Filmas: "Medžiotojai baltame lauke" / "Jakt" / "Hunters on a White Field"

 

Sveiki,

 

Šiemet Scanoramos festivalyje klasikinėje sekcijoje „Naujienos iš šiaurės“ pristatoma trileris apie vyrų pasaulį „Medžiotojai baltame lauke“ (šved. Jakt) (2024). Pamačiau anonsą ir aprašą, ir man iškart patiko. Tikėjausi įtempto ir tamsaus psichologinio trilerio, atskleidžiančio žvėriškąsias vyro puses unikaliomis konkurencingomis sąlygomis, tačiau gavau šiek tiek kitokį variantą.

 

Filmą režisuoti imasi švedų režisierė Sarah Gyllenstierna ir kalba ji apie vyrų (ne)draugystės pasaulį. Tai nėra klasikinis trileris. Veiksmas vyksta atokiame švediškame miškų vienkiemyje, kur automobiliu atvyksta du draugužiai pas trečiąjį. Naujokas nori išmėginti medžioklę, o labiau pažengę jo draugai lyg ir bando iš jo tyčiotis, „pakrikštyti“ susitepant krauju rankas. Vyrai vakare aristokratiškai geria vyną ir doroja medžioklės mėsas, o iš ryto vėl leidžiasi šaudyti ančių ir elnių, kol vieną dieną nė vienas nieko nenušauna. Galiausiai vyrams taip apsisuka smegenys, kad jie pradeda žaisti savo pačių gyvybėmis ir nustato taisykles, kaip jie vienas kitą medžios miške ir šaudys vienas į kitą tikromis kulkomis...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas gerai pastatytas, tačiau viskas abejotina arba neįtikinama iki galo. Vyrų režisieriai dažnai kaltinami, kad moteris jie savo kine pernelyg dažnai vaizduoja kaip kokias seksualias viliokes arba jau visiškas daugiavaikes matronas ir puodų verges. Režisierė pasuko truputį irgi feministiniu ir klišiniu rakursu – veikėjai absoliučiai pusdebilai, kuriems svarbu pakelti vienas prieš kitą savivertę, pasidemonstruoti, tapti medžioklės karaliais ir pasipuikuoti – žodžiu, įrodyti savo vyriškumo standartus, siejamus tradiciškai su brutalumu ir bebaimiškumu. Vyrai čionai staugia, išgėrinėja ir elgiasi kaip kokiame Holivudo standartiniame filme apie prisigėrusius sadistinius studentus, nejaučiančius pagarbos ir ribų. Galiausiai vyrukai prisižaidžia ir pyškina vienas į kitą kulkas, bet ne šiaip sau, bet taip, kad kitą dieną atsikėlę žaizdoti ir prakiurę, tiesiogine to žodžio prasme, jie vis tiek nenutraukia savo beprotybės. Klausimas kyla tik vienas – kodėl? Čionai prisiminiau „Bado žaidynes“, nes principas išgyvenimo labai paprastas – tai teikia adrenalino ir pažadina gyvasties impulsą. Dažniausiai vidutinio amžiaus vyrai visuomenėje prigesę, „įsisūdę“ į socialinius darbinius reikalus, mechaniškai atlieka savo veiksmus, o laukinėje gamtoje atsiveria išgyvenimo instinktas ir jis, nors ir žiaurus, tačiau leidžia pasireikšti panykusiems išgyvenimo prigimtiniams instinktams. Kiek tai susieta su lytiškumu ir hormonais – nežinau.

 

Galiausiai filmas kažkuo lyg ir rimtas, bet kartu turintis satyros poskonį. Pagrindinis veikėjas tikriausiai dėl prisiskintų nuodingų žolelių patiria psichodelinius reginius, atrajoja kažkokius vikšrus, tačiau kartu leidžiasi į girią žaisti mirties žaidimų. Nesu tikras, ar man filmas patiko, jis, sakyčiau, šiek tiek prailgo, nes tos įtampos, prie kokios trileriuose esame pripratę, nėra. Idėjinis filmo matmuo koreliuoja su pernelyg šabloniškais ir primityvokais vyrų charakteriais, todėl jų asmenybės dvelkia karikatūromis, nei žmogiškumu. Idėja lyg ir aiški – Žanas Žakas Ruso sakė „Atgal į gamtą!“, nes ten tampame tikri. Bet ar tikrai tas tikrumas pasireiškia būtent tokiu būdu, kaip tą iš savo reakcijų ir baimių bando išgauti šie vyrukai? Man kelia daug klausimų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Bloga nuo savęs" / "Syk Pike"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Norvegų režisierius Kristoffer Borgli šiemet tikrai man bus įsimintinas. Šių metų pradžioje žiūrėjau jo naujausią dramą „Sapnų scenarijus“ ir jis, nors ir ne šedevras, tačiau pateikė įdomių režisūrinių sprendimų. Tai buvo gana originali istorija, tad nusprendžiau dar kartą suteikti režisieriui šansą ir pažiūrėti jo skandinavišką filmą „Bloga nuo savęs“ (norv. Syk pike) (2022), iš kurios, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis. Maniau, kad gausiu kokį nors skandinavišką mistifikuotą detektyvą su siaubo trilerio elementais, tačiau nieko panašaus – gavau socialinę šiuolaikinę aktualią satyrą apie narcizus!

 

Filmas išties originalus, nes leido žiopčioti iš nuostabos, kadangi niekur dar nemačiau taip įdomiai išplėtoto probleminio narciziškumo. Pagrindiniai veikėjai – Signe ir Tomas yra didžiuliai narcizai ir laimingi jie jaučiasi tik tol, kol yra lygiaverčiai bendrininkai, kurie stengiasi iš visuomenės, tėvų, artimojo rato draugų gauti dėmesio, tačiau kai vienam itin pasiseka, Signė pasijaučia nebereikalinga, pamiršta. Iš tikrųjų toji Signė niekuo neypatinga, ji paprasta padavėja, dirba aptarnavimo sferoje ir jokiais talentais ar aistromis nepasižymi, išskyrus tuo psichiniu sutrikimu, kad jai žūtbūt reikia dėmesio. Per draugą ji užsisako rusiškų tablečių, kurios subjauroja jos kūną (tiesa, pasekmes ji žino, tai sąmoningas sprendimas) ir netrukus Signės sveikata labai pašlyja, tačiau kiek ji sulaukia artimųjų dėmesio, kai atsiduria ligoninėje! Netrukus jos subjaurotas veidas tampa populiarus, ji kviečiama į TV laidas ir iš savo bjaurasties ji sulaukia tiek gailesčio, kiek visada norėjo.

 

Iš vienos pusės filmas šlykštokas, nes Signės veiksmai akivaizdžiai rodo psichinio sutrikimo diagnozę, tačiau užuot sulaukusi ar prašiusi pagalbos ji įtvirtina savęs žalojimą dėl meilės trūkumo iš aplinkos. Jau tampa kliše sakyti, jog didžiąją sėkmės ir dėmesio energiją žmonės susirenka darydami ir filmuodamiesi beprotiškiausiose situacijose ir dėdami tą medžiagą į socialinius tinklus. Iš esmės toks dėmesio troškulys yra panašus į Signės diagnozę, o ką mes esame pasiryžę padaryti tokio, kad sulauktume patiktukų ir pripažinimo? Filmas iš esmės ir apie manipuliatyvią jaunąją kartą, kuri linkusi save įsprausti į aukos poziciją (dažnai net ne sąmoningai), kad gautų užuojautos ir nebūtų verčiami prisiimti atsakomybės. Filmas, aišku, perspaustas, nes visgi satyra, tačiau argi visuomenė ne pati užaugina tokius destrukcinius manipuliatorius? Kol prisistatinėjame viešai deklaruodami savo sutrikimus, mes aikčiojame iš nuostabos, kaip pranokti ir kaip baisiau pateikti savo triuškinančias patirtis, kad sulauktume pritarimo ir užuojautos. Panašiai kaip Signė traumas patyrusiame anoniminiame ratelyje pajaučia, kad netgi čionai daugiau dėmesio gauna tie, kurių šiurpesnės istorijos. Kai neturi tos baisios traumos (tavęs niekas neprievartavo, neprimušė, nereketavo, tavo namai nesudegę, neturi mirtinos ligos...) reikia susikurti savo viešąją traumos ir kančios istoriją, kad būtum matomas. Išties filmas nepaprastai aktualus, juk ši tendencija vis stiprėja.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sutartis" / "Pagten" / "The Pact"

 Sveiki,

 

Danai kuria filmus apie savo kultinius rašytojus! Viena iš tokių XX amžiaus pirmojoje pusėje buvo baronienė Karen Blixen, kuri ilgą laiką praleido Afrikoje, o grįžusi į Daniją parašė kultinę knygą „Iš Afrikos“. Beje, 1985 m. pasirodė labai sėkminga šios knygos ekranizacija „Mano Afrika“, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė garsioji Meryl Streep. Tačiau šįkart filmas ne apie šios knygos kūrimą, o apie rašytojos keistą sandorį su debiutuojančiu naujosios kartos rašytoju Thorkild Bjørnvig.

 

Filmas „Sutartis“ (dan. Pagten) (2021) pasakoja apie Karen Blixen, kuri kamuojama sifilio sukeltų kūno skausmų ir jausdama, kad gyvena paskutiniąją savo gyvenimo dekadą, sumano keistą avantiūrą – pasikviečia jauną ir perspektyvų rašytoją, kuriam pasiūlo keistą sutartį, supraskite, kad ji globos jo kaip rašytojo asmenybę, supažindins su garsiausiais to meto danų rašytojais, finansuos jo kūrybą, tačiau jis turįs besąlygiškai paklusti. Savotiškas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ be erotinio prieskonio. Žinoma, kad jaunasis Thorkildas negali atsisakyti ir jis pasiryžta avantiūrai, tačiau netrukus suvokia, jog jam reikia ne tik taikytis prie baronienės reikalavimų t. y., būti valdomam ir formuojamam, bet ir aukoti savo mažamečio sūnaus bei žmonos santykius...

 

Filmas toks keistas, beveik mistinis. Karen ir Thorkildo santykiai perteikti tokie nenatūralūs, kad šiurpina tų santykių priklausomybė. Kas toji Karen ir ko jai reikia iš jaunojo rašytojo? Vėliau sužinome, jog ji ieško savo dvaro įpėdinio t. y., pagal jos įsivaizdavimą išugdytą jauną ir potencialų meno kūrėją. Anot baronienės, Thordkildui reikia būti nuotykių ieškotoju, atsisakyti iš dalies šeiminės idilės, ramybės ir įsimylėti, keliauti, klysti ir vėl keltis, nes tik toks menininkas sugebės kurti gerą literatūrą. Baronienei atrodo, jog ji gali manipuliuoti ir kurti savo pačios atvaizdą, nors pati jau sena, ligota ir toli gražu nėra labai laiminga, tačiau ji suvokia, jog tai kaina, kurią sumokėjo už savo žinomumą. Filmas iš esmės pasakoja apie menininko asmenybės ir gyvenimo būdo dvilypumą ir apie tai, kad neįmanoma kito „pajungti“ laisva valia ir „užsiauginti“ kaip vergą. Karen nepasisekė, kad Thordkildas visgi buvo ramus šeimos žmogus, ramus rašytojas, kuris nori suderinti kūrybą su šeiminiais įsipareigojimais.

Filmas teatralizuotas, baronienė perteikta itin charizmatiškai, o ją suvaidina danų aktorė Birthe Neumann. Jau vien dėl jos vaidybos filmą galima žiūrėti ir mėgautis. Visgi istorija tokia sunkiai įtikinama, nors ir paremta tikra istorija. Vėliau Thordkilas išleis apie šiuos santykius knygą, aišku, savaip viską apdailindamas, galgi net mistifikuodamas, ir pagal šią knygą bus pastatytas filmas. Šiaip žaviuosi danų kinu, o „Sutartis“, nepasakyčiau, kad labai nustebino, gal tik kėlė tam tikrą nuostabą, jog apskritai įmanomi tokie santykiai. Bet kai esi jaunas ir nori kurti kaip išprotėjęs, o vienintelė galimybė yra globa, kitaip sakant, užsiimti šiek tiek prostitucija ir parsiduoti yra irgi išeitis. Filmas ir baigiasi faustiškai, galiausiai jaunasis rašytojas suvokia, jog šioji šėtoniška sutartis, prarandant savo laisvą valią kurti save patį, priveda prie savęs neigimo ir kančios, todėl viskas baigiasi kaip Gėtės filosofinėje poemoje – Thordkildas grįžta į savo socialinį luomą ir derina kūrėjo ir šeiminį gyvenimą lyg nieko ir nebūtų atsitikę.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Svaigulys" / "Eld & lågor" / "Swoon"

 

Sveiki,

 

Švedų filmą „Svaigulys“ (šved. Eld & lågor) (2019), kurį galėjote pamatyti kino festivalyje Scanorama, o vėliau ir LRT rubrikoje „Elito kinas“, yra tai, ką galima pavadinti europietišku Holivudu, o gal netgi skandinavų Holivudu. Filmą režisavo Måns Mårlind, kuris turėjo aiškią viziją – kontrastingai vaizduoti švedų Antrojo pasaulinio karo išvakares t. y., dvi iš tikrųjų šalia viena kitos gyvenusias šeimas, kurios plėtojo atrakciono parko verslą. Ši istorija paremta tikra istorija ir vaizduoja, kaip susidarė iš priešų sąjunga ir santuoka, tačiau filmas tiek nublizgintas, kad tikriausiai belieka tik toks istorijos nuotrupos, pavirtusios pasaka.

 

Atmetus istorinius kontekstus, galima sakyti, kad filmas kaip koks švedų „Mulen Roužas“, savitai išpuoselėtas ir spalvingas karnavalas, koks tik begalimas kine su specialiais triukais ir kompiuterine grafika. Tokį kiną Europoje kuria retkarčiais nebent britai, žinoma, dažnai su amerikiečių pagalba. Filme vaizduojama meilės istorija iš esmės yra ta pati „Romeo ir Džuljetos“ istorija. Dvi mirtinai susipriešinusios šeimos kaišioja dėl verslo viena kitaip pagalius į ratus, o prasidėjusi Hitlerio invazija į Europą sparčiai prastina atrakcionų verslą. Tai tarsi Kapulečių ir Montekių istorija, kaip minėjau, perteikta „Mulen Roužo“ spalvomis, viskas labai sąlygiška r labai dekoruota. Atrodo, jog stebime žlungantį verslą, kurį bando išsaugoti abi šeimos, o toje tragedijoje užgimsta tarp jaunosios kartos nauja meilė. Tiesa, sunkiai įmanoma, nes Nini serga bipolitiniu sutrikimu ir dažnai pasineria į chronišką depresiją, o mylimojo motina primeluoja ir atitolina sūnaus laimę. Žodžiu, tikra klasika.

 

Visgi, kad ir kaip bepažiūrėsi, filmas nuotaikingas, jis laikosi dėl kruopščiai sukurto dekoratyvinio vaizdinio. Mintys, jausmai ir net problemos perteikiamos Volto Disnėjaus spalvomis, ryškinant karnavalo kultūrą. Svarbiausia be meilės yra ir dingstantis karo metu žmonių džiaugsmas, šeimos verslo išsaugojimas, kai nebegali atrakcionai konkuruoti su Europą apėmusiu siaubu. Savotiškas miuziklo „Burleska“ (2010) verslo išsaugojimo motyvas. Visgi daug gražių filme niuansų, klišės ir lėlių namelio efektas pasirinktas tyčia kaip forma perteikti svaiguliui t. y, visų pirma, meilės istorijai, kuri absoliučiai teatralizuota pagal standartus.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viltis" / "Håp" / "Hope"

 

Sveiki, filmų gerbėjai,

Prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodytas (kaip tik per karantino įkarštį!) švedų režisierės Maria Sødahl filmas „Viltis“ (šved. Håp) (2019) liko už mano matytų filmų borto, nes nebetilpo į repertuarą, tačiau nepalioviau galvoti, jog prasprūdo išties geras ir subtilus skandinaviškas reginys. Puiku, kad kai kuriuos filmus parodo LRT, arba vėliau galima legaliai pasižiūrėti per kino platformą, tad nepraleidau šio reginio ir susigrąžinau tai, kas buvo pražiūrėta.

Švedų filme „Viltis“ pasakojama jau Holivude nuvalkiota, nusaldinta ir visaip kitaip perteikta istorija apie žmogų, sergantį vėžiu, kai artimieji atsisveikina su mirštančiuoju ir patiria atsisveikinimą ir išsiskyrimo graudulį. Tiesą sakant, nebekenčiu tokių filmų, visi man jie vienodi, pritrenkiamai nusaldinti ir pabodę (labai džiaugiuosi, jog paskutiniuoju metu Holivude tokie filmai atslopo), tačiau visgi „Viltis“ siūlo ir kiek kitokį variantą. Mišrioje skandinaviškoje šeimoje netikėtai moteris sužino, jog jos galvoje atsinaujino metastazės ir nebėra jokios galimybės pasveikti, o ant nosies Kalėdos, gimtadienis, Naujieji metai, kada nesinori vaikams ir artimiesiems sugadinti švenčių, tačiau pasaulis verčiasi akimirksniu. Pagrindinė veikėja Anja vartoja slopinančius hormoninius vaistus, kurie veikia jos elgseną, todėl prasiveržiantys emociniai priepuoliai skaudžiai kerta jos ilgalaikiam gyvenimo partneriui Tomui.

Toli nuo Holivudo saldėsių ir romantikos – pirmiausia norisi pasakyti apie šį filmą būtent tai. Labiausiai filme jaudina spontaniškas Tomo pasipiršimas Anjai, kuri paveikta ilgų metų nesantuokos, užgyventų vaikų, iš pradžių sutinka už jo tekėti pas ligoninės kunigą, tačiau beveik kiekvienoje scenoje išryškėja abejonė, ar Anjai reikia tos santuokos, nes toli gražu ilgamečiai partneriai nėra tobuli, o Anja savo vyrui turi nemažai pretenzijų. Anjos draugė ir vaikai sutrikę, išryškėja atskirtis tarp biologinių Anjos vaikų ir Tomo iš pirmosios santuokos.

Įdomu stebėti Tomo tylią reakciją, kaip jis sugeria visas dėl preparatų poveikio prasiveržiančias Anjos nesąmones, priekaištus, erzelį, agresiją ir tuo pačiu kantriai išlikti su ja kartu iki paskutiniosios minutės, kai Anja atsiguls smegenų operacijai. Tai tylia erozija ir kartu nenutrūkstama kantrybe bei dvasine ištikimybe grįsti psichologiniai išbandymai, perteikti ribinėse gyvenimo situacijose. Skandinavų aktorė Andrea Bræin Hovig padarė nuostabų darbą, tą patį galima pasakyti ir apie švedų kino veteraną, atskirą aktorių dinastiją pradėjusį Stellan Skarsgård, kurio visi trys sūnus užkariavo Holivudą. Filmas neerzino dėl savo temos, priešingai – pagaliau sukurtas šia tema nuosaikus, gyvenimiškas filmas, kuris išbando veikėjų santykius taip, kaip tik gali dramatiškiau, bet nenuvažiuojant visiškai į lankas be iliuzijų, o žiūrovui įdomu stebėti netobulus žmones, bandančius gelbėti(s) taip, kaip išmano geriausiai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukiniai vyrai" / "Vildmænd"

 

Sveiki,

Danai seniai pagarsėję kaip gerų ir provokatyvių filmų kūrėjai, tad kasmet pirmiausia kino festivaliuose dairausi daniško kino, nes retai kada nuvilia. Scanoramoje pristatyta Thomo Daneskovo komedija „Laukiniai vyrai“ (dan. Vildmænd) (2021) žadėjo skandinaviško juoko valandas, tačiau tikriausiai reikia būti absoliučiai skandinavu, kad pajustum visas šio filmo subtilybes.

Istorija pasakoja apie savo žmoną ir dvi mažametes dukras palikusį daną Martiną, kuris ima klaidžioti Norvegijos kalnuose, apsigaubęs pirmykščio žmogaus kailių imitacijomis. Pavargęs nuo pernelyg patogaus gyvenimo, reiklios ir erzinančiai rūpestingos žmonos Martinas leidžiasi į vyrišką išbandymą kalnuose, nes žmogus pamiršo, ką reiškia vyriški išbandymai, medžioklė ir gamta. Tačiau lepūnui ir civilizacijos išnešiotam Martinui gamtoje ne ką geriau, jis simuliuoja, todėl paslapčia vis tiek naudojai išmaniuoju, apiplėšia degalinę, nes neįstengia susimedžioti maisto. Galiausiai jis miškuose susipažįsta su kontrabandininku, kuriam susiuva sužalotą koją, abu jie bėga nuo policijos į laukinių vikingų kaimelį, ieškodami laisvės ir laukinio gyvenimo...

Pradėkime nuo to, kad filmas absoliuti vyriškumo išbandymo parodija. Šiuo metu itin klesti hipsteriškos vyrų grupės, kurios siūlo įvairius tautinio tradicinius išbandymus (maudynes eketėje, jėgos pratybos, grupines vyrų meditacijos...), Vakarų pasaulyje, o jau ir Lietuvoje vis labiau populiarėja vyriškos terapijos, kuriose kalbama apie profilaktinį atsiskyrimą nuo moters ir vaikų savo dvasinei sveikatai stiprinti, pabūti, kitaip sakant, su berniukais.

Martinas tikriausiai ilgėsi to ryšio, todėl jo atsiskyrimas ir išėjimas į gamtą turėjo būti įkvėptas tikriausiai tų pačių vyrų herojų, kuriuos matome dokumentikoje, kurie organizuoja asmeninius išbandymus (prisiminkime mūsų Aurimą Valujevičių), tačiau Martinas nusipenėjęs jautruolis, kurio ketinimai ir išbandymai šioje istorijoje tampa smagia tokių siekių be pasiruošimų parodija. Iš vienos pusės filmas šmaikščiai juokauja iš kultūrinių danų ir norvegų subtilybių, o iš kitos pusės rodo suglebusio ir suvaikėjusio (net sukvailėjusio) vyro karikatūrą, kuri tampa linksma pramoga šiuolaikiniam žiūrovui, kuris bent kartą mynė su dviračiu lygiais išasfaltuotais Lietuvos takeliais ir pusę metų jautėsi dėl to žygio šį bei tą gyvenime nuveikęs, nes galėjo numintais kilometrais pasidalyti socialiniame tinkle.

Filmas, nors kartais perdėtai absurdiškas, tačiau gana taikliai išjuokia mūsų sureikšmintas pastangas keisti gyvenimo tėkmę drastiškais būdais, kuriuos ryžtamės daryti prisižiūrėję Netflix serialų apie vikingus arba super didvyrius ir įtikėję, jog mums taip pat lengvai seksis kaip ir fiktyviems multiplikacinio pobūdžio serialo veikėjams. Aišku, banaliausia ir neįdomiausia filmo dalis visgi buvo tas hašišo prekeivis, kriminalinė bėgimo ir susišaudymo linija, kuri labai popsiškai suvynioja socialinio liguisto hipsterio tėčio pakrikimą į pernelyg holivudinę kriminalinę formą. Vis tik tai savito kolorito komedija, kuri nepretenduoja visiems patikti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Metų pilietis" / "Kraftidioten"

 Sveiki,    

Išilgusiems rimto skandinaviško kino iš dalies galėčiau parekomenduoti Hans Petter Moland režisieriaus juodosios komedijos dramą-trilerį „Metų pilietis“ (norv. Kraftidioten) (2014). Bet tik iš dalies, nes tai filmas vienas iš tų, kuris ganėtinai žiaurus, šiaurietiškai šaltas ir jame veikia trileriams būdingi įvykiai. Istorija pasakoja apie metų garbės pilietį, sniego kelių valytoją Nilą, kuris vieną dieną gauna žinią, jog stotyje rastas jo sūnaus lavonas, perdozavęs narkotikų. Nilas įsitikinęs, kad jis pažinojo sūnų ir šis niekada nieko panašaus nevartojęs, tačiau palūžęs ir vos nenusižudęs tėvas visgi susizgrimba, kad jeigu mirti, tai mirti atkeršijus žudikams. Nilas pamažu prisikasa prie įtakingo narkotikų prekeivio, bet ar jam užteks jėgų jį nugalėti?

Filme pasirodo bene garsiausias pasaulyje švedų aktorius Stellan Skarsgård, kurio visi sūnūs daugiau ar mažiau tapo Holivudo žvaigždėmis. Čia jis kaip visada užtikrintai perteikia sunaikinto vidinio tėvo dramą, tačiau filmas labiau makabriškai orientuojasi ne į dramą, o, sakyčiau, saikingą šiaurietišką „tarantinišką“ pasakojimą, kuriame žmogiškumą netekusiems žmonėms belieka tik galios žaidimo taisyklės ir pinigai. Iš esmės filmo struktūrą nesunku nusakyti, nes ji sukurta užrašų knygutės (ką privalau nužudyti) principu, tad belieka tik laukti, kada išaiškės finalas.

Ne ką keistesnis ir blogiečio Ole vaidmuo, kurį atliko Pål Sverre Hagen. Pastarasis perteiktas kaip karštakošis, infantilus ir bukas cholerikas, kuris daro staigius ir pavojingus sprendimus ne dėl to, kad tokio būdo, o, atrodo, kad yra per bukas apskritai daryti strategijas. Žiūrėjau aš visą filmą į jį ir vis galvojau, kaip tokio būdo bernelis tapo tokio pavojingo verslo šeimininku, juk jam paprasčiausiai pernelyg mažai smegenų, bet dėl to filmas dar įdomesnis, nes netipinis sugedęs blogiukas iš tikrųjų pagyvina šį šiaurietišką filmą. Visumoje nepasakyčiau, kad istorija kažkuo ypatinga ir išskirtinė, filmas tikriausiai (bent jau man) greitai pasimirš, bet nepaisant visko, tai europietiškai sukaltas trileris, kuris skiriasi savo atmosfera ir pateikimu nuo Holivudo, tad pažiūrėti bent kartą ir nesigailėti dėl tuščiai išvaistyto laiko, manau, galima, nors visgi labiau rekomenduočiau to paties režisieriaus kur kas šaunesnę ir įdomesnę „Vogti arklius“ ekranizaciją.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Įkaitai laive" /"Kapringen" / "A Hijacking"

Sveiki,

Žiūrėdamas danų režisieriaus Tobias Lindholm filmą „Įkaitai laive“ (dan. Kapringen) (2012) nenustojau galvoti apie geriausius danų kino perlus, kuriuos teko matyti per pastaruosius dešimt metų. Šis režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius prisidėjo prie ne vieno puikaus danų kino projekto, tačiau pats režisuoja ne taip jau ir dažnai. Tai antrasis matytas jo darbas ir jis šiek tiek mane nuliūdino, nes tikėjausi šio bei to daugiau nei vien tik įkaitų dramos laive.

Prisimenat tuos laikus, kada prieš 10 ir daugiau metų Indijos vandenyne, prie Afrikos krantų, siautėjo Somalio piratai, kurie grobdavo laivus, o vėliau prašydavo išpirkos? Šioji istorija būtent iš šios epochos ir ji pasakoja ilgą danų krovininio laivo dramą, kuri filme tęsėsi daugiau nei 100 dienų. Iš tikrųjų istorija, kad ir kokia atrodytų žmogiška, visgi fokusuojamasi ir į verslininko asmenines ambicijas. Žymus magnatas bendradarbiauja su šios srities specialistu, kuris patarinėja derybose su piratais, derinamasi dėl kiekvieno milijono. Tiesą sakant, filmas bando sufokusuoti esminę problemą: kiek ambicingam ir emocingam verslininkui yra svarbūs pinigai ir kiek jo pagrobti darbuotojai? Kita istorijos pusė yra piratų su pagrobėjais gyvenimas laive, o ten santykiai gana „banguoti“. Atrodo, pagrobėjai susidraugauja su užpuolikais, tačiau netekę kantrybės gali padaryti bet ką. Baisios sanitarinės sąlygos ir alinančios ilgos derybos nieko gero nežada ir tik laiko klausimas, kuri pusė pasiduos.

Man, mačiusiam ne vieną aštraus trilerio siužeto filmą apie įkaitų dramą, ši susižiūrėjo be didesnės intrigos. Galbūt tikėjausi, kad danų kino mokykla atitolins nuo holivudinės receptūros, pavyzdžiui, kaip gerai pavyko sukalti tam pačiam režisieriui militaristinę dramą „Karas“ (2015), pastarasis mane įtraukė psichologiškai, buvo įdomesnės kompozicijos, o „Įkaitai laive“ žiūrėjosi kaip holivudinės kalvės produktas. Visgi neatimsi vieno, jog pabaiga filmo, kai piratas išplėšia iš veikėjo brangų kryželį ir paleidžiama pirmoji kulka, nustebina ir tai tikriausiai geriausias viso filmo akcentas, ir gana gyvenimiškas: iki tikslo ir laisvės lieka tiek nedaug, vos vienas plaukelis, bet tam tikra sentimentali klaida gali kainuoti visą gyvenimą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Blogiausias žmogus pasaulyje" / "Verdens verste menneske" / "The Worst Person in the World"

 

Sveiki,

Norvegų režisierius Joachim Trier man asmeniškai nėra svetimas kaip kūrėjas. Periodiškai matyti jo darbai kėlė pačius įvairiausius jausmus. Štai terorizmo tema draminis lipdinys „Garsiau už bombas“ (2015) įsiminė dėl aktorės I. Huppert, o mistinis ir tamsus LGBTQ prieskonių turintis „Telma“ (2017) dėl skandinaviškos mistinės atmosferos. Naujausias režisieriaus darbas „Blogiausias pasaulyje žmogus“ (norv. Verdens verste menneske) (2021) daugelio laikomas geriausiu režisieriaus darbu, o Kanų kino festivalyje pagrindinė aktorė, (kuri man visą filmą buvo amerikiečių aktorės Dakotos Johnson kopija), Renate Reinsve pelnė geriausios aktorės titulą.

Filmas pasakoja apie trisdešimtmetę moterį Juliją, kuri vis dar savęs ieško. Per dešimtmetį, kada paprastai žmonės ne tik pasiekia brandą, bet jau sukuria ir šeimą, ji, atrodo, vis dar ieško, nuolat keičia studijas, veiklos kryptis, nėra pastovi santykiuose, yra linkusi flirtuoti, leistis į nuotykius ir šiaip gyventi dinamišką „čia ir dabar“ gyvenimą. Iš esmės tai šių laikų naujosios kartos moteris, kuri nebenori įsipareigojimų, gimdyti ir rūpintis kitais, ji nori patirti gyvenimą, bet didžiausia Julijos problema, kad ji nelabai jaučiasi patenkinta savo nestabilumu, jai trūksta gyvenimo įprasminimo, tačiau tradiciniai šeiminiai įsipareigojimai ją baugina, nes tokiu būdu ji praras savo laisvę. Šis aktuali tikrovė persipynusi su feminizmo kai kuriomis idėjomis, kad moteris nebūtinai turi gyvenime tapti motina... Žodžiu, probleminė ašis labai aiški, žiūrint į Juliją, tampa aišku, kokio tipažo ji persona, o visa likusi istorija, kaip ji blaškosi tarp vyrų, visgi man priminė amerikiečių romantinius filmus, tik norvegų režisierius slysdamas per šio žanro kanonus lyg per slalomą bando išvengti štampų ir klišių. Ir jam, sakyčiau, pavyksta tą padaryti per gyvai perteiktos veikėjos netikėtus pasirinkimus, pavyzdžiui, kaip Julija įsmunka į vakarėlį, susiranda vyruką, su juo apsvaigę eina į tualetą ir paeiliui vienas kitą stebi besišlapinant.

Vienas netikėčiausių dalykų šiame filme yra vietomis panaudotos holivudinės stilizacijos, pavyzdžiui, labai netikėta ir makabriška grybukų sukelta haliucinacija, arba tai, kaip veikėja sustabdo pasaulį, kad galėtų nueiti į kavinę pas savo meilužį... Galiausiai pabaigoje panaudojamas senas geras triukas – veikėjas Akselis miršta nuo vėžio, o veikėja turi priimti sprendimą dėl motinystės. Ar Juliją mirtis ir atsakomybės priėmimo galimybė subrandins kaip „normalų“ socialų žmogų, ar ne? Ar visi turi būti normalūs, žinoti, ko nori iš gyvenimo, kurti šeimas? Ar galima visą gyvenimą taip ir nežinoti, kam esi skirtas, blaškytis ir kaupti trumpalaikes eksperimentines patirtis, prie nieko pernelyg neprisirišant? Tai tokia Julijos hipsterinė dvasia, gyventi tarsi dėl savęs, bet iki galo nebūti patenkintai. Nežinia, ar būtų geriau, jeigu ji taptų motina... Manau, tokių asmenų mūsų tikrovėje rasime ne vieną, tai tarsi kartos savotiškas bruožas, kurį nesunkiai ir pats savyje atpažinau (bent jau tam tikrus elementus). Visgi filmas pernelyg nenustebino, žiūrėjosi be didesnės aistros, tarsi truputį pagerinta melodrama su gyvai perteikiamu aktorės vaidinimu ir vykusiu feministiniu aktualizavimu. Sakyčiau, filmas subalansuotas gurmanams ir masiniam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tuvė" / "Tove"

 Sveiki,

 

Suomių režisierė Zaida Bergroth Scanoramoje pristatė garsios suomių-švedų rašytojos, iliustratorės ir dailininkės Tuvės Janson (Tove Jansson 1914-2001) biografinį filmą „Tuvė“ (suom. Tove) (2020), kuris skirtas besiformuojančios menininkės gyvenimo etapui. Kai aną vakarą žiūrėjau švedų-danų filmą „Astridos Lindgren jaunystę“ (2018), beveik buvau tikras, kad kažkuo anas filmas bus panašus į „Tuvę“, tačiau kažkiek klydau.

 

„Tuvė“ filmas mane absoliučiai nustebino, nes jis LGBT indekso filmas, o rašytoja visą savo gyvenimą kaip menininkė nuo pačių artimiausių savo draugų neslėpė, jog ją traukia moterys. Filmas mus nukelia iškart į Antrojo pasaulinio karo pabaigtuves, kada pasidalijęs pasaulis ir Suomiją varginęs Žiemos karas su Rusija galiausiai baigėsi. Jauna moteris Tuvė bando tarp vyrų dailininkų impresionistų pelnyti pripažinimą, tačiau nesilaikydama tėvo dailininko primestų standartų, ji taip ir nesulaukia nei stipendijos, nei pripažinimo iš menininkų luomo. Iš vienos pusės dėl to, kad ji moteris, o iš kitos, kad kitokia. Galiausiai, gyvendama skurdžiai dideliame bute, ji vienu metu susitikinėja su vyru ir vienoje parodoje su sutikta įspūdingo stoto lesbiete režisiere Vivika. Netrukus Tuvė patiria išdavystę, o kad prastumtų nelaimingas gyvenimo dienas, ji vis labiau paišalioja į paraštes išgalvotus veikėjus, kuriuos vadina Troliais Mumiais. Tikriausiai nė pati neįtardama, kad vieną dieną šie „nerimti dalykai“ taps jos ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir padarys ją viena žymiausių karikatūrišių ir knygų vaikams autore pasaulyje.

 

Priešingai, nei „Astrida Lindgren jaunystė“, šis filmas atskleidžia LGBTQ moterų menininkių padėtį Skandinavijoje iškart po Antrojo pasaulinio karo. Tuvė absoliučiai meninės prigimties asmenybė, kuri nuo mažens siekė eiti tėvo pėdomis, todėl jos gyvenimo pažiūros negaubia puritoniški tėvų reikalavimai, nėra kaltės ir religinio potrauminio jausmo. Be to, Tuvę galima laikyti laisva bohemos atstove, kuri aistringai bando kurti ne tik savo kūrinius, bet ir savo gyvenimą. Ne kartą, žiūrėdamas šį filmą, pagalvojau, jog tai savotiška Skandinavijos Frida Kahlo, gyvenusi panašiu laikotarpiu, patyrusi moterų meilę ir meninį savitumą, nepritapimą. Žiūrint tokius filmus kaip „Tuvė“, nesunku susikurti asmenybes autoritetus, žavėtis ir toliau kurti mitus apie jų gyvenimo būdą, tačiau tikriausiai gyvenimas yra kur kas paprastesnis ir pilkesnis, nei toks spalvingas filmas. Bet kokiu atveju, filmui pavyko sukurti ir perteikti tą nematomą ir, sakyčiau, kiek pagražintą menininkės gyvenimą, apie kurį ilgą laiką plačiai negalėjome dėl savaime suprantamų priežasčių kalbėti.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Astridos Lindgren jaunystė" / "Unga Astrid"

 

Sveiki,

 

Keista, kad iki šiol mūsų nepasiekė filmai apie legendinė vaikų rašytoją Astrid Lindgren, tačiau baigiantis antrajam šio amžiaus dešimtmečiui, regis, skandinavai atsitiesė ir suskubo sukurti net du filmus apie garsiausias vaikų rašytojas: „Tuvė“ (2019) apie Tove Jansson ir „Astridos Lindgren jaunystė“ (sved. Unga Astrid) (2018) – pastarąją pirmiausia ir nusprendžiau pasižiūrėti. Filmą režisavo danų režisierė Pernille Fischer Christensen, dirbdama su švedų, danų ir norvegų garsiausiais aktoriais. Tas, kas nepraleidžia naujienų iš Skandinavijos per Scanoramą, manau, ne vienas veidas ar aktorius bus atpažintas šiame filme.

 

Filmas pasakoja apie Švedijos provincijoje religingoje daugiavaikėje šeimoje gyvenančią Astrid Ericsson (mergautinė pavardė). Kurį laiką mes stebime Astridą šešiolikmetę, primenančią Pepę Ilgakojinę su dviem kasytėm, kuri išdykauja ir pernelyg dažnai yra nepaklusni ir pasižyminti berniokiškumu. Galiausiai imlų mergaitės būdą pastebi vietos laikraštis, į kurį ji pakviečiama dirbti, o ten netrunka įsivelti į meilės romaną su gerokai vyresniu, vaikus turintį ir neišsiskyrusiu redaktoriumi. Nuo jo šešiolikmetė Astrida susilaukia sūnaus ir viskas pamažu ima panašėti į baisiausią jaunos merginos gyvenimo košmarą. Prisiklaususi vyro pažadų, ji iškeliauja į Daniją ir ten pagimdžiusi palieka naujagimį, o namuose dėl religingų tėvų yra priversta meluoti, kad ji mokosi užsienyje. Sunkus jaunos ir naivios merginos gyvenimas verčia kuo greičiau subręsti ir pamiršti mergaitiškus žaidimus. Galimas daiktas, kad vėliau tai turės įtakos ir busimiems rašytojos romanams, apsakymams vaikams. Ankstyvi suaugusiųjų sunkumai suformavo jautrią, empatišką ir kartu atsakingą merginą, kuri nepalieka savo sūnaus Danijoje, o po trejų metų parsiveža vaiką, nepaisant to, ką aplinkiniai pasakys. O netrukus susipažįsta su savo pirmuoju vyru Lindgrenu, kuriems, deja, nelemta ilgai gyventi drauge, nes 1951 m. vyras miršta, tačiau toji istorija nebeparodyta filme...

 

Manau, tai svarbus filmas, perteikiantis menkai kam žinomus faktus apie A. Lindgren jaunystę. Filme vaizduojanti mergina tikrai išgyveno neeilinius sunkumus, tačiau tikriausiai dažna mergina kiekvienoje giminėje tuo metu turėjo panašios patirties, nes turėti nesantuokinį vaiką ir dar šešiolikos, kai jauti tėvų spaudimą, motinos atšiaurumą ir turi slėpti kelionėje savo „padėtį“, ne vieną merginą traumavo. Labai panašiai išgyveno daugelis airių merginų, kurios buvo priverstos slapstytis ir meluoti dėl visuomenės spaudimo ir reputacijos.

 

Nepaisant šios tragedijos, manau, šis filmas vykęs dėl savo gyvumo, kurį sukūrė pagrindinė švedų-danų aktorė Alba August, pasinėrusi visomis išgalėmis į šį žaižaruojantį ir įvairias charakterio spalvas atskleidžiantį vaidmenį. Sunku pasakyti, ar tokią Astridą įsivaizdavau, ir apskritai, ar aš įsivaizdavau. Daugelis iš mūsų tikriausiai ją prisimena jau pagyvenusią vaikų rašytoją, duodančią retus interviu iš savo namų Stokholme. Šiemet, 2022 metų sausio 28 dieną, sukako 20 metų, kai autorė mirusi. Nors filmas neperžengia ir neanalizuoja literatūriškos Lindgren pusės, galima iš filmo nemažai spręsti, kad sunkus gyvenimas ir ankstyva motinystė tampa ne tik gniuždančiu gyvenimo išbandymu, bet ir stiprybę suteikiančiu patyrimu, kuris vienaip ar kitaip turės įtakos autorės kūrybiniam gyvenimui. Filmas charizmatiškas, kiek holivudiškai skandinaviškas, bet susižiūrėjo tikrai gerai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas (trumpametražis): "Pasiruošk su manimi" / "Get Ready With Me"

 

Sveiki,

 

Tokių trumpametražių filmų kaip švedų režisieriaus Jonatan Etzler „Pasiruošk su manimi“ (angl. Get Ready With Me) (2018) nepamatau daug. Vengiu trumpametražių dėl paprasčiausių priežasčių, o ypač dėl stereotipų, kad „ką čia per pusvalandį galima spėti įsijausti ir apmąstyti?“. Tačiau kaskart tais retais atvejais įsitikinu, kad be reikalo. Prieš pat Kalėdas LRT išleido tris trumpametražius, skirtus jaunimo pasaulio problematikai perteikti ir vienas iš buvo „Pasiruošk su manimi“ (Kurį laiką filmas dar bus talpinamas ČIA, todėl galite pasižiūrėti).

 

Filmas puikiai tinka klasės valandėlei, pilietiniam ugdymui, literatūros pamokoms, gilesnėms ir aktualesnėms diskusijoms apie nuolat technologijų veikiamą jaunuomenę. Istorija filme pasakoja apie mokinę Vendelą, kuri turi savo asmeninę portalą YouTube kanale ir svajoja, kaip ir daugelis pradedančiųjų mėgėjų influencerių, apie armijas sekėjų ir komentatorių. Jaunoji Vendela per pamoką pristato mokytoją Luką sujaudinusį ir šokiravusį vaizdo įrašą apie tai, kaip reikia taisyklingai persipjauti venas. Mokytojas jaunystėje pats tuo užsiėminėjo, todėl besąlygiškai ima išgyventi dėl mokinės, beldžiasi į jos namų duris, seka jos profilį, pats nesuprasdamas, kad tampa tik menkos savivertės, bet internetinės sėkmės besivaikančios naujos kartos manipuliatorės auka.

 

Filme scenos „susluoksniuojamos“ gana šokiruojančiais probleminio kartų elgesio išsišokimais, kuriuose randasi nemažai mūsų tikrovės. Režisierius taip pat scenas bando sujungti simboliais (kruvini beržai, per religines giesmes norinčią nušokti mokinę), tačiau filmas didžiąją savo dalimi gana tikroviškas ir įtikinamas. Silpnų nervų pedagogas trokšta apsaugoti ir ginti, o nekaltą aukos avele apsimetusi mergioti iš jo pasipelnyti socialiniuose tinkluose. Šiuolaikinis medijų dėmesio troškulys verčia net pilkiausiuosius griebtis kraštutinumų dėl populiarumo, nes kitaip nesi įdomus niekam. Naujas žmogaus tikrovės vertės ir pripažinimo matas nebėra nauji Dolce and Gabana bateliai, tai persikėlė į internetą: kuo gali sudominti šokiruodama(s) aplinkinius savo vaizdo įrašais?

 

Šiaip filmas stiprus dėl savo aktualijų. Kad ir kaip bežiūrėtumėte (jautresnį gali ir šiek tiek šokiruoti), filme galime ieškoti ne tik socialinių tinklų elgseną formuojančių faktorių, veikiau tai tik rezultatas. Galima analizuoti veikėjos santykius su motina (ji sudaužo telefoną, bet ir vėl nuperka naują, kad mergina kartotų tą patį), galima diskutuoti apie pedagogo tinkamą elgesį (kodėl jis elgiasi šitaip? kodėl nesikreipė į tos srities specialistus? Kodėl joks suaugęs nevertino patyčių iš mokytojo ir t. t.). Galima kalbėti apskritai apie tapatinimąsi su trauma ir šiuolaikinio jaunimo antipatijos jausmą žmogiškiesiems dalykams... Šiaip vertas pusvalandžio filmas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Čia galite originalo kalba peržiūrėti visą filmą (su angliškais titrais).

 

Jūsų Maištinga Siela