Filmas: "Benedeta" / "Benedetta"

 Sveiki, kino žiūrovai,

 

Nyderlandų kilmės režisierius Paul Verhoeven kartu su belgų ir prancūzų aktoriais pandemijos apsiustoje Europoje ir Kanų kino festivalyje pristatė erotiškai pulsuojantį trilerį apie XVII amžiuje, kai Italiją siaubė maras, vienuolyne gyvenusią seserį Benedetą. Filmas „Benedeta“ (pranc. Benedetta) (2021) buvo kino kritikų sutiktas palankiai, giliai tikinčiųjų – nelabai dėl tam tikrų savaime suprantamų įsitikinimų. Taip pat nesunku suprasti ir priežastis, kodėl kine (nors gal esama kokių nors ir senesnių kino pastatymų?) nesiryžo kalbėti apie Benedetos gyvenimą.

 

Benedeta – turtingų ir religingų italų šeimos mergaitė, kuri paliekama vienuolyne. Tikinti, dievobaiminga ir pamaldi Benedeta iš tikrųjų nuolat kalba apie stebuklus, filmo scenose jie ir įvyksta (paukštis nusituština ant plėšikų galvos, statula maldos metu vos nesutraiško mergaitės). Augdama vienuolyne ir tapdama moterimi Bernedetos tėvai vieną apsilankymo dieną išperka netašytą ir tėvo prievartaujamą jauną merginą, kad ši pereitų vienuolių globon. Naujoji vienuolė Bartolomėja netrukus suvilioja savo užtarėją Benedetą ir prasideda ilgas kančios, savęs engimo, priėmimo Benedetos etapas, iliustruotas bauginančiais mistiniais religiniais regėjimais. Benedeta tiek įtikėjusi, kad yra Jėzaus Kristaus sužadėtinė, kad visur regi savo ganytoją kaip šviesos karį, kol jis netampa erotiškai gundančiu velniu.

 

Filmas balansuoja tarp kūniško geidulio, su kuriuo vienuolės kovoja ir neretai pralaimi, bei mistinio trilerio dėmens. Kai šitokia slogi ir paveiki vienuolyno atsidavimo tikėjimui atmosfera, keista, kad kas antra vienuolė nėra paskelbta šventąja dėl atsivėrusių stigmų ir vizijų. Tiesa, Benedetai taip pat atsiveria visos stigmos, įskaitant ir kaktoje paliktas Jėzaus erškėčio vainiko žaidas. Galiausiai viskas pateikiama, kad tai buvo prasimanymas ir Benedetos melas, vaidyba ir žaizdas ji susipjaustė šukėmis. Kitą vertus, kai Benedetos pasaulyje visi, įskaitant ir popiežiaus nuncijų, kuris Bartolomėjai surengė su budeliu kankinimo išbandymus, suponuoja, kad reikia protingai suktis galios ir įtakų pasaulyje, kuriame, deja, nieko nėra švento. Kitą vertus, iš vaikystės statulėlės draugės nudrožtas sekso žaisliukas – tai ne to, ko galbūt tikiesi šiame tik iš pirmo žvilgsnio dievobaimingame filme. Toli gražu filmas ne apie tikėjimą ir regėjimus, kiek apie apčiuopiamą politinę galią, kuri manipuliuoja tikinčiaisiais, priversdama juos jaustis kaltais ir nuodėmingais, menkais ir atgailaujančiais. Atrodo, Benedeta pasirenka malonumų kelią ne dėl to, kad yra sugundoma, bet ir iš dalies suvokdama, kad dalyvauja galios žaidime. Galiausiai ji tampa vienuolyno Motinėle naudodama tuos pačius manipuliacijos triukus.

 

Filmo pabaiga, kai nuncijus nori sudeginti Benedetą, o miesto aikštėje įsiutusi minia nuteisia patį popiežiaus atstovą už maro atnešimą, atrodo daugiau nei cirkas. Tai makabriškai nufilmuota scena, kuri juda kaip kokia karikatūra, nebelieka didingos ir mistifikuotos įtampos, veikiau tik išlauktas holivudinio braižo atpildas: blogiukai gauna į skudurus, o gerieji ir toliau gyvena savo gyvenimus. Iš vienos pusės filmas estetiškas, pagalvojau netgi apie Tinto Brasso erotinius niuansus, veikėjus, apsėstus misterinės jėgos, tačiau iš esmės tyrinėjančius savo prigimtinį kūną, kuris buvo ideologiškai niekinamas, tad, kad pasitenkintum, reikėjo per tuos regėjimus nematyti savęs. Kitą vertus, Benedeta po suirutės ir sukrėtimų vis tiek pasiryžta grįžti į vienuolyną ir ten praleidžia visą likusį gyvenimą, tikriausiai gyvendama iš tų nuotykių (o kaip tai kitaip pavadinsi?) prisiminimų. Kartą pamatyti filmą gal ir verta, jeigu nesibodite provokacijomis ir atskiriate šventumą nuo erotikos, o gal priešingai – ieškote šių dalykų sąsajų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kopa" / "Dune"

 

Sveiki,

 

Pamenu, kai buvau vaikas ir paauglys, su nekantrumu laukdavau didžiųjų ekranų naujienų: kada parodys tą didįjį kiną per Velykas ar Kalėdas? Dažniausiai rodydavo senienas ir reikdavo laukti mažiausiai keletą metų, kad pamatytum naujausią prabangų Holdivudo perlą. Pastarąjį dešimtmetį šį „didįjį“ kiną perėmė Marvel serijos filmai bei kiti dideli kino projektai, susieti smarkiai su komikso žanro ekranizacijomis. Nuslūgus „Hario Poterio“ bei „Saulėlydžio“ sagai, šiek tiek atsigavome ir lyg laukėme, ką pasiūlys Holivudas... Šiemet kaip vieną įspūdingiausių ir ambicingiausių kino projektų buvo pristatytas filmas „Kopa“ (angl. Dune) (2021), kurį apsiėmė kurti, mano galva, tikrai talentingas ir įdomus režisierius Denis Villeneuve, žinomas iš „Moteris, kuri dainuoja“ (2010), „Kaliniai“ (2013), „Atvykimas“ (2016) bei kitų sėkmingų ir įsimintinų kino projektų. Filmas „Kopa“ sukurtas pagal įspūdingos apimties fantastinį romaną tuo pačiu pavadinimu, kurį parašė Frank Herbert, o lietuviškai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.

 

Koks didžiulis nusivylimas apėmė mane žiūrint nuo pat pradžių. Kvapą gniaužiantys ir didingi vaizdai, ilgas ir lėtas epinis pasakojimas tiesiog prasmego smėlyje. Puikiai žinomi aktoriai tikriausiai buvo laimingi gavę šiuos vaidmenis, tačiau kokie jie atrodė nuobodūs ir neįdomūs. Sunku ką pasakyti apie patį literatūros kūrinį, nes jis parašytas gana seniai, dar prieš „Žvaigždžių karų“ epopėją kine ir yra sulaukęs senesnės ekranizacijos, tačiau naujausią versiją žiūrėjau per kančias. Turinio tuštuma nustelbė bet kokius mano lūkesčius, todėl atrodė, kad žiūrėjau iš tikrųjų gerai surežisuotą, didiesiems ekranams pritaikytą filmą, kuris turi vidinę savo logiką, bet, kadangi filmas labai lėtų apsukų, turėjau laiko paanalizuoti jo turinį. Labiausiai stringa pompastiški, dirbtinai sukonstruoti literatūriniai dialogai, iš kurių tvoskia kapais – viskas absoliučiai mechaniška, negyva. Tėvo, motinos ir sūnaus santykiai – kas per ateities vizija? Visur regėjau, kad moteris yra gimdytojos ir pasiaukojančios tarnaitės, o vyrai valdo ir kuria karus bei atlieka seną gerą „tikro vyro“ vaidmenis visuomenėje, kas absoliučiai prieštarauja mūsų visuomenės ateities vizijai, kai einame link lygių teisių ir t. t. Šis visuomenės modelis labai jau matytas kituose filmuose. Atrodo, kad vėlei žiūriu kažkokį „Žvaigždžių karų“ seriją, sumišusią su „Pamišusio Makso“ paskutiniąja dalimi bei „Sostų karų“ žudymo efektais t. y. antraeiliai veikėjai, nesvarbu, ar jie dori ar niekšai, jiems visiems lemta anksčiau ar vėliau mirti. Dvelkė ir „Absoliutaus blogio“ žudymo kambarėliais, tačiau buvo aišku, kad tikrai nemirs Timothée Chalamet kuriamas personažas...

 

Filmo medžiaga absoliučiai nuspėjama ir nuobodi. Filmo idėja pagrįsta senomis, jau iki kaulo nugremžtomis gėrio ir blogio kovomis, kuriose pagrindinis veikėjas yra „tas vienintelis“, kuriam lemta įvykdyti misiją ir visus išgelbėti, atrodo, tiesą sakant, žiūrovui maitinama obuolių tyrelė kūdikiams, kuriuos pamažu norima atpratinti nuo žindymo, tačiau nežino, kas yra geras ir originalus scenarijus. Galiu klysti, gal ir ekranizacija labai gera, o literatūrinis fantastinis šedevras iš tikrųjų yra ankstyvojo periodo geras kūrinys, tačiau būsiu pernelyg išlepintas įmantresniais scenarijais. Kiek žinau, bus kuriama antroji šios serijos dalis, tačiau kažin, ar žiūrėsiu, nes vien jau šis pustrečios valandos milžinas erzino savo nuosekliai atpažįstamais mirčių algoritmais bei vienkrypčiais užprogramuoto robotiškojo mąstymo veikėjais, kad likus 20 minučių iki seanso pabaigos, gerbdamas save ir savo laiką, atsistojau ir išėjau iš kino salės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hana" / "Hannah"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu iššūkį. 18 gerų filmų iki tikrojo „Kino pavasario“. Ketvirtasis filmas.

 

Savo iššūkyje dairausi festivalinio ir nekomercinio kino, tačiau po šio filmo ėmiau abejoti, ar visus juos kažkaip sužiūrėsiu rūškanu ir rimtu veidu. Režisierius Andrea Pallaoro, pasikvietęs legendinę aktorę Charlotte Rampling, sukūrė subtilų lėtos eigos filmą „Hana“ (pranc. Hannah) (2017), kuris tapo ir „Kino pavasario“ festivalio filmu „Kritikų pasirinkimas“ sekcijoje.

 

Istorija pasakoja iš pradžių apie du senukus, gyvenančius savo namuose, kuriems, atrodo, nieko kaip ir netrūksta, tačiau tarp jų vyrauja šaltumas. Galiausiai sužinome, kad kitą dieną žmona palydi savo vyrą į kalėjimą, kur jis įkalinamas, o ji grįžta atgal į tuščius namus, kur laukia tik šuo. Galiausiai moteris savo gyvenimą bando užpildyti veiklomis: ji lanko teatralizuotas psichoterapines grupes, kur vykdomi dinamiški ir kūrybiški užsiėmimai, pastarieji padeda atsipalaiduoti, save išreikšti, tačiau visur moteris susiduria su liudijimu, kad jos santuoka nevykusi, o jos mylimas žmogus ją išdavė. Moteris, nors ir lanko vyrą kalėjime, tačiau iš tikrųjų išgyvena didžiulę vienatvę ir depresiją, ją atstumia netgi vienintelis sūnus, užvėręs prieš jos veidą namų duris...

 

Iš tikrųjų šis pusantros valandos filmas yra juvelyrinis senyvo žmogaus vienatvės, atskirties ir nusivylimo bei tylaus pykčio vaizdinys. Filme labai mažai kalbama, režisierius pasitelkia detalių kalbėjimą ir tai sustiprina senatvės apleidimo ir vienatvės įspūdį. Charlotte Rampling puikiai veikia visuose kadruose, ar ji besimaudytų dušuose nuoga, ar keptų anūko gimtadieniui tortą, ar tiesiog žiūrėtų pro langą autobuse, paskendusi savo mintyse... Stambiu planu rodomas veidas, judesiai, subtilios buitinės mizanscenos visur atskleidžia vieną ir tą patį: slystantį iš po kojų pasaulį, prasidėjusią depresiją, savęs ir gyvenimo kontrolės praradimą.

 

Filme išties labai maža veiksmo, atrodo, papasakotoje istorijoje beveik nieko nevyksta, tik vieniša pensininkė bando kaip nors diena po dienos išgyventi ir tai... nėra lengva. Toks filmas reikalauja didžiulės empatijos, permąstyti savo jaunystę, įvertinti būsimą senatvę, suvokti ir priimti mums nežinomus, dar tik laukiančius likimo smūgius. Tiesą sakant, ne visada pavykdavo susitapatinti ir tinkamai „išjausti“, kai kada kadrai pernelyg užliūliuodavo, todėl tokiam tyliam ir subtiliam filmui reikia nusiteikimo. Manau, Charlotte Rampling po itin taiklaus ir subtilaus vaidmens filme „45 metai“ (2015) nieko tokio preciziškai įstabaus nebesukurs, bet, regis, režisieriai ją pastebėjo. Tai tarsi vienos aktorės mono filmas, kuris atskleidžia išties slogias senatvės būsenas. Kitą vertus, filmas lyg ir už kadrų kviečia diskusijai: kaip išgyventi nykstant viskam, kas tu iki tol buvai, kai tavo tapatybės nebėra ir tu pamažu traukiesi iš sociumo ir jautiesi vis labiau ir labiau nebereikalinga? Tai apie didžiąją baimę, ko bijome mes visi: baimę prarasti save ir būti niekam nebereikalingam.

 

P. S. Visiška priešingybė prieš tai matytam Claude Lelouch filmui „Gražiausi gyvenimo metai“.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažasis nepažįstamasis" / "Mažas keistuolis" / "The Little Stranger"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo mistinis filmas „Mažasis nepažįstamasis“, kitur dar verčiama kaip „Mažas keistuolis" (angl. The Little Stranger) (2018), kuris mane suintrigavo dėl neblogai jau žinomo režisieriaus Lenny Abrahamson, kuris praeityje buvo sukūręs absoliučiai crazy filmą „Frenkas“ (2014) ir „Oskaru“ įvertintą smurtinę ir traumuojančią dramą „Kambarys“ (2016). Naujausiame savo režisūros darbe režisierius kuria filmą apie keistą namą, kurio taip trokšta britų daktaras, nes turi vaikystės sentimentų ir savitą paslaptį.

Filmas iš esmės nufilmuotas jau gerai pažįstama mistinio filmo technika – dėmesys didingiems namams, iš kampo į kampą atseit slampinėjantis vaiduoklis, dar statiškai kraupūs pagrindiniai veikėjai, kalbantys simboliais arba užuominomis. Gerai žinomas britų aktorius D. Gleeson atlieka jau iškart įtartino tipo vaidmenį, kuriam galima sukrauti visas įtarimų malkas, kaip po to paaiškėja, nuojauta neklysta, nes viskas surėdyta iš labai standartinės ir kiek nuobodokos scenarijaus medžiagos. Trūko ne tik netikėtų režisūrinių sprendimo, bet ir tam tikrų apibendrinamųjų (nors ne visuose filmuose to reikia) loginių ėjimų. Peržiūrėjau filmą, bet taip iki galo ir nesupratau, vardan ko tas pagrindinis herojus troško to namo, kai jis, jau būdamas augęs vyras, turi karjerą, visi jį gerbia, jis pagaliau turi savo vardą, visi jį pripažįsta ir pagaliau išsivadavo iš tų vaikystės tarnaitės motinos pasijoninio statuso... Kam jam vėl trokšti eiti į tą jau pamažu griūvantį namą? Žinoma, psicho taip lengvai neperprasi, bet ryškiai man siužetinėje linijoje kažko trūko arba buvo neužakcentuota. Kitą vertus, filmas neturi visko „sukramtyti“ ir atkišti žiūrovui.

Kad filmu nepatikėjau iki galo – tas tiesa, kaip nepatikėjau truputį karkasiniais veikėjų paveikslais, bet vos tik save pagaudavau, kad – va, filmas tikrai įtraukė, jau gyvenu jame! – staiga atsitikdavo kažkas tokio, kas priversdavo mąstyti arba apie režisūros klaidas, arba pačios istorijos absurdiškumą. Visgi nesibodėjau pažiūrėjęs dar kartą Charlotte Rampling pasirodymu ir tais mistiniais dalykais, kurie, pripažinkime, daugiau ar mažiau visada jaudina mūsų pačių vaizduotę.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktinis traukinys į Lisaboną" / "Night Train to Lisbon"

Sveiki,

Kai pasirodė romanas „Naktinis traukinys į Lisaboną“, jį puikiai pasitiko literatūros kritikai ir tik laiko klausimas, kada kas nors imsis šį kūrinį ekranizuoti. Tai visgi nutiko ir „Naktinis traukinys į Lisaboną“ (angl. Night Train to Lisbon) (2013) pasirodė su pritrenkiančio sukirpimo aktoriumi Jeremy Irons, tačiau filmas kino kritikams taip neįtiko, kad bemaž filmą supeikė visi, kas tik galėjo.

Visgi nusprendžiau surizikuoti, nes norėjosi kažko romantiškai poetiško, pasivaikščioti po Lisaboną ir, galima sakyti, kad iš dalies šis filmas pateisino mano lūkesčius. Šveicarijos Berne gyvenantis profesorius ima elgtis keistai – meta visus darbus ir išvyksta į Lisaboną, rankoje turėdamas mažą knygutę, kurią parašė revoliucionierius iš Lisabonos. Nuolat skaitydamas jo filosofinę rašliavą, jis kone žurnalistiškai narplioja mirusio autoriaus gyvenimą, susipažįsta su gausybe žmonių ir pats pamažu iš nuobodžiaujančio snobo keičiasi... Jeigu tikitės įtempto detektyvo – pamirškite. Filme iš esmės pasakojamos dvi istorijos – anų laikų Lisabonoje gyvenusių revoliucionierių ir J. Ironso atliekamo personažo šių laikų Lisabonoje. Iš nuolaužų lipdoma politinė ir meilės istorija, čia nusikeliant į praeitį, čia vėl pasakojant iš šių dienų perspektyvos.

Visgi nepasakyčiau, kad išties neblogos fabulos filmas mane jaudintų. Kažko jame visgi trūko arba buvo per daug. Tie sintetiniai poetiniai intarpai, na gerai, dovanoti, tačiau atrodo, kad filmas ištęstas, jame trūksta kibirkšties iš pagrindinio veikėjo, toks jausmas, kad J. Ironsas neišnaudotas iki galo, toks tylenis profesorius, kartais itin erzinantis, atrodo net nelogiškas, kodėl dabar, jau sulaukęs garbaus amžiaus, leidžiasi kaip koks jauniklis neracionaliems ir instinktyviems sprendimams. Kitą vertus lyg ir viskas logiška: visą gyvenimą nugyvenęs racionalų gyvenimą troško tikrojo gyvenimo nuotykio. Filmas vizualiai papildytas Lisabonos gatvelėmis – žavu ir gražu. Šiek tiek pačios Portugalijos istorijos ir kitų dalykų, bet visumoje pažiūrėjus filmą, neapleidžia jausmas, kad puiki knyga nugrybavo iki vidutiniškos ekranizacijos, stokodama originalesnių sprendimų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonasis žvirblis" / "Red Sparrow"

Sveiki, skaitytojai,

Galvoju, kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“ (angl. Red Sparrow) (2018). „Bado žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...

Beveik pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė, kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku, ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta žiūrovui?

Žinoma, J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau, kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas, vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau originalumo nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelo širdis" / "Angel Heart"

Sveiki,

„Vidurnakčio ekspreso“, „Evitos“ bei „Anždelos pelenai“ režisierius Alan Parker sukūrė filmą „Angelo širdis“ (angl. Angel Heart) (1987), kuris yra romano ekranizacija ir pasakoja apie 1955 metų Amerikos didmiesčio detektyvą. Visais atžvilgiais filmas tipinis – jeigu tai šeštas dešimtmetis, tai būtinai tai bus kokia nors kriminalinė istorija, veiks būtinai kokia nors moteris ir detektyvas. Tiesą sakant, tokio filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, nes tiesiog alina mane vidutiniai nuspėjami detektyvai, šįkart viską paakstina misticizmo ir siaubo filmo elementai, kurie šią, berods, banalią istoriją pateikia kur kas įdomiau, nei būtų galima tikėtis.

Filmas iš esmės priminė R. Polanskio „Devintuosius vardus“ (1999) bei kultinį „Velnio advokatas“ (1997), kada prie žmogiškosios teismo nagrinėjimo istorijos ir įvairių tyrimų įsikiša antgamtinės būtybės, o tiksliau – pats Liuciferis Šėtonas. Nuo pat pirmųjų kadrų „Angelo širdis“ turi aiškiai suformuluota struktūrą ir misiją, netgi pasakojimo sąranga daugiau ar mažiau nuspėjama. Tiesą sakant, filme menkai užsilikusio ar numano novatoriškumo – iš tokio kino tiesiog išaugo galybė štampų ateities kartoms, tačiau jame ir siaubo elementai taip pat nėra nauji. Neneigsiu, nepaisant visų šių numatomo įvykių rutuliojimo, filmas turi savito žavesio ir bauginančios įtaigos, kurią perteikia aktorius Mickey Rourke bei Robert De Nirro.

Filme naudojami tautosakiniai motyvai, ypač afroamerikiečių vudu ir Biblijos mišinys, kuriant paslaptingą atmosferą. Dabar neįsivaizduoju, kas ryžtųsi kurti Holivude tokią rizikingą istoriją. Filmas nors ir kolekcinis, nepasakyčiau, kad labai daug ką prarasite jo nepamatę, tačiau, kam patinka aktorių duetas, kam patinka tiesiog kokybiškas devinto dešimtmečio kinas, manau, filmo nepraleiskite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Jauna ir graži" / "Jeune et Jolie" / "Young and Beautiful"

Sveiki,

Banaliausia, kaip tik galiu pradėti, bet vis tiek pradėsiu... Labai mėgstu F. Ozon kuriamą kiną! Paskutinį sykį pamačiau jo erotinę dramą „Jauna ir graži“ (pranc. Jeune et jolie) (2013), kuris buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir Scanoramoje. Dar visai neseniai matytas režisieriaus nespalvotas „Francas“, kurį taip gerai įvertino kino kritikai, visgi kiek patiko mažiau už „Jauną ir gražią“. Ir supratau kodėl. F. Ozono kine tiesiog taip tinka erotika, ji tarsi neatsiejam žmogaus tapatybės ir problematikos dalis, pvz., „Naujoji draugė“ ar „Degantys vandens lašai ant akmenų“ ir kt., kad tiesiog paneri į atskirą Ozono pasaulį, kuriame kūnas ir santykiai tampa kažin kokia liberalia poezija, opozicija toms nusistovėjusioms moralės normoms....

„Jauna ir graži“ tai joks pedofilnis filmas (taip, girdėjau ir tokį komentarą), veikiau tai apie psichologiškai veikiančios merginos sąmonę, kuri pasiryžta be didesnių abejonių dirbti prostitute, nors jai viso labo ką tik sukako septyniolika. Kas gali labiau dirginti žiūrovo jausmus, nei jaunutė lovoje su vis besikeičiančiais senukais? Šitaip seksualiai lokalios ir teisingai sustyguotos žiūrovo sąmonės neišprievartaus jokia žudynių ar skerdynių scena, bet jei senukas paliečia nepilnametės krūtį, tai jau griūti nuo kėdės lietuviškam puritoniškam žiūrovui... Visgi filmo scenarijus geras, prancūziškos dvasios, kaip ir daugelis Ozono filmų. Daug gerų šeiminių konfliktų scenų, kurios virsta ir nerviniu žiūrovų pasimėgavimu (o ką aš sakyčiau tėvų vietoje?) ir pamokančiu auklėjimo būdu.

Gal filmas neprovokuos šitaip aštriai kaip kažkada Ozono šedevras „Skandalingi užrašai“, tačiau tai ir nėra žanriniai trilerio rėmai, veikiau melancholiškas, kiek poetiškas pasakojimas apie jaunystės ir grožio galią tokio kulto visuomenėje, kur jaunystė ir grožis tampa ne vien tik vertinga preke ir ginklu, bet ir savasties, saviraiškos tapatybės dalimi, kad pasijustum gyvenime gyvu žmogumi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktinis portjė" / Il portiere di notte"

Sveiki,

Vienas iš tų kultinių filmų, kurį labai norėjau pamatyti buvo italų režisierės Liliana Cavani filmas „Naktinis portjė“ (ital. Il portiere di notte) (1974). Gal po nuostabaus aktorės Charlotte Rampling pasirodymo filme „45 metai“, norėjosi atsigręžti į senesnius jos darbus ir pasižiūrėti, ką šioji aristokratiško sukirpimo aktorė yra suvaidinusi gero ir įsimintino. Tiesą sakant, net aiktelėjau atradęs šį filmą, nes jos vaidmuo absoliučiai nearistokratiškas – nacių kekšė, atradusi keistą BDSM seksualinį ryšį su savo kankintoju esesininku...

Filmas galbūt tuo metu kiek ir šokiravo, tačiau nebent tuos, kur labai pavėlavo seksualinė revoliucija, tačiau „Kaligulos“ ir kitokio erotinio pobūdžio kinui suklestėjus, kažin, ar hipius ir kitus galėjo ką nors apskritai abstulbinti „Naktinis portjė“, tačiau abstulbino būtent identitetų veikėjų dermė. Na, kaip čia esesininkas kankins jauną žydaitę ir ši dar pasiutusiai jo geis. Seksualiniai paklusniosios ir pono ryšiai mažiau stebina, nei tas įtampos pilnas susitikimas po daugel metų, kai žydaitė Liucija jau elegantiška aristokratiška moteris, kuri pamačiusi esesininką staiga susilydo ir vėl tampa skausmo ir sekso ištroškusia kale. Tai tik siužetinis paviršius, tačiau filmas iš esmės yra net ne BDSM, o apie psichikos suluošintą moterį, kurios vidinę sigmą gydo saugumo ir prieglobsčio troškulys, kuris suvokiamas kaip brutalus priklausymas esesininkui, bandant apsisaugoti nuo mirties ir bado. 

Nemažai sadistinių scenų, nacistinių simbolių, aštrių erotikos ir kankinimo situacijų, kuriose įtaigiai suvaidino Charlotte Rampling ir mano jau seniai pamėgtas aktorius Dirk Bogarde. Nemanau, kad filmas patiks visiems, ypač, kurie yra jautrūs visokioms įsivaizduojamiems tvirtiems moralinio principo filmams. Filmas ir provokuoja, ir pasakoja įdomią istoriją, jaudinančią savo istoriniu kontekstu, psichologiniais niuansais ir, dievaži, seksualiniais santykiais. Kultinis filmas, kuris ir šiandien yra kultinis, kurį turėtų pamatyti gurmanai jeigu ne dėl filmo bendros sąrangos, tai bent dėl bendro kinomaninio išsilavinimo. O man patiko!

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela