Sveiki! Mėgstu
animacinius komercinius filmus visai šeimai! Jie išties neša dažniausiai
elementarias geras žinias, būna iš ko pasijuokti, susitapatinti, nors ir
daugelis iš jų, galima sakyti, gana klišiniai. Norėčiau tokių filmų žiūrėti
daugiau, tad pasirinkau gana gerai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą Daniel
Chong kurtą animacinį filmą visai šeimai „Šokliai“ (angl. Hoppers)
(2026), kuris pasakoja apie berniokiškos išvaizdos Mabelę, kuri labiausiai myli
savo senelę, o laiką mėgsta leisti atokioje gamtoje, prie kūdros, ir valandų
valandas stebėti tos aplinkos ekosistemą. Mabelė
be galo jautrios sielos asmenybė, ji jau nuo mažumės suvokė, kad gyvūnai turi
gyventi darniai natūralioje aplinkoje, todėl suaugusi tampa aplinkosaugos
aktyviste, kuri stengiasi kovoti prieš miesto mero Džerio užmačias statyti
aplinkkelį per jau brangiausią teritoriją – gamtos vietelę, kuri padeda
prisiminti močiutę. Galiausiai Mabelę dėl miesto mokslininkų sukurto aparato
persikelia į dirbtinio bebro kūną ir patenka į natūralų gyvūnijos pasaulį, kuriame
bando išspręsti tuos pačius galios ir paklusnumo įstatymus, kuriais apsėsti ir
patys žmonės. Man keisčiausiai buvo pavaizduota gyvūnijos ėdesio sistema, t. y.
kad žvėrys gyvena savo prigimtinį gyvenimą ir leidžiasi savanoriškai suryjami
stipresnių už save, nors tuo pačiu gyvūnijos pasaulis įsiunta, kad Mabelė
netyčia pritrėškia valdovę drugelį, kuriai balsą paskolino ne kas kitas, o
būtent garsioji Meryl Streep. Šiaip
„Šokliai“ bando suartinti miesto žmogų prie gamtos pačiu keisčiausiu būdu –
transplantuojant žmogaus sąmonę į gyvūno kūną, nes tik iš gyvūnijos pasaulio
galima tapti dar labiau empatiškais aplinkai. Filmas iš serijos apie
aplinkosaugą, nors gyvūnijos pasaulis, ar tai bebūtų diktatūros ištroškęs
vikšras ar bebrų užtvankos hierarchinė bendruomenė, jie vis tiek personifikuoti
kaip žmogiškojo pasaulio atspindys, o gyvūnų charakteriai konstruojami pagal žmogiškuosius
archetipus. Ar tai padeda suprasti, ką jaučią bebras, drugelis ar meška? Tai tik
filmo keliama iliuzija, tačiau neatimsi vieno – istorija padeda kurti atjautą
aplinkai, kuria visos gyvybės formos dalijasi. Filmas, žinoma, neišvengė
klišių, naratyvas nuspėjamas, o „Šoklius“ iš kitų animacinių filmų išskiria
nebent nauja technologinė idėja transplantuoti sąmonę į gyvūnus ir jų robotų
pakaitalus, tačiau pats filmo didaktinis turinys toli nepabėga nuo pirmtakų.
Filmas, kurį galima žiūrėti su šeima. Mano
įvertinimas: 6.5/10 Kritikų
vidurkis: 73/100 IMDb:7.3
Draugui, kurį tempiausi į „rimtą filmą“, likau skoloje
pažiūrėti kartu animacinį filmą „Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos“
(angl. The SpongeBob Movie: Search for SquarePants). Tiesą
sakant, vaikystėje, pamenu labai gerai, žiūrėdavau „Kempiniuko Plačiakelnio“
serialą, bent jau pirmuosius sezonus tikrai. Serialas pradėtas rodyti 1999
metais su pertraukomis kuriamas dar ir šiandien, skaičiuojamas 16-asis sezonas,
tad tokia komercinė sėkmė paskatino kurti pagal jį ir ilgametražius kino
filmus. Nesu tikras, ar esu iš jų matęs bent vieną... Pirmasis pasirodė 2004
metais ir po to sulaukė dar kelių dalių. Naujausią visgi teko neseniai
pamatyti.
Atrodo, kad prisiminiau vaikystę! Veikėjai nė kiek
nepasenę, atrodo, kad vėl grįžau į jūros dugną, kur naiviai savimi pasitikintis
Kempiniukas toliau gyvena su žvaigžde Patriku ir niurzgliu kalmaru savus
gyvenimus ir patiria nuotykius. Šįkart Kempiniukas paauga, tampa dičkiu, todėl
norėdamas tapti kuo greičiau suaugusiu, ruošiasi į nuotykius. Scenaristai apjungia
„Kempiniuko Plačiakelnio“ pasaulį su puikiai masinėje kultūroje žinoma „Skrajojančio
olando“ istorija. Skrajojančio olando legenda atsirado XVII a. vandenynų
klestėjimo laikais, manoma, įkvėpta realių kapitonų ambicijų ir pasikartojančių
laivų dingimų prie Gerosios Vilties kyšulio. Pasakojimas teigia, kad užsispyręs
kapitonas, nepaisydamas audros ir dieviškų įspėjimų, prisiekė apiplaukti kyšulį
net jei tai truktų iki Paskutinio teismo dienos, todėl buvo pasmerktas amžinai
klaidžioti vandenynuose be teisės prisišvartuoti. Ši istorija simbolizuoja
mirtiną išdidumą ir beviltišką egzistenciją tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių,
o jūreiviai tikėjo, kad pamatyti šį švytintį šmėklos laivą yra blogiausia
lemianti pranašystė. Kadangi „Kempiniuko Plačiakelnio“ istorija susijusi su
piratais, tai kodėl nepanaudojus dar vieną atpažįstamą masinės kultūros ženklą?
Filmas ir juokingas, ir išmaiktus, tačiau mano galvai
jau buvo pernelyg primityvus. Gal pernelyg orientuotas į vaikus ir paauglius? Sunku
pasakyti. Filmo dinamika primena senuosius kompiuterinius žaidimus, t. y.
veikėjai turi pereiti kaskart sudėtingesnius žaidimo ir užduočių kambarius, kad
būtų panaikintas olando prakeiksmas ir pats Kempiniukas pagaliau sutvirtėtų
dvasiškai ir viskas atsistotų į savas vėžes. Panašiai, žinokite, taip ir
nutinka. Šis nesudėtingas, nepretenzingas ir, sakyčiau, idėjų stokojantis
filmas labiau veikia kaip priedas ar duoklė kultinio serialo kontekste. Atrodo,
kad sukurtas paskubomis, laikantis elementarių taisyklių ir šablonų, todėl
filmą, tikėtina, kad jau po savaitės pamiršiu...
Tiems, kam per 30 ir daugiau metų, tikriausiai labai
puikiai prisimena dešimtame dešimtmetyje per LNK rodytą australų serialą „Be
namų negerai“ (angl. Home and Away), kuris buvo kuriamas
ištisus dešimtmečius ir užaugino ne vieną puikiai žinomą iš Australijos kilusį
aktorių. Sunku pasakyti, kokio populiarumo tuomet Lietuvoje buvo „Be namų
negerai“, kai tik jį pradėjo rodyti, bet puikiai pamenu, kad jis kuo
puikiausiai konkuravo su jaunimo serialiais tokiais kaip „Beverli Hilsas 90210“,
„Penketukas“ ir kt., nes tikriausiai natūraliau ir paprasčiau kalbėjo apie gyvenimiškas
situacijas, nei patetiški, jausmingi ir perspausti Lotynų Amerikos serialai. Serialas
sulaukė galybės sezonų ir serijų, aišku, jos visos niekada nebuvo parodytos
Lietuvoje. Tiesa, pamenu pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje žiūrovų laiškų dėka
LNK kurį laiką atgaivino „Be namų negerai“ idėją ir vėl buvo transliuojami
naujieji sezonai, tačiau serialas jau nebesulaukė tokio susidomėjimo kaip
dešimtajame dešimtmetyje, todėl televizija nutraukė rodymą. Šiandien apžvelgsiu
šio serialo istoriją, jūsų pageidavimu, pagrindinę pasakojimo liniją ir poveikį
australams.
„Be namų negerai“ prasideda kaip australų
muilo opera 1988 metais!
Serialo „Be namų negerai“ idėja Australijoje gimė iš
televizijos prodiuserio Alano Batemano (Alan Bateman) sumanymo. Jo
tikslas buvo sukurti naują, jaunimui skirtą muilo operą, kuri užpildytų eterio
spragą, atsiradusią po to, kai populiarus to meto serialas „Sons and Daughters“
(liet. „Sūnūs ir dukros“) buvo nutrauktas. Batemanas pastebėjo, kad didžiulė
Australijos gyventojų dalis persikelia į priemiesčius, todėl jis norėjo
pavaizduoti šiuolaikinę socialinę problemą – šeimų, persikeliančių iš miesto į
mažesnes pakrantės bendruomenes, integraciją. Pagrindinė serijos idėja buvo
perteikti antrųjų šansų temą ir parodyti, kaip mažoje pakrantės gyvenvietėje
įsikūrusi globėja Pippa Ross su vyru Tomu priima paauglius globotinius,
patyrusius traumų ir šeimos problemų, siūlydama jiems naują pradžią.
Serialas debiutavo 1988 metų sausį „Seven Network“
eteryje, tačiau jo startas nebuvo lengvas. Pirmosios savaitės buvo sunkios, ir
serialo žiūrimumas buvo toks žemas, kad net buvo svarstoma apie jo nutraukimą.
Vis dėlto, Batemano ir jo komandos dėka, serialas gavo laiko įsitvirtinti, ir
per kelis mėnesius istorijos tapo įtikinamesnės, o veikėjai – populiaresni. Nuo
1988 m. pabaigos iki 1995–1996 m. „Be namų negerai“ Australijoje tapo labai
populiarus ir stabiliai dominuojančia programa vakaro transliacijoje, ypač
jaunimo amžiaus grupėje. Kiekviena serija reguliariai pritraukdavo nuo 1,5 iki
2 milijonų žiūrovų, o svarbūs siužeto įvykiai ir vestuvės pasiekdavo dar
didesnį žiūrimumą.
Serialo sėkmė greitai peržengė Australijos ribas. Jis
turėjo didelį poveikį masinei kultūrai, tapdamas ne tik pramogos šaltiniu, bet
ir kultūros eksportu, formuojančiu tarptautinį Australijos paauglių ir
pakrantės gyvenimo stereotipą. Būtent 1988–1996 m. laikotarpiu „Be namų negerai“
buvo rodomas maždaug 30–40 šalių, įskaitant didžiąją dalį Jungtinės Karalystės
(JK) ir Airijos, kur jis tapo itin populiarus per pietų ir pavakarės rodomus
peržiūros laikus. Jis taip pat buvo rodomas Naujojoje Zelandijoje,
Skandinavijos šalyse (pavyzdžiui, Švedijoje ir Norvegijoje), taip pat kai
kuriose Europos ir Artimųjų Rytų šalyse.
Žiūrimumo požiūriu, serialas išsiskyrė tuo, kad
sėkmingai sujungė klasikinės muilo operos elementus (kasdienius santykius,
šeimos dramas) su aktualiomis jaunimo problemomis (narkotikai, paauglių
nėštumas, mokyklos patyčios, tėvų netektis). Šis derinys užtikrino nuolatinį
populiarumą ir komercinę sėkmę. „Be namų negerai“ tapo neatsiejama Australijos
televizijos dalimi ir netgi veislynas jauniesiems aktoriams – iš jo iškilo
tokios vėliau Holivude išgarsėjusios žvaigždės kaip Heathas Ledgeris, Isla
Fisher ir Naomi Watts.
Kaip vystėsi „Be namų negerai“ evoliucija
po 1996-ųjų ir vėliau?
Kaip minėjau, serialas „Be namų negerai“ buvo pradėtas
kurti 1988 metais, ir jis vis dar yra kuriamas iki šių dienų, kas liudija apie
jo nepaliaujamą populiarumą. Visgi tai nėra ilgiausias visų laikų serialas,
nors jis jau kuriamas 38 metus, pagal reitingą pasaulyje užima tik 10 vietą
pagal serialo ilgumą. Per visą šį laikotarpį, t. y. nuo 1988 m. iki 2025 m., buvo
sukurta daugiau nei 8500 serijų ir daugiau nei 38 sezonai. Nors tikslus
serijų skaičius nuolat auga, šis mastas daro jį vienu ilgiausiai rodomų serialų
Australijos istorijoje, ir tikrai ilgiausiai rodoma drama per „Seven Network“
kanalą.
Serialo koncepcija bėgant metams ženkliai pasikeitė.
Iš pradžių, 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje, tonas buvo šiltas, šeimyniškas
ir orientuotas į socialinę sritį, akcentuojant globos namų savininkų Pippos ir
Tomo Rossų ramybę ir paauglių globotinių integraciją. Vėliau, apie 2000-uosius
metus ir vėliau, tonas tapo dinamiškesnis ir dramatiškesnis, artimesnis tipinei
muilo operai. Siužetinės linijos pradėjo apimti daugiau nelaimingų atsitikimų,
gamtos katastrofų (pvz., gaisrai, audros), nusikaltimų, pagrobimų ir netgi
sektų įvykius, kad išlaikytų aukštą žiūrovų intrigą ir atitiktų besikeičiančius
auditorijos poreikius.
Siužetinės linijos per tris dešimtmečius patyrė
esminių pokyčių. Ankstyvosios siužetinės linijos dažniausiai buvo skirtos
paauglių romantinėms dramoms, mokyklos iššūkiams ir kasdienėms šeimos
problemoms (pvz., narkomanija, skyrybos). Vėlesniuose sezonuose, siekiant
pritraukti plačiąją auditoriją, atsirado psichologinis teroras, žmogžudystės,
medicininės dramos (pvz., koma, amnezija) ir įtempti teisiniai procesai. Šis
perėjimas parodė serialo prisitaikymą prie pasaulinių televizijos tendencijų,
kai muilo operos virto labiau į dramą orientuotais serialais.
Aktorių ir pagrindinių veikėjų pasirodymo politika
visuomet buvo rotacinė. Seriale buvo nuolat keičiami jauni aktoriai, tam, kad
serialas nuolat pritrauktų jaunąją auditoriją ir atrastų naujų talentų. Tačiau
stabilumą palaikė ilgamečiai pagrindiniai veikėjai – aktoriai, kurie išliko
ištikimi serialui nuo pat pirmųjų dienų.
Pats ryškiausias ir ilgiausiai vaidinantis aktorius
yra Ray Meagheris, vaidinantis Alfo Stewarto vaidmenį. Alfą galima
charakterizuoti kaip „Summer Bay“ bendruomenės patriarchą; jis pasižymi
grublėtu, tiesmuku, bet iš esmės geranorišku charakteriu. Nuo 1988 m.
vaidindamas, Alf Stewartas yra vienintelis veikėjas, pasirodęs pilotinėje
serijoje ir išlikęs iki šių dienų. Jis patyrė viską: nuo laivų avarijų,
artimųjų netekties, iki priverstinio laiko keliavimo (siužeto vingis, kuriame
jis buvo pasiųstas į 1940-uosius). Kita ilgametė, nors ir su pertraukomis
vaidinusi, veikėja yra Lynne McGranger, vaidinanti Irene Roberts. Irene,
atėjusi į serialą 1993 metais, pradžioje buvo piktnaudžiaujanti alkoholiu mama,
tačiau greitai tapo dar viena jūros įlankos globėja ir geros širdies moterimi,
kuri nuolat priglaudžia naujus globotinius ir palaiko bendruomenės moralę.
LGBTQ+ temų atsiradimas seriale atspindi Australijos
visuomenės ir televizijos tendencijas vėlesniais dešimtmečiais. Iki 2000-ųjų
pabaigos šios temos buvo didelis tabu, atsižvelgiant į šeimos laiką ir serialo
pobūdį. Pirmasis ryškus gėjaus personažas pasirodė tik 2009 metais, kai seriale
buvo pavaizduotas Charlie Newmano personažas. Vėlesniuose sezonuose,
ypač po 2010 m., atsirado daugiau homoseksualių siužetinių linijų, pavyzdžiui,
2016 metais buvo rodoma Alex Nielson ir Willow Harris moterų meilės istorija.
Šios temos rodo serialo prisitaikymą prie šiuolaikinės socialinės realybės ir
pastangas atspindėti platesnę Australijos visuomenės įvairovę, nors jos vis dar
yra pateikiamos atsargiau nei kituose vakarinio eterio serialuose.
Kur buvo visą tą laiką filmuojamas
serialas „Be namų negerai“?
Nuo pat savo gyvavimo pradžios 1988 metais buvo
filmuojamas dviejose pagrindinėse lokacijose, kurios vizualiai sukuria
fiktyviąją Summer Bay (liet. Vasaros įlanka) bendruomenę. Interjero scenos,
tokios kaip veikėjų namų interjerai, ligoninės, mokyklos kabinetai ar policijos
nuovados, yra filmuojamos Seven Network studijose Epinge (Epping), Sidnėjaus
priemiestyje, Naujajame Pietų Velse, Australijoje. Šios studijos buvo ir tebėra
pagrindinė serijos bazė, leidžianti patogiai keisti dekoracijas ir užtikrinti
kasdienę produkciją.
Vis dėlto, serialo sielą ir vizualinį identitetą
formuoja lauko scenos, kurios beveik visos yra filmuojamos Palm Byče (Palm
Beach). Tai yra tikras, idiliškas Sidnėjaus priemiestis, įsikūręs vaizdingoje
pusiasalio dalyje, maždaug 41 kilometras į šiaurę nuo Sidnėjaus centrinio
verslo rajono. Palm Byčo paplūdimys, su savo auksinėmis kopomis ir Ramiojo
vandenyno vaizdais, tapo neatsiejama Summer Bay dalimi.
Konkrečios Palm Byčo vietos, nuolat matomos seriale,
yra garsusis Palm Byčo švyturys (Barrenjoey Head Lighthouse) – kuris dažnai
pasirodo kaip fonas tolumoje, ir pats paplūdimys, ant kurio kranto yra įrengta
nuolatinė filmavimo dekoracija – „Summer Bay“ užkandinė (The Diner). Taip pat
dažnai filmuojama aplinkinėje gyvenvietėje, vaizduojant bendruomenės namus ir
pagrindines gatves. Dėl šios priežasties Palm Byčas tapo populiaria turistine
vieta, kurioje gerbėjai gali atpažinti ir aplankyti filmo lokacijas, o
filmavimo komanda dažnai dirba viešose vietose, tiesiog šalia vietinių
gyventojų ir turistų.
6 patys žinomiausi aktoriai ir jų sukurti
vaidmenys seriale „Be namų negerai“.
Kate Ritchie – Sally Fletcher
Sally buvo viena iš originalių ir ilgalaikių veikėjų,
debiutavusi dar būdama vaikas 1988 m. Ji užaugo ekrane, iš globotinės tapo
mokytoja ir viena iš Summer Bay moralinių centrų. Sally siužetinės linijos buvo
susijusios su paauglių meile, karjeros siekimu ir sudėtingu gyvenimu po Pippos
ir Tomo išvykimo. Kate Ritchie yra viena labiausiai apdovanotų Australijos
aktorių už šį vaidmenį.
Heath Ledger – Scott Irwin
Prieš tapdamas Holivudo žvaigžde, Heathas Ledgeris
seriale vaidino jauno sportininko ir mylimojo vaidmenį. Nors jo laikas seriale
(1997 m.) buvo palyginti trumpas, jo pasirodymas buvo labai pastebimas ir leido
jam pradėti karjerą JAV.
Chris Hemsworth – Kim Hyde
Būsimasis „Marvel“ dievas Thoras vaidino Kimą Haidą
2004–2007 metais. Kimas buvo gražus, bet neramus jaunuolis, kurio siužetinės
linijos sukosi apie sunkų santykį su tėvu, meilės trikampius ir nuotykius. Tai
buvo jo tramplinas į pasaulinę šlovę.
Isla Fisher – Shannon Reed
Prieš tapdama populiaria komedijų aktore, Isla Fisher
vaidino Šenon Rid 1994–1997 metais. Šenon buvo mistiška ir kūrybinga jauna
mergina, turėjusi sudėtingą šeimos istoriją, o jos siužetinės linijos apėmė
paauglių problemas ir ambicijas.
Julian McMahon – Ben Lucini
Vėliau išgarsėjęs serialuose „Grožio peilis“ ir „San
Francisko raganos“, Julianas McMahonas vaidino Beną Lučinį 1989–1991 metais.
Deja, aktorius neseniai mirė. Benas buvo jaunas, gražus, bet neramus veikėjas,
įsitraukęs į pavojingus reikalus ir romantinius ryšius. Jis padėjo serialui
įtvirtinti patrauklių, bet probleminių vaikinų archetipą.
Dannii Minogue – Emma Jackson
Daini Minog (dainininkės Kylie Minogue sesuo) vaidino
Emą Džekson 1989–1990 metais. Ema buvo jauna, maištinga paauglė, kurios
siužetinės linijos dažnai buvo susijusios su nusikalstamumu ir sudėtingais
santykiais, kas suteikė serialui aštruoliškumo ankstyvajame etape.
Apie serialo „Be namų negerai“ garso
takelį (intro)
Pagrindinį serialo „Be namų negerai“ įžangos dainą
(garso takelį) atlieka ir dainuoja skirtingi atlikėjai per visą serialo
istoriją. Pirmąją, originalią versiją (nuo 1988 m.) atliko dainininkai Peter
Lacey ir Fiona Joy. Ši versija geriausiai žinoma žiūrovams,
stebėjusiems serialą Lietuvoje ir tarptautiniu mastu per ankstyvuosius
populiarumo metus, nors, kiek pamenu, šiam serialui buvo paruoštas netgi
lietuviškos dainos coveris, pavyko rasti YouTubėje tą versiją, tik nežinau, kas
atlieka. Gal moterišką partiją „Pirmo baliaus“ grupės vokalistė?
Per vėlesnius dešimtmečius dainos versijos buvo
atnaujinamos, bet jos visada išlaikė originalią melodiją. Pavyzdžiui,
šiuolaikinę versiją atlieka duetu dainuojantys Luke O'Shea ir Lucy
Deakin.
Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022
metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas,
šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas,
kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino
sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2)
(2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas
vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią
kokybę ir tęstinumą.
Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą
po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja
įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą
sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš
blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena
pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija,
tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria
prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie
pateikiami kaip nusikaltėliai.
Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir
pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai
tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į
gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis
aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo
žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje
erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip
altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis,
varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus:
viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas
auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl
godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės
psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos
ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.
Latvių stebuklu
tituluojamas animacinis filmas „Potvynis“
(angl. Flow) (2024) pasibeldė ir į mano žiūrimų filmų srautą. Apie šį
filmą tikriausiai daugelis girdėjote pačių įvairiausių epitetų, įskaitant ir
tai, kad Baltijos šalys turi savo pirmąjį „Oskarą“, kuriuo be proto
didžiuojasi, o animacinio filmo bevardis katinas dabar yra tapęs kone
nacionaliniu latvių simboliu, su jo atvaizdu pasipuošusi Ryga, pardavinėjami desertiniai
varškės sūreliai ir t. t. Aišku, reikia mokėti ir pelnytis, ir džiaugtis, ir
didžiuotis. Tad nutariau peržiūrėti filmą, kuris buvo rodomas ir kaip
savarankiškas filmas Lietuvos kino teatruose, ir Kino pavasario repertuare.
Sakau iškart – man filmas
patiko. Siužetas nėra kažin kuo labai jau ypatingas, turint galvoje, kad esame
kaip šiuolaikiniai žiūrovai išlepę kur kas dinamiškesnių, labiau netikėtų
animacinių siužetų, kurie mums paruošia ir humoro, ir galvosūkių, ir kelionių
tarp paralelinių pasaulių su puikiais aktorių įgarsinimais, tad nustebinti
animaciniu filmu išties nelengva, tad taktika susigrumti su smarkiai
finansuojamais amerikiečių animacinių filmų hitais ir pelnyti svarbiausius
anglosaksų kino apdovanojimus yra išties netikėtas reiškinys ne tik Pabaltyje,
bet ir apskritai visame pasaulyje. Su kiek daugiau nei 3 milijonų biudžetu ir
kruopščiu 4 metų darbu latviams su belgų ir prancūzų pagalba pavyko jau
uždirbti 30 milijonų JAV dolerių. Vadinasi, stebuklų tikrai būna.
Grįžtant prie „Potvynio“
fenomeno, manau, filmo sėkmė yra jo kuklumas ir atmosfera. Kompiuterine grafika
sukurtas pasakojimas apie katiną, išgyvenusį su kitais žvėreliais apokalipsinį
potvynį vienoje apkiužusioje valtyje, panaudojant tarpgyvūninę draugystės galią,
apeliuojant į žmogiškuosius faktorius. Istorija juk ne iš piršto laužta,
prisiminkime įvairius cunamius, po kurių įvairūs žvėreliai per stebuklą
įsitvėrę medžių viršūnių sugebėdavo išgyventi ir sulaukti atoslūgio. Pasaulis,
kurį vaizduoja režisierius Gints Zilbalodis, neprimena šiuolaikinę apokalipsę.
Iš to, kaip suprojektuoti paliktos žmonių civilizacijos miestai, statulos ir
kiti ženklai, mena, kad kūrėjai rėmėsi Azijos senąja civilizacija, labiau,
sakyčiau, Indijos vietovių išlikusių statinių architektūra, bet nebūtinai – tai
galimai ir alternatyvi tikrovė, tik primenanti mūsiškių senuosius laikus, mat
toji civilizacija labai jau vertino katinus, statė jiems didžiules statulas.
Prieštvaninė era apeliuoja ir į Biblijos Nojaus laivo pasakojimo motyvą. Tik
šioje versijoje visiškai nėra pavaizduoti žmonės, galbūt tik keistos išvaizdos priešistorinis
banginis, galimai vienintelis iš savo rūšies, galų gale nugaišta, atslūgus
potvyniui.
Atmosfera kuriama
pakankamai instinktyviai, labiau, sakyčiau, remtasi rimtosios japonų animacijos
tradicija, nei amerikiečių principu: neskubėk ir būsi pirmas; būk atidus gyvūnų
juslingumui, nenutolk nuo katino prigimties, tačiau išlik pakankamai žmogiškas
rodydamas didaktinius draugystės požymius. Tam tikra prasme filmas turi
heroizmo, ypač pabaigoje, bet jis nė kiek neerzina, nes kūrėjams pavyko
išvengti dažnai hiperbolizuoto ir nenatūralaus humoro, kada gyvūnai filmuose
tampa amerikietiškos ar tiesiog vakarietiškos kultūros kalbančiomis karikatūromis,
o ne tikrosios gamtos gyventojais. Tam tikra prasme filmas „Potvynis“ rodo
žinduolių triumfą, nepaisydami skirtingų savo prigimčių, jie sugeba vienas
kitam padėti, pvz., katinas prigaudo žuvies, o šuo prilaiko virvę, kad
išgelbėtų valtyje likusius draugus. Be dainų, be esminių Holivudo triukų filmas
staiga tampa kažin koks... tikresnis, šiltesnis ir natūralesnis, suteikdamas
žiūrovui kitokio animacinio filmo potyrį.
Apokalipsiniai potvynio
vaizdai, kylantis vanduo gąsdina, dažniau ne dėl kačiuko gyvybės, nes kažkaip
žinai, kad viskas bus jam gerai, bet dėl apskritai klimato kaitos padiktuotų
galimų ateityje scenarijų. Kitaip sakant, kiekvienas esame tas kačiukas, kuris
turi stengtis, kad šito neįvyktų. Filmas savaip įpareigoja permąstyti
paralelines gamtos pokyčių ir išgyvenimo galimybes, bet, deja, jas šiandien
pasiglemžė žmogiškosios dramos, karai ir tarptautiniai konfliktai, kurie prieš
visą tą kataklizmą, kuris pavaizduotas filme, tėra necivilizuotų žmonių
barbarizmas.
Žodžiu, gražus filmas,
man jis jautriai ir gyvai susižiūrėjo. „Potvynis“ nestokoja atmosferos, jausmingumo,
išlieka šeimyniškas ir kartu labai universalus, beveik kaip koks Jono Biliūno
„Brisiaus galas“ ar „Kliudžiau“, kurie skaitomi visų amžiaus grupių atstovų jau
daugiau nei 120 metų.
Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“
(2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią
kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The
Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius
projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris,
mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį
technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame,
kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš
kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes
bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau
tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo
istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip
esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus
pačius.
Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E:
Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi
laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų
poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą
netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo
ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz
laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos
komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol
tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir
jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa
nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.
Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo
super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai
supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški –
priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš
prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis
filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi
žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio
koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet
tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai
susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną
ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje
daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio
intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie
kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir
pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti
skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai
pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi
filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ –
gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė
prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio
žanro filme.
Dar 2015 metais pasirodęs filmas „Išvirkščias pasaulis“
sukėlė šiokį tokį visuomenės susidomėjimą didžiąja animacija. Ne kasmet
pasirodo po itin gerą filmą, kuris iškart prašosi įrašomas į geriausiųjų
animacijų klasiką, tačiau „Išvirkščias pasaulis“ anuomet buvo toks, kaip
kažkada pirmoji „Ledynmečio“ dalis ar „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“. Aišku,
buvo tik laiko klausimas, kas, kaip ir kada imsis šio sėkmingo projekto tęsinio,
nors, mano galva, geriausia jokių tęsinių išvis nedaryti, nes patys žinote, kuo
dažniausiai pasibaigia tos nesibaigiančios frančizės – didžiuliais komerciniais,
netvariais šiukšlių kalnais (lipdukai, puodeliai, kinder žaisliukai, plakatai,
pliušiniai ir t. t.) ir kaskart vis labiau nuviliančiomis serijos dalimis. Naujausioji
dalis beveik po 9 metų pertraukos „Išvirkščias pasaulis 2“ (2024), kūrė
jau kitas amerikiečių režisierius Kelsey Mann ir tai, savaime suprantama,
pasireiškė visame kame.
Istorija pasakoja apie tą pačią mergaitę, tiesa, jau
po kurio laiko, kai šioji pereina iš vaikystės į paauglystės amžių, bando
susitaikyti su savo hormonų sukeltais pokyčiais, bandoma būti gera ir
įvertinta, prisišlieti prie geresnių ir populiaresnių draugių, kurios ne visada
jos trokšta ir nori. Mergaitės viduje gyvenančios emocijos patyria tikrą virsmą,
į jų štabą įsibrauna kitos emocijos, kurių anksčiau nebūtų, pvz., nerimas ir
drovumas, apatija ir nostalgija... Žinoma, nerimas perima valdžią iš laimės ir
perkoordinuoja mergaitės būseną.
Šioji dalis bando perteikti sudėtingesnį ir įvairesnį
paauglystės brendimo emocijų spektrą. Žinote, kuo pirmoji dalis buvo pribloškianti?
Ji buvo itin novatoriška, pati idėja, kad kiekvieno žmogaus viduje glūdi
atskiros siaubūnėlius primenančios emocijos, dirbančios kaip kokiame NASA štabe
ir tarpusavyje bandančios išspręsti žmogiškas problemas. Iki šiol manau, kad
vaikams ir netgi jų tėvams patinka šis filmas, nes jis iš dalies paguodžia ir
leidžia suprasti emocijų ir jausmų kaitą mumyse. Visgi tenka pripažinti, kad „Išvirkščias
pasaulis 2“ jau nebeprilygsta pirmtakui, nebesukuria originalios idėjos efekto,
bet tiesiog nuosekliai tęsia tai, kas pradėta, plėtoja, t. y. tas pačias
didaktines gestikuliacijas, žaidžia paauglių probleminėmis klišėmis ir eina
pagal Disnėjaus elementarų naratyvą: buvo gražus gyvenimas + įvyksta krizė +
sugriūva senoji struktūra + gerieji patiria skriaudą + blogiukai okupuoja
valdžia + gerieji pereina išbandymus ir pademonstruoja pastangas gelbėdami
pasaulį + galiausiai gerieji grįžta į valdžią ir atleidžia blogiukams, nes ir
taip aišku, kad niekada paauglystėje nebebus taip, kaip buvo anksčiau + šventė
ir dainos. Kažko visgi šioje dalyje pasigedau, gal jis pernelyg greitai ir komerciškai
praplaukė per akis, viskas buvo tiesiog pernelyg elementaru.
Džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai leidžiu sau
juoktis. Vedamas tokios nostalgijos puoliau žiūrėti naujausią „Bjaurusis aš“
dalį – „Bjaurusis aš 4“ (angl. Despicable Me 4) (2024),
kurį režisavo Chris Renaud. 2010 metais pasirodžiusi pirmoji dalis sukėlė
animaciniame kino pasaulyje sensaciją, nes visi norėjo pamatyti gerietį blogio
genijų, aplipusį dar anuomet nematytais geltonais pampačkiukais
pakalikais, kurie kėlė nemažą juoką, o vėliau tapo mūsų mega prekybos centrų už
pirkinius davinėjamais lipdukais ir mini plastikinėmis figūrėlėmis.
Per jau beveik 15 metų trunkantį šio projekto gyvavimą
teko sulaukti ne vienos serijos bei paralelinių projektų. Vienų geresnių, kitų
prastesnių, kitų labai vidutiniškų ir neįsimenančių, tačiau pratęsiančių tas
pačias idėjas kiek kitais siužetiniais niuansais. Naujausioje dalyje blogio
genijus Gru, tenka pripažinti, visiškai ne blogio genijus. Tai jau net
nebepateisinamas įvaizdis, nes Gru absoliučiai kaip tėvas, kaip žmogus atstovauja
teisingumui. 4 vaikų tėtis suima žmogų vabalą – vieną aršiausių piktadarių tuo
metu ir atima iš jo blogio pagrindinį metų apdovanojimą. Nuteistas tarakonas
prisiekia, kad pabėgęs iš kalėjimo pirmiausia atkeršys Gru šeimai, atims jo
mažiausią kūdikį ir pavers jį monstru...
Galiausiai visas siužetas laikosi „ant to“, kad Gru
šeimai suteikiamos vyriausybinės jėgos pasislėpti mažame turčių miestelyje,
tačiau ir ten snobiškoje kaimynystėje atsiranda piktadarių, kurie atpažįsta Gru
ir juo pasinaudoja. Aišku, šalia fone veikia visų pamėgti geltonieji pakalikai,
o kai kurie iš jų mutuoja į super pakalikus ir tampa dar įdomesni. Gal nesumeluosiu
sakydamas, kad man labiau patiko paskutinioji matyta „Pakalikai“ projekto dalis
nei „Bjaurusis aš 4“. Gal dėl to, kad pats siužetas šiek tiek pasirodė
lėkštokas ir nuspėjamas, panaudojami tie patys nuspėjami įvaizdžiai, o
dinaminis vyksmas sukasi apie infantilias keršto suaugusiųjų ambicijas.
Pabaigoje labai tipinė ir jau nuobodi – du konkurentai savotiškai susitaiko
dainuodami vaikiškas daineles ir galiausiai laimi ne stipriausias, o tas, kuris
turi daugiausia supratimo – taigi, kaip sakant, visi kalėjimo blogiukai pakelia
oranžines šikneles ir šoka kažką panašaus į makarena, nes juk nepaliksi
jaunųjų žiūrovų nelaimingų. Štai kuo skiriasi Disnėjus nuo, tarkim, puikiosios
japonų animacijos. Šablonai suinstaliuoti labai doroviškai saugūs ir kiek
nulaižyti, atsibodę per daugel metų įvairių tokio stiliaus kino kūrėjų, bet
filmą gelbsti nostalgija, retsykiais pavykę juokeliai, smagūs, nors ir
tipažiniai, veikėjai.
