Filmas: "F1 filmas" / "F1: The Movie"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu didįjį amerikiečių kiną dideliuose ekranuose, tačiau tenka pripažinti, kad vengiu sportinių veiksmo dramų. Negaliu pasakyti kodėl. Mėgstu ir azartą, ir lenktynes, tačiau filmus pažiūriu su sportiniu turiniu ne visus, dažniausiai tik visuotinai pačius populiariausius. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodoma režisieriaus Joseph Kosinski sukurta sportinio turinio veiksmo drama „F1 filmas“ (angl. F1: The Movie) (2025), kuriame nusifilmavo rekordinį honorarą savo karjeroje gavęs aktorius Brad Pitt. Mėgstu Brad Pitt jau labai senai, nors jis gal nėra įspūdingas draminis aktorius, tačiau jo visumos filmai dėl turinio ir režisūros išties įspūdingi, pvz.: „Į žvaigždes“ (2019), „Kovos klubas“ (1999), „12 vergovės metų“ (2013), „Įniršis“ (2013), „Gyvenimo medis“ (2011), „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“ (2007), „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Babelis“ (2005) „Negarbingi šunsnukiai“ (2009) tikriausiai būtų mano mėgstamiausi B. Pitto kine pasirodymai, bet dažnai dar ir dėl to, kad jis gauna vaidmenis išties įspūdinguose filmuose. Manau, „F1 filmas“ jo karjeroje taip pat bendrinio kokybiško kino vardiklio tikrai nesugadins.

 

Esu matęs kelis Joseph Kosinski filmus, labiausiai prisimenu fantastinę juostą „Užmirštieji“ (2013), kuri išsiskyrė jau anuomet tiesiog tvarkingu, prabangiu komerciniu kinu. Manau, kad „F1 filmas“ taip pat yra toks pat. Istorija pasakoja apie lenktynininką Sonis Hayes, kuris jau senstelėjęs po 30 metų pertraukos grįžtą į F1 varžybas ir jose pademonstruoja ne tik charakterį, bet iš esmės ir tai, kad nereiktų nurašyti sportininkų dėl amžiaus, kai kalbama apie lenktynes.

 

Vaikystėje negalėdavau žiūrėti „Formulės 1“ laidos, man ji buvo absoliučiai nesuprantama, neįdomi, visos mašinos vienodos ir tiesiog laukdavau, kol artimieji sužiūrės tą laidą. Tam tikra prasme šis filmas pažiūrimas ir tiems, kurie apie automobilio prestižines rungtynes nieko nenusimano, netgi gali savaip susipažinti, kas ir kaip atrodo, susitapatinti su veikėjais, jų išgyvenimais.

 

Filmas įtemptas, bet pačioje istorijoje veiksmo nėra kažin kiek daug. Viso labo kelerių lenktyninių sezonų atkarpa, per kurį Hayeso komanda parodo, ką gali. Daug laiko skirta automobilio ir vairavimo strategijoms bei asmeninei veikėjo dramai: prieš daug metų patyręs didžiulį pralaimėjimą ir likęs gyvas, šįkart Sonis nori susidoroti ir susigrąžinti prarastą titulą, jis tą bando vien iš paskatos, kad tą daro gerai, nes jis lošėjas visomis prasmėmis, tad ir mėgaujasi lenktynėmis jas savaip numatydamas ir išmanydamas. Sonis „apsistatęs“ save įvairiais prietarais ir ritualais, jis kišenėje nešiojasi neatidengdamas kortą, o galiausiai pamiršęs tą daryti, autopilotu praranda lenktynėse kontrolę...

 

Filmas labai tvarkingas, pastatytas prabangiai, elementariai, suprantamai ir įtaigiai. Visgi, kaip bežiūrėsi, klišės ir scenarijaus šablonas elementariai sukaltas pagal rėmus. Sonis aiškiai turės romaną su komandos nare Keite, tas aišku jau nuo pirmo įėjimo į sceną, konfliktas su jaunesniuoju lenktynininku ir intrigos tarp valdančiųjų. Viskas išdėstyta proporcingai, tarsi scenarijus būtų parašytas dar 2000-ųjų pradžioje. Kitaip sakant, filme sublizga tik raiška, greitis, automobiliai, tačiau veikėjas laikosi ant skaudžių praeities patirčių, rezga romaną su vienintele komandoje dirbančia moterimi (kaip netikėta, ką?) ir lenktynių dinamikos kreivė išrašyta iš kokio pirmūno scenaristo; sėkmė-labai didelė sėkmė-vėliau duobė-nesėkmė ir beveik išvarymas iš komandas, o finale – netikėtai senučiukas Sonis laimi varžybas. Veikėjai, ta prasme, labai tipažiniai, nuobodūs, kine matyti, tad įdomiausia, paradoksalu – pačios lenktynės, padangų nuėmimas ir uždėjimas, techniniai lenktynių momentai, apie kuriuos jau galima susidaryti šiokį tokį matymą apie tai, koks tai sportas, ir tai, sakyčiau, buvo įdomiausia filmo dalis. O šiaip įprastas scenarijaus vyksmas nuspėjamas, tad pasakojimas netenka originalumo, jis lieka prabangus pramoginis ėdalas greičio ištroškusiems kino žiūrovams, kuriems nesunku išsirinkti savaitgalio filmą vien iš plakato.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 110: neprisirišk ir drąsiai išmesk nedėvimus rūbus!

 

Nuotr. autr. Mark Seliger. „Rolling Stones“: Brad Pitt, 1999 m. spalis

Sveiki!

Šiandien aš tai padariau! Pagaliau! Jutau jau ankstyvą pavasarį, kad reikia pagaliau išmesti didelį dalį savo kojinių, kelnių, megztinių, švarkų, marškinių, ypač tuos, kurių nedėviu jau keleri ar daugiau metų. Prigrūdau keturis maišus, bet jaučiu, kad tuo viskas nesibaigs.

Jau kuris laikas jutau, kad nesu patenkintas, kai atsidarau spintas ir stalčius. Rūbų lyg ir yra, bet iš tikrųjų ir tas nepatinka, ir tas per mažas, ir tam sulieknėti reiktų, tas jau nebemadinga, bet, atrodo, po namus galima užsimesti ir šitaip visi metai!

Nusprendžiau, kad neverta prisirišti prie daiktų, ypač rūbų. Šiaip prie daiktų ir nesu labai prieraišus, tad man nėra sunku jų atsisakyti, tačiau vis valios ir laiko skirti apsikuopti, t. y. atsisakyti senienų, nebenaudingų rūbų išties pristigdavau.

Spinta kaip namų viduriai, reikia juos išties pravalyti, įsileisti daugiau erdvės, švarios tuščios energijos, kad užsipildytų naujomis spalvomis, kvapais, idėjomis, pasitenkinimu. Seni paltai, batai, marškiniai – viso gero! Nereikia gailėti, mąstyti, jog dar kažkur panaudosi, jeigu žinai, kad iš tikrųjų niekam nieko neatiduosi. Reikia padėkoti visam tam kalnui avalynės ir tekstilės, kurios šildė, rengė, teikė kažkada džiaugsmo ir atsisveikinti taip pat su dėkingumu.

Negana to, dar pavakariais su draugu užsukome į prekybos centrus ir prisipirkau naujų šviesių, gražių, pastelinių rūbų ir tikrai neketinu laikyti jų kokiai nors ypatingai progai, o noriu tiesiog atrodyti gaivus ir šviežias šiandien. Gyvenimas toks mažytis, reikia mėgautis, o ne kaupti senas skylėtas kojines, kurias manaisi vieną dieną dar ir sulopysiąs. Ne! Tai net ne apie tvarumą ir ekologiją, tai apie gyvenimo energijos kūrimą, o gyvenam mes juk greitai, padarykime tai nors kiek kokybiškiau, laisviau, naujau.

P. S. Neseniai aptikau seną aktoriaus Brad Pitt (Bredo Pito) nuotrauką, kur jis vilki moterišką suknelę ir jam visiškai dzin, kas ką pagalvos, kokią etiketę priklijuos, kuo apkaltins, nėra laiko krimstis dėl to, ką pagalvos kiti, reikia žaisti ribomis ir stereotipais, kurti dieną, kokios nebuvo ir nemaneisi, kad gali sukurti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Babilonas" / "Babylon"

 Sveiki,

 

Kartais taip gera ir linksma grįžti į komercinį didįjį kiną, kad net sukyla apmaudas, kai jis pasibaigia. Trijų valandų  karnavalinis epas „Babilonas“ (angl. Babylon) (2022), kurį režisavo „Atkirtis“ (2014) bei „Kalifornijos svajos“ (2016) režisierius Damien Chazelle, buvo vienas ryškiausių šios vasaros mano matytų filmų. Tai labai kruopštus ir gerai apgalvojantis režisierius, kuris kuria didingus vaizdus, tad peno žiūrovui po vienodai atriekiama tiek estetiniu, tiek filmo turinio prasme. Nors taip ir nepamėgau to muilino miuziklo „Kalifornijos svajos“, manau, kad visgi „Babilonas“ vienas silpniausių režisieriaus darbų, kurį sužiūrėjau iki galo beveik, atrodo, nemirksėdamas, nes nei minutės neprailgo. Kaip koks miniatiūrinis pakvaišęs tarantiniškų spalvų serialas.

 

Vis galvoju, ar įmanoma perteikti senojo Holivudo dvasią ir atmosferą kaip nors tikroviškiau? Pastaruoju metu režisieriai kalbėdami apie šią epochą pasitelkia būtent to meto kino elementus, todėl jie tokie netikroviški. „Babilonas“ taip pat nėra tikroviškas, nors gerai „įsūdytas“ į trečiojo dešimtmečio kino rėmus, kada nebyliojo kino saulėlydyje užgimsta ir garsinis kinas, o su juo pamažu ir dideli moraliniai standartai. Viename beprotiškame vakarėlyje svajoklė Nelė gauna pasiūlymą suvaidinti nebyliajame kine, po kurio labai greitai išgarsėja kaip moralinių standartų neatitinkančią aktorę. Šalia šios istorijos plėtojama ir senstelėjusio aktoriaus Džeko karjeros pabaiga, nes jis kinui tampa per senas, iš kino išgujama ir azijietė... Atrodo, kad Holivudas kratosi to, kas nepatogu, ir ropščiasi į baltaodžių jaunų ir seksualių aktorių standartus. Sunku patikėti, kad visgi pirmiau Holivudas išgyveno tolerancijos laikotarpį, o po to stereotipų stagnaciją. Taigi šioje terpėje dinamiškai pavaizduoti veikėjai „malasi“ bandydami išlaikyti savo populiarumą, svaigindamiesi ir makabriškai žiūrėdami į mirštančius antraeilius aktorius.

 

Čionai, aišku, pasakojama ir Menio bei Nelės meilės istorija, kuri iš dalies primena Boni ir Klaido siužetinį braižą, režisierius nepraleidžia progos paryškinti Holivudo juodąją svaiginimosi kainą: alkoholis, lošimai, išsekimas nuo narkotikų ir kažkokiuose pusrūsiuose auginami freak žmonių hibridai, kurie koreliuoja su juodojo Holivudo konspiracinėmis teorijomis. Jeigu Ryan Murphy savo mini serialą „Holivudas“ kūrė viziją, koks galėjo tapti progresyvus, tai šis režisierius perteikia viską, kodėl jis tokiu netapo. Filmas nevelka į šviesią optimistinę pusę, o juostos idėja yra labai paprasta: atsargiai su holivudinėm svajonėm, nes neįgyvendinti troškimai labai nuvilia, netgi gali atimti gyvybę ir visiškai sužlugdyti, nes šiaip ar taip Holivudą valdė kelių žmonių galingas patriarchatas, ir, jeigu jiems neįtinki, gali dėtis kilpą ant kaklo arba grįžti į savo gyvenimėlį. Daug pavojingų, įtampų, nuostabos keliančių situacijų, daug gašlumo, prabangos ir muzikos fiesta tvoskiantis filmas buvo tikra atgaiva, o aktorė Margot Robbie buvo neįtikėtinai pašėlusi, nors, kaip pati teigė, būtent šis vaidmuo jos gyvenime buvo pats sunkiausias. Nepaisant to, filmas labai pavykęs, bet tikiu, kad ne visiems įtiks.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prarastas miestas" / "The Lost City"

 

Sveiki,

Tęsiu populiariųjų filmų peržiūras šiomis tvankiomis birželio naktimis ir šįkart pasirinkau režisierių Aaron Nee ir Adam Nee bendrą darbą „Prarastas miestas“ (angl. The Lost City) (2022). Tikriausiai niekas pernelyg daug dėmesio nebūtų atkreipęs į šį filmą, jeigu jame nevaidintų tokio ryškumo aktoriai kaip Sandra Bullock, Channing Tatum ir Brad Pitt. Tikriausiai daugelis iš mūsų yra matęs ne vieną gerą ir nuotaikingą komediją su šiais aktoriais, todėl jų pasirodymai dažniausiai sietini su sentimentais ir,  žinoma, šiokiais tokiais lūkesčiais. Būtent jų vedinas ir nusprendžiau pažiūrėti „Prarastą miestą“.

Žodžiu, istorija pasakoja apie nelabai vykusią rašytoją, kuri rašo apie nuotykius egzotiškuose kraštuose, tačiau į savo paskutinį romaną įtraukią savo buvusio vyro tyrinėtojo hieroglifus, kuriuos aptinka turtingas ir ambicingas niekšelis, kuris manosi, jog pagrobs rašytoją ir ji išvers aptiktą užuominą apie kapą, pilną lobių. Galiausiai rašytoja pagrobiama, o paskui ją velkasi jos romano performansų aktorius, kad ją išgelbėtų. Žodžiu, filmas ir rašytojos gyvenimo istorija tampa tikru savo pačios rašytų romanų patyrimu...

Ko tikėjausi? Gerai išsijuokti iš amerikietiškų tiesmukų nesąmonių. Norėjau juodai geros klasikinės klišinės parodijos. Filmas absoliučiai nuvalkiotos ir nuobodžios struktūros, veikėjai varginančiai klišiniai ir tokie nuobodūs, kad jų vienintelė spalva tikriausiai yra jų makiažas ir rūbai. Aktoriai tikriausiai čia nekalti, kaltas neįtraukus ir nuobodus pasakojimo tonas, lėkštas ir nuspėjamas siužetas. Režisieriai tikriausiai ieškojo savito nuotykių filmų „Mumija“, „Kapų plėšikė Lara Kroft“ ir kitų klasika tapusių filmų parodijos naujų raiškos būdų, tačiau režisieriams, sakyčiau, nepavyko. Filmas žiūrėjosi tarsi nelabai pavykusi parodija, kur vietomis sušmėžuoja galėję būti taiklūs juokeliais, o vis dėlto tonas pasirinktas pernelyg rimtas, tačiau ne toks, kad sužavėtų. Nekomentuosiu nevykusių pabaigos scenų su laivu ir tais kapais bei pabėgimu, kai netikėtai išsiveržia šimtus metų miegojęs ugnikalnis.

Jeigu šnekant banaliai, seniai nemačiau tokios nuvylusios komedijos, nes iš šitos tikėjausi dinamiškų vingrių nuotykių, o gavau 1990-ųjų metų sulėtintą meilės istoriją su keliais saikingais juokeliais iš „Indiano Džonso“ serijos prieskonių. Išduosiu, kas labiausiai mane pralinksmino. Tai Brado Pitt atliekamo veikėjo automobilis ir jo pasirodymas pačioje pabaigoje, kai prisipažino per meditaciją, jog jis per šūvį neteko 10 procentų savo smegenų mėsos. Visa kita buvo drungna arba labai prastai.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į žvaigždes" / "Ad Astra"

Sveiki,

Kažkada režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“ pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra) (2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ – per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.

Daugelis iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus, primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę, kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai, kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“ sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė gali atimti visą gyvenimą...

Grįžtant prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu, tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi, primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.

Visgi filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieną kartą Holivude" / "Once Upon a Time in... Hollywood"

Sveiki, skaitytojai,

Šie metai – Tarantino metai. Pasirodęs devintasis genialaus režisieriaus filmas „Vieną kartą Holivude“ (angl. Once Upon a Time in... Hollywood) (2019) vėlgi daugelį jo gerbėjų (tuo pačiu ir mane) pritraukė į kino sales. Žiniasklaidoje netyla kalbos, kad tai priešpaskutinis Tarantino filmas, mat režisierius viename interviu leptelėjo, kad išvis sukurs tik dešimt filmų ir pasitrauks iš kino industrijos kaip režisierius... Ar tai tiesa? Pamatysime ateityje.

Na, o šis beveik 3 valandų trukmės filmas apie 1969-ųjų metų Holivudą – filmas išties kelia nemenkus sentimentus Holivudo fanams. Mums, lietuviams, gal kiek mažiau masiniam žiūrovui atpažįstamus niuansus, bet eiliniam amerikiečiui, manau, šis filmas neišsenkantis aliuzijų į senąjį Holivudo kiną šaltinis. Ypač vesterną. Pagrindinį Riko vaidmenį filme atlieka Leonardas DiCaprio – kiek nusigyvenęs tipažinis 1969-ųjų vesterno blogiukų aktorius, kuris išgyvena kūrybinę krizę. Kartu su kaskadininku Klifu (vaidmenį atlieka Brad Pitt) jis patiria daugelį nuotykių...

Filmas prifarširuotas tos Holivudo epochos ženklų, laisvės ir hipių, vesterno ir Holivudo palaido gyvenimo – turtingas gyvenimas, narkotikai, greitai augantis ir blėstantis populiarumas... Čia mes sutinkame Roman Polanski, Bruce Lee, Clint Eastwood ir kitus to meto Holivudo garsenybes, kurios papildo kino juostą autentiškumo iliuzija ir trumpam tarsi grąžina į tuos šlovingus Holivudo laikus, kai visi lipdavo prie ekrano, kad galėtų pažiūrėti kokį nors populiarų serialą.

Tarantino naudoja holivudinio kino klišes, kurios vienaip atrodo, kai veikėjai filmuojasi vesterne ir tie patys principai taikomi jų užkulisiniams gyvenimams išreikšti. Tarantino tarsi sako, kad aktorių gyvenimai ekrane ir gyvenime mažai kuo skiriasi, jie valdomi tų pačių holivudinių principų, pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų, kada Brad Pitt su gatvės valkata atvyksta į užmiestį ir jis bando įeiti į namą, kuriame nieko iš esmės nevyksta, tačiau režisierius taiko vesterno įtampos kūrimo būdus – nieko nepridursi, tiesiog satyrinė klišių raiška, kuri verčia tyliai kikenti, sukuriama idėja, kad žmonės prisižiūrėjo to meto kino patys gyvenime ima lyg užprogramuoti elgtis kaip personažai.

Iš tikrųjų filmas vykęs, sodrus, spalvingas kaip pats Holivudas ir jo legendos... Visgi lyginant su ankstesniais Tarantino darbais, šis siužetiškai atrodo kiek skėstelėjęs, vietomis be intrigos ir įtampos, norint daugiau atskleisti holivudinių atributų: daug veikėjų su savo šalutinėmis istorijomis, kurios pabaigoje tarsi susijungia į vieną bendrą holivudinę šeimą, tačiau ilgą laiką galvojau, o kurių galų ta aktorės Margot Robbie siužetinė linija? Ar ji šiame filme pasiteisina? Jeigu reikėtų ieškoti artimiausio Tarantino filmo šiam, manding, tai būtų „Bulvarinis skaitalas“, kuriame panaši kultūra, veikėjai paversti tam tikrais komiksais, jų dialogų nuotrupos tampa masinės kultūros virusu ir pasklinda visur... Įsimintina juosta, bet mano simpatijos visgi lieka su „Negarbingais šunsnukiais“ ir „Nužudyti Bilą“ dalimis, kuriame žiaurus ir negailestingai aštrus Tarantino išliks man iki pat mirties.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įniršis" / "Fury"

Sveiki,

Kol pasaulis aptarinėja Angelinos Jolie ir Brad Pitt skyrybas, aš visgi susidomėjau dar nematytais Brad Pitt filmais, o vienas iš tokių nematytų buvo karinė drama – „Įniršis“ (angl. Fury), kuri mus nukelia į 1945 metus ir pasakoja apie vokiečių fronto atsitraukimą bei paskutiniuosius žiaurius karo susirėmimus, į kuriuos įsivelia amerikiečių pulkas. Filmą sukūrė tas pats režisierius, kuris kūrė „Išbandymo dienos“ ir „Savižudybių būrys“, kuris žino, kas yra kokybiškas didis kinas. Nors „Savižudžių būrys“ ir vertinamas prieštaringai, tačiau „Išbandymo dienos“ buvo išties puikus filmas, o kaipgi su „Įniršiu“?

Sodri absoliučiai atmosferinė karo lauko drama, kur kraujas, patrankos, sviediniai ir kulkų kruša paverčia vyrus agresyviais gyvuliais. Tai filmas, kur žmogiškumas išgelbsti mūsų herojus, o žmogiškumo trūkumas kai kuriuos pražudo karo lauke. Žiūrovas nuo pat pradžių yra priverstas sirgti už amerikiečius ir laikyti kumščius, kad kuo daugiau būtų nugalabyta nacių. Iš esmės scenos sunkios, brutalios ir niūrios, todėl klasikinių filmų apie karo ir karo lauko strategijas iš tankų ir apkasų, manau, labai patiks karinių filmų mėgėjams, tačiau filmas nebūtų pritaikytas masėms, jeigu iš po viso to Antrojo pasaulinio karo lauko vaizdavimo tarsi kompiuterinio žaidimo nebūtų ir didaktinė pusė: žmogiškumas įveikia karo blogio nužmogėjimą. Jaunasis kareivis išgyvena, o visi karo veteranai, kurių širdys surambėjusios po arklių ir kitų skerdynių, atgula karo lauke. Galima išvesti ir Biblijinių minčių, minčių apie žiaurumą, apie karo prievolę ir įgytą karo patirtį kaip traumą, bet akivaizdu, kad filmas „sukaltas“ maigyti žiūrovų kantrybės jusles: brutalumo aktai karo lauke ir žiaurumo potyris kursto tarp pagrindinių veikėjų įtampą, todėl žiūrovui nelieka nieko kito, kaip pasirinkti taikiausią ir moraliausią herojų ir jį mylėti.

Visgi tai klasikinių bruožų filmas, kur yra geri ir blogi, kur yra brutalumas ir žmogiškumas, kur skiriama riba tarp šių pusių, ir galvoju, kiek mažai sukurta filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur žiūrovas paliktų už burto, be pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, kad veikėjai patys būtų kažkokie ne struktūriškai pagal aiškią naratyvinę mintį suskaidyti. Nepaisant to, filmas kupinas įtampos, pakankamai atmosferinės karo virtuvės, kuri leidžia mėgautis puikiu aktorių pasirodymu, vyriškais karo charakteriais, pajusti jų bendravimo įgūdžius, žargoną, vertybes, bauginamą požiūrį į pasaulį, gyvenimą ir gyvybę. Išties nors filmas ėjo pramogai, tačiau viskas „atidirbta“ kokybiškai, kad daugiau buvo ne pramogos, o tikro karo liūdesio.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaulinis karas Z" / "World War Z"

Sveiki,

Ir dar vienas filmas apie zombius, ir dar vienas filmas apie tai, kaip „šaudo ir gaudo“... Ir aš irgi tokius filmus žiūriu. Šįkart apie jau seniai tikriausiai visų regėtą „Pasaulinis karas Z“ (angl. World War Z) (2013), kurio tęsinio jau laukia kai kurie žiūrovai, nors kur čia belauksite, jau tikriausiai užmiršote ir šį filmą, ir kas jame vaidina, ir menkai galėtumėte atmintyje atgaminti siužeto vingius.

Tiesą sakant, filmas sukurtas didelėms masėms, kuriame siužetiškai ir raiškos būdu naudojami jau seniai patikrinti receptų ingredientai: truputis siaubo, truputis veiksmo, truputis pasiaukojimo, viena kita įtampos aštri scena ir viską išplakus išeina standartinis kino kokteilis, kuris dažniausiai patenkina statistiškai neišrankų žiūrovą, kuris išėjęs iš kino salės gali pasakyti: „Vau, buvo geras, būtinai eikite ir pažiūrėkite, na, buvo NEREALIAI!“ Tačiau argi tikrai? Jeigu viskas vidutiniška ir jau kažkur matyta, kas kad tik kitą istorija?

Iš esmės filmas klišių klišė. Šeimynėlė važiuoja automobiliu ir netrukus prasideda zombių ataka, žmonės masiškai virsta zombiais ir vyrukas (aktorius Brad Pitt) iš kailio neriasi, kad išgelbėtų savo šeimą. Didelių jausmų nekeliantis filmas verčia sirgti kaip kompiuteriniame žaidime tik už vieną šeimą, o aplinkinių dramos mažai kuo jaudina, išskyrus tos masinės scenos, kurios iš esmės sukuria didingumo įspūdį, bet tragedijos masto žmonijoje mažai kaip teatskleidžia. Galiausiai vyrukas palikęs tradiciškai moterį ir vaikus leidžiasi kaip pirmykštėje visuomenėje į medžioklę t. y. į karą už žmoniją. Pakeliui patiria nemažai nuotykių, prišaudo zombių, pats susižeidžia ir bla bla – žodžiu, viskas vyksta taip, lyg visas siužetinis vyksmas būtų įkinkytas į vienas ir tas pačias vadžias – žiūrovas jau žino, kas ir kaip įvyks ir kad herojus būtinai išliks ir pasieks savo. Tokių filmų būta tikrai ne vienas ir kažkiek man priminė „Invazija“ (2007) su Nicole Kidman.

Ar filmas geras? Tik tiek, kiek joje yra įtampos ir aštrių scenų, tačiau visumoje įvykiai jau matyti, veikėjai veikia pagal šablonišką įvykių braižą, trūksta netikėtumo, tačiau daug ką atperka geri vaizdai, neblogai perteikta pasaulio apokalipsės masto didingumas, tačiau tikrosios tragedijos pajusti per vienos šeimos traumas iki galo taip ir nepavyksta ir, savaime suprantama kodėl, nes paprasčiausiai siužetiškai filmas orientuojasi į dirbtinai konstruojamą herojų ir pramoginį veiksmo žanrą, nei į pasaulio pabaigos ir gyvybės nykimo esmę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sąjungininkai" / "Allied"

Sveiki, kino mėgėjai,

Vikipedija teigia, kad režisierius Robert Zemeckis yra žymiausias lietuvių kilmės Holivudo režisierius. Žymiausias ar nežymiausias, bet jo filmai, įskaitant ir jo legendinį „Forestas Gampas“ (1994) yra tikrai pastebimi plačiosios auditorijos ir nuolat pritraukia gausybę žiūrovų. Panašiai nutiko ir su filmu „Sąjungininkai“ (angl. Allied) (2016), dėl kurio keistai subraškėjo ir subyrėjo Brad Pitt ir Angelina Jolie santuoka, bet tai tikriausiai tik papuošimas ant torto, nes daug ko mes nežinome. 

Filmas „Sąjungininkai“ absoliučiai pataikė į madą, kada iš naujo užgimė filmus apie šnipus. Tiesą sakant, šiai temai niekada nesimpatizavau ir kažin ko iš šio filmo nesitikėjau. Kaip ir buvo galima numanyti, siužetiškai filmas gana silpnas – du slapukai agentai atlieka užduotį, besimaskuodami vienas kitą įsimyli ir galiausiai nebegali vienas be kito tverti. Siužetiškai dėl B. Pitto ir scenarijaus niekaip iš galvos neišeina kvailos asociacijos su kitu jo filmu „Ponas ir ponia Smitai“, tik čia kur kas mažiau žaismės, nes filmas kiek kitokio žanro. Praktiškai iki pusės filmo galėjome mėgautis tik aktoriais ir kostiumais, bet siužetiškai filmas absoliučiai skystas ir netgi nuobodus. Vėliau, kai filmas persirita į antrą pusę, staiga atsiranda emocijos, spėlionės, abejonės, nors tenka pripažinti, kad filmas primena daugybę kitų filmų, tačiau žiūrėti vis tiek antrąją filmo dalį buvo įdomu.

Didžiausias šio filmo minusas – silpnas siužetas, kuriam tiesiog trūksta „suktumo“, originalumo, nes kiek bežiūrėtume, vis neapleidžia jausmas, jog jau kažkur kažkada matyta panaši istorija. Didžiausias šio filmo pliusas – Marion Cotillard bei Brad Pitt, kurie taip gražiai žiūrisi ir jų scenos, kad ir kokios šabloniškos, kad ir kaip teatrališkai sustatytos ir preciziškai nudailintos Holivudiška maniera, vis tiek nepraranda tvirtumo ir emocionalumo įspūdžio. Ir, žinoma, kostiumai, bendra filmo atmosfera gana vykusi ir patraukli ne tik masiniam žiūrovui, bet ir kino gurmanams. Filmas nėra kažin koks šedevras, bet su graudžia pabaiga gali priversti ašaroti minkštesnių širdžių savininkus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela