Filmas: "Į žvaigždes" / "Ad Astra"

Sveiki,

Kažkada režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“ pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra) (2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ – per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.

Daugelis iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus, primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę, kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai, kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“ sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė gali atimti visą gyvenimą...

Grįžtant prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu, tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi, primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.

Visgi filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klientas" / "The Client"

Sveiki, skaitytojai,

Jau tikriausiai baigiu sužiūrėti geriausius aktorės Susan Sarandon filmus ir vienas iš paskutinių perliukų buvo Joel Schumacher režisuota drama „Klientas“ (angl. The Client) (1994). Tai literatūros kūrinio ekranizacija, kuri sulaukė itin palankių vertinimų tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų, o aktorė Susan Sarandon laimėjo BAFTA (britiški „Oskarai“) kaip geriausia aktorė bei buvo nominuota „Oskarui“, tačiau tais metais pergalę išplėšė Jessica Lange.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad „Klientas“ tikriausiai įkūnija viską, kas buvo geriausio dešimto dešimtmečio pradžioje populiariajame kine – garso takelis, dekoracijos, mada, lėta, bet intriguojanti siužeto tėkmė. Filmas išties man patiko, nors šiaip nesu linkęs žavėtis vaikų didvyriškais poelgiais kine, nes ir taip suprantama, kad tai toli nuo realaus gyvenimo ir pritempta dėl įdomumo. Šiame filme, nors vaikis iš gana socialios šeimos, bet jo vuderkindiškas mąstymas ir poelgiai kažkodėl neerzino. Jaunasis aktorius Brad Renfro, suvaidinęs kone pagrindinį vaidmenį, tiesiog puikiai viską atliko, gaila, kad aktoriaus likimas pasibaigė 2008 m., kai jam buvo 25 m., jis perdozavo nuo heroino, taigi šlovė ne tokia jau saldi. Žinoma, fantastiškai pasirodė aktorė Susan Sarandon, kuri suvaidino iš alkoholizmo liūno išsikapsčiusią teisininkę, kuri susigrumia su kone geriausiu šalies advokatu ir savo užnugariu užstoja berniuką.

Apskritai filmas kažkoks stebuklas, jis turėjo visus šansus būti pilkas, neįdomus ir standartinis, tačiau negali atplėšti akių nuo siužeto ir tos keistos teisinės padėties. Daug kriminalinių linijų, kurie stebina ir nebepaleidžia žiūrovų, daug ir tokių gangsterio charakterių, kurie pasirodė neišbaigti, vienkrypčiai ir prasti, tačiau viską kompensuoja advokato ir advokatės „dvikova“, dar ir berniuko tykantys pavojai. Labai bijojau, kad filmas priartės prie tos baisiai saldžiai šleikščios Disnėjaus pamokslavimo ir lėkštos didaktikos, tačiau filmas išliko stoiškas ir rimtas, su kriminaliniais elementais, gera aktorių vaidyba ir gera istorija. Tiesiog kažkaip patyriau visokeriopą malonumą. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namų vyras" / "The Homesman"

Sveiki,

Režisierius ir aktorius Tommy Lee Jones sukūrė Auksinei palmės šakelei nominuotą kino filmą „Namų vyras“ (angl. The Homesman) (2014), kuris tikrai netapo nepastebėtas. Holivudo veteranas ne tik režisavo ir iš dalies kūrė scenarijų, bet ir pats atliko filme pagrindinį vaidmenį. „Vyrai juodais drabužiais“ žvaigždė nusižengė beveik visoms Holivudinio kino kanonams ir sukūrė savitą istorijos viziją, kuri pretenduoja į gana aukštą gero kino lygį.

Nepasakyčiau, kad mane asmeniškai filmas labai sužavėjo. Gana niūrūs nederlingų lygumų dulkės ir vesterno laikų dvasia tiesiog smelkiasi pro filmo kadrus, o sąžininga žmogaus politika išsiaiškinama tik vienu ir tuo pačiu būdu – šaunamaisiais ginklais. Gal neverta pasakoti, kad filme gabenamos trys jaunos išprotėjusios moterys „už upės“, kur jų sveikatą bandys pataisyti medikai. Visos kelionės tikslas yra pati kelionė tiek tiesiogine prasme, tiek pačių pagrindinių personažų dvasinėje suvokimo kryžkelėje, pasirinkimuose.

Įspūdingą vaidmenį sukūrė Hilary Swank. Tai tikriausiai vienas rimčiausių jos pastarosios karjeros vaidmenų nuo „Amelijos“ (2009) ir „Mergina verta milijono“ (2004) laikų. Nežinau, ar ji verta už šį vaidmenį „Oskaro“ nominacijos, bet jeigu papultų, gal nelabai ir nustebčiau, nes filme ji atrodė užtikrinta savimi ir nė iš tolo nepriminė gražuolės iš romantinių filmų kategorijos. Tą patį galiu pasakyti ir apie T. Lee Jones, kuris filme atrodė neįtikėtinai susenęs ir tikriausiai įkūnijo visas bjauraus vesterninio senio blogybes. Vis akcentuoju vesterną, bet neapsirikite, filmas nėra vesternas – pasirinkta tik laikmečio atmosfera, bet iš esmės tai labai graži vizualiniu požiūriu drama. Daug kas filme eina labai natūraliai, siužeto vingiai nėra labai nenuspėjami – gal vienas kitas lemtingas veikėjų posūkis, sprendimas, – bet iš esmės filmas yra, mano manymu, daugiau nei vidutinės prabos. Šiaip ar taip džiaugiuosi, kad pamačiau, o filmo pabaigoje šmėkštelėjusi Meryl Streep kaip visada labai maloniai nustebino. Žinoma, gerąja prasme.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėlynas dangus" / "Blue Sky"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Mėlynas dangus“ (angl. Blue Sky) (1994). Iš tikrųjų esu užsikrėtęs Jessica Lange ir nutariau pažiūrėti geriausius jos darbus. Taigi „Mėlynas dangus“ buvo vienas iš pirmųjų taikinių jos filmų epopėjoje. Šis filmas sukurtas iš tikrųjų 1991 metais, tačiau dėl kompanijos bankroto filmas pragulėjo kelerius metus lentynoje ir pasirodė 1994 metų antroje pusėje ir buvo gan vidutiniškai priimtas kino kritikų, tačiau tai nesustabdė Jessicai Lange už šį vaidmenį gauti beveik visus svarbiausius kino aktorės apdovanojimus – Auksinį Gaublį, Ekrano Gildijos, Čikagos, Los Angeles ir Oskaro apdovanojimus.

Filmas pasakoja apie 1960 metų „idealios“ šeimos lizdelį – karininkas turi infantilią žmoną, kuri nėra rūpestinga motina, veikiau ji vaikiška, seksuali viliokė, kuri vis dar trokšta būti garsi Holivudo žvaigždė. Atsikėlus gyventi į naują vietą, majoras iškviečiamas į darbą toli nuo namų, o apie seksualią mamytę ima rėžti sparną įtakingas vedęs karininkas. Netrukus blondinei tenka aiškintis tiek miestelio motinoms, tiek savo vyrui ir dukroms, kol galiausiai ne tik, kad viskas nesusitvarko, bet meilužio dėka vyras uždaromas į beprotnamį ir poniutei tenka per vieną naktį atsisakyti visų svajonių apie Holivudą ir pagaliau suaugti bei tapti atsakinga motina-žmona.

Šis vaidmuo labai tiko Jesicai Lange, nes tai ryškus charakterio virsmas ir jis jaučiamas per visą filmą, bet, mano nuomone, tai tikriausiai ir yra viso filmo „gėris“, nes pati istorija pasirodė gan nuobodoka, galgi net banali. Žiūrėjosi vietomis nuobodžiai, o ir prisiminiau, kad vaikystėje teko per TV regėti šią juostą. Aišku, tai nėra prastas filmas, bet lyginant su tuo, kokius filmus mes dabar turime, šis istorinių filmų kontekste lieka tik pilkokas akmenėlis upės dugne. Filmą verta žiūrėti nebent tik dėl Jessicos Lange, kuri pademonstravo įdomų charakterį, tačiau manęs nesužavėjo taip, kaip iš tikrųjų tikėjausi.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pabandom iš naujo" / "Hope Springs"

Sveiki visi,

Žvėriškai pasiilgau Meryl Streep! Naujausias jos darbas „Ir velnias dėvi Pradą“ režisieriaus David Frankel darbe „Pabandom iš naujo“ (Hope Strings) (2012 m.). Nutariau pasilepinti pavasariškais lengvais filmais apie meilę ir įsimylėjimą. „Pabandom iš naujo“ – toli gražu gal nėra jaunatviškas filmas, tačiau vis tiek dvelkia atsinaujinimu, atsišviežinimu, gyvenimo permainomis. 31 metus pragyvenusi pora nusprendžia apsilankyti pas porų konsultantą ir pagerinti savo kasdieninį ne tik intymų gyvenimą, bet ir požiūrį vienas į kitą.

„Mano geriausias meilužis“ (2005) Meryl Streep jau filmavosi panašioje situacijoje, tik tąkart ji pati buvo konsultantė. Šįkart toli gražu ne pirmos jaunystės porelė patiria pakankamai logiškus išbandymus ir, kaip jau buvo galima numanyti filmo pradžioje, išgyvena antrąjį kvėpavimą ir vėl įsimyli ir džiaugiasi santuokiniu gyvenimu. Gaila, gyvenime retai tai nutinka, tačiau filmas neleidžia suabejoti, kad gyvenimas yra gražus ir jis nesibaigia vien tik vaikams išvykus iš namų ar sulaukus pirmosios pensijos – tą patį liudija jau ir garbaus amžiaus sulaukę aktoriai, kurie kasmet Holivude sulaukia stambių vaidmenų – Meryl Streep ir Tommy Lee Jones, kurie šįkart sukuria įdomią komedijinę porą.

Džiugu, kad filmas nepasirodė perdėtai tuštokas, nebuvo užkimštas kiekviename žingsnyje perdėtų „bajerių“, todėl sukelia subtilios komedijos įspūdį, o solidžių aktorių kuriami solidūs personažai dar labiau subrandina filmą kitokioms jausenoms. Manau, kad filmas vykęs, man jis pasirodė pakankamai smagus, kartu ir nebanalus. Patiko scenarijus, tik galbūt norėjosi didesnio netikėtumo finalinėse scenose, nes viskas kažkaip išsisprendė tik pačiu paprasčiausiu būdu – sugulus personažams į lovą, norėjosi kažkokio kitokio sprendimo. O šiaip filmas sveikintinas, mano akimis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 6,3

Jūsų Maištinga Siela