Filmas: "Žalia siena" / "Zielona granica" / "Green Border"

 Sveiki,

Šiemet „Kino pavasaryje“ galėjote pamatyti ne vieną lenkų kino hitą, bet labiausiai mane viliojo Agnieszkos Holland naujausias darbas „Žalia siena“ (lenk. Zielona granica) (2023), už kurį režisierė pelnė specialųjį žiuri prizą Venecijos kino festivalyje. Garbaus amžiaus režisierė paskutinį dešimtmetį nepaprastai produktyvi, sukūrusi ne vieną politizuotą dramą, pripažinta pasauliniu mastu ir dirbusi su anglosaksų medžiaga ir aktoriais, ji vėl grįžta į Lenkiją ir kuria gana kontraversišką istoriją apie pabėgėlius, kuriuos visais įmanomais būdais bandė atremti Lenkijos ir Lietuvos pasienio kontrolė 2021-2022 metais, kai Baltarusija, prisiviliojusi iš svetur reklamine kampanija musulmonus, bandė sukelti migrantų krizę. Pačioje Lenkijoje, kaip sako pati režisierė, filmas buvo sutiktas ir priešiškai, ir palankiai – nelygu, kokią perspektyvą palaiko lenkas – nacionalistinę ar humaniškąją.

Iškart noriu pasakyti, kad filmas, mano atžvilgiu, Holland nemenkame kraityje yra vienas stipriausių. Mums, lietuviams, smarkiai išgyvenusiems pabėgėlių iš kaimyninės šalies stūmimą link Lietuvos, taip pat pravartu pasižiūrėti ir priimti ne tik šaltu protu suvokiamus politinius manevrus, bet ir empatiškai pajausti situaciją iš pabėgėlių perspektyvos, nes jie visi tapo aukomis. Filmas išties puikiai nufilmuotas, atsikratant visų holivudinių manierų, kurių, pavyzdžiui, pas Holland buvo filme „Ponas Džonsas“ (2019), o štai „Žalioji siena“ nufilmuota nespalvotai ir šių spalvų praradimas iš esmės perteikia mums sufalsifikuotą pozicijos pasirinkimą pabėgėlių klausimu. Geroji žinia, kad Holland turi šįkart puikų scenarijų ir stiprią lenkų kino mokyklą, kuri drąsiai geba kritikuoti savo dabarties valdžios sprendimus, nebijant užsitraukti cenzūros draudimų.

Istorija pasakoja apie grupelę pabėgėlių, kurie atskrenda į Baltarusiją, bet netrukus jie atsiduria furgonėlyje, kur juos apiplėšia, išveža prie Lenkijos pasienio ir paleidžia. Be maisto, vandens ir telekomunikacijos ryšio nekalti ir patiklūs žmonės bando pereiti Lenkijos pasienio žemes, tačiau apmokyta lenkų brigada juos sugauna ir naktį vėl permeta per tvorą. Netrukus tampa aišku, kad pabėgėliai tampa politikos įrankiais be humanitarinės pagalbos, jie sugaunami ir kaskart iš vieno pasienio „permetami“ į kitą, kol jie pamažu su vaikais ima prarasti jėgas, viltį ir tikėjimą. Dėmesio centre – šeima iš Artimųjų Rytų, kuriems padeda angliškai kalbanti pabėgėlė, tačiau šis politinis žaidimas tampa jiems pražūtingas.

Labiausiai filme stebina lenkų gynybos ir politikos veidmaniškumas, ypač iš tarnaujančių jaunų vyrų, kurie keikiasi ir smurtauja ne ką prasčiau nei kokie kalėjimo bachūrai. Ar tokie gina šalį? Iš jų valdžia besąlygiškai reikalauja atstumti pabėgėlius, prieš juos smurtauti, todėl šokiruoja tų besilaukiančių moterų mėtymas per spygliuotas tvoras. Dar baisiau suskamba filmo finalas, kai tie patys kareiviai po kelerių metų šypsodamiesi kameroms švelniai čiūčiuoja ukrainiečių karo vaikus ir teikia maistą ukrainiečiams kaip tikriems broliams ir seserims, kai tuo pat metu šiaurėje per sieną vis dar negali pereiti 30 000 kitokių pabėgėlių. Primenama, kad Lenkija įsileido per 2 milijonus ukrainiečių.

Kas nusako, kad viena gyvybė yra vertinga, o kita neverta nieko? Kaip valdžios instrumentais paleista propaganda informaciniais kanalais leidžia mums susikurti įsitikinimus, kad, atleiskite, juodesni yra jau ne nelabai žmonės, o ukrainiečiai – jau aukos. Žiūri šį filmą ir pradedi suvokti viso to žaidimo absurdiškumą ir politines grimasas, kurios tebevyksta ir Lietuvos mastu iki šių dienų. Po filmo norisi pasakyti radauskiškai: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nes viskas, kas supresuojama ir instaliuojama politizuojant tėra vienas didelis bullshit! Galiu tik pasakyti, kaip gerai, kad yra tokie filmai, kurie tarsi pabudina iš letargo ir leidžia iš įvairių perspektyvų pasižiūrėti į mūsų veidmainišką atsidavimą. Mes džiaugiamės atrėmę alkstančius ir sužeistus bei elektra kankintus rytiečius nuo Baltarusijos ir tuo pat metu verkiame, kaip panašių aplinkybių ujamas ukrainietis gavo per mažai nuolaidų Lietuvoje. Mes iš tikrųjų imituojame savo altruizmą tik taip, kaip tikisi viešasis sociumas, o baisiausia, kad taip įtikime, jog nebematome kitų perspektyvų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų įvertinimas: 83/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Džonsas" / "Mr. Jones"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmai mane lydi jau labai ilgą laiką, todėl progai pasitaikius stengiuosi pamatyti jos naujausius darbus. Paskutinįkart, tikriausiai, mačiau jos „Šarlataną“, kuris padarė man itin gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš kritikų gerai įvertintą istorinę dramą „Ponas Džonsas“ (angl. Mr. Jones) (2019).

 

Filmas pasakoja apie mažai kam žinomą tikrą istorinę tragediją, kuri dažnai istorijoje išnyksta ir pasislepia po Holokaustu, kuris kažkodėl labai analizuojamas, aptariamas, rengiami įvairūs minėjimai, tačiau, pavyzdžiui, apie ukrainiečių genocidą, vykdytą 1930 metais Stalino įsakymu, mažai kam žinoma. Kol kapitaliniai Vakarai pavydžiai žiūri į Stalino Sovietų Sąjungą ir jos sėkmingą ekonomiką ketvirto dešimtmečio pradžioje, iš tikrųjų niekas nė neįtaria, kodėl toji ekonomika tokia stabili ir gera. Šiaip iki Antrojo pasaulinio karo tiek britai, tiek prancūzai nekęsdami savo šalyse nelygybės ir iškilusių turtingųjų luomo pavydžiai žiūrėjo į Rytus, kur įsigalėjęs komunizmas visus „sulygino“.

 

Realiai egzistavęs britų žurnalistas Gareth Jones (1905-1935) atvyksta į Rusiją, yra sekamas saugumiečių, tačiau jam apgaulės būdu pavyksta išvykti į Ukrainą ir pamatyti tą siaubą t. y., tuos genocido vaizdus, kada žmonės tiesiog kaip musės mirė šaltą žiemą iš bado savose sodybose, miestelių šaligatviuose. Stalinas iš ukrainiečių atėmė visą derlių, kaimuose paskersti visi gyvuliai, nebėra ko valgyti, nebent lupti kietą medžio žievę ir žiaumoti. Garetas su fotoaparatu neįtikėtinai pavojingomis sąlygomis keliauja po Ukrainą ir fiksuoja bado apimtą kraštą. Maskva klesti genocido sąlygomis ir jau tada Vakarams pumpuoja propagandą apie sėkmingą darbo liaudį. Garsus rašytojas George Orwell, išklausęs Gareto liudijimus, pastarąjį per stebuklą išleido saugumiečiai, sėda rašyti savo garsiosios satyros „Gyvulių ūkis“. Filme vaizduojama, kaip rašytojas apmąstydamas melo apjuostą pasaulį rašo šį kūrinį, kai tuo tarpu šimtai ukrainiečių kasdien miršta iš bado, o mažamečiai vaikai, pjaustydami artimųjų lavonus ir valgydami jų mėsą, bando kažkaip išgyventi... Kaip žinia, ponu Džonsu Vakarai nenori tikėti, jie labiau tiki Pulitzerio literatūros premijos laureato, parsidavėlio sovietams Walter Duranty liudijimais ir straipsniais. Paprastas žurnalistas prieš visuomenėje žinomą rašytoją? Suprantate, kad Vakarai ne iškart patiki Stalino žiaurumu. Įdomu, kad iki šių dienų iš Duranty nėra atimtas šis literatūros įvertinimas...

 

Nors filmo režisūra ir „suveržimas“, tiesą sakant, man nepatiko ir neįtikino, nes šįkart Holland žaidžia labai klišinėmis režisūros galimybėmis, nesukurdama ir ypatingų bei sudėtingų veikėjų „iš vidaus“, tačiau, matyt, užduotis buvo kita t. y., Vakarams ir vėl priminti apie tuos užmirštus įvykius. Man iš esmės labiausiai šiame filme jaudino režisierės atskleistos propagandos kūrimo to meto galimybės ir kaip lengva visuomenei tikėti tuo, kas išeina į viešumą. Filmas vertingas kaip istorinis žinių papildymas ir priminimas apie Antrojo pasaulinio karo išvakares ir totalitarinio režimo kūrimąsi.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šarlatanas" / "Charlatan"

Sveiki,

Naujausias lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas „Šarlatanas“ (angl. Charlatan) (2020) nepraėjo pro Scanoramą nepastebėtas. Tiesą sakant, esu šios įdomios režisierės gerbėjas. Jos darbai „Europa, Europa“, „Paslaptingas sodas“, „Visiškas užtemimas“, „Kopijuojant Bethoveną“, „Tamsoje“ ir kt. kėlė aukštos kokybės kartelę. Naujausias jos darbas pasakoja istoriją apie žolininką Janą, jo istoriją tarp dviejų pasaulinių karų. Čeko sodininko, gyduolio Jan Mikolásek (1889-1973) gyvenimą.

Janas – intuityvus žolininkas, kuris ligas diagnozuoja pagal šlapimo mėginius. Savo amato jis išmoko iš vienos provincijoje gyvenusios žolininkės, negana to, Jano žolių žinojimą sustiprina esktrasensoriniai gebėjimai numatyti iš žmogaus stovėsenos, akių ir bendravimo tam tikrus sveikatos sutrikimus. Kitaip sakant, jis – raganius, kurio paslaugomis anuomet pasinaudojo per 4 milijonus gyventojų, daugeliam iš jų daktaras ne tik padėjo, bet ir galutinai išgydė. Gyduolis gydė net pačius žymiausius to meto aristokratus, menininkus ir politikus. Tiksliai diagnozuodamas ligas, jis galėjo išrašyti tinkamų žolelių, o reikalui esant nukreipti pas tikrą gydytoją. Keičiantis politikai po Antrojo pasaulinio karo, Janas buvo vis labiau kritikuojamas komunistų, vadinamas šarlatanu, todėl netrukus jį suėmė valdžios organai...

Šiame jautriame, bet kiek tamsiame pasakojime iš tikrųjų pasakojama apie suteiktą „Dievo dovaną“ žmogui, kuris dažnai anuomet tampa kaip kryžius. Jeigu turi dovaną ar talentą, ne visada tai reiškia asmeninę laimę, veikiau reiškia tam tikrą tarnystę, pasišventimą nešti šią dovaną iki mirties. Janas Pirmajame pasauliniame kare sušaudė žmogų, jis prieš Dievą jaučia pareigą atpirkti savo nuodėmę gelbėdamas kitus. Čia pat kenčia dėl savo homoseksualumo, kadangi yra įtikėjęs, jog „eina prieš Dievą“. Žodžiu, filme Jano asmenybė nulipdama kaip stiprių prieštaravimų, griežtų įsitikinimų ir tuo pačiu hedonistinį geidulių kamuojamą žmogų, kuris viena koja mokslo pasaulyje, o kita – dvasinėje. Ilgą laiką dirbęs su savo gerokai jaunesniu partneriu, jis pasiūlo slaptą abortą, kad tik išlaikytų mylimąjį šalia, jaunystėje sutrankė vos gimusius kačiukus maiše, bet tuo pačiu gali būti labai švelnus sergančiam vaikai...

Didžioji filmo dalis vyksta retrospektyviais pasakojimo fragmentais iš tardymo izoliatoriaus. Žiūrovui nuo pat pradžių neaišku, ar šis „Dievo dovaną“ turintis žmogus bus išteisintas, o gal veikiau bus išaiškinta jo homoseksuali tapatybė. O gal išvis jis buvo tik pakištas politikų atpirkimo ožys, kol eina teismo procesas, pasakojimas mus nukelia į praeitį ir vis daugiau sužinome apie Jano gyvenimą, laikmetį, mediciną, žmogaus galias, peržengiančias įprastas ribas. Įtaigus pasakojimas, aktorių duetas, politiniai ir ekstrasensiniai sunarpliojimai, meilė ir neapykanta sau ir pasauliui, Dievui galiausiai viskas sulydoma į savitą Agnieszkos Holland pasaulį, kuris kuo puikiausiai paveikia emociškai. Žiūrėjau jau labai vakare. Nemaniau, kad sapnuosiu, tačiau būtent šis filmas prasitęsė mano sapnuose, tad ar bereikia didesnio įrodymo, kad tai aukštos prabos filmas?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Trečiasis stebuklas" / "The Third Miracle"

Sveiki,

Lenkų režisierė Agnieszka Holland – viena mėgstamiausių moterų režisierių, kuri turi tai, ką galima vadinti režisūrine kibirkštimi ir visi jos darbai, kad ir kokią istoriją bepasakotų, turi jaučiamą dvasią, tad visai nenuostabu, kad jos filmas „Trečiasis stebuklas“ (angl. The Third Miracle) (1999) irgi turi vidinio parako. Tiesą sakant, istorija apie kunigo meilę moteriai turėtų būti pagrindinė šios istorijos ašimi, tačiau kur kas įdomesnė filmo dalis yra tikėjimo klausimas šventąja Helena iš Slovakijos. 

Istorija prasideda 1943 metais, tačiau pagrindinis veiksmas vyksta 1979 m., kada mirus Helenai, katalikų pasaulis svarsto, ar Helena buvo šventoji, tačiau tam reikia net trijų patvirtintų stebuklų. Tyrinėti imasi ne itin katalikiškas kunigas Frenkas, kuris susiduria su Helenos dukterimi ir asmeniniais tikėjimo klausimais. Labai mėgstu filmas, kada personažas renkasi tarp Dievo ir gyvenimo ir yra dusinamas abejonių – tokį personažą sukuria aktorius Ed Harris, kuris dirbo su šia režisiere filme „Kopijuojant Bethoveną“ ir kaskart šis aktorius mane stebina sudėtingais, toli gražu ne tipažiniais mačistiniais vaidmenimis. Jo atliktas kunigo vaidmuo taip pat pilnas dvasios ir geros energetikos. Filme stipriai blyksteli ir Anne Heche, kuriai ypač tiko spalvingosios Roksanos vaidmuo. 

Kažin kokių mistinių dalykų nesitikėkite, nes režisierei svarbūs ne tiek mistiniai niuansai (nors esama ir jų), kiek vidiniai žmogaus tikėjimo parametrai ir tų parametrų išmėginimo ir patikrinimo galimybės. Kažin kokių aštrių ar kraštutinių dalykų irgi nesitikėkite, tačiau vėlgi režisierei pavyko perteikti įtaigiai ir švelniai katalikų pasaulio konfliktus, dvejojančių pasirinkimų sunkumus. Filmas išties „minkštas“, tačiau neprastas ir vertas akylesnės akies.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina kaip aš: Gwen Araujo istorija" / "A Girl Like Me: The Gwen Araujo story"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau rašiau asmenišką įrašą apie realiai egzistavusį transeksualą Gwen Araujo, šįkart noriu pakomentuoti Agnieszkos Holland biografinę dramą apie šią asmenybę „Mergina kaip aš: Gwen Araujos istorija“ (A Girl Like Me: The Gwen Araujo Story) (2006). Na, paskutiniuoju metu ypatingai esu susidomėjęs šios lenkų režisierės darbais ir žiūriu, kad esu jau pamatęs nemažai jos darbų ir kaskart ji mane stebina savo universalumu. Nežinau, kas režisierę paskatino imtis šios biografijos statymo, bet darbas pavyko. O ko čia stebėtis, juk tai Agnieszka Holland!

Techniškai žiūrint, ši juosta nėra geriausias režisierės darbas ir toli gražu neprilygsta „Kopijuojant Bethoveną“ (2007), sakyčiau, braižas primena TV užsakytą filmą (tiesą sakant, kanalas ir užsakė šią juostą), todėl turint tikriausiai ribotą biudžetą, Holland teko kapstytis iš padėties. Tai tikriausiai pats neestetiškiausias mano jos matytas filmas, turintis mažai „dvasios“, o pasakojimas labiau nukreiptas į medžiagos turinį, o ne tai, kas slypi už kadro ir dvasiniuose herojų lygmenyse. Tikriausiai TV būtent ir prašė tokio filmo, nes Holland statydama savarankišką ir nepriklausomą filmą, šventai tikiu, būtų sukūrusi visai kitokį variantą. Na, negalima sakyti, kad filmas bedvasis, jis turi dvasią, tik ji jau kažkur matyta, statyta pagal standartinius modelius, pasitelkiant ne individualius niuansus, o standartinius.

Filmo medžiaga išties jaudinanti – motinos susitaikymas su vaiko lyties transformacija ir transeksualo prisitaikymas prie aplinkos ir galiausiai nužudymas. Išties biografinė drama turi ką papasakoti ir parodyti. Puikiai atrinktas transeksualo vaidmeniui aktorius JD Pardo, netgi išvaizda kažkiek primena tikrąją G. Araujo. Juosta yra ne tik meninė, bet kartu ir pažintinė medžiaga apie taip nuo mūsų visų nutolusį „egzotišką“ tapatybės virsmą. Personažuose daug kančios, daug visuomenės susipriešinimo, tačiau nemanau, kad viskas ištransliuota ir parodyta taip, kaip buvo realiai. Manau, filmas galėjo būti ir geresnis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kopijuojant Bethoveną" / "Betoveno natos" / "Copying Beethoven"

Sveiki, kinomanai,

Štai susidūriau su dar vienu lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmu „Kopijuojant Bethoveną“ kitur galite rasti pavadinimu „Betoveno natos“ (Copying Beethoven) (2006). Na, tai filmas 2007 metais dalyvavęs ir „Kino pavasaryje“, sulaukęs pagyrų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Kaskart žiūrėdamas Holland filmus, stebiuosi, kokia ji universali ir kokias skirtingas temas ir medžiagą sau išsirenka. „Kopijuojant Bethoveną“ yra neabejotinai vykęs filmas, kuris nepaliks stiprių dramų mylėtojus, kuriems patinka stiprūs aktorių pasirodymai bei estetiniai, skoningai ir harmoniškai nufilmuoti ir pateikti kadrai.

Stulbinamas Bethoveno prikėlimas ir įspūdingas charakteris buvo patikėtas net keturis kartus „Oskarui“ nominuotam aktoriui Ed Hariss, kuris atliko išties įspūdingą darbą, nemažiau turėčiau pagirdi ir iki tol mažai į akis kur krentanti Diane Kruger, suvaidinusią Bethoveno natų perrašinėtoją. Sakyčiau, filmas kažkiek savo pobūdžiu primena kitą filmą – „Mergina su perlo auskaru“, tačiau čia seksualumo ir įtampos tarp herojų išties nepamažinta. Manau, kad pats Bethovenas atnešė šiai juostai pačios didžiausios galybės, o kai rodė 13 minučių trunkančią dirigavimo sceną su „Devintąja simfonija“, man – prisipažinsiu, - tikrai riedėjo ašaros. Tokia muzika yra dieviška ir aš šiaip mėgstu klasikinę muziką, bet ta vieta yra filme verta tikrų aplodismentų, toks jausmas, kad pats Bethovenas sudirigavo orkestrui. Antras stipriausias dalykas šiame veikale, žinoma, yra aktoriai, toks mielas, nuoširdus atsidavimas vaidmenims tiesiog nelieka nepastebėtas. Viską vainikuoja režisierės meistrystė ir pasakojimo gylis. Visgi režisierė jau nebe jauna ir priklauso senajai kino kūrėjų mokyklai, o tai pajusite pasižiūrėję ir kitas jos juostas, kurių pristatymus galėjote sutikti mano saite – „Europa, Europa!“ (1990), „Tamsoje“ (2011), „Paslaptingas sodas“ (1993), „Visiškas užtemimas“ (1995)...

Rekomenduoju kino gurmanams, istorinių filmų gerbėjams ir šiaip gero kino fanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela