Filmas; "Vagišius" / "Roofman"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tiesą sakant, nieko niekada nebuvau girdėjęs apie amerikiečių nusikaltėlį, realiai egzistuojantį Jeffrey Manchester, kurio istoriją tikriausiai buvo plačiai aptariama amerikiečių visuomenėje. Kitaip turbūt jo gyvenimo istoriją nebūtų ekranizavęs „Niujorko gaujos“ (2012) ir „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ (2016) režisierius Derek Cianfrance filme „Vagišius“ (angl. Roofman) (2025), kuriame nusifilmavo Channing Tatum ir Kirsten Dunst. Jau nebepamenu, kas iš tikrųjų rekomendavo pažiūrėti šią šmaikščią ir tikrais faktais paremtą kriminalinę dramą, tačiau beveik tikėjausi to, ką iš tikrųjų ir gavau: komerciškai suplaktą ir masėms pritaikytą, pilną amerikietiško žanrinio schemų sukonstruotą filmą, kuris iš esmės patenkina didžiąją daugumą žiūrovų.

 

„Vagišius“ pasakoja apie Jeffrey Manchester – vietos nevykėlį, kuris tik iš pažiūros yra nevykėlis, tačiau didžiulės širdies žmogus. Iš vienos pusės jis lengvai gali padaryti apiplėšimus, nes turi gerą pastabumą, greitai įvertina aplinkybes, tačiau sąžiningai įsitvirtinti sociume ir prasigyventi su žmona ir vaiku neišgali. Galiausiai jam atsibosta skurdas ir nuolatos apvilti šeimą, jis jaučiasi nesuprastas ir nevykėlis, kol galiausiai ima plėšti maitinimo įstaigas ir žaislų parduotuves. Tiesa, vienoje iš jų, slaptoje atitvaros nišoje jis apsigyvena, naudojasi naktimis parduotuvės dušais, maitinasi, žaidžia ir, atrodo, kad įmanoma šitaip nugyventi nemažą gyvenimo dalį, kol apkvailinti darbuotojai susivoks, jog parduotuvėje gyvena įsibrovėlis... Negana to, čia holivudiškai įsiterpia veikėjo nauja meilės istorija. Jis įsimyli dviejų paauglių merginų motiną Leigh Wainscott, kuri bemaž patikėjo, kad staiga bažnyčioje iš po žemių išdygęs Jeffrey gali suteikti saugumo jai ir dukroms...

 

Istorija išties neįtikėtina, jeigu gerai pagalvojus, kažin, ar tikrovėje viskas buvo būtent taip lengva ir paprasta. Žiūrint tokį filmą, lengva susitapatinti ir patikėti, kad amerikiečių kriminalistai bukagalviai, o bet koks labiau mąstantis amerikietis gali kvailiodamas linksmintis nusikalsdamas. Visgi labiausiai stebino tai, jog Jeffrey joks nusikaltėlis, t. y. jis elgiasi blogai, tačiau iš prigimties nenori nieko blogo kitiems, o apiplėšimo metu būna, švelniai tariant, pernelyg humaniškas, todėl nuolatos rizikuoja išsiduoti tapatybę. Tas veikėjo ambivalentiškumas pavaizduotas komiškai, todėl netenka tos didybės, kurią dažniausiai pateikia dramatiški trileriai, vaizduojantys kietus vyrukus, darančius dėl savo šeimos banko apiplėšimus, kol galiausiai nuleidę galvas turi pripažinti, kad susimovė. Jeffrey iš esmės minkštaširdis, per geras būti kriminalinio pasaulio dalimi, tad nežinau, ar režisierius ir scenaristai neflirtuoja romantizuodami Jeffrey asmenybę, ar tik bando sukurti kitonišką pasakojimo perspektyvą.

 

Visgi filmo sudedamosios dalys elementarios: žiūrovas serga už „bliugiuką“, nes jis pernelyg geros širdies, nors visos scenos ir scenarijaus keliai veda prie to, kad paaiškėjus tiesai galiausiai kelio nebus. Geriesiems blogiukams nepasiseka, nes jie aukojasi, o besiaukodami įkliūva ir turi išpirkti savo nuodėmes. Ar likau sužavėtas filmu? Nepasakyčiau. Ar jis ypatingas? Toli gražu. Tačiau suveikia kaip pramoginis reginys, siūlantis schematiškus nuotykius ir naujus žinomų aktorių amplua.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Rouzų šeimos karas" / "The Roses"

 

Sveiki!

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų! Britų humoras man priimtinas ir suprantamas, nes su juo daugmaž esame susipažinę, neblogai atpažįstame, nes lietuviška tikrovė nuo britiškojo ne tiek, sakyčiau, ir skiriasi. Užtat visiškai nesuprantu azijietiško humoro.  Bet šįkart ne apie tai, o apie režisieriaus Jay Roach naujausią britišką komediją „Rouzų šeimos karas“ (angl. The Roses) (2025), kuriame nusifilmavo, galima sakyti, patys ryškiausi ir svarbiausi savo kartos britų kino aktoriai Olivia Colman ir Benedict Cumberbatch, dėl kurių, galima sakyti, ir pasirinkau šį filmą, nors turėjau įtarimo, kad filmas gal ir nesusižavės, tačiau bent jau pasimėgausiu britiško ir amerikietiško humoro kokteiliu. Reiktų dar paminėti, kad filmas – tai 1989 metų „Rožių karas“ (angl. The War of the Roses) perdirbinys, senesniojoje versijoje nusifilmavo Michael Douglas, Kathleen Turner ir Danny DeVito.

 

Nors filmas komedija, tačiau jame nemažai šeiminio tragizmo, įtampos, susijusios su socialinių vaidmenų pasiskirstymu šeimoje. Manau, šiandien ypač aktualu ir lietuvių šeimose, kur lytiniai socialiniai vaidmenys, nors dar labai gajūs, tačiau pamažu „tradiciniai“ nykstantys: moteris už vaikų ugdymą, tėvas už pinigus. Santuokoje du vaikus auginantys Ivė ir Teo svajoja apie ramų ir puikų gyvenimą. Vyras – sėkmingas architektas, kurio projektai iki tam tikros lemtingos tragedijos buvo gerbiami. Ivė – vidutinybė, tačiau jos restoranas suklesti tada, kai Teo ištinka profesinė nesėkmė ir jis atleidžiamas iš darbo. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir Teo pradeda auginti vaikus, rūpintis jų auklėjimu, kol žmona sėkmingai plėtoja restorano verslą, užsisėdi iki išnaktų vakarėliuose, leidžia knygas, dalyvauja pokalbių šou ir t. t. Galiausiai kiekvienas iš jų kažko atsisako ir netenka: Ivė – santykio su vaikais, o Teo – architekto ambicijų, tad akivaizdu, kad tai sukelia nemažai įtampos šeimoje, kuri galiausiai, vaikams išvykus į privačią mokyklą, naujai vien tik šeimai už žmonos pinigus vyro pastatytame name įvyksta dviejų sutuoktinių teroras, atviras psichologinis ir iš dalies fizinis vyro ir žmonos karas.

 

Filmas, kaip ir tikėjausi, nėra ypatingas. Taip, jis vizualiai pritaikytas komercinei pramogai, smagu žiūrėti aktorių naujuosius amplua, galvoti apie savo ar pažįstamų šeimų įtampas, tačiau filmas nieko naujo nepasiūlo, tik pramogą ir jau matytas daugelyje filmų panašias ištarmes. Komedija perauga į šeimos groteską, hiperbolizuota įtampa tampa susinaikinimo ir teroro prieš tai, ką tu gerbei ir mylėjai, ginklu. Tai primena šachmatų lentą, tikslūs ir pagalvoti psichologinio palaužimo žingsniai šiek tiek man primintų šeiminį „Ponas ir ponia Smitai“ variantą. O jau šeimos draugų, kurie „rūpinasi“ savo draugais vis užsukinėdami į jų puikiuosius namus, išvis tampa karikatūriniai ir nebenormalūs, neįtikinantys. Jeigu pagrindiniai veikėjai turi motyvo dar elgtis konkurencingai absurdiškai, tai, pavyzdžiui, komikės aktorės Kate McKinnon sukurtas Amy veikėjos perdėtas ir teatralizuotas gašlumas, man regis, nepridėjo šiaip jau britų humorui būdingos elegancijos ir subtilumo, tai labiau jau amerikietiškos ir gana tiesmukos juoko išraiškos.

 

Visgi nesigailiu pažiūrėjęs, buvo vietomis smagu, tačiau susižavėjimo filmas didelio nesukėlė. Absoliučiai kūrinys skirtas pramogai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Atvira santuoka" / "Splitsville"

 Sveiki,

 

Komiškiausi dalykai nutinka miegamuosiuose, dažnai bando tą lyg ir įteigti kinas, tačiau, man regis, kad ten vyksta patys tragiškiausi dalykai. Visgi režisieriaus ir aktoriaus Michael Angelo Covino režisuotas filmas „Atvira santuoka“ (angl. Splitville) (2025), pristatytas Kanų kino festivalyje, sulaukė nemažai pritarimo, nors tema seniai išsisėmusi, gal net nebeintriguojanti: kurti dar vieną komediją apie atviros santuokos tragediją komiškai. Filmas patraukė savo žinomų aktorių gausa ir, žinoma... Camon! Filmas pasitiktas labai teigiamai Kanuose, todėl, maniau, kad neprašausiu pasirinkdamas. O kaip buvo iš tikrųjų?

 

Istorija sukasi apie dvi poras: viena po 14 mėnesių santuokos (Kerio ir Ešlės) prie skyrybų ribos, nes panelei nelabai patinka nuobodus ir pernelyg greitai išsisėmęs seksualinis gyvenimas. Galiausiai po šoko Keris apsistoja laikinai pas draugą Paulą namuose ir permiega su jo žmona, nes... Ir šiaip draugo santuoka yra atvira, kiekvienas gali daryti ką tik nori ir ieškotis partnerio, tad kodėl ne? Galiausiai ketveriukės santuoka tampa daugmaž visko parodija, tiesa, labai linksma, nuotaikinga, kelia karnavališką įspūdį, kad iš tikrųjų didelė šiuolaikinių amerikiečių galimai taip ir gyvena, o dėl to jų santuokos tvirtos ir jie neišsiskiria. Deja, filmas kaip ir daugelis panašaus turinio istorijų tampa transliuoja tą patį: perdėta tolerancija ir užgniaužtas pavydas priveda prie apsimetinėjimo, jog mes gyvename puikiai, o iš tikrųjų vakarais suguldę vaikus maukiame vyną ir liejame ašaras...

 

Filmas man patiko, jis išties spalvingas, dinamiškas, sakyčiau, net nenuobodus. Gera režisūra! Bet visumoje filmas standartas, nepasiūlo jokios naujos minties, netikėtos perspektyvos, tik tas pačias jau iš filmo į filmą „nuskalbtas“ potekstes: atvirumas žlugdo santuoką, poligamija yra itin retas reiškinys, todėl neapsimetinėkime „moderniais“, o mylėkime vieni kitus ir branginkime santykius. Daugmaž visa šio filmo idėja nusakoma keliais klišiniais sakiniais, tad nebelieka jokios esminės nuorodos į kokią nors įdomesnę idėją. Kaltinti tikriausiai nieko nereikia, filmas vis tiek labai smagus, gerai surežisuotas, vėl būrys puikiai žinomų aktorių, kuriuos tinkamai ir vietoje pritraukia patraukli kamera... Negalėčiau spjauti į tokį reginį.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mirk, mano meile" / "Die My Love"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man regis, škotų režisierei Lynne Ramsay labai svarbu savo režisuotose dramose vaizduoti žmones su pakrikusia psichika, negalėjimą pergalėti bei pakeisti likimo, išgyti. Ankstesni jos darbai „Pasikalbėkime apie Keviną“ (2011) ir „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017) turi savotiškų psichologinių ir ribinių patirtinių sąsajų su naujausiu režisierės darbu „Mirk, mano meile“ (angl. Die, My Love) (2025), į kurį pavyko prisikviesti tokias Holivudo žvaigždes kaip Jennifer Lawrence ir Robert Pattinson, tad, jei ir nepatinka depresyvūs ir melancholiški filmai, daugelis, manau, vis tiek pažiūrės dėl šių aktorių pasirodymų.

 

Filmas sukėlė dvejopus jausmus. Režisierė iš esmės ekranizavo argentiniečių rašytojos Ariane Harwicz romaną apie pogimdyvinę depresiją, kuri pasiekė nebesuvaldoma pogimdyvinę psichozę, primenančią desperatišką ir staigią nuotaikų kaitą, kuri verčia pagrindinę veikėją Greisę (aktorė J. Lawrence) elgtis impulsyviai, dažnai itin keistai ir pavojingai, pvz., draskyti nagais sienas, naktimis išeiti iš namų, be perstojo masturbuotis, tikintis užpildyti išsekusį santuokinį seksualinį gyvenimą, šokti neapgalvotai į baseiną, staugti kaip vilkui...

 

Filmas nėra analizė, jis tik rekonstruoja pogimdyvinės psichozės formas. Nuolat dėl žmonos stresą patiriantis Džeksonas čia atrodo visiškai bejėgis. Mane labiausiai stebino tai, kad tiek Džeksonas, tiek jo motina (mieganti su šautuvu!) mato, kokia Greisė yra pavojinga ir neprognozuojama, tačiau ilgą laiko nieko nedaro. Turint galvoje, kad Greisė palikta su kūdikiu visiškai viena, nors negali net pati savimi pasirūpinti. Visgi išvengiama klišė, kad Greisė pražudys kūdikį ir taip sugriaus absoliučiai šeimą. Visą filmą galvojau, kad jai bipolinis sutrikimas, nes simptomai labai panašūs, galvojau, kad tuoj-tuoj žūtbūt kas nors įvyks, tačiau paklaikęs pamišimo ir nestabilumo ratas vis intensyvėja ir iš esmės režisierė sukuria simptominį filmą, išgaudama fragmentuotus Greisės nevaldomų nuotaikų svyravimus. Tai psichologinis atmosferinis pasakojimas, intensyvus savo vidine veikėjos dinamika, kurią gerai perteikė Jennifer Lawrence, tačiau visumoje ne kažin kas vyksta: neveiksnumas ir aplinkinių bejėgystė tampa tramplynu veikėjai susinaikinti.

 

Ar man filmas patiko? Nepasakyčiau. Akivaizdu, kad jis sukurtas aktualus ir reikalingas, turi savitą ir meninę formą bei atmosferą, bet visgi žiūrėjosi ilgokai, nes Greisė pamažu ima veikti pagal vieną impulsyvią schemą, tad ir aplinkiniai turėtų lyg ir nujausti, ko iš jos tikėtis. Pasaulyje, kur šiandien psichinė sveikata yra itin prižiūrima, o eilės pas psichologus ir psichoterapeutus didžiulės, man regis, filmas pasakoja apie poreikį kuo greičiau gesinti gaisrą, kol jis užgesinamas. Motinystės vaidmuo taip pat filme labai svarbus, nes jis sugriauna įsivaizduojamus motinos standartus: ne visoms jaunoms motinoms vaikai yra stebuklas ir dievo siųsta dovana, kai kada tai gali būti verdantis vanduo, išbalansuojantis ir visiškai permainantis moters tapatybę. Man tik įdomu: ar galima šioje istorijoje ką nors kaltinti?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Atleisk, mažyte" / "Sorry, Baby"

 

Sveiki,

 

Rytoj, spalio 10  dieną, Lietuvos kino teatrus pasieks režisierės Evos Victor režisuota drama „Atleisk, mažyte“ (kai kur verčiama kaip „Atsiprašau, brangioji“) (angl. Sorry, Baby) (2025), kuris pelnė kuo puikiausius kino kritikų įvertinimus. Man teko galimybė pamatyti išankstinį seansą, tad iškart sakau, kad filmas nebus itin žiūroviškas ir populiarus, nes akivaizdžiai atstovauja nepriklausomo kino kategorijai, o pats filmas ganėtinai niūrokas, psichologiškai perteikia pagrindinės veikėjos Agnesės traumą ir tos traumos gijimo procesus.

 

Įdomu tai, kad tai absoliučiai autorinis Evos Victor filmas, kurio scenarijų ji pati parašė, pati surežisavo ir pati suvaidino pagrindinį Agnesės vaidmenį. Nors niekur neradau, kad filmas turi autobiografinių niuansų, bet, sakyčiau, tikėtina, kad tai labai asmeniškas autoterapinio pobūdžio filmas. Siužeto nėra labai daug. Agnesė daug kalbasi su savo studijų drauge Lidija (aktorė Naomi Ackie), atrodo, jog tai bus draugysčių ir pokalbių filmas, tačiau istorija atidengia asmenines skaudžias Agnesės tamsumas: ji yra patyrusi seksualinę prievartą studijų metais iš to žmogaus, iš kurio nesitikėjo. Praėjo nemažai laiko, tačiau Agnesė vis bando susitaikyti, kad gyvenimas teka įprastai ir dėl to neverta depresuoti ar nusižudyti, nors ir negali visiškai ištrūkti iš juodų ją užplūstančių minčių, jog yra išniekinta ir pažeidžiama. Po kurio laiko ji pradeda intymius santykius su kaimynystėje esančiu Geivinu (aktorius Lucas Hedges), kurie pamažu išties įgauna šiokios tokios aistros ir savaip „pramuša“ dėl traumos susiformavusį Agnesės frigidiškumą...

 

Filme veiksmo ne tiek ir daug. Stebina filmo koloritas ir pasakojimo struktūra, kuri primena labiau koliažą, nei nuoseklią ir įprastą vientisą pasakojimo eigą. Didelis dėmesys skirtas Agnesės sąstingiui, netipiniam veikėjos charakteriui ir raiškai. Žiūrint net atrodo, kad veikėja potencialiai netgi turinti autizmo nežymų spektrą, tačiau tikriausiai taip aktorė ir režisierė perteikė Agnesės sutrikimą, neužtikrintumą, kai ši susiduria su socialiniais ir psichologiniais sunkumais. Nepaisant to, kad filmas slogus, visumoje jis apie šviesias galimybės pasveikti, išgyti ir pradėti toliau gyventi. Moterys, patyrusios seksualinį smurtą, dažnai užsidaro savyje, pradeda kaltinti save, šlykštėtis. Manau, Agnesė savaip išgyvena įvairias to pasekmių stadijas. Patiko scena, kai Agnesė atsidūrė teismo prisiekusiųjų salėje ir ji viešai pagaliau susivokė, kad yra traumuota, sakyčiau, puiki ir netipinė E. Victor vaidyba. Filmo scenos kuriamos neapibendrintai, tarsi gyvenimiškų pokalbių ištraukos su kasdieniais pasiplepėjimais, vengiant tyčia klišinių etiudinių scenų užbaigtumo ir įprastos įtampos – šitaip net užsibaigia visas filmas. „Atleisk, mažyte“ pavykęs kūrinys, išraiškingas ir nelengvas, tačiau vietomis man asmeniškai buvo nuobodoka, bet tikiu, kad tarp kitų kino gurmaniškų žiūrovų jis susilauks nemaža aptarimo, ypač tarp feminisčių ir moterų žiūrovių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nuogas ginklas" / "The Naked Gun"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau gryno žanro parodiją! Anksčiau jas labai mėgau, ypač paauglystėje, tačiau nutiko taip, kad kurį laiką negalėjau jų pakęsti, atrodė viskas pernelyg elementaru, pigu ir buka. Tačiau esu šviesaus atminimo aktoriaus Leslie Nielsen (1926-2010) gerbėjas, kuris ir buvo pirmasis „Nuogo ginklo“ pagrindinis aktorius keliuose devinto dešimtmečio sukurtose filmo dalyse. Atgaivinti „Nuogas ginklas“ (angl. The Naked Gun) (2025) režisierius Akiva Schaffer, kuris likdamas ištikimas pirmųjų dalių stilistikai pasakoja naują parodiją apie policininko Frenko Jaunesniojo gyvenimą ir darbą.

 

Visgi „Nuogas ginklas“ nėra perdirbinys, tai nauja ir šiek tiek sušiuolaikinta istorija, kuri iš esmės pasakoja buvusio senojo Frenko jau suaugusio ir net senstelėjusio sūnaus Frenko jaunesniojo gyvenimą. Taigi, istorija kaip ir vystoma po daugel metų, išlaikydama senąją parodijos braižą. Absurdiškos situacijos, kiek netikėti ir logikos neturintys deriniai šiam filmui labai tinka.

 

Istorija labai nesudėtinga. Frenkas tiria žmogžudystę, kol prisikasa iki to, kad pasaulį nori užvaldyti blogio genijus, sukeldamas mikro bangas ir visus žmones išvesti iš proto, kad jie smurtautų ir vienas kitą žudytų. Frenkui tenka išsiaiškinti jo kėslus ir, aišku, kaip jau būna klasikinėse kriminalinėse istorijoje, atsiranda ir nauja Frenko gyvenimo pasija – nužudytojo mergina Betė, kurią suvaidino legendinė Pamela Anderson. Žodžiu, flirto, detektyvo ir juokingo herojaus derinys. Žodžiu, veiksmas vyksta pagal šabloną, filmas juokiasi iš klišių, stereotipų ir čia veikia absurdiškumo iškėlimas įvairiose ir šiaip jau nelabai logiškose situacijose, kurios kelia ir juoką, ir nuostabą, kad vis dar galima neblogai sukurti parodijų filmą, laikantis tų pačių devinto dešimtmečio sukurtų parodijos elementų. Filmas, tiesa, kaip savo žanro kūrinys labai gerai įvertintas kino kritikų, tačiau tenka pripažinti, kad jis itin paprastai primityvus. Jis nesiekia nei mūsų intelektualiai pašiepti ar sukurti ko nors, ko negalėtų suprasti keturiolikmetis. Pop žanras apie pop kino klišes, naudojant pop kino tas pačias klišes. Bet linksma!

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis 75/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mudu" / "Together"

 

Sveiki,

 

Jau seniai nebetikiu internete sklandančiais užrašais prie anonsų ir plakatų kaip, pvz., „geriausias metų siaubo filmas, kokio visi tikisi!“. Šią karūną komerciškai savinasi kone kas antras vidutinis siaubo filmas, tačiau nustebino, kad šįkart tiek žiūrovai, tiek kino kritikai neliko abejingi režisieriaus Michael Shanks naujausiam siaubo darbui „Mudu“ (angl. Together) (2025). Nuomonės viešojoje erdvėje sutapo, o ir idėja jau man asmeniškai pasirodė įdomi, tad nusprendžiau pats įsitikinti, kokio masto šis naujas siaubo filmas.

 

Istorija pasakoja apie jauną amerikiečių porą, kuri jau santykiuose 10 metų, bet vis dar nesusituokę. Milė – į gyvenimą realistiškai besikabinanti mokytoja, Timas – muzikos kūrėjas, jau 10 metų įstrigęs negalėdamas kurti. Pora persikelia į nuosavą namą priemiestyje, tačiau jau akivaizdu, kad Timui toli gražu ne santykių kūryba svarbiausia, o karjera. Iš pažiūros pora šaltoka, nesusikalbanti, seniai lovoje praradusi intymumą ir susidomėjimą... Vieną dieną savo namo miškelyje jie patenka į paslaptingą urvą, ten atsigeria iš šaltinio vandens ir prasideda siurrealistinės siaubo detalės, t. y. pora mažu jaučia vienas kito trauką ir prilipę aistros momente jie nebegali atsiklijuoti, jiedu tarsi suauga, patys nežinodami kas, kaip ir kodėl.

 

Filmas remiasi okultizmu, juodomis mišiomis ir senovės Antikos mitologija, kad iš tikrųjų kadaise dievai neva sukūrę žmones po du ir tik vėliau įvykęs atsiskyrimas, kitaip sakant, atskirtos dvi sielos per kūną yra pasmerktos klajoti pasaulyje ir ieškoti viena kitos. Iš čia kyla visa filmo genezė, tačiau jos realizavimas lėkštas, paviršutiniškas, elementarus. Labiausiai šįkart strigo ne siaubo idėja, nors ir ji šlubuoja, kiek pagrindinių veikėjų psichologija ir santykiai. Tiek Milė, tiek Timas „tamposi“ dėl prisirišimo, akivaizdu, kad pora neturi perspektyvos, abu keistai ir neadekvačiai reaguoja į stebuklinius niuansus, nesikreipia pagalbos, tiesą sakant, nieko nedaro, kad išsikviestų bent policiją (!?), geriau įdomumo dėlei patys „apsipjaustys“ pjūklu. Kitas niuansas – kadangi Milė ir taip jau pajuto, kad nenori būti su Timiu, pabaigoje jie išlieka sąmoningi ir trokšta susijungti, nes staiga kitoje saulės šviesoje po 10 metų atšalimo nei iš šio, nei iš to pareiškia, kad besąlygiškai myli vienas kitą, todėl, velnias mato, susijunkime ir būkime palaimoje. EĮTIKINO NĖ PRO KUR!

 

Filmas išties vietomis nejaukus, vietomis pavykęs, turi idėją ir genezę, tačiau visumoje „Mudu“ nesujaudina, nepaliečia, nesujaukia smegenų, nereikia nieko papildomai guglinti, kad išsiaiškintum, nekelia net... diskusijų, vien tik keistą vidutinio siaubo filmo sukurtą emocinį foną, kuris greitai išblėsta ir pasimiršta. Ar pateisino metų geriausio siaubo filmo liaupsę? Tikrai ne. Bet „Mudu“ nėra ir labai prastas. Man regis, filmo idėją buvo galima plėtoti įdomiau, plačiau, intelektualiau, tačiau vėlgi... orientyras – masinis žiūrovas, kuriam negalima pernelyg sudėtingai. Tai filmas, sakyčiau, išėjo labai vidutinis.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikųv idurkis: 75/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lašas" / "Drop"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas labiausiai lietuvių kino žiūrovų internete šios vasaros pabaigoje aptariamų filmų tapo trileris „Lašas“ (angl. Drop) (2025), kurį režisavo Christopher Landon. Daugelis šaltinių filmo į „Lašą“ neverčia, o palieka anglišką pavadinimo variantą „Drop“. Taigi, apie ką šis naujas daugelį dėmesį patraukęs trileris?

 

Filmas iš esmės nėra sudėtingas nei režisūrine prasme, nei pasakojimu. Pagrindinė veikėja – vieniša mama Violeta, kuri vieną vakarą palieka savo seseriai prižiūrėti sūnų, o pati susiruošia į pasimatymą prabangiame dangoraižio restorane. Violeta dar nežino, kad įėjusi į šį restoraną nebegalės iš jo taip lengvai išeiti. Susitikusi su vyruku, ji prie staliuko ima gauti vis keistesnes žinutes į savo telefoną, netrukus ji sužino, kad yra stebima. Negana to, ji turi atlikti tam tikras beprotiškas misijas, o bandydama pranešti gali netekti savo sesers ir sūnaus, kuriuos stebi žudikas jau įsibrovęs į jos namus. Violetai tenka laviruoti mandagiai stresinėje situacijoje ne tik su pasimatymo vyruku, bet ir restorano personalu...

 

Šiaip filmas blizgus ir pramoginis, labai lengvai įtraukia. Smagu stebėti serialo antrojo sezono „Baltasis lotosas“ aktorę Meghann Fahy, kuri atliko pagrindinį Violetos vaidmenį, deja, aktorė kūrė nesudėtingą veikėją, labiau veikė jos specifinis grožis kadre (čia panašiai kaip filmai su aktore Blake Lively). Bet nėra ko norėti, toks žanrinis filmas ir jis turi pasiūlyti įtampą, o ne psichologinę gelmę ir besikeičiančius veikėjus. Įtampos yra, tačiau tenka pripažinti, kad pristigo visam filmui idėjos ir netikėtų siužeto posūkių. Asmeniškai nuo pat pradžių įspėjau, kas yra šio žudymo spektaklio organizatoriai, todėl nuostabos buvo dar mažiau. Žaidimo taisyklės labai paprastos ir jau kine atsikartojančios: pagrindinis veikėjas per išmaniuosius gauna tuntą šantažo ir veiksmų planą, o veikėjui tenka kažin kaip pergudrauti ir išsiaiškinti, kas yra kas. Šiuo atveju filmas man priminė šiek tiek geresnį 2024 metų „Rankinis bagažas“ variantą, kur oro uoste vyrukas išpiltas prakaito bando susivokti, kas jam grasina per nuotolį ir klusniai prisideda prie teroro akto.

 

Ar filmas prastas? Ne, jis kaip mistinis trileris sukaltas vidutiniškai, tvarkingas montažas, prabanga, dailūs (stereotipiškai) aktoriai, tačiau, kaip minėjau, filmas nepasiūlo jokios naujos idėjos, tik pramoginį įsitraukimą į pasakojimą.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Materialistai" / "Materialists"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai nesu romantinių komedijų didelis žiūrovas, o kadangi nesu, man regis, šis žanras po karantino kažkiek apnykęs ir sukuriama mažiau produkcijos, bet galbūt tai tik mano pražiūrėjimo kaltė ir klaidingas įspūdis. Visgi retesniais atvejais imu ir pasižiūriu kokią geriau įvertintą romantinio pobūdžio dramą ir šįkart pasirinkau vieną naujausių kino filmų – režisierės Celine Song režisuotą kino juostą „Materialistai“ (angl. Materialists) (2025). Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis, gal tų pačių holivudinių klišių ir banguojančios jausmingos meilės istorijos, bet viską nuo pradžių...

 

O pasirodo, kad filmas „Materialistai“ yra pačios režisierės Celine Song savotiški išgyvenimai, nes ji pati devintajame dešimtmetyje yra dirbusi panašų pažinčių darbą, kurį dirba ir filmo veikėja Liusė (aktorė Dakota Johnson), tik žinoma, sušiuolaikintoje versijoje. Filmo veikėja Liusė bėgdama nuo skurdo įsidarbina pažinčių madingoje organizacijoje, kurios moterys ieško atitinkančių porų pagal užsakovų pageidavimus ir lūkesčius, juos suveda. Dažniausi klientų lūkesčiai pasimatymams yra kito asmens materialinė padėtis, ūgis ir amžius, kai kada – religiniai ir politiniai įsitikinimai bei kiti niuansai. Atrodo, kad Liusė dirba kažin kokiame žmonių paieškos fabrike, kuris iš principo yra neįgalus surasti tobulo žmogaus kitai pusei, nes žmonės yra pernelyg unikalūs ir jiems reikia laiko atsiskleisti ir pažinti, todėl Liusei dažnai tenka klientams daugmaž pameluoti, tad darbe tvyro tam tikra įtampa ir žaidžiama santykių derinimo savotiškas pokeris, o Liusė jau turi nemažai intuicijos ir patirties, kol vieną dieną Liusės klientė nepaduoda įmonės į teismą dėl incidento...

 

Pačios Liusės gyvenimas taip pat paremtas panašiais įmonės katalogo aprašomaisiais dėsniais – ji trokšta pakilti į socialines aukštumas ir vadovaujasi lūkesčių susikurta schema, kuria, žinoma, lemta nusivilti, kai Liusė suradusi ir aukštesnį, ir labai turtingą vyrą nesijaučia laiminga, nes nuolat galvoja apie skurde pasilikusį aktorių iš studijų laikų... Žodžiu, filmas laikosi ant tos pačios paprastutės idėjos, kad ne turtai atneša laimę. Apie tai, kad Vakarų žmonės projektuoja savo gyvenimą per santykius iš išskaičiavimo, nėra jokia naujiena (bet ar ne kitaip Rytuose, kai tėvas paauglę dukrą ištekina už senio už ožkų bandą?), tad noras per santuoką užsitikrinti gyvenimo sąlygas ir kokybę Liusei tampa suprantamiausiu santykių pagrindu, kitaip sakant, santuoka – verslo sandoris, tačiau likimas Liusę išbado ir, pasirodo, ji nėra jau tokia šalta ir matematiškai apskaičiuojanti kalė, nes turi ir žmogiškumo, kurį įgyja per gyvenimo pamokas.

 

Filmas nėra įspūdingas, nors ir turi įspūdingus aktorius – Dakota Johnson, Pedro Pascal ir Chris Evans, – tačiau jų dailūs veikėjai kažin kaip nepasiekia didelės gelmės. Nesakau, kad filmas turėjo būti tamsiai draminis, o veikėjai emociškai kaip nors draskytis, bet filmas neišvysto įdomesnių veikėjų, jų pasirinkimai nuspėjami, kaip, beje, ir visa istorija: juk galiausiai moteris pasirinks jausmus, o ne karjeristės gyvenimą su retai matomu namuose turtuoliu, kuris pasiilgino kojas. Kaip filmo stipresniąją pusę išskirčiau daug debatų ir pokalbių apie pinigus ir pasirinkimus, dialogai šįkart man pasirodė daugmaž įdomūs, pagrįsti, šiek tiek erotinio holivudinio flirto, tačiau siužetas „vairuoja“ daugmaž saugiai, nes tikslas žiūrovui jau aiškus. Filmas visgi tampa gal pernelyg elementarus, nuspėjamas, bet estetiškai žiūrint, nufilmuotas gražiai, pritaikytas nesudėtingai papamokslauti apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes, todėl negalintiems to pakęsti siūlyčiau filmo nežiūrėti, tačiau jeigu norite lengvo ir iki plonumo nesubanalintos meilės istorijos, atspindinčios bent jau šių dienų tikrovės tendencijas, manau, drąsiai galite žiūrėti. Man šis filmas kažkiek koreliavo su norvegų „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021), kuriame aktorė Renate Reinsve būtent tame filme labai panaši į Dakotą Johnson, bet ne vien išvaizda, bet ir tam tikrais veikėjų pasirinkimais. Bet žinoma, „Blogiausias žmogus pasaulyje“ kur kas aukščiau kaip meninis filmas už „Materialistus“.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "28 metai po" / "28 Years Later"

 

Sveiki, skaitytojai,

Kad senstu arba kad pernelyg esu matęs daug kino filmų, suprantu tada, kai po daugel metų tenka žiūrėti filmų pastatytus tęsinius. Jau nebepamenu ne tik kokie siužetai sukosi ankstesnėse dalyse, bet ir apskritai ar buvau matęs. Panašiai nutiko ir su siaubo trileriu „28 metai po“ (angl. 28 Years Latter) (2025), kurį pratęsė režisierius Danny Boyle po savo pirmosios dalies „28 dienos po“, kuri buvo pasirodžiusi 2002 metais. Tiesa, antrąją fračizės dalį režisavo kitas režisierius ir ji vadinosi „28 savaitės po“, pastaroji buvo pristatyta 2007 metais ir žinau tik tiek, kad filmą kažkurį iš jų buvau matęs ir kad filmas buvo apie zombius ir apokalipsę. Ar anuomet patiko? Matyt, kad labai vidutiniškai, nors visos trys dalys, sakyčiau, puikiai įvertintos kino kritikų, o ir pačių žiūrovų neblogai.

Naujausios kino dalies „28 metai po“ tęsia postapokalipsinę žmonių gyvenimo istoriją, kai pasaulyje siaučia šleivakojai zombiai. Nesu zombių kino filmo mėgėjas, man mieliau kokie elegantiški ir intelektualūs vampyrai, bet ką jau padarysi. Trumpai tariant, trečioji dalis pasakoja istoriją po 28 metų ir rodo įvykius atokioje saloje, kurios pagrindinis kelias patiria kasdieninius potvynius, todėl žmonės savoje šiek tiek viduramžius primenančioje citadelėje gali išgyventi misdami medžioklės laimikiais, obuoliais ir išgyventi strėlėmis šaudydami į zombius. Dėmesio centre – sūnaus ir tėvo santykiai, apeliuojantys į medžioklės klajoklių laukus, kai tėvas perduodavo sūnui visą savo patirtį, juo stengiasi didžiuotis, tačiau sūnus dalinai nepateisina savo lūkesčių, nes yra pernelyg doras, lyginant su tėvu. Visgi vieną dieną jis nusivilia tėvu ir pabėga vandens keliu su sunkiai sergančia motina į pavojingą žemyninę dalį, kur jam teks susidurti ne tik su zombiais, bet ir mutavusiu bei protaujančiu nemirtingu vadinamuoju Alfa Zombiu.

Filmas iš pradžių, kol neprasidėjo tėvo ir sūnaus nesantaika, maniau, bus paskutinė nesąmonė, kurios neištversiu, nes atrodo, kad režisierius skirtingais pasakojimo etapais kuria kiek skirtingo žanro kiną. Pradžioje (intro) epizode viskas labai juokinga ir schematiška, vėliau berniuko drama visame filme, sakyčiau, pati stipriausioji dalis, o pabaigoje, kai pasirodo „treninguotoji“ gauja ir pradeda pasimėgaudama skersti zmobius – jau parodija. Ar toks miksas pasiteisina? Nelabai. Bet eklektika sukuria tokį įdomų kitokio atseit zombio filmo variantą, bet pernelyg nenutolstant nuo masinio kino žiūrovo akių. Visumoje – tai brandos berniuko kelionė, atsakomybės ir stiprybės išgyvenimo istorija (survivor stories), orientuota ne tik į zombius, bet apeliuoja į nuoširdų vaikinuko rūpestį išgydyti motiną, vadinasi, to, ko nepadarė puikusis lankininkas skerdikas tėtis. Vadinasi, berniukas geresnis už tėvą, nes jį veda kilnūs tikslai, vadinasi, jis viduryje filmo negali imti ir staiga numirti... Tada filmas išties schematiškas ir žanrinis, jis saugiai laikosi „kelių eismo taisyklių“, tad režisieriui belieka stebinti dinamiškais pavojais, triukais, netikėtai rapsų lauke pasirodžiusiais zombiais ir Alfa Zombio didžiuliais lytiniais organais (ar kas nors juos šmėžuojančius filmo kadruose matė?!).

Nustebino, kad filme pasirodė neįtikėtino populiarumo ir įdirbį visokiausiuose žanruose turintis aktorių žvaigždynas: Jodie Comer, Aaron Taylor-Johnson, Ralph Fiennes, Jack O'Connell... Net sunku patikėti, kad jie visi susitinka filme apie zombius! Visgi veikėjai dekoratyvūs, neišvysti ir schematiški, veikiau personažai, nei žmonės. Vienintelis berniukas Spaikas įdomesnis, nes jis evoliucionuoja, nes iš bailaus kiškelio tampa šiek tiekprotaujančiu, kad drąsa ir narsa gali padėti išgyventi, bet reikia ir saugotis. Visumoje, nežinau, filmas gan vidutiniškas, nėra labai prastas, gali vietomis įtraukti, bet ar prarasite ką nors jo nepamatę? Nemanau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grąžink ją atgal" / "Bring Her Back"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vasara, kai nenoriu žiūrėti filmų, kai skiriu laiko daugiau skaitymui arba įtraukiems serialams, todėl tiek šįkart mažai įrašų apie kino filmus, nors jų pas mane kaip visada prisikaupę labai daug. Šįkart visgi nusprendžiau atiduoti duoklę mėgstamam siaubo trilerio žanrui ir rinkausi vien tik dėl pramoginės įtraukties siaubo filmą „Grąžink ją atgal“ (angl. Bring Her Back) (2025), kurį režisavo iš Pietų Afrikos Respublikos kilę pašėlę broliai dvyniai Michael Philippou ir Danny Philippou.

 

Išties filmą gerai įvertino kino kritikai, o ir daugelis etatinių siaubo kino žiūrovų paliko gerų įvertinimų, tačiau labiausiai filmą rinkausi dėl puikios britų aktorės Sally Hawkins iš „Meškiuko Padingtono“ serijos ir „Vandens formos“ bei kitų filmų. Filmas pasakoja dviejų jaunuolių Andžio ir Paiper tėvo netekties istoriją. Po tėvo mirties, kadangi jie dar nėra pilnamečiai, jiems priskirta atokiame nuosavame name gyvenančios psichologės Lauros globa. Jaunuoliai šiek tiek išskirtiniai – vyresnysis Andžis labai puikus ir savo seseriai atsidavęs brolis, ne koks nors arogantiškas narcizas erelis, kaip paprastai būna filmuose, o Paiper – su negalia, vos šešėlius reginti paauglė. Išties aktorė Sora Wong ir yra silpnaregė, ji specialiai integravosi dėl šio vaidmens į kino projektą. Taigi du jauni žmonės atsiduria pas iš pirmo žvilgsnio malonią globėją Laurą, kuri augina keistų sutrikimų turintį vaiką Oliverį. Pastarasis kelia abejonių ir net šiek tiek baugina, nes Laura, deja, naujakuriams nepaaiškina, kodėl Oliveris toks... O jiedu ir neklausia.

 

Toliau neatskleisiu daug siužeto, nes nebus įdomu žiūrėti, tik pasakysiu, kad šiame siaubo trileryje daug motiniško skausmo ir lūkesčio susigrąžinti savais metodais mirusią Lauros dukrą. Stebina tas kontrastas (nors iš kitos pusės – nestebina, jis nuolat kine kažkodėl panaudojamas), kad Laura psichologė, dirbusi produktyviai ir labai gerai net 20 metų, tačiau sau negalinti padėti. Tarsi tik ir patvirtina Lietuvoje sklandantį juokelį apie šios profesijos žmonės, t. y. kad jie stoja į psichologiją visų pirmiausia, kad sau padėtų, ir viskas baigiasi tuo, kad po studijų ir psichologinio darbo psichologai lankosi pas kitus psichologus. Filme išvysite ir nelabai malonių kadrų, ypač berniuko Oliverio atžvilgiu, kuris išlaiko paslaptingą intrigą save žalodamas – ar tai Oliveris, kažkoks demonas? – teorijų žiūrovui netrūks. Bet iš kitos pusės pagal savo psichologinį Lauros veikimo principą filmas šabloniškas, nes blogį didina nepakeliamas motinos skausmas ir motiniški instinktai – iš siaubo filmo į kitą filmą nuolat atsikartojanti motyvacija daryti blogį dėl to, kad negali susitaikyti su tikrove dėl savo vaikų. Kiek vis dar galima kine naudoti tuos pačius elementus ir manyti, kad kuri išskirtinę produkciją? Nekuri, tik daugini tą pačią idėją ir tiražuoji triukšmą.

 

Visgi filme man patiko Sally Hawkins vaidyba, nors vaidmuo ir nėra išskirtinis. Taip pat pagyrų norėčiau duoti ir jaunajam aktoriui Billy Barratt, kuris kažin kokiais kerais visgi sugebėjo net tokiame filme prikaustyti dėmesį. Turi vaikinas chemijos su kamera, manau, jeigu nepasitrauks iš kino industrijos anksčiau, turi šansų įsitvirtinti. Visgi filmas „Grąžink ją atgal“, nors ir turi gerus aktorius, šiokių tokių paslapčių, manipuliacinių klasikinių scenų, visumoje nepapasakoja jokios naujos istorijos, ko nebūtume matę. Paklaikusios ir iliuzijoje skendinčios motinos dėl savo vaikų tampa monstrėmis, todėl šiek tiek nuobodoka, bet tašką pridedu dėl aktorių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela