Filmas: "Gyvenimas be Jango" / "After Yang"

 Sveiki,

 

Pietų Korėjos režisierius Kogonada prieš kelerius metus pateikė internacionalinio pobūdžio filmą „Gyvenimas be Jango“ (angl. After Yang) (2021), kuris buvo pastebėtas ir žiūrovų, ir kino kritikų. Kodėl jį vadinu internacionaliniu? Ogi jis vaizduoja tokią šeimą: žmona – juodaodė, vyras – baltasis, atžala – azijietė. Holivude dabar toks manevras vadinamas kovojimu prieš rasinę nelygybę. Bet nemanau, kad Kogonada tai būtų itin svarbu, jis šiame filme nagrinėja ne internacionalinius lygybės klausimus, bet filosofiškai žvelgia į galimą ir jau iš esmės mūsų tikrovėje kuriamą žmogaus ir robotų santykį.

 

Džeiko ir Kiros šeimoje vieną dieną išsijungia Jangas. Jis sugenda. Jangas – tai azijietiškos išvaizdos robotas, įsigytas vietoj už auklės, palaikyti namuose esamą tvarką ir kad mokytų jaunąją atžalą kinų kultūros. Sugedus Jangui, Džeikas nori jį pataisyti, tačiau geriausia, ką jam siūlo taisyklos, yra atiduoti Jangą perdirbimui ir išardymui. Galiausiai Džeikui atitenka Jango atminties saugykla, kurią jis imasi tyrinėti per specialiuosius akinius. Jis netikėtai sužino įdomybių ne tik apie save ir savo šeimą, bet ir slaptą Jango gyvenimą. Pasirodo, jis buvo įsimylėjęs kitą robotę...

 

Filmas, aišku, nagrinėja jau ne kartą kine iškeltą žmogaus ir robotų santykių emocinį aspektą. Šįkart filme perteikiama ir visuomenėje nemato dirbtinio intelekto galimą jausmų anatomiją. Robotai irgi gali generuoti jausmus ir klausti, o kokia gyvenimo prasmė. Galiausiai Džeikas nardydamas po Jango archyvą ima suvokti, kad takoskyros tarp žmogaus ir roboto jausmų beveik nebelieka, nes robotai tapo žmonių atšvaitais, sukūrusiais ir davusiais naują padermės pradžią. Potekstėje lyg ir klausiama, o tai kas tada davė pradžią patiems žmonėms? Kas yra jų kūrėjai? Galimi ir kiti prasmių egzistencijos klausimai.

 

Filmas toks romus ir lėtas, kad retsykiais primena mokslinės fantastikos meditaciją. Režisieriui beveik pavyko išvengti visų socialinio robotai prieš žmones ir žmonės prieš robotus susipriešinimo aštrumo. Džekas, jautrus ir imlus žmogus, nagrinėja tarsi Gėtės dramos herojus Faustas prasiplėtusias suvokimo ribas ir priima viską nuoširdžiai be jokios atmetimo reakcijos, nuoširdžiai gilindamasis ir tapatindamasis su Jango prisiminimais. Filmas absoliučiai sulėtinto laiko ir pasakojimo, veikiau filosofinis mikro pasakojimas apie ateities žmonijos santykius su pakitusia tikrove, kurioje nesunkiai žiūrovas gali ruoštis kaip iš elementoriaus savo galimai tikrovei. Nepasakyčiau, kad filmas labai įtraukiantis ar kad jį būtinai reikia pamatyti visiems ar išskirtinai gurmanams. Ne, jis tiesiog romiai mąsliai veda per jausminį pasaulį, kuriame svarbiausia yra žiūrovui permesti esminius kintančios būties klausimus.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvyn ir Slimas" / "Queen & Slim"

Sveiki,

Kiek netikėtas amerikiečių režisierės Melina Matsoukas bandymas socialiai kritikuoti esamą dabartinė juodosios rasės žmonių padėtį pietiniuose JAV regionuose. Tą ji daro filme „Kvyn ir Slimas“ (angl. Queen and Slim) (2019), kuriame pasakojama nuo teisėsaugos bėgančios porelės istorija.

Iš tikrųjų istorija kiek adaptuota ir kelianti nuostabą. Nesitiki, kad žiūri XXI šių dienų kontekstinę istoriją. Nuo pat pradžių kavinėje susitikusi juodaodžių porelė nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai kalbasi apie nuobodų vakarą ir viskas primena kaip iš kokio 8 dešimtmečio Amerikos. Galiausiai Slimas nusprendžia parvežti Kvynę namo, bet juos sustabdo baltaodis pareigūnas ir, žinoma, įvyksta konfliktas, susišaudymas ir visa tai, ką iš tikrųjų dabar regime nūdienos JAV kontekstuose. Juodaodžiai vis dar tam tikrose valstijose yra spaudžiami dėl to, kad jie juodaodžiai, vis dar gajūs praėjusio amžiaus rasistinės nuostatos ir baltųjų policininkų nebaudžiamumas. Iš tikrųjų policija, kuri turėtų tarnauti dėl saugumo visiems piliečiams, jie vykdo tik valdžios užsakymus ir neretai linksminasi galios žaidimų pozicijos dėka vien savo malonumui. Nesakau, kad visi, bet tas subordinuotas požiūris, kad juodosios rasės žmonės savaime yra priskiriami prie nusikalstomo pasaulio, rodo tam tikrą JAV susisluoksniavimą. Pastarųjų metų judėjimas Black Lives Matter, kai labai panašiomis aplinkybėmis pareigūnas naudodamas nereikalingą smurtą nužudė baltos dienos šviesoje (tiesiog gatvėje) juodosios rasės vyrą, leido įsigalėti protestams visose valstijose.

Visgi kiek mažai mes žinome apie kasdienį juodaodžių gyvenimą JAV-ose, ypač vidurinėse ir pietinėse valstijose, kitaip sakant, tolyn nuo blizgančio Holivudo. Kad įstatymai negarantuoja laisvės ir saugumo, kol žmonių sąmonėje nėra įvykęs pokytis – irgi tiesa. Bėganti porelė iš tikrųjų lyg ir dalyvauja tikrame veiksmo pabėgimo filme, bet režisierė šįkart čia be galo kantri, nes jai veiksmas ir dinamika nėra esminiai dalykai. Ji kantriai per pabėgimo istoriją kuria socialinių ryšių sanklodą, brėžia periferines dabarties šių sanklodų ribas, nepamiršdama ir, atrodo, šiaip jau veiksmo filmams būdingų elementų: pavojus, meilė, erotinės scenos, automobiliai, ginklai... Bet tai toli gražu iki pramoginio aštraus veiksmo filmo, čia lyg savotiškas protestas, tam tikra politinė ir pilietinė laikysena prabilti moraliniu ir humanistiniu lygmeniu: kodėl leidžiama teisinėje valstybėje vykti tokiems baisiems dalykams? Kodėl odos spalva nulemia tavo vietą toje valstybėje?

Filmas pastatytas kaip „Boni ir Klaidas“ šiuolaikinė juodosios rasės adaptyvi interpretacija, bet priešingai nei „Boni ir Klaidas“, kurie buvo šiaip sistemos maištininkai ir nusikaltėliai, Kvyn ir Slimas turi aiškų nekaltumo prezumpciją – savigyną, tačiau dėl to, kad jie juodaodžiai, jie turi menkus šansus apsiginti. Dvigubų standartų JAV vaizduojama „Kvyn ir Slimas“ filme leidžia žvelgti ne per istorinius kontekstus, o per šių dienų realijas į socialines JAV dabarties problemas. Tiesa, filme pribloškiamas aktorių duetas! Jau kaip aš mėgstu aktorių Daniel Kaluuya!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela