Filmas: "Mirk, mano meile" / "Die My Love"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man regis, škotų režisierei Lynne Ramsay labai svarbu savo režisuotose dramose vaizduoti žmones su pakrikusia psichika, negalėjimą pergalėti bei pakeisti likimo, išgyti. Ankstesni jos darbai „Pasikalbėkime apie Keviną“ (2011) ir „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017) turi savotiškų psichologinių ir ribinių patirtinių sąsajų su naujausiu režisierės darbu „Mirk, mano meile“ (angl. Die, My Love) (2025), į kurį pavyko prisikviesti tokias Holivudo žvaigždes kaip Jennifer Lawrence ir Robert Pattinson, tad, jei ir nepatinka depresyvūs ir melancholiški filmai, daugelis, manau, vis tiek pažiūrės dėl šių aktorių pasirodymų.

 

Filmas sukėlė dvejopus jausmus. Režisierė iš esmės ekranizavo argentiniečių rašytojos Ariane Harwicz romaną apie pogimdyvinę depresiją, kuri pasiekė nebesuvaldoma pogimdyvinę psichozę, primenančią desperatišką ir staigią nuotaikų kaitą, kuri verčia pagrindinę veikėją Greisę (aktorė J. Lawrence) elgtis impulsyviai, dažnai itin keistai ir pavojingai, pvz., draskyti nagais sienas, naktimis išeiti iš namų, be perstojo masturbuotis, tikintis užpildyti išsekusį santuokinį seksualinį gyvenimą, šokti neapgalvotai į baseiną, staugti kaip vilkui...

 

Filmas nėra analizė, jis tik rekonstruoja pogimdyvinės psichozės formas. Nuolat dėl žmonos stresą patiriantis Džeksonas čia atrodo visiškai bejėgis. Mane labiausiai stebino tai, kad tiek Džeksonas, tiek jo motina (mieganti su šautuvu!) mato, kokia Greisė yra pavojinga ir neprognozuojama, tačiau ilgą laiko nieko nedaro. Turint galvoje, kad Greisė palikta su kūdikiu visiškai viena, nors negali net pati savimi pasirūpinti. Visgi išvengiama klišė, kad Greisė pražudys kūdikį ir taip sugriaus absoliučiai šeimą. Visą filmą galvojau, kad jai bipolinis sutrikimas, nes simptomai labai panašūs, galvojau, kad tuoj-tuoj žūtbūt kas nors įvyks, tačiau paklaikęs pamišimo ir nestabilumo ratas vis intensyvėja ir iš esmės režisierė sukuria simptominį filmą, išgaudama fragmentuotus Greisės nevaldomų nuotaikų svyravimus. Tai psichologinis atmosferinis pasakojimas, intensyvus savo vidine veikėjos dinamika, kurią gerai perteikė Jennifer Lawrence, tačiau visumoje ne kažin kas vyksta: neveiksnumas ir aplinkinių bejėgystė tampa tramplynu veikėjai susinaikinti.

 

Ar man filmas patiko? Nepasakyčiau. Akivaizdu, kad jis sukurtas aktualus ir reikalingas, turi savitą ir meninę formą bei atmosferą, bet visgi žiūrėjosi ilgokai, nes Greisė pamažu ima veikti pagal vieną impulsyvią schemą, tad ir aplinkiniai turėtų lyg ir nujausti, ko iš jos tikėtis. Pasaulyje, kur šiandien psichinė sveikata yra itin prižiūrima, o eilės pas psichologus ir psichoterapeutus didžiulės, man regis, filmas pasakoja apie poreikį kuo greičiau gesinti gaisrą, kol jis užgesinamas. Motinystės vaidmuo taip pat filme labai svarbus, nes jis sugriauna įsivaizduojamus motinos standartus: ne visoms jaunoms motinoms vaikai yra stebuklas ir dievo siųsta dovana, kai kada tai gali būti verdantis vanduo, išbalansuojantis ir visiškai permainantis moters tapatybę. Man tik įdomu: ar galima šioje istorijoje ką nors kaltinti?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kovotojai" / "Warrior"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas sportinė drama ir dar viena ilga kova ringe... kasmet po kelis stiprius filmus pasirodo iš šios serijos, tad po „Kirtis dešine“, nusprendžiau pažiūrėti filmą su savo mėgstamu aktoriumi Tom Hardy „Kovotojai“ (angl. Warrior) (2011). Filmas sulaukęs kritikų pripažinimo ir nutiestas į „Oskaro“ nominacijas, man asmeniškai priminė filmą „Imtynininkas“ – abu filmai verti dėmesio dėl scenarijaus ir vaidybos.

Man patinka, kai šalia sportinės įtampos eina lygiagrečiai ir dramos siužetas. Tokiuose filmuose neretai drama kyla iš socialinės kovotojų aplinkos. Taip ir čia – vienas iš brolių gali prarasti namą, todėl nusprendžia eiti į imtynes, o kitas dėl sąžinės graužaties, nelaimingos vaikystės ir dezertyravimo. Tėvas alkoholikas, kurį puikiai suvaidino Nick Nolte, už kurį buvo nominuotas „Oskarams“ kaip geriausias antro plano aktorius, jaudinančiai perteikė pusę gyvenimo gėrusio vyro atgailą ir bandymą susigrąžinti vaikus. Tiesą sakant, man tos tėvo ir sūnų scenos buvo išties jaudinančios ir įtaigios, smagu, kad ringo kovos sužiūrėjau irgi aistringai, kaip kadaise per BTV stebėtas gladiatorių kautynes... Iš esmės atrodo, kad didžiausia kova vyksta scenoje, ringe, tarp brolių, bet didžiausia kova iš esmės vyksta dvasinėje plotmėje, kai tenka pramušti veikėjams atleidimo ir susitaikymo barjerą. 

Filmas emocionaliai paveikus, jį žiūrėti įdomu, vaizdai įtaigūs, yra nemažai jautrių momentų, tačiau scenarijus jau po 20 minučių daugiau ar mažiau nuspėjamas. Ir kvailiui aišku, kad broliai susidurs finale ir kovos vienas prieš kitą, kol galiausiai jie susitaikys. Neatsisakyta holivudinių pasakojimo struktūrinių elementų, didvyriškumo patoso, nors herojai toli gražu ne švelnios barbės, galima ir kitaip pasakyti: tai tiesiog geras sukaltas holivudinis filmas, kuris savo idėjomis nenutolsta nuo kitų savo gerų kovinio ir socialinių draminių filmų, tačiau teikia geros ir atidžios režisūrinės galios, leidžia mėgautis istorija ir įdomiomis veikėjų biografijomis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ruandos viešbutis" / "Hotel Rwanda"

Sveiki, visi,

Afrikietiška „Šindlerio sąrašo“ versija vadinama Terry George režisuota istorinė drama „Ruandos viešbutis“  (angl. Hotel Rwanda) (2004), sukrėtusi daugybę žiūrovų. Tai pasakojimas apie vieną realų žmogų ir jo sudėtingą situaciją per 1994 metų Ruandos genocidą, kai dvi gentys (tuciai ir hutai) tarpusavyje nesutarė, papasakota asmeninė ir visos tautos tragedija. Mano galva, pats filmas režisūros atžvilgiu neprilygsta „Šindlerio sąrašui“, tačiau medžiaga ir tema išties ne ką mažiau šokiruoja.

Išžudyta tūkstančiai Ruandos gyventojų, kai hutai sukyla prieš vietinę valdžią ir barbariškai pradeda prievartauti moteris, tempti iš namų žmones, juos daužyti ir šaudyti tiesiog kieme ant vejos. Pagrindinis herojus Paulas yra sukilėlių gentines hutas, tačiau jo žmona tuci ir jie glaudžiasi Ruandos viešbutyje, skirtame turistams ir šiaip čia apsistojusiems baltaodžiams, juos saugo JTO. Hutų sukilėliai bijo prisiartinti prie viešbučio, tačiau netrukus visai Ruandai JTO atsuka nugarą, surenka baltaodžius ir juos saugiai išgabena, palikdama filmo herojų ir daugybę nuskriaustų vietinių glaustis viešbutyje. Karo žaidimo taisyklės ir diplomatinį charakterį turintis Paulas privalo išsaugoti kuo daugiau gyvybių...

Istorija išties pritrenkianti ir sunkiai įsivaizduojama realiai, filme, mano nuomone, tik priartėjama prie tikrosios dramos, daugybė humanistinių intarpų, netgi perdėtos romantikos elementų. Filmas taip pat kritikuoja JTO ir Amerikos politiką, todėl juostai buvo trukdoma pasiekti kino teatrus, tačiau sunku patikėti, kokia tikroji padėtis buvo Ruandoje 1994 metų pavasarį. Daug negirdėtų ir nežinomų Ruandos istorinių faktų, JTO veiklos istorija ir ne visada humaniška Amerikos karių veiksmai ir įsakymai. Ar tikrai neverta gelbėti tautą, jei ši neturi ko pasiūlyti gelbėjimo organizacijoms? Išties didelis geras ir sukrečiantis filmas apie didvyrį karo apsuptyje, kur laimi asmenybė, o ne paleista kulka.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baimės iškyšulys" / "Cape Fear"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pasidalyti vienu senu trileriu, kurį režisavo daugybės mums žinomų filmų režisierius Martin Scorsese. Šįkart jo kino juosta „Baimės iškyšulys“ (angl. Cape Fear) (1991). Na, tai antroji romano ekranizacija, pirmoji buvo pastatyta 1962 ir yra laiko net dar geresniu filmu už šį. Bet manęs nestebina, pirmieji pastatymai dažniausiai laikomi klasika ir turi praeiti nemaža laiko, kol antrieji pastatymai irgi tampa klasika.

Nežinau, kaip ten su 1962 metų versija, bet šioji man tiko ir labai patiko. Ir vėl trileris, ir vėl mane įtraukė ir užbūrė. Regis, senieji trileriai išties turi nepaprasto šarmo. Po S. Kingo ekranizacijos „Mizerė“, kurią mačiau aną savaitę, maniau, kad labai ilgai nematysiu įtempto trilerio. Klydau, senasis kinas sugrįžta į mano ekranus ir nebepaleidžia.

Tikroji „Baimės iškyšulio“ seanso priežastis tapo Jessica Lange, su kuria pradėjau žiūrėti praktiškai visus kino filmus. Na, nepakartojama aktorė, kuri per ne vieną karjeros dešimtmetį paliko puikių vaidmenų, o kiek dar jų man laukia prieš akis. Jessica Lange drąsiai galima statyti lygiaverte aktore šalia Meryl Streep! Nors šis jos vaidmuo filme nebuvo kažkuo itin ryškus bei išskirtinis, bet tikrai man tiko ir patiko, užteko žinoti, kad tai ji. Patiko ir Robert de Niro, nors jis nėra mano mėgstamų aktorių sąrašuose – turiu jam kažkokią metafizinę antipatiją, bet tenka pripažinti, kad tai puikus ir talentingas aktorius, nors ir ne mano tipažo. Filme pasirodo ir Nick Nolte bei jaunoji Juliette Lewis, kuri gavo „Oskaro“ nominaciją už šį vaidmenį, kaip ir Robert de Niro.

 Kadras iš filmo "Baimės iškyšulys".

Žodžiu, puikus aktorių derinys, dar iki šios dienos neišmirusių ir aistringai besifilmuojančių visokiuose filmuose. „Baimės iškyšulys“ turi kažkokio prieskonio, blogo nujautimo, persekiojimo, manipuliacijos ir daug puikiu siužetinių niuansų, kurie leidžia filmu mėgautis tarsi skaniais ledais. Kai kada filmas, ypač finalinės scenos laive, man priminė amerikietiškus komiksus, tačiau tai nesutrukdė žiūrėti ir mėgautis. Manau, kad senas geras kinas išliks dar ilgai žiūrimas. Vien dėl tokių filmų kaip „Baimės iškyšulys“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų įvertinimas: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela