Filmas: "Mergina su adata" / "Pigen med nålen" / "The Girl with the Needle"

 

Sveiki,

 

Visai neseniai pagalvojau, kada paskutinįkart mačiau gerą danų filmą, nes šiaip danų kinas man labai patinka ir – šast! – kaip tyčia pasitaikė proga pamatyti švedų kilmės režisieriaus Magnus von Horn filmą „Mergina su adata“ (dan. Pigen med nålen) (2024) su danų žymiaisiais šiuolaikiniais kino aktoriais. Apie filmą jau buvau girdėjęs labai puikių atsiliepimų, kai jį rodė dar „Scanoramos“ festivalyje, bet anuomet nepavyko pamatyti. Šiaip režisierių puikiai pamenu iš 2020 metais pristatyto jo sėkmingo ilgametražio filmo su lenkų kino aktoriais „Prakaituok!“ – beje, kas dar ano filmo nematė ar pagalvojo, kad neaktualus, siūlyčiau visgi pažiūrėti, tikrai vertas ir laiko, ir pamąstymų. Naujausias jo kino projektas „Mergina su adata“ labai skiriasi tiek režisūra, tiek pasakojimo atmosfera ir tonu. Ir taip... filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

 

„Mergina su adata“ yra paremta tikra 1918-ųjų metų (taigi Pirmojo pasaulinio karo pabaiga) tikra įvykusia Danijoje istorija. Jauna moteris Karolina (aktorė Vic Carmen Sonne) visus karo metus laukė iš karo grįžtančio savo vyro, kęsdama nepriteklių ir sunkiai dirbdama siuvimo fabrike. Skurdo kamuojame mieste ir visoje Danijoje visi stengiasi kaip nors išlikti ir prasimaitinti, tačiau Karolina jau nebetiki, kad jos vyras kada nors grįš, todėl susižavi fabriko valdytoju, kuris rėžia apie ją sparną. Netrukus ji pasijunta nėščia ir tiki, kad galbūt ištekės už šio turtuolio, tačiau nutinka taip, kaip turėjo nutikti: aikštingos ir valdingos baronienės ji išmetama į gatvę nėščia, jai uždrausta grįžti dirbti į fabriką ir matytis su mylimuoju. Benamė, alkana ji pagimdo kūdikį, sulaukia savo suluošinto iš karo vyro, tačiau gyvenimo išbandymai čia tik prasideda...

 

Iš tikrųjų tai neišsipildžiusios Pelenės istorija, apgaubta itin niūrių ir tamsių metų. Šiek tiek man priminė Fantinos atvejį iš „Vargdienių“ (Tom Hooper, 2012). Karo, skurdo ir sunkius moralinius sprendimus priimantys žmonės iš tikrųjų retsykiais tokie iliustratyvūs, kad kaip tyčia atrodo hiperbolizuotai karikatūriški, teatrališki, tačiau šiam filmui tai, regis, netrukdo. Pasirinktas bespalvis juodai-baltas kino vaizdinys tik dar labiau paryškina šį slogumą. Priešingai nei „Prakaituok!“, šiame filme režisierius pasireiškia kaip literatūrinio pasakojimo filmo kūrėjas, kuriam svarbūs estetiniai kadrų sprendimai, apšvietimas, rakursas (geras operatoriaus darbas), nuoseklumas. Istorija jautri, įtraukianti, bet neskubi, nesistengiama holivudiškai mus nustebinti dinamiškais siužeto posūkiais, visgi tai europietiškoji kino tradicija, bet su aiškiai išlaikytu naratyviniu „sunkaus gyvenimo pasakos“ polėkiu. Filme žiūrovui viskas aišku, nepaliekama interpretacijų ar neaiškumų, matyt, kitaip nelabai ir galėjo būti, kadangi filmas remiasi tikra istorija. Kaip stipriausius dalykus išskirčiau filmo sukurtą estetiką ir atmosferą bei aktorių Vic Carmen Sonne bei Trine Dyrholm pasirodymus.

 

Jeigu filme viskas aišku nuo A iki Z, kur šios istorijos prasmės svarbiausias momentas? Manyčiau, kad būtent veikėjų moraliniuose sprendimuose. Karolina pradeda gyventi kūdikius iš nepasiturinčių motinų priiminėjančią depresyvią narkomanę ir saldainių pardavėją Dagmarą (aktorė Trine Dyrholm), tačiau netrukus Karolina sužino, kad „padėti“ nuskriaustosioms reiškia iš tikrųjų „naikinti“. Ir staiga Dagmaros iliuzinis suvokimas apie gerumą, apipintas savo pačios traumuojančiais motiniškais patyrimais, tampa tikrąją moraline dilema: ar galima sunkmečiu pateisinti vaikžudės iliuzijas? Abortus jaukinamės šiandien ir dalis visuomenės jau toleruoja, o kaip su jau šiam pasauliui prasimerkusiais kūdikiais? Galiausiai moralas tampa, nors ir šiurpus, bet iš esmės universalus: gerais norais pragaro kelias grįstas. Po filmo pagalvojau: tikriausiai visos šalys turi „tą istoriją“ ir tą „motiną“, apie kurią pasakojama iš kartos į kartą kaip didžiausią monstrą. Ką gi, danai papasakojo savo.

P. S. Filmą legaliai galite pamatyti LRT Epikos platformoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Astridos Lindgren jaunystė" / "Unga Astrid"

 

Sveiki,

 

Keista, kad iki šiol mūsų nepasiekė filmai apie legendinė vaikų rašytoją Astrid Lindgren, tačiau baigiantis antrajam šio amžiaus dešimtmečiui, regis, skandinavai atsitiesė ir suskubo sukurti net du filmus apie garsiausias vaikų rašytojas: „Tuvė“ (2019) apie Tove Jansson ir „Astridos Lindgren jaunystė“ (sved. Unga Astrid) (2018) – pastarąją pirmiausia ir nusprendžiau pasižiūrėti. Filmą režisavo danų režisierė Pernille Fischer Christensen, dirbdama su švedų, danų ir norvegų garsiausiais aktoriais. Tas, kas nepraleidžia naujienų iš Skandinavijos per Scanoramą, manau, ne vienas veidas ar aktorius bus atpažintas šiame filme.

 

Filmas pasakoja apie Švedijos provincijoje religingoje daugiavaikėje šeimoje gyvenančią Astrid Ericsson (mergautinė pavardė). Kurį laiką mes stebime Astridą šešiolikmetę, primenančią Pepę Ilgakojinę su dviem kasytėm, kuri išdykauja ir pernelyg dažnai yra nepaklusni ir pasižyminti berniokiškumu. Galiausiai imlų mergaitės būdą pastebi vietos laikraštis, į kurį ji pakviečiama dirbti, o ten netrunka įsivelti į meilės romaną su gerokai vyresniu, vaikus turintį ir neišsiskyrusiu redaktoriumi. Nuo jo šešiolikmetė Astrida susilaukia sūnaus ir viskas pamažu ima panašėti į baisiausią jaunos merginos gyvenimo košmarą. Prisiklaususi vyro pažadų, ji iškeliauja į Daniją ir ten pagimdžiusi palieka naujagimį, o namuose dėl religingų tėvų yra priversta meluoti, kad ji mokosi užsienyje. Sunkus jaunos ir naivios merginos gyvenimas verčia kuo greičiau subręsti ir pamiršti mergaitiškus žaidimus. Galimas daiktas, kad vėliau tai turės įtakos ir busimiems rašytojos romanams, apsakymams vaikams. Ankstyvi suaugusiųjų sunkumai suformavo jautrią, empatišką ir kartu atsakingą merginą, kuri nepalieka savo sūnaus Danijoje, o po trejų metų parsiveža vaiką, nepaisant to, ką aplinkiniai pasakys. O netrukus susipažįsta su savo pirmuoju vyru Lindgrenu, kuriems, deja, nelemta ilgai gyventi drauge, nes 1951 m. vyras miršta, tačiau toji istorija nebeparodyta filme...

 

Manau, tai svarbus filmas, perteikiantis menkai kam žinomus faktus apie A. Lindgren jaunystę. Filme vaizduojanti mergina tikrai išgyveno neeilinius sunkumus, tačiau tikriausiai dažna mergina kiekvienoje giminėje tuo metu turėjo panašios patirties, nes turėti nesantuokinį vaiką ir dar šešiolikos, kai jauti tėvų spaudimą, motinos atšiaurumą ir turi slėpti kelionėje savo „padėtį“, ne vieną merginą traumavo. Labai panašiai išgyveno daugelis airių merginų, kurios buvo priverstos slapstytis ir meluoti dėl visuomenės spaudimo ir reputacijos.

 

Nepaisant šios tragedijos, manau, šis filmas vykęs dėl savo gyvumo, kurį sukūrė pagrindinė švedų-danų aktorė Alba August, pasinėrusi visomis išgalėmis į šį žaižaruojantį ir įvairias charakterio spalvas atskleidžiantį vaidmenį. Sunku pasakyti, ar tokią Astridą įsivaizdavau, ir apskritai, ar aš įsivaizdavau. Daugelis iš mūsų tikriausiai ją prisimena jau pagyvenusią vaikų rašytoją, duodančią retus interviu iš savo namų Stokholme. Šiemet, 2022 metų sausio 28 dieną, sukako 20 metų, kai autorė mirusi. Nors filmas neperžengia ir neanalizuoja literatūriškos Lindgren pusės, galima iš filmo nemažai spręsti, kad sunkus gyvenimas ir ankstyva motinystė tampa ne tik gniuždančiu gyvenimo išbandymu, bet ir stiprybę suteikiančiu patyrimu, kuris vienaip ar kitaip turės įtakos autorės kūrybiniam gyvenimui. Filmas charizmatiškas, kiek holivudiškai skandinaviškas, bet susižiūrėjo tikrai gerai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Širdžių dama" / "Dronningen" / "Queen of Hearts"

Sveiki,

Tiesą sakant, jau nebeįsivaizduoju „Kino pavasario“ be gero ir kokybiško danų kino ir stulbinančios aktorės Trine Dyrholm, kuri kasmet sukuria po kelis įstabius vaidmenis. Šįkart moters režisierės kurta drama „Širdžių dama“ (dan. Dronningen) (2019). Įdomu tai, kad filmas pas mus rodomas festivalyje, o didžiuosius Danijos kino ekranus dar net nepradėtas rodyti – debiutas kovo 28 dieną...

Filmas pasakoja apie tai, ką jau danai yra šiek tiek pasakoję įstabiai nejaukiame filme „Medžioklė“, kuris pasakojo apie vyrą, išgyvenantį išpuolius, nes buvo neteisingai apkaltintas tvirkinęs berniuką... „Širdžių dama“ kur kas kitoks filmas ir, sakyčiau, dėl tam tikrų nejaukių kadrų, tikriausiai nelabai ką bendro su „Medžiokle“ ir turi bendro. Pagyvenusi moteris pradeda romaną su paaugliu – vyro sūnumi iš pirmosios santuokos. Išsiilgusi jaunystės vėjų, intymumo ir laisvės nuo atsakomybės ir namų, moteriai tiesiog pradeda važiuoti stogas ir ji iš inercijos pradeda šį flirtą, kuris baigiasi taip, kaip baigiasi visi santykiai su paaugliais – ašaromis ir skandalais.

Netgi žinodami tų santykių lemtį, filmas išties turi ką pasiūlyti. Visų pirma, retai regimą moters aistros analizės pjūvį, kiek nepatogiomis scenomis suręstą taip, kad būtų davatkoms kuo pasipiktinti, na, o ištvermingiems vojaristams sąlyginai įsibrauti į tam tikrą intymią nusikaltimo aikštelę ir... vien dėl to potyrio verta pamatyti šį filmą, kaip ir, žinoma, dėl pagrindinės aktorės Trine, kuri juslingai, įtaigiai ir kaip visada savo plačiomis žydromis akytėmis atrėmė visus kameros rakursus.

Tai nėra pamokslaujantis filmas: oi, nebūkit blogi suaugusieji, nesilieskit prie nepilnamečių... Tai net nelaikyčiau filmo apie pedofilijos užuomazgą, manau, tai moralės ir socialinių normų skalėje nepamatuojami jusliniai dalykai, nulemti daugelio priežasčių. Galbūt streso ir vienatvės, kurios daugelis iš mūsų „atsivalgome“ su kaupu ir visi skirtingai į tai reaguojame ir ne visada, pripažinkime, adekvačiai. Šio pasakojimo moters raiška buvo tokia ir aš kaip žiūrovas visiškai tai priimu, tad man kiek jau keista, kad po seanso daugelis dar išeina pabalusiais veidais, moraliai išprievartauti, netgi atrodo kaip ištvirkinti, nors iš esmės nieko itin labai šokiruojančio čia nebuvo. Šokiruoja tik tas pats faktas, kad suaugusi moteris pasielgė kaip šešiolikmetė ir tai... kiek „egzotiškai“, bet žinote, kaip su rožančiumi per kuprą kai kurioms Kino pavasario davatkoms.

Iš esmės filmas sukaltas niūrokai, bet įtaigiai, šiek tiek provokacijos, šiek tiek erotikos, šiek tiek moralinio įsitikinimo išjudinimo, todėl sveikinu filmo režisierę, kad pavyko sujaudinti tas mūsų lietuviškas širdeles. Šiaip ar taip, po filmo viskas lyg ir teisinga: tiek moteris, tiek paauglys tapo mūsų socialinio normatyvo sukurtomis aukomis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tu išnyksti" / "Du forsvinder" / "You Desappear"

Sveiki,

Esu nepasotinamas danų aktorės Trina Dyrholm gerbėjas, tad vedinas jos, ryžausi pažiūrėti dar vieną danų filmą „Tu išnyksti“ (dan. Du forsvinder) (2017). Paskutiniu metu man artimiausias ir geriausias skandinavų kinas yra būtent danų, tiek Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje jų filmai niekada dar nenuvylė. T. Dyrholm neseniai pasirodžiusi danų juostoje „Komuna“ šįkart vaidina jau nebe tokią hipiškai svajingą motiną, o veikiau  depresijos, paranojos, smurto ir nesaugumo persisunkusią moterį, kuri  slaugo auglį turintį vyrą, kuris dėl savo patologijos tapo neprognozuojamas.

Filmas „įvilktas“ į teismo procesą, bandoma rekonstruoti veiksmų padarinius, tačiau daugmaž filmui įpusėjus tampa aišku, kad viskas gal  yra kiek kitaip nei chaotiškai sulipdytos šios istorijos atkarpos... Intarpai apie smegenų veiklą ir tai, kaip kartais gyvename iliuzijomis, buvo tas tramplynas, kas išdavė, jog viskas vyksta priešingai. Tiesą sakant, didelį įspūdį kelia filmo kompozicija, kuri iš esmės veikia kaip asociacijų dėlionė. Smagu, kad režisierius nesistengia viską sukramtyti ir atkišti gumulą žiūrovui, nes iki pat filmo galo neaišku, kaip iš tikrųjų viskas buvo, tik nuojautomis grįstas griūnančios šeimos pasakojimas iš dalies primena „Vis ta pati Elis“, bet viskas taip europietiškai ir profesionaliai „sukalta“, kad užsimiršti, pasinėręs į tą hipnotizuojantį skaudų pasakojimą.

Išties filmas vertas ir laiko, ir dėmesio. Išeidinėdamas iš kino salės nugirdau, kad daugeliui žmonių irgi filmas patiko, o tą komentarą, kurį numetė ūsuotas vyrukas žmonai: „Visą filmą pramiegojau, o tokia nuobodybė buvo...“ Įdomu, kodėl nuobodybė, jeigu jis visą laiką dėjo į ūsą? Iš tikrųjų šis koliažinis filmas – tai kelionė po žmonių emocinę ir santuokinį labirintą iš dalies pretenduoja į tuos europietiško tipažo filmus mindfuck‘us, bet smagu, kad autoriui dar rūpėjo ne chaotiškai viską suvelti, bet kartu ir papasakoti emociškai stiprią šeimos dramą.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komuna" / "Kollektivet"

Sveiki, skaitytojai,

Danų režisierius Thomas Vinterberg tikriausiai yra mano pats mėgstamiausias danų režisierius, tam turiu net kelis stiprius filmus, vienas geriausių – tai „Medžioklė“, nevienadienis ir kompromituojantis filmas, keliantis socialinį šiurpulį. Tiesa, „Toli nuo tolstančios minios“ nebuvo ta medžiaga, kurią režisierius gali pateikti itin originaliai ir įdomiai, tai buvo puiki knygos ekranizacija, tiksli ir įsimenanti, tačiau jam kur kas labiau sekasi kurti filmus pagal originalius scenarijus su danų aktorių komanda. Vienas didesnių kino atradimų, (nors koks čia atradimas, jeigu žinai, ko maždaug jau tikėtis iš mėgstamo režisieriaus), yra jo naujausia drama „Komuna“ (dan. Kollektivet) (2016).

Ar čia man atrodo paskutiniu metu, ar ir Jums, kad kuo filmas keistesnis, tuo jis įdomesnis, nes tikriausiai visada tikimės iš scenarijaus kažkokių nors neregėtų idėjų. Filmas „Komuna“, žinoma, idėjas gali pasiūlyti – seksualinės revoliucijos metas, karo Vietnamo laikotarpis ramioje Danijoje sukuria hipišką atmosferą, tad sutuoktinių pora nusiperka didžiulį namą, į kurį sukviečia laisvamanius ir sukuria intymią komuną, kuri problemas sprendžia viso namo absoliučios demokratijos principais. Hipiška bendravimo forma, prarandamos tradicinės šeimos formos, kai bendruomenė tampa kaip šeima. Komedijos elementai itin pagyvina hipišką idėją, tačiau visgi filmas prisilaiko dramos standartų. Kuo didesnė laisvė, tuo didesnis nuotolis atsiranda tarp sutuoktinių, čia pat veikėjus užgriūva liūdesys, depresija, svaigalai ir... Kai kurie veikėjai tiesiog nebeatlaiko beribės laisvės ir komunos principų.

Žiūrovą tikriausiai domina ta idėja – kaipgi įmanoma tokia komuna? Nors realių pasaulyje komunų irgi esama įvairių, apie kurias sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, tačiau režisierius iki milimetrų priartina tą skaudžią patirtį ir veikėjos Anos nepasirengimą išeiti į liberalumo pievas – dalis veikėjos vis dar tiki tradicine šeima. Puikiai sukurta atmosfera, o labiausiai įtikino fantastiškos danų aktorės Trine Dyrholm pasirodymas, kurią ne kartą galėjo išvysti puikiuose danų filmuose. Žinote, tiek veikėja, tiek pati komuna sukelia keistus jausmus – iš vienos pusės žaviesi ta energija ir idėjomis, netgi simpatizuoji, kai privatumo nebelieka ir visi už viską atsakingi, o iš kitos – suvoki, kad miršta individualybė, laikas, skirtas sau ir kiti tik uždarai šeimai būdinga egzistencija. T. Vinterburgas sukūrė utopinį filmą, tiesa, netoli nutolusią nuo mūsų realybės, kuri verčia kažką paaukoti, kad būtų išlaikyta komuna. Filmas iš tos „bravo“ kategorijos, po kurio mintys pasilieka kadruose ir veikėjų žvilgsniuose.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karališkas romanas" / "A Royal Affair"

Sveiki visi,

Štai ir skandinavai pagaliau mums pateikė savo kostiuminę dramą „Karališkas romanas“ (A Royal Affair“ (2012). Nors danų režisierius Nikolaj Arcel savo kūrinį vadina labiau istorine drama, nei kostiumine, ir tikina, kad jam kur kas svarbiau buvo ne aukštuomenės manieros ir stalo serviravimas, bet būtent Danijos tuometinė tragedija, kuri buvo kaip opi žaizda visai Europai. Išties filmas sukėlė man didelių pamąstymų, nes būtent Lietuva yra panašioje sankryžoje, kai visuomenė tiesiog piktavališkai nenori šviestis ir nori įstatymais save apriboti ir bet kokios laisvesnės žmogaus teisių idėjos yra skelbiamos kaip „sugedusių vakarų propaganda“, būtent tuometiniai danai taip mąstė apie nutautėjusius prancūzus, Volterą bei Ruso.

Danijos karalystės aukštuomenės drama – nesveiko proto impulsyvus ir skandalingas karalius bei tyli, mąsli ir protinga iš Anglijos atvažiavusi naujoji karalienė, iš kurios atimamos visos laisvesnių idėjų knygos. Vienatvė ir pareigos, vyro skandalai ir priekaištai. Gal jos likimas nebuvo toks smarkiai kompleksuotas, kaip Marijos Antuanetės, kurą sunkiai pripažino prancūzų aukštuomenė, tačiau jaunutei Karolinai Matildai taip pat nėra lengva... Na, kaip ir pats pavadinimas jau byloja, tai kartu istorija ir apie skirtingų sluoksnių meilę, aistrą ir meilužius. Na, juk tais laikais interneto ir TV nebuvo, žinoma, kad intrigos buvo vienas iš gyvenimo malonumų ir azartų.

Kai kas sako, jog tai vienas iš sudėtingiausių ir realių dramatiškų istorijų žmonijos valdymo laikotarpiu. Galgi, bet kur kas man painesnė meilės ir giminystės istorija buvo britų filme „Karalienės sesuo“ apie seseris Boylen, nei čia. Nepaisant visko, filmas iš esmės vykęs ir ganėtinai įdomus. Žinoma, neapsieita be manieringumo ir kostiuminių dramų klišių, tačiau režisieriui kažkaip vargais ne galais pavyko išlaviruoti meilės istoriją ir visos karalystės pokyčių jausenas, skirti vienodai reikšmės herojams ir politiniams įvykiams, o tai parodo filmo daugiasluoksniškumą ir gebėjimą nevienpusiškai nupasakoti tuometinius Danijos įvykius. 

Negalėčiau pasakyti, kad skandinaviško tokio tipažo filmas labai jau skyrėsi nuo britų ar amerikiečių statomų kostiuminių-istorinių dramų, o ir pats nieko naujo galgi neišvydau – tos pačios intrigos, aistros, tik va, susipažinau su Danijos istorija, kuri iki tol buvo kiek nežinomesnė ir piešėsi vikingų ir barbarų spalvomis, filme – nieko panašaus. O šiaip filmas nėra prastas, jis nebanalus, netuščias, su aiškiais siekiais, mano akim jau atpažįstamais skandinavų aktoriais. Mano galva, tai sveikintinas darbas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela