Filmas: "Žalia siena" / "Zielona granica" / "Green Border"

 Sveiki,

Šiemet „Kino pavasaryje“ galėjote pamatyti ne vieną lenkų kino hitą, bet labiausiai mane viliojo Agnieszkos Holland naujausias darbas „Žalia siena“ (lenk. Zielona granica) (2023), už kurį režisierė pelnė specialųjį žiuri prizą Venecijos kino festivalyje. Garbaus amžiaus režisierė paskutinį dešimtmetį nepaprastai produktyvi, sukūrusi ne vieną politizuotą dramą, pripažinta pasauliniu mastu ir dirbusi su anglosaksų medžiaga ir aktoriais, ji vėl grįžta į Lenkiją ir kuria gana kontraversišką istoriją apie pabėgėlius, kuriuos visais įmanomais būdais bandė atremti Lenkijos ir Lietuvos pasienio kontrolė 2021-2022 metais, kai Baltarusija, prisiviliojusi iš svetur reklamine kampanija musulmonus, bandė sukelti migrantų krizę. Pačioje Lenkijoje, kaip sako pati režisierė, filmas buvo sutiktas ir priešiškai, ir palankiai – nelygu, kokią perspektyvą palaiko lenkas – nacionalistinę ar humaniškąją.

Iškart noriu pasakyti, kad filmas, mano atžvilgiu, Holland nemenkame kraityje yra vienas stipriausių. Mums, lietuviams, smarkiai išgyvenusiems pabėgėlių iš kaimyninės šalies stūmimą link Lietuvos, taip pat pravartu pasižiūrėti ir priimti ne tik šaltu protu suvokiamus politinius manevrus, bet ir empatiškai pajausti situaciją iš pabėgėlių perspektyvos, nes jie visi tapo aukomis. Filmas išties puikiai nufilmuotas, atsikratant visų holivudinių manierų, kurių, pavyzdžiui, pas Holland buvo filme „Ponas Džonsas“ (2019), o štai „Žalioji siena“ nufilmuota nespalvotai ir šių spalvų praradimas iš esmės perteikia mums sufalsifikuotą pozicijos pasirinkimą pabėgėlių klausimu. Geroji žinia, kad Holland turi šįkart puikų scenarijų ir stiprią lenkų kino mokyklą, kuri drąsiai geba kritikuoti savo dabarties valdžios sprendimus, nebijant užsitraukti cenzūros draudimų.

Istorija pasakoja apie grupelę pabėgėlių, kurie atskrenda į Baltarusiją, bet netrukus jie atsiduria furgonėlyje, kur juos apiplėšia, išveža prie Lenkijos pasienio ir paleidžia. Be maisto, vandens ir telekomunikacijos ryšio nekalti ir patiklūs žmonės bando pereiti Lenkijos pasienio žemes, tačiau apmokyta lenkų brigada juos sugauna ir naktį vėl permeta per tvorą. Netrukus tampa aišku, kad pabėgėliai tampa politikos įrankiais be humanitarinės pagalbos, jie sugaunami ir kaskart iš vieno pasienio „permetami“ į kitą, kol jie pamažu su vaikais ima prarasti jėgas, viltį ir tikėjimą. Dėmesio centre – šeima iš Artimųjų Rytų, kuriems padeda angliškai kalbanti pabėgėlė, tačiau šis politinis žaidimas tampa jiems pražūtingas.

Labiausiai filme stebina lenkų gynybos ir politikos veidmaniškumas, ypač iš tarnaujančių jaunų vyrų, kurie keikiasi ir smurtauja ne ką prasčiau nei kokie kalėjimo bachūrai. Ar tokie gina šalį? Iš jų valdžia besąlygiškai reikalauja atstumti pabėgėlius, prieš juos smurtauti, todėl šokiruoja tų besilaukiančių moterų mėtymas per spygliuotas tvoras. Dar baisiau suskamba filmo finalas, kai tie patys kareiviai po kelerių metų šypsodamiesi kameroms švelniai čiūčiuoja ukrainiečių karo vaikus ir teikia maistą ukrainiečiams kaip tikriems broliams ir seserims, kai tuo pat metu šiaurėje per sieną vis dar negali pereiti 30 000 kitokių pabėgėlių. Primenama, kad Lenkija įsileido per 2 milijonus ukrainiečių.

Kas nusako, kad viena gyvybė yra vertinga, o kita neverta nieko? Kaip valdžios instrumentais paleista propaganda informaciniais kanalais leidžia mums susikurti įsitikinimus, kad, atleiskite, juodesni yra jau ne nelabai žmonės, o ukrainiečiai – jau aukos. Žiūri šį filmą ir pradedi suvokti viso to žaidimo absurdiškumą ir politines grimasas, kurios tebevyksta ir Lietuvos mastu iki šių dienų. Po filmo norisi pasakyti radauskiškai: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nes viskas, kas supresuojama ir instaliuojama politizuojant tėra vienas didelis bullshit! Galiu tik pasakyti, kaip gerai, kad yra tokie filmai, kurie tarsi pabudina iš letargo ir leidžia iš įvairių perspektyvų pasižiūrėti į mūsų veidmainišką atsidavimą. Mes džiaugiamės atrėmę alkstančius ir sužeistus bei elektra kankintus rytiečius nuo Baltarusijos ir tuo pat metu verkiame, kaip panašių aplinkybių ujamas ukrainietis gavo per mažai nuolaidų Lietuvoje. Mes iš tikrųjų imituojame savo altruizmą tik taip, kaip tikisi viešasis sociumas, o baisiausia, kad taip įtikime, jog nebematome kitų perspektyvų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų įvertinimas: 83/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sniego daugiau nebus" / "Śniegu już nigdy nie będzie" / "Never Gonna Snow Again"

 Sveiki,

 

Jau nebežinau, kelintą sukurtą lenkų režisierės M. Szumowskos žiūriu, tačiau visai neseniai man labai patiko peržiūrėtas jos vaidybinis „Veidas“ (2017), kurį vertinu kaip itin gerai sukaltą. Vienas naujesnių jos filmų, mus pasiekusių per Kino pavasarį pandeminiu metu, buvo „Sniego daugiau nebus“ (lenk. Śniegu już nigdy nie będzie) (2020), pastarasis buvo gerai įvertintas kino kritikų ir net pačių žiūrovų, o Kino pavasaryje įtrauktas į programą Meistrai.

 

Žiūrėdamas „Sniego daugiau nebus“, pagalvojau, jog kažko nesuprantu, nes sniegas nelipa į vientisą istorijos darinį, nejaudina ir net retsykiais kelia žiovulį – visiška priešingybė ankstesniam režisierės darbui „Veidas“. Pati pradžia tiek siužetiškai, tiek atmosfera labai sudomina, intriga didelė, todėl žiūrovas užkelia didelius lūkesčius. Ženia – iš Perpetės regiono atkeliavęs ukrainietis, imigrantas Lenkijoje, galimai dėl radioaktyvumo tapęs gyduoliu, turintis ekstrasensinių gydomųjų galių. Pati pirmoji scena, kada jis užhipnotizuoja leidimą gyventi Lenkijoje teikiantį pareigūną ir pats užsideda parašą, yra filmo geriausia scena, vėliau viskas grimzta filosofiškai ir melancholiškai į dugną.

 

Po to rodomi lyg ir visiškai kitokie laikai, Ženia dirba gydytoju-masažuotoju, kuris aptarnauja vieno turtingo rajono gyventojus, masiškai įklimpusius per liūdesį į narkotikus ir neištikimybę. Veikėjai liguisti, apibrėžiami kaip Holivude vienkryptiškai, primena ne žmones, o dvasinių klipatų personažus. Filme daug dirbtinokos sugestijos, panėrimo į pasąmonę, kurioje tarsi ilgimasi vaikystės, tyrumo, lengvumo, tačiau veikėjai įstrigę savo ligose, priklausomybėse ir nežinojime, ką veikti su savo gyvenimu. Iš tikrųjų pats Ženia stagnatiškas, neįdomus, vienkryptis, prisiimantis pranašo vaidmenį, bet nesipuikuoja, nesmerkia ir savo klientų, tarsi būtų kažin koks beskonis idėjinis tipas tarp depresija sergančių turčių. Pastarasis taip pat serga vaikystės ilgesiu ir nuolat galvoja apie motiną...

 

Maniau, kad įtampą pakurstys kokia aštresnė vaikų sukurtų narkotikų gamybos linija, Ženios stalkeriškas persekiojimas ar kokia netikėta pavydo ir meilės linija, tačiau viskas taip nugesinta, kad susidaro įspūdis, jog režisierė norėjo išgauti tyčia menkasiužetinį dvasines ligas atspindintį filmą tarkovskiškais būdais. Filme yra ir sapno pasąmoninė erdvė, „Stalkerio“ judantys puodeliai ,ir kiti niuansai, citatos, frazės, tačiau niekur visas tas miksas nenuveda. Filmas, švelniai tariant, norėjęs tapti šiuolaikinio žmogaus dvasios atšvaitu, tampa bedvasiu kaip ir tie iliuzijų bei traumų iškankinti turčiai. Neslėpsiu, filmo visuma nuvylė, o filmo finalas, kada vyro netekusi jauna blondinė daro linksmą maginį pasirodymą mokykloje su Ženia ir per pasirodymą Ženio dingsta visam laikui, man buvo pernelyg banali ir nuspėjama.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vardan..." / "W imię..." / "In the Name of"

Sveiki,

Ak, pradėsiu šabloniškai, kad dievinu naująjį lenkų kiną! Su režisiere Malgorzata Szumowska susipažinau prieš pusmetį, kai pažiūrėjau jos filmą „Jos“ (2011), kuriame pasirodė legendinė prancūzų aktorė Juliette Binoche, kuri šiuo metu kaip tik ruošiasi filmuotis dar viename šios režisierės filme. Na, o pats naujausias režisierės darbas pristatytas rinkai yra „Vardan...“ (lenk. W imnie...) – tai grynai lenkiškos atmosferos filmas, pasakojantis apie mažo nykaus miestelio kleboną, kuris laisvalaikiu užsiima dykinėjančių vaikų priežiūra, žaidžia su jais futbolą, dirba įvairius kaimiškus darbus. Tik pamažu ima ryškėti šio kunigo seksualinis potraukis jaunuoliams, o tiksliau – vienam iš vyrukų, kuris namuose turi atsilikusį brolį, o ir pats yra gana „skystokos“ prigimties ir labai prisirišęs prie kunigo...

Filmas „Vardan...“ – tai gana tamsus filmas, kuriame kaimietiškoje atmosferoje atsiskleidžia kenčiančio ir visaip kovojančio kunigo dvasia su savo potraukiu. Į miestelį atsibastęs jaunuolis pravarde „Blondinas“, pats dulkinęs vaikinus, paskleidžia žinią, kad kunigui patinka jaunuoliai vaikinai ir miestelyje pamažu ritasi kalbos, tik didžiąją filmo dalį neaišku, ar šie skandalai iš tikrųjų pagrįsti.

Filmas nėra itin ilgas, nesijaučia ir užtęsimas, viskas plaukia gana lėtai, kaimiškai, nors filme visada tvyro „tuoj sprogsiančio“ burbulo nuojauta – ta nuojauta ir yra filmo varomoji jėga. Galiu pagirti puikųjį lenkų aktorių Andrzej Chyra, kurį jau kine matau ne kartą ir vis kitokį. Puikus lenkų aktorius. Na, o filmas patiko, negaliu pasakyti, kad sužavėjo, nepritrenkė, viską čia režisierė sugalvojo gerai, gerai pateikė, nors ir kvepia šiek tiek pigiu nepriklausomu filmu, bet iškelta dvasinė kova su prigimtimi buvo teisingas ėjimas.

Filmą galėjote išvyste Kauno kino festivalyje.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Katynė" / "Katyn"

Sveiki visi,

Peržiūrinėjant senus „Kino pavasario“ repertuarus kažkaip užkliuvo filmas Katynė (Katyn) (2007 m.). Po stulbinančios A. Holland juostos „Tamsoje“, nutariau, kad su šiuolaikiniu lenku kinu reikia dar smarkiau padraugauti, nes jis keistai mane pakylėja savo meistryste. Ir žinoma, „Katynė“ vėl tai padarė. Lenkų režisierius Andrzej Wajda, sukūręs ne vieną gerą filmą, sukuria lenkišką Katynės teorijos versiją, kuris, beje, buvo nominuotas net „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas. Katynė – kaimas Rusijos glūdumoje, netoli Smolensko, kurioje buvo nušauta keliasdešimtys tūkstančių lenkų kareivių, sovietai įrodinėjo, kad tai vokiečių darbas ir vertė visą lenkų tautą tuo tyliai tikėti, nors visi žinojo, jog tai sovietų darbas. 

Nesigilinau, kuri čia tiesa svarbi, nes kiek žinau, filmas Rusijoje buvo uždraustas, laikyta propaganda. Na, kaip ir visi filmai apie sovietinius laikus, jau vien latvių dokumentinis filmas „Sovietų pasaka“ irgi buvo visaip iškoliotas. Šiaip nesigilinau, ar teisūs lenkai, ar ne, tiesiog mėgavausi geru, gerai organizuotu filmu, kuris sukurtas pagal romaną, pastarasis sukaltas iš Katynėje rastų kareiviškų užrašų. 

„Nuodugni apieška. Jie nerado mano vestuvinio žiedo. Paėmė mano diržą, mano peiliuką ir mano laikrodį. Jis rodė 6:30 Lenkijos laiku. Kas mums bus?“ – paskutinysis įrašas vienos iš aukų užrašuose.

Jau viena pati filmo pradžia – simboliška, susitinka vieni lenkai bėgdami iš vakarų nuo vokiečių, o kiti iš rytų – nuo rusų. Ir nebėra kur bėgti. Tai dviejų didžiulių bangų susidūrimas. Koks chaosas vyko Lenkijoje, kiek kartų buvo pakeistos vėliavos – lenkai žino geriau. Labiausiai patiko filme, kad nėra pagrindinės pasakojimo linijos, tai kelios pasakojimo linijos, kurios retsykiais susibėga krūvon – tai tautos veidrodis. Šiaip nepriekaištinga režisūra, įdomi istorinė medžiaga, aktoriai, siužetas, kurio finalas bauginančiai žiaurus ir pretenduojantis į tiesą. Pats režisierius ir dar keletas filmo kūrėjų yra netekę artimųjų Katynėje. Na, ką dar galiu pasakyti? Tai tikrai vykęs filmas, kurį verta pamatyti, o kažkokių kitokių žodžių aš ir neberandu. Patiko. Labai.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela