Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vogti arklius" / "Ut og stjæle hester" / " Out Stealing Horses"

Sveiki,

 

Apie skandinavišką literatūros perlą Per Petterson romaną „Vogti arklius“ lietuviškai sužinojau jau tada, kai knygos tiražas iš parduotuvių buvo išnykęs, o senų knygų knygynuose jau nebesurandama retenybė. Nepaisant visko, nusprendžiau nelaukti kokio nors stebuklingo naujo tiražo, o iš tikrųjų pasižiūrėti, kaip šioji knyga ekranizuota norvego Hans Petter Moland „Vogti arklius“ (2019) (angl. Out Stealing Horses). Pastarasis filmas rodytas Scanoramoje ir yra legaliai prieinamas mokomoje kino platformoje.

 

Šioje neeilinėje ir tikrai daug režisūrinio talento įdėtoje dramoje pasakojama apie vieno senuko sugrįžimą į vieną iš Norvegijos kaimų. Čia jis susitinka su vaikystės pažįstamu ir dažnai mintimis nuklysta į 1948 metų vasarą, kai jis dar tebuvo ūgtelėjęs vaikėzas ir gyveno su tėvu. Praeityje veriasi vienišumo, gamtos ir miestelio žmonių tragedijos, kurios sudaro atraminę šios kaltės, gėdos ir atpirkimo istorijos dalį. Apie smulkesnius siužeto vingius nutylėsiu, nes nebebus įdomu žiūrėti nemačiusiems, tačiau iškart sakau – kokio gražumo filmas! Norvegijos sezoniškumo grožis – žiema, vasara, ruduo ir pavasaris! – visa gamta gaivališkai kalba ir metaforiškai bei simboliškai papildo vaizduojamų žmonių gyvenimo sunkumus ir malonumus.

 

Įspūdis toks, kad režisierius stengiasi perteikti tylią ir subtilią lėto literatūrinio pasakojimo atmosferą. Net neskaičius knygos, akivaizdu, kad jam tai labai estetiškai ir plastiškai pavyko! Tarkovkiški stiliaus momentai, kone misterinė gamtos vėjų, augalų, tekančios upės garsų visuma perteikia žiūrovui troškimą pačiam būti ir prisiminti tuos gamtinius potyrius. Čia ir erotizmas, ir išdavystė, ir meilė, ir istorinis kontekstas, ir kultūriniai norvegų kaimo darbai sukuria atskiro ir sakralaus išgryninto pasaulio vaizdinį, kuriame gera būti, todėl šioji estetika nėra patetika, ji iš tikrųjų šiame kine veikia. Kartais paaštrėję dinamiški kadrai, kaip antai medžių kirtimas, man priminė ispanų režisieriaus Julio Medem „Karvės“ (1993) debiutinį filmą, kur pilna etninių niuansų lauko darbuose, o pastarieji kaip ir „Vogti arklius“ filme vėlgi subtiliai perteikia veikėjų užslaptintas aistras paauglio akimis.

 

Visų pirma, tai nuostabaus grožio filmas, spalvingas, momentalus, prisodrintas pranašiškų gamtos ritmo ir garsų, o šios priemonės tampa tarsi saldainio popierėlis, kuriuo įvyniotos sunkiai sveiku protu ir širdimi priimamos žmogaus tragedijos. Didžioji filmo dalis nufilmuota Lietuvos vienkiemyje, prie Nemuno. Sunku patikėti, kad lietuviška gamta taip tiko perteikti norvegų kaimo atmosferą.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela