. Smurtas ir kopriklausomybė nuo smurto kaip seksualumo savivokos yra vienas svarbiausių serialo varomųjų motyvų.

 

Seksualumo įvairovės ir komplikuotos formos neatsitiktinai dominuoja pas R. Gadd. Šiam vaidmeniui jis priaugo nemažai kūniškos masės, tapo brutalus ir sportiškas (jeigu prisiminsime, koks buvo paliegęs „Elniuke“). Aktorius ir režisierius „Attitude“ žurnalui papasakojo, kad pats save laiko biseksualiu ir kad jo patirtys tampa jo rašomų scenarijų įkvėpimo šaltiniu ir galimybe suvokti savo paties seksualumo formas ir ribas. Iš pradžių jis net neketino šiame vaidmenyje filmuotis, jį įkalbėjo pats aktorius Jamie Bell, garsiojo filmo „Bilis Eliotas“ aktorius, kuris dažnai kuria įvairius vaidmenis vienaip ar kitaip susijusius su seksualumo ne standartais, pvz., kontraversiškai vertiname Trriero dilogijoje „Nimfomanė“.

 

Visgi serialas nepasirodė geresnis už „Elniuką“. Taip, „Pusiau žmogus“ įtikina (mačiau lietuvių apžvalgininkų, kurie sakė, kad nė velnio neįtikina), bet visgi daugeliui, manau, paveikia emocijas savo aštrumu, bet kartu serialas dramatiškai frustruotas, veikėjai tampa beveik kaip personažai. Bet iš kitos pusės, juk tai veikia! Nors galima visaip girti aktorius Jamie Bell ir Richard Gadd, bet norėčiau atkreipti dėmesį į pirmosiose serijose padirbėjusius jaunuosius Mitchell Robertson (Neilo vaidmuo) ir Stuart Campbell (Rubeno vaidmuo), kurie man taip patiko! Iš tikrųjų gal pirmoji serialo pusė net įdomesnė, ji intymesnė, daugiau psichologinės tvyro įtampos, o suaugę veikėjai tampa jau personažais, šiokiomis tokiomis karikatūromis „ant ribos“. Žinoma, serialo pagrindinė diskusijų vinis – seksualumo priėmimo ir atmetimo problematika, kurios tikriausiai niekada neišvengsime, kol gyvuos žmonija. Dėl orientacijos ir priėmimo, normalumo gali susikiršinti kone kiekviena Lietuvos giminė tiesiog vienoje lygioje vietoje, nes tai, kas priimta vieniems, kitiems ne, ir dėl to kariaujama netgi iki nacionalinio absurdiško lygio, rengiant idiotiškus „Šeimos maršus“, atliekant vaidybinius egzorcizmo seansus prie Vilniaus arkikatedros LGBTQ+ eitynių dieną ir geriant švęstą vandenį, prakeikiant kitus... dėl ko? Ar bereikia sakyti, kad serialas neišgelbės ir prie proto neprives nė vieno radikalaus normalizmu sergančio homofobo? Betgi jiems kaip vaistą tikriausiai labiausiai ir reiktų šį serialą pažiūrėti.

 

Taigi serialas „Pusiau žmogus“ yra kokybiškas produktas, deja, neįtiks visiems, kurie išsiilgo tiesiog tvarkingų serialų, pasakojančių iš sveiko proto nuotolio. R. Gadd renkasi visa tai vaizduoti iš sutraumuotos psichikos perspektyvos, keisdamas ir įprastą pasakojimo tempą ir atsisakydamas prislopinančio normalumo. Jis pasakoja apie trisdešimt metų trukusį santykį, paženklintą smurto, pažeidžiamumo ir emocinės gėdos. Peršokdamas per tris dešimtmečius, kūrinys nagrinėja toksiškas vyriškumo puses, traumos pasekmes ir klausimą, ką iš tiesų reiškia būti vyru, kai iš šeimos, visuomenės, abejingos politikos vyksta nuolatinė frustracija būti tuo, kuo nesi. Galų gale serialas sako, kad smurtas gimsta ne dėl seksualinės įvairovės, o iš to, kad neleista tai įvairovei pasireikšti kaip normalumui, o Neilo ir Rubeno veikėjai tą mums ir ištransliuoja.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Ozas" / / "Oz" (TV series 1997–2003)

 

Sveiki!

Kas prisimena serialą, rodytą Lietuvoje, „Ozas“ (angl. Oz)? Šio serialo nežiūrėjau, tik fragmentiškai prisimenu, jog jį rodė daugmaž iškart po 2000-ųjų metų ir buvo žiūrimas daugiausia vyriškos auditorijos, nes smurtas, kalėjimas ir kriminalai buvo tai, kas buvo suprantama kaip „vyriška tematika“. Lietuvoje kultinis HBO serialas „Ozas“ niekada nebuvo tapęs itin masiniu, visos šalies dėmesį prikaustančiu televizijos hitu, kokiais vėliau tapo „Sopranai“ ar „Sostų karai“. Tam įtakos turėjo kelios esminės priežastys. „Ozas“ Lietuvoje daugiau cirkuliavo tarp kino entuziastų, vėlyvųjų naktinių programų žiūrovų ar vėliau, išplitus sparčiajam internetui, buvo žiūrimas per neoficialias platformas bei atsisiuntimus. Jis turėjo savo ištikimą gerbėjų ratą, kurie vertino kokybišką JAV serialų dramą, tačiau bendrame populiarumo kontekste liko šešėlyje.

Tarp gilaus kino ir serialų mėgėjų Lietuvoje „Ozas“ visada buvo vertinamas kaip klasika ir pamatinis kūrinys, parodęs, kiek toli gali žengti televizijos drama. Apie jį dažnai diskutuota specializuotuose kino ir kultūros bloguose, tačiau platesnės visuomenės mastu jis liko mažiau žinomas nei vėlesnės HBO produkcijos bangos.

SERIALO „OZAS“ KŪRIMO UŽKULISIAI IR PRODUKCIJA

Televizijos istoriją iš esmės pakeitęs HBO serialas „Ozas“ buvo sukurtas Tomo Fontanos (Tom Fontana), kuris norėjo sukurti visiškai kompromisų neturintį kūrinį apie maksimalaus saugumo kalėjimo kasdienybę. Būtent šis projektas tapo pirmuoju HBO originaliu valandos trukmės vaidybiniu serialu, kuris atvėrė duris visai kabelinės televizijos „Auksinei erai“ ir leido atsirasti tokiems hitams kaip „Sopranai“.

Serialo produkcija pasižymėjo radikaliu kūrybiniu laisvumu, kurio tuo metu negalėjo sau leisti tradiciniai televizijos kanalai. Kadangi tai buvo HBO, kūrėjai nesibaimino necenzūruotos kalbos, atviro smurto, nuogumo ir kontraversiškų religinių bei politinių temų, o tai iškart išskyrė „Ozą“ iš tuometinės televizijos peizažo.

Istorijos centre atsidūręs fiktyvus „Oswaldo“ kalėjimo Smaragdo miestas buvo kuriamas siekiant pavaizduoti eksperimentinį reabilitacinį bloką. Tačiau vietoj vilties žiūrovai išvydo mikrokosmose veikiančias gaujų – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, nusikalstamų grupuočių ir prižiūrėtojų – kovas dėl išlikimo ir valdžios. Kalbant apie techninę produkcijos pusę ir filmavimo vietą, pats serialas buvo filmuojamas Niujorke įsikūrusioje studijoje, kurioje pastatytos įspūdingos, klaustrofobiškos dviejų aukštų kamerų ir stiklinių bloko konstrukcijų dekoracijos. Ši aplinka leido sukurti unikalią, vizualiai slegiančią atmosferą, kurioje operatoriai nuolat naudojo dinamišką kameros darbą.

Serialas iš viso sudarytas iš 6 sezonų, kuriuos sudaro 56 serijos. Toks apimties pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – kūrėjai ir pati platforma nusprendė nutraukti projektą po šešių sezonų, nes išsemiamos pagrindinės siužetinės linijos, o pagrindiniai veikėjai dėl nuolatinio kalėjimo smurto jau būtų buvę neįmanoma išlaikyti gyvais logiškoje chronologijoje.

Aktorių atranka ir jų pasiaukojimas buvo vienas didžiausių „Ozo“ ramsčių, o daugelis jų dėl vaidmenų buvo pasiryžę rizikuoti savo fiziniu komfortu bei įvaizdžiu. Aktoriai liejosi į intensyvias repeticijas, drastiškai keitė išvaizdą, o dėl milžiniško emocinio krūvio ir fizinių scenų daugelis jų patyrė nedidelių traumų ar emocinį išsekimą. Filmavimo aikštelėje nuolat vyravo didelė įtampa, nes susidūrė milžiniškas ambicingų, dažnai teatro aktorių iš Niujorko ego ir itin tamsi, varginanti tematika. Nors skandalų ar viešų konfliktų spaudoje kūrybinė komanda stengėsi vengti, pati aikštelės atmosfera buvo tokia intensyvi, kad aktoriai neslepia patyrę didžiulį psichologinį spaudą įsikūnydami į žudikus bei prievartautojus.

Garso takeliui seriale skirta ypatinga vieta, nors tradicinio muzikinio fono čia buvo naudojama saikingai. Kompozitoriai pasitelkė niūrius, pramoninius garsus, minimalistinius perkusinius ritmus ir gausius aplinkos garsus – metalo girgždėjimą, durų trenksmą bei aidinčius žingsnius – kurie sustiprino kalėjimo klaustrofobiją.

Kritikų priėmimas iš pradžių buvo prieštaringas dėl precedento neturinčio smurto lygio, tačiau greitai suprasta serialo meninė vertė. Kritikai gyrė „Ozą“ už sociologinį gylį, drąsą ir visišką veidmainystės nebuvimą vaizduojant sistemos ydas bei žmogiškosios prigimties dugną. Apdovanojimų lentynoje serialas netapo pagrindinių „Emmy“ statulėlių lyderiu, tačiau jis susižėrė daugybę kritikuojančių organizacijų prizų ir, kas svarbiausia, išugdė aktorių bei kūrėjų kartą, kuri vėliau kūrė visišką televizijos renesansą. „Ozas“ iki šiol išlieka monumentaliu kūriniu, įrodžiusiu, kad televizija gali būti tokia pat gili, tamsi ir meniška kaip geriausia pasaulio literatūra.

„Ozas“ ir LGBTQ?

Serialas „Ozas“ televizijos istorijoje išsiskyrė ne tik savo bekompromisiu smurtu, bet ir tuo, kad ėmėsi nagrinėti LGBTQ+ temas bei santykius to meto televizijai neįprastai atvirai. Tuo metu, kai didžioji dalis JAV televizijos homoseksualius personažus vaizdavo atsargiai arba stereotipiškai, „Ozas“ įkalinimo įstaigos kontekste parodė visą žmogiškųjų emocijų, potraukio ir tapatybės spektrą. Kalėjimo aplinkoje lytiniai santykiai dažnai funkcionuoja kaip galios, prievartos ar dominavimo įrankis, tačiau serialas sugebėjo peržengti šias ribas ir kai kuriuos santykius išplėtoti iki gilių, dramatiškų bei emociškai komplikuotų jausmų lygmens.

Ryškiausias pavyzdys – Tobiaso Beecherio (aktorius Lee Tergeson) ir Chriso Kellerio (aktorius Christopher Meloni) personažai, tapę viena labiausiai įsimintinų ir prieštaringiausių poros linijų televizijos istorijoje. Jų santykiai pinasi iš nuolatinių manipuliacijų, išdavysčių, fizinio smurto, bet kartu ir tikro pažeidžiamumo bei prieraišumo, kuris prasiveržia itin žiaurioje aplinkoje. Aktoriai Lee Tergeson ir Christopher Meloni šiuos vaidmenis atliko su drąsa ir emociniu atsidavimu, nepasiduodami lengviems stereotipams. Jų vaidyba privertė žiūrovus iš naujo permąstyti nusikaltėlių žmogiškumą ir priimti faktą, kad net pačiame tamsiausiame pasaulyje gali gimti sudėtingas emocinis ryšys.

Šios LGBTQ+ linijos ir personažai turėjo didžiulę reikšmę televizijos raidai, nes jie sugriovė nusistovėjusius tabu ir parodė, kad kabelinė televizija gali drąsiai kalbėti apie homoseksualumą be išankstinio nusistatymo ar cenzūros. Serialas atskleidė kalėjimo realybę, kurioje seksualinė tapatybė dažnai transformuojasi, pasiduoda spaudimui arba tampa vienintele inkarine vieta išgyventi. „Ozo“ kūrėjai nebandė pateikti „gražaus“ ar patogaus paveikslo – jie parodė meilę ir geismą ten, kur visi kiti matė tik purvą ir bausmę, taip nutiesdami kelią vėlesnių dešimtmečių projektams.

Galiausiai, šie vaidmenys ir jų reikšmė rezonavo ir už ekrano ribų, nes aktoriams teko milžiniškas iššūkis įkūnyti personažus, kurie nuolat kovoja su savo vidiniais demonais ir visuomenės pasmerkimu. Lee Tergesono ir Christopherio Meloni duetas tapo pavyzdžiu, kaip gilus charakterių vystymas ir aktorinis meistriškumas gali paversti provokuojančią temą universalia žmogiškosios kančios ir ieškojimų drama. „Ozo“ dėka LGBTQ+ reprezentacija televizijoje žengė milžinišką žingsnį į priekį, įrodydama, kad net ir radikaliausiuose kontekstuose žiūrovai ieško ne skandalų, o tikrų, daugialypių istorijų.

TRUMPA SERIALO „OZAS“ SANTRAUKA: KOKIA SERIALO IDĖJA?

„Ozas“ žiūrovus nukelia į fiktyvų, maksimalaus saugumo Oswaldo kalėjimą, kuriame buvo įsteigtas specialus eksperimentinis blokas, vadinamas Smaragdo miestu. Šio unikalaus bloko sumanytojas Timas Makmanusas siekė visiškai pakeisti tradicinę įkalinimo įstaigos sistemą – per reabilitaciją, švietimą, atsakomybę ir glaudesnį tarpusavio bendravimą sumažinti smurtą tarp nuteistųjų bei paruošti juos grįžimui į visuomenę. Visgi viltis sukurti humaniškesnę aplinką labai greitai susiduria su negailestinga kalėjimo realybe, kurioje viską dominuoja išlikimo instinktas ir nepasitikėjimas.

Idėjinis serialo sumanymas remiasi giluminiu žmogiškosios prigimties, moralės ir visuomenės ydų tyrimu, pasitelkiant kalėjimą kaip mikrokosmose veikiančią valstybę. Čia nėra tradicinio pasidalinimo į gerus ir blogus personažus, o visi kaliniai, nepriklausomai nuo jų įvykdytų nusikaltimų sunkumo, vaizduojami kaip daugialypės asmenybės, kovojančios su savo vidiniais demonais, baime ir neteisybe. Kūrėjai be jokių tabu nagrinėjo rasizmą, korupciją, religinį fanatizmą, valdžios troškimą ir intymius santykius, parodydami, kad net ir tamsiausiose sistemos džiunglėse žmogus išlaiko savo kompleksiškumą.

Centrine serialo ašimi tampa nuolatinė įvairių kalinių grupuočių – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, lotynoamerikiečių, bikerio tipo nusikaltėlių ir apsaugos darbuotojų – arši kova dėl valdžios ir įtakos Smaragdo mieste. Kiekvienas naujas įvykis, konfliktas ar administracijos sprendimas sukelia grandininę reakciją, kuri atskleidžia tiek pačių kalinių žiaurumą, tiek pačios bausmių sistemos bejėgiškumą. Šią niūrią ir filosofinę įkalinimo kasdienybę kiekvienoje serijoje savo įžvalgomis apibendrina kalinys Augustas Hilas, tarnaujantis kaip moralinis serialo balsas.

Tarp gausybės įsimintinų veikėjų išsiskiria Tobiasas Beecheris, kurį įkūnijo aktorius Lee Tergeson – iš pradžių palūžęs teisininkas, kalėjime palaipsniui virstantis visiškai pasikeitusiu, už save kovoti išmokusiu nuteistuoju. Jo ir charizmatiškojo, manipuliacinio žudiko Chriso Kellerio, kurį suvaidino Christopher Meloni, santykiai tapo viena sudėtingiausių ir labiausiai įtraukiančių draminių linijų visoje televizijos istorijoje. Taip pat milžinišką pėdsaką paliko rasisto arijų lyderio veikėjas Vernas Šilingeris, kurį meistriškai įkūnijo J.K. Simmons, sukūręs vieną baisiausių blogiečių televizijos ekranuose.

Serialo sėkmę ir išskirtinį įtaigumą lėmė ne tik drąsus scenarijus, bet ir galingas aktorių kolektyvas, kuriame spindėjo Edie Falco, Dean Winters, Rita Moreno, Harold Perrineau bei daugelis kitų talentingų scenos ir ekrano meistrų. Jų dėka „Ozas“ tapo ne šiaip brutalizuotu pasakojimu apie nusikaltėlius, o monumentaliu kūriniu, kuris pakeitė supratimą apie draminių serialų galimybes ir nutiesė kelią visai šiuolaikinei televizijos Auksinei erai.

Tai. Ar užsimanėte pasižiūrėti šį primištą serialą?

Maištinga Siela

Serialas: "Iš" / "From" (4 sezonas / season 4)

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Tas, kas skaito šį įrašą apie serialo „Iš“ (angl. From) ketvirtąjį sezoną, tam tikriausiai nereikia pristatinėti, kas, kaip ir kodėl, todėl ši apžvalga bus kur kas trumpesnė, nes skirta vien tik šiam sezonui aptarti ir įvertinti. Kultinio serialo „Dingę“ kūrėjai sukūrė kažkokį alternatyvų pasaulį, kuriame galioja mistiniai dėsniai. Nežiūrėjau „Dingusių“, bet kažkodėl, iš to, ką prisimenu, ką anuomet aptarinėdavo žiūrovai, serialas „Iš“ turi nemažai panašumų.

Prisipažinsiu, kad trečiuoju „Iš“ jau buvau nebepatenkintas. Jutau viską, kas jau nebepatinka serialuose: intrigos prislopinimą, šalutinių ir dažnai bereikšmių siužetinių vingių plėtotę. Galima sakyti, kad ketvirtasis sezonas absoliučiai nuliūdino ir nuvylė, nors jį pažiūrėjau iš kažin kokios inercijos iki galo, bet norėjau, kad tai būtų jau paskutinis sezonas, nes... Kiek gi galima apie nieką ir vis tą patį? Manau, kad perpratau šio serialo manipuliacijas su žiūrovais. Jie pasiūlo tam tikrus siužetinius „kabliukus“, kad žiūrovas užkibtų, tačiau žaidimo taisykles uždelsia iki begalybes. Deja, tai būdinga nemažai serialų, ne vien tik „Iš“.

Reiktų pripažinti ir kūrėjų pastangas. Nudaigoti keletą nuo pirmojo sezono pagrindinių veikėjų – sveikintinas žingsnis, nes tai rodo gana didelę drąsą neprisirišti prie „saugių veikėjų“ ir jų nesaugoti iki paskutiniojo sezono pabaigos. Kita vertus, žiūrint, kaip klostosi siužetiniai vingiai, atrodo, kad numirę turi teisę vėl grįžti į tikrovę, todėl nudaigotas Tabitos vyras Džimas (šeimynėlės, kuri atvyksta į užkeiktą miestelį pirmajame sezone), beveik neabejoju, kad dar vienaip ar kitaip pasirodys. Kaip šio sezono pabaigoje nudaigota narkomanė medicinos seselė.

Iš tikrųjų šiame sezone įvedamas vienas paslaptingas veikėjas su geltonu kostiumu, kuris pasivertęs mergina integruojasi į miestelio visuomenę. Atrodo, kad šis veikėjas įdomus ir tuoj išvystys dinamiką, bet klydau – ji vaikšto pakampėmis kaip Milano podiumu, manipuliuoja veikėjais, varvina kraują į gėrimus ir viską vėl tęsia iki begalybės. Kur kas įdomesnis aspektas – Viktoro tėvo prabudimai kitoje tikrovės pusėje, kuris lyg ir žada vieną iš teorijų, kad galbūt visi čionai atsidūrę veikėjai yra tarpinėje komos būsenoje, t. y. panardinti į kompiuterinį pasaulį (skaistyklą?) bardo būseną, tad ir tos visos bėdelės, su kuriomis grumiasi veikėjai, tėra pajuokos vertos, o mirtis galbūt iš tikrųjų yra galimybė grįžti į normalų gyvenimą? Beje, ar pastebėjote, kaip šiame sezone nerangūs pasidarė požemyje esančios pabaisos? Vos pasivelka, kai pirmajame sezone veikėjai iki namo 10 metrų pabėgti nuo jų neįstengdavo... Kodėl? Nes iš esmės techniškai viskas vilkinama ir lėtinama.

Bet scenaristai užuodė populiarumo kraują ir pasistengė viską kuo labiau užvilkinti, prikurdami daugybę mįslių variantų: ką reiškia tas Tabitos matytas švyturys, ką iš tikrųjų mato Viktoro tėvas, kas tas pavidalus keičiantis geltono kostiumo žmogus, kas ten per griuvėsiai, per kuriuos galima patekti į kitą tikrovės/laiko klodą, kas tos iš ežero prisikėlusios lėlės-žudikės ir pan. Gerai, visa tai dar nėra prastai, tačiau kas, po perkūnais, šiam serialai rašė dialogus? Koks nors dirbtinis intelektas pagal vieną kurpalių? Tiek bereikšmių pasipliurpimų apie nieką? Čia lengva sukurti parodija: „Mums reikia pasikalbėti...“ kiekvienoje serijoje nuskamba po 10-20 kartų, veikėjai kaip suviduriavę hiperbolizuotomis išraiškomis pliurpia apie pavojus, tačiau strimgalviais lekia į savo misijas, pvz., kasinėti tuneliuose kaulų. Tas „mums reikia pasikalbėti...“ atėjo iš trečiojo sezono, o šiame įgavo absurdišką apogėjų. Veikėjai vaikšto iš užkandinės į komisariatą, iš ten į bažnyčią, o iš ten į namus, miškus ir vis tauzija apsinešę tai nuo grybų, tai nuo euforijos, sukeltų sapnų ar nuo regėjimų aplinkui matomų mirusių vaikų, kurie pirštais rodo į ką žiūrėti, ko saugotis ir ką daryti. Kiekvieną viziją, regėjimą kiekvienas veikėjas, atleiskite, kol „aploja“ su kiekvienu vis skirtingoje pakampėje, jau, žiūrėkite, serija ir pasibaigė.

Tai serijų pulsas nevykęs. Paprastai būna dar vienas ilgas pasipliurpimų koliažas, būtinai kokiam veikėjui nemalonumai, galiausiai iškeliama dar viena mįslė, bet į ją neatsakoma. Kad neatsakoma, tas man kaip ir patiktų, bet tos veikėjų psichologiją turinčios atskleisti schemos tokios nuvalkiotos ir „nuūdrotos“, kad nebeįdomu žiūrėti, nes visi psichuoja-pūliuoja, tačiau nieko nedaro, tik pliurpia paskalas ir dar spėja pakalbėti su kokiu seniai čionai numirusiu kunigu. Žodžiu, daug žadėjęs sezonas tiesiog pabosta, nebeįtikina, neturi krypties, manipuliuoja nuobodžiai ir atpažįstamai savo žiūrovais, tarsi tausotų kažin kokią jau iš anksto suformuotą medžiagą. Pastebėjote, kiek daug bereikšmių įvykių, kurie niekur nebebūna išplėtoti ir pasilieka tik kokios nors serijos turinyje tik dėl to, kad reikia kažkokių siužetinių antraeilių apmatų? Pavyzdžiui, toji istorija su lėlėmis iš ežero... Tiek daug žadėta, bet labai greitai numarinta. Akivaizdu, kad serialo kūrėjai pajutę sėkmę ėmė prie scenarijaus rašyti paralelinius scenarijus, nes serialas reikalauja papildomos medžiagos, tačiau, man atrodo, kad šitoks sprendimas juos pačius paskandina beprasmybėje ir vilkiname. Ar laukiu 5 sezono? Ne. Nusivylimas.

Maištinga Siela