Filmas: "Atstumtieji" / "The Holdovers"

 

Sveiki,

 

Pradėsiu nuo to, kad mėgstu režisierių Alexander Payne, jo filmai „Paveldėtojai“, „Klystkeliai“ ir „Nebraska“ įvairiuose kino festivaliuose tapo hitų hitais, tad ir naujausias jo darbas „Atstumtieji“ (angl. The Holdovers) (2023) jau pamažu įtraukiamas į įvairius geriausių šių metų kino filmų sąrašus.

 

Naujausiame savo filme A. Payne mus nukelia į septinto dešimtmečio pačią pabaigą, kuriame vaizduoja internatinę ir griežtą turčių sūnums skirtą mokyklą. Kalėdos sūneliai grįžta namo, išskyrus Angusą, kurio motina paliko jį Kalėdos internate su baisiu prižiūrėtoju, mokytoju Paulu. Per ateinančias žiemos atostogų dienas Paului ir Angusui tenka susibičiuliauti, tiesa, nelengvai. Internete taip pat savo istoriją turi juodaodė valgyklos virėja Merė, kuri visai neseniai kare neteko savo sūnaus, todėl šios Kalėdos labiau ne šventė, o gedulas, tačiau visi veikėjai, nors ir apgaubti keistai pilkos ir rudos disciplininės laikmečio atmosferos, autoritetingų mokytojų ir paklusnių mokinių hierarchijos, visgi istorija tuo pat metu išlieka viltinga.

 

Filmas nufilmuotas ir sumontuotas pagal klasikinius 7-9 dešimtmečio kanonus. Pats pasakojimo ritmas lėtas ir sutelktas į veikėjų emocijas, tačiau nepersistengia su psichologizavimu. Angusas labai rizikuoja, nes po šio išmetimo iš mokyklos jam gresia karo mokykla, į kurią niekas nenori. Visgi veikėjams tenka „nusikarūnuoti“, pamiršti mokytojo aroganciją ir mokinio maištą, atsiverti kaip žmonės ir priimti naujas gyvenimo pamokas. Visgi filmas pavyko atmosferiškai, jį žiūri kaip iš kokios klasikos serijos ir nelabai suprasi, kad jis nufilmuotas visai neseniai. Daugel dalykų man priminė „Atstumtųjų“ pasakojimas. Visų pirma, kaip niekad dvelkia filmo nuvalkiotas didaktinis tonas, žiūrovams stačiai pamokslaujama ir lyg paveikslėliais scenomis rodomas teisingas elgesys, tad įtariu, kad nemėgstantiems atviro moralizavimo, filmu gali ir nusivilti. Kitą vertus, esame atpratę nuo tokio kino, naujesnioji karta išlepinta „Marvel“ serijos klišėmis staiga šiame filme gali pamatyti jau į kapus nuvarytus senus filmo triukus, kurie, bent jau mano galvoje, susimiksavo iš įvairių klasika tapusių filmų. Pavyzdžiui, iš dalies filmas primena siaubo filmą „Švytėjimas“ – didžiulėje internatinėje mokykloje švenčių laikotarpiu lieka įstrigę veikėjai, tačiau visa filmo minties sugestija primena labai tvarkingą ir puritoniškai atidirbtą „Pusryčių klubo“ (1985) ar „Mirusių poetų draugijos“ (1989) toną. Visgi filmo istorija nieko naujo mums idėjiškai neperteikia, ko nebūtų perteikę senieji filmai, tačiau „Atstumtaisiais“ galima mėgautis kaip desertiniu gurmanišku filmu dėl vaidybos, dėl sentimentų senajam kinui. Šiuo atžvilgiu, režisieriaus „Klystkeliai“ lieka nepranokti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras" / "Puss in Boots: The Last Wish"

 

Sveiki,

Itin sėkmingo animacinio projekto „Šreko“ kūrėjai 2011 metais pristatė visiškai naują savo kūrinį „Batuotas katinas Pūkis“, kuris beregint tapo itin populiarus. Po vienuolikos metų pertraukos filmas sulaukė oficialaus tęsinio „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“ (angl. Puss in Boots: The Last Wish) (2022). Žinoma, per tą dešimtmetį būta ir mini trumpų video filmukų bei 77 serijų serialo apie tą patį Pūkį, tačiau daug kas tikėjosi ir pageidavo, kad šis sėkmingas projektas (kaip ir anuomet „Šrekas“) turėtų pirmtako vertą tęsinį.

Tiesą sakant, pastaruosius kelerius metus nemačiau jokio animacinio filmo, kuris mane nors kiek nustebintų, tad iš šiemet „Oskarui“ kaip geriausias metų animacinis filmas nominuotas Pūkio tęsinys kėlė nemažai lūkesčių, juolab kad anuomet debiutinis filmas man labai patiko. Antrojoje šios serijos dalyje pasakojama apie tą patį katiną Pūkį, kuris staiga sužino, jog iš devynių gyvenimų jam liko paskutinysis. Bėgdamas nuo legendinės šlovės ir gelbėdamas savo kailį, Pūkis stengiasi kačių prieglaudoje gyventi paprasto katino gyvenimą, tačiau netrukus jį suranda Auksaplaukė su juokingomis meškomis žudikėmis. Negana to, jis sužino, jog yra galimybė vėl tapti didžiu, tik reikia surasti žemėlapį, kuris atveda prie norus pildančios žvaigždės. Tik ką daryti, kad tą žemėlapį ką tik jam iš po nosies nugvelbė prie altoriaus kažkada palikta katytė Kitė? Gal jam padės netikėtai naujas draugas šunelis Peritas?

Iš esmės filmas, nors vietomis ir linksmas, nuviliantis. Pagrindinė Pūkio problema – sirgimas didybės manija, jis dėl savo arogancijos ir šlovės anuomet daug ką įžeidė, o labiausiai buvusią savo sužadėtinę. Galiausiai paaiškėja, jog tai filmas apie Pūkio vertybių transformaciją, tikrąją kolektyvinės draugystės jėgą, kuri išryškėja istorijos pabaigoje. Naratyvas, švelniai tariant, nuvalkiotas iki begalybės. Ta pati pasakos formuluotė t. y. pagrindinis veikėjas konkurencingai leidžiasi su herojais į kelionę dėl egoistinių paskatų, turi įvykdyti misiją, įveikti kliūtis, tačiau pabaigoje susivokia, jog viso šito iš tikrųjų jam ir nereikėjo, nes viskas slypi ne išorėje, o vidinėse įsitikinimuose. Žinoma, filmas fokusuojasi į šeimas ir jaunuosius žiūrovus ir pateikti daugiau keistesnių nuotykių ir kelionės virsmo netikėtumų pasakojime būtų rizikinga, tačiau laikytis vis to paties diskurso, manau, yra tiesiog pataikavimas masiniam žiūrovui. Filmas visumoje šiek tiek nuviliantis, nebuvo įdomus ir šmaikštumas, pvz., to storulio nykščio mirkymas į pyragus ar šaudymas iš vienaragių ragų kulkų, ar kalbantis zirzlus didaktikas vabzdys. Filmas toks tvarkingas, kad pernelyg nuobodus pasidaro, todėl pajutau, jog pradėjau įpusėjus filmui dairytis laikrodžio ir tikrinti, kada jis baigsis.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prarastas miestas" / "The Lost City"

 

Sveiki,

Tęsiu populiariųjų filmų peržiūras šiomis tvankiomis birželio naktimis ir šįkart pasirinkau režisierių Aaron Nee ir Adam Nee bendrą darbą „Prarastas miestas“ (angl. The Lost City) (2022). Tikriausiai niekas pernelyg daug dėmesio nebūtų atkreipęs į šį filmą, jeigu jame nevaidintų tokio ryškumo aktoriai kaip Sandra Bullock, Channing Tatum ir Brad Pitt. Tikriausiai daugelis iš mūsų yra matęs ne vieną gerą ir nuotaikingą komediją su šiais aktoriais, todėl jų pasirodymai dažniausiai sietini su sentimentais ir,  žinoma, šiokiais tokiais lūkesčiais. Būtent jų vedinas ir nusprendžiau pažiūrėti „Prarastą miestą“.

Žodžiu, istorija pasakoja apie nelabai vykusią rašytoją, kuri rašo apie nuotykius egzotiškuose kraštuose, tačiau į savo paskutinį romaną įtraukią savo buvusio vyro tyrinėtojo hieroglifus, kuriuos aptinka turtingas ir ambicingas niekšelis, kuris manosi, jog pagrobs rašytoją ir ji išvers aptiktą užuominą apie kapą, pilną lobių. Galiausiai rašytoja pagrobiama, o paskui ją velkasi jos romano performansų aktorius, kad ją išgelbėtų. Žodžiu, filmas ir rašytojos gyvenimo istorija tampa tikru savo pačios rašytų romanų patyrimu...

Ko tikėjausi? Gerai išsijuokti iš amerikietiškų tiesmukų nesąmonių. Norėjau juodai geros klasikinės klišinės parodijos. Filmas absoliučiai nuvalkiotos ir nuobodžios struktūros, veikėjai varginančiai klišiniai ir tokie nuobodūs, kad jų vienintelė spalva tikriausiai yra jų makiažas ir rūbai. Aktoriai tikriausiai čia nekalti, kaltas neįtraukus ir nuobodus pasakojimo tonas, lėkštas ir nuspėjamas siužetas. Režisieriai tikriausiai ieškojo savito nuotykių filmų „Mumija“, „Kapų plėšikė Lara Kroft“ ir kitų klasika tapusių filmų parodijos naujų raiškos būdų, tačiau režisieriams, sakyčiau, nepavyko. Filmas žiūrėjosi tarsi nelabai pavykusi parodija, kur vietomis sušmėžuoja galėję būti taiklūs juokeliais, o vis dėlto tonas pasirinktas pernelyg rimtas, tačiau ne toks, kad sužavėtų. Nekomentuosiu nevykusių pabaigos scenų su laivu ir tais kapais bei pabėgimu, kai netikėtai išsiveržia šimtus metų miegojęs ugnikalnis.

Jeigu šnekant banaliai, seniai nemačiau tokios nuvylusios komedijos, nes iš šitos tikėjausi dinamiškų vingrių nuotykių, o gavau 1990-ųjų metų sulėtintą meilės istoriją su keliais saikingais juokeliais iš „Indiano Džonso“ serijos prieskonių. Išduosiu, kas labiausiai mane pralinksmino. Tai Brado Pitt atliekamo veikėjo automobilis ir jo pasirodymas pačioje pabaigoje, kai prisipažino per meditaciją, jog jis per šūvį neteko 10 procentų savo smegenų mėsos. Visa kita buvo drungna arba labai prastai.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela