Filmas: "Geismo įstatymas" / "La Ley del Deseo"

Sveiki,

Dar nematytų pačių seniausių Pedro Almodovaro filmų visgi dar yra ir net pas mane. Vienas iš tokių – „Geismo įstatymas“ (ispan. La Ley del Deseo) (1987), kuris absoliučiai, dabar net juokinga ir ydinga nacionalinė klišė, bet tokia jau tiesa – netinka absoliučiai heteroseksualiems lietuvių vyrams žiūrėti, pasislėpusiems nuo žmonų. Juokas juokais, tačiau tai vienas labiausiai atviriausių „gėjiškų“ Almodovarų filmų, nors jis ir šiaip labai mėgsta tam tikras LGBTQ temas, prisiminkime transeksualumo motyvą filmuose „Blogas auklėjimas“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“... Šiame filme šis motyvas taip pat yra.

„Geismo įstatymas“ labiau drama nei komedija, nors komiškų elementų nemažai. Filmas pasakoja apie režisierių ir scenaristą, kuris sėdasi rašyti scenarijų naujam savo filmui ir ima žaisti laiškų sistema, siuntinėdamas juos savo meilužiui... Beregint atsiranda nauji veikėjai ir scenarijus susilieja su realiu režisieriaus gyvenimu ir gyvenimas pranoksta patį scenarijų. Šiame filme, kaip ir daugelyje P. Almodovaro juostų, yra viskas, kas yra štampai ir klišės. „Geismo įstatymas“ – skanus melodraminių, muilo operų šablonų rinkinys, kuris režisieriui tampa kaip naujo kūrinio instrumentai. Skoningai devinto dešimtmečio ryškiomis spalvomis, seksualinėmis įvairovės sklaidomis Almodovaro kuria savotišką išdykavimą, pasityčiojimą iš perdėtos aistros, meilės sampratos, prieraišumo, pavydo ir keršto, kurie tampa įprastiniais telenovelių intrigos instrumentais, o jo filme virsta charakteringu teatru.

Kas jau kas, bet man šis P. Almodovaro filmas patiko. Paskutiniuoju metu man kur kas mažiau patiko jo paskutinieji darbai, kurie nors ir tokiu pat stiliumi sukalti, bet iš esmės idėjiškai nusmukę, turiu galvoje „Aš tokia susijaudinusi“ ir „Chuljetą“. Laukiu šiemet pasirodysiančio „Skausmas ir garbė“, kuriame režisierius sujungs daugelio savo buvusių filmų scenas į vieną filmą ir sukvies savo kultinius aktorius. Na, o „Geismo įstatymas“ lieka įsimintinu filmu, kuriame amžinai jaunas Antonio Banderesas iš besaikės aistros leidžiasi žudyti, nė racionaliai nesuvokdamas, kuo viskas gali pasibaigti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lėktuvu, traukiniu, automobiliu" / "Planes, Trains & Automobiles"

Sveiki,

Su senomis gerai įvertintomis komedijos būna visaip. Štai visai neseniai matyta 1992 metų komedija „Mano pusbrolis Vinis“ man taip patiko, kad tiesiog net buvo apmaudu, kad pasibaigė, tad gal iš tos stokos pasirinkau puikiai kino kritikų ir interneto lankytojų įvertintą komediją „Lėktuvu, traukiniu, automobiliu“ (angl. Planes, Trains and Automobiles) (1987) ir iš esmės kiek nusivyliau, kad likus keliasdešimt minučių, su kitais šeimos nariais, prasukome greituoju būdu.

Filmas iš esmės „Vienas namuose“ stiliaus. Jau nuo pat pradžių aiški filmo formuluotė – misija, kelionė namo vardan vaikučių pabiručių ir nepatenkintos žmonos, kuri visą filmą gulinėja su telefonu lovoje ir laukia iš vyro žinios. Vyriškis iš vieno miesto pavėluoja į skrydį ir prie jo prisiplaka komiškas storulis, su kuriuo leidžiasi į kelionę, kad tik suspėtų grįžti namo Padėkos dienos šventei. Visos komedijos forma yra gana įsimenanti kelionė su storuliu, pilna komiškų atsitikimų, tačiau nieko su realybe filmas neturi bendro. Nežinau kodėl, bet filmas nesuveikė, nes viskas pernelyg nuspėjama, komiška pora atrodo nekomiška, juokeliai pasenę, jau vienur ar kitur matyti. Filmas kaip ir „Vienas namuose“ turi kalėdinės dvasios, tačiau, jeigu norite gerų Kalėdų, kažin, ar žiūrėsite „Vienas namuose“ ar šį filmą, nebent turite vaikų, kurie laikosi metai iš metų šios žiūrėjimo tradicijos.

Asmeniškai kaip kūrinys filmas ganėtinai neįdomus. Žinoma, jeigu pasirinksite žiūrėti vardan tos nuotaikos, kurios tikitės nuskaidrėti ir pralinksmėti, gal filmas Jums ir patiks. Tačiau, mano akimis, ši komedija gerokai pervertinta ir kaip klasika „nesužaidžia“ taip, kaip tikėjausi.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangus virš Berlyno" / "Aistros sparnai" / "Der Himmel über Berlin" / "Wings of Desire

Sveiki,

Žiūrėdamas vokiečių filmą „Dangus virš Berlyno“ – kai kur verčiama pagal anglišką pavadinimo versiją „Aistros sparnai“ arba „Troškimo sparnai“ – (vokieč. Der Himmel uber Berlin) (1987), nejučia iš tikrųjų jaučiausi taip, lyg trumpam būčiau susigrąžinęs vieno mėgstamiausio savo režisieriaus A. Tarkovskio kino magiją. „Dangus virš Berlyno“ pelnęs Kanuose geriausio režisieriaus apdovanojimą tikriausiai galėtų laisvai pretenduoti ir į vieną geriausių visų laikų vokiečių filmo titulą...

Žiūrėdamas šį filmą vis bandžiau prisiminti amerikietišką versiją „Angelų miestas“ su M. Rayan bei N. Cage, tačiau nors užmušk, nieko itin panašaus nepavyko pamatyti. Netgi mini serialas su Meryl Streep ir kitais garsiais amerikiečių aktoriais „Angelai Amerikoje“ labiau priminė nei anoji juosta. Visgi filmas europietiško lygio, taigi, ir visai kita kino lyga. Vizualiai patrauklus, apgalvotas ir sudėtingai filosofiškas. Po Berlyną „nardo“ pulkai angelų, kurie iš pažiūros globoja, iš pažiūros tik stebi ir nieko negali padaryti, kol vienas iš angelų susigundo tapti žmogumi, kad galėtų pajusti žmogišką ribotumą. Šiek tiek kino magijos, šiek tiek biblijinių motyvų, šiek tiek urbanistinio eksperimentinio kino užuominų ir turime išties gerą kiną.

Gerai, prisipažinsiu, kad ne viskas šiame filme patiko. Ypač banaloka pasirodė meilės istorija – angelas tampa žmogumi dėl ant cirko trapecijos šokančios liūdnos moters. Tas ištęstas jųdviejų susitikimas tikrai vilkinosi, o muzikinės pankroko scenos šiandien atrodo gerokai nepasiteisinusios, bet kaip man patiko pirmasis filmo pusvalandis – jis man stipriausias! Neaprėpiami Berlyno vaizdai iš aukštybių, visur nardantys angelai, mistiški ir netgi demoniškai bauginami kadrai iš bibliotekos, tie angelų žvilgsniai – tai iš tikrųjų tai, ko norėjosi visame filme, bet netrukus filmas tapo neįmanomos meilės istorija, nors iš esmės aprėpia visą Berlyno marginaliją. 

Netradicinė pateiktis – beveik visas filmas „sudurstytas“ ne iš natūralių bendravimo formų, bet iš ilgų monologų apie gyvenimo džiaugsmus ir skaudulius, kuriuos tenka angelams išklausyti. Taigi ne vien angelams, bet ir patiems žiūrovams, tad filmas dar tampa ir labai literatūriškas. Daug šiai dienai egzotiško anų laikų Berlyno vaizdinių, kurie dar mena Antrojo pasaulinio karo žaizdas, bet nušvitus spalvotiems kadrams, akivaizdu, kad Berlyno sienos griūtis ir naujasis pokytis jau nebe už kalnų.

Filmas išties gurmaniškas, vizualus, filosofinis ir gilus. Gal dėl to, kad filmas stengiasi aprėpti ir papasakoti ne vien asmeninę istoriją, bet tai, kas apskritai pavyksta retai – viso miesto, o kartu ir žmonijos gyvenimo prasmę.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelo širdis" / "Angel Heart"

Sveiki,

„Vidurnakčio ekspreso“, „Evitos“ bei „Anždelos pelenai“ režisierius Alan Parker sukūrė filmą „Angelo širdis“ (angl. Angel Heart) (1987), kuris yra romano ekranizacija ir pasakoja apie 1955 metų Amerikos didmiesčio detektyvą. Visais atžvilgiais filmas tipinis – jeigu tai šeštas dešimtmetis, tai būtinai tai bus kokia nors kriminalinė istorija, veiks būtinai kokia nors moteris ir detektyvas. Tiesą sakant, tokio filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, nes tiesiog alina mane vidutiniai nuspėjami detektyvai, šįkart viską paakstina misticizmo ir siaubo filmo elementai, kurie šią, berods, banalią istoriją pateikia kur kas įdomiau, nei būtų galima tikėtis.

Filmas iš esmės priminė R. Polanskio „Devintuosius vardus“ (1999) bei kultinį „Velnio advokatas“ (1997), kada prie žmogiškosios teismo nagrinėjimo istorijos ir įvairių tyrimų įsikiša antgamtinės būtybės, o tiksliau – pats Liuciferis Šėtonas. Nuo pat pirmųjų kadrų „Angelo širdis“ turi aiškiai suformuluota struktūrą ir misiją, netgi pasakojimo sąranga daugiau ar mažiau nuspėjama. Tiesą sakant, filme menkai užsilikusio ar numano novatoriškumo – iš tokio kino tiesiog išaugo galybė štampų ateities kartoms, tačiau jame ir siaubo elementai taip pat nėra nauji. Neneigsiu, nepaisant visų šių numatomo įvykių rutuliojimo, filmas turi savito žavesio ir bauginančios įtaigos, kurią perteikia aktorius Mickey Rourke bei Robert De Nirro.

Filme naudojami tautosakiniai motyvai, ypač afroamerikiečių vudu ir Biblijos mišinys, kuriant paslaptingą atmosferą. Dabar neįsivaizduoju, kas ryžtųsi kurti Holivude tokią rizikingą istoriją. Filmas nors ir kolekcinis, nepasakyčiau, kad labai daug ką prarasite jo nepamatę, tačiau, kam patinka aktorių duetas, kam patinka tiesiog kokybiškas devinto dešimtmečio kinas, manau, filmo nepraleiskite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Neliečiamieji" / "The Untouchables"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti režisieriaus Brian De Palma režisuotą filmą „Neliečiamieji“ (angl. The Untouchables) (1987). Na, šį filmą tikriausiai daugelis apibūdintų kaip tikrą legendą ir tikriausiai geriausią režisieriaus darbą, todėl genamas rekomendacijų ir kitų liaupsių pažiūrėjau šią juostą, kuri gali pasigirti išties gera režisūra ir legendiniais aktoriais.

Visgi pradėsiu nuo to, kad filmas man nepadarė jokio įspūdžio. Tiesą sakant, buvo šiek tiek graudu ir nuobodu žiūrėti, kadangi ši knygos ekranizacija nė kiek manęs nesujaudino. Žinoma, režisierius turėjo puikios medžiagos – daugelis žavisi Al Capone, didžiausią Amerikos mafijos tėvą, vaizduojančiais filmais, tačiau tik ne mane. Šis filmas ne išimtis. Palyginus su kitais mafijos ir detektyviniais filmas, šis savo epiniu pasakojimu atrodo gana silpnokas – daugelis dalykų nuspėjami, o finalinė scena, kai krenta vaiko vežimėlis nuo laiptų tiesiog vertė juoktis iki ašarų, nes panašėjo ne į įtampos kulminaciją, o į parodiją. Pasigedau pačios intrigos, daug „užvilkinta“, nepatikėjau ir tuo, kad 1987 metų filmas vaizduoja 1930 metų laikotarpį – kažkokių karkasinių niuansų, lyg kramtyčiau kartono gabalą.

Ir visgi filme yra ir gerų dalykų. Visų pirma aktoriai. Ištisa brigada legendinių, įvertintų ir pripažintų aktorių. Dar visai jaunas Kevin Costner atliko gana, mano akimis, vidutinišką vaidmenį. Iš viso filmo išskirčiau nebent Robert De Niro, kuris man niekada nepatiko, tačiau tenka pripažinti, kad ir čia jo pasirodymas tryško atsidavimu ir charizma. Kitas labai geras dalykas – pati režisūra, operatoriaus darbas, kai kurios scenos buvo išties intriguojančios ir įdomios, tačiau bendras vaizdas man neišliko, lyg filmas būtų bedvasis lopų kilimėlis. Žinau, kad daugelis nesupras manęs, bet šis filmas man nepatiko.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Usnis" / "Ironweed"

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

Filmas „Usnis“ (angl. Ironweed) (1987) tapo priešpaskutiniu nematyti Meryl Streep „Oskarui“ nominuotu darbu. Tiesą sakant, teko pavargti, ieškant tikslaus filmo pavadinimo vertimo, nes anglų žodynas nesiūlo jo šio sudurtinio žodžio atitikmens, o ir „Geležinė piktžolė“ kažkaip skamba nei šis, nei tas. Visgi filmo pavadinimą atradau rusų kalboje – „usnis“, nors anglų kalboje usnis turi kitą žodį, tačiau, kaip supratau, tai specifinė piktžolė, labai artima usnims. Šiaip ar taip, tai simbolinis filmo pavadinimas, kuris apeliuoja į tam tikrą socialinį sluoksnį – prasigėrusius benamius Didžiosios depresijos laikais, kuri tampa likusiai visuomenei kenksminga terpė, visai kaip usnis darže... Kai kas filmą bandė versti pavadinimu "Sąmyšis".

Tai tikriausiai vienas niūriausių Meryl Streep vaidmenų karjeroje. Jau nieko nesakau apie „Sofijos pasirinkimą“ ir kelis dar kitus vaidmenis, tačiau šioje romano ekranizacijoje ji sunkiai serganti alkoholikė, pardavusi viskiui ir vynui savo muzikantės ir dainininkės svajones. Ji tamposi su kita valkata, kurį suvaidiną taip pat už šį vaidmenį „Oskarui“ nominuotas Jack Nicholson. Šis duetas filme išties nuostabus ir žiūrisi labai puikiai. Skaudus filmus apie mirusias svajones, parduotas gyvenimo metus... Pats siužetas taip pat neprastas – pagrindinis veikėjas regi seniai mirusius žmones, su jais kalba ir vos geba skirti realųjį gyvenimą nuo iliuzijų. Filme nestinga puikių scenų, tik retkarčiais galbūt pernelyg užtęstos kai kurios menkiau reikšmingos scenos, tačiau visumoje filmas tikrai vertas dėmesio ir net nežinau priežasties, kodėl dabar šis filmas turėtų būti pasenęs?

Beveik pustrečios valandos trunkanti skausminga agonija pilna jausmų, socialinio dugno vaizdų, skurdo ir tai, ką skurdas padaro su žmonėmis, ypač, kai žmonės Didžiosios depresijos metu vos galą su galu sudurdavo ir darbas buvo vos ne žodžio susitarimas. Šaltas, niūrus, bet jautrus filmas. Ir jis man patiko! Netikėti dviejų savo kartos mano vienų mėgstamiausių aktorių amplua – buvo išties verta pamatyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Morisas" / "Maurice"

 

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Morisas“ (Maurice) (1987), kurį režisavo amerikiečių režisierius James Ivory, kuris žinomas labiau kaip XX amžiaus pradžios kostiuminių dramų kūrėjas. Filmas „Morisas“ yra vienas iš pirmųjų didžiuosius ir populiariuosius kino ekranus pasiekęs kino filmas, kuris prabyla apie homoseksualizmą, iki tol filmai būdavo nekomerciniai ir dažniausiai rodomi uždaruose kino klubuose. Vaidybinis filmas buvo sutiktas ypač palankiai tiek žiūrovų, tiek pačių kino kritikų, o tarptautinėje Venecijos kino festivalyje aktorius Hugh Grant kartu su kolega James Willby pelnė geriausio aktoriaus prizą, režisierius gavo prizą už režisūrą, o pats filmas buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausius kostiumus. Šis filmas H. Grantui tapo lemtingas, nes tai buvo pirmasis jo rimtai pripažintas vaidmuo, kuris nulems jo tolesnę ilgą ir skandalais pažymėtą karjerą. 

Filmas pastatytas pagal autobiografinį romaną ir pasakoja XX amžiaus pradžios atsiminimus, kurie pilni britiško šarmo. Anglija neseniai palaidojusi Viktorijos epochos laikus, bet vis dar tebesivaduojanti iš dorovės ir moralės įtakos, sunkiai skinasi kelią į laisvę, galima sakyti, per kraują ir kančias. Tokioje epochoje susitinka du jauni universiteto studentai, kurie pamilsta vienas kitą, tačiau aplinkybės, skirtingas požiūris į seksualumą ir meilę bei laikmečio baimės išskiria jaunuolius. Ypatingai šiame filme puikiai pasirodo pirmojo plano aktoriai, kurie įtikinamai ir drąsiai suvaidina įsimylėjėlius ir draugus, puikiai atkuriama laikmečių ir epochų sandūra, pokyčiai, kurie nulems ne tik Anglijos, bet ir viso pasaulio raidą. 

Filmas man pasirodė itin sultingas, sodrus, pilnas begalės spalvų, britiškos atmosferos ir dvasios. Dievinu filmus, kurie pasakoja XIX ir XX amžiaus pradžios istorijas, kur pilna perdėto mandagumo, etiketo, gražių kostiumų, valgio ir arbatos ceremonijų. Šis filmas turi visus laikmečiui būdingus prieskonius, o istorija pernelyg nenusaldinta, nors ir turi romantinių bruožų, tačiau ji tvirtai ir skoningai laikosi ant dramos pamatų. Iš esmės mėgavausi kiekviena detale, kiekvienu anglišku pastatu, koridoriais, aktoriais, dialogais, jausmais. Šiek tiek priminė prieš keletą mėnesių matytą filmą „Sugrįžimas į Braidshedą“ (2008), šie filmai, manau, labai susikalba, nes panašios temos, laikmetis ir jausenos. Manau, filmai lygiaverčiai, todėl vertinsiu juos tokiais pat balais. Tikrai, „Morisas“ yra vienas iš tų patogesnių filmų, kurie kalba apie homoseksualizmo savivokos raidą istorijos bėgyje, tausojant erotikos, bet neatsižadant romantikos. Visomis prasmėmis vykęs filmas, kurį įvertins kostiuminių dramų mėgėjai ir šiaip gero ir vertingo kino gerbėjai.

P.S. Filmą anglų kalba per Torrentų programą atsisiųsite iš ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela