Filmas: "Atominė blondinė" / "Atomic Bonde"

Sveiki,

Tikriausiai pasiekiau absoliučiai dugną, žiūrėdamas veiksmo filmus, kuriuose dominuoja kokia nors super moteris, profesionaliai spardanti blogiukams užpakalius. Jau niekas nebenustebins ir nebesujaudins, tą galiu pasakyti ir apie filmą „Atominė blondinė“ (angl. Atomic Blonde) (2017), kurį galėčiau apibūdinti kaip dar vienu Ksenos ar Millos Yovovich tipažo filmu su atseit „įtemptu“ siužetu, kurio veiksmus kaip kompiuteriniame žaidime, kurių apskritai nevirškinu, vykdo joms paskirtą užduotį.

Filmo gerumas tikriausiai yra Charlize Theron, kuri prašovė su šiuo vaidmeniu, nes nieko gero nesukūrė. Dar vienas filmo pliusas – kiek ne tipiškas laikmetis – Berlyno sienos griūtis, kai specialiųjų agentų ir Džeimso Bondo era jau pasibaigusi, tad nuolat kyla klausimas, ką toji lesbietė blondinė dar čia daro? Apskritai kriminalinę liniją tikriausiai būsiu pražiūrėjęs, o ir nebuvo įdomu, kokie ten nedorėliai nori sutalžyti pakankamai seksovą blondinę, už kurią serga pusė kino žiūrovų salė. Visa kita, įskaitant ir mirtinai nuobodžias kovos ir susišaudymo scenas, darėsi žvėriškai iš serijos „šiaip sau“.

Kurių velnių kurti dar vieną jau išmėginto reginio ir turinio filmą? Kažkoks marazmas ir laiko švaistymas. Nors filmas ir gražiai nufilmuotas ir Ch. Theron perukas niekur nenukrito, tačiau po filmo peržiūros sutrukė skrandį: o ką aš čia turėjau patirti su ta moterimi? Lesbietišką keršto palaimą? Vizualinę estetiką? O boža, nejaugi įtampą? Pernelyg  viskas nuspėjama ir tokių filmų era, mano galva, jau turėjo baigtis, nes priminė tuos nelabai įtraukiančius 1990-2000 metų veiksmo filmus, kuriuos kas kelis metus pakartotinai vis dar rodo televizija.

P. S. Visgi buvo ir dar vienas netikėtumas – senoji gero revoliucinė muzika, kuri pagaliau išgrūdo lauk iš gana šiuolaikiškai nufilmuotos juostos tuos elektroninės „švarius“ garso takelius ir leido trumpam nustebti, kai skambant Pink Floyd muzikos takeliui vyksta eilinės skerdynės.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trečiasis stebuklas" / "The Third Miracle"

Sveiki,

Lenkų režisierė Agnieszka Holland – viena mėgstamiausių moterų režisierių, kuri turi tai, ką galima vadinti režisūrine kibirkštimi ir visi jos darbai, kad ir kokią istoriją bepasakotų, turi jaučiamą dvasią, tad visai nenuostabu, kad jos filmas „Trečiasis stebuklas“ (angl. The Third Miracle) (1999) irgi turi vidinio parako. Tiesą sakant, istorija apie kunigo meilę moteriai turėtų būti pagrindinė šios istorijos ašimi, tačiau kur kas įdomesnė filmo dalis yra tikėjimo klausimas šventąja Helena iš Slovakijos. 

Istorija prasideda 1943 metais, tačiau pagrindinis veiksmas vyksta 1979 m., kada mirus Helenai, katalikų pasaulis svarsto, ar Helena buvo šventoji, tačiau tam reikia net trijų patvirtintų stebuklų. Tyrinėti imasi ne itin katalikiškas kunigas Frenkas, kuris susiduria su Helenos dukterimi ir asmeniniais tikėjimo klausimais. Labai mėgstu filmas, kada personažas renkasi tarp Dievo ir gyvenimo ir yra dusinamas abejonių – tokį personažą sukuria aktorius Ed Harris, kuris dirbo su šia režisiere filme „Kopijuojant Bethoveną“ ir kaskart šis aktorius mane stebina sudėtingais, toli gražu ne tipažiniais mačistiniais vaidmenimis. Jo atliktas kunigo vaidmuo taip pat pilnas dvasios ir geros energetikos. Filme stipriai blyksteli ir Anne Heche, kuriai ypač tiko spalvingosios Roksanos vaidmuo. 

Kažin kokių mistinių dalykų nesitikėkite, nes režisierei svarbūs ne tiek mistiniai niuansai (nors esama ir jų), kiek vidiniai žmogaus tikėjimo parametrai ir tų parametrų išmėginimo ir patikrinimo galimybės. Kažin kokių aštrių ar kraštutinių dalykų irgi nesitikėkite, tačiau vėlgi režisierei pavyko perteikti įtaigiai ir švelniai katalikų pasaulio konfliktus, dvejojančių pasirinkimų sunkumus. Filmas išties „minkštas“, tačiau neprastas ir vertas akylesnės akies.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela