Knyga: Taylor Jenkins Reid "Atmosfera"

 

Taylor Jenkins Reid. „Atmosfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2026. – p. 400.

Sveiki, mieli skaitytojai!

Šią vasarą norėjau perskaityti madingą knygą. Kad turėčiau ką pakomentuoti, pakalbėti su kitais ir tiesiog neatsilikčiau nuo literatūrinių tendencijų, tarptautinių bestselerių. Besidairydamas po naujausią grožinę literatūrą, akimis užkliuvau už garsios amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid (g. 1983) naujausio romano Atmosfera (angl. Atmosphere), kurį į lietuvių kalbą išvertė Dovydas Grajauskas, o išleido leidykla Baltos lankos. Tai jau septintoji lietuviškai prakalbinta autorės knyga, tad ji gana plačiai žinoma kaip šiuolaikinė amerikiečių autorė, kurios knygos vos pasirodžiusios tampa didžiuliais literatūriniais hitais. Esu parengęs apie autorę gana išsamų ir platų biografinį pristatymą, kurį galite perskaityti paspaudę ČIA.

Nesu didelis minkštų viršelių gerbėjas, tačiau mačiau internete džiūgavimus, kad Baltos lankos pradėjo leisti romanus (ačiū Dievui, ne visus) minkštais viršeliais. Manau, kad vienadienė, pramoginė ar šiaip menkavertė literatūra, kuri neturi išliekamosios vertės, gali būti leidžiama kaip tik tai norima, tačiau išties gera literatūra, nesenstanti ir kurios gali prisireikti ir po 20 metų, reiktų leisti patvariai. Šįkart, man pasirodė, kad leidykla leisdama pasaulinį bestselerį pasielgė kaip su įprasta pramogine literatūra, nors Vakarų leidybos pasaulyje net unikaliausi autoriai leidžiami ir minkštais, ir kietais viršeliais. Galop, gal ir nereikėtų to leidybinio formato itin sureikšminti, ar ne?

Romanas Atmosfera (pradėsiu nuo esminio lietuviams klausimo), kad knyga visgi turi LGBTQ+ indeksą. Pastaruoju, pavyzdžiui, knygos.lt buvo pradėjusi tvarkyti skyrelį, kur galėjai pasižiūrėti ir pasirinkti tokią literatūrą, tačiau ji ganėtinai apleista, o naujausi romanai (galbūt dėl leidyklų prašymo?) nėra paprastai reklamuojami šiuo aspektu. Gal ir teisinga, nes pas mus dar nėra įsigalėjusi vakarietiška tendencija, kad tas pats kūrinys gali puikuotis naujienų bestselerių stende ir specialiai sukurtame LGBTQ+ knygyno nišoje kaip kad didesnėse Prancūzijos, Vokietijos ir pan. šalių knygynuose. Matyt, vis dar baiminamasi tam tikrų nuostatų ir etikečių, bet kad tokia literatūra Lietuvoje pradėjo būti itin matoma – faktas, kurio nepaslėpsi.

Grįžtant prie Atmosferos, tai nėra romanas skirtas vien tik LGBTQ+ žmonėms, jis universalus kaip ir daugelis verstinių ir šį indeksą turinčių literatūros kūrinių. Pavyzdžiui, visai neseniai skaityta John Boyne populiariai ir įtraukiai paskaitomas romanas Širdies tūžmai neregimi (BALTO leidybos namai, 2026), ar manęs absoliučiai abejingo nepalikusio kūrinio Douglas Stiuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022). Tiesa, Atmosferos centre – dviejų astronaučių moterų meilės istorija, o lesbietiškų istorijų literatūroje ne tiek daug ką esu skaitęs.

Tai ne pirmas kartas, kai rašytoja Taylor Jenkins Reid vaizduoja lesbietišką meilę. Bene geriausiai jos įvertintas romanas Septyni Evelinos Hugo vyrai (Svajonių knygos, 2022) taip pat vaizdavo tokią pagrindinę veikėją. Autorei svarbios seksualinės tapatybės temos ir problemos, tad tą stengiasi perteikti ir savo kūryboje. Pagrindinė Atmosferos romano veikėja –  vienišė Džoun Gudvin, kuri, užpildžiusi aštunto dešimtmečio pabaigoje prašymą į NASA organizuojamą astronautų atranką, ją laimi ir su naujausia suformuota grupele ketverius metus mokosi bazėje pačių reikalingiausių pratybų, kad vieną dieną jie pakiltų į orą. Čionai Džoun susipažįsta su mechanike Vanesa, su kuria užmezga iš pradžių draugiškus santykius, o vėliau ir meilės. NASA apmokymo bazėje didžiulė konkurencija, čionai veikėjai ne tik po sunkių mokymosi ir treniruočių eina gerti alų į tavernas, bet ir slapta tikisi, kad būtent jie dėl savo savybių bus pakviesti skrydžiui į kosmosą.

Šalia NASA temos ir gyvenimo tarp mokslų ir treniruočių pasakojama ir Džoun asmeninė šeimos drama. Jos santykiai su seserimi Barbara ir jos mažyle Francė, kuri tampa tetulei Džoun kaip tikra dukra. Barbara dėl ankstyvos motinystės ir nuovargio nuolat irzli, pretenzinga ir dažnai nedėkinga, jos santykiai su augančia dukra komplikuoti, tad Džoun jaučia pareigą rūpintis France kaip nekas kitas. Deja, Francei atsidūrus Džoun namuose tenka slapstytis Džoun ir Vanesai ne tik nuo NASA kolegų, bet ir nuo namiškės... Iš tikrųjų santykių situacija kebli, nes ji vaizduojama 1980-1984 metais, galima sakyti, dar prieš AIDS epidemiją, kai homoseksualai buvo smarkiai marginalizuojami ir bet kuris valstybės tarnautojas už savo tapatybę buvo be gailesčio nušalinimas. „Pripažinti, kad bijai, visada reikėjo daugiau narsos nei apsimesti, kad nebijai. Nesibodėjai padaryti klaidą – ir tai leisdavo nueiti toliau, nei niekada nė nepabandyti. Pasaulio taisyklės sakė, kad klysti – tai būti silpnam. Tačiau klystame mes visi. Stiprieji tiesiog tai pripažįsta (p. 125).“ Taigi, mes didžiuojamės pirmosiomis moterimis pakilusiomis į kosmosą (ar ne ironiška?), tačiau tais laikais, kad NASA praneštų, jog pakilo pirmosios lesbietės, būtų ne tik nesuprasta, bet ir kompromituotų pačią instituciją.

Taylor Jenkins Reid

Autorė visą romaną nepaprastai patetiška. Nieko nuostabaus, kad jos romanai tokie populiarūs. Didžioji dalis dialogų konstruojami kaip ištisos kinematografinės scenos, pagal kurias nebūtų sudėtinga pastatyti kino filmą ar serialą. Autorė, iki tapdama pasaulinio garso rašytoja, rašė scenarijus, tad, tikriausiai, šis raiškos būdas užsiliko ir kuriant romanus. Neapsigausiu sakydamas, kad knyga tiesiog slyste-slysta kaip populiariosios literatūros tekstas, T. J. Reid nesivargina būti literatūriškai sudėtinga ar įmantri. Nors ir atbaido viršelyje palikta paantraštė Meilės istorija, manau, ji Lietuvos rinkos skaitytojams savaip leidžia empatiškai susitapatinti su Džoun ir Vanesos santykių istorija, suvokti, koks absurdas tuomet buvo tokius santykius laikyti seksualiniu nukrypimu. Veikėjų išbandymų situacijas pavaizduotos gana dramatiškai ir serijališkai, todėl kai kurios scenos išties labiau kuriamos kaip ekspozicijos, nei parodyti tikrąjį veikėjų psichologizmą. Kita vertus, veikia ir tas lengvas serijališkumas, patetika, jausmingi Džoun ir Vanesos pasikuždėjimai, dažnai įrėminti romantizuotais pasvarstymais apie kosmosą, vienatvę ir Dievą.

„Ar Vanesa žinojo, jog giliai širdyje Džoun negalėjo atsispirti minčiai, kad pakilti į kosmosą būtų tolygu prisiliesti prie Dievo? Ir Džoun negalėjo negalvoti, kad ten, žvaigždėse, glūdi neatrasti atsakymai į žmonių klausimus? Džoun atrodė visiškai akivaizdu, jog kažkur ten aukštai slepiasi gyvenimo prasmė (p. 118)“. Autorė nesupriešina laikmečio su religinėmis dogmomis, ji ieško per veikėjas universalios Dievo sampratos. Nors toji filosofija labai jau tipinė: kosmosas pernelyg šaltas ir tolimas, o tikrieji žmogiškieji ryšiai tvirtai kaip gravitacija laiko veikėjus ant žemės. Kita vertus, man pasirodė sukurtas Džoun pveikslas pernelyg doras, nuoširdus ir melancholiškai pozityvus. Kitaip sakant, tinkantis holivudinei pateikčiai, t. y. pagrindinį veikėją išlaikyti moraliai teisingą, nesugadinti jos skaitytojams. Džoun priešingybė – savanaudė sesuo Barbara (poliarinė romano pora), o pati Džoun ir paslaugi, ir protinga, ir neklystanti, tad dėl to, galima sakyti, labai tinkanti populiariajai literatūrai, nes beveik nėra dvilypė. Viskas su Džoun daugmaž visame romane aišku nuo pradžių iki pabaigos.

Galbūt man Vanesos ir Džoun meilės linija atrodė kiek dirbtinė, o jųdviejų romantiniai ir intymūs santykiai gana šabloniški ir nuspėjami, nepaisant 80-ųjų sudėtingesnio atsiskleidimo konteksto ir visuomenės spaudimo slėptis po kitomis tapatybėmis. Visgi kur kas jautresnė ir įtikinamesnė man pasirodė būtent Džoun ir jos sesers bei Francės istorija, kuri pavaizduota suprantamai, aiškiai ir ne ką mažiau jautriai. Ne, tai nėra kažkoks vien lesbietiškas romanas, jame paliečiami ir moters statuso klausimai 80-ųjų eroje, kai tik dar netvirtai formuojasi lytinis politkorektiškumas. Juk į NASA moterys būdavo įmetamos dėl kvapo, o dominuojančia komandos jėga likdavo vyrai, tad tas Džoun, Vanesos ir Lidijos antrarūšiškumas perdėm vyriškoje profesijoje, kenčiant bendruomenės patyčias, taip pat romane integruotas, sakyčiau, gana taikliai, nors ir holivudiškai.

Atmosferą perskaičiau labai greitai. Pirmuosius 100 puslapių grūmiausi su savo įsitikinimais dėl populiariosios literatūros, bet galiausiai ėmiau per tuos puslapius pamėgsti geradarę Džoun, supranti kaip Netflix seriale jos filosofiją ir jausmų veikimo principus. Galiausiai vis dažniau ir labiau norėjosi grįžti prie šios istorijos, kuri primintų moterišką/lesbietišką filmo Armagedonas (1997) versiją, tik šiame romane skamba ne grupės Aerosmith hitas I Don't Want to Miss a Thing, bet Džoun pamėgsta David Bowie 1972 metų daina Space Oddity, kuri tampa ir šios meilės istorijos programa. Taylor Jenkins Reid rašydama susidaro specialų grojaraštį, kuris įkvepia ją kurti, tad šįkart Bowie gerbėjai neturėtų nusivilti. Ar mane ši knyga pakerėjo? Tikriausiai, kad ne, tačiau kaip patetiškas kūrinys su holivudiniais viražais, vaizduojančiais aktualumą dėl orientacijos tapatybės įtampų visuomenėje, gana įtraukiai persiskaitė ir nemanau, kad iki Kalėdų turėčiau kaip nors pamiršti šią knygą. Knyga viena iš tų, kur galima skaityti labai greitai ir teikia greitojo skaitymo džiaugsmelį.

Siūlau ir jums paklausyti David Bowie – Space Oddity

Maištinga Siela

Nuotrauka: NASA pasidalijo Žemės planetos nuotrauka iš kosminio laivo Artemis II

 

Sveiki,

 

Net neabejoju, kad dėl šito bus labai daug diskusijų ir sąmokslo teorijų, bet taip... Taip yra Žemės planeta iš kosminio laivo Artemis II, kuris šiuo metu keliauja link Mėnulio.

 

Artemis II yra NASA projektas, žymintis žmonijos sugrįžimą į tolimąją kosminę erdvę po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos. Tai bus pirmoji pilotuojama „Artemis“ programos misija, kurios metu keturių astronautų įgula erdvėlaiviu „Orion“ apskries Mėnulį. Nors šios misijos metu tūpimas ant palydovo paviršiaus dar nenumatytas, dešimties dienų kelionė yra kritinis bandymas, skirtas patvirtinti, kad visos erdvėlaivio gyvybės palaikymo, ryšio ir navigacijos sistemos veikia nepriekaištingai saugant žmogaus gyvybę gilioje erdvėje.

 

Pagrindinis šio projekto siekis – nutiesti saugų kelią būsimoms misijoms, kurių metu žmonės vėl žengs Mėnulio paviršiuje. „Artemis II“ testuoja naująją „Space Launch System“ (SLS) raketą ir „Orion“ kapsulę realiomis sąlygomis, kartu demonstruojant tarptautinį bendradarbiavimą, nes įgulą sudaro ne tik JAV, bet ir Kanados atstovas. Tai savotiška generalinė repeticija prieš „Artemis III“ misiją, kurioje numatytas pirmosios moters ir pirmojo nebaltaodžio asmens išsilaipinimas Mėnulyje.

 

Be technologinio patikrinimo, šiuo projektu siekiama išplėsti žmonijos buvimo kosmose ribas ir paruošti dirvą tvariam Mėnulio tyrimui. NASA planuoja sukurti ilgalaikę bazę Mėnulio orbitoje ir paviršiuje, kuri tarnautų kaip mokslinė laboratorija ir tarpinė stotelė ateities skrydžiams į Marsą. Taigi „Artemis II“ nėra tik skrydis aplink Mėnulį – tai fundamentalus žingsnis link naujos kosmoso tyrimų eros, kurioje Mėnulis tampa vartais į tolimesnę saulės sistemą.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Į žvaigždes" / "Ad Astra"

Sveiki,

Kažkada režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“ pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra) (2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ – per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.

Daugelis iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus, primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę, kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai, kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“ sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė gali atimti visą gyvenimą...

Grįžtant prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu, tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi, primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.

Visgi filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela