Filmas: "Mažasis nepažįstamasis" / "Mažas keistuolis" / "The Little Stranger"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo mistinis filmas „Mažasis nepažįstamasis“, kitur dar verčiama kaip „Mažas keistuolis" (angl. The Little Stranger) (2018), kuris mane suintrigavo dėl neblogai jau žinomo režisieriaus Lenny Abrahamson, kuris praeityje buvo sukūręs absoliučiai crazy filmą „Frenkas“ (2014) ir „Oskaru“ įvertintą smurtinę ir traumuojančią dramą „Kambarys“ (2016). Naujausiame savo režisūros darbe režisierius kuria filmą apie keistą namą, kurio taip trokšta britų daktaras, nes turi vaikystės sentimentų ir savitą paslaptį.

Filmas iš esmės nufilmuotas jau gerai pažįstama mistinio filmo technika – dėmesys didingiems namams, iš kampo į kampą atseit slampinėjantis vaiduoklis, dar statiškai kraupūs pagrindiniai veikėjai, kalbantys simboliais arba užuominomis. Gerai žinomas britų aktorius D. Gleeson atlieka jau iškart įtartino tipo vaidmenį, kuriam galima sukrauti visas įtarimų malkas, kaip po to paaiškėja, nuojauta neklysta, nes viskas surėdyta iš labai standartinės ir kiek nuobodokos scenarijaus medžiagos. Trūko ne tik netikėtų režisūrinių sprendimo, bet ir tam tikrų apibendrinamųjų (nors ne visuose filmuose to reikia) loginių ėjimų. Peržiūrėjau filmą, bet taip iki galo ir nesupratau, vardan ko tas pagrindinis herojus troško to namo, kai jis, jau būdamas augęs vyras, turi karjerą, visi jį gerbia, jis pagaliau turi savo vardą, visi jį pripažįsta ir pagaliau išsivadavo iš tų vaikystės tarnaitės motinos pasijoninio statuso... Kam jam vėl trokšti eiti į tą jau pamažu griūvantį namą? Žinoma, psicho taip lengvai neperprasi, bet ryškiai man siužetinėje linijoje kažko trūko arba buvo neužakcentuota. Kitą vertus, filmas neturi visko „sukramtyti“ ir atkišti žiūrovui.

Kad filmu nepatikėjau iki galo – tas tiesa, kaip nepatikėjau truputį karkasiniais veikėjų paveikslais, bet vos tik save pagaudavau, kad – va, filmas tikrai įtraukė, jau gyvenu jame! – staiga atsitikdavo kažkas tokio, kas priversdavo mąstyti arba apie režisūros klaidas, arba pačios istorijos absurdiškumą. Visgi nesibodėjau pažiūrėjęs dar kartą Charlotte Rampling pasirodymu ir tais mistiniais dalykais, kurie, pripažinkime, daugiau ar mažiau visada jaudina mūsų pačių vaizduotę.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kambarys" / "Room"

Sveiki, skaitytojai,

Lenny Abrahamson‘o filmas „Frenkas“ kažkada pasirodė toks keistas, kad tiesiog ilgai laužiau galvą, kaip jį vertinti ir apskritai suprasti, todėl jis man patiko, o štai jo sukurta knygos ekranizacija „Kambarys“ (angl. Room) (2015) tapo tikru šių metų apdovanojimų hitu. Kažkada knygų išpardavime čiupinėjau ir lietuvišką „Kambario“ vertimą, tada kažkaip paskaičiau atgalinį viršelio pusę – ir vėl intriguoja, ir vėl įtraukianti ir t. t., kad tiesą sakant nebesudomino, nes visos knygos šitaip afišuojamos ir anotacija tampa reklaminiu triuku, tad knyga kažkaip praslydo pro pirštus. Dabar šiek tiek gailiuosi, nes filmas pasirodė besąs toks įtraukiantis, įdomus ir įtaigus, kad tiesiog prilipau prie ekrano ir sunkiai begalėjau atsiplėšti.

Žinome visas tas baisias istorijas apie tai, kaip vienišiai vyrai suvilioja jaunus vaikus, jaunuolius, juos uždaro į rūsius ar bunkerius ir nebepaleidžia ilgus metus. Tokį filmą jau esu pristatęs apie „Michaelis“ (2011), apie berniuką, auginamo pedofilo rūsyje. Filmas „Kambarys“ iš esmės yra kitoks, nes pagrobimo istorija yra tik peizažas, o iš tikrųjų istorija yra apie motinos ir vaiko santykius, tokius grįstus besąlygišku pasitikėjimu. Filmo scenarijus nepaprastai sodrus, gilus ir realizuotas su nepaprasta įtaiga, o užtikrinta režisūra atskleidžia veikėjų dvasinį dažnį, o ne eilinę smurto istoriją, ši taktika stebina nuo pat pradžių. Sunkiai sveiku protu suvokiama istorija šįkart turi optimistinių ir pakilių tonų, ypač didelis dėmesys vaiko pasaulio suvokimo ir juslių plėtimuisi, kuris nemažiau stebina ir jaudina nei kažkada priešingai besitraukiantis pasaulis prancūzų filme „Skafandras ir drugelis“ (2007). Žiūrovas yra priverstas sirgti už motiną ir vaiką, būti su juo, galvoti kaip jis, matyti ir iš naujo atrasti niekada nematyto pasaulio didybę, baugumą ir įgyti naujų įgūdžių. 

O ką jau sakyti apie vaidybą? Brie Larson buvo pritrenkiančiai gera, todėl manęs nė kiek nestebina jos nominacijos visuose kino forumuose, bet išvis mane nustebino Jacob Tremblay, suvaidinęs mažąjį berniuką. Jo natūralumas, jusliniai potyriai tokie artimi prieš gerus metus matytame filme „Vaikystė“, kad tiesiog net norisi kažkokio atskiro vaikų „Oskaro“. Aišku, tai didžiulis režisieriaus darbas ir visos kūrybinės komandos, nes istorija buvo patikėta, patikėta žiūrovu, idėja. Ir tiesiog negaliu vertinti filmo prasčiau, nes jis man suteikė maksimalų malonumą patirti įtaigų motinos ir vaiko ryšį bei bauginantį adaptacijos procesą prie naujos aplinkos potyrį be holivudinių pagardų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frenkas" / "Frank"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų filmą „Frenkas“ (angl. Frank) (2014). O britiškas kinas iš tikrųjų retsykiais mane ima ir nustebina, to tikėjausi ir šįkart. Tai pasakojimas apie muzikos grupės susibūrimą, įrašinėjant atokioje kaimo apylinkėje studijinį albumą, kur svarbiausia tampa grupės santykių analizė, konkurencija dėl Frenko, kuris ant galvos nešiojasi plastikinę galvą, dėmesio.

Keistas filmas su labai keistu scenarijumi. Žinoma, pagalvojau, kad daugeliui iš tikrųjų turėtų būti atmetimo reakcija. Nors filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, manau, kad filmas nėra tas, kuris sužavės kiekvieną nors kiek intelektualesnį kino žiūrovą. Šalta britiška konservatyvi filmo energetika iš pat pradžių jau vibruoja Šiaurės jūros pilkuma. Kuriama įdomi, originali, novatoriška ir kiek postmoderni pagrindinio personažo mąstymo forma, vaizduojamos sodrios kūrybos kančios. Brutalumas, šablonų skrodimas, infantilūs, beprotiški dialogai, charakteriai tyčia kuriami pagal nestabilios psichikos plokštumą. Nesuprantant filmo psichologinio lygmens, simbolizmo, gali filmas pasirodyti visai „nei į tvorą, nei į mietą“.

Nors daug kas žavisi šiame filme aktoriaus Michael Fassbender, kuris tikrai yra nuostabus aktorius ir nieko jam neprikiši, bet jis visą tą laiką išbūna po kupolu ir jo tapatybės kaip aktoriaus nebelieka, tik žinia, kad po juo yra genialus aktorius, kurį galėjo kas nors pakeisti bet kada. Šiaip man kur kas labiau patiko britų „ryžasis“ aktorius Domhnall Gleeson, kuris tikrai pademonstravo įdomų, sudėtingą personažą, priėmė „bepročius“ tarsi jie nė nebūtų bepročiai, o ir iki pat filmo pabaigos ir po filmo taip ir neaišku, ar jis pats yra tik karštligiškai ieškantis kūrėjas, ar irgi turintis kažkokių psichologinių problemų.

Keistas, šaltokas, bet originalus ir įdomus filmas, pasakojantis apie sudėtingus žmogaus sąmonės ir pasąmonės procesus. Vieniems ši forma gali pasirodyti nepriimtina, o kitiems priešingai – labai įdomi ir savita. Panašų filmą projektavo Jude Foster „Bebras“, kai žmogaus baimės ėmė slėptis už kaukių, tik šįkart tai ne bebras, o didžiulė galvos kupolo kaukė.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0 

Jūsų Maištinga Siela