Filmas: "Sniego daugiau nebus" / "Śniegu już nigdy nie będzie" / "Never Gonna Snow Again"

 Sveiki,

 

Jau nebežinau, kelintą sukurtą lenkų režisierės M. Szumowskos žiūriu, tačiau visai neseniai man labai patiko peržiūrėtas jos vaidybinis „Veidas“ (2017), kurį vertinu kaip itin gerai sukaltą. Vienas naujesnių jos filmų, mus pasiekusių per Kino pavasarį pandeminiu metu, buvo „Sniego daugiau nebus“ (lenk. Śniegu już nigdy nie będzie) (2020), pastarasis buvo gerai įvertintas kino kritikų ir net pačių žiūrovų, o Kino pavasaryje įtrauktas į programą Meistrai.

 

Žiūrėdamas „Sniego daugiau nebus“, pagalvojau, jog kažko nesuprantu, nes sniegas nelipa į vientisą istorijos darinį, nejaudina ir net retsykiais kelia žiovulį – visiška priešingybė ankstesniam režisierės darbui „Veidas“. Pati pradžia tiek siužetiškai, tiek atmosfera labai sudomina, intriga didelė, todėl žiūrovas užkelia didelius lūkesčius. Ženia – iš Perpetės regiono atkeliavęs ukrainietis, imigrantas Lenkijoje, galimai dėl radioaktyvumo tapęs gyduoliu, turintis ekstrasensinių gydomųjų galių. Pati pirmoji scena, kada jis užhipnotizuoja leidimą gyventi Lenkijoje teikiantį pareigūną ir pats užsideda parašą, yra filmo geriausia scena, vėliau viskas grimzta filosofiškai ir melancholiškai į dugną.

 

Po to rodomi lyg ir visiškai kitokie laikai, Ženia dirba gydytoju-masažuotoju, kuris aptarnauja vieno turtingo rajono gyventojus, masiškai įklimpusius per liūdesį į narkotikus ir neištikimybę. Veikėjai liguisti, apibrėžiami kaip Holivude vienkryptiškai, primena ne žmones, o dvasinių klipatų personažus. Filme daug dirbtinokos sugestijos, panėrimo į pasąmonę, kurioje tarsi ilgimasi vaikystės, tyrumo, lengvumo, tačiau veikėjai įstrigę savo ligose, priklausomybėse ir nežinojime, ką veikti su savo gyvenimu. Iš tikrųjų pats Ženia stagnatiškas, neįdomus, vienkryptis, prisiimantis pranašo vaidmenį, bet nesipuikuoja, nesmerkia ir savo klientų, tarsi būtų kažin koks beskonis idėjinis tipas tarp depresija sergančių turčių. Pastarasis taip pat serga vaikystės ilgesiu ir nuolat galvoja apie motiną...

 

Maniau, kad įtampą pakurstys kokia aštresnė vaikų sukurtų narkotikų gamybos linija, Ženios stalkeriškas persekiojimas ar kokia netikėta pavydo ir meilės linija, tačiau viskas taip nugesinta, kad susidaro įspūdis, jog režisierė norėjo išgauti tyčia menkasiužetinį dvasines ligas atspindintį filmą tarkovskiškais būdais. Filme yra ir sapno pasąmoninė erdvė, „Stalkerio“ judantys puodeliai ,ir kiti niuansai, citatos, frazės, tačiau niekur visas tas miksas nenuveda. Filmas, švelniai tariant, norėjęs tapti šiuolaikinio žmogaus dvasios atšvaitu, tampa bedvasiu kaip ir tie iliuzijų bei traumų iškankinti turčiai. Neslėpsiu, filmo visuma nuvylė, o filmo finalas, kada vyro netekusi jauna blondinė daro linksmą maginį pasirodymą mokykloje su Ženia ir per pasirodymą Ženio dingsta visam laikui, man buvo pernelyg banali ir nuspėjama.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veidas" / "Mug" / "Twarz"

 

Sveiki,

 

Kaip visada nepraleidžiu progos pasižiūrėti lenkų kino, nes jis vienas geriausių Europoje (mano nuomone). Lenkų režisierė Malgorzata Szumowska dirba kaip pamišusi, labai produktyvi ir pasiduodanti internacionaliniams kino projektams, bet įdomiausia ir savičiausia ji man yra tada, kai dirba gimtojoje Lenkijoje su lenkų aktoriais ir kalba apie vietinių gyvenimus. Lietuviai ją puikiai pažįsta iš „Kino pavasario“ repertuaro „Jos“ (2011), LGBTQ filmo „Vardan“ (2013) bei „Sniego daugiau nebus“ (2020). Repertuare, – pasižiūrėjau, – nebuvau matęs jos filmo „Veidas“ (lenk. Mug / Twarz) (2018).

 

Istorija pasakoja apie mažo miestelio, įsikūrusio Lenkijos pietuose, istoriją. Šis miestelis iš tikrųjų egzistuoja ir yra pagarsėjęs ambicingu ne taip seniai pasibaigusiu projektu. To rajono gyventojai iš tikrųjų paaukojo daugybę pinigų, kad ant kalvos būtų pastatyta Jėzaus Kristaus skulptūra aukštesnė ir didesnė už tą, kuri stovi Brazilijoje, Rio de Žaneire. Kad ir kaip bežiūrėčiau į tuos lenkus ir bandyčiau suprasti jų mąstymą religiniu aspektu, man tai vis tiek su tikėjimu niekaip nesiriša. Priešingai – pasimatuokime, kieno tikėjimas pagrįstas lėšomis ir statulos dydžiu yra stipresnis? Tai primena vaikišką penio matavimo varžybas, bet, matyt, žmonėms reikia tos stabmeldystės, iš kurio susikuriamas socialinis bendruomenės ryšys arba bent jau to ryšio iliuzija. Darau šį lyrinį nukrypimą, nes režisierė aiškiai kritikuoja lenkų tikinčiųjų dviveidmainiškumą, o veidas tampa (kaip ir filmo pavadinimas) visos istorijos metaforiniu apibendrinamuoju raktu.

 

Man patiko S. Lingevičiūtės pastebėjimas, kuri teigė, kad kol lietuvių kinas stato filmus apie stabus ir sieja pasakojimus su tautos didvyriais, lenkų kinas daro priešingai: randa būdų kaip kritiškai įvertinti istorinius, religinius, kultūrinius aspektus iš dabarties atskaitos taško. Pagrindinis veikėjas Jacekas po nelaimingo atsitikimo statant Jėzaus paminklą nukrenta iš didelio aukščio ir vos išlieka gyvas, tačiau netenka veido. Chirurgai ir reabilitacija jam suteikia visai kitą veidą, deja, deformuota, bet tai chirurginis šalies stebuklas, sietinas su Jėzaus statulos statybos stebuklu, tačiau grįžęs į miestelį Jacekas jaučia, kad artimieji jo neatpažįsta ir šalinasi, o jo sužadėtinė nenori jo nė akyse regėti...

 

Režisierė randa būdą kalbėti apie bendruomenės dvilypumą: iš vienos pusės kalbama apie Kristaus mokymą, tačiau pasikeitus aplinkybėms, keičiasi ir žmonių vertybiniai aspektai, kurie nėra jokie krikščioniški. Tąsoma šunų ir vaikų nupjauta kiaulės galva bei sugūrintas ir pakeistas Jaceko veidas tampa tiesioginiu lenkų krikščionių atvaizdu, kuris teigia, jog gyvenama keistoje distopinėje vertybių sociume: iš vienos pusės žmonės akmeniniam stabui gali atiduoti paskutinius triusikus, tačiau apspjaus savo kaimyną ir parodys jam špygą. Tai byloja apie didelės dalies lenkų tikinčiųjų konservatyvumą ir siaurą tikėjimo praktiką, kuri nėra prigijusi kasdienybėje, o veikiau išlieka kosmetiškai reprezentacinė. Man patiko šis filmas, sakyčiau, vienas stipriausių režisierės darbų. Man tik įdomu, kaip patys lenkai ir lenkų katalikai vertina tokį kiną, kuris aiškiai ištransliuoja tikėjimo peripetijas? Manding, mūsų filmas „Poetas“ buvo tikriausiai kol kas vienas nedrąsus bandymas šį bei tą nepatogiai pasakyti apie mus ir mūsų istoriją, o lenkų režisieriai tą daro nuolat! Ir jie šaunuoliai.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vardan..." / "W imię..." / "In the Name of"

Sveiki,

Ak, pradėsiu šabloniškai, kad dievinu naująjį lenkų kiną! Su režisiere Malgorzata Szumowska susipažinau prieš pusmetį, kai pažiūrėjau jos filmą „Jos“ (2011), kuriame pasirodė legendinė prancūzų aktorė Juliette Binoche, kuri šiuo metu kaip tik ruošiasi filmuotis dar viename šios režisierės filme. Na, o pats naujausias režisierės darbas pristatytas rinkai yra „Vardan...“ (lenk. W imnie...) – tai grynai lenkiškos atmosferos filmas, pasakojantis apie mažo nykaus miestelio kleboną, kuris laisvalaikiu užsiima dykinėjančių vaikų priežiūra, žaidžia su jais futbolą, dirba įvairius kaimiškus darbus. Tik pamažu ima ryškėti šio kunigo seksualinis potraukis jaunuoliams, o tiksliau – vienam iš vyrukų, kuris namuose turi atsilikusį brolį, o ir pats yra gana „skystokos“ prigimties ir labai prisirišęs prie kunigo...

Filmas „Vardan...“ – tai gana tamsus filmas, kuriame kaimietiškoje atmosferoje atsiskleidžia kenčiančio ir visaip kovojančio kunigo dvasia su savo potraukiu. Į miestelį atsibastęs jaunuolis pravarde „Blondinas“, pats dulkinęs vaikinus, paskleidžia žinią, kad kunigui patinka jaunuoliai vaikinai ir miestelyje pamažu ritasi kalbos, tik didžiąją filmo dalį neaišku, ar šie skandalai iš tikrųjų pagrįsti.

Filmas nėra itin ilgas, nesijaučia ir užtęsimas, viskas plaukia gana lėtai, kaimiškai, nors filme visada tvyro „tuoj sprogsiančio“ burbulo nuojauta – ta nuojauta ir yra filmo varomoji jėga. Galiu pagirti puikųjį lenkų aktorių Andrzej Chyra, kurį jau kine matau ne kartą ir vis kitokį. Puikus lenkų aktorius. Na, o filmas patiko, negaliu pasakyti, kad sužavėjo, nepritrenkė, viską čia režisierė sugalvojo gerai, gerai pateikė, nors ir kvepia šiek tiek pigiu nepriklausomu filmu, bet iškelta dvasinė kova su prigimtimi buvo teisingas ėjimas.

Filmą galėjote išvyste Kauno kino festivalyje.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jos" / "Elles"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šįkart keliauju į Europos kiną ir noriu pakomentuoti lenkų režisierės Malgoska Szumowska prancūziškai režisuotą dramą „Jos“ (Elles) (2011), kuriame pasirodo viena ryškiausių ir žinomiausių Prancūzijos kino aktorių Juliette Binoche , filme taip pat pasirodo lenkų ir prancūzų aktoriai. Aišku, J. Binoche jau teko dirbti su lenkų režisieriais, vienas ryškiausių jos pripažintų darbų filme „Trys spalvos: Mėlyna“. Genamas aistros europietiškam kinui ir meilės J. Binoche, prisiverčiau pažiūrėti filmą „Jos“, kuris erotiškai intriguoja savo išpažintimis apie jaunas studentes, kurios save išsilaiko pardavinėdamos seksualines paslaugas pasiturintiems vyrams. Žurnalui „Jos“ dirbantis J. Binoche personažas rašo apie tai straipsnį, bet nė pati nežino, kaip giliai ją paveikė studenčių nupasakotos patartys ir kaip giliai jai atvėrė santuokos ir seksualinę bedugnę.

Filmas gan moteriškas, apie jas, bet skirtas visiems. Čia apstu erotikos arba aliuzijų į erotizmą, čia net skutant morkas moteris gali pagalvoti apie penius ir bėgti į vonios kambarį pasimasturbuoti, kad numalšintų ją kamuojančias seksualines mintis... Tik neįgudusiems vidutiniams žiūrovams filmas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti tuštokas, „apie nieką“ arba sudaryti klaidingą įspūdį, kad pastatytas vardan erotizmo. Nė velnio. Šis filmas turi du gyvybingus ir aktualius pamatus – vienas iš jų yra vidutinio amžiaus moters šeimyninio gyvenimo krizė ir jos trapūs, bet nelabai, sakyčiau, vaisingi būdai išspręsti, o kitas – jaunų merginų galimybė prasimušti Paryžiuje, atmiežta amoralumo ir moralės batalijomis visuomenės požiūrių ringe. Sunkiausia yra meluoti, tiek šeimoje, tiek ir „dirbant“. Visos šios gijos aplipdytos erotizmu, už kurio slepiasi alkstantis žmogus, kuris prisitaiko, išmoksta spekuliuojant spręsti problemas arba palūžti, taip nutiko emigrantei iš Lenkijos, taip nutiko ir žurnalistei, kurios santuoka, rodos, tuoj sugrius...

Nepaisant visko, filmas visai vykęs, galgi pernelyg erotiškas, gal pernelyg susitelkta į „aptarnavimo“ vaizdavimą, bet už tų vaizdų visgi man vėrėsi ne Tinto Braso potekstės, bet ryškios socialinės ir šeimyninės dimensijų problematikos, kas iš esmės filmą išgelbėjo nuo kracho ir klaikios tuštumos. Žinoma, J. Binoche kaip visada nuostabi, šįkart gan prislėgta, depresuota, todėl jai gresia nimfomaniškas sprogimas, bet ar pavyks jos personažui nuslopinti šias mintis? Pamatysite pažiūrėję filmą „Jos“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela