Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie pianistą" / "La leggenda del pianista sull'oceano" / "The Legend of 1900"

Sveiki,

Su italų režisieriumi G. Tornatore tikriausiai daugelis yra pažįstami iš tokių filmų kaip „Malena“ (2000) ar „Naujasis Paradiso kino teatras“ (1988), tad režisierius pasižymi ambicingais kino projektais ir puošniais, charakteringais pasakojimais. Štai jo pagal Alessandro Baricco knygą „Novečentas“ pastatytas vienas brangiausių itališkų kino juostų „Legenda apie pianistą“ (angl. The Legend of 1900) (1998) daugelį iki šiol kelia susižavėjimą pusiau pasakiškos atmosferos išgauta atmosfera ir ypatingu personažu.

Kadangi esu paveiktas A. Baricco knygų, tai negaliu išvengti vertinant lyginimo su jo kūriniu. Visgi filmas ambicingesnis ir labiau išplėtotas, jame yra atskirų siužetinių linijų, tad rašytojo monologinė knygelė atrodo ganėtinai kukli prieš šį filmą. Visgi filmas estetinės prabos, čia pasakojama stebuklinga vieno žmogaus kelionė per vandenyną, kuris taip niekada ir neišlipo į krantą, istorija. Filmas iš esmės geras, turintis parako ir nepasenęs – puikiai, sakyčiau, tiktų ir mokyklinei programai, ir seniems, ir žiūrėti su šeimomis, ir atskirai. Beveik trijų valandų trukmės epe nusifilmavo tuokart labai garsus ir vertinamas aktorius Tim Roth, kuris, nieko nepridursi, labai tiko šiam vaidmeniui.

Kas galbūt kėlė nusivylimą, tai tam tikri iškreipti dalykai, kaip antai pagrindinio veikėjo vardas – 1900-asis. Argi nebūtų paprasčiau palikti Novečentas, kuris ir žymi naujo šimtmečio pradžią? Dabar veikėjas vadinamas kaip koks karcerio numeris ir absoliučiai neskamba, turint galvoje, kad A. Baricco literatūrinė kalba skambiai poetiška. Lygiai tas pats su filmo pavadinimų – kiek kalbų, tiek variantų ir ne visada patogių liežuviui.

Kaip jau įprasta šiam režisieriui, taip ir šiame filme, yra kažkas mistiškai patrauklaus, užburiančio ir dvasingo, bet kartu yra ir nuobodžių, neefektingų ir nepasiteisinančių sprendimų, kaip antai ašarą turėjusi nubraukti finalinė scena, kada veikėjas sako paskutinį savo monologą-išpažintį. Tuo metu viskas atrodė be galo ištęsta, praėjusių dešimtmečių kino šabloninė beskonybė. Bet visumoje filmas pozityvus, keliantis sentimentus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Katytė juoda, katinas baltas" / "Crna macka, beli macor"

Sveiki,

Šįkart be jokių pasimaivymų sakau – serbų režisierius Emir Kusturica, jeigu nėra kino genijus, tai bent jau, žargonu sakant, „kažkas tokio“. Auksinės palmės šakelės savininkas už puikų filmą „Pogrindis“ (1995) sukūrė kitą nuodėmės vertą filmą – „Katytė juoda, katinas baltas“ (serb. Crna macka, beli macor) (1998), kuriame išlieka tas pats kaip ir „Pogrindyje“ savitas režisieriaus kino karnavališkumas – visur lakstantys čigonai su orkestro instrumentais, makabriškai besišaudantys vietiniai „čiabuviai“ nė iš tolo neatitinka realių žmonių, veikiau primena kvaištelėjusius Adamsus ar kokius nors komiksų personažus.

Filmas sodrus savo įvykiais – išteka dviejų mafijozų šeimos atžalos ir vienintelė problema – atšvęsti vestuves skolų ir įtakų apsuptyje. Visur gagenančios žąsys tampa „pantagriuelizmo“ simboliu, kitaip sakant, dar vienas puikus stilistinis-simbolinis hiperbolizavimo būdas. Meilės trikampiai, serbiška ir čigoniška nacionalizmo motyvai taip tinka Emir filmui, kad tiesiog siaubingai smalsu, o kaip jo filmai atrodo su angliakalbiais aktoriais ir visai kitoje valstybėje? 

Tiesa, filmas – absoliuti komedija, kone Kazio Borutos „Jurgio Paketurio kelionių“ humoro virtuvė, kur kulka kartais tampa ne mirtimi, o išraiškingos ir aistringos meilės išraiška. Filme, atrodo, visi karnavališkai šoka, nesvarbu, kokia tai bebūtų makabriška situacija, todėl juodojo humoro gerbėjai neturėtų praleisti tokios unikalios, nuoširdžiai kvatotis ir stebėtis Emiro kuriamu pasaulio sintezės. Išties filmas man labai patiko! Nusiimu kepurę ir lenkiu galvą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trumeno šou" / "The Truman Show"

Sveiki, skaitytojai, 

Kažkaip vis pro akis praleisdavau filmą „Trumeno šou“ (angl. The Truman Show) (1998), kuris tapo vienu geriausiu šiaip jau kaip komiką vertinamam aktoriui Jim Carrey vaidmenų karjeroje – bent jau taip būtų galima sakyti prieš žiūrint filmą, tačiau iš esmės turinyje aktorius atrodo tarsi eilinėse savo rogėse ir atlieka tuo pačiu nuspėjamu komikiniu braižu savo vaidmenį. Visgi aktorius yra sukūręs kur kars universalesnių vaidmenų, pvz., filme „23“, tačiau „Trumeno šou“ nuo to prastesnis tikrai netampa.

Filmas iškart panardina į falšyvinės tikrovės sapną – sekamas žmogaus gyvenimas kaip realybės šou jam nė nežinant, kad visą gyvenimą gyvena netikrą gyvenimą, kurį stebi visas pasaulis... Tiesą sakant, filmas kiek priminė filmą „Malonus miestelis“ ar net tą patį „Būti Džonu Malkovičiumi“, kai fantastinės idėjos, sietinos su idiliniu 5 dešimtmečio amerikiečių šeimos gyvenimu. Iš esmės filmo stipriausioji jėga – fantastiniais romano motyvais sukurta alternatyvi tikrovė, kuri kritikuoja žmonių užsisėdėjimą prie TV, stebint banalius realybės šou – o tokių būta ir mūsų laikais, kai visa Lietuva prilipdavo prie ekrano, stebėdami kaip „Akvariume“ gyvena žmonės, pamiršdami savo tikruosius gyvenimus. 

Daug biblijinių minčių, kritikos ir ironijos galima įžvelgti kartoniniame Trumeno pasaulyje, kurio klišės neatsiejama amerikietiškojo kultūrinio gyvenimo dalis. Filmas, turintis išliekamąją vertę, gerą aktorių kolektyvą, bet svarbiausia – kritišką idėjinę plotmę, kuri verčia pasižiūrėti, kaip kartais mes patys to nesuvokdami gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonus miestelis" / "Pleasantville"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Malonus miestelis“ (angl. Pleasanville) (1998), kurį režisavo amerikiečių režisierius Gary Ross, tas pats, kuris režisavo tokius filmus kaip „Bado žaidynės‘ (pirmąją dalį), „Favoritas“ ir kt. Jeigu reiktų apibūdinti įspūdžius po filmo „Malonus miestelis“, galėčiau pasakyti, kad tai itin amerikietiškos kultūros filmas – lengvas, holivudiškas, bet nebanalus, juo gali mėgautis tiek paprasti žiūrovai, tiek kino gurmanai.

Sakyčiau, filmo idėja yra stipriausia šio filmo pusė. Nusiųsti šiuolaikinius jaunuolius (brolį ir sesę) į šešto dešimtmečio transliuotą serialą „Malonus miestelis“, kur nėra konfliktų, kur žmonės šypsosi, kur nėra seksualumo, o tik geros žmonos, geri vyrai ir dirbtina schematiška sistema, kurioje visi jaučiasi laimingi, be problemų, bet vos tik jaunuoliai atsiduria nespalvotoje idilinėje visuomenėje, įvyksta didžiulis perversmas. Jie sutrikdo įprastą gyvenimą ir žmonės ima keistis ir vis labiau panašėti į mūsų visuomenę...

Iš tikrųjų tokiu lyg ir paprastu, sakyčiau, būdu režisieriui pavyko perteikti mūsų visuomenės evoliucijos grandį, jo nepastovumą ir tai, kaip lengva ir pavojinga skaidyti žmones pagal rūšis arba luošinti natūralius prigimtinius pasireiškimus vardan idilinės ir sterilios visuomenės. Būtent dėl šio kritinio požiūrio man filmas ir patiko. Patiko, žinoma, ir visa originali scenografija. Filme pilna garsių šiuolaikinių aktorių – Tobey Maguire, Reese Witherspoon, William H. Macy, Joan Allen ir kt., gal kiek jaunesni, nei paprastai mes juos dabar įsivaizduojame, bet vis tiek buvo juos malonu pamatyti „Maloniame miestelyje“. Filmas išties labai gerai ir šviesiai nuteikia, pasikroviau gerų emocijų ir gerai bei turiningai praleidau laiką. To linkiu ir Jums.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela