Filmas: "Slaptasis agentas" / " O Agente Secreto" / "The Secret Agent"

 

Sveiki!

 

Nemažai brazilų režisierius Kleber Mendonça Filho susišlavė pasaulinių prestižinių nominacijų ir apdovanojimų už savo filmą „Slaptasis agentas“ (prot. O Agente Secreto) (2025). Tarp tokių apdovanojimų verta paminėti Kanų kino festivalyje pelnytus geriausio režisieriaus, geriausio aktoriaus Wagner Moura apdovanojimus. Filmas mus, žiūrovus, nukelia į 1977-ųjų Braziliją, kurią valdo diktatūra, todėl paprasti gyventojai iš esmės yra priklausomi nuo papirkinėjimų, korupcijos ir policijos, kurioje labiau veikia mafijos taisyklės, nei teisingumas.

 

Istorija, nors ir išgalvota, jam parašytas originalus scenarijus, tačiau filmas sukelia įspūdį, jog taip ir turėjo būti, nes remiasi anų laikų tikrovę atspindinčia atmosfera. Pagrindinis veikėjas Marselo (akt. Wagner Moura) – maždaug 40-ies metų technologijų ir elektronikos ekspertas (buvęs universiteto dėstytojas), bėgantis nuo paslaptingos praeities San Paule. Siekdamas dingti iš režimo ir jį persekiojančių asmenų akiračio, jis atvyksta į savo gimtąjį Resifės miestą šalies šiaurės rytuose, tikėdamasis ramiai pradėti viską iš naujo, tačiau netrukus įsidarbina duomenų archyvuose, prisidengęs kitu vardu ir slapta renka informacija. Tiesa, jį jau seka buvęs įtakingas verslo ryklys, kuris užsakė galvažudžius. Kas nutiks, kai galvažudžiai išsiaiškins jo tikrąją tapatybę ir jį suras?

 

Filmas lėtas, trunkantis kiek daugiau nei pustrečios valandos. Nors iš vienos pusės tai kriminalinis trileris, bet, sakyčiau, jo tempas ir veiksmas gerokai prislopinti ir niuansuoti psichologiškai. Veikėjai iš ties atrodo įtikinami, gyvi, žmogiški ir nesukarikatūrinti. Geras siužetas ir geras scenarijus leidžia sekti kiek nuo Holivudo klišių nutolusią pasakojimo eigą. Aišku, filmas išlaiko klasikinę intrigą, čia svarbiausias įtampos rebusas, ar pavyks Marselui išlikti gyvam, ar nieko blogo nenutiks artimiesiems, tačiau kartu žavi ir toji brazilų šilta ir ekstravertiška kultūra, spalvos, aštunto dešimtmečio dekoracijos ir mada...

 

Suprantu šio filmo aukštą kokybę, meninį įdirbį ir filmo sėkmę, tačiau visumoje filmas menkai jaudino, o problemos ir siužetai jau daugiau ar mažiau matyti kituose Lotynų Amerikos filmuose, kuriuose vaizduojami nuo diktatūros kenčianti visuomenė, kurios drąsiausieji įsivelia į pogrindžio karus, pavyzdžiui, tas pats brazilų filmas „Aš vis dar čia“ (2024). Suprantu, kad Rytų Europa dar ilgai kurs filmus apie Antrojo pasaulinio karo didvyrius ir niekšus, o Lotynų Amerika apie savo diktatorius ir to laikmečio užguitą visuomenę, o istorijos, kad ir kokios jos būtų gerai nufilmuotos ir turėtų neblogus scenarijus, kaip kad „Slaptasis agentas“, bet visgi filmai daugiau ar mažiau linkę atsikartoti, todėl iš filmo beveik nieko naujo negavau ir nesužinojau to, ko nebūčiau žinojęs ar matęs. Tiesa, pripažįstu, šiame filme aktorius W. Moura, kuris nepaprastai man kažkodėl buvo panašus į Pedro Pascal, suvaidino puikų dramatišką vaidmenį, jį daug kas prisimins iš Pablo Escobaro vaidmens seriale „Narkotikų prekeiviai“, kuriame drauge ir vaidino su Pascaliu.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Serialas: "Ozas" / / "Oz" (TV series 1997–2003)

 

Sveiki!

Kas prisimena serialą, rodytą Lietuvoje, „Ozas“ (angl. Oz)? Šio serialo nežiūrėjau, tik fragmentiškai prisimenu, jog jį rodė daugmaž iškart po 2000-ųjų metų ir buvo žiūrimas daugiausia vyriškos auditorijos, nes smurtas, kalėjimas ir kriminalai buvo tai, kas buvo suprantama kaip „vyriška tematika“. Lietuvoje kultinis HBO serialas „Ozas“ niekada nebuvo tapęs itin masiniu, visos šalies dėmesį prikaustančiu televizijos hitu, kokiais vėliau tapo „Sopranai“ ar „Sostų karai“. Tam įtakos turėjo kelios esminės priežastys. „Ozas“ Lietuvoje daugiau cirkuliavo tarp kino entuziastų, vėlyvųjų naktinių programų žiūrovų ar vėliau, išplitus sparčiajam internetui, buvo žiūrimas per neoficialias platformas bei atsisiuntimus. Jis turėjo savo ištikimą gerbėjų ratą, kurie vertino kokybišką JAV serialų dramą, tačiau bendrame populiarumo kontekste liko šešėlyje.

Tarp gilaus kino ir serialų mėgėjų Lietuvoje „Ozas“ visada buvo vertinamas kaip klasika ir pamatinis kūrinys, parodęs, kiek toli gali žengti televizijos drama. Apie jį dažnai diskutuota specializuotuose kino ir kultūros bloguose, tačiau platesnės visuomenės mastu jis liko mažiau žinomas nei vėlesnės HBO produkcijos bangos.

SERIALO „OZAS“ KŪRIMO UŽKULISIAI IR PRODUKCIJA

Televizijos istoriją iš esmės pakeitęs HBO serialas „Ozas“ buvo sukurtas Tomo Fontanos (Tom Fontana), kuris norėjo sukurti visiškai kompromisų neturintį kūrinį apie maksimalaus saugumo kalėjimo kasdienybę. Būtent šis projektas tapo pirmuoju HBO originaliu valandos trukmės vaidybiniu serialu, kuris atvėrė duris visai kabelinės televizijos „Auksinei erai“ ir leido atsirasti tokiems hitams kaip „Sopranai“.

Serialo produkcija pasižymėjo radikaliu kūrybiniu laisvumu, kurio tuo metu negalėjo sau leisti tradiciniai televizijos kanalai. Kadangi tai buvo HBO, kūrėjai nesibaimino necenzūruotos kalbos, atviro smurto, nuogumo ir kontraversiškų religinių bei politinių temų, o tai iškart išskyrė „Ozą“ iš tuometinės televizijos peizažo.

Istorijos centre atsidūręs fiktyvus „Oswaldo“ kalėjimo Smaragdo miestas buvo kuriamas siekiant pavaizduoti eksperimentinį reabilitacinį bloką. Tačiau vietoj vilties žiūrovai išvydo mikrokosmose veikiančias gaujų – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, nusikalstamų grupuočių ir prižiūrėtojų – kovas dėl išlikimo ir valdžios. Kalbant apie techninę produkcijos pusę ir filmavimo vietą, pats serialas buvo filmuojamas Niujorke įsikūrusioje studijoje, kurioje pastatytos įspūdingos, klaustrofobiškos dviejų aukštų kamerų ir stiklinių bloko konstrukcijų dekoracijos. Ši aplinka leido sukurti unikalią, vizualiai slegiančią atmosferą, kurioje operatoriai nuolat naudojo dinamišką kameros darbą.

Serialas iš viso sudarytas iš 6 sezonų, kuriuos sudaro 56 serijos. Toks apimties pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – kūrėjai ir pati platforma nusprendė nutraukti projektą po šešių sezonų, nes išsemiamos pagrindinės siužetinės linijos, o pagrindiniai veikėjai dėl nuolatinio kalėjimo smurto jau būtų buvę neįmanoma išlaikyti gyvais logiškoje chronologijoje.

Aktorių atranka ir jų pasiaukojimas buvo vienas didžiausių „Ozo“ ramsčių, o daugelis jų dėl vaidmenų buvo pasiryžę rizikuoti savo fiziniu komfortu bei įvaizdžiu. Aktoriai liejosi į intensyvias repeticijas, drastiškai keitė išvaizdą, o dėl milžiniško emocinio krūvio ir fizinių scenų daugelis jų patyrė nedidelių traumų ar emocinį išsekimą. Filmavimo aikštelėje nuolat vyravo didelė įtampa, nes susidūrė milžiniškas ambicingų, dažnai teatro aktorių iš Niujorko ego ir itin tamsi, varginanti tematika. Nors skandalų ar viešų konfliktų spaudoje kūrybinė komanda stengėsi vengti, pati aikštelės atmosfera buvo tokia intensyvi, kad aktoriai neslepia patyrę didžiulį psichologinį spaudą įsikūnydami į žudikus bei prievartautojus.

Garso takeliui seriale skirta ypatinga vieta, nors tradicinio muzikinio fono čia buvo naudojama saikingai. Kompozitoriai pasitelkė niūrius, pramoninius garsus, minimalistinius perkusinius ritmus ir gausius aplinkos garsus – metalo girgždėjimą, durų trenksmą bei aidinčius žingsnius – kurie sustiprino kalėjimo klaustrofobiją.

Kritikų priėmimas iš pradžių buvo prieštaringas dėl precedento neturinčio smurto lygio, tačiau greitai suprasta serialo meninė vertė. Kritikai gyrė „Ozą“ už sociologinį gylį, drąsą ir visišką veidmainystės nebuvimą vaizduojant sistemos ydas bei žmogiškosios prigimties dugną. Apdovanojimų lentynoje serialas netapo pagrindinių „Emmy“ statulėlių lyderiu, tačiau jis susižėrė daugybę kritikuojančių organizacijų prizų ir, kas svarbiausia, išugdė aktorių bei kūrėjų kartą, kuri vėliau kūrė visišką televizijos renesansą. „Ozas“ iki šiol išlieka monumentaliu kūriniu, įrodžiusiu, kad televizija gali būti tokia pat gili, tamsi ir meniška kaip geriausia pasaulio literatūra.

„Ozas“ ir LGBTQ?

Serialas „Ozas“ televizijos istorijoje išsiskyrė ne tik savo bekompromisiu smurtu, bet ir tuo, kad ėmėsi nagrinėti LGBTQ+ temas bei santykius to meto televizijai neįprastai atvirai. Tuo metu, kai didžioji dalis JAV televizijos homoseksualius personažus vaizdavo atsargiai arba stereotipiškai, „Ozas“ įkalinimo įstaigos kontekste parodė visą žmogiškųjų emocijų, potraukio ir tapatybės spektrą. Kalėjimo aplinkoje lytiniai santykiai dažnai funkcionuoja kaip galios, prievartos ar dominavimo įrankis, tačiau serialas sugebėjo peržengti šias ribas ir kai kuriuos santykius išplėtoti iki gilių, dramatiškų bei emociškai komplikuotų jausmų lygmens.

Ryškiausias pavyzdys – Tobiaso Beecherio (aktorius Lee Tergeson) ir Chriso Kellerio (aktorius Christopher Meloni) personažai, tapę viena labiausiai įsimintinų ir prieštaringiausių poros linijų televizijos istorijoje. Jų santykiai pinasi iš nuolatinių manipuliacijų, išdavysčių, fizinio smurto, bet kartu ir tikro pažeidžiamumo bei prieraišumo, kuris prasiveržia itin žiaurioje aplinkoje. Aktoriai Lee Tergeson ir Christopher Meloni šiuos vaidmenis atliko su drąsa ir emociniu atsidavimu, nepasiduodami lengviems stereotipams. Jų vaidyba privertė žiūrovus iš naujo permąstyti nusikaltėlių žmogiškumą ir priimti faktą, kad net pačiame tamsiausiame pasaulyje gali gimti sudėtingas emocinis ryšys.

Šios LGBTQ+ linijos ir personažai turėjo didžiulę reikšmę televizijos raidai, nes jie sugriovė nusistovėjusius tabu ir parodė, kad kabelinė televizija gali drąsiai kalbėti apie homoseksualumą be išankstinio nusistatymo ar cenzūros. Serialas atskleidė kalėjimo realybę, kurioje seksualinė tapatybė dažnai transformuojasi, pasiduoda spaudimui arba tampa vienintele inkarine vieta išgyventi. „Ozo“ kūrėjai nebandė pateikti „gražaus“ ar patogaus paveikslo – jie parodė meilę ir geismą ten, kur visi kiti matė tik purvą ir bausmę, taip nutiesdami kelią vėlesnių dešimtmečių projektams.

Galiausiai, šie vaidmenys ir jų reikšmė rezonavo ir už ekrano ribų, nes aktoriams teko milžiniškas iššūkis įkūnyti personažus, kurie nuolat kovoja su savo vidiniais demonais ir visuomenės pasmerkimu. Lee Tergesono ir Christopherio Meloni duetas tapo pavyzdžiu, kaip gilus charakterių vystymas ir aktorinis meistriškumas gali paversti provokuojančią temą universalia žmogiškosios kančios ir ieškojimų drama. „Ozo“ dėka LGBTQ+ reprezentacija televizijoje žengė milžinišką žingsnį į priekį, įrodydama, kad net ir radikaliausiuose kontekstuose žiūrovai ieško ne skandalų, o tikrų, daugialypių istorijų.

TRUMPA SERIALO „OZAS“ SANTRAUKA: KOKIA SERIALO IDĖJA?

„Ozas“ žiūrovus nukelia į fiktyvų, maksimalaus saugumo Oswaldo kalėjimą, kuriame buvo įsteigtas specialus eksperimentinis blokas, vadinamas Smaragdo miestu. Šio unikalaus bloko sumanytojas Timas Makmanusas siekė visiškai pakeisti tradicinę įkalinimo įstaigos sistemą – per reabilitaciją, švietimą, atsakomybę ir glaudesnį tarpusavio bendravimą sumažinti smurtą tarp nuteistųjų bei paruošti juos grįžimui į visuomenę. Visgi viltis sukurti humaniškesnę aplinką labai greitai susiduria su negailestinga kalėjimo realybe, kurioje viską dominuoja išlikimo instinktas ir nepasitikėjimas.

Idėjinis serialo sumanymas remiasi giluminiu žmogiškosios prigimties, moralės ir visuomenės ydų tyrimu, pasitelkiant kalėjimą kaip mikrokosmose veikiančią valstybę. Čia nėra tradicinio pasidalinimo į gerus ir blogus personažus, o visi kaliniai, nepriklausomai nuo jų įvykdytų nusikaltimų sunkumo, vaizduojami kaip daugialypės asmenybės, kovojančios su savo vidiniais demonais, baime ir neteisybe. Kūrėjai be jokių tabu nagrinėjo rasizmą, korupciją, religinį fanatizmą, valdžios troškimą ir intymius santykius, parodydami, kad net ir tamsiausiose sistemos džiunglėse žmogus išlaiko savo kompleksiškumą.

Centrine serialo ašimi tampa nuolatinė įvairių kalinių grupuočių – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, lotynoamerikiečių, bikerio tipo nusikaltėlių ir apsaugos darbuotojų – arši kova dėl valdžios ir įtakos Smaragdo mieste. Kiekvienas naujas įvykis, konfliktas ar administracijos sprendimas sukelia grandininę reakciją, kuri atskleidžia tiek pačių kalinių žiaurumą, tiek pačios bausmių sistemos bejėgiškumą. Šią niūrią ir filosofinę įkalinimo kasdienybę kiekvienoje serijoje savo įžvalgomis apibendrina kalinys Augustas Hilas, tarnaujantis kaip moralinis serialo balsas.

Tarp gausybės įsimintinų veikėjų išsiskiria Tobiasas Beecheris, kurį įkūnijo aktorius Lee Tergeson – iš pradžių palūžęs teisininkas, kalėjime palaipsniui virstantis visiškai pasikeitusiu, už save kovoti išmokusiu nuteistuoju. Jo ir charizmatiškojo, manipuliacinio žudiko Chriso Kellerio, kurį suvaidino Christopher Meloni, santykiai tapo viena sudėtingiausių ir labiausiai įtraukiančių draminių linijų visoje televizijos istorijoje. Taip pat milžinišką pėdsaką paliko rasisto arijų lyderio veikėjas Vernas Šilingeris, kurį meistriškai įkūnijo J.K. Simmons, sukūręs vieną baisiausių blogiečių televizijos ekranuose.

Serialo sėkmę ir išskirtinį įtaigumą lėmė ne tik drąsus scenarijus, bet ir galingas aktorių kolektyvas, kuriame spindėjo Edie Falco, Dean Winters, Rita Moreno, Harold Perrineau bei daugelis kitų talentingų scenos ir ekrano meistrų. Jų dėka „Ozas“ tapo ne šiaip brutalizuotu pasakojimu apie nusikaltėlius, o monumentaliu kūriniu, kuris pakeitė supratimą apie draminių serialų galimybes ir nutiesė kelią visai šiuolaikinei televizijos Auksinei erai.

Tai. Ar užsimanėte pasižiūrėti šį primištą serialą?

Maištinga Siela

Filmas; "Vagišius" / "Roofman"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tiesą sakant, nieko niekada nebuvau girdėjęs apie amerikiečių nusikaltėlį, realiai egzistuojantį Jeffrey Manchester, kurio istoriją tikriausiai buvo plačiai aptariama amerikiečių visuomenėje. Kitaip turbūt jo gyvenimo istoriją nebūtų ekranizavęs „Niujorko gaujos“ (2012) ir „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ (2016) režisierius Derek Cianfrance filme „Vagišius“ (angl. Roofman) (2025), kuriame nusifilmavo Channing Tatum ir Kirsten Dunst. Jau nebepamenu, kas iš tikrųjų rekomendavo pažiūrėti šią šmaikščią ir tikrais faktais paremtą kriminalinę dramą, tačiau beveik tikėjausi to, ką iš tikrųjų ir gavau: komerciškai suplaktą ir masėms pritaikytą, pilną amerikietiško žanrinio schemų sukonstruotą filmą, kuris iš esmės patenkina didžiąją daugumą žiūrovų.

 

„Vagišius“ pasakoja apie Jeffrey Manchester – vietos nevykėlį, kuris tik iš pažiūros yra nevykėlis, tačiau didžiulės širdies žmogus. Iš vienos pusės jis lengvai gali padaryti apiplėšimus, nes turi gerą pastabumą, greitai įvertina aplinkybes, tačiau sąžiningai įsitvirtinti sociume ir prasigyventi su žmona ir vaiku neišgali. Galiausiai jam atsibosta skurdas ir nuolatos apvilti šeimą, jis jaučiasi nesuprastas ir nevykėlis, kol galiausiai ima plėšti maitinimo įstaigas ir žaislų parduotuves. Tiesa, vienoje iš jų, slaptoje atitvaros nišoje jis apsigyvena, naudojasi naktimis parduotuvės dušais, maitinasi, žaidžia ir, atrodo, kad įmanoma šitaip nugyventi nemažą gyvenimo dalį, kol apkvailinti darbuotojai susivoks, jog parduotuvėje gyvena įsibrovėlis... Negana to, čia holivudiškai įsiterpia veikėjo nauja meilės istorija. Jis įsimyli dviejų paauglių merginų motiną Leigh Wainscott, kuri bemaž patikėjo, kad staiga bažnyčioje iš po žemių išdygęs Jeffrey gali suteikti saugumo jai ir dukroms...

 

Istorija išties neįtikėtina, jeigu gerai pagalvojus, kažin, ar tikrovėje viskas buvo būtent taip lengva ir paprasta. Žiūrint tokį filmą, lengva susitapatinti ir patikėti, kad amerikiečių kriminalistai bukagalviai, o bet koks labiau mąstantis amerikietis gali kvailiodamas linksmintis nusikalsdamas. Visgi labiausiai stebino tai, jog Jeffrey joks nusikaltėlis, t. y. jis elgiasi blogai, tačiau iš prigimties nenori nieko blogo kitiems, o apiplėšimo metu būna, švelniai tariant, pernelyg humaniškas, todėl nuolatos rizikuoja išsiduoti tapatybę. Tas veikėjo ambivalentiškumas pavaizduotas komiškai, todėl netenka tos didybės, kurią dažniausiai pateikia dramatiški trileriai, vaizduojantys kietus vyrukus, darančius dėl savo šeimos banko apiplėšimus, kol galiausiai nuleidę galvas turi pripažinti, kad susimovė. Jeffrey iš esmės minkštaširdis, per geras būti kriminalinio pasaulio dalimi, tad nežinau, ar režisierius ir scenaristai neflirtuoja romantizuodami Jeffrey asmenybę, ar tik bando sukurti kitonišką pasakojimo perspektyvą.

 

Visgi filmo sudedamosios dalys elementarios: žiūrovas serga už „bliugiuką“, nes jis pernelyg geros širdies, nors visos scenos ir scenarijaus keliai veda prie to, kad paaiškėjus tiesai galiausiai kelio nebus. Geriesiems blogiukams nepasiseka, nes jie aukojasi, o besiaukodami įkliūva ir turi išpirkti savo nuodėmes. Ar likau sužavėtas filmu? Nepasakyčiau. Ar jis ypatingas? Toli gražu. Tačiau suveikia kaip pramoginis reginys, siūlantis schematiškus nuotykius ir naujus žinomų aktorių amplua.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mūšis po mūšio" / "One Battle After Another"

 

Sveiki, skaitytojai, kino žmonės!

 

Daugelis iš tikrųjų labai laukė režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmo „Mūšis po mūšio“ (angl. One Battle After Another) (2025) ir tikėjosi pačių geriausių rezultatų. Jau po pirmųjų peržiūrų daug kas skelbė, kad tai 2025 metų filmas ir, regis, neklydo, nes ką tik prasidėjęs kino apdovanojimų sezonas jau skina laurus būtent šiam filmui. Kita vertus, nieko nuostabaus, nes žinant Andersono potencialą ir ankstesnius darbus („Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Saldymedžio pica“, „Magnolija“ ir kt.) lyg ir buvo aišku, kad dar vienas darbas bus daugiau ar mažiau puikus ir plačiai aptarinėjamas.

 

Visgi filmą atidėliojau kokius kelis mėnesius, vis ne jo ir ne jo vakaras, kol galiausiai atidėjau visą kalną filmų, kad šįkart pažiūrėčiau šią ilgą epinę juostą. Filmas pasakoja apie pasipriešinimo prieš valdžios smurtą ir kontrolę grupuotę „The French 75“, kuriai priklauso revoliucionieriai Bobas ir Perfidija. Kol jiedu jauni ir vaikų neturi, jie elgiasi kaip Boni ir Klaidas, siautėja ir jaučia tame pasipriešinime prasmę, kol Perfidija vieną dieną nepagimdo mergytės, kuri tėvui Bobui suteikia tėvystės instinktų, tačiau motina toliau nori radikaliai maištauti ir konkuruoti. Vieną dieną Perfidija sugaunama ir ji priversta ją aistringai įsimylėjusio pulkininko išduoti grupuotės vardus... Žodžiu, filmas nusidriekia per 17 metų nuo pastarųjų įvykių, paženklintų tėvystės, išdavystės ir maišto prieš sistemą pasakojimų.

 

Puikus scenarijus! Visų pirma, norisi pagirti dinamiškumą, nes per 20-30 pirmųjų minučių tiek daug papasakota, kad jau galima susidėlioti ištisą grupuotės narių gyvenimo ir tragizmo istoriją. Visgi vėliau filmas keičia ritmą ir būsimieji įvykiai, tėvystės atskleidimas ir kt. prislopinami. Filmas pavyko kaip trileris chuliganiškas. Nors visi jame giria Leonardo DiCaprio pasirodymą, bet, sakyčiau, man kur kas labiau patiko aktoriaus Sean Penn sukurtas karikatūrinis, bet charizmatiškas pulkininko vaidmuo. Visgi filmas žaidžia klišėmis ir jis tą daro labai gerai, trafaretina veikėjų charakterius, nors jie vienkrypčiai, veikiami vieno aiškaus tikslo, bet veikia gera žaidybinė atmosfera, kokią kuria dažnai Q. Tarantino savo sukomiksintose istorijose.

 

Šalia pasipriešinimo temos atsiveria ir aštrus seksualinis fetišizimas. Pulkininkas, priklausantis išskirtinai baltųjų elitiniam klasteriui, beprotiškai seksualizuoja juodosios rasės moteris ir jų geidžia, kitaip sakant, šįkart Andersonas veikia per kontrastus ir paradoksus. Blogiukai tampa savo reglamentų ir įsitikinimų įkaitais: trokšta to, ką patys tarpusavyje deklaratyviai niekina. Kita vertus, filmas, galima sakyti, tiesiogiai kritikuoja šių dienų smurtinį ir tvarkos palaikytojos sistemos dvilypumą. Filmas aštriai pašiepia JAV teisingumo sistemą, vaizduodamas ją ne kaip tvarkos garantą, o kaip chaotišką mechanizmą, kurio pagrindinis tikslas yra savisauga ir piliečių sekimas. Per groteskišką pulkininko Lockjawo personažą režisierius kritikuoja autoritarizmo apraiškas teisėsaugos struktūrose, kurios po patriotizmo skraiste slepia elitinių grupių interesus. Kūrinyje rodoma, kaip valstybė naudoja modernias technologijas asmeninei laisvei varžyti, paverčiant paprastų žmonių gyvenimus nuolatiniu bėgimu nuo sistemos šešėlio. Be to, per absurdus primenančias scenas išjuokiama Amerikos politinė poliarizacija, kurioje radikalios grupuotės tampa vieninteliais balsais, bandančiais priešintis sustabarėjusiai biurokratijai. Galiausiai filmas pateikia niūrią išvadą, kad JAV sistema yra įstrigusi nesibaigiančiame smurto ir kontrolės cikle, kuriame tiesa ir žmogaus teisės tampa tik antraeilėmis politinio žaidimo detalėmis.

 

Bet filmas linksmas! Kas ką norės, tas tą, sakyčiau, ir atpažins: arba satyrinį trilerį apie rasinių įsitikinimų deklaravimus, arba aiškias aliuzijas ir kritiką į nūdienos JAV tikrovę.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.8 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mergina su adata" / "Pigen med nålen" / "The Girl with the Needle"

 

Sveiki,

 

Visai neseniai pagalvojau, kada paskutinįkart mačiau gerą danų filmą, nes šiaip danų kinas man labai patinka ir – šast! – kaip tyčia pasitaikė proga pamatyti švedų kilmės režisieriaus Magnus von Horn filmą „Mergina su adata“ (dan. Pigen med nålen) (2024) su danų žymiaisiais šiuolaikiniais kino aktoriais. Apie filmą jau buvau girdėjęs labai puikių atsiliepimų, kai jį rodė dar „Scanoramos“ festivalyje, bet anuomet nepavyko pamatyti. Šiaip režisierių puikiai pamenu iš 2020 metais pristatyto jo sėkmingo ilgametražio filmo su lenkų kino aktoriais „Prakaituok!“ – beje, kas dar ano filmo nematė ar pagalvojo, kad neaktualus, siūlyčiau visgi pažiūrėti, tikrai vertas ir laiko, ir pamąstymų. Naujausias jo kino projektas „Mergina su adata“ labai skiriasi tiek režisūra, tiek pasakojimo atmosfera ir tonu. Ir taip... filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

 

„Mergina su adata“ yra paremta tikra 1918-ųjų metų (taigi Pirmojo pasaulinio karo pabaiga) tikra įvykusia Danijoje istorija. Jauna moteris Karolina (aktorė Vic Carmen Sonne) visus karo metus laukė iš karo grįžtančio savo vyro, kęsdama nepriteklių ir sunkiai dirbdama siuvimo fabrike. Skurdo kamuojame mieste ir visoje Danijoje visi stengiasi kaip nors išlikti ir prasimaitinti, tačiau Karolina jau nebetiki, kad jos vyras kada nors grįš, todėl susižavi fabriko valdytoju, kuris rėžia apie ją sparną. Netrukus ji pasijunta nėščia ir tiki, kad galbūt ištekės už šio turtuolio, tačiau nutinka taip, kaip turėjo nutikti: aikštingos ir valdingos baronienės ji išmetama į gatvę nėščia, jai uždrausta grįžti dirbti į fabriką ir matytis su mylimuoju. Benamė, alkana ji pagimdo kūdikį, sulaukia savo suluošinto iš karo vyro, tačiau gyvenimo išbandymai čia tik prasideda...

 

Iš tikrųjų tai neišsipildžiusios Pelenės istorija, apgaubta itin niūrių ir tamsių metų. Šiek tiek man priminė Fantinos atvejį iš „Vargdienių“ (Tom Hooper, 2012). Karo, skurdo ir sunkius moralinius sprendimus priimantys žmonės iš tikrųjų retsykiais tokie iliustratyvūs, kad kaip tyčia atrodo hiperbolizuotai karikatūriški, teatrališki, tačiau šiam filmui tai, regis, netrukdo. Pasirinktas bespalvis juodai-baltas kino vaizdinys tik dar labiau paryškina šį slogumą. Priešingai nei „Prakaituok!“, šiame filme režisierius pasireiškia kaip literatūrinio pasakojimo filmo kūrėjas, kuriam svarbūs estetiniai kadrų sprendimai, apšvietimas, rakursas (geras operatoriaus darbas), nuoseklumas. Istorija jautri, įtraukianti, bet neskubi, nesistengiama holivudiškai mus nustebinti dinamiškais siužeto posūkiais, visgi tai europietiškoji kino tradicija, bet su aiškiai išlaikytu naratyviniu „sunkaus gyvenimo pasakos“ polėkiu. Filme žiūrovui viskas aišku, nepaliekama interpretacijų ar neaiškumų, matyt, kitaip nelabai ir galėjo būti, kadangi filmas remiasi tikra istorija. Kaip stipriausius dalykus išskirčiau filmo sukurtą estetiką ir atmosferą bei aktorių Vic Carmen Sonne bei Trine Dyrholm pasirodymus.

 

Jeigu filme viskas aišku nuo A iki Z, kur šios istorijos prasmės svarbiausias momentas? Manyčiau, kad būtent veikėjų moraliniuose sprendimuose. Karolina pradeda gyventi kūdikius iš nepasiturinčių motinų priiminėjančią depresyvią narkomanę ir saldainių pardavėją Dagmarą (aktorė Trine Dyrholm), tačiau netrukus Karolina sužino, kad „padėti“ nuskriaustosioms reiškia iš tikrųjų „naikinti“. Ir staiga Dagmaros iliuzinis suvokimas apie gerumą, apipintas savo pačios traumuojančiais motiniškais patyrimais, tampa tikrąją moraline dilema: ar galima sunkmečiu pateisinti vaikžudės iliuzijas? Abortus jaukinamės šiandien ir dalis visuomenės jau toleruoja, o kaip su jau šiam pasauliui prasimerkusiais kūdikiais? Galiausiai moralas tampa, nors ir šiurpus, bet iš esmės universalus: gerais norais pragaro kelias grįstas. Po filmo pagalvojau: tikriausiai visos šalys turi „tą istoriją“ ir tą „motiną“, apie kurią pasakojama iš kartos į kartą kaip didžiausią monstrą. Ką gi, danai papasakojo savo.

P. S. Filmą legaliai galite pamatyti LRT Epikos platformoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Bugonija" / "Bugonia"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nors iki tikrosios „Scanoramos“ liko kelios savaitės, festivalis padarė vieną išimtį ir pristatė išankstinį „apšildomąjį“ seansą prieš kino filmų maratoną, pristatydamas tikriausiai daugelio labai laukto graikų kilmės režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Bugonija“ (angl. Bugonia) (2025). Pastaruoju metu provokatyvusis režisierius nepaprastai produktyvus: 2023 metais pristatė „Prasti reikalai“, 2024 metais „Malonės rūšys“, o šiemet – „Bugonija“. Reiktų paminėti, kad režisierius įsisuko dirbti išskirtinai su anglakalbe kino kampanija ir aktoriais, o visame to centre, žinoma, nuo filmo „Favoritė“ (2018) yra aktorė Emma Stone, kurią drąsiai galima laikyti režisieriaus mūza. Reiktų paaiškinti filmo pavadinimą: Bugonija (gr. Bugonia) – tai senovės graikų ir egiptiečių mitas arba tikėjimas, kad bitės gimsta (spontaniškai generuojasi) iš negyvo jaučio ar galvijo skerdenos.

 

Esu didelis Y. Lanthimos gerbėjas, kiekvienas jo filmas daugiau ar mažiau yra dirgiklis, kuris ne tik leidžia išsižioti ir būti sudirgintam kartais itin brutaliai beprotiškų kino idėjų, bet ir apmąstyti, ką mes patys darome savo pačių tikrovėje ir gyvenime. Pačia plačiausia prasme Lanthimą, sakyčiau, domina socialinio nukrypimo ir monstro kūrimo aplinkybės. Kaip nutinka, kad sukuriame ir savo socialinėje dorovinėje terpėje leidžiame atsirasti monstrui. Ar tai būtų Frankenšteino prototipė Bela „Prastuose reikaluose“, ar žmones valganti moteris, išgyvenusi negyvenamoje saloje „Malonės rūšyse“, o gal depresija serganti ir proto ribų nepaisanti karalienė Marija filme „Favoritė“?

 

Naujausiame filme „Bugonija“ autorius imasi senai naujos temos, jis iš tikrųjų perkuria 2003 m. Pietų Korėjos juodojo humoro mokslinės fantastikos filmą „Save the Green Planet!“ (liet. Išgelbėkime žaliąją planetą!), kurį režisavo Jang Joon-hwan. Scenarijus išties beprotiškas: du atokaus gyvenvietės vyrukai, Tėdis (aktorius Jesse Plemons) ir pusbrolis Donas (aktorius Aidan Delbis) bando kabintis į gyvenimą, kol Tedžio motina guli komoje ligoninėje, augindami bites. Tedis valdo ne visai viso proto pusbrolį, aiškina jam apie nykstančias bites ir iš to kylančias sąmokslo teorijas apie neva Žemę apėmusią paslaptingą Andromedos ateivių rasę, dėl kurios gali išnykti ne tik bitės ir pavergtoji žmonija.

 

Tedis ir Donas išties beprotiški, jie pasidaro cheminę kastraciją, kad nebūtų seksualiai išnaudojami ateivių, o galų gale jiedu pagrobia svarbią vietos korporacijos vadovę Michelle Fuller (aktorė Emma Stone), kuriai nuskuta plaukus ir laiko ją absurdiškomis sąlygomis rūsyje, nes mano, kad ji ateivė. Michellei nelieka nieko kito, tik kaip nors pasistengti įtikinti Tedį ir Doną, kad ji nėra ateivė (arba yra labai svarbi ateivė) ir įveikti sąmokslo teorijos apimtus vyrukus jų pačių sukurtais spąstais. Bet po neįtikėtinai absurdiška ir pavojinga situacija, kurias Yorgos išties sukuria įtemptai ir įtikinamai, slypi Tedo nuoskaudos Michellei dėl motinos, tai jis paveldėjo iš motinos visą tikėjimą sąmokslu prie žmoniją, todėl Michellę laiko andromediete iš paslėpto keršto dėl motinos nepermainomos būklės...

 

Iš vienos pusės filmas apie sąmokslo apimtus teoretikus, kurie bando pagrįsti savo psichologines traumas, dvasinius palūžimus kažkokiomis aukštesnėmis, žmogiškąją tikrovę pranokstančiomis istorijomis. Argi ne iš to atsiranda fanatizmas ir monstrai? Negalėdami susitvarkyti su tikrove Tedas ir Donas renkasi kraštutinius ir maniakiškai psichopatiškus sprendimus. Lanthimos tarisi šiuo filmu įspėja, kokios gali tapti tamsios ir nenuspėjamos sąmokslo teorijos tamsiam protui. Iš kitos pusės Lanthimos neapsiriboja vien tik socialinių reiškinių kraupia satyra, jis filmą išties pakelia į mokslinės fantastikos lygį ir sukuria pačios tiesos dviprasmybę: gal tikrieji pamišėliai nėra jau tokie pamišėliai, o normatyvusis gyvenimas yra tikroji diagnozė?

 

Ir vėl man filmas patiko! Ne kartą išsižiojau dėl puikaus ir intriguojančio scenarijaus, puikių aktorių Emmos Stone ir Jesse Plemons pasirodymo. Tai iš vienos pusės absurdiškas, iš kitos pusės labai įtikinantis filmas, kuris tampa ir provokacija, ir meno kūriniu. Labai rekomenduoju nepraleisti!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Serialas: "Monstras: Edo Geino istorija" / "Monster: The Ed Gein Story" (3 sezonas / season 3)

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Naujausias Rayn Murphy ir Ian Brennan sukurtas trečiasis antologijos serialo sezonas pavadinimu „Monstras: Edo Geino istorija“ (angl. Monster: The Ed Gein story), tiesą sakant, mane pribloškė. Gal ne tiek, kai tuo metu žiūrėjau (nors jau ir tada), bet tada, kai iš tikrųjų sėdausi rašyti šios recenzijos, nes seriale tiek daug dokumentuotos amerikietiškos medžiagos, kad sunku viską aprėpti ir suvokti, kaip puikiai scenaristai perteikė visas šios istorijos grandis ir poveikį masiniams amerikietiškiems XX amžiaus nusikaltimams ir populiariajai kino kultūrai. Tiesa, serialas yra sulaukęs ir nemažai kritikos dėl nukrypimo nuo tikrosios Geino istorijos, dėl pernelyg angažuoto ir niuansuoto laisvo seksualinio turinio vaizdavimo ir perteikimo.

 

Nors pirmojo sezono nemačiau, o antrasis apie brolius Menendesus man padarė didelį įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir šį sezoną. Sužiūrėjau ir pamaniau: ar nepadariau klaidos, kad praleidau pirmąjį sezoną? Reiktų, manau, grįžti. Visgi tai antologijos serialas, kuris kiekvieną sezoną pasakoja vis naują JAV plačiai pagarsėjusį kokį nors nusikaltėlį. Naujausias skirtas žudikui Edui Geinui. Čia įterpsiu šiek tiek dokumentinės medžiagos, kad geriau suprastumėte tikrąjį serialo asmenį Edą Geiną.

 

Edvardas Teodoras Geinas (Edward Theodore Gein, 1906–1984) iš tikrųjų buvo JAV žudikas ir kapų plėšikas iš Plainfieldo, Viskonsino valstijos, kurio nusikaltimai šokiravo visuomenę ir įkvėpė tokius siaubo filmus kaip „Psichopatas“ (Psycho), „Tekaso grandininių pjūklų žudynės“ (The Texas Chain Saw Massacre) ir „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs). Geinas gyveno uždarą gyvenimą vienkiemyje su savo fanatiškai religinga ir dominuojančia motina, kurios mirtis 1945 m. tapo katalizatoriumi jo psichopatiškam elgesiui. Jis žudė moteris (prisipažino nužudęs dvi – Mary Hogan 1954 m. ir Bernice Worden 1957 m.) ir plėšė kapus, kad iškastus palaikus naudotų makabriškų suvenyrų ir namų apyvokos daiktų gamybai – iš žmogaus odos gamino kaukes, dubenis, kėdes, o iš kaulų – dubenėlius ir drabužius, pavyzdžiui, „moterų kostiumą“. Geinas buvo suimtas 1957 m. po Bernice Worden dingimo; policija jo namuose rado siaubingus įkalčius, o teismo sprendimu jis buvo pripažintas nepakaltinamu dėl teisinio beprotybės ir visam likusiam gyvenimui uždarytas psichiatrinėje ligoninėje.

 

Išties, lyginant su antruoju sezonu, šis nepaprastai tamsesnis ir niūresnis. Visa vienkiemio ir miestelio atmosfera (filmuota daugiausia žiemą!) įgavo nepaprastos tamsumos, miglos, kas savaime sukuria siaubingą serialo atmosferą. Kaip gimsta monstrai? Visada šis klausimas skamba antologijos paraštėje. Šįkart irgi akivaizdu, kad Geinas turėjo ištisą traumų ir negydomų psichinių sutrikimų bagažą, bet labiausiai tai užtvirtino jo religingoji motina, kuri sūnų auklėjo gėdindama ir menkindama. Nors Geinas daug kartų seriale idealizuoja ir įsivaizduoja puikius santykius su motina, tikrovė buvo kur kas žiauresnė. Išsikasęs šalia motinos kapo palaidotos nepažįstamosios lavoną, parsigabenęs palaikus namo, jis nudiria jos veido odą ir pasigamina kaukę. Lavoną įkurdinęs motinos miegamajame manosi, kad ji iš tikrųjų egzistuoja.

Aktorius Charlie Hunnam ir R. Murphy

 

Netrukus puritoniški namai tampa Geino kiaulide, čia žarnos, mėsgaliai, baisus dvokas pasiglemžia iš pažiūros tvarkingą Geino kasdienybę, tačiau viešumoje jis reprezentuojasi kaip tykus avinėlis. Geiną visi pažįsta, jis geras vyrukas, kuris nė musės nenuskriaustų. Viena keisčiausių istorijos dalių yra Edo ir Adeline Watkins savotiška Boni ir Klaido primenanti meilės ir aistros istorija. Tiesa, serialo kūrėjai Edo ir Adelinos (mirtį ir skerdynes mėgstančią fotografuoti merginą) gerokai interpretavo ir sukūrė dėlei įdomumo, tikroji Adeline gyvenime buvo 50-metė moteris, turėjusi tik šiaip draugiškus ryšius su Edu, o romantinius santykius ji buvo viešai paneigusi. Nepaisant to, serialas toks labai patologiškai liguistas, nes visi žmonės, su kuriais susiduria (ar tai būtų Adeline, ar kokia šaunamųjų ginklų parduotuvės pardavėja), visi jie tarsi paliudija, kad ir patys yra patologiški, turi iškrypusių iliuzijų ir aistrų. Tas šaržavimas ir karikatūrinis hiperbolizavimas kelia dvejopus jausmus: iš vienos pusės jis žavus, pavojingas ir intriguojantis, o iš kitos – atitolina tikrąją Edo gyvenimo atmosferą ir istoriją.

 

Visgi tai serialas tik iš dalies paremtas tikrąja istorija, kūrėjai laisvai leidžia interpretuoti ir kurti personažus, adaptuotus sukurti savo interpretacijos variantą. Ką, beje, ilgą laiką darė kino kūrėjai, pavyzdžiui, Alfredas Hitchcokcas, kuris sukūrė vieną siaubingiausių XX amžiaus vidurio siaubo filmų „Psichopatas“, remdamasis būtent Edo Geino istorija. Tiesa, seriale sušmėžuoja įvairūs intarpai, kaip Hitchcocas kuria „Psichopatą“, kaip vėliau kuriama siaubo klasika „Kruvinos skerdynės Teksase“. Kitaip sakant, Edas iš vienkiemio duoda pagrindo kurtis jo tariamam savotiškam bjaurasties ir žiaurumo kultui.

 

Serialo epicentre – seksualumo problema. Nieko jau nepadarysi ir nepabėgsi, jeigu jau žiūrite R. Murphy produkciją, visada siužetas suksis apie smarkiai angažuotus seksualinius dalykus. Seriale vaizduojamas Edas, kuris turi fetišą moteriškiems rūbams, juos dėvi (kaip, beje, ir moterų nuluptą odą). Jo motyvacija nebuvo transseksualumas ar tiesiog transvestizmas, o greičiau nekrofilijos ir kraujomaišos Oidipo komplekso apraiškos, kurias lėmė sunkūs psichikos sutrikimai (vėliau jam buvo diagnozuota šizofrenija). Jis siekė fiziškai įlįsti į savo motinos (ar moters) odą. Autoriai gana laisvai interpretuoja Edo potraukį moteriškiems rūbams, tikėtina, kad tai inspiravo pats filmas „Psichopatas“, kuriame veikėjas vilki suknelę. Taigi Edas seriale tampa ne tik dokumentuotas, bet ir perkurtas iš tų pačių masinėje kultūroje sukurtų stereotipų.

 

Edas, jau būdamas psichiatrinėje ligoninėje, tariamai susisiekia su pirmąja JAV vieša atlikėja Christine Jorgensen (asmuo realus, paruošiau jau atskirą straipsnį apie ją), kuri iš vyro tapo moterimi. Edas negali atsiginti minties, kad galima save transformuoti, tapti moterimi, todėl leidžiasi į sąmonės užtemimus, elgiasi patologiškai. Tiesa, Adeline taip pat pamasina Edą fantazuoti, pakišdama ne tik Jorgensen nuotraukas, bet ir komisus, vaizduojančius „Buchenwaldo kalę“, istoriškai tikrai egzistavusios Ilse Koch komiksus, kaip ji seksualiai sadistiškai linksminasi žudydama iš koncentracijos stovyklos esančius žydus. Būtent paralele, o ne tiesioginė sąsaja, kad ji buvo kaltinama dariusi iš žydų nuluptos odos žibintus, ką iš esmės darė ir Edas, autoriai susiejo šias nesusietinas istorijas. Beje, labai serialui pridavė žiaurumo. Netikėta, kad Koch vaidmenį atliko Liuksemburgo puikioji aktorė Vicky Krieps, kuri sukūrė nepaprastai spalvingą esenininko žmonos vaidmenį.

 

Jeigu pirmoji sezono dalis šokiruoja Edo veiksmais ir patologijomis, tai antrojoje šokiruoja Edo atsivertimas ir taikingumas psichiatrinėje ligoninėje. Kaip daugelis pastebėjo, kad Edas nė musės nenuskriaustų, o pradėjęs vartoti vaistus atgavo šviesų protą, kad net iš laikraščių iškarpų gebėjo įminti dar vieno kultinio JAV žudiko prie ežero mįslę (tikėtina, kad vėlgi tai serialų kūrėjų interpretacija ir sąsaja su JAV kriminalais).

 

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė Charlie Hunnam, kuris infantiliai, švelniai ir kartu kraupiai perteikė sutrikusį Edą Geiną. Sunku būtų įsivaizduoti, kad šis aktorius negautų bent jau Auksinio gaublio ar Emmy nominacijos už geriausią vaidmens vyro atlikimą, nes vaidmuo įspūdingas kaip ir visas serialas. Smagu buvo pamatyti ir britų aktorę Lesley Manville, kitus mažiau žinomus aktorius. Murphy „išgaląsta“ kamera veikia efektingai, estetiškai, atsisako natūralizmo, bet sukuria karikatūrinį poveikį, pasaulį atskirame pasaulyje. Šis sezonas galėjo būti puikia „Amerikietiško siaubo istorijos“, kito kūrėjo projekto, istorijos ašimi, nes priminė senuosius geruosius sezonus, ko dabar „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ labai stinga.

 

„Monstras: Edo Geno istorija“ – tai iš smukių masinės kriminalinės ir pop kultūros žinių suaustas kūrinys, galingai estetiškai ir kraupiai perteikiantis patologijos priežastis ir pasekmes, bet drauge leidžia patirti intelektualinį patirčių matricą apie JAV masinę kultūrą, suvokti, kaip vienkiemio baisios istorijos gali inspiruoti tai, kuo žmonės persirengia per Helovyną ir pokštaudami džiaugiasi. Sezoną vertinu kaip labai pavykusį, atmosferiškai bauginantį, vietomis šlykštoką, bet tai ir yra visos šios istorijos esmė.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Edingtonas" / "Eddington"

 

Sveiki,

 

Šiemet, atrodo, visi mano populiarieji ir mėgstamieji režisieriai grįžta su naujais kino projektais ir vienas iš jų yra „Paveldėtas“ (2018) ir „Saulės kultas“ (2019) režisierius Ari Aster su naujausiu filmu „Edingtonas“ (angl. Eddington) (2025), kuris, priešingai nei ankstesnieji jo siaubo kino projektai, bent jau Lietuvoje, susilaukė kontraversiškų vertinimų.

 

Kodėl mėgstu Ari Aster kaip siaubo filmo kūrėją? Jis geba paturbinti savo siaubo istorijas, pakylėti į kažin kokį „ne viskas taip akivaizdu“ lygį, moka kurti autentiškus pasakojimus, atranda netikėtų siaubo mokytų ir raiškos būdų. „Edingtonas“, sakyčiau, dar labiau nutolsta nuo klasikinių A. Aster kūrinių žanriniu požiūriu. Edingtonas – tai miestelis viduryje JAV pietų dykynių, kurio laikas 2020-ieji metai, taigi, pasaulį apėmusi pandemija ir beprotiška priešrasistinė akcija „Black Lives Matter“, Baltųjų rūmų D. Trumpo galimai inspiruotas šturmas. Daug kontrolės, bet ir daug maišto. Režisierius kuria atokaus miestelio bendruomenės modelį, kuris iš esmės atspindi viso pasaulio neramumus ir panašias tendencijas. Vieną dieną Edingtono miestelio šerifas Džo (aktorius Joaquin Phoenix) įsivelia į konfliktus su savo kadenciją baigiančiu Edingtono meru Tedu Garcia (aktorius Pedro Pascal).

 

Iš pradžių viskas vyksta labai infantiliai, atrodo, iš dyko principingumo dėl medicininės kaukės nedėvėjimo viešoje vietoje, o vėliau, kaip paaiškėja, Džo turi priekaištų Tedui dėl žmonos depresijos, nes ji kadaise turėjo apsidaryti abortą, kadangi Tedas nenorėjo kūdikio. Galiausiai visas konfliktas tampa viena didžiule susiskaldžiusios bendruomenės mėsmale. Bendruomenė protestuoja prieš rasizmą, pats Tedas – prieš taisykles ir pandemijos savisaugą, Tedas nori pasinaudoti sąlygomis ir vėl laimėti rinkimus... Visko šiame filme tiek daug! Iš pradžių atrodo, kad režisierius kuria socialinio paklusnumo ir iš to kylančias absurdiškumo įtampas (kas, aišku, irgi tiesa), bet vėliau filmas perauga į sunkiai suvokiama žudynių ir keršto puotą, kuriame susipina tarantiniškas modelis su šiuolaikinio vesterno niuansais. Labai patiko, kaip filmas atskleidė dronų ir išmaniųjų telefonų formuojamas „tiesos“ perspektyvas, kaip sklinda suprojektuota tariama tiesa po socialinius tinklus ir kaip žmonės masiškai reaguoja ir vertina tikrovės aspektus pagal dažnai melagingą, bet emocionaliai „sukarpytą“ informaciją, išimtą iš konteksto. Socialinių pasidalinimų platformos augina savo supriešintas ideologiškai armijas, kurios galų gale išeina į gatves. Lietuvoje panašiu laikotarpiu turėjome „Šeimos maršo“ suvažiavimus, susibūrusius per socialinius tinklus, kurie buvo nukreipti prieš LGBTQ bendruomenę ir apskritai prieš vakarietišką kultūrą.

 

Nors pagrindinė siužeto linija – pakvaišęs šerifas Tedas tampa sukurtu vietos monstru, pasipriešinimo subjektu, kuris kaip kokiame kompiuteriniame žaidime pradeda visus skersti, nes nebeatlaiko psichiškai tikrovės: pandemija atėmė protą ne tik jam, bet ir jo žmonai Luizai (aktorė Emma Stone), pastaroji palieka sutuoktinį su savo motina ir pasitraukia su sąmokslo teorijos skleidėju... Pasaulis tiesiogine to žodžio prasme tampa išprotėjęs, neracionalus, be taisyklių ir susiskaldęs. Tą pandemijos ir draudimo metu puikiai galėjome matyti ir Lietuvoje, kai susikūrė vakserių ir antivakserių priešprieša. Daug pykčio, daug tariamos vienkryptės tiesos ir tiek mažai žmogiškumo. Edingtono bendruomenė tampa mažąja Amerika, taikliai su itin intelektualiai parašytu satyriniu scenarijumi, kur žanrų sintezėje išryškėja ištisa Ari Aster žaidimų išklotinė ir kritika. Tai visai kito lygio satyra!

 

Aš suprantu, kodėl kitiems šis filmas galėjo nepatikti. Jis gan lėtokas, bent jau pirmoji filmo pusė, tačiau mane iškart įtraukė apokalipsinės ir pranašiškos praeities visuomeninės gairės, kurias nesunkiai atpažinau, nes panašiai ir mes visi išgyvenome susipriešinę pandemijos metu. Čia prisiminiau ir kruopštų Lietuvos policijos „darbą“, kuri tiesiogiai iliustruoja „Edingtono“ situacijas: vienas lietuvis, sumąstęs pakvėpuoti tyru oru, išvyko į užmiestį, į mišką, tikėdamasis pasivaikščioti ir ten netikėtai už kaukės nedėvėjimą (lygioje vietoje!) gavo baudą. Filmas veikia kaip socialinė politinė galios ir paklusnumo satyra, atskleidžianti, kaip iš priespaudos ir niekinimo atsiranda chaosas, susiskaldymas, o technologijos ir sąmokslo teorijos pasitarnauja dar didesnei sumaiščiai. Vienu aspektu filmas apie nesusikalbėjimą, o kitu – apie individo poreikius gyventi laisvai. Akivaizdu, kad šioji neįprasta situacija priminė diktatūrą, nes bendruomeniškumas buvo iškeltas aukščiau kiekvieno individo poreikių, o bausmė ir paklusnumas tapo esminiu matu kiršinti(s). Sakyčiau, trūksta tokių intelektualiai tą siaubingą laikotarpį apmąstančių kino filmų (gal jų ir yra daugiau, tačiau manęs nepasiekia?), bet tai pavykusi satyra, kuri leidžia apmąstyti, kokiame absurdiškame laikotarpyje mes patys turškėmės kaip žvirbliai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela