Filmas: "Nekaltosios" / "Les innocentes"

Sveiki,

Dar vienas lenkų kino perliukas, ilgai atidėliotas pažiūrėti, yra „Nekaltosios“ (pranc. Les innocentes) (2016), kurio istorija paremta realiais įvykiais apie atokų buvusį vienuolyną Lenkijoje, kada judant Antrojo pasaulinio karo frontui, vienuolės buvo masiškai išprievartautos. Iš esmės filmas apie tai, kaip vienuolės viena po kitos gimdo tuos prievartos vaisius ir kiekviena vis savaip bando susidoroti su tuo...

Filmas turi ypač gerą istorinę medžiagą, kuri gali virsti draminio serialo „Tarnaitės pasakojimas“ sėkme. Prancūzę bando pagelbėti nėščiosioms vienuolėms, kurios pribaugintos krikščioniškų įžadų net nesileidžia apžiūrimos, o kai kurios tiesiog neigia, jog buvo prievartaujamos. Tai iš tikrųjų gili priešprieša moteryse, kurios kovoja su nuodėme, savo įsitikinimais ir kūnu. Nesu tikras, ar apskritai kine įmanoma perteikti socialinės tikinčiųjų grupės traumos siaubą, nebent tam tikrais štrichais, kaip pavyko „Nekaltosiose“ padaryti dėl gana neblogo režisūrinio braižo, atmosferos.

Visgi man asmeniškai šiame filme stiprioji pusė buvo istorinė medžiaga ir scenarijus. Antraeiliai dalykai tapo įgyvendinimas, kuris, mano supratimu, galėjo būti ir žiauresnis, ir kur kas liūdnesnis už filme esančius štrichus. Taip, filmas paveikus emociškai, yra daug probleminių pjūvių – tikėjimas, paklusnumas, prievarta, moters tapatybė, asmeninė laimė, pasiaukojimas ir t. t.

Filmas europietiškos kino dvasios, kaip europiečiai ir mėgsta filmus kurti apie Antrąjį pasaulinį karą, tokius labai rūsčius, rimtus, problemiškai išvystytus. Toks yra filmas ir „Nekaltosios“, kuris lyginamas su prieš tai „Oskarą“ laimėjusiu lenkų kūriniu „Ida“. Man asmeniškai „Ida“ nepadarė didelio įspūdžio – viskas buvo pernelyg aptaku, sąlygiška, meditatyvu... Taip, jame esama gerų ir netgi labai gerų dalykų, bet kur kas labiau didesnį suklusimą ir emocinį poveikį, bent jau man, padarė „Nekaltosios“, kadangi tai kur kas atviresnis diskusijai filmas, dinamiškesnis ir, pripažinkime, žiauresnis.

Mano vertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šaltasis karas" / "Cold War" / "Zimna wojna"

Sveiki,

Nusprendžiau metus užbaigti su išties geru filmu, nes paskutiniu metu niekaip nerandu jokios geros juostos tarp tų išliaupsintų filmų – matyt, tokia jau dalia, kad su metais vis sunkiau aptikti ką nors ypatingo, nes tampu tiesiog pernelyg reiklus. Lenkų filmas, kurį jau laiko šedevru, pavadinimu „Šaltasis karas“ (lenk. Zimna wojna) (2018) ką tik pelnė daug svarbių Europos kino akademijos apdovanojimų ir yra rimtas pretendentas laimėti „Oskarą“ 2019 metų kino sezonuose.

Kalbant apie patį filmą, nuo pat pirmųjų kadrų traukia savo sakralia ir unikalia raiška. Juodai baltame filme viskas daugiau ar mažiau labai skoninga ir estetiška ir, žinoma, mums, lietuviams, filmas dvelkia laikmečio nostalgija, nors mano karta negyveno ir nepatyrė sovietmečio ir Šaltojo karo, tačiau dėl tautinių motyvų, ideologijos, kažin, ar rasime labiau artimesnę tautą už lenkus...

Visgi filmas ne apie Šaltąjį karą, veikiau tai tik istorinis kontekstas, nusidriekęs per du dešimtmečius, tikrasis šaltasis karas yra dviejų įsimylėjėlių muzikantų tarp Varšuvos ir Paryžiaus širdyse, kurie kaip du ožiai vis susibėga, kad patirtų meilę, bet po to vėl išsiskiria... Iš esmės juk paviršutiniškai siužetas yra super banalus: myliu-noriu-negaliu. Visais atžvilgiais tokios meilės peripetijos tampa klasikiniu absurdu, tačiau P. Pawlikowskis randa būdų ir formų, kaip klasikinį siužetą paversti spindinčiu melancholišku brangakmeniu. Pasakojimo forma, maniera, susitelkimas į natūralias detales, gyvus charakterius išties stebina ir priverčia ne kartą kilstelėti antakį ir pasakyti: kaip paprasta, bet kaip tai puikiai veikia!

Nuostabus lenkų aktorių duetas Joanna Kulig (man jau žinoma iš ankstesnių filmų) bei Tomasz Kot buvo tokie organiški, kad nejučia prisiminiau iš tikrųjų seną gerą Holivudą, kada tokie gražuoliai įsimylėdavo tokias gražuoles ir būdavo tokie nutrūktgalviški... Sąsajų su senuoju nespalvotu kinu ypač daug. Galiu pasakyti, kad lyginant su šio režisieriaus ankstesniu daug kam stogą nunešusiu tyliuoju filmu „Ida“ (2013), man „Šaltasis karas“ įtikinamesnis, jaukesnis ir tikresnis visomis prasmėmis. „Ida“ man buvo pernelyg tylus, pernelyg pauzuojantis, reikalaujantis pauzėse žiūrovui susikurti prasmes, perdėm, tokiu atveju man vėrėsi tiesiog negyvumas, bet „Šaltajame kare“ viso to nebelieka, todėl man jis paliko išties labai gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jos" / "Elles"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šįkart keliauju į Europos kiną ir noriu pakomentuoti lenkų režisierės Malgoska Szumowska prancūziškai režisuotą dramą „Jos“ (Elles) (2011), kuriame pasirodo viena ryškiausių ir žinomiausių Prancūzijos kino aktorių Juliette Binoche , filme taip pat pasirodo lenkų ir prancūzų aktoriai. Aišku, J. Binoche jau teko dirbti su lenkų režisieriais, vienas ryškiausių jos pripažintų darbų filme „Trys spalvos: Mėlyna“. Genamas aistros europietiškam kinui ir meilės J. Binoche, prisiverčiau pažiūrėti filmą „Jos“, kuris erotiškai intriguoja savo išpažintimis apie jaunas studentes, kurios save išsilaiko pardavinėdamos seksualines paslaugas pasiturintiems vyrams. Žurnalui „Jos“ dirbantis J. Binoche personažas rašo apie tai straipsnį, bet nė pati nežino, kaip giliai ją paveikė studenčių nupasakotos patartys ir kaip giliai jai atvėrė santuokos ir seksualinę bedugnę.

Filmas gan moteriškas, apie jas, bet skirtas visiems. Čia apstu erotikos arba aliuzijų į erotizmą, čia net skutant morkas moteris gali pagalvoti apie penius ir bėgti į vonios kambarį pasimasturbuoti, kad numalšintų ją kamuojančias seksualines mintis... Tik neįgudusiems vidutiniams žiūrovams filmas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti tuštokas, „apie nieką“ arba sudaryti klaidingą įspūdį, kad pastatytas vardan erotizmo. Nė velnio. Šis filmas turi du gyvybingus ir aktualius pamatus – vienas iš jų yra vidutinio amžiaus moters šeimyninio gyvenimo krizė ir jos trapūs, bet nelabai, sakyčiau, vaisingi būdai išspręsti, o kitas – jaunų merginų galimybė prasimušti Paryžiuje, atmiežta amoralumo ir moralės batalijomis visuomenės požiūrių ringe. Sunkiausia yra meluoti, tiek šeimoje, tiek ir „dirbant“. Visos šios gijos aplipdytos erotizmu, už kurio slepiasi alkstantis žmogus, kuris prisitaiko, išmoksta spekuliuojant spręsti problemas arba palūžti, taip nutiko emigrantei iš Lenkijos, taip nutiko ir žurnalistei, kurios santuoka, rodos, tuoj sugrius...

Nepaisant visko, filmas visai vykęs, galgi pernelyg erotiškas, gal pernelyg susitelkta į „aptarnavimo“ vaizdavimą, bet už tų vaizdų visgi man vėrėsi ne Tinto Braso potekstės, bet ryškios socialinės ir šeimyninės dimensijų problematikos, kas iš esmės filmą išgelbėjo nuo kracho ir klaikios tuštumos. Žinoma, J. Binoche kaip visada nuostabi, šįkart gan prislėgta, depresuota, todėl jai gresia nimfomaniškas sprogimas, bet ar pavyks jos personažui nuslopinti šias mintis? Pamatysite pažiūrėję filmą „Jos“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris iš penktojo rajono" / "The Woman in the Fifth"

Sveiki, 

Lenkų režisierius Pawel Pawlikowski 2011 metais pristatė dar vieną savo juostą pavadinimu „Moteris iš penktojo rajono“ (The Woman in the Fifth). Na, su šiuo režisieriumi jau buvau susidūręs, kadangi regėjau jo dramą „Mano meilės vasara“ (2004), kuri paliko gan gerą įspūdį. Šįkart režisierius juostą filmuoja Paryžiuje, bet toli gražu to Paryžiaus grožiu nesididžiuojama, neleipstama dėl meilės miesto magijos ir, tiesą sakant, Paryžius šiame filme apkartęs, niūrus, nesvetingas.

Apskritai tai filmas ne apie miesto galią, o apie rašytoją, kuris balansuoja ties beprotybes riba, įsipainioja į keblias situacijas, kurias yra linkęs priimti kaip adaptuotą realybės versiją. Pirmoji filmo valanda pakankamai kebli, nes ji dvelkia monotonija, kuri nėra pakankamai nuobodi, tačiau kai kam gali pasirodyti toks kaip „šnekėjimas apie nieką“, vaizdai ir vienišo tėvo istorija nei graudina, nei pernelyg intriguoja, todėl neišnyksta toks įspūdis, kad tai nelabai vykęs scenarijus, todėl filmas toks pilkas ir neįsimenantis, kad gali pasirodyti apskritai nevertas dėmesio. Gerai, kad filmas tetrunka vos pusantros valandos, nes savo cementu gali pritrėkšti miegui. Tik likus pusvalandžiui iki finišo, ėmė rutuliotis mistiniai ir nenuspėjami dalykai, bet ir jie jau nebepritempia šio filmo iki „geros juostos“ vardo, nors staigmenų šiokių tokių siužete esama.

Filme pasirodo populiarusis „Gatakos“ žvaigždė Ethan Hawke, kuris blaškosi po miestą, ieško rašytojui būdingo įkvėpimo bei trokšta susigrąžinti dukrelės palankumą ir netgi globą, tačiau niekas šiame filme neišspręsta, pasigedau kažko daugiau nei žaidimu su psichika ir realiai keblia rašytojo situacija. Filme pasirodo ir mistinę moterį, o gal savotišką sąžinės balsą įkūnijanti Kristin Scott Thomas, kurios būvimas daugeliui juostų įneša kažkokio gelbėjimosi rato, šis filmas taip pat ne išimtis, bet dėl abejotino scenarijaus ir dėl pateikimo, man filmas pasirodė toks neišrištas, o suveltas ir neišspręstas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maistinga Siela