Filmas: "Laisvės garsas" / "Sound of Freedom"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Atsirado daug žmonių, kurie man rekomendavo pažiūrėti šį filmą ir kuo greičiau pasidalyti nuomone, tad susigundžiau ir atidėjęs visus kitus filmus į šalį pažiūrėjau režisieriaus Alejandro Monteverde juostą „Laisvės garsas“ (angl. Sound of Freedom) (2023), kuri remiasi tikra amerikiečio Tim Ballard istorija. Pastarasis tyrė iš trečiųjų Centrinės Amerikos šalių kriminalinį vaikų sekso prekybos tinklą ir išsiaiškino neregėto masto korupcinį tinklą t. y., grobiamus vaikus ir jų pardavinėjamą pasiturintiems baltiesiems amerikiečiams. Apie tai dažnai šioji informacija yra viešojoje erdvėje tildoma arba kiek įmanoma prislopinama. Prisiminkime, kad dėl vaikų išnaudojimo skandalo buvo įsivėlusi ir Hilary Clinton bei Baraco Obamos istorija, šių politikų artimųjų rate keisti kodiniai susirašinėjimai (apie tai galite pasižiūrėti YouTube, jeigu dar neištrinta medžiaga). Pastaroji istorija buvo tiek prislopinta, kad net sąmoningai paversta kaip konspiracinė teorija. Dabar tik velnias žino, kaip ten yra, tačiau apie turtingiesiems priklausančias privačias salas, kur gabenami vaikai tvirkinimui, yra tiesos, o Tim Ballard tą atskleidžia.

 

Timo Ballardo istorija tapo šiuo vaidybiniu filmu, kurį tiesiog kino kritikai sumalė į miltus. Kai kas bando įžvelgti tame tą pačią korupciją t. y., bandymą blokuoti šį filmą plačiojoje rinkoje ir padaryti jį nepatrauklų ir neaktualų. Galimas daiktas, kad tame yra tiesos, nieko negali žinoti. Pati istorija, žiūrint filmą, išties nėra lengva. Kaip parasta ir lengva apgaulės būdu išvilioti vaikus, juos pagrobti ir parduoti. Šokiruojantis faktas, kad per pastaruosius 5 metus vaikų sekso vergovės prekyba išaugo 5000 procentų! Bent jau toks faktas nuskamba filme, tad mastai yra šokiruojantys.

 

Visgi žiūrint patį filmą, atmetus visą tą medžiagą ir biografinį turinį, tenka pripažinti, kad pati režisūra tikrai neblizga. Kadrai ir scenos montuojami labai primityviai, sakyčiau, holivudiškai nulaižyti. Filmas akivaizdžiai naudojasi vaikų prekybos medžiaga kurdamas agento herojaus įvaizdį, kitaip sakant, piešdamas žiūrovui didvyrio portretą. Pokalbiai pilni teatrinių negyvų pauzių, sulėtintų pirmo plano veidų, su veikėjų pritvinkusiomis ašaromis ir pagražinta netikrove. Manding, kažkur dingo tikroji atmosfera ir vaikų skausmas, kuris nebuvo atskleistas. Užtenka įvertinti filmo finalą, kada išvaduoti vaikai muša ritmą ir būgnus, lyg jie nebūtų ištisus mėnesius kasdien prievartaujami ir išnaudojami, lyg būtų tik šio filmo dekoracijos. Žinoma, yra pastanga perteikti pagrindinio veikėjo Timo įsitraukimą ir pasiaukojimą, riziką, kas iš dalies pavyksta, tačiau nuolat galvojau jo motyvo priežastis. Kodėl, po velnių, jis tai daro? Tik dėl to, kad pats turi panašaus amžiaus vaikų? Kažkur prašapo loginės jungtys, užleisdamos vietą filme teatralizuotoms netikroviškoms scenoms, tad visame tame dirbtume pasimetė tikroji mintis – kalbėti apnuogintai ir nemeluojant apie šį korupcinį tinklą. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Kristaus kančia“ žvaigždė Jim Caviezel, kuris šiam vaidmeniui labai tinka, tačiau yra apribotas ir įrėmintas holivudinio šabloniško formato.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 36/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sorajos M. užmėtymas akmenimis" / "The Stoning of Soraya M."

Sveiki, kino gurmanai,

Irano kinas turi didžiulę paklausą Lietuvoje, nes retai kada būna, kad iš Artimųjų Rytų atskriejęs koks filmas-perlas mane ir kitus nuviltų. Gal dėl to nė nemirktelėjęs pasirinkau filmą gana daug ką pasakančiu pavadinimu „Sorajos M. užmėtymas akmenimis“ (angl. The Stoning of Soraya M.) (2008), kuris realiai atpasakoja vienos moters liudijimus, įrašytus į juostelę, vėliau iš visos tos išpažinties buvo parašyta knyga ir tik vėliau ji ekranizuota.

O istorija pasakoja apie kasdieninį moterų gyvenimą radikalų islamistų patriarchato valdomose musulmonų žemėse. Dėmesio centre – atokiame kaime nelaimingai ištekėjusi gražuolė Soraja, kurią prievartauja vyras ir kuris naktimis laksto su prostitutėmis, bet viešai deklaruoja savo dievobaimiškumą. Remdamasis nelanksčiais ir tiesiogiai suvokiamais Korano įsakymais, jis suorganizuoja kaime pasmerkimą, kad galėtų atsikratyti savo žmona ir vesti nepilnametę... Iš esmės filmas, kaip sufleruoja pats pavadinimas, baigsis šiurpia egzekucija. Manding, kad tai tarsi „Kristaus kančios“ (2004) savotiška moteriška versija, tad net žagtelėjau, kad filme iš tikrųjų vaidina Kristų įkūnijęs aktorius Jim Caviezel.

Šis rimtas filmas ganėtinai vienpusis, labiau primenantis problemos židinio parodomąją versiją, kitą vertus, filmas turi aiškią socialinę to krašto padėties žinią pasauliui, todėl kaltinti vienpusiškumu nelabai ir išeina. Veikia daugybė faktorių, kas iškelia šį filmą į paviršių – egzotiška rytietiška aplinka, kultūra, pasaulėžiūra ir kt., kurie mums, vakariečiams, atrodo barbariški ir absoliučiai nusikalstantys prieš Alachą ir viską, kas turėtų realiai būti pas musulmonus šventa. Labiausiai filmas veikia, kai kalbame apie patriarchališką Dievo vardu veikiančią sistemą – kai dedamas mažamečiui sūnui akmuo į rankas ir liepiama užmušti kekšę (nekaltą) motiną, tada nusidriekia didelis iškreiptos kultūros žemėlapis. Kaip lengva sukurti legalų kriminalinį įvykį, pasiremiant siauraprotiškai suvokiamomis šventraščio tezėmis.

Filmas po kurio lieka nelabai geras jausmas, jog iš tikrųjų stebėjai kažko neleistino, kad iš dalies prisilietei prie kasdienybės realumo, kurios nematai ir pagalvoji, kaip gerai, kad nematai, tačiau kartu užplūsta ir kaltės jausmas, jog kažką turėtum padaryti, kad viso šito nevyktų...

Mano įvertimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sėkmė avansu" / "Pay It Forward"

Sveiki mielieji,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių režisierės Mimi Leder jausmingą dramą „Sėkmė avansu“ (Pay It Forward) (2000 m.). Štai taip sau pasipuošiau Kūčių vakarą, pasirinkdamas sėkmę ir iš tikrųjų nesigailėjau, nors filmas gal iš tų sentimentaliųjų, bet neprailgo ir pats nenusibaigiau po stalu, belaukdamas, kol jis pasibaigs. Šiaip jausmų ir ašarų pakalnių ištroškusiems žiūrovams, ypač tiems, kurie gerą filmą laiko tik tą, kuris sugraudina, manau, galite šią dramą užsirašyti į sąrašus, aišku, jeigu dar nematėte. 

Manau, kad filmas plačiąja prasme yra apie gerumą. Gerumo virusas, kitaip ir nepavadinsi. Iki šiol vieno draugo pasakymą „nebijokite būti geri“ prisimenu kaip Mažojo Princo sentencijas ir galiu laisvai pritaikyti šiai juostai, kuri lygiuojasi savo stiliumi į tokios dramos kaip „Aš esu Semas“, „Namas“. Filme susitinka du garsūs ir įvertinti aktoriai – Kevin Spacey ir Helen Hunt bei prie jų prisideda savu metu žvaigždute vadinamas simpatiškasis Haley Joel Osment, paskutiniuoju metu prapuolęs kaip į vandenį iš didžiojo kino. Aktoriai puikūs, istorija graudi, pamokanti ir galbūt truputį per naivi, utopiška, tačiau žavėtis žmogaus gerumu visada galima. Tik pagalvojau, ar kas nors pasaulyje mėgino gyventi pagal „Sėkme avansu“ principus? Ir žiūrint filmą, nepatikėti, kad galima pakeisti pasaulį ir jį padaryti geresnį, įmanoma, „tik reikia pradėti nuo savęs“. Po filmo iš tikrųjų norisi eiti ir kažkam kažką padėti. Džiaugiuosi, kad juosta uždegė manyje daryti gerus darbus, o tai tikriausiai ir yra sėkmingo filmo garantas – įteikti žmogui emocijas ir idėją.

O kalbant apie patį filmą ir jo realizaciją, kažko ypatingo negalėčiau pasakyti, visgi realizacija jos yra gana paprasta, sukalta holivudinių dramų stilistiniu pamatu, bandant pamanipuliuoti gerumu ir pagraudinti žiūrovą. Tiesą sakant be tos gerumo idėjos, kuri kaip rimbas kirto per širdį, nieko gero ir negaliu pasakyti. Tiesiog filmas patiks daugeliui paprastų filmų žiūrovams, nieko čia sudėtingo nerasite, viskas „gulasi“ lengvai ir gražiai, tad rekomenduoju sentimentų, prasmės, sergantiems depresija ir ašarų ištroškusiems žiūrovams – šis filmas Jums! Kartais patikėti stebuklais yra daug lengviau, nei žmogaus gerumu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela