Filmas: "Piktųjų karta" / "The Generation of Evil"

 

Sveiki,

 

Vis grįžtu prie lietuviško kino. Prie to, kas dar nepamatyta, praleista ar pražiūrėta. Vienas iš tokių plačiai prieš kelerius metus nuskambėjusių lietuviško kino projektų buvo Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“ (angl. The Generation of Evil). Niekada nesižavėjau Vėlyvio filmais, nors jis ir turi gana patrauklią tamsaus ir hiperbolizuoto dirty stiliaus kino nišą, kuriam ne kiekvienas režisierius ryžtųsi rizikuoti, galų gale, tai gal net taptų Vėlyvio prastesnėmis pretenzingomis kopijomis, o galgi net parodijomis. Pamenu iš jo filmo „Zero“ (tiksliai nežinau, kurios dalies), bet Rudoko personažas žadėjo sudėti papus savo pasijai, kurios vaidmenį atlijo Inga Jankauskaitė. Daugiau nieko nepamenu ir tai garantuotai nekokio kino požymis mano subjektyviai vertiname kino pasaulyje. O kaip visgi su „Piktųjų karta“?

 

Skiriasi žanras ir scenarijaus plėtotė, kuri labiau suveržta, išlaikanti klasikinę pasakojimo detektyvinę, kriminalinę su trilerio atspalviais žanrą. Visgi tai žanrinis, o ne meninis kinas, jį padaryti be galo sudėtinga kokybiškai ir gerai. Nuo pat pirmųjų kadrų „iš aukštai“, tarsi pats Maironis nužvelgtų skaisčiomis akimis nuodėmingąją Lietuvą, esame priartinami prie vieno iš Marijos Žemės miestelių. Kadrai dinamiški, erdvūs, kokybiški. Puikus, sakyčiau, montažas. Istorija papasakota iš esmės apie galimą dabarties Lietuvos politinį veidą. 1990-ųjų sovietiniai padlaižūnai gelbėja savo kailį degindami visus įmanomus tapatybės ryšius su sovietais, slepia dokumentus ir netgi KGB metodais žudo žmones. Prabėgus 30 metų tuos pačius „slidžiuosius“ matome visose teisingumą reprezentuojančių instancijų postuose: kas tapo žinomu politiku, kas įtakingu policininku, kas dvasininku... Galiausiai kažkas ištrūkęs į laisvę surengė kaip tikrose amerikiečių trileriuose rublio ženklo žudymo ir keršto seriją. Netrukus pagrindinis policininkas Gintaras Krasauskas (aktorius Vytautas Kaniušonis) mirčių serijoje suvokia, jog pagaliau praeitis pavijo dabartį.

 

Filmas tamsus ir juodas, koks tik begali būti. Beveik su niekuo nesulyginamas, nebent su kokiu Šarūno barto „Eurazijos aborigenas“ (2010), tačiau Vėlyvis iš ankstesnių savo projektų palieka intensyvų dirty stiliaus situacijų raišką, situacijų, kuriose pasireiškia visas žmonių godumas, ištvirkimas, galia ir veidmainystė. Čionai nerasite nė vieno gero veikėjo (nebent Gintaro žmoną?), visi slepiasi po patogiai viešumai sukurtomis kaukėmis, žmonės, kurie bučiuojasi per jubiliejus, geria auksinių purslų šampaną, linki pačių geriausių dalykų, tačiau dar iš ryto policininkas dulkino savo draugo žmoną, dukra šantažavo tėvą, vyko išdavystės ir intrigos.

 

Režisierius vienkrypčiai utriruoja savo veikėjus, nesistengia perteikti didelių psichologinių abejonių, pavyzdžiui, kaip lietuviškame filme „Izaokas“ (2019), kuriame veikėjas abejojantis ir dėl to jo pasirinkimai neapibrėžti. Bet tai žanrini kinas, jis linkęs į dinamiką, į mįslę, į baimes, tragedijas... „Piktųjų kartai“ tik iš dalies pavyko kaip socialinė kritika mūsų valdančiajam elitui, kai kurie siužetiniai sprendimai kiek naivoki ir neįtikinantys, pavyzdžiui, gal ką ir šokiravo, bet tai buvo labai nuspėjama, jog berniukas žaidžiantis su tėvo policininko ginklu turi iššauti, tai pagal Čechovo programą ir įvyksta. Tik klausimas, ar šūvis bus tinkamas ir parankus?

 

Visumoje turime gerą žanrinį filmą, jis tirštai juodas, kaip stiprųjį aspektą išskirčiau tam tikrus scenarijaus niuansus, susijusius su 1990-ųjų metų Lietuvos valstybės persitvarkymu ir tuo, kaip socialinėje erdvėje išverstaskūriai geba adaptuotis naujoje erdvėje ir toliau žaisti galios žaidimus. Integruota detektyvinė istorija taip pat nebloga, gal nesukels legendinio filmo „Septyni“ (1995) kvaitulio ir emocijų, tačiau ji turi ir nenuspėjamų niuansų, nors, deja, dirbtinokai bei karikatūriškai sustyguotų. Visgi turinį stelbia žanrinis žaidimas, socialinę galimai kritišką interpretaciją nūdienos Lietuvai gožia trileriui skirtas dėmesys. Bet tai mąstančiai netrukdo geriau pažvelgti į neplokščią scenarijaus vyksmą bei išpildytas (kartu ir su neįgyvendintas) galimybėmis. Patyriau neblogų akimirkų, filmą laikau ir komerciškai, ir kaip kūrinį gana sėkmingą.

 

P. S. Nieko nepaminėjau apie aktorius. Jie buvo puikūs, žinantys savo naratyvus ir žaidžiantys pagal žanro taisykles.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būti Rikardais" / "Being the Ricardos"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Labai gerai iš vaikystės pamenu nespalvotą amerikiečių TV serialą apie vedybinio gyvenimo situacijas „I Love Lucy“, kurį rodė prieš daug metų ir vienas iš Lietuvos populiariųjų kanalų ir šliejose prie kitų kultinių amerikiečių serialų kaip „Kerėtoja“ bei „Mano svajonių Džinė“. Visi šie serialai XX amžiau viduryje darė nemažą įtaką populiariajai amerikiečių kultūrai, tad įprasminti tai, kas iš esmės suformavo serialą kaip žanrininį fenomeną ir skirtas režisieriaus Aaron Sorkin filmas „Būti Rikardais“ (angl. Being the Rikardos) (2021). Naujajai žiūrovų kartai, kurie nieko nežino apie „I Love Lucy“, siūlyčiau pasidomėti prieš žiūrint internete (ilgai netruksite), kaip atrodė aktoriai ir kas tai per serialas, kuris sulaukė 6 sezonų, buvo nuo 1951 iki 1957 metų nufilmuotos 180 serijos.

 

Iš tikrųjų filmas mums pasakoja apie pagrindinius šio serialo aktorius, ypač apie aktorę Lucille Ball (1911-1989), kurią vaidina Nicole Kidman, ir jos partnerį Desi Arnaz (1917-1986), pastarąjį vaidina Javier Bardem. Įvykiai klostosi maždaug filmuojant „I Love Lucy“ antrojo sezono pabaigą, kai kilo visuotinis skandalas, jog pagrindinė aktorė yra komunistė. Filmas gvildena asmeninius aktorių santykius, Desio neištikimybę, Liusės slopinamą liūdesį, kuriai atsvara lieka tik idealus šeiminis gyvenimas televizijos aikštelėje. Būtent tas lėlių namelis ir tikrojo gyvenimo paralelizmas šiame filme labiausiai ir veikia, tai puikiai sugretinta.

 

Filmas įdomus dar ir tuo, kad jis parodo televizijos evoliuciją. Besilaukiančią Liusę jau planuojama filmuoti už stalo ir dėžių, kad nesimatytų nėštumas. Apskritai anuomet televizija buvo toks cenzūruotas reikalas, kad negalėjo televizijoje rodyti nesusituokusių porų, o ką jau kalbėti apie nėščias moteris. Tikrajai Liusei teko pasistengti, kad jos partneris taip pat patektų į televiziją, nes jis nėra grynas amerikietis, o likimo iš Kubos – tai irgi anuomet buvo cenzūruojama. Žodžiu, televizija anuomet nebuvo laisvės kalvė, teko atremti krikščionių pasipiktinimus ir per dešimtmečius sulaužyti ne vieną tabu ir barjerą, kol pasikeis požiūris į pramogas ir televiziją. „I Love Lucy“ revoliucinis projektas, to nepaslėpsi, bet kalbant apie filmą „Būti Rikardais“, mane filmas nustebino savo šaltu negyvumu ir pernelyg holivudiniais štrichais. Žinau, kad Kidman buvo nominuota „Oskarui“, tačiau visiškai ne tokią Liusę įsivaizdavau, kartais į Kidman net baugu buvo žiūrėti, tokia šalta ir susirūpinusi kalė, kad jėzustumarija... Nors yra gražių režisūrinių sprendimų, visgi filmas galbūt labiau pritaikytas amerikiečių kultūros rinkos refleksijai, istoriniam momentui, todėl filmo universalumas gana abejotinas, juolab kad jis dekoratyvus kaip lėlių namelis ir ne visada įtikina, bet žiūrėti ir susipažinti galima.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nepageidaujamas asmuo" ("Persona non grata")/ "Hvor kragerne vender"

 

Sveiki,

 

Kas būdamas jaunas ir vos tik baigęs mokyklos netroško kuo greičiau išvykti iš savo gimtųjų kraštų ir išbandyti visai kitokį gyvenimą? Taip, kaip dabar mūsų perspektyvus jaunimas skuodžia iš Lietuvos, arba provincijos gyventojai į didmiesčius, tikėdamiesi pamiršti daugelis visas nuoskaudas ir įgyvendinti kuo griaučiai lūkesčius? Apie tai iš dalies danų filmas „Nepageidaujamas asmuo“ (Scanoramoje filmo pavadinimas buvo pristatytas lotynų populiaria fraze „Persona non grata“) (dan. Hvor kragerne vender) (2021). Žiūrėdamas filmą, nepalioviau galvoti apie jaunus nelaimingus žmones, kurie bėga ir griauna vieni kitų gyvenimus.

 

Filme vaizduojama Laura, kuri iš Danijos po daugel metų grįžta į brolio vestuves provincijoje. Kažkada įsiskaudinusi dėl patyčių, atmetimo reakcijos ir negalėjimo savęs realizuoti, ji išvyko iš tėvų ūkio ir didmiestyje tapo rašytoja, tarp menininkų susikūrė tapatybę, nubraukdama visus savo provincialumo bruožus. Deja, grįžusi iš namų aplinkos sulaukia vien šaltumo. Motina ją kritikuoja dėl berniokiškos šukuosenos, vaikystės draugas nepraleidžia progos jai įgelti dėl to, kad ji paliko jį nė neatsisveikinusi, bet didžiausia išdavystė – brolis veda didžiausią Lauros jaunų dienų priešininkę ir persekiotoją Kateriną. Be Lauros, atrodo, gyvenimas čia paprastas ir nesudėtingas, tad netrukus buvusi provincialė suvokia, jog yra šį bei tą ne tik susikūrusi, bet ir praradusi: motinos prielankumą ir supratingumą, jos čia niekas nevertina kaip rašytojos ir mena tik tai, kas ji buvo iki tol, o varžovė Katerina kaip marčia užėmė net Lauros kaip dukters tapatybės vietą. O ir Lauros gyvenimas neatrodo nusisekęs, jos draugas, kuris išsireikalavo atvirų santykių, nepraleidžia progos flirtuoti ir susitikinėti su kitomis. Atrodo, kad sugrįžusi namo Laura patiria tapatybių tam tikrą susvyravimą; ji nesijaučia čia mylima, bet ir kaip menininkė ir užkietėjusi vegetarė mieste taip pat nėra laiminga. Tai kas iš jos beliko?

 

Laura nusimauna batelius ir branda į šviežias karvės išmatas, bando susigrąžinti ir pajusti tai, nuo ko ji bėgo.

 

Iš tikrųjų filmas tarp kaimiškosios ir miestietiškosios danų kultūros gali lengvai koreliuoti ir su lietuvių patirtimis, keičiant socialines tapatybes, bandant prisitaikyti kitoje terpėje bei kuriant iš naujo savo pasaulį. Iš kitos – filmas apie pyktį ir atleidimą, apie nuoskaudas ir savęs išlaisvinimą arba to negalėjimą padaryti. Kultūriniais kontrastais sudurstytas pasakojimas primena kažkuo mūsų buvusį serialą „Giminės“, pasakojama iš esmės apie sunkius ir slogius dalykus, tačiau režisierė retkarčiais karčioje dramoje randa juodosios komedijos elementų ir juos panaudoja. Kuria savitą psichologinę įtampą tarp Lauros ir Katerinos, nors iš kitos pusės lyg ir aišku, kad vestuvių dieną tarp moterų anksčiau ar vėliau įvyks muštynės. Visada kine nepatikiu, kai dvi besipešančios moterys, susidraskiusios sukneles ir išsirovusios plaukus, gali nei iš šio, nei iš to nuleidusios garą pasipasakoti savo traumas ir nuoskaudas, apsikabinti, nusiprausti, „nugręžti ašarą“ ir grįžti į gyvenimą. Tai taip nelogiška ir holivudiška, kad tai tampa šio filmo kulminacine kliše, nors, atrodo, pati pasakojimo medžiaga išties gera. Gal pernelyg nueita į klišes dėl to, kad istoriją bandoma užbaigti pozityviai ir viltingai?

 

Visgi filmą vertinčiau kaip danų pusėtinai pavykusi, kurį nesunku žiūrėti, ypač tiems, kurie mėgsta europietišką kiną. Danų ūkio laukai, karvės, vestuvės daržinėje – kaip lietuviška, patikėkite! Veikėjai šaržuojami, labiau primena komedijos veikėjus, nei rimtos dramos, bet ne tiek, kad taptų absoliučiomis karikatūromis, nes pats geriausias dalykas – Lauros besiveriantis dvilypumas, kuris tampa viso filmo akstinu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas be Jango" / "After Yang"

 Sveiki,

 

Pietų Korėjos režisierius Kogonada prieš kelerius metus pateikė internacionalinio pobūdžio filmą „Gyvenimas be Jango“ (angl. After Yang) (2021), kuris buvo pastebėtas ir žiūrovų, ir kino kritikų. Kodėl jį vadinu internacionaliniu? Ogi jis vaizduoja tokią šeimą: žmona – juodaodė, vyras – baltasis, atžala – azijietė. Holivude dabar toks manevras vadinamas kovojimu prieš rasinę nelygybę. Bet nemanau, kad Kogonada tai būtų itin svarbu, jis šiame filme nagrinėja ne internacionalinius lygybės klausimus, bet filosofiškai žvelgia į galimą ir jau iš esmės mūsų tikrovėje kuriamą žmogaus ir robotų santykį.

 

Džeiko ir Kiros šeimoje vieną dieną išsijungia Jangas. Jis sugenda. Jangas – tai azijietiškos išvaizdos robotas, įsigytas vietoj už auklės, palaikyti namuose esamą tvarką ir kad mokytų jaunąją atžalą kinų kultūros. Sugedus Jangui, Džeikas nori jį pataisyti, tačiau geriausia, ką jam siūlo taisyklos, yra atiduoti Jangą perdirbimui ir išardymui. Galiausiai Džeikui atitenka Jango atminties saugykla, kurią jis imasi tyrinėti per specialiuosius akinius. Jis netikėtai sužino įdomybių ne tik apie save ir savo šeimą, bet ir slaptą Jango gyvenimą. Pasirodo, jis buvo įsimylėjęs kitą robotę...

 

Filmas, aišku, nagrinėja jau ne kartą kine iškeltą žmogaus ir robotų santykių emocinį aspektą. Šįkart filme perteikiama ir visuomenėje nemato dirbtinio intelekto galimą jausmų anatomiją. Robotai irgi gali generuoti jausmus ir klausti, o kokia gyvenimo prasmė. Galiausiai Džeikas nardydamas po Jango archyvą ima suvokti, kad takoskyros tarp žmogaus ir roboto jausmų beveik nebelieka, nes robotai tapo žmonių atšvaitais, sukūrusiais ir davusiais naują padermės pradžią. Potekstėje lyg ir klausiama, o tai kas tada davė pradžią patiems žmonėms? Kas yra jų kūrėjai? Galimi ir kiti prasmių egzistencijos klausimai.

 

Filmas toks romus ir lėtas, kad retsykiais primena mokslinės fantastikos meditaciją. Režisieriui beveik pavyko išvengti visų socialinio robotai prieš žmones ir žmonės prieš robotus susipriešinimo aštrumo. Džekas, jautrus ir imlus žmogus, nagrinėja tarsi Gėtės dramos herojus Faustas prasiplėtusias suvokimo ribas ir priima viską nuoširdžiai be jokios atmetimo reakcijos, nuoširdžiai gilindamasis ir tapatindamasis su Jango prisiminimais. Filmas absoliučiai sulėtinto laiko ir pasakojimo, veikiau filosofinis mikro pasakojimas apie ateities žmonijos santykius su pakitusia tikrove, kurioje nesunkiai žiūrovas gali ruoštis kaip iš elementoriaus savo galimai tikrovei. Nepasakyčiau, kad filmas labai įtraukiantis ar kad jį būtinai reikia pamatyti visiems ar išskirtinai gurmanams. Ne, jis tiesiog romiai mąsliai veda per jausminį pasaulį, kuriame svarbiausia yra žiūrovui permesti esminius kintančios būties klausimus.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sutartis" / "Pagten" / "The Pact"

 Sveiki,

 

Danai kuria filmus apie savo kultinius rašytojus! Viena iš tokių XX amžiaus pirmojoje pusėje buvo baronienė Karen Blixen, kuri ilgą laiką praleido Afrikoje, o grįžusi į Daniją parašė kultinę knygą „Iš Afrikos“. Beje, 1985 m. pasirodė labai sėkminga šios knygos ekranizacija „Mano Afrika“, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė garsioji Meryl Streep. Tačiau šįkart filmas ne apie šios knygos kūrimą, o apie rašytojos keistą sandorį su debiutuojančiu naujosios kartos rašytoju Thorkild Bjørnvig.

 

Filmas „Sutartis“ (dan. Pagten) (2021) pasakoja apie Karen Blixen, kuri kamuojama sifilio sukeltų kūno skausmų ir jausdama, kad gyvena paskutiniąją savo gyvenimo dekadą, sumano keistą avantiūrą – pasikviečia jauną ir perspektyvų rašytoją, kuriam pasiūlo keistą sutartį, supraskite, kad ji globos jo kaip rašytojo asmenybę, supažindins su garsiausiais to meto danų rašytojais, finansuos jo kūrybą, tačiau jis turįs besąlygiškai paklusti. Savotiškas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ be erotinio prieskonio. Žinoma, kad jaunasis Thorkildas negali atsisakyti ir jis pasiryžta avantiūrai, tačiau netrukus suvokia, jog jam reikia ne tik taikytis prie baronienės reikalavimų t. y., būti valdomam ir formuojamam, bet ir aukoti savo mažamečio sūnaus bei žmonos santykius...

 

Filmas toks keistas, beveik mistinis. Karen ir Thorkildo santykiai perteikti tokie nenatūralūs, kad šiurpina tų santykių priklausomybė. Kas toji Karen ir ko jai reikia iš jaunojo rašytojo? Vėliau sužinome, jog ji ieško savo dvaro įpėdinio t. y., pagal jos įsivaizdavimą išugdytą jauną ir potencialų meno kūrėją. Anot baronienės, Thordkildui reikia būti nuotykių ieškotoju, atsisakyti iš dalies šeiminės idilės, ramybės ir įsimylėti, keliauti, klysti ir vėl keltis, nes tik toks menininkas sugebės kurti gerą literatūrą. Baronienei atrodo, jog ji gali manipuliuoti ir kurti savo pačios atvaizdą, nors pati jau sena, ligota ir toli gražu nėra labai laiminga, tačiau ji suvokia, jog tai kaina, kurią sumokėjo už savo žinomumą. Filmas iš esmės pasakoja apie menininko asmenybės ir gyvenimo būdo dvilypumą ir apie tai, kad neįmanoma kito „pajungti“ laisva valia ir „užsiauginti“ kaip vergą. Karen nepasisekė, kad Thordkildas visgi buvo ramus šeimos žmogus, ramus rašytojas, kuris nori suderinti kūrybą su šeiminiais įsipareigojimais.

Filmas teatralizuotas, baronienė perteikta itin charizmatiškai, o ją suvaidina danų aktorė Birthe Neumann. Jau vien dėl jos vaidybos filmą galima žiūrėti ir mėgautis. Visgi istorija tokia sunkiai įtikinama, nors ir paremta tikra istorija. Vėliau Thordkilas išleis apie šiuos santykius knygą, aišku, savaip viską apdailindamas, galgi net mistifikuodamas, ir pagal šią knygą bus pastatytas filmas. Šiaip žaviuosi danų kinu, o „Sutartis“, nepasakyčiau, kad labai nustebino, gal tik kėlė tam tikrą nuostabą, jog apskritai įmanomi tokie santykiai. Bet kai esi jaunas ir nori kurti kaip išprotėjęs, o vienintelė galimybė yra globa, kitaip sakant, užsiimti šiek tiek prostitucija ir parsiduoti yra irgi išeitis. Filmas ir baigiasi faustiškai, galiausiai jaunasis rašytojas suvokia, jog šioji šėtoniška sutartis, prarandant savo laisvą valią kurti save patį, priveda prie savęs neigimo ir kančios, todėl viskas baigiasi kaip Gėtės filosofinėje poemoje – Thordkildas grįžta į savo socialinį luomą ir derina kūrėjo ir šeiminį gyvenimą lyg nieko ir nebūtų atsitikę.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Balkoninis filmas" / "Film balkonowy" / "The Balcony Movie"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nepraleidžiu progos, kaip visada, pažiūrėti lenkų kino. Šįkart eksperimentinė lenkų režisieriaus Paweł Łoziński dokumentinė juosta „Balkoninis filmas“ (lenk. Film balkonowy) (2021), rodyta per „Kino pavasarį“. Kai atrodo, niekuo nebeįmanoma nustebinti, Lozinskis ima ir nustebina paprastu eksperimentu. Jis iš savo namų balkono Varšuvoje per dvejus metus nufilmuoja daugiau nei tūkstančių praeivių, kalbinamų iš balkono. Žinoma, į filmą pateko tik išskirtiniai ir patys įdomiausi kadrai. Manau, tai labai pandeminis filmas, kai visi 2019-2021 metus praleidome izoliuoti namuose, nors pačiame filme nemačiau nė vieno žmogaus su kauke, tad sunku prognozuoti, ar filmas buvo ar nebuvo filmuojamas per pirmąją pandemijos ir saviizoliacijos bangą.

 

Visgi juosta stebina iškart savo atvirumu ir žmonių įvairove. Režisierius filmuoja praeivius, savo kaimynus, žmoną, dukrą ir per dvejus metus kai kurie nuolatiniai praeiviai tiesiog pripranta prie balkone sėdinčio žmogaus, tampa atviresni. Filmas sudurstytas iš trumpų ir charakteringų pokalbių, kuriuose labai greitai išryškėja kalbančiojo pasaulėžiūra ir filosofija. Paprasti varšuviečiai pasirodo ne kaip darbininkų klasės nuobodylos, o iš tikrųjų turintys labai įdomių paslapčių. Vieni miega mašinoje, kiti kasryt bėgioja, eina apsipirkti, vežioja naujagimius, o kai kas net susideda maišuose esantį turtą ir glaudžiasi prie tvoros, nes neseniai išėjo iš kalėjimo ir nežino, ką daryti su gyvenimu.

 

Šiose miniatiūrose atsiskleidžia sudėtingas varšuviečių kaleidoskopinis žmonių skruzdėlynas. Kai kurie veikėjai pasirodo skirtingais metų laikais, pratęsia savo istorijas. Man asmeniškai buvo vienas įdomiausių – apačioje gyvenanti pensininkė, pamišusi dėl šaligatvio priežiūros, kuri net naktimis nemiega, puola neprašvitus kasti sniegą, nes visą gyvenimą dirbo valytoja. Tarp įdomesnių praeivių buvo ir bipolinio sutrikimo moteris, kuri sakosi, kad „vis dar mokosi būti žmogumi“ ir moteris, kuri sakosi esanti labai laiminga, nes ją skriaudžiantis vyras išėjo. O kur išėjo? Atrodo, kad ji būtų vyrą nužudžiusi...

 

Mįslių, užuominų filmas, kuriame veriasi ir nacionalinės lenkų problemos. Pavyzdžiui, vienas senukas ant šaligatvio prisipažįsta, jog yra depresijoje, nes neseniai neteko savo gyvenimo partnerio, kurį daugiau nei 40 metų aplinkiniams pristatinėjo kaip brolį. Rodomi kadrai ir radikaliųjų lenkų nacionalistų, kurie rėkaudami nešiojasi šalies vėliavą ir skatina išvaryti emigrantus, susidoroti su homoseksualais. Atrodo, jog režisieriui pavyko ant vieno šaligatvio sutalpinti visą Lenkiją su labai skirtingais žmonių požiūriais, įsitikinimais. Ką tai rodo? Kad tais pačiais keliais ir žeme kasdien vaikšto prasilenkdami tiek homoseksualai, tiek homofobai, dažniausiai vienas kito neatpažįstantys, nes miestas padaro juos svetimus, paslepia žmones atskiruose uždaruose ir nematomuose pasauliuose. Labiausiai šiame puikiame filosofiškame filme nustebino ne režisieriaus sumanymas, ne jo užduodami egzistenciniai klausimai praeiviams, bet būtent praeivių įsitraukimas į provokaciją ir didelis atvirumas. Tai rodo, kad galbūt kiekvienas iš mūsų visgi laukia tam tikro stebuklo, kad mus iš tikrųjų pamatys ir įvertins, o ne tik juokingai nufilmuos ir įdės į YouTube pajuokai, galų gale atrodo, jog egzistuoja neįtikėtinai turtingų, įdomių gyvenimų pilkoje žmonių masėje.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apkabink mane stipriau" / "Serre moi fort"

 

Sveiki,

Prancūzų režisierius Mathieu Amalric man labiau pažįstamas kaip aktorius, tačiau jis plėtoja savo kūrybiškumą ir kaip režisierius. Jo europietiško sukirpimo drama „Apkabink mane stipriau“ (pranc. Serre moi fort) (2021) patraukė Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps pasirodymu. Pastaroji man iškilo per pastaruosius penkerius metus kaip viena ryškiausių Europos aktorių, kuri geba kurti subtilius ir sudėtingus vaidmenis, vaidinti prancūzų, vokiečių, britų ir amerikiečių juostose, kas rodo jos universalumą ne tik kaip aktorinės meistrystės, bet ir įspūdingą internacionalinę patirtį, tad buvo smalsu sužinoti dar kokį vieną netikėtą aktorės aspektą.

Buvau nusiteikęs išties rimtam ir įtraukiam europietiškam filmui, po kurio palieka daugiau klausimų, nei atsakymų, tačiau šįkart teko nusivilti. Filmas prasideda pagrindinės veikėjos Klarisės apsisprendimu palikti šeimą ir patraukti greitkeliu link jūros. Atrodo, jog moteris be priežasties nusprendė pasitraukti, tačiau netrukus kelionėje prasideda ištisas įvairių nuotrupų ir laikų koliažas, kuris „sudursto“ moters sielvarto atvaizdą. Išvarpyti fragmentai žiūrovui jungiasi pamažu į gyvenimą, kol sužinome, kas iš tikrųjų įvyko Klarisės gyvenime.

Režisierius tai stengiasi padaryti naudodamas jau išmėgintą indukcinį pasakojimo būdą. Pamažu be intrigos pasakojimas leidžia stambiu planu stebėti Klarisą, pamažu susimaišę pasakojimo laikai įveda chaosą, iš kurio susidėlioja tam tikras aiškumas. Režisierius bando tą atlikti labai jautriai, iš nuotrupų augindamas įtampą. Vienu žvilgsniu, atrodo, jog jam pavyko, tačiau taip nuobodžiai sužiūrėjau filmą, kad tenka prisipažinti, jog teko ir pasikankinti, nes norėjau, kad kuo greičiau baigtųsi. Subtilūs besijungiantys fragmentai erzino, istorija primityvoka ir tik toji akimirka kalnuose, kaip Klarisa bėga prie iš po žiemos atrastų palaikų, yra išties verta dėmesio, o visa kita – kaip paauglė bando groti pianinu, kaip plėšomi dienoraščiai, kaip seksualus tėvas su dviem likusiais neva vaikais bando susidoroti – yra taip prėska ir neįdomu, kad tiesiog lenkia galvą prie pagalvės. Visgi filmą labai aukštai įvertino kritikai, aktorė buvo nominuota prancūzų „Cezariui“, tačiau šįkart likau kaip žiūrovas, kuris tikėjosi kino patirties, o liko už borto.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Alkio skonis" / "Smagen af sult" / "A Taste of Hunger"

 Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrėtojai,

 

Visai nespjaunu į kulinarinį kiną, man įdomu stebėti, kaip veikėjai įtikinamai kaip kokioje „Pragaro virtuvėje“ patiria šefo Ramzio riksmus ir susireikšminusiojo isterijas. Ta militaristinė parengtis, pagrįsta viršenybė, yra traumuojanti ir nesveika, tad įdomu, kodėl žmonės lenda į tokias skyles ir patyria mazochistinį malonumą, kai šefas juos paglosto, ir verkia kruvinom ašarom, kai juos išvadina lūzeriais. Panašaus turinio tikėjausi iš danų režisieriaus Christoffer Boe kulinarinio trilerio „Alkio skonis“ (dan. Smagen af sult) (2021), kuriame pasakojama perfekcionisto virtuvės šefo Karsteno ir jo žmonos Megės virtuvės verslo istorija.

 

Karstenas pretenzingas vyrukas, jis siekia gauti žvaigždę iš kulinarijos kritikų, kurie bet kurią dieną gali užeiti į jų restoraną. Žvaigždė pakylėtų juos į populiarumą ir leistų verslui klestėti, todėl Karstenas viską daro dėl to. Žmona Megė jau daug metų padeda siekti vyrui svajonės, tačiau pati jaučiasi jo apleista. Namuose jie augina du vaikus, o Megė netrukus pajunta iš vyro draugo prielankumą ir švelnumą, tad prasideda meilės trikampis... Iš vienos pusės istorija gana paprasta, bet režisierius neriasi iš kailio varpydamas ir maišydamas pasakojimo laikus ir kurdamas sudėtingą paprastos istorijos formą. Iš vienos pusės jam pavyksta neištikimybės istorijai suteikti virtuvinio prieskonio, nes filmas daniškai tamsus, niūrus, prislopintų gotiškų spalvų, kurie kuria trilerio įspūdį, tačiau tai nėra tikras trileris, tik atmosfera ir pasakojimo tonas imituoja, jog tai sudėtinga afera.

 

Iš tikrųjų filmas pasakoja labai paprastą monotoniją patiriančios žmonos istoriją, kuri tik nori būti geidžia ir mylima. Ne visada bendras darbas ir virtuvė leidžia išsaugoti santuoką ir gerus santykius. Galiausiai vyras visur tampa virtuvės šefu, o žmona, šiuo atveju, tik padėjėja ir kompanione. Ištirpusios tarp darbo ir šeimos vaidmenų ribos gali pridaryti problemų, sako filmas. Visgi visumoje filmas nepaisant, kad jame pasirodo „Sostų karų“ mega žvaigždė Nikolaj Coster-Waldau, atrodo, lėkštokas ir primityvus. Sakyčiau, kai kurie elementai pasiteisino, turiu galvoje, pasakojimo formas, tačiau turinio medžiaga kine sukratyta kaip bulvių maišas ratuose.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neramieji" / "Les intranquilles" / "The Restless"

 Sveiki,

 

Yra filmų, iš kurių nieko nesitiki, tačiau susmūgiuoja taip, kad lieki ilgai išsviestas į apmąstymų kosmosą su pačiais įvairiausiais klausimais. Po belgų režisieriaus Joachim Lafosse filmo „Neramieji“ (pranc. Les intranquilles) (2021) kilo klausimas: kaip išvis galima taip gyventi, kaip gyvena toji filme pavaizduota šeima? O juk pasaulyje, įskaitant ir Lietuvoje, panašių atvejų juk yra. Tad netempdamas į naktį, jau pirmoje pastraipoje galiu drąsiai parekomenduoti visiems kino gurmanams šį nelengvą filmą, rodytą taip pat ir Vilniaus Kino pavasario festivalyje.

 

Istorija pasakoja apie menininkus Leilą ir Damjeną, kurie gyvena atokaus miestelio nuosavame name su sūnumi. Leila restauratorė, o Damjenas – tapytojas. Iš pradžių atrodo, jog su šia šeima viskas tvarkoje, netrūksta aistros, atidos vienas kito santykiams, o Damjenas ruošiasi naujai paveikslų parodai, abu sutuoktiniai turi užsakymų, tačiau pamažu ima ryškėti, jog Damjenas kažin koks perdėtai perfekcionistas, kuris vis dažniau ir dažniau nereaguoja į žmoną, o naktimis negali užmigti, todėl sėdi prie drobės. Atrodytų, jog filmas apie dailininką, kuris nori pranokti pats save, tačiau pamažu vyro bemiegės naktys jį varo iš proto, jis tampa nepamatuotai choleriškai agresyvus, nepaisydamas žmonos, jau kuris laikas nebevartoja bipolinį sutrikimą blokuojančius vaistus, tad viskas ne tik eina pamažu blogyn, bet Damjenas tampa pavojingas sau ir mažamečiui sūnui.

 

Labiausiai gaila Leilos, kuri, kaip pati įvardijo, laksto kaip antra savo vyro mamytė ir nuolatos prižiūri jį, kad kas nenutiktų, kad nenusižudytų, negautų traumos, o pajuodęs Damjenas nieko nenori klausyti, jis tiesiog psichiškai nestabilus. Pasirodo, tai dar vienas suintensyvėjęs priepuolis, po kurio Damjenas turi atsidurti ligoninėje dar vienam gydymo kursui. Leila galiausiai palūžta, tampa savo pačios šešėliu ir puikiai perteikia sutraumuotos, įsibaiminusios žmonos psichologinę būseną. Galiausiai ji dėl nieko nėra tikra, nes gyvendama šalia nuolat žadančio laikytis taisyklių bipolinį sutrikimą turinčio vyro pati tampa neberami, įtari ir suirzusi. Kryžkelėje atsidūręs sūnus sugeria visas tėvų problemas...

 

Iš tikrųjų filmas perteiktas gana natūralistiškai, nesunku susitapatinti su šeimos tragedija. Aktoriai, režisūra ir nelengva problema perteikta išties neramiai. Žiūrovas iš esmės yra priverstas išgyventi ir beveik tiesiogine to žodžio prasme patirti tuos neramumus. Kyla daug klausimų: ar tikrai Leilai verta tiek aukotis dėl šeimos gerovės? Kitas klausimas: kaip gyventi šalia tokio žmogaus? Ar įmanoma šeimos savikūra, vaiko auginimas ir t. t. Šiaip, kiek man žinoma, bipolinis sutrikimas iš dalies yra paveldimas, tad įdomių dalykų lieka neatskleista, kaip, pvz., Leila su Damjenu susitiko, nusprendė kurti šeimą ir gimdyti vaiką? Aišku, filmas visko neištransliuoja, daug kas lieka paraštėje, tačiau tai puikus patyrimas. Europietiškam kinui, priešingai nei nusaldintiems disnėjiškiems amerikietiško sukirpimo masinio filmo braižams apie sutrikimus ir sėkmingas integracijas, šis filmas kelia visiškai kitus jausmus ir neatsakomus iki galo klausimus. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano žmonos istorija" / " The Story of My Wife"

 Sveiki, kino gerbėjai,

 

Scanoramoje buvo rodomas vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (angl. The Story of My Wife) (2021). Pastaroji kino kūrėja smarkiai išgarsėjo Berlyno kino festivalyje su savo sėkmingu filmu „Apie kūną ir sielą“ (2017), kuris, beje, man irgi labai patiko. Naujausias filmas pastatytas pagal vengrų rašytojo Milán Füst (1888-1967) sukurtą romaną, o jame nusifilmavo garsi prancūzų aktorė Lea Seaydoux ir olandas Gijs Naber.

 

Beveik trijų valandų filme pasakojama europietiška meilės istorija apie 1920-uosius metus. Klasikinis variantas, kai jūrų laivų kapitonas Džeikobas kalbėdamasis su draugu restorane praneša jam, kad ves pirmą pro užeigos duris įėjusią moterį, nes pagaliau suprato, kad reikia vesti. Didelių lūkesčių į žmoną nedėtų, nes didžiąją laiko dalį vis tiek praleistų jūroje, jam tik svarbu, kad žmona jam būtų ištikima. Galiausiai jis susipažįsta su Lize, kuri iškart po savaitės sutinka už jo tekėti. Tiesą sakant, taip ir nutinka, tačiau kapitonas Džeikobas patenka į pinkles, jis maniakiškai pradeda pavydėti žmonos, įtaria ją neištikimybe dėl jos avantiūrizmo, kad net meta savo darbą, jog galėtų būti šalia jos...

 

Taigi visa likusi istorija yra apie tai, kaip Džeikobas myli, nekenčia, seka ir bando susitaikyti su Lizės nesąmonėmis, o galiausiai net išsiskirti nesėkmingai bandydamas įrodyti, kad ji jam neištikima. Sakyčiau, pati istorija, nors ir labai gražiai bei jausmingai nufilmuota, tačiau jai stinga natūralumo, gyvumo. Veikėjai, nors ir elgiasi pagal XX amžiaus pradžios kultūrinius kanonus, bet atrodo bukai stereotipiški. Filmas pavadintas „Mano žmonos istorija“, tačiau, kaip ir romanas (įtariu, nes kitaip ir negali būti) yra perteiktas iš vyriškos perspektyvos. Tad tiek ten tos žmonos istorijos, nes praktiškai ji neatskleista. Lizė – gudri, klastinga ir manipuliuoti linkusi moteris. Atrodo, kad vyras tą žino, supranta, tačiau pataikauja jos užgaidoms ir žaidimams. Džeikobas vaizduojamas kaip naivus vyrelis, kuris priklausomas kaip kambarinis ciucikas nuo žmonos, tad šios poros santykių anatomija primena visas „tradicinio vyro“ ir „tradicinės moters“ klišes, kokias tik įmanoma atsekti anekdotuose, literatūroje ir masinės kultūros erdvėse apie lyčių stereotipus. Tad nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, sužiūrėjau jį nuo pradžios iki galo šiek tiek jausdamas, kad ši serialą primenanti ekranizacija prailgo, tačiau iš esmės nieko nepasakė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

Kritikų vidurkis: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Superherojai" / "Supereroi"

 Sveiki,

 

Italų režisierius Paolo Genovese lietuvių tikriausiai vienas mėgstamiausių. Prieš pandeminį laikotarpį Kino pavasaryje rodytas jo filmas „Tobuli melagiai“ (2016) tapo tikru hitu. Tiesa, šį filmą sėkmė lydėjo visame pasaulyje, kad net nemažai kur buvo sukurtos kitų šalių ekranizacijos. Nepasakyčiau, kad buvau didelis „Tobulų melagių“ gerbėjas, nors filmas žaismingas, pagrįstas manipuliacijų santykiais, bet visgi šiek tiek kičinis. Nepaisant to, vis tiek nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną režisieriaus darbą pavadinimu „Superherojai“ (ital. Supereroi) (2021).

 

Istorija pasakoja apie du įsimylėjėlius, kurie lietingą vakarą užmezga žaismingus santykius. Ji – įsipareigojimo vengianti pavyduolė ir karikatūrų piešėja, o jis – įsipareigojęs fizikas, kuris pameta dėl jos galvą. Nuo pat filmo pradžios literatūriškai manieringai perteikiama susipažinimo istorija, tad aišku, jog filmas gros pagal romantinio kino nateles su šiokiu tokiu šarmingu pakylėtu juokeliu. Po to filmas sukapotas ir sumaltas į „kiaulienos faršą“, nes visą likusį laiką maišomi dešimties metų poros santykių įvykiai, kai jie skiriasi, pykstasi, keliauja, mylisi, daro karjerą, serga, gydosi ir režisierius stengiasi lengvais itališkais potėpiais perteikti gyvenimo dienų tėkmę ieškodamas paradoksalių situacijų santykių pradžioje, viduryje ir pabaigoje, kad galėtų perteikti šiek tiek pakitusių veikėjų psichologiją.

 

Nedetalizuosiu šio filmo siužetinių vingių, nes jie tipiški savo romantinio kino kanonais. Visgi filmas spalvingas, žavi aktorių perteikta charizma, perdėtas teatrališkumas, tam tikras dirbtinumas, sakyčiau, šiam filmui pritinka. Kaip ir „Tobuli melagiai“, taip ir „Superherojai“ neša šiek tiek į komercinio kino pusę, tačiau išlaiko ir režisieriaus savitą balansavimą tarp amerikietiškų romantinių komedijų ir savo matymo. Ne kartą žiūrėdamas pagalvojau, kad jeigu filmą ekranizuotų amerikiečiai, jis būtų kur kas tuštesnis, gal net visai sugadintas, priklauso nuo užsakovo ir režisieriaus sąveikos su savo vizija. Taigi visgi atsitraukus nuo šio filmo, kurio pabaiga išties graži, bet, tarkime, kad romantiniam kinui pernelyg šabloniška – vienas iš veikėjų suserga nepagydoma liga ir kardinaliai perstumdo likusio gyvenimo laiko prioritetus ir viskas išeina daugmaž kaip kokioje „Užrašų knygutėje“ (2004).

 

Visgi analizuojant pačius poros santykius, nesutarimus dėl šeimos institucijos kūrimo (moteris bijo įsipareigoti, vyras nori tvirtos šeimos su vaikais), akivaizdu, kad visoje šioje istorijoje užčiuopiamos ir šiuolaikinės kartos problemos. Žmonės nenori įsipareigoti, nes bijo atsakomybės, geriausia retsykiais susitikinėti, kad nepradingtų aistra. Pavydas – būtinas reikalas pakurstyti aistringam seksui, o bendri namai, skalbiniai ir šaldytuvas – tai jau baisiau nei baisu, jau nešneku apie tai, kad kartais poros penkmetį planuoja ne vaiko susilaukti, o ginčijasi, kokį šunį įsigyti. Žiūrint senesnius filmus, atrodo, kad kurti santykius buvo paprasčiau, nes juos įrėmindavo socialinė atsakomybė, o dabar tai tiesiog pernelyg nuobodu, arba reikia, kaip šiai porai, kokių nors sukrečiančių išgyvenimų, kurie leistų iš naujo įvertinti santykių perspektyvą. Filmas ir masėms, ir šiek tiek gurmanams, visumoje tikrai neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela