Filmas: "Antroji aš" / "Celle que vous croyez" / "Who You Think I Am"

Sveiki,

Pernai per Kino pavasario festivalio rodytas filmas su Juliette Binoche „Antroji aš“ (pranc. Celle que vous croyez) (2019) taip mano ir nebuvo pamatytas. Neseniai šią klaidą išsitaisiau žiūrėdamas TV rodytą filmo versiją ir galiu pasakyti, kad anuomet Kino pavasaryje matyti filmai buvo stipresni ir įdomesni už „Antroji aš“, tačiau tai nereiškia, kad šis nevertas dėmesio ar neįdomus.

Istorijoje pasakojama apie literatūros teorijos dėstytoją, penkiasdešimtmetę moterį, jau išsiskyrusią, auginančią du sūnus, bet beviltiškai užmezginėjančią santykius su perpus jaunesniais vyrais. Filme veikia J. Binoche, kuri apskritai kine, ypač emocionaliai ir stambiu planu nuolat daro stebuklus, šįkart vaidmuo kiek priminė kitą jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“; abiejų filmų temos gana glaudžiai susijusius: vidurinio amžiaus krizės kamuojamos moterys suvaikėja, ima rizikuoti, bandydamas susigrąžinti anuomet nepatirtą (arba patirtą) jaunystės gyvenimo svaigulį, lydimą eksperimentų ir spontaniškumo. „Antroji aš“ problema gana aiški, ji „pajungta“ su išmaniosiomis technologijomis. Moteris susikūrusi netikrą jaunos merginos tapatybę ima flirtuoti su 24 metų vyruku, kol viskas baigiasi santykių ir jos pačios jausmų ir įsivaizdavimo apie save susipainiojimu.

Psichologinė drama analizuoja ne tik socialinius ryšius ir vidutinio amžiaus krizę, bet ir žaidžia su pagrindinės veikėjos galia įtikėti savo susikurtu virtualiu flirtu kaip atskiro, slapto ir kur kas įdomesnio gyvenimo variantu. Iš esmės filmas analizuoja moters psichologiją, kuri, bent man, šiek tiek infantili, vietomis naiviai paviršutiniška. Žiūrėdamas vis galvojau, ką naujo ir įdomaus pasiūlys filmas, tačiau be to, kad antroje filmo dalyje atsiranda šalutinė istorija iš parašytos veikėjos knygos, kaip viskas galėjo būti, kuri, pasirodo, yra galima realybė, manau, toks „siurprizas“ nelabai praturtina filmo turinio, nors bandoma filmui suteikti pasąmonės ir perspektyvomis sudurstytos struktūros. Bet būtent filmo struktūra jau kažkur matyta, blankoka, nelabai intriguojanti. Daugelį vietų žiūrovo intrigą palaiko troškimas sužinoti, kada Kler prisipažins, kad nėra Klara, ir kokiu būdu ji tai padarys, kokia bus vaikino reakcija. Tačiau filmas daugiau nieko nebepasiūlo. Maniausi, kad būsiu suglumintas veikėjos troškimo turėti intymumo su perpus jaunesniu vyru, bet tai visai neglumino, netgi filme tai atrodė beveik natūralu.

Būtų baisi klišė, jeigu pasakyčiau standartinę frazę, kad šis prancūzų filmas yra labai prancūziškas ir nagrinėja prancūziškas temas. Bet kas tai yra „prancūziška tema“? Sunku būtų pasakyti. Bendriausia prasme – tai filmas apie neišpildomus lūkesčius, moters vienatvę ir pastangas tą vienatvę, gyvenimo monotoniją eliminuoti iš savo būties ir buities. Kas pasakys, kad Kler tai nepavyksta? Pavyksta, žinoma, kad pavyksta...

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frenkas" / "Frank"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų filmą „Frenkas“ (angl. Frank) (2014). O britiškas kinas iš tikrųjų retsykiais mane ima ir nustebina, to tikėjausi ir šįkart. Tai pasakojimas apie muzikos grupės susibūrimą, įrašinėjant atokioje kaimo apylinkėje studijinį albumą, kur svarbiausia tampa grupės santykių analizė, konkurencija dėl Frenko, kuris ant galvos nešiojasi plastikinę galvą, dėmesio.

Keistas filmas su labai keistu scenarijumi. Žinoma, pagalvojau, kad daugeliui iš tikrųjų turėtų būti atmetimo reakcija. Nors filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, manau, kad filmas nėra tas, kuris sužavės kiekvieną nors kiek intelektualesnį kino žiūrovą. Šalta britiška konservatyvi filmo energetika iš pat pradžių jau vibruoja Šiaurės jūros pilkuma. Kuriama įdomi, originali, novatoriška ir kiek postmoderni pagrindinio personažo mąstymo forma, vaizduojamos sodrios kūrybos kančios. Brutalumas, šablonų skrodimas, infantilūs, beprotiški dialogai, charakteriai tyčia kuriami pagal nestabilios psichikos plokštumą. Nesuprantant filmo psichologinio lygmens, simbolizmo, gali filmas pasirodyti visai „nei į tvorą, nei į mietą“.

Nors daug kas žavisi šiame filme aktoriaus Michael Fassbender, kuris tikrai yra nuostabus aktorius ir nieko jam neprikiši, bet jis visą tą laiką išbūna po kupolu ir jo tapatybės kaip aktoriaus nebelieka, tik žinia, kad po juo yra genialus aktorius, kurį galėjo kas nors pakeisti bet kada. Šiaip man kur kas labiau patiko britų „ryžasis“ aktorius Domhnall Gleeson, kuris tikrai pademonstravo įdomų, sudėtingą personažą, priėmė „bepročius“ tarsi jie nė nebūtų bepročiai, o ir iki pat filmo pabaigos ir po filmo taip ir neaišku, ar jis pats yra tik karštligiškai ieškantis kūrėjas, ar irgi turintis kažkokių psichologinių problemų.

Keistas, šaltokas, bet originalus ir įdomus filmas, pasakojantis apie sudėtingus žmogaus sąmonės ir pasąmonės procesus. Vieniems ši forma gali pasirodyti nepriimtina, o kitiems priešingai – labai įdomi ir savita. Panašų filmą projektavo Jude Foster „Bebras“, kai žmogaus baimės ėmė slėptis už kaukių, tik šįkart tai ne bebras, o didžiulė galvos kupolo kaukė.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jos" / "Elles"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šįkart keliauju į Europos kiną ir noriu pakomentuoti lenkų režisierės Malgoska Szumowska prancūziškai režisuotą dramą „Jos“ (Elles) (2011), kuriame pasirodo viena ryškiausių ir žinomiausių Prancūzijos kino aktorių Juliette Binoche , filme taip pat pasirodo lenkų ir prancūzų aktoriai. Aišku, J. Binoche jau teko dirbti su lenkų režisieriais, vienas ryškiausių jos pripažintų darbų filme „Trys spalvos: Mėlyna“. Genamas aistros europietiškam kinui ir meilės J. Binoche, prisiverčiau pažiūrėti filmą „Jos“, kuris erotiškai intriguoja savo išpažintimis apie jaunas studentes, kurios save išsilaiko pardavinėdamos seksualines paslaugas pasiturintiems vyrams. Žurnalui „Jos“ dirbantis J. Binoche personažas rašo apie tai straipsnį, bet nė pati nežino, kaip giliai ją paveikė studenčių nupasakotos patartys ir kaip giliai jai atvėrė santuokos ir seksualinę bedugnę.

Filmas gan moteriškas, apie jas, bet skirtas visiems. Čia apstu erotikos arba aliuzijų į erotizmą, čia net skutant morkas moteris gali pagalvoti apie penius ir bėgti į vonios kambarį pasimasturbuoti, kad numalšintų ją kamuojančias seksualines mintis... Tik neįgudusiems vidutiniams žiūrovams filmas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti tuštokas, „apie nieką“ arba sudaryti klaidingą įspūdį, kad pastatytas vardan erotizmo. Nė velnio. Šis filmas turi du gyvybingus ir aktualius pamatus – vienas iš jų yra vidutinio amžiaus moters šeimyninio gyvenimo krizė ir jos trapūs, bet nelabai, sakyčiau, vaisingi būdai išspręsti, o kitas – jaunų merginų galimybė prasimušti Paryžiuje, atmiežta amoralumo ir moralės batalijomis visuomenės požiūrių ringe. Sunkiausia yra meluoti, tiek šeimoje, tiek ir „dirbant“. Visos šios gijos aplipdytos erotizmu, už kurio slepiasi alkstantis žmogus, kuris prisitaiko, išmoksta spekuliuojant spręsti problemas arba palūžti, taip nutiko emigrantei iš Lenkijos, taip nutiko ir žurnalistei, kurios santuoka, rodos, tuoj sugrius...

Nepaisant visko, filmas visai vykęs, galgi pernelyg erotiškas, gal pernelyg susitelkta į „aptarnavimo“ vaizdavimą, bet už tų vaizdų visgi man vėrėsi ne Tinto Braso potekstės, bet ryškios socialinės ir šeimyninės dimensijų problematikos, kas iš esmės filmą išgelbėjo nuo kracho ir klaikios tuštumos. Žinoma, J. Binoche kaip visada nuostabi, šįkart gan prislėgta, depresuota, todėl jai gresia nimfomaniškas sprogimas, bet ar pavyks jos personažui nuslopinti šias mintis? Pamatysite pažiūrėję filmą „Jos“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela