Filmas: "Hipnotikai" / "Hypnotic"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic) (2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.

 

Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija – koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis, nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.

 

Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje. Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį. Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves, kurios virsta netgi labai tikrovėmis.

 

Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010) filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs, tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai, turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos, tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eliziejus" / "Elysium"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Dešimtasis filmas.

 

Kaip aš pasiilgau fantastinių ir įtemptų veiksmo filmų, kuriuos ryte rydavau prieš dešimtmetį! Genamas tos nostalgijos nusprendžiau pažiūrėti visų labai įvertintą režisieriau Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus“ (angl. Elysium) (2013). Pastarasis filmas mums pasakoja apie socialinės nelygybės kamuojamą žmonijos ateitį. Pasaulio turtingieji su pažangiomis gydymo technologijomis atsiskyrė nuo Žemės ir sau saugiai ir prabangiai gyvena kosminėje stotyje, vadinamoje Eliziejumi. Visi likę žemės žmonės, kamuojami ligų ir nepritekliaus, trokšta patekti į kosminę stotį kaip į išsvajotą rojų.

Kaip tokiuose filmuose ir būna, galingieji trokšta valdyti procesus žemėje, tačiau nenori dalytis savo technologijomis. Jiems svarbiausia valdžia. Centrinė filmo figūra tampa smarkiai radiacijos nušvitintas ir mirštantis Matt Damon skurtas veikėjas Maksas, kuris nebeturėdamas ko prarasti, todėl į savo galvą implantuoja (tai vienintelis man patikęs filmo momentas!) jį stiprinančią kovinę technologiją ir tampa „pagerintu“ kiborgu, tačiau prisiverda galybę košės sau ir savo draugei daktarei. Eliziejaus galingieji pradeda medžioti Maksą...

Tiesą sakant, seniai bežiūrėjau tokį neįtraukiantį ir nuobodų fantastinį veiksmo filmą. Gal darausi per senas ir atsparus? Tiesiog filmo veiksmas ir siužetas tiek primityvus, kad norėjosi prasukinėti. Nejaudino praktiškai niekas. Dirbtinai pritempta apokalipsinė Žemės ir žmonijos ateitis atrodė apipinta kino klišėmis, viskas daugmaž jau kažkur matyta. Viensiužetis pasakojimas yra toks plokščias, kad filmas nepateikia jokios idėjos, absoliučiai net nebando provokuoti. Maksas didvyriškai pasiaukoja dėl mylimos moters ir jos dukrelės, veblena apie vaikystėje duotus pažadus, bando iš žiūrovo išmelžti kažkokias emocijas, bet viskas taip nuspėjamai skysta, kad net koktu. Moteris įsikibusi savo dukrelės, gėriui atstovaujantys skurstantieji ir galios pozicijoje tikri moralės antžmogiai – tradicinė pamokslaujanti gerumo ir blogumo kunigėlio tribūna. Jeigu filmą žiūrėčiau būdamas ketvirtoku, gal jis ir patiktų, tačiau dabar visumoje, neskaitant neblogų kino efektų, taip lėkšta ir banalu, kad per tuos nuobodžius kompiuteriniais žaidimais grįstus susišaudymus tiesiog pražiovavau. Likau taip ir nesupratęs ir, tiesą sakant, gerokai apviltas, kai man komentatoriai žadėjo išlaikytą ir netikėtą filmo pabaigą. Pabaiga absoliučiai standartinė, idėja plokščia, veiksmas nuobodus ir standartinis. Filmas žemiau vidutinio. Jaučiuosi iššvaistęs vakarą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karštos vasaros naktys" / "Hot Summer Nights"

Sveiki,

Tvankiomis ir karštomis vasaros naktimis tikriausiai labai tinka šiemet kino teatruose ką tik pasirodęs filmas „Karštos vasaros naktys“ (angl. Hot Summer Nights) (2018), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka „Vadink mane savo vardu“ ir „Boružėlė“ aktorius-atradimas Timothee Chalamet, paskutiniu metu užverstas įvairiausiais vaidmenų pasiūlymais.

Itin vasariškame filme iš esmės pasakojama apie jaunuolį, kuris po tėvo mirties išsiunčiamas pas tetą ir ten prasideda jo pati geriausia ir kartu pavojingiausia gyvenime vasarą: jis įsimyli pavojingą merginą, pardavinėja žolę ir kartu jaučiasi laisvut laisvutėlis. Filmas rekonstruoja 1990-ųjų amerikietišką provincijos vasarą. Kartais būna, kada laikmečio rekonstrukcija tampa kine tokia sodri ir prikimšta ženklų, kad atrodo kaip kičas, šįkart viskas pateikta natūraliai, nieko nehiperbolizuojant. Smagaus dešimto dešimtmečio pradžia, muzika, atributika ir pagrindinis herojus, bandantis pritapti prie savo kartos žmonių.

Filmas apskritai atmosferinis, juo reikia mėgautis nesitikint daug iš paties siužeto. Tai kartu asociacijų ir atminties sužadinimo filmas tikriausiai labiau suprantamas patiems amerikiečiams, nes mes, lietuviai, gyvenome tuo laiku visai kitoje planetoje, tad toji realybė labiau atpažįstama tik iš to laikotarpio filmų dvasios. Visgi „Karštos vasaros naktys“ turi savito parako, istorija įdomi, dokumentali pasakojimo maniera su nuotraukomis ir statistika geba absorbuoti žinias apie to meto JAV. Vaidyba irgi atrodo įsimenama, tačiau priekaištų šįkart turėčiau pačiam siužetui. Atrodė pernelyg blankus tas kriminalinis nuotykis, atnešęs neištaisomus padarinius. Slenkant filmui prie pabaigos, jis siužetiškai užsivilkina, įkrenta į pasakojimo duobę, kuriai pritrūksta ir intrigos, ir netikėtumo, tad galima per jį pasidaryti gaivinamųjų gėrimų.

Visgi visumoje filmas išties neprastas. Įsimenamas dėl tų pačių priežasčių – aktorių, atmosferos ir pasakojimo pobūdžio, tačiau norint kažin kokios dramos, kuri sukrėstų ar labai jaudintų – nesitikėkite, nes tai romusis kinas, kuriame svarbu atsipalaiduoti ir pajusti atmosferą nei patirti įsimenamą nuotykį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namų vyras" / "The Homesman"

Sveiki,

Režisierius ir aktorius Tommy Lee Jones sukūrė Auksinei palmės šakelei nominuotą kino filmą „Namų vyras“ (angl. The Homesman) (2014), kuris tikrai netapo nepastebėtas. Holivudo veteranas ne tik režisavo ir iš dalies kūrė scenarijų, bet ir pats atliko filme pagrindinį vaidmenį. „Vyrai juodais drabužiais“ žvaigždė nusižengė beveik visoms Holivudinio kino kanonams ir sukūrė savitą istorijos viziją, kuri pretenduoja į gana aukštą gero kino lygį.

Nepasakyčiau, kad mane asmeniškai filmas labai sužavėjo. Gana niūrūs nederlingų lygumų dulkės ir vesterno laikų dvasia tiesiog smelkiasi pro filmo kadrus, o sąžininga žmogaus politika išsiaiškinama tik vienu ir tuo pačiu būdu – šaunamaisiais ginklais. Gal neverta pasakoti, kad filme gabenamos trys jaunos išprotėjusios moterys „už upės“, kur jų sveikatą bandys pataisyti medikai. Visos kelionės tikslas yra pati kelionė tiek tiesiogine prasme, tiek pačių pagrindinių personažų dvasinėje suvokimo kryžkelėje, pasirinkimuose.

Įspūdingą vaidmenį sukūrė Hilary Swank. Tai tikriausiai vienas rimčiausių jos pastarosios karjeros vaidmenų nuo „Amelijos“ (2009) ir „Mergina verta milijono“ (2004) laikų. Nežinau, ar ji verta už šį vaidmenį „Oskaro“ nominacijos, bet jeigu papultų, gal nelabai ir nustebčiau, nes filme ji atrodė užtikrinta savimi ir nė iš tolo nepriminė gražuolės iš romantinių filmų kategorijos. Tą patį galiu pasakyti ir apie T. Lee Jones, kuris filme atrodė neįtikėtinai susenęs ir tikriausiai įkūnijo visas bjauraus vesterninio senio blogybes. Vis akcentuoju vesterną, bet neapsirikite, filmas nėra vesternas – pasirinkta tik laikmečio atmosfera, bet iš esmės tai labai graži vizualiniu požiūriu drama. Daug kas filme eina labai natūraliai, siužeto vingiai nėra labai nenuspėjami – gal vienas kitas lemtingas veikėjų posūkis, sprendimas, – bet iš esmės filmas yra, mano manymu, daugiau nei vidutinės prabos. Šiaip ar taip džiaugiuosi, kad pamačiau, o filmo pabaigoje šmėkštelėjusi Meryl Streep kaip visada labai maloniai nustebino. Žinoma, gerąja prasme.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela