Labai
norėjau grįžti į praeitį, kokius penkerius ar šešerius metus atgal, kai man
labai patiko amerikietiško lengvo ir paprasto turinio dramelės su šviesia
pabaiga, kai herojai patyrę išbandymą, apsikabina, vienas kitam atleidžia ir
gyvenimas tęsiasi. Taip, labai pasiilgau tokio kino paprastumo, todėl vakarui
išsirinkau gan neblogai tautiečių pagirtą filmą „Fotojuostelė“ (angl. Kodachrome)
(2017), kuriame nusifilmavo man patinkančios kino žvaigždės: Elizabeth Olsen, lietuvių
kilmės Jason Sudeikis ir kino legenda Ed Harris.
Maniau,
kad pirmuosius 20 minučių išprotėsiu, nes širdis ir smegenys nebepriėmė šio
filmo turinio. Lyg filmas būtų iš kokio dešimto dešimtmečio su Jack Keruac „Kelyje“
motyvais. Vėžiu sergantis tėvas kartu su negandomis užgriūtu sūnumi leidžiasi į
3000 kilometrų kelionę, kuri tampa ir paskutine tėvo gyvenimo kelione, kurios
tikslas – išryškinti kodak juostelę. Kodak jau užsidarinėja ir baigiasi juostelės
fotografavimo epocha, o vėžininkui svarbu numirti kartu su savo epochos
madomis... Tai graudi simbolika, besikeičiantis pasaulis, mirštantis pasaulis
užleidžiantis naujai kartai pasaulis ir visa kita labai lyriškai išreikšta, jautru.
Bet, Dieve mano, juk tai kine jau aptarta šimtus kartų! Kiek filmų apie paskutinę
savo gyvenimo kelionę? Tėvo ir sūnaus santykių analizė absoliučiai
atsikartojanti, beveik scenarijaus klišė.
Nepasakyčiau,
kad ir filmo atmosfera kažkuo itin ypatinga. Tiesiog dar viena „Telmos ir
Luizos“ stiliaus kelionė, kurioje kažkas susitvarko, kažkas išsisprendžia, o
kai kas ir numiršta, kad gyvenimas galėtų toliau tęstis. Labai paprasta istorija,
kuri nereikalauja analizės, kur žymūs aktoriai, kur viskas vėlei aišku kaip ant
delno. Taip, buvo kelios vietos, kada prisimerkiau, kad pajusčiau tą gailestį,
emocijas ir pajutau, tačiau visumoje filmas gana blankus, lėkštas, jo potekstės
ir mintys jau seniai kine ištransliuotos panašiais rakursais, todėl apėmė
jausmas lyg žiūrėčiau dar vieną „Kelyje“, kurios baigtį galima numatyti vos tik
kai paaiškėja filme pagrindinė problema. Iš esmės gražus nusivylimas.
Darren Aronofsky – puikus
režisierius, kurio kiekvienas filmas kažin koks nesukramtytas iki galo rebusas,
paliktas intelektualiam žiūrovui spręsti apie tai, ką jis pamatė. Tad nieko
nuostabaus, kad po jo naujausio filmo „Motina!“
(angl. Mother!) (2017) taip pat kilo
nemažai diskusijų: o ką gi čia mes pamatėme? Garsus režisierius praeityje
sukūręs tokius filmus kaip „Skaičius Pi“ (1998), „Rekviem svajonei“ (2000),
„Fontanas“ (2006), „Imtynininkas“ (2008), „Juodoji gulbė“ (2010) ir mažiausiai
simpatijų man kėlusį „Nojaus laivą“ (2014), regis, režisierius suprato, kad holivudinis
braižas ne jam ir jis vėl grįžo į intriguojančius rėmus, kur drama pinasi su
trileriu, mistikos ir siaubo elementais, tad tikriausiai savo žanrų
proporcijomis „Motina!“ labiausiai būtų panašu į „Juodoji gulbė“, bet kartu tai
kitoks filmas.
Filmas erzino nuo pat
pirmųjų minučių, nes viskas daugiau ar mažiau atpažįstama, bet kartu jauti, kad
režisierius yra paruošęs staigmeną ir kad siaubo filmą „Kiti“ primenančią vaiduoklių
istorija nesibaigs taip, kaip „Kituose“ ir čia kažkas iš bendrų klišinių
elementų peraugs į kažkokią idėją. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Pagrindinis
personažas – jauna namus remontuojanti moteris, kuri lyg dvasia, lyg ir gyva
moteris, lyg ir vaiduoklis – nežinia iki galo, bet ir nereikia, nes greitai
paaiškėja, kad personažas nei vaiduoklis, nei psichikos sutrikimų turinti
moteris. Tai kas ji? Paaiškėja, kad jokio skirtumo, kas ji, nes visas filmas
yra alegorija su daugybe aliuzijų į kitas istorijas: į vaiduoklių istorijas, į
Biblinius personažus... Pavyzdžiui, scena, kai veikėja gimdo kūdikį, primena
lyg ir Kristaus gimimo momentą, kai jai nešamos dovanos, o scena, kai kūdikis
plėšomas į gabalus – Kristaus aukojimo motyvą... Bet iš esmės, manau, tai
istorija, į kurią sudedami įvairūs leitmotyvai apie motiną, kuri praranda savo
sūnų. Alegorinis filmas greit tampa didinga chaotiška siaubo istorija, kai
griūva dvasios namai.
Vis galvojau, kad šiame
filme gyva tikra istorija, ko pasigedau vizualiai tobulame G. del Toro filme „Purpurinė
kalva“, kur siužetas pernelyg primityvus.
Mano galva, vieną
geriausių savo vaidmenų sukūrė Jennifer Lawrence, kuri nuo „Vinterio kaulo“
laikų, mano akimis, nesukūrė nieko įspūdingesnio, įskaitant ir nepelnytai
„Oskarais“ paženklintus vaidmenis. Seniai bematytas Javier Bardem irgi padarė
savo, tačiau filmas gal ne tiek siužetinis ir ne toks, kur aktoriai
kibirkščiuotų savo meistriškumu, čia, kaip ir daugelyje šio režisieriaus filmų,
svarbiau didžioji idėja. Tokius provokacinius filmus aš paskutiniu metu laikau
pačiais geriausiais!
Kažkaip vis pro akis
praleisdavau filmą „Trumeno šou“ (angl.
The Truman Show) (1998), kuris tapo vienu
geriausiu šiaip jau kaip komiką vertinamam aktoriui Jim Carrey vaidmenų
karjeroje – bent jau taip būtų galima sakyti prieš žiūrint filmą, tačiau iš
esmės turinyje aktorius atrodo tarsi eilinėse savo rogėse ir atlieka tuo pačiu
nuspėjamu komikiniu braižu savo vaidmenį. Visgi aktorius yra sukūręs kur kars
universalesnių vaidmenų, pvz., filme „23“, tačiau „Trumeno šou“ nuo to
prastesnis tikrai netampa.
Filmas iškart panardina į
falšyvinės tikrovės sapną – sekamas žmogaus gyvenimas kaip realybės šou jam nė
nežinant, kad visą gyvenimą gyvena netikrą gyvenimą, kurį stebi visas
pasaulis... Tiesą sakant, filmas kiek priminė filmą „Malonus miestelis“ ar net
tą patį „Būti Džonu Malkovičiumi“, kai fantastinės idėjos, sietinos su idiliniu
5 dešimtmečio amerikiečių šeimos gyvenimu. Iš esmės filmo stipriausioji jėga –
fantastiniais romano motyvais sukurta alternatyvi tikrovė, kuri kritikuoja
žmonių užsisėdėjimą prie TV, stebint banalius realybės šou – o tokių būta ir
mūsų laikais, kai visa Lietuva prilipdavo prie ekrano, stebėdami kaip „Akvariume“
gyvena žmonės, pamiršdami savo tikruosius gyvenimus.
Daug biblijinių minčių,
kritikos ir ironijos galima įžvelgti kartoniniame Trumeno pasaulyje, kurio
klišės neatsiejama amerikietiškojo kultūrinio gyvenimo dalis. Filmas, turintis
išliekamąją vertę, gerą aktorių kolektyvą, bet svarbiausia – kritišką idėjinę
plotmę, kuri verčia pasižiūrėti, kaip kartais mes patys to nesuvokdami gyvename
iškreiptų veidrodžių karalystėje.
Lenkų režisierė Agnieszka
Holland – viena mėgstamiausių moterų režisierių, kuri turi tai, ką galima
vadinti režisūrine kibirkštimi ir visi jos darbai, kad ir kokią istoriją
bepasakotų, turi jaučiamą dvasią, tad visai nenuostabu, kad jos filmas „Trečiasis stebuklas“ (angl. The Third Miracle) (1999) irgi turi
vidinio parako. Tiesą sakant, istorija apie kunigo meilę moteriai turėtų būti
pagrindinė šios istorijos ašimi, tačiau kur kas įdomesnė filmo dalis yra
tikėjimo klausimas šventąja Helena iš Slovakijos.
Istorija prasideda 1943
metais, tačiau pagrindinis veiksmas vyksta 1979 m., kada mirus Helenai,
katalikų pasaulis svarsto, ar Helena buvo šventoji, tačiau tam reikia net trijų
patvirtintų stebuklų. Tyrinėti imasi ne itin katalikiškas kunigas Frenkas,
kuris susiduria su Helenos dukterimi ir asmeniniais tikėjimo klausimais. Labai
mėgstu filmas, kada personažas renkasi tarp Dievo ir gyvenimo ir yra dusinamas
abejonių – tokį personažą sukuria aktorius Ed Harris, kuris dirbo su šia
režisiere filme „Kopijuojant Bethoveną“ ir kaskart šis aktorius mane stebina
sudėtingais, toli gražu ne tipažiniais mačistiniais vaidmenimis. Jo atliktas
kunigo vaidmuo taip pat pilnas dvasios ir geros energetikos. Filme stipriai
blyksteli ir Anne Heche, kuriai ypač tiko spalvingosios Roksanos vaidmuo.
Kažin kokių mistinių
dalykų nesitikėkite, nes režisierei svarbūs ne tiek mistiniai niuansai (nors
esama ir jų), kiek vidiniai žmogaus tikėjimo parametrai ir tų parametrų
išmėginimo ir patikrinimo galimybės. Kažin kokių aštrių ar kraštutinių dalykų
irgi nesitikėkite, tačiau vėlgi režisierei pavyko perteikti įtaigiai ir
švelniai katalikų pasaulio konfliktus, dvejojančių pasirinkimų sunkumus. Filmas
išties „minkštas“, tačiau neprastas ir vertas akylesnės akies.
Šio rudens tikra
sensacija serialų padangėje tapo kanalo HBO pateikta staigmena – „Vakarų pasaulis“, kurio geri
komentarai ir rekomendacijos po internetą išplito kaip maras. Tą rodo net
populiariųjų žinių portalų lietuviškos recenzijos bei liepsnojantis facebookas. Paskutinįkart taip buvo
berods prieš paskutinę „Sostų žaidimai“ sezoną, kai visi laukė kiekvienos
serijos sugniaužę kumščius.
Susižavėjau „Vakarų
pasaulio“ serialu nuo pat pirmosios serijos ir su kiekviena serija mano
susidomėjimas ir entuziazmas pamatyti kuo greičiau dar vieną seriją vis labiau
augo. Galvojau: kažkas naujo, kokios puikios ir modernios idėjos, kokie
neįtikėtini perėjimai ir še tau, kad nori! Jokių naujų HBO kanalas idėjų visgi
nepateikė. Serialo scenarijaus kilo iš filmo tuo pačiu pavadinimu,
pasirodžiusio dar 1973 metais! Apskritai žvelgiant į serialų pasaulį sunku
kažką naujo ir berasti, nes idėjos gana senos, viskas atgaminama ir netgi toks puikus
serialas kaip „Vakarų pasaulis“ tik rekonstruoja tai, kas sena. Kažkoks
dirsčiojimas į praeitį leidžia kurti šiandien tokius modernius ir puikius
serialus kaip „Keisti dalykai“, kuris beregint tapo karščiausiu ir labiausiai
aptarinėjamu nauju serialu šią vasarą.
Gerai, kad idėjos senos –
tai nieko čia blogo tame nematau, jeigu serialas kokybiškas ir pateisinantis
žiūrovų lūkesčius. Puikiai pertransformuotas scenarijus leidžia išplėtoti gerą
pasakojimą, o svarbiausia, kad nenuspėjamą pasakojimą. Vakarų dykynėje
gyvenantys robotai-kiborgai, iš akies panašūs į tikrus žmones, yra valdomi
žmonių „dievų“. Iš pradžių abejonių kelia tas nesuvokimas, o kam reikia tokio
siaubingus resursus ir mokslo žinių kainuojančio pasaulio? Kad turtingi
turistai pasilinksmintų? Į šį klausimą kol kas iki galo neatsakė pirmasis
sezonas, bet beveik esu tikras, kad to gali neatsakyti net antrasis sezonas,
kuriame kūrėjai jau užsimina, kad bus dar viskas painiau, o tai reiškia, kad ir
įdomiau.
Akivaizdu, kad serialo
centre atsiduria Dolores, jautri kaimo mergina, kuri su kiekviena serija
atskleidžia kraupių apie save ir visą Vakarų karkasinį pasaulį paslapčių. Serialo
idėjos gana simbolinės, po visu tuo sukurtu pasauliu galima įžvelgti nemažai
kritikos nūdienos mūsų civilizacijai: esame įsprausti į mechaninius vaidmenis,
visuomenėje tarsi „laisvi vergai“ atliekame tai, kas mums paskirta: geriame,
dulkiname, prievartauja, žudome, apiplėšinėjame, išnaudojame kitus ir t. t.
nemažai kritikos recenzentai įžvelgė ir į feminizmo pusę – ypač moterų
išnaudojimo įvairiems poreikiams. Galima ir apie tai kalbėti ir diskutuoti. Apskritai
apie žmogaus poreiki kurti ir griauti, mėgautis tamsiausiomis prigimties
savybėmis t. y. mėgautis smurtu, kitų kančiomis. Bet tikriausiai plačiąja
prasme serialo potekstė būtų itin mitologinė: dievų kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus.
Serialo siužetinę linija,
kuri iš pradžių prasideda kaip romantinė fantastinė istorija beregint perauga į
sudėtingą trilerį, kuriame kruopščiai išmaišytos visos kortos: pasakojimo laikai,
žmonės su kiborgais, veikėjų interesai, pasauliai. Regis kiborgų gyvenimas kine
nėra joks naujas dalykas, visai neseniai pasaulyje išvydome filmą „Eks mašina“,
būta ir senesnių kino juostų, prisimenant ir tą patį „Dirbtinis intelektas“. Šis
serialas, rodos, sujungia neįmanomus laikus – laukinius Vakarų dešimtmečius su
netolimos mūsų ateities laikais. Sena dengia tai, kas nauja, o kas nauja, sena.
Veikėjai neįtikėtinai evoliucionuoja ir beregint dėl savo dirbtinio intelekto
adaptuojasi realiame žmonių pasaulyje (jeigu tai, aišku, realus pasaulis), nes
niekada negali būti tikras, ar žmogus iš tikrųjų nėra tik mašina.
Žvelgiant į veikėjus ir
aktorius, galima pasidžiaugti vis dar puikią aktorinę formą demonstruojantis
mano itin mėgstamas Anthony Hopkins. Senas geras filmų veteranas Ed Harris,
kuris sukūrė Viljamo vaidmenį, tačiau akivaizdu, kad visų ne tik vyrų akys
krypsta į šio serialo gražuolę Evan Rachel Wood, kuri sukūrė Dolores vaidmenį. Tiesą
sakant, kad ir kokia kerinti bebūtų Dolores, ji įdomi buvo tik serialo
pradžioje ir serialo pabaigoje. Kur kas didesnį dėmesį prikaustė Vakarų
pasaulio sutenerės vaidmenį atlikusi Thandie Newton, kuriai pusę serialo laiko
kone reikėjo prabūti nuogai. Jos personažas labiausiai visų tų nužmogėjusių
žmonių kontekste jaudina. Tikrojo vesterno seriale kažin, ar rasite, veikiau
kai kurios scenos primins Q. Tarantino filmus, tačiau visgi mėgaujamasi ne tiek
atskiromis detalėmis, kiek viso serialo visuma, kitaip sakant, ta puikia idėja,
kad pasaulis telpa kitame pasaulyje.
Ką gi, puikus serialas,
pritrenkiančios idėjos vis dar mus džiugintis, tik reikės palaukti antrojo
sezono iki kitų metų rudens. Galiu palinkėti tik kantrybės.
