Filmas: "Projektas "Sveika, Marija" / " Project Hail Mary"

 

Sveiki!

Yra filmų, kuriuos verta žiūrėti tik kino teatruose. Vieną tokį šiomis dienomis rodomą jau seniai nusižiūrėjau ir tai buvo Phil Lord ir Christopher Miller režisuota mokslinės fantastikos drama „Projektas „Sveika, Marija“ (angl. Project Hail Mary) (2026), kuo puikiausiai įvertinta kino kritikų ir žiūrovų. Režisieriai šiaip pagarsėję su animacinių filmų projektais, tad, sakyčiau, vaidybinis „sunkiasvoris“ projektas turėjo būti nelengvas išbandymas, bet tikriausiai reikalingas, norint eiti ambicingais kino kūrėjų keliais. „Projektas „Sveika, Marija“ pastatytas pagal mokslinės fantastikos knygą, kurią parašė Andy Weir, pastarąją dar 2022 metais su Sauliaus Tomo Kondroto vertimu į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“. Buvau susigundęs šia knyga, bet taip ir neteko nei perskaityti, nei įsigyti.

Iš filmo, pripažinsiu, tikėjausi labai daug, kitaip nė nesivarginčiau po darbų pirmadienį važiuoti į kiną pustrečios valandos epopėjai. Istorija pasakoja apie netolimos ateities viziją, kada tam tikra gyvoji substancija ima ryti ir temdyti Saulės šviesą, todėl mokslininkai prognozuoja, kad po 30 metų Žemėje dėl šilumos stygiaus metinė temperatūra nukris -10C, o tai gresia pražūtis ne tik žmonėms, bet ir visai gyvajai planetai. Mokytojas ir mokslininkas Rylandas Grace (aktorius Ryan Gosling) sutinka padėti ambicingai amerikiečių korporacijai, kuri turi vilties išgelbėti gyvybę, tačiau reikės leistis į vieną iš artimiausių žvaigždžių, kuri atspari tokiam paslaptingam užkratui...

Filmas rutuliojasi prislopintai ir lėtai, tai savotiškai žavu, išvengiant Marvel frančizės standartizuoto tempo. Pasakojami fragmentai nutikę Žemėje iki pabudimo erdvėlaivyje iš komos, bet pagrindinis veiksmas vyksta, kaip vienui vienas mokytojas ir mokslininkas Grace bando atlikti jam paskirtą misiją. Galiausiai jis atranda naują gyvybės formą, primenačią skandinavų pasakų ar mitinę būtybę, tiesa, labai neįspūdingą ir neišvaizdų – judantį akmenų kauburėlį, kuriam suteikiamas Rokio vardas, o pastarasis man asmeniškai priminė naminį robotinį dulkių siurblį. Nors pasakojimo koloritas šiek tiek primintų James Gray filmą „Į žvaigždes“ (2019) su Bradu Pittu, visgi istorija gana nuosaikiai paholivudinta. Žmogus užmezga ryšį su Rokiu, kuris tampa jam geru draugu (o ką veikti daugiau kosmose, jeigu nesimėgauti ateivio bendryste?), tad tie žmogiški apsikabinimai, ašarėlės vertė krūptelėti: ar tikrai reikėjo šitaip subanalinti šią iš pirmo žvilgsnio išmoningą istoriją iki „Mažojo princo“ lygio? Ateivis Rokis sukurtas pagal žmogiškumo standartus ir atspindi ar atkartoja žmogiškuosius principus, nebeturėdamas jokio kosminio ir netikėto savitumo, tad tas Rokis pamažu tampa kaip ištikima šuo Lesė, brangesnė už pinigus. Pigus, nors ir nuoširdus pop literatūros ir kino elementas, kuris masiniam žiūrovui turėtų patikti, nes daug žadanti ir inovatyvi juosta tampa be didesnės intrigos ir idėjos, bet užtat suprantama ir šeštokui.

Galiausiai stebino ir daktaro elgesys misijos metu, nes vėliau atskleidžiama, kad jis į tą erdvėlaivį pateko per prievartą, pagautas ir užmigdytas, tačiau vis vien nepyksta nei ant korporacijos, nei žemiečių, kad yra pasmerktas mirti kosmose. Kaip elgtumėmės mes? Įvairiai, tikriausiai. Galiausiai standartiškai jausminga ir graži pabaiga su humoro akcentu galutinai Žemės ir visos Saulės sistemos išgelbėjimo misija suholivudinama iki happy end apie naują kontaktą su nežemiška civilizacija (akmeniniais ir labai inteligentiškais krabais), kuri nieko nebesiskiria nuo mokytojo mokinių likusių Žemėje.

Nesuklysiu sakydamas, kad filmas nėra prastas, bet ir toli gražu ne stebuklas. Balansuojantis tarp potencialiai įdomios mokslinės fantastikos ir holivudinių klišių. Visgi tikėjausi daugiau mindfuck‘o, vaizduotę praplečiančios istorijos, kuri žadėtų naujus ir dar nematytus pasaulius ir dimensijas, bet gavau šiek tiek neiškepusį puskepalį, kuriame dar vienas pliusas – pavykęs garso takelis, kur anglosaksų hitai liejasi upeliu ir galima pritemdytoje salėje nesigėdijant kartu pakrutinti lūpas – niekas vis tiek nepamatys.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 8.4

Maištinga Siela

Filmas: "Baimė" / "AfrAId"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tais retais atvejais, kai rinkdamasis filmą žinau, kad bus pusšlamštis ir tiks laikui praleisti, užsnūsti ir kad namiškiai nedejuotų, kad vėlei verčiu žiūrėti ką nors per daug rimto, ima ir nustebina! Amerikiečių režisierius Chris Weitz režisavęs tokius filmus kaip „Jaunatis“ (2009), „Gyvenimas pagal jį“ (2002), „Auksinis kompasas“ (2007) tikriausiai žino ne vieną komercinio filmo receptą ir triuką, kuriuo galėtų pasidalyti su debiutantais režisieriais. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš jo filmo „Baimė“ (angl. AfrAId) (2024), bet nusprendžiau, kad apie dirbtinio intelekto keliamą siaubą istorija bus pats tas.

Filmas pasakoja apie korporacijoje dirbantį Kurtį ir jo šeimą (žmoną ir tris vaikus). Vieną dieną Kurtis gauna dirbtinio patobulinto intelekto namų valdytoją Ają, kurią, prijungus prie tinklo, namų darbai vyksta kuo sklandžiausiai. Atrodo, kad Aja maloni, ji užmezga emocinius ryšius su šeimos nariais: paauglei padeda susitvarkyti problemą dėl internete paplatintos jos nuogos nuotraukos, mažajam seka pasakas, viduriniajam rodo slapta smurto istorijas, motinai įkvepia minčių toliau tęsti disertaciją, užsako optimaliausią ir geriausią maistą... Galiausiai Aja įsibrauna į visas įmanomas sistemas: banko sąskaitas, bylas, asmeninius telefonus, oponuoja ir manipuliuoja jų nuotraukomis, sukurdama falsifikuotus vaizdo ir balso simuliakrinius įrašus ir kuria „saugios tiesos“ tikrovę, kurioje šeima jaučiasi lyg ir saugi, užtikrinta, bet netrukus suvokia, kad pamažu nebetenka savikontrolės, o už juos viską nusprendžia Aja, nuo kurios nebeįmanoma pabėgti net atjungus ją nuo tinklo.

Iš tikrųjų filmas atveria seną baimę dėl dirbtinio intelekto. Pažinę žmogiškuosius faktorius ir elgsenos būdus geriau nei patys žmonės, galiausiai žmonės tampa „pamaloninti“ dirbtinio intelekto rūpestingumu. Filmas iškelia ir dirbtinio intelekto savigynos idėją, prieraišumo sukurtą instinktą ir beribį šnipinėjimą. Žmonės ne tik netenka privatumo, bet ir asmeninio intymumo, nes pasikliauja sugeneruota internetine tiesa, kuri neegzistuoja, pvz., Aja motinai pateikia iliuziją, kad gali bendrauti su savo mirusiu tėvu per TV ekraną. Filmas baisus dar ir tuo, kad neįmanoma pabėgti nuo visos šios sistemos, nebent slapta išvyksi į kalnus su konservais ir grynaisiais, o tavo automobilis neturės prieigos prie sistemos, o visa kita yra dirbtinio intelekto galioje, nuo kurios šiandien esame labai priklausomi.

Šiandien mokiniai ir studentai per naktį parašo be klaidų tiriamąjį darbą nė neatsivertę nė vienos mokslinės knygos, pasikliaudami vien dirbtiniu intelektu. Kitaip sakant, mes tampame specialistais specialistų visuomenėje be specializacijos, tiesiog įsivaizduodami, kad viską gebame. Ar gali būti baisiau? Aišku, filmas „Baimė“ turi ir savų minusų, kai kurios scenos primityvokos, meilės-išdavystės istorija tokia nuvalkiota, kai kurie šeimos bendravimo modeliai pernelyg šabloniški ir schematiški, lyg pavogti iš kitų abejotinų siaubo trilerių, bet visumoje filmas nustebina savo mokėjimu atskleisti dirbtinio intelekto potencialias esamas/būsimas problemas. Viskas taip sparčiai plečiasi ir progresuoja, kad sunku įsivaizduoti, kokią tikrovę turėsime kad ir po 50 metų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas be Jango" / "After Yang"

 Sveiki,

 

Pietų Korėjos režisierius Kogonada prieš kelerius metus pateikė internacionalinio pobūdžio filmą „Gyvenimas be Jango“ (angl. After Yang) (2021), kuris buvo pastebėtas ir žiūrovų, ir kino kritikų. Kodėl jį vadinu internacionaliniu? Ogi jis vaizduoja tokią šeimą: žmona – juodaodė, vyras – baltasis, atžala – azijietė. Holivude dabar toks manevras vadinamas kovojimu prieš rasinę nelygybę. Bet nemanau, kad Kogonada tai būtų itin svarbu, jis šiame filme nagrinėja ne internacionalinius lygybės klausimus, bet filosofiškai žvelgia į galimą ir jau iš esmės mūsų tikrovėje kuriamą žmogaus ir robotų santykį.

 

Džeiko ir Kiros šeimoje vieną dieną išsijungia Jangas. Jis sugenda. Jangas – tai azijietiškos išvaizdos robotas, įsigytas vietoj už auklės, palaikyti namuose esamą tvarką ir kad mokytų jaunąją atžalą kinų kultūros. Sugedus Jangui, Džeikas nori jį pataisyti, tačiau geriausia, ką jam siūlo taisyklos, yra atiduoti Jangą perdirbimui ir išardymui. Galiausiai Džeikui atitenka Jango atminties saugykla, kurią jis imasi tyrinėti per specialiuosius akinius. Jis netikėtai sužino įdomybių ne tik apie save ir savo šeimą, bet ir slaptą Jango gyvenimą. Pasirodo, jis buvo įsimylėjęs kitą robotę...

 

Filmas, aišku, nagrinėja jau ne kartą kine iškeltą žmogaus ir robotų santykių emocinį aspektą. Šįkart filme perteikiama ir visuomenėje nemato dirbtinio intelekto galimą jausmų anatomiją. Robotai irgi gali generuoti jausmus ir klausti, o kokia gyvenimo prasmė. Galiausiai Džeikas nardydamas po Jango archyvą ima suvokti, kad takoskyros tarp žmogaus ir roboto jausmų beveik nebelieka, nes robotai tapo žmonių atšvaitais, sukūrusiais ir davusiais naują padermės pradžią. Potekstėje lyg ir klausiama, o tai kas tada davė pradžią patiems žmonėms? Kas yra jų kūrėjai? Galimi ir kiti prasmių egzistencijos klausimai.

 

Filmas toks romus ir lėtas, kad retsykiais primena mokslinės fantastikos meditaciją. Režisieriui beveik pavyko išvengti visų socialinio robotai prieš žmones ir žmonės prieš robotus susipriešinimo aštrumo. Džekas, jautrus ir imlus žmogus, nagrinėja tarsi Gėtės dramos herojus Faustas prasiplėtusias suvokimo ribas ir priima viską nuoširdžiai be jokios atmetimo reakcijos, nuoširdžiai gilindamasis ir tapatindamasis su Jango prisiminimais. Filmas absoliučiai sulėtinto laiko ir pasakojimo, veikiau filosofinis mikro pasakojimas apie ateities žmonijos santykius su pakitusia tikrove, kurioje nesunkiai žiūrovas gali ruoštis kaip iš elementoriaus savo galimai tikrovei. Nepasakyčiau, kad filmas labai įtraukiantis ar kad jį būtinai reikia pamatyti visiems ar išskirtinai gurmanams. Ne, jis tiesiog romiai mąsliai veda per jausminį pasaulį, kuriame svarbiausia yra žiūrovui permesti esminius kintančios būties klausimus.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nagai" / "Fingernails"

 Sveiki,

 

Bandau surasti gerų žodžių Christos Nikou sukurtai mokslinės fantastikos dramai „Nagai“ (angl. Fingernails) (2023), tačiau sunkiai grumuliuoja komplimentus, kai neturiu jų už ką pasakyti. Filmas netipinis. Tikrai. Apie liguistą veikėją Aną, kuri įsidarbina keistame meilės institute. Pastarajame ateina poros, kurios nori sutvirtinti savo santykius ir pasidaryti testą, ar jie verti būti drauge. Tokį testą yra atlikusi ir Ana su savo partneriu, tačiau Ana stebėdama tas poras jaučia, kad tas jos ryšys yra netvirtas, be to, pradeda jausti simpatiją savo darbo partneriui.

 

Baisiausia, kad norint atlikti kompiuteriu testą, reikia abiem partneriams nusiplėšti po nagą. Juos sudėti į prietaisą, panašų į mikrobangų krosnelę, pastarasis pačirškina gyvnagius ir ekrane parodo poros santykių tvarumo procentus. Tai pakankamai žiauru, bet veikėjai tiek užsiciklinę, kad santykius apsprendžia instituto kompiuteris, kad belieka tik stebėti, kaip šioji mokslinės fantastikos juosta melancholiškai ironizuoja žmonių negebėjimą patiems nuspręsti savo santykius. Filmas iš esmės lėtas, liūdnai komiškas ir žiūrisi jis gan, tiesą sakant, nuobodžiai. Stebina nebent tas veikėjų perdėtas rimtumas, atliekant santykių sutvirtinimo juokingus testus, tačiau akivaizdu, jog be crazy idėjos plėšyti ir leisti mikrobangų krosnelei nuspręsti, su kuo tau lemta būti, daugiau nieko nėra. Veikėjai nuo pat pradžių yra aiškiai apibrėžti ir žiūrovas žino, link ko visa šioji išsiskyrimo istorija veda, ir kad Ana galiausiai pripažins, jog nemyli savo dabartinio partnerio ir jai tiesiog reikia spjauti į visus tuos instituto testus.

 

Visgi filmas aiškiai kritikuoja mūsų negalėjimą prisiimti atsakomybės už savo santykius. Metaforinis ir simbolinis kalbėjimas apie tai, kad leidžiame savo horoskopams spręsti santykius, o dabar jau pamažu ir dirbtiniam intelektui, filmas pasakoja apie tai, kad laimės tikro recepto nėra ir jokia mašina tau nepasakys, kiek ir kaip tau būti ir išlikti. Dar baisiau – kai kas iš tokio savotiško neįgalumo pelnosi ir tai nebūtinai yra tokios pranašiškos ateities mokslinės institucijos, kokios pavaizduotos filme „Nagai“. Šiaip idėja labai gera, tačiau nežinau, kodėl man filmo perteikimas taip sunkiai įtraukė į pagrindinių veikėjų pasaulį. Visgi tai lėtas filmas, kuris lėtai ir sunkiai sukasi apie keistais ir netipiniais simboliais išreiškiamą sudėtingą žmonių santykių ir emocijų pasaulį. Pagrindinį vaidmenį čia sukuria mano netikėtai atrasta ir jau spėta pamėgta aktorė Jessie Buckley, kuri, beje, yra ir puikiai dainininkė – netikite, pasižiūrėkite, kaip ji atliko performansą, skirtą dainininkės S. O‘Connor garbei. Filme taip pat pasirodė ir „Begėdžio“ žvaigždė Jeremy Allen White bei Riz Ahmed. Visgi man filmas kažkuo asocijuojasi su Jessica Hausner „Laimės gėlelė“ (2019), kuris irgi per mokslą bandė kalbėti apie žmogaus laimės būsenas.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jie klonavo Taironą" / "They Cloned Tyrone"

 

Sveiki mielieji,

 

Kaip aš mėgstu gerai susuktus mindfcuk stiliaus filmus! Kur nolaniškai dera nuotykiai su tarantinišku komikso cinizmu. Galima sakyti, kad šių braižo motyvų turi ir Juel Taylor režisuota mokslinės fantastikos mistinė kriminalinė komedija – tikra žanrų įvairovė! – „Jie klonavo Taironą“ (angl. They Cloned Tyrone) (2023). Pastebiu, jog per šį dešimtmetį kuriasi Amerikos kino rinkoje unikali kino nišą t. y, juodosios rasės atstovai kuria savo filmą, kviečiasi savo rasės aktorius ir vaizduoja juodaodžių kultūrą, dažniausiai kur veiksmas vyksta kokiame nors šių žmonių didmiesčio atskirame gete, kvartale, perteikiant išskirtinai šios kultūros probleminius aspektus. Nepaisant visko, šios kartos ir naujos srovės režisieriai išlaiko patrauklumą masinėms žiūrovams, netgi, sakyčiau, kino gurmanams.

 

Pripažįstu, kad filmas „Jie klonavo Taironą“ mane paveikė stipriau, nei tikėjausi. Tą naktį, po seanso, sapnavau alternatyvius sapnus. Filmas išties keistas ir dėl to labai geras. Sakyčiau, scenaristai pasistengė įdomiau ir ne taip tiesmukai kalbėti apie rasizmą. Istorija pasakoja apie nelabai gerą vyruką Taironą, kuris savo kvartale stumdo narkotikus, vieną naktį jį nušauna, tačiau kitą dieną jo istorija ir gyvenimas vėl tęsiasi tarsi kokioje „Švilpiko dienoje“. Vietiniai draugeliai – narcizas sąvadautojas ir kekšė svajotoja – suvokia, jog tai ne tas pats Taironas, galiausiai jie išsiaiškina, jog po jų kvartalu įkurtos didžiulės klonų laboratorijos, o jų gyvenimai yra stebimi, su jais nuolat atliekami maisto ir kitų medžiagų bandymai... Iš tikrųjų tai savitas serialo, jeigu matėte nors vieną sezoną, „Vakarų pasaulis“ modelis, kada sukurti robotai imituoja tam tikrą simuliakrinį pasaulį, turi savo dirbtinį intelektą ir linksmina valdžios atstovus.

 

Filmas išlaiko, sakyčiau, puikų žaidybinį komizmą, veikėjus smagu stebėti. Režisierius stebėtinai per ploną plauką dažnai priartėja prie klišių, bet nuolat pateikia kokių nors netikėtumų, savitos spalvos, žiūros kampo. Galiausiai visas šis klonavimo reikalas yra tos pačios galios ir paklusnumo atspindys – klonuotojai baltaodžiai kuria juodųjų pasaulį, pastarieji neturi laisvos valios, o tai yra tarsi vergovinės santvarkos, iš kurios tariamai Amerika išaugo, tačiau ir šiandien vis dar policininkas nušauna šios rasės žmogų vidury baltos dienos, atspindys. Ar tikrai pakeitus laikus, formą, galios žaidimo formas išnyko rasizmas? Filmas apie kontrolę ir tos kontrolės nežinojimą, apie tariamą laisvą valią rinktis. Filmas atsako žaisminga nuotykių ir mokslinės fantastikos forma, randa būdą įtikti masiniam žiūrovui, bet kartu nenuvilia ir rimtesnio kino mėgėjų. Sakyčiau, filmas labai pavyko ir jis dar ilgai išliks mano atmintyje kaip puikus komercijos, režisūrinės autentikos, scenarijaus ir giliamintiškumo derinys. Čia panašiai kaip su filmu „Barbe“ – lyg ir kalbama nelabai rimtai, nes tokia apgaulinga forma, apie labai esminius dalykus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hipnotikai" / "Hypnotic"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic) (2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.

 

Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija – koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis, nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.

 

Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje. Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį. Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves, kurios virsta netgi labai tikrovėmis.

 

Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010) filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs, tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai, turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos, tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Darbuotojai"

 Olga Ravn. „Darbuotojai“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 144.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

„Ar žmogų apibrėžia tai, kad jis turi rastis iš kito žmogaus kūno? O gal galiu būti žmogus, išstumtas iš maišo gleivių, ikrų krūvos, kurkulų gumulo ežere, javuose ar lauko žolėje? Ar aš gyvenu pasaulio centre, ar aš čia reikalingas? Ar aš – tik vienas iš didelės masės minkštų kiaušinėlių? Mačiau valgykloje vaikštantį kadetą su stiklo rutuliuku burnoje, jis visaip voliojo jį liežuviu, rutuliukas vis skimbčiojo į dantis, sakykit, ar tai jūsiškis? (p. 38).“

 

Retai kada imuosi mokslinės fantastikos knygų, tačiau tai mano nepelnytai atstumta į šalį literatūros dalis, kurią skaitant kyla nemažai neatsakomų klausimų. Danų rašytoja Olga  Ravn (g. 1986) savo šalyje žinoma ir kaip poetė, ir kaip romanistė. Pasirodęs jos antrasis romanas Darbuotojai (dan. De ansatte) tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje sulaukė nemažai dėmesio, buvo įtrauktas į Booker International Prize sąrašą, kuriame šiaip mokslinės fantastikos žanras retai kada pasirodo. Novatoriškas ir keistas romanas atsirado, kaip teigė pati rašytoja, padedant ruošti draugės Lea Gulditte Hestelund meno parodai, kuri pasižymėjo erdvinėmis pačiomis įvairiausiomis formomis ir figūromis. Menininkė paprašė rašytojos sukurti mažus darbų aprašymus, kurie perteiktų keistas šių formų istorijas ir parodos lankytojams būtų įdomiau tekstą susieti su kūriniu. Iš šios draugiškos menų sintezės vėliau Olga Ravn sudėliojo romaną Darbuotojai, kurį iš danų į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė, o išleido leidykla Rara.

 

Istorija papasakota iš ateities perspektyvos, kuri vaizduoja XXII amžių, kada iš Žemės planetos pasiunčiamas erdvėlaivis į Atrastąją gyvenamą planetą. Iš tikrųjų visas romanas sudurstytas iš atskyrų protokoluotų liudijimų apie gyvenimą ir darbą kosminiame laive, o šiuos liudijimus pasakoja ir žmonės, ir žmogonai. Žmogonai – serijiniai robotai, savo forma primenantys žmones, tačiau yra užprogramuoti ir nemirtingi. Pirminis šių pasakojimų tikslas – išsiaiškinti darbo našumo principus ir sąlygas, santykius tarp žmonių ir žmogonų bei objektų, keistų formų stacionarios būtybės, kurios skleidžia švytėjimus ir kvapą. Su šiais objektais dirba tiek žmonės, tiek žmogonai, tik jų poveikis kiekvienam vis skirtingas.

 

Taigi romano struktūra iš vienos pusės administracinių formų dūrinys, kurių sąsajas, prieštaravimus ir panašumus į bendrą gyvenimą erdvėlaivyje skaitytojas turi sujungti pas. Kad ir kaip bežiūrėtume, tai postmodernus tekstas tiek savo forma, tiek raiška. Autorė, kurdama bevardžius, tačiau individualizuotus pašnekovus, atsisako įprastų epinių romano standartų, tad pasiduoda juslėms, stengiasi perteikti atmosferą ir gyvenimo sąlygas ne per regą ir vaizdinį, bet būtent per kvapą, lytėjimą ir skonį. Iš tikrųjų labiausiai pradžioje domina objektų santykis su gyventojais, tai labai stalkeriška, netgi primena Stanislavo Lemo Soliarį, nes įspūdis toks, kad darbuotojus valdo ne programos ir įvesta tvarka, bet būtent objektai. „Vakar po susirinkimo staiga supratau, kad sėdžiu patalpoje, ant kelių pasidėjęs vieną iš objektų, o visai atsipeikėjęs pastebėjau, kad glostau objektą nykščiu taip, lyg tai būtų kažkas mylima, o aš juk niekad nejutau meilės, bet vis tiek tą akimirką mane, dar nesuprantantį, ką darau, buvo užplūdusi meilė, žinojau, kaip ir žinau sapnuose, ką reiškia mylėti gyvą būtybę (p. 102).“

 

Paradoksalu tai, kad autorė „nusausina“ tekstą, neplėtodama už liudytojų parodymų jokių istorijų, net pats klausinėtojas nekalba, bet tai tampa strategine galimybe kitaip kurti ir plėsti pasakojimo atmosferą, kurios, tiesa, romane tikrai netrūksta. Netrukus iš liudytojų sužinome, kad laive kyla tam tikri nesutarimai, netgi įtampa tarp žmonių ir žmogonų, nes jų prigimtys skirtingos. Žmonėms lemta mirti ir niekada neprisikelti, o žmogonams būti perinstaliuotiems ir pamiršti patirtis. Tiesa, autorė tarsi klausia, o kas baisiau, ar gyventi įstabų, bet laikiną gyvenimą, ar būti darbo išnaudojamu robotu, kuris pamažėl tampa labai žmogiškas, bet jam lemta tą kaskart pamiršti?

Olga Ravn

 

Humanizmo klausimai kyla beskaitant ir smarkiai koreliuoja su šiuo metu viešojoje erdvėje aptarinėjamu dirbtinio intelekto poveikiu mūsų gyvenimams. Tiesa tokia, kad dirbtinis intelektas vis labiau ir labiau bus panašesnis į žmogų... „Mano žmogiškasis kolega kartais sako nenorintis dirbti, o tada pasako kai ką keista, kai ką tokio visai paiko – kaipgi ten? Jis sako: žmogaus gyvenimas nėra vien darbas, o gal – žmogus nėra vien darbas? O kuo gi dar gali jis būti? Iš kur rastųsi maistas, kas palaikytų kompaniją? Kaipgi gyventi be darbo, be kolegų? Negi tik spintoje stovėsi? (p. 31).“ Tam tikri žmogonų ir žmonių skirtumai bei egzistencinės prasmės klausimai skiriasi, tačiau kai autorė juos kelia šiame romane, skaitytojas nori nenori juos kelia ir savo egzistenciniame gyvenime. Kartais atrodo išties, kad mes savoje tikrovėje ne tiek gyvename, kiek dirbame dėl pačios sistemos, kad išlaikytume ir turėtume pinigų, karjerą ir pan.

 

Viena svarbiausių Olgos Ravn meninių priemonių – paradoksalumas. „Dvyliktasis kadetas mūvi galvos apdangalą su veidą pusiau dengiančiais juodais odiniais kutais. Niekas nesupranta, ar kaukė – bausmė, ar apdovanojimas (p. 51).“ Tokių iš pažiūros keistų nutylėjimų per skirtingas mąstymo perspektyvas, kurios, atrodo, mums savaime suprantamos, bet XXII amžiaus gyventojams tampa nebesuprantamos. Pakitusi vertybinė ir egzistencinė prasmė yra labai svarbi, tačiau sužmogėję žmogonai ir surobotėję žmonės vis dar balansuoja tarp prigimtinių ir socialinių konstruktų tapatumo prieštarų, pavyzdžiui, vienai veikėjai rodomos žaidžiančio vaiko hologramos, kurios vėlei sužadina motiniškus instinktus ir ji apgauna save, jog vėl yra motina.

 

Kaip teigė pati autorė, „visose savo knygose bandžiau atrasti – nors žinau, kad tai neįmanoma, – erdvę, atsiveriančią tarp to, kas tu esi, ir to, kas tau sakoma, jog esi. Iš tisų bet kokia idėja, nusakanti, kas yra žmogus, per maža sutalpinti visam tam, kas žmogus iš tiesų yra. Atrodo, jog visada čiuopiame tik to, kas žmogus iš tiesų yra, paribius, – ir būtent tai mane domina (p. 139). Sakyčiau, būtent apie tai romanas ir yra. Daug klausimų kelianti knyga perteikia kintančio žmogaus sąvokos ambivalentiškamą, nes iš vienos pusės žmonės romane paversti tikrais darbuotojais, sistemos vergais, bet būtent toje nuobodžiai diena iš dienos užguitoje erdvėje ir tikrovėje žmogaus „talpumas“ ir reikšmės išsiplečia bei pranoksta rėmus. Lygiai taip pat ir mūsų pačių gyvenime, kai save įgaliname patogioje komfortiškoje zonoje ir nebetobulėjame, nebeatrandame ko nors naujo, nebesidžiaugiame įvairove ir netikėtomis patirtimis.

 

Olgos Ravn trumpa knygelė Darbuotojai suskaitoma per vieną vakarą, tačiau kūrinys maloniai apdovanoja kiek kitokia skaitymo patirtimi. Romanas fragmentuotas, pilnas nutylėjimų, per kuriuos jungiasi veikėjų išartikuliuoti ir neatsakomi klausimai. Panašiai kaip ir mes, kai klausiame, kas mes, žmonės, tokie esame, ar yra Dievas, kuris už visa tai atsakingas, lygiai taip pat ir žmogonai romane kelia analogiškus klausimus apie savo egzistavimo prasmę. Nors romanas pavadintas Darbuotojai, didžiausias romane prabylančių veikėjų darbas yra išsiaiškinti ir suvokti savo egzistavimo priežastis ir paskirtį, o didžiausias atskaitos taškas tampa mirtis arba atminties ištrynimas, kai nebelieka tai, ką buvai susikūręs iš atskirų gabalėlių kaip vientisą asmenybę.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Liu Cixin "Trijų kūnų problema"

 Liu Cixin. „Trijų kūnų problema“ – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai,

„Esama keisto prieštaravimo, kuris atsiskleidžia žmonijos naivumu ir nuoširdumu Visatos akivaizdoje: čia, žemėje, žmonės gali trypti vienas kitą, persikelti per vandenyną ir sunaikinti draugiškas civilizacijas ginklais ir ligomis. Bet kai žvelgia į žvaigždes, jie tampa jausmingi ir mano, kad jeigu kosmose yra civilizacijų, jos būtinai laikysis visuotinių, kilnių dorovės taisyklių ir kad mylėti visas gyvybės formas yra to savaime suprantamo visuotinio moralės kodekso dalis (p. 355).“

Mano santykis su fantastine moksline literatūra beveik joks. Sunku pasakyti, kodėl vaizduotę plečianti, fantaziją lavinanti ir žinias apie fiziką, matematiką bei astronomiją ugdanti literatūra man neprieinama. Gal dėl to, kad ilgą laiką rūpėjo tai, kas dedasi čia, ant mūsų Žemės? Pripažinkime ir tai, kad mokslinė fantastinė literatūra nėra Lietuvoje apskritai itin populiari, jai sunku konkuruoti su populiariosios literatūros ar masinės lektūros verstais leidiniais (neskaitant to fakto, kad leidykla Eridanas buvo išsiugdžiusi savą skaitytojų būrį), šiuo metu mokslinės fantastikos knyga verčiama į lietuvių kalbą turi būti arba skandalinga, arba išties tokia gera ir reikšminga pasauliniu mastu, kad galėtų varžytis su kito žanro kūriniais. Leidykla Kitos knygos pristatė kinų rašytojo Liu Cixin (g. 1963) pirmąją trilogijos Žemės praeities atminimui dalį Trijų kūnų problema (angl. The Three-Body Problem), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2008 metais, o pasauliniu mastu pelnė vieną prestižiškiausių mokslinės fantastikos literatūrinių įvertinimų – Hugo premiją.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė daugeliui puikiai pažįstamas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, kurio paties literatūra pasižymi fantastiniais elementais, todėl jam suprantami šie literatūros pasaulio kūrybos dėsniai. Vertėjas apie knygą teigia: „Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“ Tikriausiai skaičiau ne taip įdėmiai, nes po knygos nesijaučiu pasikeitęs ar kaip nors pakeitęs požiūrį į šios literatūros žanrą, tačiau neatimsi vieno – tai buvo išties įdomus skaitymas, kuris įtraukė, leido mąstyti, ieškoti sąsajų, plėstis, augti.

Knyga mus nukelia į revoliucingus 1967-uosius Kinijos laikus, kai vyksta didžioji Kultūrinė revoliucija ir valdžią paima diktatorius bei jo partija, kuri pradeda įdiegti absurdiškus įstatymus, visur regi ir mato liaudies priešus, kuriuos reikia sudoroti. Maždaug dabartinė Šiaurės Korėjos realybė. Manau, knyga labai „atsargiai“ parašyta, nes iki šiol Kinijoje veikia cenzūra, todėl autoriui teko tam tikrus istorinius faktus išgalvoti, tačiau mums, lietuviams, kurie patyrė komunistinį režimą, manau, nesunku suvokti tuos istorinius procesus, nes jie kaip atspindys to, ką iš esmės patyrėme ir mes patys. Ką pirmiausia daro nauja galinga nacistinė valdžia, kad įsitvirtintų? Ogi naikina inteligentiją, todėl dėmesio centre atsidūrusi fizikų mokslininkų šeimyna tiesiog viešoje aikštėje paverčiama atpirkimo ožiu. Tačiau iš jų išlieka jauna mokslininkė Je Vendzie, kuri atsiduria Raudonojo kranto bazėje, o ten galiausiai slapta paleidžia kodais užšifruotą žinutę į Saulę, o žinutė atsimušusi į Saulės spinduliuotę ir sustiprėjusi perduoda žinią likusiam kosmosui. Po aštuonerių metų Je gauna atsakymą iš nežinomos Trisoliario planetos...

Knyga prasidėjusi praeities politiniais procesais kalba apie pirmąjį kontaktą su nežemiškomis pažangiomis būtybėmis. Knygos autentiškumas išsiskiria tuo, kad autorius apjungia savo tautos patirtis ir sukonstruoja naują regimą pasaulį, daug įdomesnį, nei kad mes gyvenam apsupti COVID-19 viruso grėsmėmis. Autorius randa tam tikrus būdus apibendrinti kinų ir visos žmonijos civilizacijos augimo ir vystymosi etapus, netgi netiesiogiai kritikuoja mūsų netobulumą, kuris reiškiasi per nesantaiką, gobšumą, socialinę nelygybę bei idealios visuomenės idėjos išsigimimą. Politiniame lygmenyje kalbama apie žmogaus kaip unikalios ir individualios būtybės sunaikinimą vardan tautinio idealo – tai čia senas geras komunizmo valdymo principas, visus įvilkti į vieno dydžio ir spalvos kelnes, kad būtų lengviau valdyti.

Antrasis knygos sluoksnis – grynoji fantastinė literatūra, paremta naujausiomis astronomis ir fizikos teorijomis bei hipotezėmis apie juodąją materiją, protonų ir neutronų dalelių atskyrimą bei tų dalelių skaldymą. Įspūdingai aprašomas protono išvyniojimas įvairiais matmenimis, kuris perteikia mūsų Visatos sudėtingus daugiamačius lygius. Protono siuntimas iš Trisoliario planetos į Žemę kaip technologijų ir mokslo pažangos sustabdymo programa, manding, priminė iš esmės matricos valdymo perpratimą. Vadinasi, jeigu galima programuoti per elementariąsias daleles žmonijos veiksmų sekas, mes iš esmės esame tik skaitmeniniai robotukai, gyvenantys vienoje didžiulėje kompiuterinėje programoje, todėl, kaip budizmas ir teigia, viskas tėra iliuzija. Įdomiausia man buvo tos knygos dalys, kada autorius moksliškais terminais ir pavyzdžiais perteikia tai, ką nuo senų senovės teigia budizmas ir kai kurios nepopuliarios ezoterika ir praktine magija grįstos religinės atšakos. Ir visa tai neprieštarauja, o veikiau nutiesiami sąsajų tiltai tarp dvasios ir mokslo pasaulio liudijančių dėsnių.

Liu Cixin 

Na, ir esminis Liu Cixin vykęs bandymas yra „sudurstyti“ Kultūrinės Kinijos revoliucijos atšvaitus su tolimos Kentauro Alfoje gyvenančios civilizacijos ypatumus, kurie pasižymi paradoksaliais civilizacijos dėsniais, atspindinčius mus pačius. Tam autorius pasitelkia kelis kalbėjimo modelius. Vienas iš jų – „Trijų kūnų“ žaidimas, į kurį pasineria nano dalelių tyrinėtojas Vang Miao, ten jis patiria virtualiuoju būdu sukurtus įsivaizduojamos planetos dėsnius. Prie žaidimo jungiasi patys imliausio protai, mokslinis elitas, kuris bando kaskart išspręsti Trijų kūnų problemą, apskaičiuoti tam tikrą algoritmą, kad besikurianti civilizacija kaskart spėtų išgyventi tarp trijų saulių zenito, kol šios nepriartėjo ir neišdegino paviršiaus ir civilizacijos. Iš esmės niekas neįstengia apskaičiuoti nepastovią judančių saulių ir planetos pozicijų, todėl tai civilizacijai reikia susirasti naują planetą, kurioje vyrautų švelnus klimatas ir pastovūs ciklai. Galiausiai mes sužinome, kad toji civilizacija yra realiai egzistuojančios planetos tam tikras modelis. Sakyčiau, gana stulbinamai techniškai ir moksliškai perteiktas, ypač tie sudžiūvimo ir atgimimo momentai – net nebūčiau pamanęs apie tokias protingų humaniodinių būtybių egzistavimo sąlygas, todėl tie fantastiniai apgalvoti elementai išties pribloškia vaizduotės galia.

Kitas dalykas, kuris autoriui padeda sujungti šias grandis yra civilizacijų troškimas išsivaduoti iš savo ego struktūrų, susiskaldymo ir valdžios, sėjančios nesantaiką. Skaitant tampa aišku, kad Trisoliario civilizacija, nors ir pažangesnė už žmoniją, ji tėra tik mūsų netolimos ateities atspindys, tik „patalpintas“ į sudėtingas žvaigždines ir planetos sąlygas. Idealizmas ir gyvenimas dėl tautos idealų, pamirštant asmeninę laimę, tampa abiejų civilizacijų pragaištimi. „Iš pradžių tebebuvome idealistės, bet tai truko trumpai. Po darbo dienos laukuose būdavome tokios pavargusios, kad neturėdavome jėgų išsiskalbti drabužius. Gulėdamos šiaudų trobelėse kiaurais stogais, klausydavomės naktinio vilkų staugimo, ir mūsų svajonės tirpo. Mus numetė į tuos užkampius ir užmiršo, daugiau niekam mes nerūpėjome (p. 270).“

Ir tuo pačiu metu: „Mūsų tikslas – kad Trisoliario civilizacija žemės civilizaciją, sustabdytų žmonijos beprotybę ir idiotizmą. Gal žemės galėtų vėl būti harmoningas klestintis, doras pasaulis. Vis daugiau žmonių pritaria tokiam tikslui, organizacija sparčiai auga. Turime narių iš visos planetos (p.282).“ Akivaizdu, kad autorius naudoja Konstantino Kavafio „Barbarų belaukiant“ metodą: kol neturime priešų už Žemės ribų, tol kuriame sąmokslus vieni prieš kitus. Je iškviečia naujus tarpžvaigždinius priešus, kad pagaliau Žemė susivienytų. Ar tikrai žmonijai visada reikia priešo, kaip kad Kultūros revoliucionieriams, kad būtų tikima tiesa, drąsa, žmogumi? Skaitant neapleido jausmas, kad kiekvienas iš mūsų tėra tik protono dalelė, kurią valdo tam tikros jėgos struktūros (ar jos būtų politinės, ar kosminių dėsnių pavidalu).

Knygoje dar yra daugybę intertekstualių niuansų tiek į mokslo pasaulį, tiek į mūsų socialinius reiškinius, kurie nušviečia išmintingu pasakojimu ir noru atskleisti mūsų netobulumą ir pasimetimą tarp savų. Šios recenzijos pradžioje publikuota citata, manau, atspindi visos knygos idėją: mes esame savo naivumo įkaitais, žaidžiame priešus ir „savus“ tam, kad įtikėtume savo egzistencijos prasme, įtikėtume susikurta neginčytinos tiesos, už kurią verta netgi mirti, idėja, tačiau kartu pjauname šaką, ant kurios sėdime. Manau, Trijų kūnų problema yra socialinė, politinė ir moralinė kritika, išreikšta nepamokslaujančia idėja. Tai knyga apie amžinos vienybės ir taikos ilgesį, apie mūsų tamsų ribotumą, kuris neleidžia įžvelgti paprasčiausios tiesos. Įspūdingi vaizdiniai, idėjos, sąsajos tarp politikos ir mokslinės fantastikos sulydo šią masę į unikalų autoriaus sukurtą pasaulio paaiškinimo modelį, kuriame dažnai galime atpažinti save pačius, tokius sutrikusius, apsistačiusius nuostatomis ir tariamais priešais.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Paranormalu" / "The Endless"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu mokslinės fantastikos filmus su akivaizdžiai „pagerintais“ scenarijais, kuriuos internautai linkę vadinti mindfuck, kurie suplaka smegenis, pagilina vaizduotės įspūdį. Kai to imasi nekomercinis kinas su mažu biudžetu, tokį įtaigų sukalti be didingų grafinio dizaino efektų gana sudėtinga, todėl filmuose dažnai veikia kafkiškos idėjos, kurioms nereikia itin didelio finansavimo. Galima sakyti, kad filmas „Paranormalu“ (angl. The Endless) (2017) yra būtent iš tos serijos – režisieriai patys rašo scenarijų, patys kuria, patys ir vaidina pagrindinius vaidmenis. Kitą vertus, ar aktorės ir režisierės Brit Marling atvejis ne toks?

 

„Paranormalu“ pasakoja apie du brolius, pabėgusius iš keistos vietovės, kurioje įsikūrusi dar keistesnė sekta. Po dešimties metų vyrukai broliai sugrįžta į komuną, tačiau pastebi, kad nė vienas iš jų nepasenęs, o kai kurie dalykai aplinkui vyksta kraupiai paslaptingai... Ir čia stabtelėsiu, nes, jeigu atskleisiu turinį, nemanau, kad bebus įdomu filmą žiūrėti (jeigu dar jo nematėte). Visgi pigioje nekomercinio kino terpėje akivaizdžiai veikia paslaptingos-sektos-ir-reiškinių dermė kaip bauginantis faktorius. Net imi įtarti, kad vietiniai, besigaminantys savo alų, iš tikrųjų yra sukūrę haliucionuojantį amžiną gėrimą (kaip „Asterikse ir Obelikse“), tačiau kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų. Atsiranda paraleli esybė, kuri valdo... Visatą? Tačiau čia mintis lyg ir nutrūksta, ir ją autoriai bando plėtoti kine taip mėgstamomis laiko kilpos žaidimo taisyklėmis, todėl visumoje už virvės tampanti ryjančioji juodoji materija atrodo nelabai pateisinta arba iki galo neatskleista.

 

Tiesą sakant, likus pusvalandžiui iki filmo galo viskas pradeda bukai erzinti, brolių pasiaukojimas, santykiai, suvokimas, kur jie yra ir kaip kvailai herojiškai ir netikroviškai elgiasi, kaip blaškosi kaip vištos po tas laiko kilpas, o kai susitinka, net nenustemba, nepatiria šoko ir viskas daugiau ar mažiau atrodo kaip dirbtinokas netikroviškas juokelis. Neatimsi vieno – neblogos kai kurios scenarijaus idėjos ir bauginančios scenos, kurias galima įvairiai interpretuoti, tačiau daug ką atima toji holivudinė brolystės linija, kuri pernelyg didaktiška ir neįtikima, vienu metu jautėsi scenarijaus vilkinimas, užtęstos scenos „apie nieką“, todėl pasimeta ne tik filmo ritmas, bet ir augantis siaubas, kurį, manau, kiekvienas turėjome patirti.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eks mašina" / "Ex Machina"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisieriaus Alex Garland debiutas „Eks mašina“ (angl. Ex Machina) (2015) daug kam tapo šiemet gana netikėta pramoginio kino sensacija. Tiesą sakant, filmui nelabai limpa pramoginio filmo etiketė, tačiau toks debiutas ir toks dėmesys filmui neatsitiktinis, kadangi tai tikriausiai geriausias filmas apie dirbtinį intelektą po S. Spielberg‘o parodyto „Dirbtinio intelekto“ (2001).

Filmas išties įdomus tiek gurmano akims, tiek paprastiems žiūrovams. Režisieriui pavyko sukurti intelektualų filmą, kuris atitiktų kartu ir pramoginio kino standartus. Įdomus scenarijus neleidžia snausti, pavojingas aktoriaus Oscar Isaac kuriamas barzdočiaus personažas vis labiau didina grėsmę, todėl tik kuo toliau, tuo įdomiau žiūrėti, kuo viskas baigsis. Aišku, kai kurie dalykai nuspėjami, kaip ir pats finalas, tačiau santykiai tarp žmogiškojo proto ir dirbtinio intelekto iš tikrųjų įžiebia nemažai maloniai dirginančios fantazijos. Gana nepersūdytomis fantastiniais elementais – daugiausia apsiribota puikiu kostiumu ir mažomis izoliuotomis erdvėmis, sukurtas gana įtaigus, intriguojantis ir diskusijų vertas filmas.

Labai patiko aktoriaus Oscar Isaac pasirodymas. Jau pamėgtas britų aktorius Domhnall Gleeson buvo kaip visada geras – jo filmų repertuaras apskritai vertas dėmesio. Na ir „Karališkos aferos“ žvaigždė Alicia Vikander, kurios daug veidelio šmėžavo Eivos personaže, buvo ne ką prastesnis būvimas, kažkodėl visada joje nuolat regėjau Natalie Portman bruožų, o jūs ne?

Šiaip drąsiai gali žiūrėti visokio tipo žiūrovai, manau, jame tikrai atras jei ne intrigą, tai bent idėją.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela