Tiesą sakant, nieko niekada nebuvau girdėjęs apie
amerikiečių nusikaltėlį, realiai egzistuojantį Jeffrey Manchester, kurio
istoriją tikriausiai buvo plačiai aptariama amerikiečių visuomenėje. Kitaip turbūt
jo gyvenimo istoriją nebūtų ekranizavęs „Niujorko gaujos“ (2012) ir „Švyturys
tarp dviejų vandenynų“ (2016) režisierius Derek Cianfrance filme „Vagišius“
(angl. Roofman) (2025), kuriame nusifilmavo Channing Tatum ir
Kirsten Dunst. Jau nebepamenu, kas iš tikrųjų rekomendavo pažiūrėti šią
šmaikščią ir tikrais faktais paremtą kriminalinę dramą, tačiau beveik tikėjausi
to, ką iš tikrųjų ir gavau: komerciškai suplaktą ir masėms pritaikytą, pilną
amerikietiško žanrinio schemų sukonstruotą filmą, kuris iš esmės patenkina
didžiąją daugumą žiūrovų.
„Vagišius“ pasakoja apie Jeffrey Manchester – vietos nevykėlį,
kuris tik iš pažiūros yra nevykėlis, tačiau didžiulės širdies žmogus. Iš vienos
pusės jis lengvai gali padaryti apiplėšimus, nes turi gerą pastabumą, greitai
įvertina aplinkybes, tačiau sąžiningai įsitvirtinti sociume ir prasigyventi su
žmona ir vaiku neišgali. Galiausiai jam atsibosta skurdas ir nuolatos apvilti
šeimą, jis jaučiasi nesuprastas ir nevykėlis, kol galiausiai ima plėšti maitinimo
įstaigas ir žaislų parduotuves. Tiesa, vienoje iš jų, slaptoje atitvaros nišoje
jis apsigyvena, naudojasi naktimis parduotuvės dušais, maitinasi, žaidžia ir,
atrodo, kad įmanoma šitaip nugyventi nemažą gyvenimo dalį, kol apkvailinti
darbuotojai susivoks, jog parduotuvėje gyvena įsibrovėlis... Negana to, čia
holivudiškai įsiterpia veikėjo nauja meilės istorija. Jis įsimyli dviejų
paauglių merginų motiną Leigh Wainscott, kuri bemaž patikėjo, kad staiga
bažnyčioje iš po žemių išdygęs Jeffrey gali suteikti saugumo jai ir dukroms...
Istorija išties neįtikėtina, jeigu gerai pagalvojus,
kažin, ar tikrovėje viskas buvo būtent taip lengva ir paprasta. Žiūrint tokį filmą,
lengva susitapatinti ir patikėti, kad amerikiečių kriminalistai bukagalviai, o
bet koks labiau mąstantis amerikietis gali kvailiodamas linksmintis
nusikalsdamas. Visgi labiausiai stebino tai, jog Jeffrey joks nusikaltėlis, t.
y. jis elgiasi blogai, tačiau iš prigimties nenori nieko blogo kitiems, o apiplėšimo
metu būna, švelniai tariant, pernelyg humaniškas, todėl nuolatos rizikuoja išsiduoti
tapatybę. Tas veikėjo ambivalentiškumas pavaizduotas komiškai, todėl netenka
tos didybės, kurią dažniausiai pateikia dramatiški trileriai, vaizduojantys
kietus vyrukus, darančius dėl savo šeimos banko apiplėšimus, kol galiausiai
nuleidę galvas turi pripažinti, kad susimovė. Jeffrey iš esmės minkštaširdis,
per geras būti kriminalinio pasaulio dalimi, tad nežinau, ar režisierius ir
scenaristai neflirtuoja romantizuodami Jeffrey asmenybę, ar tik bando sukurti
kitonišką pasakojimo perspektyvą.
Visgi filmo sudedamosios dalys elementarios: žiūrovas
serga už „bliugiuką“, nes jis pernelyg geros širdies, nors visos scenos ir
scenarijaus keliai veda prie to, kad paaiškėjus tiesai galiausiai kelio nebus. Geriesiems
blogiukams nepasiseka, nes jie aukojasi, o besiaukodami įkliūva ir turi
išpirkti savo nuodėmes. Ar likau sužavėtas filmu? Nepasakyčiau. Ar jis
ypatingas? Toli gražu. Tačiau suveikia kaip pramoginis reginys, siūlantis schematiškus
nuotykius ir naujus žinomų aktorių amplua.
Daugelis iš tikrųjų labai laukė režisieriaus Paulo
Thomo Andersono filmo „Mūšis po mūšio“ (angl. One Battle After
Another) (2025) ir tikėjosi pačių geriausių rezultatų. Jau po pirmųjų
peržiūrų daug kas skelbė, kad tai 2025 metų filmas ir, regis, neklydo, nes ką
tik prasidėjęs kino apdovanojimų sezonas jau skina laurus būtent šiam filmui. Kita
vertus, nieko nuostabaus, nes žinant Andersono potencialą ir ankstesnius darbus
(„Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Saldymedžio pica“, „Magnolija“ ir kt.) lyg
ir buvo aišku, kad dar vienas darbas bus daugiau ar mažiau puikus ir plačiai
aptarinėjamas.
Visgi filmą atidėliojau kokius kelis mėnesius, vis ne
jo ir ne jo vakaras, kol galiausiai atidėjau visą kalną filmų, kad šįkart
pažiūrėčiau šią ilgą epinę juostą. Filmas pasakoja apie pasipriešinimo prieš
valdžios smurtą ir kontrolę grupuotę „The French 75“, kuriai priklauso revoliucionieriai
Bobas ir Perfidija. Kol jiedu jauni ir vaikų neturi, jie elgiasi kaip Boni ir
Klaidas, siautėja ir jaučia tame pasipriešinime prasmę, kol Perfidija vieną
dieną nepagimdo mergytės, kuri tėvui Bobui suteikia tėvystės instinktų, tačiau
motina toliau nori radikaliai maištauti ir konkuruoti. Vieną dieną Perfidija sugaunama
ir ji priversta ją aistringai įsimylėjusio pulkininko išduoti grupuotės
vardus... Žodžiu, filmas nusidriekia per 17 metų nuo pastarųjų įvykių,
paženklintų tėvystės, išdavystės ir maišto prieš sistemą pasakojimų.
Puikus scenarijus! Visų pirma, norisi pagirti
dinamiškumą, nes per 20-30 pirmųjų minučių tiek daug papasakota, kad jau galima
susidėlioti ištisą grupuotės narių gyvenimo ir tragizmo istoriją. Visgi vėliau
filmas keičia ritmą ir būsimieji įvykiai, tėvystės atskleidimas ir kt. prislopinami.
Filmas pavyko kaip trileris chuliganiškas. Nors visi jame giria Leonardo
DiCaprio pasirodymą, bet, sakyčiau, man kur kas labiau patiko aktoriaus Sean
Penn sukurtas karikatūrinis, bet charizmatiškas pulkininko vaidmuo. Visgi filmas
žaidžia klišėmis ir jis tą daro labai gerai, trafaretina veikėjų charakterius,
nors jie vienkrypčiai, veikiami vieno aiškaus tikslo, bet veikia gera žaidybinė
atmosfera, kokią kuria dažnai Q. Tarantino savo sukomiksintose istorijose.
Šalia pasipriešinimo temos atsiveria ir aštrus
seksualinis fetišizimas. Pulkininkas, priklausantis išskirtinai baltųjų elitiniam
klasteriui, beprotiškai seksualizuoja juodosios rasės moteris ir jų geidžia,
kitaip sakant, šįkart Andersonas veikia per kontrastus ir paradoksus. Blogiukai
tampa savo reglamentų ir įsitikinimų įkaitais: trokšta to, ką patys tarpusavyje
deklaratyviai niekina. Kita vertus, filmas, galima sakyti, tiesiogiai
kritikuoja šių dienų smurtinį ir tvarkos palaikytojos sistemos dvilypumą. Filmas
aštriai pašiepia JAV teisingumo sistemą, vaizduodamas ją ne kaip tvarkos
garantą, o kaip chaotišką mechanizmą, kurio pagrindinis tikslas yra savisauga
ir piliečių sekimas. Per groteskišką pulkininko Lockjawo personažą režisierius
kritikuoja autoritarizmo apraiškas teisėsaugos struktūrose, kurios po
patriotizmo skraiste slepia elitinių grupių interesus. Kūrinyje rodoma, kaip
valstybė naudoja modernias technologijas asmeninei laisvei varžyti, paverčiant
paprastų žmonių gyvenimus nuolatiniu bėgimu nuo sistemos šešėlio. Be to, per
absurdus primenančias scenas išjuokiama Amerikos politinė poliarizacija,
kurioje radikalios grupuotės tampa vieninteliais balsais, bandančiais
priešintis sustabarėjusiai biurokratijai. Galiausiai filmas pateikia niūrią išvadą,
kad JAV sistema yra įstrigusi nesibaigiančiame smurto ir kontrolės cikle,
kuriame tiesa ir žmogaus teisės tampa tik antraeilėmis politinio žaidimo
detalėmis.
Bet filmas linksmas! Kas ką norės, tas tą, sakyčiau,
ir atpažins: arba satyrinį trilerį apie rasinių įsitikinimų deklaravimus, arba aiškias
aliuzijas ir kritiką į nūdienos JAV tikrovę.
Visai neseniai pagalvojau, kada paskutinįkart mačiau
gerą danų filmą, nes šiaip danų kinas man labai patinka ir – šast! – kaip tyčia
pasitaikė proga pamatyti švedų kilmės režisieriaus Magnus von Horn filmą „Mergina
su adata“ (dan. Pigen med nålen) (2024) su danų žymiaisiais
šiuolaikiniais kino aktoriais. Apie filmą jau buvau girdėjęs labai puikių
atsiliepimų, kai jį rodė dar „Scanoramos“ festivalyje, bet anuomet nepavyko
pamatyti. Šiaip režisierių puikiai pamenu iš 2020 metais pristatyto jo sėkmingo
ilgametražio filmo su lenkų kino aktoriais „Prakaituok!“ – beje, kas dar ano
filmo nematė ar pagalvojo, kad neaktualus, siūlyčiau visgi pažiūrėti, tikrai
vertas ir laiko, ir pamąstymų. Naujausias jo kino projektas „Mergina su adata“ labai
skiriasi tiek režisūra, tiek pasakojimo atmosfera ir tonu. Ir taip... filmas
nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.
„Mergina su adata“ yra paremta tikra 1918-ųjų metų
(taigi Pirmojo pasaulinio karo pabaiga) tikra įvykusia Danijoje istorija. Jauna
moteris Karolina (aktorė Vic Carmen Sonne) visus karo metus laukė iš karo
grįžtančio savo vyro, kęsdama nepriteklių ir sunkiai dirbdama siuvimo fabrike. Skurdo
kamuojame mieste ir visoje Danijoje visi stengiasi kaip nors išlikti ir
prasimaitinti, tačiau Karolina jau nebetiki, kad jos vyras kada nors grįš,
todėl susižavi fabriko valdytoju, kuris rėžia apie ją sparną. Netrukus ji
pasijunta nėščia ir tiki, kad galbūt ištekės už šio turtuolio, tačiau nutinka
taip, kaip turėjo nutikti: aikštingos ir valdingos baronienės ji išmetama į
gatvę nėščia, jai uždrausta grįžti dirbti į fabriką ir matytis su mylimuoju.
Benamė, alkana ji pagimdo kūdikį, sulaukia savo suluošinto iš karo vyro, tačiau
gyvenimo išbandymai čia tik prasideda...
Iš tikrųjų tai neišsipildžiusios Pelenės istorija,
apgaubta itin niūrių ir tamsių metų. Šiek tiek man priminė Fantinos atvejį iš „Vargdienių“
(Tom Hooper, 2012). Karo, skurdo ir sunkius moralinius sprendimus priimantys
žmonės iš tikrųjų retsykiais tokie iliustratyvūs, kad kaip tyčia atrodo
hiperbolizuotai karikatūriški, teatrališki, tačiau šiam filmui tai, regis,
netrukdo. Pasirinktas bespalvis juodai-baltas kino vaizdinys tik dar labiau
paryškina šį slogumą. Priešingai nei „Prakaituok!“, šiame filme režisierius pasireiškia
kaip literatūrinio pasakojimo filmo kūrėjas, kuriam svarbūs estetiniai kadrų
sprendimai, apšvietimas, rakursas (geras operatoriaus darbas), nuoseklumas. Istorija
jautri, įtraukianti, bet neskubi, nesistengiama holivudiškai mus nustebinti
dinamiškais siužeto posūkiais, visgi tai europietiškoji kino tradicija, bet su
aiškiai išlaikytu naratyviniu „sunkaus gyvenimo pasakos“ polėkiu. Filme žiūrovui
viskas aišku, nepaliekama interpretacijų ar neaiškumų, matyt, kitaip nelabai ir
galėjo būti, kadangi filmas remiasi tikra istorija. Kaip stipriausius dalykus
išskirčiau filmo sukurtą estetiką ir atmosferą bei aktorių Vic Carmen Sonne bei
Trine Dyrholm pasirodymus.
Jeigu filme viskas aišku nuo A iki Z, kur šios
istorijos prasmės svarbiausias momentas? Manyčiau, kad būtent veikėjų
moraliniuose sprendimuose. Karolina pradeda gyventi kūdikius iš nepasiturinčių
motinų priiminėjančią depresyvią narkomanę ir saldainių pardavėją Dagmarą
(aktorė Trine Dyrholm), tačiau netrukus Karolina sužino, kad „padėti“
nuskriaustosioms reiškia iš tikrųjų „naikinti“. Ir staiga Dagmaros iliuzinis
suvokimas apie gerumą, apipintas savo pačios traumuojančiais motiniškais
patyrimais, tampa tikrąją moraline dilema: ar galima sunkmečiu pateisinti
vaikžudės iliuzijas? Abortus jaukinamės šiandien ir dalis visuomenės jau
toleruoja, o kaip su jau šiam pasauliui prasimerkusiais kūdikiais? Galiausiai moralas
tampa, nors ir šiurpus, bet iš esmės universalus: gerais norais pragaro kelias
grįstas. Po filmo pagalvojau: tikriausiai visos šalys turi „tą istoriją“ ir tą „motiną“,
apie kurią pasakojama iš kartos į kartą kaip didžiausią monstrą. Ką gi, danai
papasakojo savo.
P. S. Filmą legaliai
galite pamatyti LRT Epikos platformoje.
Nors iki tikrosios „Scanoramos“ liko kelios savaitės,
festivalis padarė vieną išimtį ir pristatė išankstinį „apšildomąjį“ seansą
prieš kino filmų maratoną, pristatydamas tikriausiai daugelio labai laukto
graikų kilmės režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Bugonija“ (angl. Bugonia)
(2025). Pastaruoju metu provokatyvusis režisierius nepaprastai produktyvus: 2023
metais pristatė „Prasti reikalai“, 2024 metais „Malonės rūšys“, o šiemet – „Bugonija“.
Reiktų paminėti, kad režisierius įsisuko dirbti išskirtinai su anglakalbe kino
kampanija ir aktoriais, o visame to centre, žinoma, nuo filmo „Favoritė“ (2018)
yra aktorė Emma Stone, kurią drąsiai galima laikyti režisieriaus mūza. Reiktų paaiškinti filmo pavadinimą: Bugonija (gr. Bugonia) – tai senovės
graikų ir egiptiečių mitas arba tikėjimas, kad bitės gimsta (spontaniškai
generuojasi) iš negyvo jaučio ar galvijo skerdenos.
Esu didelis Y. Lanthimos gerbėjas, kiekvienas jo
filmas daugiau ar mažiau yra dirgiklis, kuris ne tik leidžia išsižioti ir būti
sudirgintam kartais itin brutaliai beprotiškų kino idėjų, bet ir apmąstyti, ką
mes patys darome savo pačių tikrovėje ir gyvenime. Pačia plačiausia prasme
Lanthimą, sakyčiau, domina socialinio nukrypimo ir monstro kūrimo aplinkybės. Kaip
nutinka, kad sukuriame ir savo socialinėje dorovinėje terpėje leidžiame atsirasti
monstrui. Ar tai būtų Frankenšteino prototipė Bela „Prastuose reikaluose“, ar
žmones valganti moteris, išgyvenusi negyvenamoje saloje „Malonės rūšyse“, o gal
depresija serganti ir proto ribų nepaisanti karalienė Marija filme „Favoritė“?
Naujausiame filme „Bugonija“ autorius imasi senai
naujos temos, jis iš tikrųjų perkuria 2003 m. Pietų Korėjos juodojo humoro
mokslinės fantastikos filmą „Save the Green Planet!“ (liet. Išgelbėkime
žaliąją planetą!), kurį režisavo Jang Joon-hwan. Scenarijus išties
beprotiškas: du atokaus gyvenvietės vyrukai, Tėdis (aktorius Jesse Plemons) ir pusbrolis
Donas (aktorius Aidan Delbis) bando kabintis į gyvenimą, kol Tedžio motina guli
komoje ligoninėje, augindami bites. Tedis valdo ne visai viso proto pusbrolį,
aiškina jam apie nykstančias bites ir iš to kylančias sąmokslo teorijas apie
neva Žemę apėmusią paslaptingą Andromedos ateivių rasę, dėl kurios gali išnykti
ne tik bitės ir pavergtoji žmonija.
Tedis ir Donas išties beprotiški, jie pasidaro cheminę
kastraciją, kad nebūtų seksualiai išnaudojami ateivių, o galų gale jiedu
pagrobia svarbią vietos korporacijos vadovę Michelle Fuller (aktorė Emma
Stone), kuriai nuskuta plaukus ir laiko ją absurdiškomis sąlygomis rūsyje, nes
mano, kad ji ateivė. Michellei nelieka nieko kito, tik kaip nors pasistengti
įtikinti Tedį ir Doną, kad ji nėra ateivė (arba yra labai svarbi ateivė) ir
įveikti sąmokslo teorijos apimtus vyrukus jų pačių sukurtais spąstais. Bet po neįtikėtinai
absurdiška ir pavojinga situacija, kurias Yorgos išties sukuria įtemptai ir
įtikinamai, slypi Tedo nuoskaudos Michellei dėl motinos, tai jis paveldėjo iš
motinos visą tikėjimą sąmokslu prie žmoniją, todėl Michellę laiko andromediete iš
paslėpto keršto dėl motinos nepermainomos būklės...
Iš vienos pusės filmas apie sąmokslo apimtus
teoretikus, kurie bando pagrįsti savo psichologines traumas, dvasinius
palūžimus kažkokiomis aukštesnėmis, žmogiškąją tikrovę pranokstančiomis
istorijomis. Argi ne iš to atsiranda fanatizmas ir monstrai? Negalėdami susitvarkyti
su tikrove Tedas ir Donas renkasi kraštutinius ir maniakiškai psichopatiškus
sprendimus. Lanthimos tarisi šiuo filmu įspėja, kokios gali tapti tamsios ir nenuspėjamos
sąmokslo teorijos tamsiam protui. Iš kitos pusės Lanthimos neapsiriboja vien
tik socialinių reiškinių kraupia satyra, jis filmą išties pakelia į mokslinės
fantastikos lygį ir sukuria pačios tiesos dviprasmybę: gal tikrieji pamišėliai
nėra jau tokie pamišėliai, o normatyvusis gyvenimas yra tikroji diagnozė?
Ir vėl man filmas patiko! Ne kartą išsižiojau dėl
puikaus ir intriguojančio scenarijaus, puikių aktorių Emmos Stone ir Jesse
Plemons pasirodymo. Tai iš vienos pusės absurdiškas, iš kitos pusės labai
įtikinantis filmas, kuris tampa ir provokacija, ir meno kūriniu. Labai
rekomenduoju nepraleisti!
Naujausias Rayn Murphy ir Ian Brennan sukurtas
trečiasis antologijos serialo sezonas pavadinimu „Monstras: Edo Geino
istorija“ (angl. Monster: The Ed Gein story), tiesą sakant, mane
pribloškė. Gal ne tiek, kai tuo metu žiūrėjau (nors jau ir tada), bet tada, kai
iš tikrųjų sėdausi rašyti šios recenzijos, nes seriale tiek daug dokumentuotos
amerikietiškos medžiagos, kad sunku viską aprėpti ir suvokti, kaip puikiai
scenaristai perteikė visas šios istorijos grandis ir poveikį masiniams
amerikietiškiems XX amžiaus nusikaltimams ir populiariajai kino kultūrai. Tiesa,
serialas yra sulaukęs ir nemažai kritikos dėl nukrypimo nuo tikrosios Geino
istorijos, dėl pernelyg angažuoto ir niuansuoto laisvo seksualinio turinio
vaizdavimo ir perteikimo.
Nors pirmojo sezono nemačiau, o antrasis apie brolius Menendesus
man padarė didelį įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir šį sezoną. Sužiūrėjau ir
pamaniau: ar nepadariau klaidos, kad praleidau pirmąjį sezoną? Reiktų, manau, grįžti.
Visgi tai antologijos serialas, kuris kiekvieną sezoną pasakoja vis naują JAV
plačiai pagarsėjusį kokį nors nusikaltėlį. Naujausias skirtas žudikui Edui
Geinui. Čia įterpsiu šiek tiek dokumentinės medžiagos, kad geriau suprastumėte tikrąjį
serialo asmenį Edą Geiną.
Edvardas Teodoras Geinas (Edward
Theodore Gein, 1906–1984) iš tikrųjų buvo JAV žudikas ir kapų plėšikas iš
Plainfieldo, Viskonsino valstijos, kurio nusikaltimai šokiravo visuomenę ir
įkvėpė tokius siaubo filmus kaip „Psichopatas“ (Psycho), „Tekaso grandininių
pjūklų žudynės“ (The Texas Chain Saw Massacre) ir „Avinėlių tylėjimas“ (The
Silence of the Lambs). Geinas gyveno uždarą gyvenimą vienkiemyje su savo
fanatiškai religinga ir dominuojančia motina, kurios mirtis 1945 m. tapo
katalizatoriumi jo psichopatiškam elgesiui. Jis žudė moteris (prisipažino
nužudęs dvi – Mary Hogan 1954 m. ir Bernice Worden 1957 m.) ir plėšė kapus, kad
iškastus palaikus naudotų makabriškų suvenyrų ir namų apyvokos daiktų gamybai –
iš žmogaus odos gamino kaukes, dubenis, kėdes, o iš kaulų – dubenėlius ir
drabužius, pavyzdžiui, „moterų kostiumą“. Geinas buvo suimtas 1957 m. po
Bernice Worden dingimo; policija jo namuose rado siaubingus įkalčius, o teismo
sprendimu jis buvo pripažintas nepakaltinamu dėl teisinio beprotybės ir visam
likusiam gyvenimui uždarytas psichiatrinėje ligoninėje.
Išties, lyginant su antruoju sezonu, šis nepaprastai
tamsesnis ir niūresnis. Visa vienkiemio ir miestelio atmosfera (filmuota
daugiausia žiemą!) įgavo nepaprastos tamsumos, miglos, kas savaime sukuria
siaubingą serialo atmosferą. Kaip gimsta monstrai? Visada šis klausimas skamba
antologijos paraštėje. Šįkart irgi akivaizdu, kad Geinas turėjo ištisą traumų
ir negydomų psichinių sutrikimų bagažą, bet labiausiai tai užtvirtino jo
religingoji motina, kuri sūnų auklėjo gėdindama ir menkindama. Nors Geinas daug
kartų seriale idealizuoja ir įsivaizduoja puikius santykius su motina, tikrovė
buvo kur kas žiauresnė. Išsikasęs šalia motinos kapo palaidotos nepažįstamosios
lavoną, parsigabenęs palaikus namo, jis nudiria jos veido odą ir pasigamina
kaukę. Lavoną įkurdinęs motinos miegamajame manosi, kad ji iš tikrųjų
egzistuoja.
Aktorius Charlie Hunnam ir R. Murphy
Netrukus puritoniški namai tampa Geino kiaulide, čia
žarnos, mėsgaliai, baisus dvokas pasiglemžia iš pažiūros tvarkingą Geino
kasdienybę, tačiau viešumoje jis reprezentuojasi kaip tykus avinėlis. Geiną
visi pažįsta, jis geras vyrukas, kuris nė musės nenuskriaustų. Viena keisčiausių
istorijos dalių yra Edo ir Adeline Watkins savotiška Boni ir Klaido primenanti
meilės ir aistros istorija. Tiesa, serialo kūrėjai Edo ir Adelinos (mirtį ir
skerdynes mėgstančią fotografuoti merginą) gerokai interpretavo ir sukūrė dėlei
įdomumo, tikroji Adeline gyvenime buvo 50-metė moteris, turėjusi tik šiaip
draugiškus ryšius su Edu, o romantinius santykius ji buvo viešai paneigusi. Nepaisant
to, serialas toks labai patologiškai liguistas, nes visi žmonės, su kuriais
susiduria (ar tai būtų Adeline, ar kokia šaunamųjų ginklų parduotuvės
pardavėja), visi jie tarsi paliudija, kad ir patys yra patologiški, turi
iškrypusių iliuzijų ir aistrų. Tas šaržavimas ir karikatūrinis hiperbolizavimas
kelia dvejopus jausmus: iš vienos pusės jis žavus, pavojingas ir
intriguojantis, o iš kitos – atitolina tikrąją Edo gyvenimo atmosferą ir
istoriją.
Visgi tai serialas tik iš dalies paremtas tikrąja
istorija, kūrėjai laisvai leidžia interpretuoti ir kurti personažus, adaptuotus
sukurti savo interpretacijos variantą. Ką, beje, ilgą laiką darė kino kūrėjai,
pavyzdžiui, Alfredas Hitchcokcas, kuris sukūrė vieną siaubingiausių XX amžiaus
vidurio siaubo filmų „Psichopatas“, remdamasis būtent Edo Geino istorija.
Tiesa, seriale sušmėžuoja įvairūs intarpai, kaip Hitchcocas kuria „Psichopatą“,
kaip vėliau kuriama siaubo klasika „Kruvinos skerdynės Teksase“. Kitaip sakant,
Edas iš vienkiemio duoda pagrindo kurtis jo tariamam savotiškam bjaurasties ir
žiaurumo kultui.
Serialo epicentre – seksualumo problema. Nieko jau
nepadarysi ir nepabėgsi, jeigu jau žiūrite R. Murphy produkciją, visada
siužetas suksis apie smarkiai angažuotus seksualinius dalykus. Seriale
vaizduojamas Edas, kuris turi fetišą moteriškiems rūbams, juos dėvi (kaip,
beje, ir moterų nuluptą odą). Jo motyvacija nebuvo transseksualumas ar tiesiog
transvestizmas, o greičiau nekrofilijos ir kraujomaišos Oidipo komplekso
apraiškos, kurias lėmė sunkūs psichikos sutrikimai (vėliau jam buvo diagnozuota
šizofrenija). Jis siekė fiziškai įlįsti į savo motinos (ar moters) odą. Autoriai
gana laisvai interpretuoja Edo potraukį moteriškiems rūbams, tikėtina, kad tai inspiravo
pats filmas „Psichopatas“, kuriame veikėjas vilki suknelę. Taigi Edas seriale
tampa ne tik dokumentuotas, bet ir perkurtas iš tų pačių masinėje kultūroje
sukurtų stereotipų.
Edas, jau būdamas psichiatrinėje ligoninėje, tariamai
susisiekia su pirmąja JAV vieša atlikėja Christine Jorgensen (asmuo
realus, paruošiau jau atskirą straipsnį apie ją), kuri iš vyro tapo moterimi.
Edas negali atsiginti minties, kad galima save transformuoti, tapti moterimi,
todėl leidžiasi į sąmonės užtemimus, elgiasi patologiškai. Tiesa, Adeline taip
pat pamasina Edą fantazuoti, pakišdama ne tik Jorgensen nuotraukas, bet ir
komisus, vaizduojančius „Buchenwaldo kalę“, istoriškai tikrai egzistavusios Ilse
Koch komiksus, kaip ji seksualiai sadistiškai linksminasi žudydama iš
koncentracijos stovyklos esančius žydus. Būtent paralele, o ne tiesioginė
sąsaja, kad ji buvo kaltinama dariusi iš žydų nuluptos odos žibintus, ką iš
esmės darė ir Edas, autoriai susiejo šias nesusietinas istorijas. Beje, labai
serialui pridavė žiaurumo. Netikėta, kad Koch vaidmenį atliko Liuksemburgo
puikioji aktorė Vicky Krieps, kuri sukūrė nepaprastai spalvingą esenininko
žmonos vaidmenį.
Jeigu pirmoji sezono dalis šokiruoja Edo veiksmais ir patologijomis,
tai antrojoje šokiruoja Edo atsivertimas ir taikingumas psichiatrinėje
ligoninėje. Kaip daugelis pastebėjo, kad Edas nė musės nenuskriaustų, o
pradėjęs vartoti vaistus atgavo šviesų protą, kad net iš laikraščių iškarpų
gebėjo įminti dar vieno kultinio JAV žudiko prie ežero mįslę (tikėtina, kad
vėlgi tai serialų kūrėjų interpretacija ir sąsaja su JAV kriminalais).
Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė Charlie Hunnam,
kuris infantiliai, švelniai ir kartu kraupiai perteikė sutrikusį Edą Geiną. Sunku
būtų įsivaizduoti, kad šis aktorius negautų bent jau Auksinio gaublio ar Emmy
nominacijos už geriausią vaidmens vyro atlikimą, nes vaidmuo įspūdingas kaip ir
visas serialas. Smagu buvo pamatyti ir britų aktorę Lesley Manville, kitus
mažiau žinomus aktorius. Murphy „išgaląsta“ kamera veikia efektingai, estetiškai,
atsisako natūralizmo, bet sukuria karikatūrinį poveikį, pasaulį atskirame
pasaulyje. Šis sezonas galėjo būti puikia „Amerikietiško siaubo istorijos“,
kito kūrėjo projekto, istorijos ašimi, nes priminė senuosius geruosius sezonus,
ko dabar „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ labai stinga.
„Monstras: Edo Geno istorija“ – tai iš smukių masinės
kriminalinės ir pop kultūros žinių suaustas kūrinys, galingai estetiškai ir
kraupiai perteikiantis patologijos priežastis ir pasekmes, bet drauge leidžia
patirti intelektualinį patirčių matricą apie JAV masinę kultūrą, suvokti, kaip
vienkiemio baisios istorijos gali inspiruoti tai, kuo žmonės persirengia per Helovyną
ir pokštaudami džiaugiasi. Sezoną vertinu kaip labai pavykusį, atmosferiškai
bauginantį, vietomis šlykštoką, bet tai ir yra visos šios istorijos esmė.
Šiemet, atrodo, visi mano populiarieji ir mėgstamieji
režisieriai grįžta su naujais kino projektais ir vienas iš jų yra „Paveldėtas“
(2018) ir „Saulės kultas“ (2019) režisierius Ari Aster su naujausiu filmu „Edingtonas“
(angl. Eddington) (2025), kuris, priešingai nei ankstesnieji jo siaubo
kino projektai, bent jau Lietuvoje, susilaukė kontraversiškų vertinimų.
Kodėl mėgstu Ari Aster kaip siaubo filmo kūrėją? Jis geba
paturbinti savo siaubo istorijas, pakylėti į kažin kokį „ne viskas taip
akivaizdu“ lygį, moka kurti autentiškus pasakojimus, atranda netikėtų siaubo
mokytų ir raiškos būdų. „Edingtonas“, sakyčiau, dar labiau nutolsta nuo
klasikinių A. Aster kūrinių žanriniu požiūriu. Edingtonas – tai miestelis
viduryje JAV pietų dykynių, kurio laikas 2020-ieji metai, taigi, pasaulį
apėmusi pandemija ir beprotiška priešrasistinė akcija „Black
Lives Matter“, Baltųjų rūmų D. Trumpo galimai inspiruotas šturmas. Daug kontrolės,
bet ir daug maišto. Režisierius kuria atokaus miestelio bendruomenės modelį,
kuris iš esmės atspindi viso pasaulio neramumus ir panašias tendencijas. Vieną dieną
Edingtono miestelio šerifas Džo (aktorius Joaquin Phoenix) įsivelia į
konfliktus su savo kadenciją baigiančiu Edingtono meru Tedu Garcia (aktorius
Pedro Pascal).
Iš pradžių viskas vyksta labai infantiliai, atrodo, iš
dyko principingumo dėl medicininės kaukės nedėvėjimo viešoje vietoje, o vėliau,
kaip paaiškėja, Džo turi priekaištų Tedui dėl žmonos depresijos, nes ji kadaise
turėjo apsidaryti abortą, kadangi Tedas nenorėjo kūdikio. Galiausiai visas
konfliktas tampa viena didžiule susiskaldžiusios bendruomenės mėsmale. Bendruomenė
protestuoja prieš rasizmą, pats Tedas – prieš taisykles ir pandemijos
savisaugą, Tedas nori pasinaudoti sąlygomis ir vėl laimėti rinkimus... Visko
šiame filme tiek daug! Iš pradžių atrodo, kad režisierius kuria socialinio
paklusnumo ir iš to kylančias absurdiškumo įtampas (kas, aišku, irgi tiesa),
bet vėliau filmas perauga į sunkiai suvokiama žudynių ir keršto puotą, kuriame
susipina tarantiniškas modelis su šiuolaikinio vesterno niuansais. Labai
patiko, kaip filmas atskleidė dronų ir išmaniųjų telefonų formuojamas „tiesos“
perspektyvas, kaip sklinda suprojektuota tariama tiesa po socialinius tinklus
ir kaip žmonės masiškai reaguoja ir vertina tikrovės aspektus pagal dažnai melagingą,
bet emocionaliai „sukarpytą“ informaciją, išimtą iš konteksto. Socialinių pasidalinimų
platformos augina savo supriešintas ideologiškai armijas, kurios galų gale
išeina į gatves. Lietuvoje panašiu laikotarpiu turėjome „Šeimos maršo“ suvažiavimus,
susibūrusius per socialinius tinklus, kurie buvo nukreipti prieš LGBTQ
bendruomenę ir apskritai prieš vakarietišką kultūrą.
Nors pagrindinė siužeto linija – pakvaišęs šerifas Tedas
tampa sukurtu vietos monstru, pasipriešinimo subjektu, kuris kaip kokiame
kompiuteriniame žaidime pradeda visus skersti, nes nebeatlaiko psichiškai
tikrovės: pandemija atėmė protą ne tik jam, bet ir jo žmonai Luizai (aktorė
Emma Stone), pastaroji palieka sutuoktinį su savo motina ir pasitraukia su
sąmokslo teorijos skleidėju... Pasaulis tiesiogine to žodžio prasme tampa išprotėjęs,
neracionalus, be taisyklių ir susiskaldęs. Tą pandemijos ir draudimo metu
puikiai galėjome matyti ir Lietuvoje, kai susikūrė vakserių ir antivakserių priešprieša.
Daug pykčio, daug tariamos vienkryptės tiesos ir tiek mažai žmogiškumo.
Edingtono bendruomenė tampa mažąja Amerika, taikliai su itin intelektualiai
parašytu satyriniu scenarijumi, kur žanrų sintezėje išryškėja ištisa Ari Aster
žaidimų išklotinė ir kritika. Tai visai kito lygio satyra!
Aš suprantu, kodėl kitiems šis filmas galėjo nepatikti.
Jis gan lėtokas, bent jau pirmoji filmo pusė, tačiau mane iškart įtraukė
apokalipsinės ir pranašiškos praeities visuomeninės gairės, kurias nesunkiai
atpažinau, nes panašiai ir mes visi išgyvenome susipriešinę pandemijos metu. Čia
prisiminiau ir kruopštų Lietuvos policijos „darbą“, kuri tiesiogiai iliustruoja
„Edingtono“ situacijas: vienas lietuvis, sumąstęs pakvėpuoti tyru oru, išvyko į
užmiestį, į mišką, tikėdamasis pasivaikščioti ir ten netikėtai už kaukės
nedėvėjimą (lygioje vietoje!) gavo baudą. Filmas veikia kaip socialinė politinė
galios ir paklusnumo satyra, atskleidžianti, kaip iš priespaudos ir niekinimo
atsiranda chaosas, susiskaldymas, o technologijos ir sąmokslo teorijos
pasitarnauja dar didesnei sumaiščiai. Vienu aspektu filmas apie nesusikalbėjimą,
o kitu – apie individo poreikius gyventi laisvai. Akivaizdu, kad šioji
neįprasta situacija priminė diktatūrą, nes bendruomeniškumas buvo iškeltas
aukščiau kiekvieno individo poreikių, o bausmė ir paklusnumas tapo esminiu matu
kiršinti(s). Sakyčiau, trūksta tokių intelektualiai tą siaubingą laikotarpį
apmąstančių kino filmų (gal jų ir yra daugiau, tačiau manęs nepasiekia?), bet
tai pavykusi satyra, kuri leidžia apmąstyti, kokiame absurdiškame laikotarpyje
mes patys turškėmės kaip žvirbliai.
Tęsiu senų praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio
televizinių serialų apžvalgas ir pristatymus. Dalis serialų mano prabėgomis
matyti vaikystėje arba menkai žinomi, tačiau epizodiškai prisimenami, todėl tokie
įrašai yra galimybė nostalgiškai prisiminti tą televiziją, su kuria augo manoji
ir vyresnioji karta, kai dar nelabai buvo interneto ir nebuvo iš ko rinktis. Šįkart
apie kanadiečių kriminalinio trilerio serialą, kuris Lietuvoje anuomet buvo
labai populiarus, nes rodė geru laiku (iškart kažkaip po žinių), taip, tai
kalbu apie „Jos vardas – Nikita“ (pranc. La Femme Nikita).
Serialo „Jos vardas – Nikita“ siužetas,
idėjos, veikėjai.
„Jos vardas – Nikita“ – tai kultinis Kanados veiksmo
ir dramos serialas, kuris į televizijos ekranus atkeliavo 1997 m. sausio 13 d.
ir sėkmingai tęsėsi penkis sezonus, apimdamas iš viso 96 serijas, iki pat
finalo 2001 m. kovo 4 d. Serialas buvo sukurtas remiantis garsiu 1990 m.
prancūzų režisieriaus Luc Besson filmu „Nikita“, kuriam režisierius taip pat
parašė ir scenarijų. Serialo kūrėjai ir prodiuseriai, tarp kurių buvo Joel
Surnow ir Robert Cochran, vėliau išgarsėję dėl „24 valandų“ serialo, sėkmingai
perkėlė originalaus filmo idėją į ilgesnį televizijos formatą, leidžiantį
giliau panirti į personažų psichologiją ir sudėtingą šnipų pasaulį.
Pagrindinė serialo idėja sukasi apie jauną, maištingą
moterį, vardu Nikita (vaid. Peta Wilson), kuri neteisingai apkaltinama
žmogžudyste ir nuteisiama mirties bausme. Tačiau vietoj egzekucijos jos mirtis
suklastojama, ir ji atsiduria paslaptingoje, ypač slaptoje antiteroristinėje
organizacijoje, žinomoje kaip Pirmasis skyrius. Ši organizacija verbuoja ir
apmoko asmenis, kurie išoriniame pasaulyje yra atstumti ir neturi jokių vilčių,
paversdama juos aukštos kvalifikacijos, žiauriais agentais ir žudikais. Nikita
yra priversta tarnauti Pirmajam skyriui, vykdydama itin pavojingas misijas,
kurios dažnai prieštarauja jos moralei ir žmogiškumui. Serialas nuosekliai
plėtoja Nikitos kovą už savo tapatybę, laisvę ir bandymus išlikti žmogumi
žiaurioje bei ciniškoje šnipų ir paslapčių aplinkoje.
Nors serialas perėmė pagrindinę filmo idėją apie
moterį, kuri po suklastotos mirties tampa slaptąja agente, jis išplėtė ir
pagilino šią koncepciją. Originalus filmas buvo labiau sutelktas į Nikitos
transformaciją ir jos asmenybės pokyčius, o serialas išplėtė Pirmojo skyriaus
struktūrą, jo vidaus politiką ir moralinius dilemas, su kuriomis susiduria ne
tik Nikita, bet ir kiti agentai. Per penkis sezonus buvo atskleista sudėtinga
Pirmojo skyriaus hierarchija, jo ryšiai su išoriniu pasauliu ir slaptos programos.
Serialas leido giliau pažvelgti į Nikitos ir jos mentoriaus bei partnerio
Maiklo (vaid. Roy Dupuis) santykių evoliuciją, kuri tapo viena iš pagrindinių
serialo varomųjų jėgų. Šių santykių plėtotė, pilna įtampos, pasiaukojimo ir
meilės, suteikė serialui gilumo ir emocinio svorio, atskleidžiant ir kitų
personažų – ciniškosios Madeline (vaid. Alberta Watson), šaltakraujiškojo
Operacijų (vaid. Eugene Robert Glazer) ir genijaus Birkhoffo (vaid. Matthew
Ferguson) – sudėtingas asmenybes. Serialo plėtotė leido ištirti platesnį
moralinių kompromisų spektrą, su kuriais susiduria agentai, ir Nikitos asmeninę
kelionę ieškant išsilaisvinimo iš žiaurios sistemos.
Serialo „Jos vardas – Nikita“ įvertinimai,
reitingai, populiarumas
Serialas sulaukė didelio populiarumo, ypač pirmaisiais
savo gyvavimo metais, ir tapo vienu sėkmingiausių originalių kabelinės
televizijos serialų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors jis nebuvo apdovanotas
gausiais pagrindiniais „Emmy“ ar „Auksinių gaublių“ apdovanojimais, serialas
pelnė pripažinimą už savo žanro specifiką ir techninius aspektus. Viena
žymiausių nominacijų buvo „Saturno apdovanojimų“ (Academy of Science Fiction,
Fantasy & Horror Films) nominacija už geriausią žanro televizijos aktorės
vaidmenį Petai Wilson 1997 metais. Be to, serialas pelnė apdovanojimų už garso
montažą ir kitus techninius pasiekimus, pavyzdžiui, „Canadian Screen Awards“
apdovanojimuose. Kritikai atsiliepė gana palankiai, dažnai gyrė serialo veiksmo
scenas, niūrią atmosferą, įtemptą siužetą ir ypač pagrindinių aktorių, Peta
Wilson ir Roy Dupuis, tarpusavio chemiją, kuri tapo viena iš pagrindinių
serialo traukos dalių.
Kalbant apie reitingus, „Jos vardas – Nikita“ per
pirmuosius du sezonus buvo aukščiausiai vertinama drama Amerikos kabelinėje
televizijoje, transliuojama USA Network kanalu. Tai rodė didelį žiūrovų
susidomėjimą tamsia ir sudėtinga šnipų istorija. Nors vėlesniuose sezonuose
reitingai šiek tiek krito, iš dalies dėl besikeičiančių siužeto linijų ir
nuolatinių bandymų peržengti žanro ribas, serialas išlaikė savo lojalią
auditoriją iki pat pabaigos. Vis dėlto, paskutinį, penktąjį, sezoną USA Network
sutrumpino iki aštuonių serijų, kas dažnai signalizuoja apie kanalo sprendimą
pabaigti serialą dėl smunkančių reitingų ir galbūt, kaip teigiama, dėl Peta
Wilson sutarties ginčų.
Noriu truputį plačiau apie tą pagrindinės aktorės
Petos Wilson ginčą su serialo kūrėjais. O pasirodo, kad nors oficialiai tikslūs
sutarties punktai ir ginčų detalės niekada nebuvo viešai atskleistos, spėjama,
kad aktorei galėjo būti pasiūlytas pagrindinis vaidmuo „Iksmenų“ filme, o tai
būtų reiškę jos pasitraukimą iš „Nikitos“. Teigiama, kad prodiuseriai atsisakė
išleisti Peta Wilson iš jos kontrakto serialui, o aktorei nepanorus atnaujinti
sutarties po penktojo sezono, galiausiai serialas ir buvo nutrauktas. Šis
„Iksmenų“ vaidmuo galiausiai atiteko kitai aktorei – Famke Janssen (Jean Grey).
„Jos vardas – Nikita“ buvo itin populiarus ne tik
gimtojoje Kanadoje ir JAV, bet ir visame pasaulyje. Lietuvoje, kaip ir minėjau,
šis serialas taip pat sulaukė didžiulio populiarumo ir tapo tikru fenomenu. Jis
buvo rodomas per LNK ir turėjo savo žiūrovus. Serialo sėkmę tarptautiniu mastu
lėmė universalios temos – kova už laisvę, tapatybės paieškos, meilė ir
išdavystė – pateiktos dinamiško veiksmo ir intriguojančių personažų fone. Taip
pat žinoma, kad serialas buvo transliuojamas daugelyje Europos, Lotynų Amerikos
ir Azijos šalių, tapdamas vienu iš atpažįstamiausių dešimtojo dešimtmečio
pabaigos veiksmo serialų.
Apie gandus, kad ne viskas buvo šaunu
filmuojant „Jos vardas – Nikita“
Vienas pagrindinių gandų, kuris ilgainiui peraugo į
plačiai aptarinėjamą temą tarp fanų, buvo susijęs su Peta Wilson profesionalumu
ir, kai kurių teigimu, sudėtingu charakteriu. Kalbėta, kad aktorė vėluodavo į
filmavimus, ne visada vykdydavo nurodymus ar reikalavo tam tikrų pakeitimų
scenarijuje. Tai galėjo sukelti trintį su prodiuseriais ir režisieriais, kurie,
kaip ir bet kurioje produkcijoje, siekia sklandaus darbo proceso. Šie gandai
sutampa su minėtais sutarties ginčais, kai Peta Wilson, kaip spėjama, siekė
išsivaduoti iš kontrakto dėl galimybės filmuotis „Iksmenų“ juostoje. Nepavykus
to padaryti ir aktorei nepanorus pratęsti sutarties po penktojo sezono,
serialas buvo nutrauktas.
Be Peta Wilson, tam tikra įtampa galėjo egzistuoti ir
tarp jos bei Roy Dupuis, kuris vaidino Maiklą. Nors ekrane jų chemija buvo
neabejotina ir viena iš pagrindinių serialo traukos dalių, užkulisiuose buvo
gandų, kad aktoriai ne visada gerai sutarė ar kad jų santykiai buvo gana
komplikuoti. Tačiau tai yra gana dažnas reiškinys tarp aktorių, kurie ilgą
laiką dirba kartu intensyvioje aplinkoje, ir retai perauga į viešus skandalus.
Apie pagrindinę aktorę Petą Wilson
(biografija)
Peta Wilson, gimusi 1970 m. lapkričio 18 d. Sidnėjuje,
Australijoje, yra geriausiai žinoma dėl savo ikoniško Nikitos vaidmens Kanados
seriale „Jos vardas – Nikita“. Jos gyvenimo istorija – tai kelias nuo
tarptautinio modelio podiumų iki Holivudo žvaigždės statuso, kurį nulėmė būtent
šis vaidmuo. Peta užaugo Australijoje ir Papua Naujojoje Gvinėjoje, tėvo,
buvusio elitinio kariuomenės pareigūno, ir motinos, maisto konsultantės,
šeimoje. Jos vaikystė buvo kupina kelionių, o tai, kartu su tėvo karine
patirtimi, suformavo jos disciplinuotą, tvirtą ir nuotykių ieškančią asmenybę,
kuri vėliau puikiai atsispindėjo jos geriausiai žinomame personaže.
Prieš pasinerdama į aktorystės pasaulį, Peta Wilson
pasiekė didelės sėkmės tarptautiniame modelių versle. Būdama paauglė, ji
persikėlė į Europą, o vėliau į Niujorką, kur dirbo su žymiais prekiniais
ženklais ir žurnalo viršeliais. Tačiau modelio darbas neatitiko jos ambicijų.
Ji siekė didesnės kūrybinės išraiškos ir pradėjo rimtai domėtis aktoryste. Nors
ir neturėjo didelės aktorinės patirties, jos ryžtas ir unikalus grožis padėjo
jai gauti pirmuosius nedidelius vaidmenis televizijoje. Lemtingasis Nikitos vaidmuo
atėjo netikėtai. Serialo kūrėjai ieškojo aktorės, kuri galėtų suderinti fizinį
pajėgumą, pažeidžiamumą ir charizmą. Nors Peta tuo metu buvo mažai žinoma, jos
atrankos metu pademonstruota vidinė jėga ir unikalumas sužavėjo prodiuserius.
Ji pati nebuvo mačiusi originalaus Luc Bessono filmo, tačiau sugebėjo sukurti
savo autentišką Nikitos interpretaciją, kuri išsiskyrė iš kitų. Šis vaidmuo
pareikalavo intensyvaus fizinio pasiruošimo, kovos menų ir ginklo valdymo
treniruočių, kurias Peta atliko su dideliu atsidavimu.
Vaidmuo Nikitos amplua Peta Wilson reiškė absoliutų
karjeros lūžį ir padarė ją pasauline žvaigžde. Serialas ne tik įtvirtino ją
kaip veiksmo heroję, bet ir leido atskleisti platų emocijų spektrą, nuo
pažeidžiamumo ir baimės iki jėgos ir ryžto. Nikita tapo ikona daugeliui moterų
visame pasaulyje, o Peta Wilson – jos veidu. Nors po serialo jai buvo sunku
pabėgti nuo Nikitos šešėlio, ji tęsė karjerą tiek televizijoje, tiek kine.
Žymiausias jos vaidmuo po „Nikitos“ buvo 2003 m. filme „Ypatingoji lyga“ (The League
of Extraordinary Gentlemen), kur ji vaidino Miną Harker kartu su Seanu Connery.
Ji taip pat pasirodė įvairiuose nepriklausomuose filmuose ir televizijos
projektuose, tokiuose kaip „Superman Returns“ (2006 m.) ir „CSI: Miami“. Tačiau
nė vienas vaidmuo neprilygo Nikitos populiarumui ir įtakai jos karjerai.
Asmeninis Peta Wilson gyvenimas po „Nikitos“ liko gana
privatus. Žinoma, kad ji ilgą laiką draugavo su režisieriumi ir prodiuseriu
Damiano Harris. Jie turi sūnų, kuris gimė 2002 m. Nors Peta niekada nebuvo
linkusi viešinti savo asmeninio gyvenimo detalių, ji yra išreiškusi savo meilę
motinystei ir džiaugsmą rasti pusiausvyrą tarp karjeros ir šeimos.
Pastaraisiais metais Peta Wilson rečiau pasirodo dideliuose Holivudo projektuose,
daugiau dėmesio skirdama kitiems interesams, tokiems kaip mada ir dizainas,
sukūrusi ir savo apatinio trikotažo liniją. Ji išlieka atsidavusi savo sūnui ir
vertina ramesnį, privatų gyvenimą. Nors jos karjera po „Nikitos“ nebuvo tokia
sprogstamai sėkminga, Peta Wilson įėjo į istoriją kaip viena iš
atpažįstamiausių veiksmo heroinių, sugebėjusi įkvėpti milijonus žiūrovų savo
stiprybe ir pažeidžiamumu.
Apie aktorių Roy Dupuis
Roy Dupuis, gimęs 1963 m. balandžio 21 d. New Liskeard
mieste, Ontarijo valstijoje, Kanadoje, yra garsus Kanados aktorius, geriausiai
žinomas dėl savo įsimintino Maiklo (Michael) vaidmens kultiniame seriale „Jos
vardas – Nikita“. Jo karjera apima platų spektrą vaidmenų tiek kine, tiek
televizijoje, tačiau būtent šis šalto, paslaptingo agento personažas atnešė jam
pasaulinį pripažinimą ir daugybę atsidavusių gerbėjų. Roy užaugo Sent Ruino
mieste, Kvebeke, ir nuo pat mažens domėjosi menais, ypač teatru. Jis studijavo
aktorystę Kvebeko konservatorijoje, kur gavo klasikinį išsilavinimą, padėjusį
jam sukurti platų ir įvairiapusį personažų repertuarą. Jo aktoriniai gabumai ir
intensyvus atsidavimas darbui greitai atkreipė dėmesį Kanados kino ir
televizijos industrijoje.
Iki „Nikitos“ Roy Dupuis jau buvo įsitvirtinęs Kanados
televizijoje ir kine, suvaidinęs daugelyje sėkmingų Kvebeko produkcijų. Jis
buvo žinomas dėl savo gebėjimo įkūnyti sudėtingus, introspektyvius personažus,
dažnai pasižyminčius tamsia charizma. Tačiau Maiklo vaidmuo „Jos vardas –
Nikita“ seriale tapo jo tarptautiniu proveržiu. Šiame seriale Maiklas yra
Nikitos mentorius ir partneris Pirmajame skyriuje, paslaptingas, itin efektyvus
agentas, kurio veidas retai kada išduoda emocijas. Roy sugebėjo perteikti Maiklo
vidinę kovą – lojalumą organizacijai, kuris nuolat konfliktuoja su gilėjančiais
jausmais Nikitai. Šis vaidmuo buvo fiziškai ir emociškai sudėtingas,
reikalaujantis iš aktoriaus ir fizinio pasirengimo, ir gebėjimo perteikti
subtilias emocijas vien žvilgsniu ar minimaliu gestu. Maiklo ir Nikitos
santykių dinamika, kupina įtampos, pasitikėjimo ir meilės, tapo viena iš
pagrindinių serialo traukos dalių ir neatsiejamai siejama su Roy Dupuis ir Peta
Wilson tarpusavio chemija ekrane. Roy yra ne kartą minėjęs, kad Maiklo
personažas buvo jam didelis iššūkis ir tuo pačiu didelė galimybė augti kaip
aktoriui.
Po „Jos vardas – Nikita“ sėkmės Roy Dupuis karjera
klestėjo toliau, ypač Kanados kine, kur jis tapo vienu labiausiai gerbiamų ir
užimtų aktorių. Jis atliko pagrindinius vaidmenis daugelyje garsių Kanados
filmų, tokių kaip „Les Invasions barbares“ (2003 m., pelnęs Oskarą už geriausią
užsienio filmą), „Maurice Richard“ (2005 m.), kuriame įkūnijo legendinį ledo
ritulininką, ir „Shake Hands with the Devil“ (2007 m.), vaizduojantį Kanados
generolą Roméo Dallaire'ą Ruandos genocido metu. Šie vaidmenys leido jam atskleisti
savo platų aktorinį diapazoną ir pelnyti daugybę apdovanojimų. Nors Roy Dupuis
vengia didelio viešumo ir saugo savo asmeninį gyvenimą, žinoma, kad jis yra
įsipareigojęs savo darbui ir nuolat ieško naujų iššūkių. Jis gyvena Kvebeke ir
yra žinomas dėl savo meilės gamtai bei ramesnio gyvenimo būdo. Roy Dupuis
išlieka svarbia figūra Kanados kino industrijoje ir yra gerbiamas visame
pasaulyje už savo įtikinamus ir nepamirštamus personažus, o Maiklo vaidmuo „Jos
vardas – Nikita“ seriale vis dar išlieka vienu iš ryškiausių jo karjeroje.
Dar šis bei tas apie serialą.
Serialas pasižymėjo itin įsimintinu garso takeliu ir
tamsia, atmosferine muzika, kurią kūrė Markas Snow (žinomas ir už „X-Failų“
muziką) ir Paulas Haslingeris. Ši muzika puikiai papildė niūrią ir įtemptą
Pirmojo skyriaus aplinką, sustiprindama bendrą neo-noir nuotaiką. Daugelis fanų
prisimena serialą ir dėl jo išskirtinio muzikinio fono, kuris tapo neatsiejama
Nikitos pasaulio dalimi.
„Jos vardas – Nikita“ turėjo nepaprastai atsidavusią
ir aktyvią fanų bazę, kuri buvo žinoma kaip „Nikita Army“ arba „Section One
Fanbase“. Šie fanai ne tik aktyviai bendravo internetiniuose forumuose, bet ir
organizavo realias kampanijas, skirtas išgelbėti serialą nuo nutraukimo po
ketvirtojo sezono. Būtent jų milžiniškos pastangos, laiškai ir palaikymas
privertė USA Network kanalą užsakyti penktąjį, nors ir trumpesnį, sezoną, kas
tais laikais buvo retas reiškinys. Tai liudija apie gilų serialo poveikį ir stiprų
ryšį su auditorija.
„Nikita“ (2010–2013 m. TV
serialas). Tai yra naujesnis ir bene labiausiai žinomas
„Nikitos“ serialo perdirbinys, sukurtas CW kanalui. Šiame seriale pagrindinį
Nikitos vaidmenį atliko Maggie Q. Nors jis taip pat remiasi Luc Besson filmu,
šis serialas turi savo unikalų požiūrį į istoriją: Nikita jame jau yra pabėgusi
iš slaptosios organizacijos („Division“) ir siekia ją sunaikinti iš vidaus,
taip atkeršydama už savo sugriautą gyvenimą. Šis perdirbinys pasižymėjo
modernizuotu veiksmu, didesniu greičiu ir nauja dinamika tarp personažų, taip pat
buvo pastebimi subtilūs linkėjimai ir nuorodos į ankstesnį „La Femme Nikita“
serialą (pavyzdžiui, Alberta Watson, vaidinusi Madeline 1997 m. seriale,
pasirodė ir šiame seriale, nors ir kitame vaidmenyje).
Tai tiek pavyko atkapstyti apie šį serialą, tikiuosi, kad buvo naudinga.
